Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. vasario 16 d., sekmadienis

Kaip mąsto Tėvas ir Viešpats. 4 dalis

John Fenn, 2014 m. vasario mėn. 8 d.,

Sveiki,

Kaip vaikščioti pagal Jo mintis
Noriu supažindinti jus su dabartine savo gyvenimo situacija, kad pateikčiau jums pavyzdį, kaip sužinoti Tėvo mintis dėl konkretaus dalyko, užuot pasidalinus eilute ir skyriumi. Kartais iš pasakojimo galima įžvelgti kažką daugiau.

Kieme už mūsų namo yra didelis, bet labai senas ąžuolas. Jo aukštis pagal Oklahomos standartus yra apie 40‘ (12 m) su kamienu, kuris prie žemės yra apie 3‘ (1 m). Kai kurios nudžiūvę šakos palinkę virš sūpuoklių, kur žaidžia mūsų anūkai, ir jeigu jos nukristų ne ta kryptimi, jos patektų ant garažo ir į mūsų daržą, taigi jas reikia nukirsti.

Aš mąsčiau gal reikėtų pasamdyti medžių pjovimo tarnybą, bet tai kainuotų $1000, taigi aš nukreipiau dėmesį giliai į savo dvasią, norėdamas sužinoti, ką apie tai galvoja Tėvas. Jeigu Jis duotų man tuos papildomus $1000, ar aš samdyčiau juos atlikti darbą?

Pirmas žingsnis, kaip sužinoti Jo mintis apie gyvenimo situaciją: daryk viską, ką gali natūraliai, visų pirma tai, kas yra tavo valdžioje. Aš svarsčiau, jei turėčiau tuos $1000, aš neišleisčiau tų pinigų medžių pjovimo tarnybai, nes mes taupome pinigus įrengti Chriso kambariui su lova pritaikyta neįgaliajam ir voniai. Taigi aš turiu būti sąžiningas savo širdies ir Jo atžvilgiu, sakydamas: „Tėve, jeigu aš turėčiau $1000, aš išleisčiau juos rekonstrukcijai, o ne židinio malkoms, taigi nenoriu varginti, ir be to, Tu žinai, kad man patinka kirsti medžius.“

Kad viskas būtų iki galo aišku, man tikrai patinka pjauti medžius židiniui. Faktiškai mes turime namuose tokią taisyklę, kad Barbara dalyvaus, kiekvieną kartą man genint medžius, ir tai nuo mūsų santuokos pradžios, kai reikėjo nugenėti medį, kuris buvo taip išsišakojęs, jog atrodė, kaip 1968 metais hipis iš San Francisko, bet kai aš jį apgenėjau, jis panašėjo į jūrų laivyno armijos naujoką. Barbara buvo pasibaisėjusi, aš paaiškinau: „jis ataugs“, ir nuo tos dienos įsigalėjo taisykle: Barbara visada dalyvaus medžių genėjimo metu.

Taigi, ką tu galvoji?
Aš paklausiau Jį: „Ką tu galvoji apie tai? Ar tu padėsi man nuversti jį saugiai, kad niekam ir man pačiam nepakenktų?“ Aš nieko neišgirdau, bet nejaučiau: „patikrink dar“, arba „susilaikyk“ arba sielvarto giliai savo dvasioje, ir aš pakankamai vaikščiojau su Juo, kad žinočiau, jog tai reiškia tęsti naudojant natūralų supratimą. Aš meldžiuosi dvasioje/Dvasioje, kai visa tai darau, bet neprarandu budrumo, kai bendrauju su Juo, mano protas susitelkia į tai, kas vyksta dvasioje.

Taigi, turėdamas pasirinkimą – pasamdyti žmones, kad nupjautų, ir neturėdamas jokio tiesioginio žodžio iš Jo, kad to nedaryti, aš pradėjau ieškoti Tėvo išminties, kaip aš galėčiau jį nuversti.

Šakos
Nuotraukoje jūs galite matyti šviežias nuopjovas, 3 dideles šakas ant namo krašto ir kitas šakas kitame šone. Aš meldžiausi dėl to medžio mėnesiais, sutelkdamas į jas dėmesį savo prote ir dvasioje, žiūrėjau į jas ir sakiau: „Tėve, leisk man sužinoti Tavo mintis apie šio medžio nukirtimą“, ir „ir leisk man žinoti dieną, kurią Tu numatei, kad medis būtų nupjautas saugiai.“

Tokios mintys: „Ar mano gyvybės draudimo pakaks Barbarai, jei tai darydamas žūsiu?“ prabėgo mano galvoje, kartu su scenarijumi: „O kas bus, jeigu jos nukris ant garažo. O kas, jei jos nukris į daržą? O jeigu Barbara sukurs filmą, apie įvykius kieme, filmą apie tai, kaip John kerta medį ir parodys visiems? Įvairūs dalykai prabėgo mano galvoje, bandžiau apsvarstyti kiekvieną atvejį, visus galimus scenarijus, ir jeigu nors vienas iš šitų scenarijų būtų gavęs patvirtinimą mano dvasioje, gerą ar blogą, aš būčiau liovęsis toliau tyrinėti, bet aš nieko negavau, taigi turėjau vadovautis savo sprendimais ir su pasitikėjimu judėti į priekį.

Aš taip pat pasakiau Tėvui, kad nenoriu jo kirsti , kai temperatūra minusinė, nes instrumentai geriau dirba, kai šilčiau, ir aš nenoriu peršalti, ir nenoriu, kad būtų vėjuota, taigi aš paprašiau Jį parinkti ramią dieną, kai temperatūra maždaug 50 laipsnių (10C).

Praėjo mėnesiai
Aš susitelkiau į savo dvasią bandydamas pajusti, ar Jis turi apie tai, kokias nors mintis, bet nieko negavau, tik tyla. Taigi aš žinojau, kad reikia laukti teisingos dienos, kol jausiu tikrą ramybę savo dvasioje.

Dažnai Jis tyli, nes neturi specialių minčių tuo klausimu, ir atsakymas yra tiesiog prieš mus, nes mes natūraliai žinome, ką turime daryti, netgi jeigu tai sunkus sprendimas. Aš sutikau žmonių, kurie atmetė gydytojų nurodymus, verslo sutartis, sąskaitas ir kitus skausmingus dalykus, nes jie negalėjo gauti nei vienos idėjos iš Tėvo, nesuvokdami, kad paprastai tai reiškia, jog mes turime daryti tai, ką galime daryti natūraliai vaikščiodami su Juo, žingsnis po žingsnio darydami sprendimus, drauge kai mes einame. Kartais mes esame labai linkę laukti, taip kaip aš tada.

Vėl apie medį
Prote aš darbavausi kurdamas planą, kaip kirsiu medį ir kokį instrumentą naudosiu kiekviename etape. Galiausiai aš pamačiau orų prognozę, pajutau savo dvasioje, kad tinkama diena artėja, ir dėl to turėjau ramybę.

Aš turėjau nuimti sūpuokles pakabintas žaisti anūkams, kai jie apsilanko, tai aš ir padariau, tada aš pradėjau dirbti su šakomis. Pirmos 2 nusileido ten, kur aš norėjau, ir dabar aš nukreipiau savo akis į viršutinę šaką.

Aš turėjau elektrinį pjūklą su 9 inčų (23 cm) grandinės juosta 9‘ (3m) strypo gale. Mano ūgis 6‘6“ (2m) ir aš atrėmiau kopėčias į medį, jomis aš užkopiau maždaug 6‘ (1,8m). Taigi, jūs suprantate – aš esu 2 metrų ūgio ir plius kopėčios, ištiesus mano kūną ir rankas, laikant iškėlus pjūklo rankeną link viršutinės šakos, kurią jūs galite matyti nuotraukoje, tai maždaug 20‘ (6,5m) virš žemės.

Barbara norėjo sodinti gėlių svogūnėlius, bet akies krašteliu aš mačiau, ji kūrė dokumentinį filmą, ir tai, jeigu jūs ją pažįstate, jai visiškai normalu, nes ji mėgsta viską filmuoti. Šaunu, kai viskas veikia kaip laikrodis, bet taip nevyko tą dieną. Ar tikrai man patiko, kad ji viską nufilmavo?! Juokinga.

Šaka buvo maždaug 1‘ (30cm) storio, ir pjūklas sudarė maždaug 2/3 jos. Taigi aš nupjoviau jos dalį, bet turėjau perkelti kopėčias į kitą medžio pusę (nuotrauka) ir bandyti nupjauti kas liko.

Suspaudimas
Kai pjoviau šaką, ji šiek tiek sulinko, suspausdama pjūklo ašmenis; šaka pilnu svoriu nusmuko ir užpildė tą tarpą kurį padariau pjaudamas. Ir ji pakibo 20‘ virš žemės. Aš negalėjau patikėti. Man teko patirti, kai grandininiai pjūklai pjaunant medžius šitaip įstrigdavo, bet paprastai tu gali bandyti ištraukti pjūklą arba įkišti pleištą taip, kad tarpas šiek tiek prasiplėstų, bet tai buvo 20‘ (6.5m) virš žemės ir todėl buvo neįmanoma ištraukti pjūklo.

Buvo 5 val. po vidurdienio, saulė leidosi žemyn ir mano jėgos seko. Aš žinojau, kaip įvykdavo nelaimingi atsitikimai, kai žmogus pavargdavo, o aš taip ir jaučiausi. Taigi aš pasakiau: „Viskas!“ Šiai dienai pakaks. Aš pasakiau: „Tėve, aš padariau viską, ką galėjau padaryti ir štai dabar mano pjūklas kabo 20‘ virš žemės. Tau beliko tik nuleisti šaką žemyn, nes aš padariau viską, ką galėjau. Ačiū.“ Ir viskas.

Buvo juokinga žiūrėti pro langą ir matyti pjūklą įstigusį šakoje besileidžiančios saulės fone (ir ačiū Barbarai, mes turime video - to rodymą), su strypu ištiestu 9‘, bet vis dar 10‘ virš žemės. Barbara paklausė: „Kaip galvoji, jį nukabinti?“ Aš pasakiau: „Aš nežinau, tai Tėvo reikalas. Aš melsiuosi dėl to ir pažiūrėsim, ar Jis turi tam sprendimą, bet dabar aš einu praustis į dušą.“

Prisiminimai apie 5 valandas, šiek tiek prieš 22 val. Aš skaičiau lovoje, o Barbara svetainėje taip pat skaitė, man skaudėjo visus raumenis po dienos darbo ir jau norėjau gesinti šviesą. Staiga pasigirdo ūžiantis vėjas lauke, ir šakelės bei gilės pradėjo atakuoti namo stogą kitoje pusėje... Staiga mes išgirdome garsų TRAKŠT ir lūžimo garsą. Barbara sušuko: „Manau, kad čia nulūžo tavo šaka! Aš pasakiau: „Taip, aš spėju, kad būtent taip Tėvas nusprendė išlaisvinti mano įstrigusį pjūklą – Jis pats nuleido Jį ant žemės“.

Kai prašvito, aš apžiūrėjau plotą: šaka gulėjo būtent toje vietoje, kur aš norėjau, kad ji nukristų, ir mano pjūklas gulėjo šalia, taip lyg aš būčiau išsiblaškęs jį ten užmiršęs ir palikęs. Jis net nebuvo įlinkęs nuo kritimo. „Ačiū Tėve, dabar leisk man sužinoti, kada laikas nukirsti visą medį.“ Medis taip ir stovi, laukdamas Tėvo dienos, kad būtų nukirstas.

Tikiuosi, kad mano pasakojimas jus palaimins ir suteiks įžvalgos.

Laiminu visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą