October 17, 2026
Intervencija 1/3
Sveiki visi,
Ar kada nors dalyvavote intervencijoje?
Intervencija dažniausiai siejama su tuo, kai šeimos nariai ir artimieji atvirai kalbasi su priklausomybių turinčiais ar emocinių bei psichikos sunkumų
patiriančiais žmonėmis, tikėdamiesi padėti jiems suprasti, kad jiems reikia pagalbos. Intervencijos metu jie pateikia faktus iš to žmogaus gyvenimo įvykių, vildamiesi, kad jis pažvelgs į savo būklę kitų akimis ir kreipsis pagalbos.
Apsvarstykime intervenciją Tomo atžvilgiu
Evangelijose pasakojama, kaip prisikėlęs Viešpats pasirodė moterims, kurios atėjo prie kapo su kvapiosiomis medžiagomis patepti Jo kūno. Jono evangelijoje rašoma, kad Marija Magdalietė pamatė nuristą akmenį ir nubėgo pranešti mokiniams: „Kažkas paėmė Jo kūną, ir nežinau, kur Jį padėjo.“ (20:2)
Petras ir Jonas nubėgo prie kapo. Jonas atbėgo pirmas, o Petras įėjo į kapo vidų. 8–9 eilutėse sakoma, kad jie patikėjo Marijos žodžiais, jog kažkas paėmė Jo kūną. 9 eilutėje rašoma: „Mat tuo metu jie dar nesuprato Rašto, kad Jis turi prisikelti iš numirusių.“ Tuo metu jie dar netikėjo prisikėlimu – priešingai, nei pasakojama populiarioje Prisikėlimo dienos giesmėje „Jis gyvas“, jie patikėjo Marijos žinia, kad kažkas perkėlė Jo kūną.
Jiems išėjus, Marija grįžo prie kapo ir ten išvydo prisikėlusį Viešpatį. Vėliau Paulius 1 Korintiečiams 15:5 rašė, kad Viešpats pasirodė ir Petrui. Lukas tai taip pat mini Luko 24:34, tačiau evangelijose šis įvykis neaprašomas. Luko evangelijos 24 skyriuje pasakojama, kad vėliau tą pačią dieną Jėzus ėjo su dviem mokiniais į Emausą, o paskui pasirodė kitiems mokiniams, kai anie du jiems pasakojo matę Viešpatį. Luko 24:42–43 sakoma, jog norėdamas juos įtikinti, kad Jis nėra dvasia, Jis valgė keptos žuvies ir medaus korio.
Visi šie žmonės matė prisikėlusį Viešpatį: moterys prie kapo, dešimt mokinių, du mokiniai kelyje į Emausą, tačiau, pasak Jono 20:24, Tomo tarp jų nebuvo. Galime spėlioti kodėl, bet tikriausiai nesuklysime sakydami, kad Viešpaties mirtis jį sugniuždė. Galbūt tos savaitės įvykiai jį taip sukrėtė, kad jam reikėjo pabūti vienam – visa jo teologija ir visi lūkesčiai buvo sugriauti. Kad ir kokios būtų priežastys, tą dieną jo nebuvo nė su vienu iš tų, su kuriais jis gyveno daugiau nei trejus metus.
Jono 20:24 sakoma: „Tomas (dar vadinamas Didimu, vienas iš Dvylikos, nebuvo su mokiniais, kai atėjo Jėzus. 25 Tad kiti mokiniai jam pasakė: „Mes matėme Viešpatį!“ Bet jis jiems tarė: „Jei nepamatysiu vinių žymių Jo rankose, neįkišiu piršto į vinių vietą ir rankos į Jo šoną, netikėsiu.““
26 eilutėje sakoma, kad po aštuonių dienų Tomas buvo su jais. Be abejonės, per tą savaitę mokiniai jam daugybę kartų pasakojo matę Viešpatį. Aštuonios liudijimų dienos! Tačiau jis sakė: „Jei nepamatysiu... netikėsiu.“ Ir štai po aštuonių dienų jie visi susirinkę viename kambaryje. Ar galite įsivaizduoti visus mokinius, susibūrusius aplink Tomą, galbūt ir moteris kartu su jais, – turbūt tuziną ar daugiau žmonių, kurie visi pasakoja Tomui matę prisikėlusį Viešpatį? Tai ir yra intervencija. Kiekvienas jam pasakojo, ką patyrė: kaip Marija sakė, kad paėmė Jo kūną, kaip jie bėgo prie kapo, ką patyrė tie du kelyje į Emausą, kaip Jis staiga atsirado tarp jų ir net jų akivaizdoje valgė žuvį bei medaus korį, – tačiau Tomas vis tiek netikėjo.
Jis pasinaudojo savo pasirinkimo galia. Kaip sakome, jis „įsirėmė kojomis“. Jis atsisakė patikėti maždaug dvylikos artimiausių savo draugų pasakojimais. Iš laisvos valios kyla pasirinkimo galia. Pasirinkimas kyla iš laisvos valios atsidūrus kryžkelėje, kai reikia apsispręsti. Pasirinkti reiškia pasinaudoti laisva valia ir nukreipti savo gyvenimą viena ar kita linkme.
Pasirinkite būti įgalinti
Mūsų gyvenimas yra anksčiau priimtų sprendimų visuma. Net kai kieno nors kito pasirinkimas paveikia mūsų gyvenimą, būtent pasirinkimas atvedė mus į tą situaciją. Kaip sakoma, pusė visų santuokų baigiasi skyrybomis, o likusios – mirtimi. Kai pasakiau „Taip“, pasirinkau mirtį kaip vienintelį kelią iš santuokos. Kai mums su Barb ateis tas laikas, jei iki tol nebūsime paimti iš čia pas Viešpatį, to įvykio ar tų įvykių aplinkybių ištakos sieks sprendimus, kuriuos priėmėme dar paauglystėje: susitikinėti, įsimylėti, susituokti, laimėje ir nelaimėje. Iki mirties. Tai buvo mūsų pasirinkimas, todėl negalime skųstis įvykiais, kilusiais iš to pasirinkimo.
Kadangi ir geri, ir blogi dalykai nutinka visiems, gyvenime svarbu pasirinkti, kaip į jį žvelgti. Jau esu minėjęs patarimų skilties autoriaus straipsnį, kuriame buvo aprašyta dvynių berniukų istorija. Vienas užaugęs tapo sėkmingu advokatu, vedė, susilaukė vaikų, įsigijo namą ir gerai gyveno. Jo brolis dvynys kovojo su alkoholizmu, patyrė nesėkmingų santuokų ir sunkiai išsilaikydavo darbe. Dvynių susitikimo organizatoriai buvo sukrėsti, perskaitę abiejų brolių anketas. Į klausimą „Koks įvykis labiausiai nulėmė jūsų gyvenimą?“ abu atsakė vienodai: „Mano tėtis mirė, kai man buvo dvylika.“ Vienas priėmė sprendimus, leidusius tą tragediją panaudoti sėkmingo gyvenimo krypčiai pasirinkti, o kitas leido tai tragedijai sugriauti jo gyvenimą. Štai kokia pasirinkimo galia.
Galia rinktis yra labai svarbi susiduriant tiek su dideliais, tiek su mažais gyvenimo iššūkiais. Ji leidžia mums pasitelkti iššūkius, kad augtume, tobulėtume ir gerintume savo padėtį. Nepriimti sprendimo irgi yra sprendimas. Laisva valia yra tai, su kuo gimstate. Suvokti pasirinkimo galią ir jo pasekmes galima mokytis visą gyvenimą.
Net Dievas negali vairuoti stovinčio automobilio.
Matau tai nuolat: vieni žmonės tik reaguoja į aplinkybes, o kiti imasi iniciatyvos. Senstanti pora žino, kad jų jėgos senka, tačiau nėra parašiusi testamento, užuot ėmusis iniciatyvos ir sutvarkiusi savo reikalus. Žmogus žino, kad pinigai senka, kredito kortelių limitai jau išnaudoti, tačiau laukia, kol bus priverstas priimti sprendimus, kurių nenorėjo priimti, užuot pats nusprendęs imtis veiksmų dar prieš visiškai išsenkant pinigams ir kredito galimybėms. Žmogus jaučia simptomus savo kūne, bet bijo, ką gydytojas gali nustatyti, todėl delsia pas jį apsilankyti. Vėliau jis jau būna priverstas reaguoti į diagnozę, kai liga ar sveikatos sutrikimas yra gerokai pažengęs.
Sprendimų priėmimas vos tik suvokus ir pagalvojus „reikia kažką daryti“ įgalina žmogų valdyti situaciją, užuot leidus aplinkybėms valdyti jį dėl jo neveiklumo. Dar kartą: sprendimas nieko nedaryti irgi yra pasirinkimas. Aplinkybės, simptomai, mažėjantys sąskaitų likučiai – visa tai primena mokinius, pasakojančius Tomui, ką jie matė ir girdėjo, o jis atsako: „Kol nepamatysiu... netikėsiu.“
Tomas visiškai valdė savo „šiandieną“
Jei Tomas būtų sutelkęs dėmesį į tą dieną, kai visi mokiniai jam sakė matę Viešpatį, o ne į tai, kas, jo manymu, neįvyko, jis būtų patikėjęs. Susitelkimas į savo išankstines nuostatas, savo vaizduotę neleido jam patikėti akivaizdžiais dalykais, kuriuos liudijo maždaug dvylika artimiausių jo draugų. Su tais vyrais jis praleido daugiau nei trejus metus. Jie buvo išėję po du ir matę, kaip per jų pačių rankas žmonės būdavo išgydomi ir išlaisvinami. Jis neturėjo jokios priežasties abejoti jų žodžiais, tačiau abejojo, nes buvo susitelkęs į praeitį ir į tai, kas ką tik įvyko, o ne į dabartį.
Nustokite dairytis atgal. Patys imkitės iniciatyvos ir priimkite sprendimus, atitinkančius jūsų ilgalaikius tikslus. Kur norite būti po metų? Kokį norite matyti savo banko sąskaitos likutį? Kokios norite sveikatos? Imkitės iniciatyvos. Sumokėkite kainą – ugdykite savidrausmę, kad pasirinktumėte teisingai.
O štai esminė tiesa: jūsų laisva valia, jūsų galia rinktis yra didesnė ir už Dievą, ir už velnią. Nei vienas, nei kitas negali nuspręsti už jus. Nuo to ir pradėsime kitą savaitę. Iki tol – palaiminimų jums,
John Fenn
cwowi.org
