Sveikinu
visus,
Prieš
kelis metus keletas iš mūsų padėjo vienai surinkimo šeimai persikelti į naujus
namus. Trys iš mūsų bandėme įtikinti šaldytuvą, kad jis gali pralįsti pro durų
angą, bet jis tvirtai laikėsi tarpduryje. Su stipriu paskutiniu stumtelėjimu
vienas vyrukas pasakė: „Aš galiu daryti visus dalykus per Kristų, kuris mane
stiprina“, ir šaldytuvas sutraškėjęs prasmuko, tik nuo šono buvo nubraukta šiek
tiek dažų, bet dabar jau buvo galima jį pakrauti į sunkvežimį.
Pauliaus
žodžiai Filipiečiams 4:13: „Aš galiu viską per Kristų, kuris mane stiprina“,
buvo naudojami, kuomet reikėjo atlikti paskutinį stumtelėjimą, papildomas
pastangas, kai nelieka jėgų, atsistatyti į pradinę padėtį ir prasiveržti.
Aš
taip pat mačiau, kad žmonės naudojo šitą eilutę bandydami priversti Dievą
padaryti pinigų. Jiems žodžiai: „Aš galiu daryti visus dalykus per Kristų,
kuris stiprina mane“ reiškė, kad Jis padės jiems gauti daug pinigų vystant
verslą, jeigu tik jie laikysis šito viso proceso metu. Iš esmės, tai buvo
naudojama visokiomis prasmėmis tik ne ta,
kurią turėjo omenyje Paulius.
Kad tai veiktų
Paulius
sakė, kad jis pažino paslaptį, „mysterion“ graikų kalboje reiškia „asmenį,
kuris buvo įvesdintas į paslaptis“. Filipiečiams 4:11-13 Paulius pasakė, kad
jis įžengė į naują išmatavimą savo gyvenime, jis buvo įvesdintas į paslaptį,
kad jis gali nepriklausyti nuo aplinkybių ir bet kokioje būklėje būti patenkintu,
arba pasitenkinusiu Kristuje. Jis žinojo, ką reiškia būti alkanu ir sočiu,
turtingu ir skurdžiumi. Jis buvo įvesdintas į paslaptis, kad gali daryti visus
dalykus per Kristų, kuris jį stiprina.
Kaip
mes Kristuje galime tampti pasitenkinę iki tokio lygio, kad mums būtų nebesvarbu
kas vykta aplink mus?
Ar jūs kada nors
jautėtės taip?
Aš
pirmą kartą pamačiau pasitenkinimą Kristuje, nepriklausomai nuo aplinkybių savo
mamos gyvenime, kuri bandė užauginti 4 vaikus su minimalia tėtės parama ir tuo,
ką ji gaudavo darbe.
Daug
kartų ji prieidavo, kaip mes sakome „liepto galą“, jos sugebėjimai bei jėgos
išsekdavo, ir tada ji tiesiog ilsėdavosi ir leisdavo Viešpačiui veikti. Ji
sutikdavo įvairias situacijas; tokias kaip skambinimas į elektros kompaniją su mokėjimo
plano prašymu tam, kad mums nebūtų išjungta elektra, arba kalbėdavosi su mūsų
kunigu apie mažą paskolą, kad pragyventi savaitę. Bet ji darė tai žinodama, kad
Viešpats aprūpins. Ji nebėgdavo nuo šitų situacijų, bet ji tvarkydavosi su
jomis žinodama, kad Jis jau aprūpino, tik reikia suprasti kaip.
Įvedimas
į paslaptį, kad jūs galite daryti viską per Kristų, kuris jus stiprina, ateina
per situacijas, kuriuose jūs padarote sprendimą sustabdyti savo
pastangas, ir pavedate dalykus Jam.
Spaudimai išspaudžia
gyvenimą
Pavyzdžiui
2 Korintiečiams 1:8-11, Paulius rašo, kad kartą jis buvo įsitikinęs, jog mirs. 8
eilutėje jis sako: „nebesitikėjome išliksią gyvi“, kas graikiškai reiškia, kad
nematė išeities, jokio būdo išsigelbėti, jis buvo įsitikinęs, kad mirs.
Taip
pat 8 eilutėje jis sako, kad tai buvo dėl to, jog jis buvo „suspaustas“, kas
reiškia „svorį“, arba galima pasakyti, kad jis buvo spaudžiamas didelio svorio,
panašiai kaip alyvuogių spaustuvas spaudžia ir sunkia alyvuoges, kad išsunktų
iš jų aliejų. Paulius sakė, kad toje situacijoje jo gyvybės sultys buvo
spaudžiamos iš jo. Jis sakė, kad šitas spaudimas buvo „virš saiko“, kas reiškia
„virš ir už“ normalaus spaudimo.
Vėliau
2 Korintiečiams 11:23-28 jis išvardijo kai kurias situacijas, per kurias jis
ėjo: randai ant nugaros, daugiau negu jis galėjo suskaičiuoti, daug kalėjimų, 3
kartus muštas lazdomis (tais laikais mušdavo per pėdas su lazdomis), kartą
negyvai užmėtytas akmenimis (Apd 14:19-20 prikeltas iš mirties), 3 kartus
patyrė laivo sudužimą (mes turime vieno iš jų aprašymą; Apd 27), visą dieną ir
visą naktį plūduriavo vandenyne laukdamas, kad jį kas išgelbėtų.
Be
to, ką jis patyrė, jis išvardijo pavojus, kuriuose buvo: vandens kelionių
pavojus, pavojus nuo plėšikų, pavojus nuo žydų, nuo netikinčių, pavojai mieste
ir kaime, pavojai tarp netikrų brolių, ir virš viso to, nuolatinis rūpestis
visais (namų) surinkimais, kurie ieškojo jo vadovavimo.
Jis
nepasakoja apie šituos sunkumus, tam, kad pailiustruotų filipiečiams, jog jis
žino, kaip būti pasitenkinusiu bet kokioje situacijoje Kristuje, bet kad parodytų
kaip įveikti tokias situacijas, kurios įvedė jį į šitą paslaptį.
Tikėjimas nėra
darbas
Žydams
4:3, 10-11 sakoma: „Nes tie, kurie įtikėjo, tie įžengė į poilsį“ ir „ir tas,
kuris įžengė į Jo poilsį, ilsisi nuo savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi nuo
savųjų“.
Tikėjimas
tai nėra besitęsiantis „patikėjimas“ Dievu, o jau įvykęs „įtikejimas“ Dievu. Pavyzdžiui,
kai aš buvau paauglys, aš įtikėjau į Jėzų. Galima pasakyti – ne tai, kad „aš patikėjau
Juo“, bet tai, kad jau įtikėjau. Dabar aš vaikščioju tame, į ką jau įtikėjau.
Aš ilsiuosi tame, į ką įtikėjau prieš tiek daug metų.
Tikėjimas
nėra kažkas, dėl ko mes kovojame ir kaunamės su Dievu, versdami arba padėdami
Jam kažką įgyvendinti mūsų gyvenime. Tikėjimas yra priėmimas apreiškimo apie
Tėvą ir/arba Jo valią bei pasirinkimas tikėti tuo, ką tu jau gavai. Kai
patikime ir priimame, mes ilsimės.
Petras kalėjime
Petrui
ryte turėjo būti įvykdyta bausmė. Apaštalų darbų 12:7 sako, kad gelbstintis
angelas, kurio buvimas pripildė kalėjimą šviesa (nors šviesa negalėjo pažadinti
Petro), turėjo stuktelėti jam į šoną, kad jį pažadintų. Čia panaudoti graikiško
žodžio variantas „patasso“, reiškiantis suduoti, ir panaudotas apibūdinti tai, kuomet
kareiviai sudavė Jėzui per veidą Mato 26:51.
Kaip
atsitiko, kad šviesa nuo angelo nepažadino Petro, ir reikėjo stumtelėjimo į
šoną, kad jį pakeltų? Jis taip giliai miegojo, ir tik gatvėje atsibudo bei pilnai
suprato, jog tai ne sapnas.
Tai
buvo todėl kad, Jono 21:18 Jėšua pranašavo jam, kaip jis mirs ir kokiomis aplinkybėmis:
nukryžiuojant ir tuomet, kai jis bus senas. Apaštalų darbų 12 skyriuje buvo nukirsdinama
kardu, tuomet jis buvo dar jaunas, tik keli metai po Prisikėlimo. Taigi, jis
galėjo giliai miegoti, nors bejėgis, bet vis dar nepriklausomas, pasitenkinęs
Kristuje toje situacijoje. Jis miegojo, nes jis buvo įtikėjęs, ir dabar
ilsėjosi. Štai kur randama ramybė.
Panašiai,
tik prieš jo pirmą laivo sudužimą, angelas pasirodė Pauliui ir pasakė jam Apd
27:24: „Nebijok, Pauliau, tu turi būti pristatytas Ciesoriui“. Nes jis įtikėjo
ir tada ilsėjosi tame žodyje, po to įvykusiame laivo sudužime ir po to
sekusiuose kituose dviejuose, ir visa kita per ką jis ėjo, jis žinojo, kad
jis praeis – nes jis žinojo, kad pasirodys Ciesoriui. Jis įtikėjo, ir tada
ilsėjosi.
Pritaikant šita
Ankstyvaisiais
1980 metais Barbara ir aš atsidūrėme situacijoje, kurios negalėjome natūraliai
kontroliuoti. Chrisui diagnozavo smegenų pažeidimą, verslo situacija grąsino,
kad neteksime namų ir nuosavybės, situacija surinkime buvo tokia, kad
pastorius, kuris mane pasamdė į darbą būti antruoju pastoriumi, staiga
persigalvojo, palikdamas mane tame surinkime be darbo.
Mes
atėjome iki tokio taško, kad negalėjome melstis dar vieno žodžio, mes
negalėjome galvoti taip: „jei Dievas padarys tai, aš padarysiu šitai“, mes jau
negalėjome dar kartą pertvarkyti čekių knygelės, ir sustojome. Mes visa tai
atidavėme Tėvui. Mes įtikėjome esminę tiesą, kad Jis aprūpins mus, kad Jis turi
planą, kad Jis mus praves. Tai buvo mūsų įvedimas į paslaptį, kad mes galime
pažinti apstybę ir trūkumą, ir būti Kristuje nepriklausomai nuo aplinkybių viduje.
Ką mes darėme?
Pirmas
dalykas, ką mes padarėme, tai Žydams 10:32-35 – mes prisiminėme praėjusias
dienas ir nutarėme nepamesti mūsų pasitikėjimo – Jis jau eilę kartų mus aprūpindavo,
ir mes laikėme tai savo atmintyje.
Kitas
dalykas, kurį mes padarėme pritaikėme pažodžiui Filipiečiams 4:6-7. Aš
pastebėjau, kad šitos eilutes neveikė man, nes savo maldos pabaigoje buvau pilnas
baimės ir susirūpinimo, lygiai taip, kaip jos pradžioje. Aš suvokiau, kad buvau
nepaklusnus tam, ką pabrėžė Paulius:
1)
Niekuo nesirūpinkite. Sustokite.
Netęskite
2)
Visame kame malda ir prašymais padarykite savo
troškimus žinomus Dievui
3)
Dievo ramybė saugos jūsų širdis ir protus
Aš
neperėjau į 2 punktą, kol nepasiekiau „niekuo nesirūpinkite“, „nebijokite“. Tik
tada aš meldžiausi. Tai reiškia, kad 2 savaites aš kartais kovojau su baime ir
rūpesčiais prieš tai, kaip meldžiausi. Aš kovojau, kai mano galvoje sukosi pats
blogiausias scenarijus, bet kiekvienas scenarijus baigdavosi tuo, kad Jis jau
turi mums aprūpinimą. Kai aš pasiekiau ramybės ir poilsio būklę, TADA ir tik
TADA aš išdėsčiau savo prašymus Jam.
Tuo
būdu, kaip Paulius sakė, kad turėtų vykti, įvyko. Dievo ramybė, kaip teigiama 4:7
„laikys“ arba „apvilks“, „saugos“ mano širdį ir protą. Eilutės 8 ir 9 taip pat
išsipildė; aš jau galėjau galvoti apie gerus dalykus ir Dievo ramybė buvo su
manimi.
Išoriškai
atrodė, kad mes žlungam, bet viduje mes turėjome ramybę, džiaugsmą ir
pasitikėjimą, kad Jis aprūpins ir praves mus per visas situacijas, kuomet mes
drąsiai sutinkame kiekvieną iššūkį. Ir Jis tai darė. Ir Jis tai įvykdė. Mes
buvome įvesdinti į didžią paslaptį – mes žinojome kaip būti pertekliuje ir
kentėti nepriteklių, būti sočiais ir alkanais, nes mes įžengėme į naują
išmatavimą, kurio jau niekad nepalikome: aš galiu viską per Kristų kuris
stiprina mane.
Kitą svaitę nauja
tema.
Laiminu visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.