Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Išminčiai. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. sausio mėn. 11 d.,

Sveikinu visus,
Prieš kelis metus keletas iš mūsų padėjo vienai surinkimo šeimai persikelti į naujus namus. Trys iš mūsų bandėme įtikinti šaldytuvą, kad jis gali pralįsti pro durų angą, bet jis tvirtai laikėsi tarpduryje. Su stipriu paskutiniu stumtelėjimu vienas vyrukas pasakė: „Aš galiu daryti visus dalykus per Kristų, kuris mane stiprina“, ir šaldytuvas sutraškėjęs prasmuko, tik nuo šono buvo nubraukta šiek tiek dažų, bet dabar jau buvo galima jį pakrauti į sunkvežimį.

Pauliaus žodžiai Filipiečiams 4:13: „Aš galiu viską per Kristų, kuris mane stiprina“, buvo naudojami, kuomet reikėjo atlikti paskutinį stumtelėjimą, papildomas pastangas, kai nelieka jėgų, atsistatyti į pradinę padėtį ir prasiveržti.

Aš taip pat mačiau, kad žmonės naudojo šitą eilutę bandydami priversti Dievą padaryti pinigų. Jiems žodžiai: „Aš galiu daryti visus dalykus per Kristų, kuris stiprina mane“ reiškė, kad Jis padės jiems gauti daug pinigų vystant verslą, jeigu tik jie laikysis šito viso proceso metu. Iš esmės, tai buvo naudojama visokiomis prasmėmis tik ne ta, kurią turėjo omenyje Paulius.

Kad tai veiktų
Paulius sakė, kad jis pažino paslaptį, „mysterion“ graikų kalboje reiškia „asmenį, kuris buvo įvesdintas į paslaptis“. Filipiečiams 4:11-13 Paulius pasakė, kad jis įžengė į naują išmatavimą savo gyvenime, jis buvo įvesdintas į paslaptį, kad jis gali nepriklausyti nuo aplinkybių ir bet kokioje būklėje būti patenkintu, arba pasitenkinusiu Kristuje. Jis žinojo, ką reiškia būti alkanu ir sočiu, turtingu ir skurdžiumi. Jis buvo įvesdintas į paslaptis, kad gali daryti visus dalykus per Kristų, kuris jį stiprina.

Kaip mes Kristuje galime tampti pasitenkinę iki tokio lygio, kad mums būtų nebesvarbu kas vykta aplink mus?

Ar jūs kada nors jautėtės taip?
Aš pirmą kartą pamačiau pasitenkinimą Kristuje, nepriklausomai nuo aplinkybių savo mamos gyvenime, kuri bandė užauginti 4 vaikus su minimalia tėtės parama ir tuo, ką ji gaudavo darbe.

Daug kartų ji prieidavo, kaip mes sakome „liepto galą“, jos sugebėjimai bei jėgos išsekdavo, ir tada ji tiesiog ilsėdavosi ir leisdavo Viešpačiui veikti. Ji sutikdavo įvairias situacijas; tokias kaip skambinimas į elektros kompaniją su mokėjimo plano prašymu tam, kad mums nebūtų išjungta elektra, arba kalbėdavosi su mūsų kunigu apie mažą paskolą, kad pragyventi savaitę. Bet ji darė tai žinodama, kad Viešpats aprūpins. Ji nebėgdavo nuo šitų situacijų, bet ji tvarkydavosi su jomis žinodama, kad Jis jau aprūpino, tik reikia suprasti kaip.

Įvedimas į paslaptį, kad jūs galite daryti viską per Kristų, kuris jus stiprina, ateina per situacijas, kuriuose jūs padarote sprendimą sustabdyti savo pastangas, ir pavedate dalykus Jam.

Spaudimai išspaudžia gyvenimą
Pavyzdžiui 2 Korintiečiams 1:8-11, Paulius rašo, kad kartą jis buvo įsitikinęs, jog mirs. 8 eilutėje jis sako: „nebesitikėjome išliksią gyvi“, kas graikiškai reiškia, kad nematė išeities, jokio būdo išsigelbėti, jis buvo įsitikinęs, kad mirs.

Taip pat 8 eilutėje jis sako, kad tai buvo dėl to, jog jis buvo „suspaustas“, kas reiškia „svorį“, arba galima pasakyti, kad jis buvo spaudžiamas didelio svorio, panašiai kaip alyvuogių spaustuvas spaudžia ir sunkia alyvuoges, kad išsunktų iš jų aliejų. Paulius sakė, kad toje situacijoje jo gyvybės sultys buvo spaudžiamos iš jo. Jis sakė, kad šitas spaudimas buvo „virš saiko“, kas reiškia „virš ir už“ normalaus spaudimo.

Vėliau 2 Korintiečiams 11:23-28 jis išvardijo kai kurias situacijas, per kurias jis ėjo: randai ant nugaros, daugiau negu jis galėjo suskaičiuoti, daug kalėjimų, 3 kartus muštas lazdomis (tais laikais mušdavo per pėdas su lazdomis), kartą negyvai užmėtytas akmenimis (Apd 14:19-20 prikeltas iš mirties), 3 kartus patyrė laivo sudužimą (mes turime vieno iš jų aprašymą; Apd 27), visą dieną ir visą naktį plūduriavo vandenyne laukdamas, kad jį kas išgelbėtų.

Be to, ką jis patyrė, jis išvardijo pavojus, kuriuose buvo: vandens kelionių pavojus, pavojus nuo plėšikų, pavojus nuo žydų, nuo netikinčių, pavojai mieste ir kaime, pavojai tarp netikrų brolių, ir virš viso to, nuolatinis rūpestis visais (namų) surinkimais, kurie ieškojo jo vadovavimo.

Jis nepasakoja apie šituos sunkumus, tam, kad pailiustruotų filipiečiams, jog jis žino, kaip būti pasitenkinusiu bet kokioje situacijoje Kristuje, bet kad parodytų kaip įveikti tokias situacijas, kurios įvedė jį į šitą paslaptį.

Tikėjimas nėra darbas
Žydams 4:3, 10-11 sakoma: „Nes tie, kurie įtikėjo, tie įžengė į poilsį“ ir „ir tas, kuris įžengė į Jo poilsį, ilsisi nuo savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi nuo savųjų“.

Tikėjimas tai nėra besitęsiantis „patikėjimas“ Dievu, o jau įvykęs „įtikejimas“ Dievu. Pavyzdžiui, kai aš buvau paauglys, aš įtikėjau į Jėzų. Galima pasakyti – ne tai, kad „aš patikėjau Juo“, bet tai, kad jau įtikėjau. Dabar aš vaikščioju tame, į ką jau įtikėjau. Aš ilsiuosi tame, į ką įtikėjau prieš tiek daug metų.

Tikėjimas nėra kažkas, dėl ko mes kovojame ir kaunamės su Dievu, versdami arba padėdami Jam kažką įgyvendinti mūsų gyvenime. Tikėjimas yra priėmimas apreiškimo apie Tėvą ir/arba Jo valią bei pasirinkimas tikėti tuo, ką tu jau gavai. Kai patikime ir priimame, mes ilsimės.

Petras kalėjime
Petrui ryte turėjo būti įvykdyta bausmė. Apaštalų darbų 12:7 sako, kad gelbstintis angelas, kurio buvimas pripildė kalėjimą šviesa (nors šviesa negalėjo pažadinti Petro), turėjo stuktelėti jam į šoną, kad jį pažadintų. Čia panaudoti graikiško žodžio variantas „patasso“, reiškiantis suduoti, ir panaudotas apibūdinti tai, kuomet kareiviai sudavė Jėzui per veidą Mato 26:51.

Kaip atsitiko, kad šviesa nuo angelo nepažadino Petro, ir reikėjo stumtelėjimo į šoną, kad jį pakeltų? Jis taip giliai miegojo, ir tik gatvėje atsibudo bei pilnai suprato, jog tai ne sapnas.

Tai buvo todėl kad, Jono 21:18 Jėšua pranašavo jam, kaip jis mirs ir kokiomis aplinkybėmis: nukryžiuojant ir tuomet, kai jis bus senas. Apaštalų darbų 12 skyriuje buvo nukirsdinama kardu, tuomet jis buvo dar jaunas, tik keli metai po Prisikėlimo. Taigi, jis galėjo giliai miegoti, nors bejėgis, bet vis dar nepriklausomas, pasitenkinęs Kristuje toje situacijoje. Jis miegojo, nes jis buvo įtikėjęs, ir dabar ilsėjosi. Štai kur randama ramybė.

Panašiai, tik prieš jo pirmą laivo sudužimą, angelas pasirodė Pauliui ir pasakė jam Apd 27:24: „Nebijok, Pauliau, tu turi būti pristatytas Ciesoriui“. Nes jis įtikėjo ir tada ilsėjosi tame žodyje, po to įvykusiame laivo sudužime ir po to sekusiuose kituose dviejuose, ir visa kita per ką jis ėjo, jis žinojo, kad jis praeis – nes jis žinojo, kad pasirodys Ciesoriui. Jis įtikėjo, ir tada ilsėjosi.

Pritaikant šita
Ankstyvaisiais 1980 metais Barbara ir aš atsidūrėme situacijoje, kurios negalėjome natūraliai kontroliuoti. Chrisui diagnozavo smegenų pažeidimą, verslo situacija grąsino, kad neteksime namų ir nuosavybės, situacija surinkime buvo tokia, kad pastorius, kuris mane pasamdė į darbą būti antruoju pastoriumi, staiga persigalvojo, palikdamas mane tame surinkime be darbo.

Mes atėjome iki tokio taško, kad negalėjome melstis dar vieno žodžio, mes negalėjome galvoti taip: „jei Dievas padarys tai, aš padarysiu šitai“, mes jau negalėjome dar kartą pertvarkyti čekių knygelės, ir sustojome. Mes visa tai atidavėme Tėvui. Mes įtikėjome esminę tiesą, kad Jis aprūpins mus, kad Jis turi planą, kad Jis mus praves. Tai buvo mūsų įvedimas į paslaptį, kad mes galime pažinti apstybę ir trūkumą, ir būti Kristuje nepriklausomai nuo aplinkybių viduje.

Ką mes darėme?
Pirmas dalykas, ką mes padarėme, tai Žydams 10:32-35 – mes prisiminėme praėjusias dienas ir nutarėme nepamesti mūsų pasitikėjimo – Jis jau eilę kartų mus aprūpindavo, ir mes laikėme tai savo atmintyje.

Kitas dalykas, kurį mes padarėme pritaikėme pažodžiui Filipiečiams 4:6-7. Aš pastebėjau, kad šitos eilutes neveikė man, nes savo maldos pabaigoje buvau pilnas baimės ir susirūpinimo, lygiai taip, kaip jos pradžioje. Aš suvokiau, kad buvau nepaklusnus tam, ką pabrėžė Paulius:

1)    Niekuo nesirūpinkite. Sustokite. Netęskite
2)    Visame kame malda ir prašymais padarykite savo troškimus žinomus Dievui
3)    Dievo ramybė saugos jūsų širdis ir protus

Aš neperėjau į 2 punktą, kol nepasiekiau „niekuo nesirūpinkite“, „nebijokite“. Tik tada aš meldžiausi. Tai reiškia, kad 2 savaites aš kartais kovojau su baime ir rūpesčiais prieš tai, kaip meldžiausi. Aš kovojau, kai mano galvoje sukosi pats blogiausias scenarijus, bet kiekvienas scenarijus baigdavosi tuo, kad Jis jau turi mums aprūpinimą. Kai aš pasiekiau ramybės ir poilsio būklę, TADA ir tik TADA aš išdėsčiau savo prašymus Jam.

Tuo būdu, kaip Paulius sakė, kad turėtų vykti, įvyko. Dievo ramybė, kaip teigiama 4:7 „laikys“ arba „apvilks“, „saugos“ mano širdį ir protą. Eilutės 8 ir 9 taip pat išsipildė; aš jau galėjau galvoti apie gerus dalykus ir Dievo ramybė buvo su manimi.



Išoriškai atrodė, kad mes žlungam, bet viduje mes turėjome ramybę, džiaugsmą ir pasitikėjimą, kad Jis aprūpins ir praves mus per visas situacijas, kuomet mes drąsiai sutinkame kiekvieną iššūkį. Ir Jis tai darė. Ir Jis tai įvykdė. Mes buvome įvesdinti į didžią paslaptį – mes žinojome kaip būti pertekliuje ir kentėti nepriteklių, būti sočiais ir alkanais, nes mes įžengėme į naują išmatavimą, kurio jau niekad nepalikome: aš galiu viską per Kristų kuris stiprina mane.

Kitą svaitę nauja tema.

Laiminu visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą