Kaip mąsto Tėvas ir Viešpats. 4 dalis

John Fenn, 2014 m. vasario mėn. 8 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kaip vaikščioti pagal Jo mintis

Noriu supažindinti jus su dabartine savo gyvenimo situacija, kad pateikčiau jums pavyzdį, kaip sužinoti Tėvo mintis dėl konkretaus dalyko, užuot pasidalinus eilute ir skyriumi. Kartais iš pasakojimo galima įžvelgti kažką daugiau.

Kieme už mūsų namo yra didelis, bet labai senas ąžuolas. Jo aukštis pagal Oklahomos standartus yra apie 40‘ (12 m) su kamienu, kuris prie žemės yra apie 3‘ (1 m). Kai kurios nudžiūvę šakos palinkę virš sūpuoklių, kur žaidžia mūsų anūkai, ir jeigu jos nukristų ne ta kryptimi, jos patektų ant garažo ir į mūsų daržą, taigi jas reikia nukirsti.

Aš mąsčiau gal reikėtų pasamdyti medžių pjovimo tarnybą, bet tai kainuotų $1000, taigi aš nukreipiau dėmesį giliai į savo dvasią, norėdamas sužinoti, ką apie tai galvoja Tėvas. Jeigu Jis duotų man tuos papildomus $1000, ar aš samdyčiau juos atlikti darbą?

Pirmas žingsnis, kaip sužinoti Jo mintis apie gyvenimo situaciją: daryk viską, ką gali natūraliai, visų pirma tai, kas yra tavo valdžioje. Aš svarsčiau, jei turėčiau tuos $1000, aš neišleisčiau tų pinigų medžių pjovimo tarnybai, nes mes taupome pinigus įrengti Chriso kambariui su lova pritaikyta neįgaliajam ir voniai. Taigi aš turiu būti sąžiningas savo širdies ir Jo atžvilgiu, sakydamas: „Tėve, jeigu aš turėčiau $1000, aš išleisčiau juos rekonstrukcijai, o ne židinio malkoms, taigi nenoriu varginti, ir be to, Tu žinai, kad man patinka kirsti medžius.“

Kad viskas būtų iki galo aišku, man tikrai patinka pjauti medžius židiniui. Faktiškai mes turime namuose tokią taisyklę, kad Barbara dalyvaus, kiekvieną kartą man genint medžius, ir tai nuo mūsų santuokos pradžios, kai reikėjo nugenėti medį, kuris buvo taip išsišakojęs, jog atrodė, kaip 1968 metais hipis iš San Francisko, bet kai aš jį apgenėjau, jis panašėjo į jūrų laivyno armijos naujoką. Barbara buvo pasibaisėjusi, aš paaiškinau: „jis ataugs“, ir nuo tos dienos įsigalėjo taisykle: Barbara visada dalyvaus medžių genėjimo metu.

Taigi, ką tu galvoji?

Aš paklausiau Jį: „Ką tu galvoji apie tai? Ar tu padėsi man nuversti jį saugiai, kad niekam ir man pačiam nepakenktų?“ Aš nieko neišgirdau, bet nejaučiau: „patikrink dar“, arba „susilaikyk“ arba sielvarto giliai savo dvasioje, ir aš pakankamai vaikščiojau su Juo, kad žinočiau, jog tai reiškia tęsti naudojant natūralų supratimą. Aš meldžiuosi dvasioje/Dvasioje, kai visa tai darau, bet neprarandu budrumo, kai bendrauju su Juo, mano protas susitelkia į tai, kas vyksta dvasioje.

Taigi, turėdamas pasirinkimą – pasamdyti žmones, kad nupjautų, ir neturėdamas jokio tiesioginio žodžio iš Jo, kad to nedaryti, aš pradėjau ieškoti Tėvo išminties, kaip aš galėčiau jį nuversti.

Šakos

Nuotraukoje jūs galite matyti šviežias nuopjovas, 3 dideles šakas ant namo krašto ir kitas šakas kitame šone. Aš meldžiausi dėl to medžio mėnesiais, sutelkdamas į jas dėmesį savo prote ir dvasioje, žiūrėjau į jas ir sakiau: „Tėve, leisk man sužinoti Tavo mintis apie šio medžio nukirtimą“, ir „ir leisk man žinoti dieną, kurią Tu numatei, kad medis būtų nupjautas saugiai.“

Tokios mintys: „Ar mano gyvybės draudimo pakaks Barbarai, jei tai darydamas žūsiu?“ prabėgo mano galvoje, kartu su scenarijumi: „O kas bus, jeigu jos nukris ant garažo. O kas, jei jos nukris į daržą? O jeigu Barbara sukurs filmą, apie įvykius kieme, filmą apie tai, kaip John kerta medį ir parodys visiems? Įvairūs dalykai prabėgo mano galvoje, bandžiau apsvarstyti kiekvieną atvejį, visus galimus scenarijus, ir jeigu nors vienas iš šitų scenarijų būtų gavęs patvirtinimą mano dvasioje, gerą ar blogą, aš būčiau liovęsis toliau tyrinėti, bet aš nieko negavau, taigi turėjau vadovautis savo sprendimais ir su pasitikėjimu judėti į priekį.

Aš taip pat pasakiau Tėvui, kad nenoriu jo kirsti , kai temperatūra minusinė, nes instrumentai geriau dirba, kai šilčiau, ir aš nenoriu peršalti, ir nenoriu, kad būtų vėjuota, taigi aš paprašiau Jį parinkti ramią dieną, kai temperatūra maždaug 50 laipsnių (10C).

Praėjo mėnesiai

Aš susitelkiau į savo dvasią bandydamas pajusti, ar Jis turi apie tai, kokias nors mintis, bet nieko negavau, tik tyla. Taigi aš žinojau, kad reikia laukti teisingos dienos, kol jausiu tikrą ramybę savo dvasioje.

Dažnai Jis tyli, nes neturi specialių minčių tuo klausimu, ir atsakymas yra tiesiog prieš mus, nes mes natūraliai žinome, ką turime daryti, netgi jeigu tai sunkus sprendimas. Aš sutikau žmonių, kurie atmetė gydytojų nurodymus, verslo sutartis, sąskaitas ir kitus skausmingus dalykus, nes jie negalėjo gauti nei vienos idėjos iš Tėvo, nesuvokdami, kad paprastai tai reiškia, jog mes turime daryti tai, ką galime daryti natūraliai vaikščiodami su Juo, žingsnis po žingsnio darydami sprendimus, drauge kai mes einame. Kartais mes esame labai linkę laukti, taip kaip aš tada.

Vėl apie medį

Prote aš darbavausi kurdamas planą, kaip kirsiu medį ir kokį instrumentą naudosiu kiekviename etape. Galiausiai aš pamačiau orų prognozę, pajutau savo dvasioje, kad tinkama diena artėja, ir dėl to turėjau ramybę.

Aš turėjau nuimti sūpuokles pakabintas žaisti anūkams, kai jie apsilanko, tai aš ir padariau, tada aš pradėjau dirbti su šakomis. Pirmos 2 nusileido ten, kur aš norėjau, ir dabar aš nukreipiau savo akis į viršutinę šaką.

Aš turėjau elektrinį pjūklą su 9 inčų (23 cm) grandinės juosta 9‘ (3m) strypo gale. Mano ūgis 6‘6“ (2m) ir aš atrėmiau kopėčias į medį, jomis aš užkopiau maždaug 6‘ (1,8m). Taigi, jūs suprantate – aš esu 2 metrų ūgio ir plius kopėčios, ištiesus mano kūną ir rankas, laikant iškėlus pjūklo rankeną link viršutinės šakos, kurią jūs galite matyti nuotraukoje, tai maždaug 20‘ (6,5m) virš žemės.

Barbara norėjo sodinti gėlių svogūnėlius, bet akies krašteliu aš mačiau, ji kūrė dokumentinį filmą, ir tai, jeigu jūs ją pažįstate, jai visiškai normalu, nes ji mėgsta viską filmuoti. Šaunu, kai viskas veikia kaip laikrodis, bet taip nevyko tą dieną. Ar tikrai man patiko, kad ji viską nufilmavo?! Juokinga.

Šaka buvo maždaug 1‘ (30cm) storio, ir pjūklas sudarė maždaug 2/3 jos. Taigi aš nupjoviau jos dalį, bet turėjau perkelti kopėčias į kitą medžio pusę (nuotrauka) ir bandyti nupjauti kas liko.

Suspaudimas

Kai pjoviau šaką, ji šiek tiek sulinko, suspausdama pjūklo ašmenis; šaka pilnu svoriu nusmuko ir užpildė tą tarpą kurį padariau pjaudamas. Ir ji pakibo 20‘ virš žemės. Aš negalėjau patikėti. Man teko patirti, kai grandininiai pjūklai pjaunant medžius šitaip įstrigdavo, bet paprastai tu gali bandyti ištraukti pjūklą arba įkišti pleištą taip, kad tarpas šiek tiek prasiplėstų, bet tai buvo 20‘ (6.5m) virš žemės ir todėl buvo neįmanoma ištraukti pjūklo.

Buvo 5 val. po vidurdienio, saulė leidosi žemyn ir mano jėgos seko. Aš žinojau, kaip įvykdavo nelaimingi atsitikimai, kai žmogus pavargdavo, o aš taip ir jaučiausi. Taigi aš pasakiau: „Viskas!“ Šiai dienai pakaks. Aš pasakiau: „Tėve, aš padariau viską, ką galėjau padaryti ir štai dabar mano pjūklas kabo 20‘ virš žemės. Tau beliko tik nuleisti šaką žemyn, nes aš padariau viską, ką galėjau. Ačiū.“ Ir viskas.

Buvo juokinga žiūrėti pro langą ir matyti pjūklą įstigusį šakoje besileidžiančios saulės fone (ir ačiū Barbarai, mes turime video - to rodymą), su strypu ištiestu 9‘, bet vis dar 10‘ virš žemės. Barbara paklausė: „Kaip galvoji, jį nukabinti?“ Aš pasakiau: „Aš nežinau, tai Tėvo reikalas. Aš melsiuosi dėl to ir pažiūrėsim, ar Jis turi tam sprendimą, bet dabar aš einu praustis į dušą.“

Prisiminimai apie 5 valandas, šiek tiek prieš 22 val. Aš skaičiau lovoje, o Barbara svetainėje taip pat skaitė, man skaudėjo visus raumenis po dienos darbo ir jau norėjau gesinti šviesą. Staiga pasigirdo ūžiantis vėjas lauke, ir šakelės bei gilės pradėjo atakuoti namo stogą kitoje pusėje... Staiga mes išgirdome garsų TRAKŠT ir lūžimo garsą. Barbara sušuko: „Manau, kad čia nulūžo tavo šaka! Aš pasakiau: „Taip, aš spėju, kad būtent taip Tėvas nusprendė išlaisvinti mano įstrigusį pjūklą – Jis pats nuleido Jį ant žemės“.

Kai prašvito, aš apžiūrėjau plotą: šaka gulėjo būtent toje vietoje, kur aš norėjau, kad ji nukristų, ir mano pjūklas gulėjo šalia, taip lyg aš būčiau išsiblaškęs jį ten užmiršęs ir palikęs. Jis net nebuvo įlinkęs nuo kritimo. „Ačiū Tėve, dabar leisk man sužinoti, kada laikas nukirsti visą medį.“ Medis taip ir stovi, laukdamas Tėvo dienos, kad būtų nukirstas.

Tikiuosi, kad mano pasakojimas jus palaimins ir suteiks įžvalgos.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip mąsto Tėvas ir Viešpats. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. vasario mėn. 1 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Mes keliavome pėsčiomis Kolorado aukštumų prerijomis į pietus nuo LaJunta. Grįžtant aš nešiau kuprinėje Chrisą, kai jaunesni berniukai laipiojo po mažesnes kalvas ir leisdavosi žemyn kanjono sienomis. Mes rasdavome driežų ir tarantulų, vanagų, plėšrūnų ir tą dieną kažką, kas tuomet mus labai nustebino.

Su Chrisu ant savo nugaros aš kopiau į mesą (tai kalva su plokščia viršūne, dažnai sutinkama JAV vakaruose), kai kiti sekė paskui, ne per daug stačiomis, kad Barbara ir berniukai galėtų jas įveikti, bet pakankamomis, kad dviem 4 ir 7 metų berniukams tai būtų iššūkis. Akies krašteliu aš pastebėjau tamsią dėmę žemai prie horizonto, kuri greitai artėjo prie mūsų. Tai buvo B-1 bombonešis, su atgal nukreiptais sparnais. B-1 galėjo užlenkti savo sparnus atgal skrisdamas dideliu greičiu, o pietryčių Koloradas buvo naudojamas kaip treniruočių sritis didelio greičio skrydžiams arti žemės.

„Berniukai! Žiūrėkite B-1 bombonešis lekia tiesiai į mus!” Mes lipdami kvatojome ir juokavome, įsivaizdavome bufalų (bizonų) bandas, indėnų karo stovyklas, keliautojus ir naujakurius dengtuose furgonuose, taigi, kai aš pasakiau, kad bombonešis artėja prie mūsų, pasigirdo: „Cha, cha, cha, tėti“.

Aš pasakiau: „Ne, iš tiesų, žiūrėkite!” ir primygtinai sušukau: „Paskubėkite, paskubėkite“, tai privertė juos pažvelgti aukštyn. Mes buvome arti mesa viršūnės, šalia kelio, kuris liko toli apačioje, ir kai tik mes pažvelgėme aukštyn, beveik prieš pat mūsų akis praskrido B-1 bombonešis, be garso. Garsas pasigirdo po to, kai jis praskrido. Tada mus sukrėtė kurtinantis, kaulus drebinantis riaumojimas, ir jis tęsėsi tol, kol buvo brėžima zigzaginė trajektorija tarp mesų. Mes buvome apkurtinti, ir dėkojome Tėvui, kad leido mums patirti tokį šiurpulį, nuostabiu Jo numatytu laiku.

Tikėti Jo Žodžiu ir Dvasia užuot tikėjus populiaria surinkimo kultūra

Aš mokiau klasę Pasauliniame Maldos Centre Kolorado Springs, kad jie jau turi atvirą dangų, ir kad dabartiniai keisti mokymai yra klaida ir neatitinka, ką Tėvas sako apie tai. Kai aš dėsčiau apie tai, kad Tėvas pasakė, jog mes jau turime atvirą dangų, jie nuščiuvo stulbinančioje tyloje.

Aš pasakiau jiems – jūs turite ramybę su Dievu Tėvu! Jis yra taikoje su jumis. Jis ne tik jus myli, bet ir jūs Jam patinkate. Jis sukūrė jus, pagimdė, tada įsūnijo tuo pačiu metu. Jis galvoja, kad yra taikoje su jumis ir priėjimas prie Jo jums visiškai atviras. Kodėl jūs turėtumėte mąstyti kitaip? Aš pacitavau šitą pastraipą: „Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų... per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime“ (Romiečiams 5:1-2)

Tada kažkas pasakė: „Cha, cha, teisingai, John”, lyg aš būčiau pasakęs: B-1 bombonešis artėja link mūsų.

„Ne iš tiesų! Žiūrėkite!” Aš primygtinai norėjau, kad jie sektų kartu su manimi Naujojo Testamento puslapiais, ir kai mes skaitėme eilutę po eilutės viena ponia supyko, tarsi B-1 būtų ką tik praskridęs ir ji būtų apkurtusi nuo oro bangos sukelto šoko.

Ji priėmė tai asmeniškai ir pasakė: „Negi jūs sakote, kad aš esu neteisi?“ Ji atsistojo: „Jūs norite kovoti?“ – pasakė ji ištiesusi pirštą: „kad aš išleidau tūkstančius dolerių konferencijoms, kelionėms, viešbučiams, paaukojimams ir kompaktiniams diskams, o jūs sakote, kad jūs esate teisus, o jie visi klysta? Neįsižeiskite, bet kas jūs toks?“

Aš pasakiau jai, kad ne tai yra svarbu, ar aš teisus, o jie klysta: „Aš sakau jums, ką jūsų Tėvas galvoja šiuo klausimu, o jūs nesąmoningai stabmeldžiaujate, iškeldami žmogaus mokymą virš Jo minčių ir Jo kelių, kurie yra apreiškiami balanse su Žodžiu“. Tai jai nepatiko, bet aš nesupratau kodėl.

Ką Jis galvoja

Nors aš ir įžeidžiau religines dvasias, užsimaskavusias tarytum jos būtų charizmatinio apreiškimo smaigalys, atidengdamas tikrą kraštutinių mokymų veidą, aš galvojau kodėl gi nepratęsus. „Jūs galvojate, kad jūs turite klykti, šaukti ir surinkti tūkstančius, kad įtikintumėte Dievą atverti jums dangų, nes jūs buvote to mokomi, taip darydami Jį savo priešininku. Įsivaizduokite Jo nustebimą, kad Jis, tarkim, visą šitą laiką klydo, o ___________ ________ yra teisus.“

„Juokingas Tėvas Dievas! Jis galvoja, kad Jis palaimino jus visais dvasiniais palaiminimais danguje Kristuje. Jis galvoja, kad Jis jus įsūnijo per Jėzų, taigi, jūs este Jo vaikai ir dalis Jo šeimos, turite pilną teisę į viską, ką Jis turi. Jis galvoja, kad Jis pasodino jus kartu su Savimi danguje Kristuje. Jis galvoja, kad jūs esate nauji kūriniai Kristuje ir dabar jums prieinama Jo malonė“. (Efeziečiams 1:3-6, 1 Petro 2:9, 2 Korintiečiams 5:17, Romiečiams 5:1-2)

„Visa ką jūs turite padaryti, tai nukreipti savo mintis link Tėvo“, ir jūs pasieksite Jo ausį. Jis yra jumyse. Taigi, kuo jūs tikite, ar tuo ką sako jūsų mėgstamas mokytojas ir surinkimo kultūra, ar tuo ką mūsų Tėvas galvoja ir sako šiuo klausimu?“

Kas iš tiesų jai kėlė nerimą?

Po kavos pertraukėlės, ji nusiramino ir sugrįžo į klasę. Ji man pasakė, kad jai kėlė nerimą tai, kad aš kalbėjau su valdžia, taip lyg tikrai žinočiau, ką aš kalbu. Ji pasakė, kad aš nekalbu apie Jį kaip kiti, bet kalbėjau nuo Jo. Ji jautėsi apkvailinta ir esanti paklydime, bet dabar ji galėjo pamatyti tiesą Rašto eilutėse.

Ji „tai gavo“, šviesa nušvito, ir pirmą kartą ji sužinojo, kad tikėjo demonų doktrinomis ir/arba žmonių doktrinomis, o dabar ji turėjo didelę ramybę ir džiaugsmą: „Aš Tėvui iš tiesų patinku, Jis ne tik myli mane, bet aš Jam patinku, Jis tikrai gyvena manyje... wow. Aš galiu ilsėtis tame, ką turiu Jame. Aš dabar žinau, kad gyvenu atvirame danguje“.

Apšviestas – žinojimo menas

Jėšua pavertė vandenį vynu, bet nieko nepasakė apie tai, kad atkreiptų į Save dėmesį. Lygiai taip pat Jis veikia šiandien: nusižeminęs, romus, švelnus, nuolankios širdies. Bet žmonių kūniškumas nori reginių. Jų siekdami žmonės iškreipia Jo mintis. Jo mintys yra tiesiog – mintys- nematomos, ramios, apreiškiamos mums asmeniškai mūsų dvasioje – taigi būtent ten mes ir turime jų ieškoti.

Žydams 4:6 išvardina kelis krikščioniško gyvenimo elementus, 2 pirmieji: „apšvietimas (apreiškimo iš Tėvo turėjimas, kad Jėšua yra Viešpats), ir „paragavę dangiškos dovanos (gimę iš naujo)...“

Apšviestas. Taip pat verčiamas žodžiu „iliuminuotas“ (nušvitęs), graikiškai tai „photizo“; „phos“ reiškia „šviesa“. Tai reiškia, giliai asmens viduje prasiskverbianti šviesa, kad apšviestų apreiškimą jo dvasiai ir sielai. Tai atsitinka prieš tai, kai mes atgimstame ir veda mus pas Kristų, ir turėtų būti gyvenimo būdas, kai mes jau esame Kristuje. Mano gyvenimas vyksta pagal šitą apšvietimą – būtent čia vyksta bendravimas su Šventąja Dvasia.

Petro pareiškimas Mato 16:16, kad: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus“, buvo rezultatas to, kaip sakė Jėšua, kad Tėvas parodė Jam šį faktą. Pirma ateina apreiškimas, po to – išpažinimo aktas.

Jėšua kalbėjo apie „apšvietimą“ Jono 6:40: „Ir tokia yra To, Kuris siuntė mane valia; kad visi kurie (1) mato Sūnų ir (2) tiki Juo, turėtų amžinąjį gyvenimą“. Visų pirma, tu ieškai Jo savo viduje, tada elgiesi pagal tai tikėdamas. Tas ieškojimas vyksta tavo dvasioje ir sieloje, ir mes visi einame per šitą apšvietimo laiką.

Jėšua tęsia 45 eilutėje, sakydamas: „Kiekvienas, (1) kuris išgirdo, ir pasimokė iš Tėvo, (2) ateina pas mane“. Tėvas pirmas pradeda veikti jūsų viduje – tai apšvietimas, ir TADA seka įtikėjimas.

Aš gyvenu dėka apšvietimo ir apšvietime –apreiškime. Tai pats svarbiausias elementas mano vaikščiojime su Tėvu. Aš noriu žinoti Jo mintis apie visus dalykus. Paulius meldėsi „apšvietimo“ Efeziečiams ir Kolosiečiams:

„Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, kad Jis duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui ir jūsų supratimo akys būtų apšviestos, kad pažintumėte...“ ir „Kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu...“ (Efeziečiams 1;15-18. Kol:1-9)

Tai 2 maldos, kuriomis aš dažniausiai meldžiuosi, pirma: „Už ką, arba dėl ko, Tėve, nori, kad pasimelsčiau?“ ir „ Kokios tavo mintys apie tai (apie kažką mano gyvenime), Tėve?“ (Kai kažkas išreiškia savo nuomonę). Štai dėl ko, aš dažniausiai meldžiuosi.

Atmetimas mūsų kelių ir minčių bei priėmimas Jo pakvietimo vaikščioti Jo aukštesniais keliais ir mintimis Izaijo 55 skyriuje, reiškia apšvietimą ir priėmimą apreiškimo, o tada mūsų minčių pakeitimą Jo mintimis. Tai reiškia pasikeitimą, pertvarkymą to, kuo mes tikime ir kodėl tikime. Tai reiškia eiti prieš populiarios surinkimo kultūros tėkmę, jei ji nemąsto taip, kaip Jis.

Tai negali įvykti tik dėl raidės pažinimo. Pažinimas Jo minčių ir kelių ateina iš asmeninio apreiškimo – tikro Jo pažinimo, kai leidžiame Jo Gyvenimui mus pakeisti iš vidaus... kitą savaitę, kaip tai padaryti, nes šiandien aš jau išnaudojau formato limitą... iki tada.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip mąsto Tėvas ir Viešpats. 2 dalis

John Fenn, 2014 m. sausio mėn. 25 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

„Mes čia pamatėme, kad nesugebame susikalbėti“, tai žodžiai iš JAV kalėjimo dramos, 1967 metų filmo „Cool Hand Luke“. Bet tai gali būti ir apie krikščionis, kurie bando tarnauti Dievui, bet nesuprato pagrindinės tiesos, kad Jis nemąsto taip kaip tu ir aš, taigi, mes privalome pakeisti savo mąstymą, ir mąstyti taip, kaip Jis. Daugelis bando priversti Jį mąstyti taip, kaip jie mąsto apie įvairias situacijas, ir dėl šios pagrindinės priežasties toks nesusikalbėjimas.

Tik konteineriai

Žodžiai yra konteineriai tam, kas yra širdyje. Kai žmogus išlieja savo širdį žodžiais, mes pradedame pažinti tą asmenį. Ar jūs kada nors sutikote asmenį ir tapote draugais tik pradėję kalbėtis? Jų žodžiai parodė, kokia yra jų širdis.

Bet netgi, kai mes tampame artimesni kitam asmeniui ir pradedame per jo žodžius pažinti visą jo širdį ir charakterį, dažnai patiriame nesusikalbėjimą. Tai gali atsitikti, kai ištraukiame pasakytą žodį iš konteksto, arba galbūt, tai ką mes girdime nėra tai, ką jų širdis norėjo pasakyti, bet mes paimame tai, ką mes manome, kad jie turėjo omenyje, ir nubėgame su tuo, taip sukeldami nesusipratimą.

Mūsų sūnus, Chrisas praeitą savaitgalį praleido namuose. Protiškai jis 4 metų amžiaus, nors gruodžio 23 dieną jam jau sukako 34 metai. Vakar vakare jis vartė savo vaikišką Bibliją paveikslėliuose, kurią jis „skaito“. Jis pradėjo nuo Adomo ir Ievos sode ir papasakojo mums, ką kiekvienas gyvūnas pavaizduotas paveikslėliuose pasakė, kaip liūtas suriaumojo ir paklausė: „Kas bus pietų, Adomai?“, pats kikendamas.

Kai jis pamatė paveikslėlį apie tai, kaip Jėšua (Jėzus) prikėlė našlės sūnų iš mirusių, aš paklausiau Chriso, ką Jėšua pasakė berniukui, o jis atsakė pačiu valdingiausiu balsu: „Tu man buvai nepaklusnus, bernužėli!“

Mes pratrūkome juoku – Chrisas turi didelį humoro jausmą! Bet kai kurie krikščionys gali pagalvoti, kad Jėšua tikrai galėjo pasakyti kažką panašaus tam berniukui, nors tie, kurie Jį pažįsta, atmestų tokią idėją, nes pažinodami Jį žinome, kad Jis taip nesakytų.

Kontekstas

Štai kas nutinka, kai žmonės paima vieną ar dvi eilutes, arba žodžius iš konteksto ir sureikšmina jas virš kitų, ignoruodami arba nepažindami Jo širdies. Jie tampa įsitikinę, kad Jis pasakė tai arba šitai, kai faktiškai Jis yra cituojamas ne tame kontekste arba tai nereiškia, kad Jis tai sakė taip, kaip jie supranta.

Jei mes turime gerą draugą ir kažkas sako, kad jis sakė tai ir tai, arba padarė tai ir tai, mes galėtume atsakyti: „Nepanašu, kad tai eitų kalba apie jį“. Taip yra todėl, kad mes pažįstame jo žodžius ir jo širdį. Tai tinka, kai kažkas sako: „Dievas sako tai arba šitai“, bet jums tai nepanašu į tiesą apie Jį.

Dabar apie Jį

Jo Dvasia mumyse apreiškia tai, kaip Tėvas galvoja, ir ta Dvasia įkvėpė mūsų Naujojo Testamento puslapius. Taigi Naujojo Testamento puslapiai yra tai, kaip galvoja Tėvas, pradedant apreiškimu apie savo Sūnų, kuris pasakė: „Jei jūs matėte mane, jūs matėte Tėvą“. Kai mes skaitome Jo mintis, mes priimame jas ir pakeičiame jomis savo mintis, kad būtume kaip Jis, tada pritaikome tas mintis mūsų gyvenimui, pakeisdami mūsų gyvenimo stilių ir įpročius.

Todėl yra taip svarbu mums pažinti Jį iš Jo Dvasios ir Žodžio, nes jie visada sutaria taip, kaip mes norime, kad mūsų širdis ir žodžiai sutartų mūsų gyvenime (2 Petro 1:21 Jono 14:9)

Jėšua išvarinėjo demonus Dvasia, ir nors Jis yra Žodis, Jis nieko nedarė atskirai, tik kartu su Dvasia. Jis sakė, kad daro tik tai, ką matė darant Tėvą, kalbėjo tik tai, ką girdėjo kalbant Tėvą. Žodis ir Dvasia visada sutinka. Taigi, mes neištraukiame eilutės iš konteksto ir „neatsistojame ant jos“, mes visų pirma susijungiame su Tėvu ir leidžiame, kad Jis apreiškimu vestų mus prie eilutės, kuri atskleidžia, ką kalba Jo širdis mūsų situacijai. (Mato 12:28, Jono 5:19, 30)

Ėjimas į trečiąjį dangų – ką Tėvas galvoja apie tai

Pauliaus laikais matomas dangus, vadinosi – pirmasis dangus, erdvė aukščiau – antrasis dangus, ir erdvė, kur gyvena Dievas – trečiasis dangus. Paulius sakė, kad jis buvo „pagautas“ į Rojų (dangų) arba „trečiąjį dangų“ (2 Korintiečiams 12:2,4).

Daug pinigų buvo surinkta ir tarnavimų pastatyta ant tokio pažado: jei ateisi į mūsų susirinkimą, nueisi į trečiąjį dangų, arba jie mokys tave, kaip tai padaryti, bet štai ką mąsto apie tai Tėvas:

„Nesakyk savo širdyje, kas pakils į dangų? (Ar parves Kristų žemyn iš aukštybių)“ Romiečiams 10:6

Ar tu gali matyti Jėzų arba nueiti į dangų Dvasioje taip, kaip Jonas Apr 1:10 ir 4:2? Ar gali matyti Viešpatį kaip Ezekielis tai padarė 1 skyriuje, arba kaip Izaijas matė dangų 6 skyriuje, Danielius 7 skyriuje, arba Jonas matė Tėvą Savo soste Apreikšimo knygoje 4 skyriuje po to, kai buvo paimtas į Dvasią? Žinoma. Bet kiekvienas pavyzdys Rašte turi vieną bendrą dalyką – šių patyrimų iniciatorius yra dangus, o ne žmogus.

Jei Jis nori parodyti tau dangų, nuostabu. Bet mes nesame to įvykio iniciatoriai. Ar galime mes melstis, garbinti ir būti tokioje pozicijoje prieš Jį kad galėtume priimti? Be abejonės. Bet Jis inicijuoja regėjimus ir išgyvenimus Dvasioje. Jis sako, kad mes neturime bandyti parsivesti Jėzų iš aukštybių, ir neturime siekti pakilti į dangų. Taigi štai, kaip Jis mąsto. Ar mes pakeisime savo mintis, kad sutiktume su Juo?

Pamąstykime apie tai – jei jūs bandote perteikti savo mintis asmeniui, bet jis labai laikosi savo požiūrio, jūs žinote, kad toliau kalbėtis nėra prasmės, jūs tiesiog baigiate diskusiją ir pasitraukiate. Taigi, kodėl taip dažnai mūsų kultūra bando pakeisti Dievo mintis, užuot siekus suprasti, kaip Jis mąsto? Yra vienintelis būdas kalbėti Jam, nes Jis yra tiesa ir Jis negali nuo tiesos nukrypti. Kaip sakoma, jei jauti, kad jau nesi taip arti Dievo, kaip anksčiau, pamąstyk, kas iš judviejų pasitraukė?

Nesupraskite manęs klaidingai, Jis palaimins žmones, kurie bando pakilti į dangų arba atvesti Kristų iš ten, kiek tik įmanoma, tik dėl to, kad Jis yra geras, Jis išnaudos kiekvieną galimybę duoti mums gerų dalykų, bet tai nereiškia, kad Jis patvirtins kažkokį asmenį ar mokymą. Neužmirškite, kad Jis gali ir asilą priversti kalbėti.

Bet kodėl Viešpats mąsto ir užrašo mums, kad mes neturėtume mąstyti, jog galime pakilti į dangų ar atvesti Kristų iš ten (melstis, kad pamatytume Jėzų/ patirtume Jo aplankymą)?

Pasirinkimas dabar

Štai kodėl – Kristus jau yra mumyse.

„Argi jūs nežinote, kad esate Dievo šventykla, ir kad Dievo Dvasia gyvena jumyse?“ (1 Kor 3:16)

„Ar jūs žinote, kad jūsų kūnas yra jumyse esančios Šventosios Dvasios šventovė...?“ (1 Kor 6:19)

„Kristus jumyse, šlovės viltis.“ (Kol 1:27)

Tiesa yra tokia, kad Dievas gyvena jumyse, taigi štai kaip Jis mąsto ir štai iš kokios perspektyvos Jis kalba. Jums nereikia pakilti į dangų nei atvesti Kristaus į žemę, Kristus jau yra jumyse. Taigi, tada jūs susiduriate su geiduliu turėti tuos dvasinius patyrimus, užuot turėjus teisingą tikėjimą ir teisingus sprendimus. Hmmm. Ar jūs vis dar norite mąstyti kaip Jis, ar jūs norite pasilikti su savo mintimis „Jei tik Jėšua man pasirodytų, aš Jo paklausčiau...“?

Pasirinkimas – ar jūs tikėsite senais dalykais nepaisydami Dievo Žodžio, kurio jūs turite 10 vertimų savo lentynose, ar paviršutiniška TV pamokslininko reklama, kuri apeliuoja į jūsų ego ir poreikį bei manipuliuoja jumis dėl pinigų? Arba jūs paliksite savo mintis ir susiderinsite su Juo...

Tikra reali nesėkmė Kristaus kūne, ir tai tinka daugeliui pamokslininkų, yra tai, kad jie nepažįsta Jo. Jie yra tikintieji Kristumi, bet ne tie, kurie Jį pažįsta. Jei jie tikrai Jį pažinotų, jie suprastų, kad Jis nepritaria toms šiukšlėms, kurias jie kalba. Žinoti Žodį, bet nepažinti asmeniškai To, Kuris tą Žodį kalbėjo, veda į klaidą, daro Kristaus kūną anemišku ir silpnu.

Jeigu jūs norite bendrauti su Tėvu, jeigu jūs norite mokytis bendrauti su Tėvu ir Sūnumi bei pažinti Dvasią savyje ir turėti ramybę kiekvieną akimirką 24/7 (24 valandas per parą 7 dienas per savaitę), jeigu jūs norite vaikščioti gyvenime su Juo, jūs turite suvokti, kad Jis jumyse ir pradėti galvoti taip, kaip galvoja Jis.

Kitą savaitę mes pratęsime apie mokymą: „Atviras dangus“, ir ką Tėvas iš tiesų sako apie tai. Laiminu!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip mąsto Tėvas ir Viešpats. 1 dalis

John Fenn, 2014 m. sausio mėn. 18 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Vieną vakarą aš norėjau suvalgyti picą ir žinojau, kad Barbara nebūtų Barbara jei neturėtų kelių picų šaldiklyje. Aš atidariau šaldiklį ir pamačiau štai ką. Mano nepatyrusiai akiai tai atrodė kaip krūva nereikalingo maisto suversto Antarktidos šaltyje, be jokios tvarkos, kaip daugybė ledinių priešų nematomos jėgos sumestų į krūvą. Bet aš pažinojau ją pakankamai gerai, kad suprasčiau, jog šitas sudėtingas rinkinys buvusių popkornų ir pyragų dėžučių bei folijoje suvyniotų picų ruošinių iš tiesų buvo sudėliota pagal jos griežtą sistemą.

Ji pasakė, kad mes turime picų šaldiklyje, bet dabar aš stovėjau atidaręs dureles ir nieko nesupratau. „Brangioji, KUR yra ta pica šaldiklyje?“

Ji atsakė „Picos dėžutėje!” Hmmm… „Picos dėžutė?... Kuri iš jų yra toji?“ Paklausiau vis dar spoksodamas į Arkties dykvietę. Be priekaišto ji nuėjo prie šaldiklio, pačiupo aukštą Kalėdinę dėžutę, kurią mačiau stovint kairėje, padėjo ant stalo ir pasakė: „Čia, tai ir yra picos dėžutė”

Mes turėjome Kalėdinę dėžutę jau daug metų, ją gavome kaip dovaną su popkornu ir naudojome šaldyti maisto atliekas, kurias mes norėjome panaudoti ateityje. Kai aš nuėmiau įpakavimą, rūpestingai atsargiai išėmiau picos gabaliukus, kurie buvo plastikiniuose maišeliuose, pasirodė, kad buvo 4 gabaliukai maišelyje, kiekvienas gabaliukas glaudžiai sudėti vienas prie kito, tokiu būdu užpildydami dėžutę. Jos nuovokumas ir mokėjimas susitvarkyti man labai patiko. Bet aš, bandydamas sujungti taškus, turėjau paklausti: „Kaip Kalėdinė dėžutė pavirto picų dėžute?“

„ Žinoma – tai picos dėžutė! Pica yra itališka. Italų vėliavos spalvos yra raudona, žalia ir balta. Ta dėžutė yra raudona, žalia ir balta, taigi, tai yra picos dėžutė! Aš stovėjau nustėręs, dabar staiga supratau... juokinga!

Mokykimės suprasti, kaip Tėvas ir Viešpats galvoja

Kartais Viešpaties logika mums atrodo lyg kitose bangose, kaip Barbaros logika buvo man tą dieną. Kai ji paaiškino, kaip ji mąsto, aš supratau tai, nors toks mąstymas man nebuvo natūralus. Bet jai, tai buvo logiška, ir kai buvau įvesdintas į jos sistemą, supratau, kaip ji mąsto.

Pirmas dalykas, ką reikia suprasti: mes esame kviečiami suprasti Jo mintis ir kelius

„Jo keliai yra aukštesni negu mūsų keliai ir Jo mintys aukštesnės nei mūsų mintys“. Dažnai sakoma, kad mes niekada nežinome dangaus požiūrio, kodėl Jis leido kažkam nutikti. Nesupraskite neteisingai – yra paslapčių, kurias sužinosime tik danguje. Bet naudoti šitas eilutes šituo būdu netinka.

Ta pastraipa iš Izaijo 55:13 nesako, kad Dievo keliai yra tokie aukšti virš mūsų, kad Jo neįmanoma suprasti. Jis nesako, kad Kalėdinė dėžutė yra picos dėžutė, tik tu esi vargšas žmogelis ir negali to suprasti.

Šis skyrius yra apie žmogų, kuris atgailauja ir palieka savo kelius bei mintis, priima pakvietimą eiti Dievo keliais ir mąstyti Jo mintis. Žiūrėkite:

„Kiekvienas, kuris yra ištroškęs teateina ir teatsigeria... Ieškokite Viešpaties, kol Jį galima rasti. Šaukitės Jo, kol Jis arti... nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis savo mintis, tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas... Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako Viešpats. – Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis.

Ar jūs pastebėjote

Tėvas išplečia savo pakvietimą, atmesti savo kelius ir mintis ir pasirinkti Jo mintis ir kelius!

Romiečiams 12:1-2 mums pasakyta pasikeisti per proto atnaujinimą, mąstyti taip, kaip Jis mąsto, ir tada mes galėsime „pažinti Dievo valią, kuri yra gera, priimtina ir tobula (užbaigta)“ mūsų gyvenimuose. Jis nori, kad mes pakiltume į aukštesnius kelius! Juk mes esame Jo vaikai! Argi mes patys nenorėtume, kad mūsų vaikai mąstytų aukštesnėmis mintimis ir gyventų aukštesniuose keliuose?

Daugiau jokių vilnų, tokių kaip: „jei tai įvyks su manimi, aš suprasiu, kad tai Dievo valia“

1 Korintiečiams 2:9 pasakyta, kad mūsų akys, ausys ir įsivaizdavimai negali pasakyti, ką Dievas Tėvas paruošė mums, tai reiškia, kad mes negalime suprasti Jo valios iš aplinkybių bei natūraliu būdu. Bet 10 eilutėje pasakyta:

„Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo (Tėvo) gelmes“. Ir Jis tęsia 12 eilutėje, sakydamas: „O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota“.

Tegul miršta ta nuostata, kad tu turi ieškoti Jo valios natūraliose aplinkybėse. Dabar tu esi Jo vaikas, gimęs į šeimą, ir tu turi Jo Dvasią savo viduje, taigi tu gali pažinti ką Jis yra paruošęs per Jo Dvasią savojoje dvasioje.

Tai leidžia pakeisti mąstymą nuo ieškojimo Jo valios išorėje: „Jei tai ir tai atsitinka, tai turi būti Dievas“ į tai, kad „Jis gyvena mano viduje, taigi aš išmoksiu jausti kryptį per Šventąją Dvasią savo viduje“. Tai ir yra užkopimas aukščiau į Jo kelius ir Jo mintis.

Picos dėžutė, ar Kalėdinė dėžutė?

Ką tu galvojai apie krikščionis, kuomet dar buvai neatgimęs? Tavo mintys pasikeitė nuo: „išprotėję fanatikai, atsiskyrę nuo realaus pasaulio savo religijoje“ iki: „mano broliai ir sesės, aš jus taip myliu!“ Tu pakilai šitoje srityje į aukštesnes mintis ir kelius. Tu mąstai, kaip mąsto Dievas šiuo klausimu.

Ką tu mąstei apie kalbėjimą kalba, kurios tu niekada anksčiau nebuvau girdėjęs (kalbomis)? „ Tie išprotėję sekmininkai, tie kvailiai charizmatai - jų liftas nepakyla iki viršaus! Šviesos žybčioja, varpelis skamba ir vartai pakelti, bet nėra jokio traukinio! Kaip kvaila! Kažkas užpūtė jų piloto šviesas!“ Bet dabar – tu kalbi kitomis kalbomis ir galvoji, kad tai yra normalu. Tu mąstai taip, kaip Dievas mąsto šiuo klausimu.

Kalėdų dėžutė, picos dėžutė. Tu suradai ryšį ten, kur anksčiau nebuvo įmanoma, bet dabar tai įgijo tobulą prasmę. Tu buvai įvesdintas į dangaus karalystės paslaptį. Tu žinai paslaptis, kurios yra kvailybės tiems, kurie neįvesdinti, nors jos iš tiesų yra aukštesnės mintys ir aukštesni keliai.

Kaip tas lėktuvas skrenda?

Ar tu kada nors suvokei, kad Kristoforas Kolumbas būtų galėjęs nuskristi į Ameriką 1492? Jis būtų galėjęs, nes 1492 metais veikė tie patys aerodinamikos dėsniai, kurie leidžia paukščiams ir lėktuvams skraidyti. Bet jei mes galėtume sugrįžti atgal į tą laiką ir pasakyti, kad jis gali skristi, iš mūsų geriausiu atveju būtų tik pasijuokę.

Aukštesni keliai ir mintys buvo aplinkui jį, bet jis jų nepažino. Jis matė skrendančius paukščius, bet negalėjo „sujungti taškų“, kad ir žmogus galėtų skristi, palikdamas tokias mintis kaip svajones ir įsivaizdavimus.

Stebuklai nėra tokie?

Stebuklas yra apibūdinamas kaip įvykis, kuris nepavaldus gamtos dėsniams, gamtos dėsnių paneigimas, kad pasiektum gerą rezultatą, arba nepaaiškinamas „Dievo veiksmas“. Bet stebuklas nėra gamtos dėsnių paneigimas, bet aukštesniųjų dėsnių viešpatavimas žemesniems.

Lėktuvas arba paukštis nepaneigia traukos dėsnio, kai atsiplėšia nuo žemės, jis naudoja aukštesnius skridimo dėsnius, kurie laikinai viršija žemesnius. Mes dabar galime galvoti, kad aukštesni Tėvo dėsniai viešpatauja žemesniems žemiškiems, kūniškiems. Mes galime galvoti aukštesnėmis mintimis, kurios viršija žemesnes mintis.

Kai jūs sakote tiesą užuot sakę ½ tiesos, kai jūs įkliūvate, jūs peržengiate aukštesnio tiesos dėsnio sritį. Kai jūs nusigręžiate nuo pornografijos ir žemesnių troškimų žiūrėti į negarbingus vyrus ir moteris, jūs pasirenkate aukštesnius kelius ir mintis. Kai jūs atsakote meile kažkam, kas jums darė bloga, jūs pasirenkate aukštesnius dėsnius. Visi jie iš tiesų yra aukštesni keliai, bet jie nesuprantami tiems, kurie negali jais vaikščioti. Galbūt reikės laiko, kad būtų patvirtinta, jog tai aukštesni keliai, bet tai tikrai pasitvirtins.

Tėvas nori, kad mes savo gyvenime matytume daugiau negu tai, kas atrodo tik krūva aliuminio folijos ir dėžučių suverstų be aiškios tvarkos. Jis nori, kad mes suprastume tai, ką mes matome, ir vaikščiotume aukštesniais keliais ir mintimis, išmoktume suprasti, kaip Kalėdinė dėžutė logiškai tampa picų dėžute... daugiau kitą savaitę, iki tada. Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Išminčiai. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. sausio mėn. 11 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Prieš kelis metus keletas iš mūsų padėjo vienai surinkimo šeimai persikelti į naujus namus. Trys iš mūsų bandėme įtikinti šaldytuvą, kad jis gali pralįsti pro durų angą, bet jis tvirtai laikėsi tarpduryje. Su stipriu paskutiniu stumtelėjimu vienas vyrukas pasakė: „Aš galiu daryti visus dalykus per Kristų, kuris mane stiprina“, ir šaldytuvas sutraškėjęs prasmuko, tik nuo šono buvo nubraukta šiek tiek dažų, bet dabar jau buvo galima jį pakrauti į sunkvežimį.

Pauliaus žodžiai Filipiečiams 4:13: „Aš galiu viską per Kristų, kuris mane stiprina“, buvo naudojami, kuomet reikėjo atlikti paskutinį stumtelėjimą, papildomas pastangas, kai nelieka jėgų, atsistatyti į pradinę padėtį ir prasiveržti.

Aš taip pat mačiau, kad žmonės naudojo šitą eilutę bandydami priversti Dievą padaryti pinigų. Jiems žodžiai: „Aš galiu daryti visus dalykus per Kristų, kuris stiprina mane“ reiškė, kad Jis padės jiems gauti daug pinigų vystant verslą, jeigu tik jie laikysis šito viso proceso metu. Iš esmės, tai buvo naudojama visokiomis prasmėmis tik ne ta, kurią turėjo omenyje Paulius.

Kad tai veiktų

Paulius sakė, kad jis pažino paslaptį, „mysterion“ graikų kalboje reiškia „asmenį, kuris buvo įvesdintas į paslaptis“. Filipiečiams 4:11-13 Paulius pasakė, kad jis įžengė į naują išmatavimą savo gyvenime, jis buvo įvesdintas į paslaptį, kad jis gali nepriklausyti nuo aplinkybių ir bet kokioje būklėje būti patenkintu, arba pasitenkinusiu Kristuje. Jis žinojo, ką reiškia būti alkanu ir sočiu, turtingu ir skurdžiumi. Jis buvo įvesdintas į paslaptis, kad gali daryti visus dalykus per Kristų, kuris jį stiprina.

Kaip mes Kristuje galime tampti pasitenkinę iki tokio lygio, kad mums būtų nebesvarbu kas vykta aplink mus?

Ar jūs kada nors jautėtės taip?

Aš pirmą kartą pamačiau pasitenkinimą Kristuje, nepriklausomai nuo aplinkybių savo mamos gyvenime, kuri bandė užauginti 4 vaikus su minimalia tėtės parama ir tuo, ką ji gaudavo darbe.

Daug kartų ji prieidavo, kaip mes sakome „liepto galą“, jos sugebėjimai bei jėgos išsekdavo, ir tada ji tiesiog ilsėdavosi ir leisdavo Viešpačiui veikti. Ji sutikdavo įvairias situacijas; tokias kaip skambinimas į elektros kompaniją su mokėjimo plano prašymu tam, kad mums nebūtų išjungta elektra, arba kalbėdavosi su mūsų kunigu apie mažą paskolą, kad pragyventi savaitę. Bet ji darė tai žinodama, kad Viešpats aprūpins. Ji nebėgdavo nuo šitų situacijų, bet ji tvarkydavosi su jomis žinodama, kad Jis jau aprūpino, tik reikia suprasti kaip.

Įvedimas į paslaptį, kad jūs galite daryti viską per Kristų, kuris jus stiprina, ateina per situacijas, kuriuose jūs padarote sprendimą sustabdyti savo pastangas, ir pavedate dalykus Jam.

Spaudimai išspaudžia gyvenimą

Pavyzdžiui 2 Korintiečiams 1:8-11, Paulius rašo, kad kartą jis buvo įsitikinęs, jog mirs. 8 eilutėje jis sako: „nebesitikėjome išliksią gyvi“, kas graikiškai reiškia, kad nematė išeities, jokio būdo išsigelbėti, jis buvo įsitikinęs, kad mirs.

Taip pat 8 eilutėje jis sako, kad tai buvo dėl to, jog jis buvo „suspaustas“, kas reiškia „svorį“, arba galima pasakyti, kad jis buvo spaudžiamas didelio svorio, panašiai kaip alyvuogių spaustuvas spaudžia ir sunkia alyvuoges, kad išsunktų iš jų aliejų. Paulius sakė, kad toje situacijoje jo gyvybės sultys buvo spaudžiamos iš jo. Jis sakė, kad šitas spaudimas buvo „virš saiko“, kas reiškia „virš ir už“ normalaus spaudimo.

Vėliau 2 Korintiečiams 11:23-28 jis išvardijo kai kurias situacijas, per kurias jis ėjo: randai ant nugaros, daugiau negu jis galėjo suskaičiuoti, daug kalėjimų, 3 kartus muštas lazdomis (tais laikais mušdavo per pėdas su lazdomis), kartą negyvai užmėtytas akmenimis (Apd 14:19-20 prikeltas iš mirties), 3 kartus patyrė laivo sudužimą (mes turime vieno iš jų aprašymą; Apd 27), visą dieną ir visą naktį plūduriavo vandenyne laukdamas, kad jį kas išgelbėtų.

Be to, ką jis patyrė, jis išvardijo pavojus, kuriuose buvo: vandens kelionių pavojus, pavojus nuo plėšikų, pavojus nuo žydų, nuo netikinčių, pavojai mieste ir kaime, pavojai tarp netikrų brolių, ir virš viso to, nuolatinis rūpestis visais (namų) surinkimais, kurie ieškojo jo vadovavimo.

Jis nepasakoja apie šituos sunkumus, tam, kad pailiustruotų filipiečiams, jog jis žino, kaip būti pasitenkinusiu bet kokioje situacijoje Kristuje, bet kad parodytų kaip įveikti tokias situacijas, kurios įvedė jį į šitą paslaptį.

Tikėjimas nėra darbas

Žydams 4:3, 10-11 sakoma: „Nes tie, kurie įtikėjo, tie įžengė į poilsį“ ir „ir tas, kuris įžengė į Jo poilsį, ilsisi nuo savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi nuo savųjų“.

Tikėjimas tai nėra besitęsiantis „patikėjimas“ Dievu, o jau įvykęs „įtikejimas“ Dievu. Pavyzdžiui, kai aš buvau paauglys, aš įtikėjau į Jėzų. Galima pasakyti – ne tai, kad „aš patikėjau Juo“, bet tai, kad jau įtikėjau. Dabar aš vaikščioju tame, į ką jau įtikėjau. Aš ilsiuosi tame, į ką įtikėjau prieš tiek daug metų.

Tikėjimas nėra kažkas, dėl ko mes kovojame ir kaunamės su Dievu, versdami arba padėdami Jam kažką įgyvendinti mūsų gyvenime. Tikėjimas yra priėmimas apreiškimo apie Tėvą ir/arba Jo valią bei pasirinkimas tikėti tuo, ką tu jau gavai. Kai patikime ir priimame, mes ilsimės.

Petras kalėjime

Petrui ryte turėjo būti įvykdyta bausmė. Apaštalų darbų 12:7 sako, kad gelbstintis angelas, kurio buvimas pripildė kalėjimą šviesa (nors šviesa negalėjo pažadinti Petro), turėjo stuktelėti jam į šoną, kad jį pažadintų. Čia panaudoti graikiško žodžio variantas „patasso“, reiškiantis suduoti, ir panaudotas apibūdinti tai, kuomet kareiviai sudavė Jėzui per veidą Mato 26:51.

Kaip atsitiko, kad šviesa nuo angelo nepažadino Petro, ir reikėjo stumtelėjimo į šoną, kad jį pakeltų? Jis taip giliai miegojo, ir tik gatvėje atsibudo bei pilnai suprato, jog tai ne sapnas.

Tai buvo todėl kad, Jono 21:18 Jėšua pranašavo jam, kaip jis mirs ir kokiomis aplinkybėmis: nukryžiuojant ir tuomet, kai jis bus senas. Apaštalų darbų 12 skyriuje buvo nukirsdinama kardu, tuomet jis buvo dar jaunas, tik keli metai po Prisikėlimo. Taigi, jis galėjo giliai miegoti, nors bejėgis, bet vis dar nepriklausomas, pasitenkinęs Kristuje toje situacijoje. Jis miegojo, nes jis buvo įtikėjęs, ir dabar ilsėjosi. Štai kur randama ramybė.

Panašiai, tik prieš jo pirmą laivo sudužimą, angelas pasirodė Pauliui ir pasakė jam Apd 27:24: „Nebijok, Pauliau, tu turi būti pristatytas Ciesoriui“. Nes jis įtikėjo ir tada ilsėjosi tame žodyje, po to įvykusiame laivo sudužime ir po to sekusiuose kituose dviejuose, ir visa kita per ką jis ėjo, jis žinojo, kad jis praeis – nes jis žinojo, kad pasirodys Ciesoriui. Jis įtikėjo, ir tada ilsėjosi.

Pritaikant šita

Ankstyvaisiais 1980 metais Barbara ir aš atsidūrėme situacijoje, kurios negalėjome natūraliai kontroliuoti. Chrisui diagnozavo smegenų pažeidimą, verslo situacija grąsino, kad neteksime namų ir nuosavybės, situacija surinkime buvo tokia, kad pastorius, kuris mane pasamdė į darbą būti antruoju pastoriumi, staiga persigalvojo, palikdamas mane tame surinkime be darbo.

Mes atėjome iki tokio taško, kad negalėjome melstis dar vieno žodžio, mes negalėjome galvoti taip: „jei Dievas padarys tai, aš padarysiu šitai“, mes jau negalėjome dar kartą pertvarkyti čekių knygelės, ir sustojome. Mes visa tai atidavėme Tėvui. Mes įtikėjome esminę tiesą, kad Jis aprūpins mus, kad Jis turi planą, kad Jis mus praves. Tai buvo mūsų įvedimas į paslaptį, kad mes galime pažinti apstybę ir trūkumą, ir būti Kristuje nepriklausomai nuo aplinkybių viduje.

Ką mes darėme?

Pirmas dalykas, ką mes padarėme, tai Žydams 10:32-35 – mes prisiminėme praėjusias dienas ir nutarėme nepamesti mūsų pasitikėjimo – Jis jau eilę kartų mus aprūpindavo, ir mes laikėme tai savo atmintyje.

Kitas dalykas, kurį mes padarėme pritaikėme pažodžiui Filipiečiams 4:6-7. Aš pastebėjau, kad šitos eilutes neveikė man, nes savo maldos pabaigoje buvau pilnas baimės ir susirūpinimo, lygiai taip, kaip jos pradžioje. Aš suvokiau, kad buvau nepaklusnus tam, ką pabrėžė Paulius:

1)    Niekuo nesirūpinkite. Sustokite. Netęskite

2)    Visame kame malda ir prašymais padarykite savo troškimus žinomus Dievui

3)    Dievo ramybė saugos jūsų širdis ir protus

Aš neperėjau į 2 punktą, kol nepasiekiau „niekuo nesirūpinkite“, „nebijokite“. Tik tada aš meldžiausi. Tai reiškia, kad 2 savaites aš kartais kovojau su baime ir rūpesčiais prieš tai, kaip meldžiausi. Aš kovojau, kai mano galvoje sukosi pats blogiausias scenarijus, bet kiekvienas scenarijus baigdavosi tuo, kad Jis jau turi mums aprūpinimą. Kai aš pasiekiau ramybės ir poilsio būklę, TADA ir tik TADA aš išdėsčiau savo prašymus Jam.

Tuo būdu, kaip Paulius sakė, kad turėtų vykti, įvyko. Dievo ramybė, kaip teigiama 4:7 „laikys“ arba „apvilks“, „saugos“ mano širdį ir protą. Eilutės 8 ir 9 taip pat išsipildė; aš jau galėjau galvoti apie gerus dalykus ir Dievo ramybė buvo su manimi.

Išoriškai atrodė, kad mes žlungam, bet viduje mes turėjome ramybę, džiaugsmą ir pasitikėjimą, kad Jis aprūpins ir praves mus per visas situacijas, kuomet mes drąsiai sutinkame kiekvieną iššūkį. Ir Jis tai darė. Ir Jis tai įvykdė. Mes buvome įvesdinti į didžią paslaptį – mes žinojome kaip būti pertekliuje ir kentėti nepriteklių, būti sočiais ir alkanais, nes mes įžengėme į naują išmatavimą, kurio jau niekad nepalikome: aš galiu viską per Kristų kuris stiprina mane.

Kitą svaitę nauja tema.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI E-Naujienlaiškis. Sausis 2014

John Fenn, 2014 m. sausio mėn. 15 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Brangūs draugai,

Aš ieškau Tėvo valios, norėdamas suprasti, ką Jis darys Kristaus kūne šiais metais, o Jis ir toliau kalba, kad ves tuos, kurie turi ausis klausyti, Jis ragina susitelkti į esminius „dalykus“ – į tai kas iš tiesų yra svarbu ir atskirti, kas nesvarbu, susitelkti į tai, kas iš tiesų mes esame, ir atmesti tai, kas mes nesame.

Tai prasidėjo, kai aš meldžiausi už kažką vietiniuose Tulsos namų surinkimuose, o Jis kalbėjo man, kad įžengiame į susitelkimo prie pagrindinių dalykų laiką, kartu su kai kuriomis kitomis detalėmis, kurias aš vėliau pasakiau jiems. Bet Jo artumas pasiliko, taigi ir aš pasilikau, ir išgirdau Jį sakant: „Šie metai yra grįžimas atgal prie esminių dalykų, nukreipiant dėmesį nuo trukdžių ir susitelkiant į esminius dalykus.“

Kai Jis kalbėjo, aš buvau Dvasioje ir mačiau prieš save medį. Nematoma ranka pjaustė jo šakas, pjaustė švariai iki kamieno, liko tik gabaliukas. Bet kelios šakos buvo nupjautos taip, kad šakos liko 1-2 pėdos ilgio (0,5 m), taip lyg galbūt kai kurios iš jų galėtų ataugti kitu laiku, ir aš mąsčiau apie tai, ką stebėjau.

Šita dalis buvo man pati įdomiausia. Jis paliko kai kurias apipjaustytas šakas, bet jų visų nepašalino. Ne pats maloniausias vaizdas matyti kaip iš kamieno kyšojo trumpi galiukai, bet jie teikė vilties, kad tai, kas buvo nupjauta gali ir vėl užaugti, galima taip pasakyti „teisingu būdu“.

Bet kai aš stebėjau šakas, kurios krito ant žemės, aš buvau sužavėtas anksčiau paslėpto kamieno tiesumu, grožiu ir tvirtumu. Jis siekė dangų, nors kažkiek gąsdino po apgenėjimo likusių šakų trumpi galiukai, o visi kiti buvo nupjauti visiškai prie pat kamieno, bet jis kilo aukštai, viršūnėje buvo lapai ir nepaliestos šakos, kurios stiebėsi link saulės.

Aš buvau sužavėtas tuo, koks stiprus buvo kamienas ir negalėjau atitraukti nuo jo akių. Man atėjo mintis, kad medis buvo užmiršęs koks stiprus ir tikras jis iš tiesų buvo. Aš kažkaip suvokiau, kad medis didžiavosi savo šakomis ir kaip jos atrodė.

Tai buvo svarbi dalis. Aš kažkaip suvokiau, kad medis (Kristaus kūnas) nežinojo, koks stiprus ir teisingas jis iš tiesų buvo, nes jis savo tikėjimą buvo sudėjęs į šakas ir jas dengiančius lapus. Bet kai danga buvo pašalinta, po šoko, kurį patyrė prarasdamas ją, ir kai jis buvo atidengtas, kad visi matytų, medis buvo sužavėtas, stiprus ir patenkintas savimi, kai suvokė, koks jis iš tiesų yra.

Buvo panašu, kad kamienas (Kristaus kūnas) buvo paslėpęs save po dalykais, kurie nieko nereiškė, tik fasadas, tai ką mato žmonės, susitelkimas į išvaizdą, užuot buvus dvasine prasme permatomu ir tikru. Kamienas buvo paslėptas po šakų fasadu, bet dabar, kai tai buvo nupjauta, jo jėga ir grožis buvo žavingi. Tada regėjimas išnyko.

Kai aš galvojau apie tai, aš pamačiau tą patį regėjimą tik iš kitos perspektyvos. Tai atrodė taip, lyg filmavimo kamera būtų apėmusi platesnę panoramą, ir kai tai nutiko, aš suvokiau kad jau nežiūriu tik į vieną medį. Pirmas regėjimas buvo 1 medis, Kristaus kūnas.

Bet dabar šis regėjimas sugrįžo nuo vieno apgenėto medžio, ir kai perspektyva pasikeitė, aš suvokiau, kad aš buvau miške su šimtų šimtais medžių, kurie stovėjo arti vienas kito, kaip miške. Kiekvienas medis buvo apipjaustytas taip, kaip Kristaus kūnas pirmajame regėjime. Bet dabar aš mačiau šimtus medžių, visi apipjaustyti, aišku, kad reiškė individualius narius Kristaus kūne.

Ir kažkaip aš galėjau pasakyti, kad visi medžiai buvo kaimynai tame pačiame miške, pažinojo vienas kitą ir turėjo santykius vienas su kitu, ir buvo bendravime, kaip visi, kurie patyrė tą patį apipjaustymą, taigi visi buvo lygūs ir nei vienas nesiekė būti dėmesio centre – jie buvo tik lygūs medžiai tarp kitų lygių medžių. Tada regėjimas išnyko.

Bet mes galime suvokti apie tą „genėjimą“ (šitas žodis nėra pakankamai stiprus apibūdinti pjovimą, kurį aš mačiau) yra apie dvasinius ir natūralius dalykus. Genėjimas (apipjaustymas) nėra malonumas, kol jūs nesusitelkiate į tai, kas iš tiesų yra svarbu, kita vertus jūs gedėsite dėl prarastų šakų. Ir kai mes esame apipjaustomi visa tai yra dėl santykių Kristuje.

Natūraliai genėjimas reiškia ekonominius sunkumus, gyvenimo suspaudimus, stresus gyvenime; nupjovimą visko, kas yra nereikalinga, sutelkiant dėmesį į tai, kas iš tiesų yra svarbu. Tas pats tinka ir dvasiniam genėjimui. Dvasinis genėjimas tai Kristaus charakterio ugdymas, kuris dažnai ugdomas sunkumuose.

Asmuo neturi eiti per sunkumus, kad susidėliotų aiškius prioritetus, kurie sutinka su Viešpačiu ir Jo Karalyste, nes jie vertins kiekvieną aplinkybę kaip galimybę augti Kristuje, ir dažnai renkasi kelią, kur ugdomas charakteris, užuot pasirinkus lengvą išeitį.

Pavyzdžiui, per daugiau kaip 4 dešimtmečius mano tarnavimo, aš kalbėjausi su daugybe žmonių apie tai kaip tvarkyti biudžetą, biudžetas apima ir davimą, atidėjimą kažkiek pinigų ir plano sudarymą. Nors taip daug kam nepavyko įdiegti disciplinos, nors jie žinojo, kad to jiems reikia, ir jie žinojo, kad galėjo tai padaryti.

Bet laikai ateina, kai dvasinės ir ekonominės sąlygos vers žmones daryti sprendimus, kuriuos jie turėjo padaryti patys. Tėvas kalba tiems, kurie turi ausis girdėti, gali būti, kaip mes pasakytume „užbėga posūkiui priekį“ (Paruošia tam, kas kitus užklups netikėtai, tuos ,kurie netgi žinojo, bet nebuvo pasiruošę.)

Aš meldžiuosi, kad tai, kuo dalinuosi, rastų atgarsį ir paliudijimą jūsų dvasioje – tai yra grįžimas atgal prie pagrindų, susitelkimas į esminius dalykus gyvenime, ir tai, kas mes esame Jame. Mes esame stipresni Jame, nei mes tai suvokiame, ir šiais metais nuo viso Kristaus kūno, bus pašalinti fasadai, kurie slepia tikrą asmenį. Tai reiškia surasti tikrus dalykus ir susitelkti į juos. Meldžiuosi!

Barbara ir aš norime padėkoti jums už dosnią pagalbą ir finansines dovanas. Mes esame mažas tarnavimas, darome tik tai, ką esame pašaukti daryti, atviri ir darome tai iš širdies. Žodžiais negalima išreikšti mūsų dėkingumo už jūsų maldas ir paramą. Ačiū.

Chriso kambario pertvarkymas – Mes susėdome su mūsų draugu architektu, vienu iš Tulsos namų surinkimų lyderių, ir jis nubraižė planus Chriso kambariui bei vonios kambariui, kurie yra pritaikyti neįgaliajam, o taip pat Barbaros ir mano raštinės išplėtimui (kuri dabar yra 10x10 pėdų (maždaug 3m x 3m) ir užpildyta dėžėmis). Kai tik tie planai bus kaip reikiant paruošti, statytojas pasakys mums kainą, ir mes galėsime pajudėti pirmyn. Mes planuojame pradėti pavasarį ir dėkojame už tuos, kurie suteikė mums pagalbą. Mes galvojame, kad turime pusę reikiamos sumos, bet sužinosime daugiau maždaug po mėnesio.

Laiminame jus, laikykite savo akis nukreiptas į Jį!

John ir Barbara

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Išminčiai. 2 dalis

John Fenn, 2014 m. sausio mėn. 4 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Kai 1976 metų vasarą įstojau į Indianos universitetą (IU), aš buvau pakviestas įstoti į broliją, kurios nariu yra buvęs ir mano tėtis. Ji vadinosi Phi Kappa Psi, arba trumpai: Phi Psi.

Aš pradėjau savo pirmą semestrą kaip „pasižadėjęs“, o tai reiškė, kad pasižadėjau tapti Phi Psi, o jie pasižadėjo priimti mane, jeigu aš įvykdysiu reikalavimus. Pasižadėjusių klasėje viso buvo 15 fuksų. Iš viso 95 vyrukai gyveno po vienu stogu, kartu su vyresne pora, kuri tarnavo kaip „namo tėvai“ ir gamino mums valgį, bet mes tvarkėmės visiškai savarankiškai, kartu su vyresnsniųjų kursų studentais, prezidentu ir viceprezidentu.

Pirmo semestro programoje buvo daug „išbandymų“ – ritualinių varginimų, kurie pasiekdavo kulminaciją „pragaro savaitę“, kuri, kaip turiu pridėti, buvo tinkamai pavadinta. Vyresniųjų kursų studentai elgėsi su mumis, kaip su naujokais jūreiviais, versdavo daryti šimtus atsispaudimų iš karto, klykdavo mums tiesiai į veidą, sakydami, kad mes esame žemiau gyvatės pilvo ir nevertai vadinami Phi Psi ir dar daugiau.

Mažiau kaip prieš 4 metus tame pačiame name gyveno Mark Spitz, kuris vėliau 7 kartus gavo olimpinį medalį, jis taip pat buvo iš Phi Psi. Daugelis „Pramonės kapitonų“, gydytojų, teisininkų, įvairių sporto rūšių olimpiečių, generalinių direktorių ir t.t. buvo iš Phi Psi. Mano kambariokas semestro metu, kuris tuo metu buvo jau aukštesniame kurse, vėliau tapo gubernatoriumi ir tada JAV senatoriumi nuo Indianos valstijos, bet mes fuksai buvome tik pasižadėję pretendentai, ir su mumis atitinkamai elgėsi.

Po baigiamosios savaitės varginimo, tie, kurie tai ištvėrė iki galo, buvo priimti ir palaikyti vertais pažinti brolijos paslaptis, kurios jiems buvo atskleistos. Mes visą savaitę buvome mokomi vyresnio kurso studentų ir alumnų apie tai, kaip 2 vyrai krikščionys įkūrė broliją. Jie norėjo skleisti evangeliją tarp jaunų vyrų ir mokyti juos pažinti Dievą bei Jo kelius (kaip žemai brolija nusirito iki 1976 m.)

Mums buvo papasakota apie įkūrimą, apie slaptą reikšmę brolijos ženkliuko ir ką Phi, Kappa, ir Psi reiškia mūsų brolijoje, ir priesaiką bei įžadus tęsti įkūrėjų idealus (jie buvo krikščioniški ir bibliniai idealai, taigi man nebuvo jokios problemos prisiekti ir jų laikytis).

Aš buvau išrinktas viso namo kapelionu. Su dideliu formalumu ir iškilmingumu mūsų klasei buvo atskleistos Phi Kappa Psi brolijos paslaptys. Taip, ten yra slaptas susitarimas, bet aš turėsiu nužudyti tave, jei aš pasakysiu tau, juokinga.

Bet Phi Psi aš tapau, kai buvo man atskleistos brolijos paslaptys. Tik Phi Psi nariai žino tas paslaptis, kiti pasaulyje to nežino. Ir kiekviena brolija ir seserija turi panašias paslaptis, kurias žino tik nariai.

Biblija kalba apie įvairių paslapčių atskleidimą, apie tai aš rašiau praeito straipsnio pabaigoje. Bet...

Išminčiai

Antikinėje Mesopotamijoje buvo bendrija, kurią mes vadiname „išminčiais“. Angliškai jie yra žinomi kaip „Magi“. Šitas žodis yra iš graikiško žodžio „magos“, ir lotyniškai „magus“ – daugiskaita yra „magi“. Iš čia ir kilo žodis magija, ir tai susieta su slapta brolija, kuri turi žinias, apie kurias kiti nežino. Tie, kurie nepriklauso brolijai, nežino paslapčių, kurias žino tik nariai.

Aš nenoriu dėstyti visos istorijos pamokos apie magus, arba išminčius, kaip verčia daugelis Biblijos vertėjų, bet pasakysiu, kad ten buvo kunigų klasė, kuriuos sutinkame kaip Danieliaus bendradarbius (ir priešus), kurie tarnavo įvairiems Babilono, Persijos ir Medijos karaliams.

Jie buvo tie, kurie negalėjo išaiškinti įvairius karaliaus sapnus ir regėjimus, kai Dievas davė Danieliui supratimą. Jie stebėjo žvaigždes, suvokdami, kad Kūrėjas išdėstė jas danguje taip, kaip pasakyta Pradžios 1:14: „Dievas tarė: „Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus“. Jie specializavosi pažinti „ženklus“ astronominių stebėjimų būdu (Danieliaus 2:48)

Dėl savo slaptų žinių, jie pamatė, kaip žvaigždė dėl Izraelio judėjo į žvaigždyną, ir iš to nustatė, kad naujas karalius gimė Izraelyje. Niekas Izraelyje nežinojo Betliejaus žvaigždės reikšmės, ir netgi, kai išminčiai atėjo pas Erodą paklausti, kur yra naujasis karalius, niekas be išminčių to nežinojo. Visas Izraelis ir Erodas matė tas pačias žvaigždes ir žvaigždynus kaip ir išminčiai, bet nepriklausydami bendrijai, neturėjo žinių, kad galėtų suprasti, ką jie mato.

Raštas atskleidžia, kad karalius gims Betliejuje, taigi išminčiai nuvyko ten ir radę šeimą namuose davė kūdikiui Jėšua (Jėzui) dovanų būdingų karaliui: aukso, smilkalų ir miros“ (Mato 2:11).

Mano požiūris toks, kad išminčiai buvo bendrijos dalis, kuri turėjo žinias, prieinamas tik tai brolijai. Atrodo, kad žmogaus prigimtis linkusi kurti tuos slaptus klubus, pradedant berniukais, kurie laipioja medžiais ir neleidžia ten patekti mergaitėms, iki pirštų įdūrimo vienas kitam bei suliejant abu kraujo lašus, ir taip tampant „kraujo broliais“, iki mažų mergaičių, kurios nekviečia kitos mergaitės į savo įsivaizduojamą arbatos gėrimo vakarėlį ir pasakoja savo paslaptis, kuriam berniukui patinka kuri mergaitė – tai paslaptys, kurias tik jie žino ir nesidalina su kitais.

Grįžkime prie Pauliaus

Bet Paulius kalbėjo apie eilę slaptų dalykų, kuriuos pažinti jam buvo patikėta. Jo laiškas Filipiečiams, panašiai kaip ėjimas pas Lidiją ir į surinkimą jos namuose, buvo šilčiausias laiškas, kurį parašė Paulius kam nors Naujajame Testamente. Daugelis tiki, kad Pauliaus geras draugas ir tas, kuris užrašė Evangeliją pagal Luką bei Apaštalų darbus, Lukas vedė Lidiją ir pasiliko ten Filipuose su ja. Laiške Filipiečiams mes sužinome daugiau apie Pauliaus troškimus ir kovas, daugiau nei bet kur kitur Naujajame Testamente.

Jis toliau leidžia mums žvilgtelėti į savo sielą, kuomet jis dėkoja už juos ir jų finansinę paramą 4:11-13 pareikšdamas tai, ką mes dabar panagrinėsime detaliai:

„Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes esu išmokytas būti patenkintas savo būkle. Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“.

„Esu išmokęs“ galėtų būti geresnis toks išsireiškimas „aš įžengiau į naują išmatavimą“. Graikiškas žodis „išmokau“ yra „manthano“, kuris panašus į „mathetes“, kuris reiškia mokinį. Jis apibūdina asmenį, kuris tapo kito asmens mokiniu, galima sakyti, pradėdamas naują skyrių savo gyvenime, jis naudojamas išreikšti minčiai, kad jie įžengė į naują gyvenimo laiką, net daugiau nei tai, jie užaugo pažinime toje srityje, kur jie stokojo.

Ir kas yra ta nauja sritis? Jis tęsia: Aš išmokau būti patenkintas visokioje būklėje, kurioje esu. Tai nereiškia, kad Paulius galėjo būti patenkintu Romoje ar Efezuose, tai reiškia situacijose ir aplinkybėse, kurias jis sutiko.

Paulius įžengė į naują išmatavimą – nesvarbu kokios aplinkybės jį supo, jis galėjo būti „patenkintu“. Bet negalvokite, kad tas žodis –patenkintas tokia prasme, kaip dabar jį suprantame. Tai ne tai: „aš plauksiu su srove“, arba „aš galvoju, kad būsiu laimingas“, arba tai nėra tas kelias, kurį planavau savo gyvenimui, bet bus gerai, Viešpatie“. Ne!

Graikų kalboje „autarkes“ reiškia „pasitenkinęs”. Jis sudarytas iš 2 žodžių, „auto”, kuris reiškia „pats” ir „arkeo”, kuris reiškia „būti pakankamai stipriu, būti pakankamu (Vine žodynas) Susumavus visą skyrių Paulius pasakė štai ką:

„Aš nekalbu todėl, kad turiu poreikį. Nes aš įžengiau į naują išmatavimą savo gyvenime, kokios bebūtų mano aplinkybės, būti pasitenkinusiu, visko turėti pakankamai ką besutikčiau. Aš žinau, ką reiškia klestėti ir stokoti. Aš žinau, ką reiškia būti sočiu ir alkanu. Nes aš esu įvesdintas į brolijos paslaptį, kuri yra: Aš galiu viską per Kristų, kuris mane stiprina“.

Ir štai čia aš pratęsiu kitą kartą… Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu