Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 7 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 24 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Aš galvojau, kad šią savaitę pabaigsiu seriją apie krikščionis, kurie miršta su neatgailauta nuodėme, bet yra tiek daug pavyzdžių, kad aš baigsiu tik kitą savaitę, rašydamas apie tai, kaip Viešpats tvarkosi su mumis, kai mes atsisakome teisti save.

Atrodo, kad yra ekstremalūs mokymai, apie kuriuos dažnai girdžiu: „Jėšua (Jėzus) niekada neteisia nuodėmės, nuodėmė yra praeitis, malonės laikas, todėl aš už nieką neatsiskaitau“, ir: „Dievas tik ir laukia, kad aš peržengčiau ribą ir tada jau BŪŪM! Jis mane teis”. Paieškokime balanso Žodyje.

Jėšua tiktai teisia krikščionis

1 Korintiečiams 11:29-32 Paulius kalba apie tuos išankstinį nusistatymą turinčius žmones: „Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių. Bet jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“.

Jei jūs neišsirenkate eilučių, kurios jūsų manymu tinka šiandienai, ir tikite tik jomis, o yra tokių žmonių, ši pastraipa tekste sako, kad Viešpats tikrai teis krikščionis, JEIGU:

1) Asmuo atsisako teisti save.

2) Dėl atsisakymo teisti save jis patenka į situaciją, kurioje potencialiai gali prarasti išgelbėjimą: „kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“.

Kaip aš rašiau praeitą savaitę, kai jūs išsigelbėjote, jūs teisėte save. Kai jūs pripažįstate nuodėmes, kad jas padarėte, jūs teisiate save. Todėl jums nekyla pavojus, kad būsite teisiami Viešpaties. Tik tie, kurie atsisako tvarkytis su savo nuodėmėmis, kad net patenka į pavojų prarasti savo išgelbėjimą, yra potencialūs kandidatai į Jėzaus teismą ir gali būti pašaukti namo pirma laiko.

Yra mažesnių teismų, kuriuos Jis taip pat vykdo, nesusijusių su išgelbėjimu, bet susijusių su augimu Kristuje, bet apie tai kitą savaitę, taigi pasilikite su mumis. Šiandien apie tuos, kurie potencialiai gali prarasti savo išgelbėjimą, jei Jėšua nesustabdys ir nepasišauks juos namo.

Kai kurie pavyzdžiai

Aš atvykau, kai jis buvo ką tik miręs, jo krūtinė leidosi po paskutinio atodūsio. Jis buvo krikščioniu nuo paauglystės, ir dabar būdamas 42 metų amžiaus numirė, alkoholikas, kuriam atsisakė kepenys. Jis gyveno tokį gyvenimą, kad gerdavo iš eilės tris mėnesius, iki tokio lygio, jog buvo žinomas kaip vienas miesto girtuoklių, po to ateidavo į surinkimą ir apvalydavo savo gyvenimą kelioms savaitėms ar mėnesiams, po to jis vėl grįždavo prie butelio.

Aš paklausiau Tėvo: „Ar Tu nori jį prikelti iš numirusių?“ Ir nedelsiant išgirdau: „Ne, aš paėmiau jį namo, kol jis nepadarė blogesnės nuodėmės“.

Viešpaties didžiu gerumu po ilgų metų šitokio gyvenimo būdo: nuodėmė/ atgaila/ nuodėmė/ atgaila ir nesugebėjimo prasiveržti iki nuolatinės pilnatvės, Viešpats patraukė savo malonės ranką, kuri apsaugodavo metų metais gadinamas kepenis – jo kepenys atsisakė veikti beveik nedelsiant, kai paskutinį kartą jis nutraukė savo blaivybės periodą ir vėl išgėrė alkoholio.

Jono 5:14 Jėšua pasakė žmogui, kuris iki išgydymo buvo luošas 38 metus: „Eik ir daugiau nenusidėk, kad neatsitiktų kas nors blogesnio“. Jėšua nesakė žmogui, nenusidėti visą savo likusį gyvenimą, bet greičiau palikti nuodėmingą gyvenimo būdą, kad nepatektų į pragarą.

Jezabelės dvasia

Aš turiu CD/mp3 seriją apie tai, ką Žodis sako apie „Jezabelės dvasią“, ir jūs galite ją gauti jei domitės, tai nieko panašaus, ką paprastai moko, bet čia mano dėmesys į Viešpaties veiksmus jos atžvilgiu. Apreiškimo Jonui knygoje 2:20-23 Jis sako:

„... tu toleravai tą moterį Jezabelę... Aš jai daviau laiko atgailauti dėl ištvirkavimo, bet ji neatgailavo... Štai Aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja – į didelį sielvartą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų, ir Aš išžudysiu jos vaikus (jos pasekėjus ne natūralius vaikus)“

Atkreipkite dėmesį, kad apaštalas Jonas teigia tuos pačius dalykus kaip ir Paulius: žmonės, kuriems buvo duotas laikas teisti save, bet jie to nedarė, patyrė Viešpaties teismą, ir vėl – ligos/ vargai, bet atkreipkite dėmesį, Paulius sakė, kad jis tai darė, kad mes nebūtume teisiami su pasauliu. Taigi net čia mes matome Jo didžią malonę.

Korintas

Tarp Korinto tikinčiųjų buvo vyras, kuris turėjo sesualinių santykių su savo pamote. Paulius, sakė, kad tokio lygio nuodėmė nesutinkama netgi tarp nusidėjėlių. Kaip pasakyta 1 Korintiečiams 5:1-13, niekas jo nekonfrontavo, bet priimdavo ir kai kurie net gyrėsi jo patyrimu. Paulius sakė jiems, kad jie turėjo konfrontuoti tą vyrą ir susitvarkyti su ta problema kaip (namų surinkimo) kūnas. Kadangi jie to nepadarė, jis turėjo įsiterpti ir sutvarkyti tai sakydamas:

„...aš nusprendžiau atiduoti tokį žmogų šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną“ (1 Korintiečiams 5:5)

Kitais žodžiais, Viešpats patrauks malonę nuo to žmogaus gyvenimo, leisdamas jam kentėti nuodėmės pasekmes, kas gali reikšti priešlaikinę mirtį. Ar tai būtų liga, ar nelaimingas atsitikimas, bet žmogaus gyvenimas bus sutrumpintas, kad jis galėtų patekti į dangų, kad jis toliau nuodėmiaudamas neprarastų išgelbėjimo. „Kad jo dvasia būtų išgelbėta...“ taip pasakė Paulius.

Atkreipkite dėmesį į procesą: vyras nusidėjo, bet nesusitvarkė su tuo, kai jam buvo duotas laikas atgailauti. Antra, nei vienas vietiniame namų surinkime jo nekonfrontavo. Kadangi žmogus atsisakė teisti save, jis buvo atiduotas šėtonui, kad būtų sugriautas jo kūnas.

Sakykime, kad tai kažkas, ką visi gali padaryti. Paulius buvo apaštalas korintiečiams, taigi jis turėjo vadžią prieš Dievą jų naudai. Aš prisimenu, man būnant mažoje grupėje, moteris staiga „įsakė“ atiduoti kažką šėtonui, kad jis patirtų ankstyvą mirtį, tuo labai nustebindama to žmogaus giminaitį, kuris tik prašė maldos už jį! Jūs negalite nuspręsti, kad kažkam jau limitas baigėsi ir galvoti, kad galite jį atiduoti šėtonui, Viešpats neklausys tokios maldos.

Atidavimas šėtonui

Per savo beveik 40 metų vaikščiojimo su Viešpačiu, aš galiu prisiminti tik kelis atvejus, kai buvau paragintas Viešpaties atiduoti kažką šėtonui ir būti paimtam į dangų užuot praradus savo išgelbėjimą.

Proto ligos atvejis, bet jis mylėjo Viešpatį

Pirmas atvejis, tai jaunas žmogus, kuris turėjo proto ligą. Jis mylėjo Viešpatį, bet buvo išmestas iš Biblijos mokyklos už nesusivaldymą ir pasakytus žodžius prieš žmones ir kitokį netinkamą elgesį dėl kurio jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tuo metu, kai jis sugrįžo atgal į mūsų surinkimą, jis beveik visada matydavo demonus, ir bandydavo suvažinėti juos sunkvežimiu.

Pirmas įvykis, kai jis pamatė ir po to bandė suvažinėti demonus, buvo apie 1 valandą ryto. Jis pasibeldė į mūsų duris, greitai po to eismo įvykio, bandant pervažiuoti per demonus. Jis sakė, kad matė demoną ant spygliuotos vielos tvoros, todėl bandė per jį pervažiuoti – pervažiavo tvorą ir pakenkė savo sunkvežimiui. Per kelias savaites jam darėsi vis blogiau ir blogiau, jis vis sutikdavo demonus ir baigdavosi taip, kad jis vis sugadindavo tvoras, išvažinėdavo laukus, ir pan. Jo tėvai buvo stiprūs krikščionys, jie buvo labai susirūpinę ir mes visi meldėmės.

Barbara ir aš kalbėjomės ir meldėmės, kai jis taip elgėsi, suvokdami, kad yra tik viena išeitis, nors jis buvo tik ką peržengęs 20 metų. Medicinos mokslas neturėjo atsakymų, o jaunuolis nenorėjo ar negalėjo pritaikyti mano rekomendacijų, kuras aš jam sakiau, ir jis atmetė patarimą atsisakyti savo trokšimo vaikytis demonus su savo sunkvežimiu.

Galiausiai aš pasimeldžiau malda, kuria niekada anksčiau nebuvau meldesis: „Tėve, mes visi priėjome liepto galą. Mes nenorime, kad jis visiškai prarastų protą, bet kažkas yra blogai ir mes to negalime suprasti. Jo galutinis išlaisvinimas bus eiti į dangų, nes atrodo, kad nėra žemiškų priemonių nei jo pačio noro susidoroti su tuo. Kaip jo pastorius aš prašau, kad tu patrauktum savo malonės ranką ir paimtum jį namo, savo nuožiūra ir absoliučiai ignoruok mane jei aš peržengiau ribas.“ Ar panašiais žodžiais.

Po kokių 7 dienų mums paskambino – jis žuvo auto įvykyje. Niekas nežinojo kodėl jis pasuko į kelio pakraštį greitkelio greičiu. Bet aš žinojau - jis vaikėsi demoną. Jis mirė iš karto, kai jo sunkvežimis atsitrenkė į upelio krantinę. Aš buvau sukrėstas, kad tai ko meldžiausi įvyko.

Sekmadienį per jo laidotuves garbinimo metu staiga aš pamačiau jį stovintį ant platformos ir besišypsantį man. Dar du žmonės jį matė ir dar keli sakė, kad jie suprato, jog jis stebėjo mus tą dieną. Gal jūs manote, kad tai keista, prisiminkite (mirusį) Mozę ir Eliją, kurie pasirodė Jėzui, Petrui, Jokūbui ir Jonui ant Atsimainymo kalno, ir apaštalą Joną, kuris kalbėjo su žmonėmis, kurie jau buvo danguje ir tai yra aprašyta Apreiškimo Jonui knygoje.

Liudininkai

Hebrajams 12:1 sako, kad mes esame apsupti liudininkų debesio, Žodis sako, kad jiems laikas nuo laiko leidžiama stebėti kai kuriuos mūsų gyvenimo tarpsnius, kaip Mozėi ir Elijui Jėzaus gyvenime.

Dėmesio - Nemanykime, kad kiekvienas, kuris serga arba yra chroniškoje būklėje turi paslėptą, nuodėmę, dėl kurios reikia atgailauti, nes to nėra Rašte. Bet tai taip pat yra tiesa, nes kartais, kaip matome 1 Korintiečiams 11 skyriuje su išankstiniu nusistatymu kai kurių širdyse, jie buvo silpni ir ligoti, nes jie neišskyrė Kristaus kūno ir neteisė savęs. Mano tema turi siaurą pritaikymą, bet verta pasidalinti apie Viešpaties kelius teisiant tikinčiuosius ir apie visą procesą.

Jau pabaigiau straipsnio limitą šiai savaitei. Kitą savaitę – išvados, kurios bus apie Viešpaties teismus, o ne ankstyvas mirtis. Iki tada.

Laiminu visus,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 6 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 17 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Aš kalbėjau apie krikščionis ir neatgailautą nuodėmę...

Rimta tema

Praeitą savaitę aš baigiau Korinte, pasakodamas apie išankstinius nusistatymus Kristaus kūne, kuriuos Paulius aptaria savo pirmojo laiško 11 skyriuje. Kai kurie Korinte valgydavo ir gerdavo prieš eidami į susirinkimą kieno nors namuose, užuot valgę ir gėrę kartu su tais broliais ir seserimis, kurių jie nenorėjo sutikti namų surinkime. Kadangi jie neišskiria Viešpaties kūno – abiejų – ir Jo aukos, ir Kristaus kūno, kuriame jie yra, Paulius sako, kad tarp jų yra silpnų, ligotų ir daugelis netgi miršta prieš laiką.

Kaip atrodo teismas?

Turtingi žmonės turėjo kovoti su savo išankstiniais nusistatymais ir atnaujinti protus, kad visi yra lygūs Kristuje – savo vaikščiojimą meilėje – ir valgyti su tais, kurių jie nemėgo. Šį veiksmą, kuomet jie turėjo susitvarkyti su savo širdimis, Paulius vadina „savęs teisimu“.

Kai tu buvai išgelbėtas, tai iš tiesų buvo savęs teisimo aktas. Gali būti, kad tu galvojai, jog tu tik pasimeldei nusidėjėlio malda ir šaukesi Dievo pagalbos, ir nieko daugiau. Bet dvasine prasme, tu teisei save. Tu teisei save kaip nusidėjėlį ir priėmei Dievo vaistus nuo nuodėmės: tu teisei gyvenimo aplinkybes, kurių negalėjai pakeisti ir šaukeisi Jo. Kitais žodžiais, tu paskelbei teismo nuosprendį, kad priėjai liepto galą ir tau reikia Jo pagalbos, kad įžengtum į naują gyvenimą.

Kadangi tu teisei save, tu nebūsi Jo teisiamas. Tu stosi prieš Kristų duoti ataskaitą už savo gyvenimą nuo to laiko, kai buvai išgelbėtas, bet nebūsi teisiamas teismu – dangus/pragaras. Tu jau perėjai iš mirties į gyvenimą, nes teisei save. Šiandien kai mes nusidedame ir jaučiame sielvartą savo širdyje, ir pripažįstame tai prieš Viešpatį – mes vėl save teisiame. Kai mes teisiame save, ta nuodėmė yra ištrinama iš mūsų sąskaitos.

Pasipriešinimo ir teismo procesas

Paulius apibūdino Žodžio procesą – abu užrašytą ir Gyvąjį Žodį Jėzų – pataisyti Jo kūnui. 2 Timotiejaus 3:16 jis sako:

„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (gyvas) ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“.

„Mokymas“ - reiškia, kad pirmiausiai Viešpats bandys mokyti mus apie mūsų kelio klaidingumą ir taip pat, apie teisingą kelią, kuriuo turime eiti. „Barimas“ - reiškia jaučiamą apkaltinimą dėl nuodėmės. Abu – užrašytas ir Gyvas Žodis apkaltina mus mūsų dvasioje, kai nusidedame arba pradedame iškrypti iš Jo mums skirto kelio.

„Taisymas“ - reiškia „ištiesinti“ ir yra naudojamas apibūdinti sugrįžimui į teisingą kelią, kai jis buvo laikinai pamestas, bet dabar Jis vėl bando mus nukreipti į kelią. „Auklėjimas“ reiškia lavinti vaikus, mokyti kontroliuoti impulsyvų elgesį, išeiti iš vaikystės į brandą.

Hebrajjams 12:9 klausia: „Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?“ Tai parodo mums Tėvo pastangas pakoreguoti mūsų gyvenimą, paraginti mus teisti save, kas sugrąžins mums gyvybę. Mūsų kūno tėvas taisydavo mus kūne. Mūsų dvasios Tėvas taiso mus dvasiškai, bent pradžioje.

Kurčios ausys

Bet kas tada, jei asmuo atsisako būti mokomas, atsisako priimti apkaltinimą savo dvasioje ir susitvarkyti su juo, atsisako paklusti Jo pastangoms sugrąžinti mus į teisingą kelią, atsisako valdyti savo impulsus ir nesubrendimą ir augti Jame?

Būti teisiamam Viešpaties reiškia, kad asmuo žino, ką daryti, bet atsisako. Viešpats pradeda tvarkytis su mumis gana švelniai ir po to intensyviau, pagal tai, kiek mes priešinamės. Grįžkime atgal, prisiminkime žmogų iš Mato 18:15-20, kuris pirmas turėjo eiti pas kitą asmenį, tada 2 draugai, tada surinkimo vadovai, taip augo intensyvumas pastangų priversti jį atgailauti. Lygiai taip yra tarp mūsų ir Viešpaties.

Asmeniškai

Pradžioje viskas vyksta asmeniškai mūsų širdyje, tarp Jo ir mūsų. Tai gali tęstis kažkiek dienų ar savaičių, ar mėnesių, ar net metų. Jei mes nenustojame pasiduoti Jam. Neužmirškime, kad Jis yra mūsų pusėje ir nori, kad mes ateitume prieš Jį paskutinę dieną neturėdami nieko, ką reikėtų sudeginti – Jis didina savo pastangas, galbūt leisdamas mums išgirsti pamokslą, kuriame vieną temą mes atpažįstame pagal poveikį savo širdžiai, ir tai yra mums Jo skirta.

Galbūt - tai sapnas, kuris, kaip mes suprantame, yra įspėjimas teisti save ir sutvarkyti savo širdį. Elihuvas pasakė Jobui, kaip Dievas bandė jį pasiekti: „Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, tada Jis atidaro ausis savo įspėjimams, norėdamas atitraukti žmogų nuo jo (nuodėmingo) kėtinimo“ (Jobo 33:14-17).

Tiesa?

Jeigu tu neteisi savęs, tu dažnai matysi tos nuodėmės poveikį savo sveikatai, kaip Paulius pasakė korintiečiams. Dabartinės medicinos studijos parodo ryšį tarp emocinės ir fizinės sveikatos – Paulius turėjo jiems tai pasakyti! Pagal Paulių 1 laiško Korintiečiams 11 skyriuje, jei laikysime ir ginsime nuodėmę savo širdyje, tai gali padaryti mus „silpnais ir ligotais“ ir netgi, jis sako, kad daugelis anksti miršta. Ir visgi tai privatu, tarp to asmens ir Viešpaties.

Žmonės gali matyti išorines problemas – tavo sveikatos būklę, bet gali neturėti jokio supratimo apie tai, kaip Viešpats metų metais nori įveikti tavo išankstinius nusistatymus, prietarus, ar galbūt tavo valgymo įpročius. Tada kažkas galbūt įvyksta ir jie klausia: „kodėl tai įvyko, Viešpatie? “, bet tik tu ir Viešpats žinote, kodėl tai įvyko.

Jie galbūt girdėjo, kad tu turėjai problemų, bet neturi supratimo apie tai, kad Jis bandė tave paveikti, ir Jis leido kažkam įvykti, kad tu suprastum, jog peržengei ribas. O tu galbūt kaltinai kitą asmenį, slėpdamas tiesą, kad Viešpats tvarkėsi su tavimi.

Jis galbūt nustos kažkurioje srityje tau teikti malonę, ten kur tu peržengei ribas sustabdys malonę, nes Jis jau metų metais bando išmokyti tave disciplinos, bet tu tik skundiesi, kad „bankas neduoda“. Štai ką kiti iš tavęs girdi, ir nežino tikros tiesos.

Atsisakymas

Tai nereiškia, kad žmonės, kurie miršta ar suserga, arba pakliūva į auto avariją, ar perviršija savo banko sąskaitą, visi buvo teisiami Viešpaties – ne! Kartais dalykai nutinka ir mes nesuprantame kodėl ir negalime jų kontroliuoti. Mano tikslas yra parodyti Dvasios kelius ir žmogaus širdį tokiose situacijose.

Medis, šiaudai, šienas

Ankstesni pavyzdžiai buvo apie tai, kaip neišspręstos problemos tampa medžiu, šienu, šiaudais, kuriuos mes nešamės į dangų, ir kurie bus sudeginti – tiesa yra tokia, kad Jis tvarkėsi su mūsų valgymo įpročiais ir prietarais, kuriuos mes slėpėme nuo savęs ir nuo kitų. Pusiau tiesa yra taip pat ir pusiau melas, kai mes sakėme, kad kliūtys kelyje buvo kaltos dėl susidariusių situacijų, nekontroliuodami mes skleidėme šį melą apie kitus, kaltindami banką – visa tai yra pavyzdžiai dalykų, kuriuos nešimės į dangų, kaip medį, šieną ir šiaudus.

Būti subrendusiu Kristuje, reiškia pripažinti sau ir Viešpačiui, kad Jis kovoja su mūsų problema. Tai reiškia, kai jauti pagundą papasakoti kam nors apie šitą seną klaidą, tu pripažįsti, kad tai buvo tavo kaltė ir, kad Dievas taip mokė tave disciplinos.

Tai dalykai, kurie arba brandina mus ir daro mus panašesnius į Kristų, arba jie pasilieka mūsų širdyje neišspręsti, kol mes sutiksime Jį veidas į veidą, turėsime tai pripažinti ir jie bus sudeginti.

Jis iš tiesų nepasikeitė

Viešpats seka tokiu pat pavyzdžiu, kokį Jis pateikė Žodyje. Jis tvarkysis su mumis 1 su 1, tik Jis ir mes. Jei mes neatgailausime, kaip Mato 8:15-16, Jis leis kažkam, kas yra arti mūsų pažvelgti į mūsų paslaptį, galbūt sutuoktiniui, galbūt pastoriui ar patikimam draugui. Jo tikslas išplečiant „poreikio ratą“ išvesti mus iš tos nuodėmės į gyvenimo pilnatvę.

Aš buvau „Sandoros akys“ partneriu keliems vyrams, kurie kovojo su priklausomybe nuo pornografijos. Tose situacijose aš buvau vienintelis liudininkas, kuris žinojo apie jų kovas, ir kai kuriais atvejais to asmens ir jo sutuoktinės buvau įtrauktas į tą situaciją.

Kartais būna tik tas asmuo ir dar vienas žmogus, kuris žino apie tą situaciją, ir tai viskas, kiek Viešpats išplečia tą ratą. Galbūt tai pyktis, galbūt santuokos problemos, galbūt priklausomybė, bet žmonės dažnai ieško kitų pagalbos, kai tik jų ir Dievo neužtenka. Visa tai yra Dievo teismo procesas, ir yra sveika, kai Jis daro visa ką Jis gali, jog paskatintų mus teisti pačius save, kad Jam nereikėtų tiesiogiai įsiterpti.

Sekantis žingsnis Mato 18:15-20, yra „pasakyti surinkimui”. Tai nereiškia išviešinti kieno nors svetimavimą surinkimo biuletenyje. Ir vėl Biblija aiškina Bibliją, ir mes matome tokią situaciją Pauliaus gyvenime Apaštalų darbų 15 skyriuje, kai jis susitinka su apaštalais ir vyresniaisiais, kad paaiškintų situaciją apie save, kai jis buvo kaltinamas, jog pamokslauja pagonims ir tuo nepaklūsta Mozės įstatymui.

Taigi, Mato 18 skyriaus pavyzdį „pasakyti surinkimui”, apaštalai (Apd 15) suprato: pasakyti asmeniškai vadovams, kaip jie tai darė Pauliaus atveju (6 eilutė).

Jėšua pasakė Mato 18:17, jei jis nenorės klausyti vyresniųjų, tebus jis tau kaip pasaulietis arba mokesčių surinkėjas. Deja, kai kurie pastoriai moko, kad jų turime šalintis. Jėšua anksčiau yra sakęs Mato 5:43-48, kad mes turime mylėti tuos, kuriuos sunku mylėti, ir daryti gera jiems, vaikščioti meilėje, kaip daro mūsų Tėvas.

Kitais žodžiais tariant, mylėk tą brolį, kuris neteisia savęs/neatgailauja, nei, kai 1 ateina pas jį, nei, kai 2 kiti ateina, nei kai vyresnieji sužino, tada visa ką gali padaryti, tai mylėti jį. Štai kodėl Jėšua tuoj pat pasakė Mato 18:18-20, kad kur 2-3, kurie buvo nuėję pas tą žmogų, susirinkę maldai už jį, jų tarpe ir Didysis avių ganytojas. Ir jie sutartinai meldžiasi, kad Ganytojas eitų į šalikeles ir kelius, ir sugrąžintų jų draugą.

Šiam straipsniui limitas išnaudotas, todėl temą pabaigsiu kitą savaitę. Rašte yra daug pavyzdžių apie tai, kaip Viešpats teisia asmenį, jų tarpe ir apie žmogų, kuris buvo atiduotas šėtonui, kad anksti mirtų, bet būtų išgelbėtas, apie žmogų, kuris negalėjo priimti Šventos Dvasios krikšto, nes jo širdis nebuvo teisinga, malonės laikas, kuris pasibaigė Jezabelei, ir daugiau tokių. Iki tada.

Laiminu visus,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 5 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 10 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Aš rašiau apie krikščionis, kurie miršta su neatgailauta nuodėme. Šiandien aš dalinsiuosi mintimis apie tikinčiuosius, kurie yra teisiami Viešpaties, ir kaip to išvengti.

Nusižengimai Naujajame Testamente

Man būnant didelės Biblijos mokyklos direktoriumi Tulsoje, vienas studentas primygtinai prašė pasikalbėti su juo. Susijaudinęs jis pradėjo pasakoti, kad jis nori išpažinti man savo nuodėmę kaip parašyta Jokūbo 5:16: „Išpažinkite vieni kitiems savo kaltes/nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, aršta teisiojo malda“.

Aš nutraukiau jį nepabaigus kalbėti ir daviau jam pamoką, kuria pasidalinsiu ir su jumis. Žodis „nuodėmės“ Jokūbo 5:16 yra graikiškas žodis „nusižengimas“. Jokūbas neįsako mums išpažinti mūsų nuodėmių vieni kitiems, jis sako vienas kitam išpažinti mūsų nusižengimus.

Išpažintis?

Kitais žodžiais, atlikti išpažintį, arba tiesiog išpažinti savo nuodėmę, kurią padarei šeštadienio vakarą draugui, pastoriui, ar kitam asmeniui NEATITINKA Rašto. Pagal Raštą reikia išpažinti nusižengimus tam, prieš kurį nusižengei; būtent tai ir sako Jokūbas. Štai kodėl jis sako, kad po išpažinimo melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti (santykiuose).

Biblija aiškina Bibliją. Jokūbo 5:16 yra nieko daugiau, kaip tik Jėšua instrukcijų duotų Mato 18:15 apibendrinimas, kur Jis pasakė: jei brolis nusidėjo prieš tave, eik pas jį vienas ir ieškok santykių atstatymo. Štai apie ką kalba Jokūbas.

Remiandamasis Jėzaus instrukcijomis, kurias Viešpats davė Mato 18:15, Paulius tai pasakė kitu būdu Galatams 6:1-10:

„Broliai ir seserys, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę (graikiškai: nusižengimą), jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti. Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“

Tie liudininkai

Jūs galite prisiminti, ką Jėšua sakė Mato 18:15, kad jei vienas asmuo nusideda prieš kitą ir nepavyksta susitaikyti jiems dviese, jis turi pasiimti 1 arba 2 liudininkus, tuos kurie žino apie tą nusižengimą ir sunkumus tarp jų dviejų, ir kartu su 2-3 bandyti atstatyti jų draugą.

Štai, ką sako Paulius – jei brolis yra sugaunamas nusižengime, jūs dvasiniai – neįtraukti į nusižengimą, bet žinodami apie jį, eikite pas jį ir atstatykite jį, jeigu jis leis tai padaryti. Jei ne, Paulius sako, kad tas žmogus, kuris: „...tariasi esąs kažin kas, kuomet jis yra niekas, tas save apgaudinėja. Tegul jis ištiria savo darbą ir neša savo naštą“.

Kitais žodžiais –bandyk sudaryti taiką, bet jei asmuo užtrenkia tau duris, nes nori laikytis savo, Paulius sako: te jis veiksmais parodo, ar yra teisus ar ne – laikas parodys, kas teisus. Jeigu jūs norite daugiau pastudijuoti Jėzaus mokymą iš Mato 18:15-20 – įsigykite mano CD serijas Kalno pamokslas bei Atleidimas.

Jūsų valdžia

Supraskite savo valdžią, kurią jums suteikė Jėšua. Po savo prisikėlimo Jis pasakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jono 20:23)

Tai nereiškia, kad jūs galite pasakyti: „Tėve, atleisk nuodėmes kiekvienam žmogui mano tautoje“ - bet sekdami Jėzaus pavyzdžiu, Jis atleido tiems, kurie tiesiogiai ir asmeniškai nusidėjo – nusižengė – prieš Jį. Ypatingas Jo atleidimas romėnų kareiviams – tai įvyko nukryžiavimo metu: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.

Už ką jie nebus atsakingi

Jei mes peržvelgsime įvykius, suprasime, kad nei vienas iš tų kareivių netikėjo Jėzumi. Paskutinę dieną iš visų jų gyvenimo nuodėmių ta nuodėmė, kad jie nukryžiavo Viešpatį, nebus užskaityta, jie nebus už ją atsakingi. Nuostabu.

Tas pats pavyzdys matomas Stepono gyvenime (Apaštalų darbų 7 skyriuje), kuris savo egzekucijos metu sušuko: „Viešpatie, neužskaityk jiems šitos nuodėmės“. Ir vėl tai reiškia, kad jei net nei vienas iš tų vyrų nebus išgelbėtas, teismo metu ta nuodėmė prieš Steponą nebus jiems užskaityta.

Tai reiškia, kad kai jūs sakote: „Tėve, atleisk sesei tokiai ir tokiai už jos nusižengimą prieš mane“. Ji nebus atsakinga už tai, kai stovės prieš Viešpatį. Kokia tai valdžia, kad net Dievas klauso mūsų!

Jėšua yra mūsų pusėje

Jūs matote, Viešpats nori, kad mes ateitume pas Jį su kiek tik įmanoma mažesne našta. Galiausiai 1 Jono 5:16 pasakyta: „Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš nesakau, kad jis melstųsi dėl to“.

Kiekviena nuodėmė, išskyrus tą, kai išsižadame Jėzaus, yra ne iki mirčiai. Jis sako tą patį, ką sakė Jėzus, Paulius ir Jokūbas: jei kas nors nusideda prieš tave ar galbūt tu esi vienintelis, arba vienas iš dviejų liudininkų, ir tu matei tą nuodėmę, bet nebuvai į ją įtrauktas, tuomet tu gali prasyti Tėvo atleisti jiems ir jiems bus atleista.

Nuodėmė iki mirčiai yra tuomet, kai tikintysis atmeta savo išgelbėjimą, o tai piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai, nes Šventoji Dvasia yra išgelbėjimo tarpininkas. Todėl mirtina nuodėmė yra Viešpaties atmetimas. Tai nuodėmė, dėl kurios tu negali prašyti Viešpaties, kad žmogui būtų atleista, nes jie tai gerai supranta ir daro tai laisva valia.

Vaikščiok tame, ką žinai

Jonas taip pat pasakė 1 Jono 1:7: „O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje (arba mūsų „vertikalus“ vaikščiojimas su Viešpačiu yra teisingas), mes bendraujame vieni su kitais (ir mūsų „horizontalus“ vaikščiojimas su kitais yra teisingas), Jo Sūnaus Jėzaus Kristuas kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“.

Jis kalba apie mūsų vertikalų ir horizontalų vaikščiojimą su Dievu ir sako, kad vyksta nepertraukiamas atleidimo ir apvalymo procesas, kuris natūraliai plaukia iš vaikščiojimo pagal tai, ką jūs jau žinote, ir vaikščiojate bendravime vienas su kitu. Nepertraukiamas atleidimo ir apvalymo procesas natūraliai plaukia iš vaikščiojimo tame, ką jūs žinote, kaip reikia vaikščioti. Bet kas nutinka, kai jūs paliekate tą šviesą?

Štai kodėl po to seka 9 eilutė - jei mes pasitraukiame nuo tos šviesos, mes nusidedame; tuomet tiesiog išpažink (pripažink) tai, ir tau bus atleista, ir tu būsi dar kartą apvalytas taip, kaip parašyta 7 eilutėje, „nuo visų nuodėmių“. Kitais žodžiais, tu išpažįsti tai, ką žinai, ir Jis automatiškai apvalo tave nuo tų nuodėmių, apie kurias tu nežinai.

Žmonės, mes gyvename bendravime su Dievu. Mes neatsibundame kiekvieną rytą ir mums nereikia melstis, garbinti ir skaityti, kad prasiskintume kelią prie gerosios Dievo malonės, ne – mes jau gyvename tame bendravime su Juo. Mes artinamės prie Jo, kaip prie To, kuris jau gyvena mūsų širdyje. Mes kovojame su priešu iš pozicijos, kad Jau esame laimėję. Mes gyvename kaip tie, kurie turi taiką su Dievu ir žmogumi, ir kaip jau nugalėję priešą. (Romiečiams 5:1-2)

Teismas ir tikintieji

Bet kas nutinka, jeigu krikščionis nori pasilaikyti kieno nors nusižengimus prieš jį, arba nori laikyti nuodėmę savo širdyje ir gyvenime? Koks tas procesas, kurio metu Viešpats tvarkosi su tais dalykais?

Korintiečiai turėjo problemą. Turtingi žmonės atsisakydavo valgyti kartu su neturtingais žmonėmis. Taip, tokia buvo to meto kultūra, turtingieji ir vargšai buvo atskirai tame amžiuje, bet Kristuje visi yra lygūs ir namų surinkimuose tai prasidėjo Justo namuose, iš tikinčiųjų buvo tikmasi, kad jie valgys ir bendraus kartu (1 Korintiečiams 11:17-22, Apaštalų darbai 18:7-8)

Kitais žodžiais, korintiečių tarpe buvo prietarai ir išankstinės nuostatos. Ar tai neatrodo kaip maža nuodėmė palyginus su tuo, ką mes vadintume „didele“ nuodėme? Bet Paulius parašė šituos nuostabius žodžius apie nuodėmę ir prietarus:

„Dėl šios priežasties neišskirkite Viešpaties kūno (tikintieji taip pat susirinkdavo paminėti Kristaus aukos), todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug anksti numirusių. Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“ (11:27-32)

Paulius prašė jų teisti save dėl savo širdies nuostatų, kad Viešpačiui nereikėtų jų teisti... ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę. Koks yra procesas, kai Viešpats bando paskatinti mus teisti save prieš prasidedant Jo teismui? Kas nutinka žmogui, kurį Viešpats teisia? Mes jau matėme, kad jie eis į dangų taip, kaip Paulius rašė anksčiau, bet kaip tai daro Viešpats? Iki tada.

Laiminu visus,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 4 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 3 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Aš gavau tiek daug elektroninių laiškų su klausimais šią savaitę, kad šiandien nutariau į visus atsakyti iš karto. Tuose elektroniniuose laiškuose klausiama apie tris dalykus. Tai reiškia, kad Kristaus Kūne yra didžiulis pažinimo poreikis šitose srityse.

1) Kaip komentuoti dangaus ir pragaro patyrimus iš žmonių, kurie buvo išėję ir sugrįžo?

Kai praeitą savaitę aš rašiau apie krikščionis, kurie eina tiesiai į dangų, gavau daug elektroninių laiškų, kuriuose žmonės klausė apie tuos, kurie sakosi buvo mirę ir sugrįžo, arba jiems buvo parodytas dangus ir pragaras. Klausiama, ar šitie patyrimai realūs ir apie tai, ką jie ten matė.

Pirmasis klausimas, ar galime rasti Rašte apie tai, kad žmonės gali patekti į dangų ir sugrįžti. Visa Apreiškimo Jonui knyga nuo 4 skyriaus iki galo pasakoja apie tai, kaip apaštalas Jonas buvo paimtas į dangų ir jam buvo parodyta šio amžiaus paskutinių dienų įvykiai, ir kaip jis saugiai grįžo iš dangaus ir blaiviai pasakoja savo istoriją.

2 Kor 12:1-10 Paulius kalba apie „paėmimą į rojų” (aš paaiškinsiu vėliau), rojus, tai Naujojo Testamento terminas vienai dangaus daliai apibūdinti. Taigi, atsakymas yra „taip”, žmonėms yra įmanoma turėti regėjimus ir netgi būti paimtiems Dvasioje į dangų ir sugrįžti. Aš pažįstu kelis žmones, kurie teigia, buvo paimti į pragarą, dauguma tikėtinų liudijimų, kuriuos aš žinau, įvyko prieš jiems įtikint į Jėzų.

O kaip tie dalykai, kuriuos jie ten matė?

Tarp patyrimų, kuriuos mini žmonės, yra kelių afrikiečių moterų liudijimai, kurios teigia, kad buvo pragare ir matė ten moteris, kurios nešiojo papuošalus, ir buvo pragare už tą nusižengimą, o taip pat vyras iš Nigerijos, kuris teigia, jog matė pragare tuos, kurie nemokėjo dešimtinių. Tie, kurie buvo danguje teigia, pavyzdžiui 4 metų berniukas, kad visi danguje turi sparnus ir Tėvas yra maždaug 30 pėdų ūgio (10 metrų). Ką ir kuo tikėti?

Dvasiniai patyrimai buvo perteikti per žmogiškus protus. Mes nesame tobuli. Ir tai reiškia, kad žmonės, kurie nėra įsišakniję Žodyje, nei subrendę tikėjime ar gyvenime, gali leisti, kad kultūros, religijos, nebrandaus amžiaus, ir kiti faktoriai įtakotų suvokimą, ir kalbėti pagal tą patyrimą. Daugelis, kurie neišmano Žodžio ir kai kurie, kurie nėra tyri širdyse, perteikia tuos patyrimus pagal savo neteisingus supratimus.

Nigerija ir dauguma Afrikos krikščionių kultūros, dabar yra įtakojama klestėjimo evangelijos, kuri buvo apėmusi JAV 1980 ir 1990. Šventumo judėjimas yra taip pat šito dalimi, su dideliais debatais apie moteris ir jų plaukus, bei papuošalus ir tinkamus rūbus dėvėjimui.

Taigi, nereikia stebėtis, kad kai kurie teigia pabuvoję pragare sako, kad matė ten tuos, kurie nemokėjo dešimtinių ir moteris, kurios nešiojo papuošalus. Jei jie iš tiesų matė pragarą, jie sąmoningai arba nesąmoningai, tik vienas Dievas žino, iškreipė patyrimą pagal savo kultūrines nuostatas.

Jie nežinojo, kad Pauliaus nurodymai negarbiniuoti plaukų ir nesipuošti brangiais perlais bei papuošalais 1 Tim 2:9 buvo susieta su to meto romėnų madomis. Romėnų moterys parodydavo savo turtingumą ir statusą garbiniuodamos plaukus ir pakeldamos juos aukštai virš galvos; pakankamai turtingos pridėdavo sugarbiniuotus sparnus, įpindavo plaukų ir medžiagos su perlais ir brangakmeniais.

Paulius tik norėjo pasakyti, kad nedemonstruotų savo turtingumo, bet rengtųsi kukliai. Bet Nigerijos/Afrikos šventumo kultūra iškėlė šią eilutę iš konteksto ir mokė, kad nemoralu puoštis brangakmeniais, ir kai/jei moteris turėjo pragaro patyrimą, jie pridėjo tai teigdami, kad matė moteris pragare, kurios ten pateko dėl to, kad nešiojo papuošalus. Tuomet žmonės, kurie yra lengvai įtakojami dvasinių patyrimų, palieka Žodį arba nesiekia Žodžio ir Dvasios suvokimo ir tiki šitomis klaidomis.

Mažas berniukas, kurio patyrimas aprašytas šaunioje mažoje knygelėje „Dangus yra realus“, buvo tik ketverių metų, kai buvo paimtas į dangų. Ir vėl nereikėtų stebėtis, kai jis sako, jog visi danguje turi sparnus (jie neturi) arba, kad Tėvas Dievas atrodo 30 pėdų aukščio (Jis toks nėra). Berniukas buvo 4 metų amžiaus ir pasakojo šituos patyrimus eilę metų. Mano ūgis 6’6”, aš turėjau mažų vaikų, kuriems aš atrodžiau 30’ pėdų aukščio. Gana greitai viena sesuo teigė, kad buvo paimta į dangų ir taip pat matė Tėvą 30 pėdų aukščio, štai koks žmonių polinkis patikėti klaida ir ją platinti.

Tačiau eisingą charakterį turinčių žmonių gyvenime tarp Žodžio ir Dvasios yra balansas. Šito jūs turite ieškoti, kai asmuo teigia turėjęs dangaus ar pragaro patyrimą, arba matė angelus ar demonus.

2) Iš kur kyla mūsų dangiškas kūnas?

Kai kas pasijuto lengviau, kad nėra tokio dalyko kaip „sielos miegas“ nei skaistyklos, ir kad Žodis sako, jog išeiti iš kūno, reiškia būti su Viešpačiu. Naujasis Testamentas naudoja žodį mirusių teisiųjų „miegas“ parodyti laikinai būklei taip, kaip Jėšua apibūdino Jairo dukrą Morkaus 5:39, kurią Jis prikėlė iš mirusių.

Deja, kai kurie išima šią reikšmę iš konteksto bei tos dienos kultūros ir sukuria iš to klaidingą doktriną.

O kuri mūsų dalis eina į dangų ir, kaip mes gauname naują kūną?

Pirmiausiai reikia suprasti dangų ir pragarą. Žemėje buvo dvi svarbiausios dalys dvasinėje srityje. (Ne tokios, kurias gali aptikti geologai darydami gręžinius natūraliu būdu, bet dvasinėje srityje žemės viduje, fizinėje teritorijoje neegzistuojančios).

2 laikymo vietos žemėje

Luko 16:19-31 iliustruoja šias dvi vietas pasakojime apie turtuolį ir vargšą vardu Lozorius. Blogasis turtuolis pateko į pragarą, ir labai dideliu atstumu nuo jo atsidūrė elgeta Lozorius, kuris pateko į Abraomo prieglobtį arba Rojų, kaip ta vieta dar buvo žinoma tuo metu.

Abraomas pasakė turtingajam žmogui, kad tie, kurie yra pragare negali patekti į Rojų, o tie, kurie yra Rojuje negali susisiekti su tais, kurie yra pragare ir jiems padėti. Šitos dvi vietos žemėje: Rojus/Abraomo prieglobstis ir pragaras egzistavo atskirai viena nuo kitos iki pat kryžiaus.

Rojus – tai vieta, kur nueidavo mirę teisieji, kol bus užmokėta už jų nuodėmes. Pragaras buvo neteisiųjų buveinė. Štai kodėl Jėšua pasakė atgailavusiam žmogui ant kryžiaus: „šiandien tu būsi su manimi Rojuje“ (Luko 23:43). Hebrajų tradicijos sako, kad Rojus buvo panašus į parką su medžiais, žole, vandeniu ir kalvomis.

Belaisviai?

„Kai jis pakilo į aukštybę Jis nusivedė belaisvių dvasias; Jis priėmė (ir davė) dovanų žmonijai. Dabar šis išsireiškimas, kad Jis pakilo reiškia, kad Jis pirmiausiai nusileido į žemesniąsias žemės dalis. Jis, kuris nusileido, Jis ir pakilo...“ (Efeziečiams 4:8-9)

Atkreipkite dėmesį, kad kai Jėšua mirė, Jis nusileido į žemesniąsias dalis, daugiskaita, žemėje - Rojų ir pragarą. Petras mums pasakoja, kad be kitų dalykų, Jis paskelbė Nojaus dienų žmonėms, kad Jis buvo Tikroji Arka. šiame skyruje dažnai verčiamas žodis „pamokslavo” visai nėra pamoksklavo, bet „skelbė kaip šauklys”, tai ne pakvietimas, o tiesiog paskelbimas (1 Petro 3:18-22)

Eikime!

Kai Viešpats prisikėlė iš mirties ir Marija norėjo Jį paliesti, Jis pasakė jai: „Neliesk manęs, nes aš dar nepakilau pas Savo Tėvą...“ Bet vėliau tą vakarą Jis pasirodė mokiniams (Jono 20:17)

Taigi kodėl Jis pasakė Marijai, kad Jam reikia pakilti, tik dėl to, kad vėliau tą vakarą sugrįžtų ir pavakarieniautų su jais? Kaip Efeziečiams 4:8 sako, Jis išvedė tuos, kurie buvo nuodėmės belaisviai, ir jie dabar tapo Jo belaisviais. Jėšua nuvedė į dangų visus Rojaus gyventojus ir patį Rojų, nes Jis sumokėjo už jų nuodėmes. Taigi dabar liko tik viena vieta, kur laikomi žmonės žemėje – pragaras.

Hebrajams 9:11-12,14, 23-24 atskleidžia, jog prisikeldamas Kristus pats įžengė į dangų, kad nuneštų Savo auką Tėvui, kad Teisėjas galėtų paskelbti, jog už pasaulio nuodėmę – sumokėta. Tada tą vakarą Jis nusileido ir pasirodė mokiniams, taip jis darė 40 dienų iki Jo paėmimo į dangų.

Štai kodėl Paulius 2 Korintiečiams 12:4 sako, kad jis buvo pagautas „aukštyn“ į Rojų - nuo tada kai įvyko prisikėlimas, Rojus buvo pakeltas į dangų – ir štai kodėl ir kaip, krikščionys, kai jie miršta, eina tiesiai į dangų. Kristus paėmė Rojų kaip belaisvį ir nunešė ten – žavinga!

3) Taigi kokia asmens dalis yra danguje, ir iš kur ateina mano pašlovintas kūnas?

Mes esame sudaryti iš 3 dalių, kurios veikia kartu trejybėje. Paulius 1 Tesalonikiečiams 5:23 pasakė: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“. Geriausias scenarijus, kad mes būtume inspiruojami Gyvenimo, kuris yra mūsų dvasioje į išorę į mūsų sielą (protą), kuri yra atnaujinta, ir tada į mūsų paklusnų kūną - tekėjimas iš dvasios į sielą ir kūną. (Tas tekėjimas: dvasia – siela – kūnas yra panašus į tai, kas vyksta pas Dievą: Jis plaukia iš Tėvo, per Dvasią į kūną. Štai kodėl mes meldžiamės Tėvui, atsakymas ateina per Dvasią, į musū kūnus. Dvasia – siela - kūnas)

Dovydas pastebėjo: „Tu trokšti tiesos vidinėse dalyse ; paslėptoje dalyje tu patalpinai išmintį” (Psalmė 51:6).

Vidinės „dalys” yra mūsų dvasia ir siela. „Paslėpta“ dalis yra mūsų siela. Niekas negali atskirti dvasios ir sielos, nes siela plaukia iš dvasios. Jūsų dvasia ir siela sudaro jus, - tai jūs.

Tik Vienas, kuris gali atskirti sielą nuo dvasios yra Dievo Žodio Gyvas Asmuo, kuris palygintas su Gyvu dviašmeniu kalaviju Hebrajams 4:12-13: „Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą“. (Širdis yra mūsų dvasia/siela, su daugybe eilučių pabrėžia arba dvasią, arba sielą arba abi, priklauso nuo autoriaus požiūrio, kai jis naudoja žodį „širdis“).

Taigi, kai jūsų žemiški kūnai miršta, jūsų dvasia ir siela eina į dangų. Jūs panašus į save, kalbate taip, kaip kalbėjote – šis žemiškas kūnas yra panašus į kostiumą, kurį nusivelkate eidami dangun. Paulius pasakė 1 Korintiečiams 15:35-39, kad šis žemiškas kūnas bus pakeistas dangiška medžiaga, bet kas bus su tais kūnais, kurie grįš į dulkes?

Fizikos pamoka

Materija niekada nenustoja egzistuoti, ji tik pakeičia formą. Laužo malkos, kurias sudeginote prieš 25 metus stovykloje vis dar tebeegzistuoja pelenų forma, kurie tapo žemės dalimi; dūmai tapo atmosferos dalimi ir po to lietaus dalimi, kuris išlijo į vandenyną, ir taip toliau. Aš vis dar prisimenu tą dieną, kai 6 klasės mokytoja, ponia Land, suglumino mus paskodama šituos faktus ir iliustravo tai sakydama, kad mes gal būt įkvepiame Julijaus Cezario arba dinozaurų kūno dulkes.

Kaip Tėvas surinks ir transformuos per amžius gyvenusių milijonų kūnų liekanas į dangišką medžiagą, į pašlovintus kūnus, o gal Jis nubrauks tai ir visiems mums duos kūnus iš dangiškos medžiagos, kuri bus paimta iš kažkur kitur? Mes to nežinome. Bet mes žinome, ką Žodis sako, kad vieną dieną turėsime kūnus padarytus iš amžinos medžiagos, ir dėl šito dejuojame laukdami, kada būsime aprengti iš aukštybių (Romiečiams 8:19-23)

Grįšime prie šitos temos kitą savaitę. Iki tada. Laiminu jus visus!

John Fenn

www.supernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 3 dalis

John Fenn, 2013 m. liepos mėn. 27 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Ar jūs girdėjote apie Teksaso pastorių, kuris skelbė, kad Šventoji Dvasia pasakė, jog jei kas nors duos jam $52, kad jis galėtų įsigyti naujas geležtes jo malūnsparniui, per 52 dienas arba 52 savaites turės parsiveržimą savo transporto reikaluose? Man buvo iš tiesų įdomu, ar kai kurie pastoriai pateks į dangų. Jei taip, ar pasiūlymas toks kaip šis išlaikys dangaus patikrinimą?

Pirmi dalykai pirmiausiai: ar krikščionis, kuris miršta iš karto eis į dangų?

Sumaištis dėl šito klausimo prasidėjo viduramžiais, kai kūdikių mirštamumas buvo didelis ir tu jau buvai senas, jei buvai 40 metų amžiaus. Pinigų surinkimo schema skelbė, kad tarp dangaus ir pragaro yra tarpinė vieta, kur mirusieji laukia išlaisvinimo ir, žinoma, paaukojimų, taigi tu galėjai melstis ir taip galėjai padėti savo mylimam žmogui iš ten nukeliauti į dangų.

Nors tas mokymas galėjo atrodyti korumpuotas, tą patį principą naudoja tarnautojai manipuliuoti žmonėmis ir šiandien, pavyzdžiui, kai jiems sakoma duoti $52 naujoms geležtėms pastoriaus malūnsparniui, kad patirtų parsilaužimą savo pačių transporto srityje.

http://www.rawstory.com/rs/2013/06/19/texas-pastor-donate-to-fix-my-helicopter-and-get-a-new-car-from-god/

Aš galiu paminėti $100 nešimą ant platformos prie pamokslininko kojų, kad gautum išgydymą, arba patirtum prasilaužimą finansų srityje. Arba padėk tą medžiagos skiautę po savo pagalve ir melskis šia malda 7 dienas, o 8-ą dieną pasiųsk savo maldos poreikį su savo geriausiu paaukojimu… Kai pamokslininkai daro tokius dalykus, mes galime suprasti, kodėl žmonės sumišę.

Biblija sako…Krikščionys eina į dangų iš karto

Paulius palygina ir priešpastato žemę dangui, sakydamas, kad mes dejuojame ir ilgimės būti aprengti iš aukštybių – ne tai, kad mes norėtume mirti labiau nei gyventi „... aprengti savo namais, kurie yra iš dangaus“ 2 Korintiečiams 5:1-10

Jis palygina mūsų kūnus su palapinėms ir namais sakydamas „...jei palapinė, kuri yra mūsų žemiški namai sugriaunama, mes turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguose“ (jūsų pašlovintas kūnas išliks per amžių amžius – amžinas danguose)

Bet jis kreipia savo skaitytojus į viltį, sakydamas: „Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose – kūne, mes nesame su Viešpačiu,— mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,— tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu‘‘ 6-8 eilutės

(Ir jei kas nors vis dar tiki, kad daugiau nėra nuodėmės, tik meilė ir malonė be atskaitomybės, 10 eilutė sako: „Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė – gera ar bloga“)

Taigi, tai rodo, kad krikščionis, kuris miršta, eina tiesiai į dangų, bet kaip bus su tomis neatgailautomis nuodėmėmis?

Ach tie žmonės buvo kūniški!

Jis rašė krikščionims Korinte, kad jie eis į dangų, kai mirs, bet ar jūs pastebėjote, kokie jie buvo? Jie atrodo kaip dvasiniai milžinai, palyginus su mano pateiktais pavyzdžiais apie greičio viršytoją, vyrą priklausomą nuo pornografijos, moterį su apkartusia širdimi ir savižudę.

Tarp šitų žmonių Korinte buvo vienas, kuris miegojo su savo pamote, tikintieji (kurie susitikdavo namuose buvo pasidalinę, turtingieji nenorėjo valgyti ir daryti Viešpaties vakarienės kartu su neturtingais, žmonos suradusios savo laisvę Kristuje nenorėjo tinkamai rengtis pagal vietinius papročius, tuo parodydamos nepagarbą savo vyrams ir jų tikėjimui, du broliai sėdintys šalia vienas kito bylinėjosi teisme užuot išsprendę tą reikalą tarpusavyje, kaip dera subrendusiems krikščionims.

Bet ne apie tai jis visų pirma rašo, pirmiausia jis rašo, kad krikščionys, kurie miršta eina tiesiai pas Viešpatį, po to tik rašo apie nuodėmes; rašo, kad kūniškumas tai gyventi taip, kaip gyvena neatgimę žmonės, arba „grynai žmogiški“, kaip jis išsireiškė.

„Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai (taip kaip neatgimę žmonės)?“

Dvasinis lojalumas ir priešiškumas

Čia jis kalba apie žmones, kurie sakosi priklausą vienai ar kitai dvasiniai stovyklai - aš esu Pauliaus arba Apolo – problema ne tai, kad vienas tarnavimas patiko labiau už kitą, bet pavydas ir priešiškumas tarpusavyje.

Bet kas jei tie, kurie gyveno „grynai kaip neatgimę žmonės (su pavydu ir priešiškumu vienas kitam) miršta dar nesubrendę Kristuje?

Paulius jiems sako: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų, – kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį“. (1 Kor 3:11-15)

Taigi, čia mes matome krikščionis, kurie miršta pastatę pastatą iš kūniškumo ant Jėzaus pamato savo širdyse, jie bus išgelbėti, bet kaip per ugnį – jų priešiškumas ir pavydas palygintas su mediena, šienu ir šiaudais, tai neišsilaikys Viešpaties ugnyje.

Vėliau jis kalba apie vaikščiojimą meilėje – aišku, kad dalykai atlikti meilėje yra auksas, sidabras ir brangūs akmenys kurie atsparūs ugniai.

Pagalvokime apie tai kitu būdu

Taigi, aš atsakiau į pagrindinį klausimą, kas nutinka krikščionims, kurie miršta su neatgailauta nuodėme - jie eina į dangų – nors kūno darbai bus sudeginti, bet jie patys bus išgelbėti. Taigi, įsivaizduokite, kad tikintysis vis dar pripildytas pykčio, nuoskaudų ir kartumo dėl praeities, bet jis myli Jėšua – jie pateko į dangų, bet visi tie įsiskaudinimai ir neišgydytas kartumas – nepateko į dangų. Kokia malonė, galiausiai patirti laisvę! Kokia meilė, neįleisti šitų dalykų į Jo tobulą meilės ir taikos karalystę! Dalykai, kurie kankino ar sukeldavo kančią kitiems bus neįleidžiami į dangų - kokia malonė!

Taigi, pagalvokite apie tą moterį, kuri nusižudė. Tie kurie nužudė save pačius, nebuvo sveiko proto ir emocijų, nors žmogžudystė yra nuodėmė, ji gali būti atleista (paklausk Mozės apie tai). Emocinė trauma, kuri buvo priežastis, kad jie nemąstė teisingai ir nutraukė savo gyvenimą bus Viešpaties sudeginta, bus leidžiama įeiti dangun tik jų tyriausiai ir tobuliausiai būsenai – kokia malonė ir meilė yra sudeginti tas šiukšles!

Paulius nelaikė savęs „tobulu” ar subrendusiu, taigi mes visi, kuomet mirsime, savo širdyse ir protuose turėsime neišspręstų dalykų. Bet viskas, kas ne iš Viešpaties bus maloningai sudeginta, kad mes įeitume į dangų be tos naštos: kad įeitų tai, kas iš tiesų esame Kristuje, be nuodėmių, rūpesčių ir baimės.

Aš galvoju, kad didžiausias klausimas yra...

Kai jau mes nustatėme, kad krikščionys su neatgailauta nuodėme eina dangun, nors praranda viską išskyrus savo išgelbėjimą, arba gauna atlyginimą, vis tiek mus verčia spėlioti dėl to „krikščionio“, kuris miega ten kur pakliuvo, lanko barus, ar gyvena taip, kaip pasaulis gyvena.

Jei Kristus tikrai juose, kaip jie gali gyventi be regimo progreso savo kelionėje su Viešpačiu?

Taigi, privalome paklausti: Ar gali asmuo turėti išgyvenimų su Šentaja Dvasia, bet būti neatgimęs? Ar gali asmuo sakyti, kad yra atgimęs, netgi lankyti atgimusiųjų surinkimą, bet nevaikščioti su Viešpačiu dėl to, kad iš tiesų jie iš viso nėra atgimę?

Žmonės gali turėti tikrų patyrimų su Šventąja Dvasia, bet būti neatgimę

Prisiminkime Lidiją Apaštalų darbų 16:14. Paulius ir jo grupė nuėjo, kur hebrajų moterys susitikdavo prie upės Filipuose melstis, tikėdamiesi papasakoti joms apie Jėšua. Mums pasakyta, kad Lidija buvo „Dievo garbintoja” ir klausėsi Pauliaus.

Atkreipkite dėmesį – ji buvo Dievo garbintoja, bet neatgimusi. Tada tekstas sako: „Viešpats atvėrė jos širdį suprasti dalykus, kuriuos kalbėjo Paulius“. Tik tada ji įtikėjo ir buvo pakrikštyta. Iki tada ji garbino Izraelio Dievą, bet netikėjo Jėšua. Ar jūs pažįstate žmonių, kurie garbina tą patį Dievą, mūsų Izraelio Dievą, bet nėra atgimę? Lidija buvo viena iš tų žmonių, kol ji sutiko Paulių.

Taip pat Jėšua pasakė moteriai prie šulinio Jono 4:22, kad ji nežinojo, ką ji garbino – nors aišku, kad ji buvo dvasinė moteris, ir būdama samariete, ji garbino vienintelį tikrąjį Dievą. Nors ji nežinojo, kad ji garbina Tą, apie kurį kalbėjo Jėšua. Ar jūs žinote, kad pasaulyje yra žmonių, kurie garbina tai, ką jie mano esant Dievu, bet iš tiesų nežino, ką jie garbina. Akivaizdu, kad yra.

Ar jūs manote, kad yra žmonių surinkimo suoluose, kurie yra Dievo garbintojai, netgi galbūt jie jaučia Šventąją Dvasią, gieda giesmes, aukoja pinigus, bet neatveria Jam savo širdžių?

Prisiminkime Judą

Judas buvo vienas iš 12, o tai reiškė, jis vaikščiojo komandoje su kitais, dėjo rankas ant ligonių, apvalydavo raupsuotus. Jis buvo, kai sugrįžo 72, kurie buvo pasiųsti ir papasakojo, kad jie visi džiaugėsi, jog demonai paklūsta Jėšua vardui. Luko 9:1-2, 10:1,17.

Judas praleido tuos pačius 3½ metų su Jėšua ir kitais bei matė Jo stebuklus – nors jis atmetė Viešpatį ir išdavė Jį.

Kai aš bauvau ką tik atgimęs krikščionis, vieną savaitgalį šeimos narys nuvyko į jaunimo iškylą, ir grįžo užsidegęs dėl Dievo. Jis pasakė, kad jis nežinojo, kas įvyko su juo, bet kad jis patyrė kažką, ko niekada anksčiau nepatyrė: ramybę, poilsį, džiaugsmą. Bet tai „neliko”. Nebuvo pasikeitimo. Jis aiškiai patyrė Šventosios Dvasios prisilietimą.

Iki šios dienos, maždaug po 40 metų, jis nepažįsta ir nevaikščioja su Dievu. Jis neauklėjo savo vaikų taip, kad jie pažintų Viešpatį, nelankė surinkimo, nors jis gerbia mane ir tai, ką aš darau. Vieną savaitgalį kai jis buvo 14 metų, jis patyrė Šventąją Dvasią, bet neatgimė.

Yra Rašte ir kitų pavyzdžių apie žmones, kurie patyrė Viešpaties ir Šventosios Dvasios prisilietimą, bet nebuvo pakeisti, ir šiandien jų nėra. Kitą savaitę aš taip pat noriu rašyti apie besitęsintį Viešpaties apvalymo procesą mūsų gyvenime, kuris apvalo mus nuo nuodėmių, apie kurias mes net nežinome, ir kitų problemų. Pasilikite su mumis.

Iki kitos savaitės, laiminu visus!

John Fenn

www.supernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu