Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 7 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 24 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Aš galvojau, kad šią savaitę pabaigsiu seriją apie krikščionis, kurie miršta su neatgailauta nuodėme, bet yra tiek daug pavyzdžių, kad aš baigsiu tik kitą savaitę, rašydamas apie tai, kaip Viešpats tvarkosi su mumis, kai mes atsisakome teisti save.

Atrodo, kad yra ekstremalūs mokymai, apie kuriuos dažnai girdžiu: „Jėšua (Jėzus) niekada neteisia nuodėmės, nuodėmė yra praeitis, malonės laikas, todėl aš už nieką neatsiskaitau“, ir: „Dievas tik ir laukia, kad aš peržengčiau ribą ir tada jau BŪŪM! Jis mane teis”. Paieškokime balanso Žodyje.

Jėšua tiktai teisia krikščionis

1 Korintiečiams 11:29-32 Paulius kalba apie tuos išankstinį nusistatymą turinčius žmones: „Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių. Bet jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“.

Jei jūs neišsirenkate eilučių, kurios jūsų manymu tinka šiandienai, ir tikite tik jomis, o yra tokių žmonių, ši pastraipa tekste sako, kad Viešpats tikrai teis krikščionis, JEIGU:

1) Asmuo atsisako teisti save.

2) Dėl atsisakymo teisti save jis patenka į situaciją, kurioje potencialiai gali prarasti išgelbėjimą: „kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“.

Kaip aš rašiau praeitą savaitę, kai jūs išsigelbėjote, jūs teisėte save. Kai jūs pripažįstate nuodėmes, kad jas padarėte, jūs teisiate save. Todėl jums nekyla pavojus, kad būsite teisiami Viešpaties. Tik tie, kurie atsisako tvarkytis su savo nuodėmėmis, kad net patenka į pavojų prarasti savo išgelbėjimą, yra potencialūs kandidatai į Jėzaus teismą ir gali būti pašaukti namo pirma laiko.

Yra mažesnių teismų, kuriuos Jis taip pat vykdo, nesusijusių su išgelbėjimu, bet susijusių su augimu Kristuje, bet apie tai kitą savaitę, taigi pasilikite su mumis. Šiandien apie tuos, kurie potencialiai gali prarasti savo išgelbėjimą, jei Jėšua nesustabdys ir nepasišauks juos namo.

Kai kurie pavyzdžiai

Aš atvykau, kai jis buvo ką tik miręs, jo krūtinė leidosi po paskutinio atodūsio. Jis buvo krikščioniu nuo paauglystės, ir dabar būdamas 42 metų amžiaus numirė, alkoholikas, kuriam atsisakė kepenys. Jis gyveno tokį gyvenimą, kad gerdavo iš eilės tris mėnesius, iki tokio lygio, jog buvo žinomas kaip vienas miesto girtuoklių, po to ateidavo į surinkimą ir apvalydavo savo gyvenimą kelioms savaitėms ar mėnesiams, po to jis vėl grįždavo prie butelio.

Aš paklausiau Tėvo: „Ar Tu nori jį prikelti iš numirusių?“ Ir nedelsiant išgirdau: „Ne, aš paėmiau jį namo, kol jis nepadarė blogesnės nuodėmės“.

Viešpaties didžiu gerumu po ilgų metų šitokio gyvenimo būdo: nuodėmė/ atgaila/ nuodėmė/ atgaila ir nesugebėjimo prasiveržti iki nuolatinės pilnatvės, Viešpats patraukė savo malonės ranką, kuri apsaugodavo metų metais gadinamas kepenis – jo kepenys atsisakė veikti beveik nedelsiant, kai paskutinį kartą jis nutraukė savo blaivybės periodą ir vėl išgėrė alkoholio.

Jono 5:14 Jėšua pasakė žmogui, kuris iki išgydymo buvo luošas 38 metus: „Eik ir daugiau nenusidėk, kad neatsitiktų kas nors blogesnio“. Jėšua nesakė žmogui, nenusidėti visą savo likusį gyvenimą, bet greičiau palikti nuodėmingą gyvenimo būdą, kad nepatektų į pragarą.

Jezabelės dvasia

Aš turiu CD/mp3 seriją apie tai, ką Žodis sako apie „Jezabelės dvasią“, ir jūs galite ją gauti jei domitės, tai nieko panašaus, ką paprastai moko, bet čia mano dėmesys į Viešpaties veiksmus jos atžvilgiu. Apreiškimo Jonui knygoje 2:20-23 Jis sako:

„... tu toleravai tą moterį Jezabelę... Aš jai daviau laiko atgailauti dėl ištvirkavimo, bet ji neatgailavo... Štai Aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja – į didelį sielvartą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų, ir Aš išžudysiu jos vaikus (jos pasekėjus ne natūralius vaikus)“

Atkreipkite dėmesį, kad apaštalas Jonas teigia tuos pačius dalykus kaip ir Paulius: žmonės, kuriems buvo duotas laikas teisti save, bet jie to nedarė, patyrė Viešpaties teismą, ir vėl – ligos/ vargai, bet atkreipkite dėmesį, Paulius sakė, kad jis tai darė, kad mes nebūtume teisiami su pasauliu. Taigi net čia mes matome Jo didžią malonę.

Korintas

Tarp Korinto tikinčiųjų buvo vyras, kuris turėjo sesualinių santykių su savo pamote. Paulius, sakė, kad tokio lygio nuodėmė nesutinkama netgi tarp nusidėjėlių. Kaip pasakyta 1 Korintiečiams 5:1-13, niekas jo nekonfrontavo, bet priimdavo ir kai kurie net gyrėsi jo patyrimu. Paulius sakė jiems, kad jie turėjo konfrontuoti tą vyrą ir susitvarkyti su ta problema kaip (namų surinkimo) kūnas. Kadangi jie to nepadarė, jis turėjo įsiterpti ir sutvarkyti tai sakydamas:

„...aš nusprendžiau atiduoti tokį žmogų šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną“ (1 Korintiečiams 5:5)

Kitais žodžiais, Viešpats patrauks malonę nuo to žmogaus gyvenimo, leisdamas jam kentėti nuodėmės pasekmes, kas gali reikšti priešlaikinę mirtį. Ar tai būtų liga, ar nelaimingas atsitikimas, bet žmogaus gyvenimas bus sutrumpintas, kad jis galėtų patekti į dangų, kad jis toliau nuodėmiaudamas neprarastų išgelbėjimo. „Kad jo dvasia būtų išgelbėta...“ taip pasakė Paulius.

Atkreipkite dėmesį į procesą: vyras nusidėjo, bet nesusitvarkė su tuo, kai jam buvo duotas laikas atgailauti. Antra, nei vienas vietiniame namų surinkime jo nekonfrontavo. Kadangi žmogus atsisakė teisti save, jis buvo atiduotas šėtonui, kad būtų sugriautas jo kūnas.

Sakykime, kad tai kažkas, ką visi gali padaryti. Paulius buvo apaštalas korintiečiams, taigi jis turėjo vadžią prieš Dievą jų naudai. Aš prisimenu, man būnant mažoje grupėje, moteris staiga „įsakė“ atiduoti kažką šėtonui, kad jis patirtų ankstyvą mirtį, tuo labai nustebindama to žmogaus giminaitį, kuris tik prašė maldos už jį! Jūs negalite nuspręsti, kad kažkam jau limitas baigėsi ir galvoti, kad galite jį atiduoti šėtonui, Viešpats neklausys tokios maldos.

Atidavimas šėtonui

Per savo beveik 40 metų vaikščiojimo su Viešpačiu, aš galiu prisiminti tik kelis atvejus, kai buvau paragintas Viešpaties atiduoti kažką šėtonui ir būti paimtam į dangų užuot praradus savo išgelbėjimą.

Proto ligos atvejis, bet jis mylėjo Viešpatį

Pirmas atvejis, tai jaunas žmogus, kuris turėjo proto ligą. Jis mylėjo Viešpatį, bet buvo išmestas iš Biblijos mokyklos už nesusivaldymą ir pasakytus žodžius prieš žmones ir kitokį netinkamą elgesį dėl kurio jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tuo metu, kai jis sugrįžo atgal į mūsų surinkimą, jis beveik visada matydavo demonus, ir bandydavo suvažinėti juos sunkvežimiu.

Pirmas įvykis, kai jis pamatė ir po to bandė suvažinėti demonus, buvo apie 1 valandą ryto. Jis pasibeldė į mūsų duris, greitai po to eismo įvykio, bandant pervažiuoti per demonus. Jis sakė, kad matė demoną ant spygliuotos vielos tvoros, todėl bandė per jį pervažiuoti – pervažiavo tvorą ir pakenkė savo sunkvežimiui. Per kelias savaites jam darėsi vis blogiau ir blogiau, jis vis sutikdavo demonus ir baigdavosi taip, kad jis vis sugadindavo tvoras, išvažinėdavo laukus, ir pan. Jo tėvai buvo stiprūs krikščionys, jie buvo labai susirūpinę ir mes visi meldėmės.

Barbara ir aš kalbėjomės ir meldėmės, kai jis taip elgėsi, suvokdami, kad yra tik viena išeitis, nors jis buvo tik ką peržengęs 20 metų. Medicinos mokslas neturėjo atsakymų, o jaunuolis nenorėjo ar negalėjo pritaikyti mano rekomendacijų, kuras aš jam sakiau, ir jis atmetė patarimą atsisakyti savo trokšimo vaikytis demonus su savo sunkvežimiu.

Galiausiai aš pasimeldžiau malda, kuria niekada anksčiau nebuvau meldesis: „Tėve, mes visi priėjome liepto galą. Mes nenorime, kad jis visiškai prarastų protą, bet kažkas yra blogai ir mes to negalime suprasti. Jo galutinis išlaisvinimas bus eiti į dangų, nes atrodo, kad nėra žemiškų priemonių nei jo pačio noro susidoroti su tuo. Kaip jo pastorius aš prašau, kad tu patrauktum savo malonės ranką ir paimtum jį namo, savo nuožiūra ir absoliučiai ignoruok mane jei aš peržengiau ribas.“ Ar panašiais žodžiais.

Po kokių 7 dienų mums paskambino – jis žuvo auto įvykyje. Niekas nežinojo kodėl jis pasuko į kelio pakraštį greitkelio greičiu. Bet aš žinojau - jis vaikėsi demoną. Jis mirė iš karto, kai jo sunkvežimis atsitrenkė į upelio krantinę. Aš buvau sukrėstas, kad tai ko meldžiausi įvyko.

Sekmadienį per jo laidotuves garbinimo metu staiga aš pamačiau jį stovintį ant platformos ir besišypsantį man. Dar du žmonės jį matė ir dar keli sakė, kad jie suprato, jog jis stebėjo mus tą dieną. Gal jūs manote, kad tai keista, prisiminkite (mirusį) Mozę ir Eliją, kurie pasirodė Jėzui, Petrui, Jokūbui ir Jonui ant Atsimainymo kalno, ir apaštalą Joną, kuris kalbėjo su žmonėmis, kurie jau buvo danguje ir tai yra aprašyta Apreiškimo Jonui knygoje.

Liudininkai

Hebrajams 12:1 sako, kad mes esame apsupti liudininkų debesio, Žodis sako, kad jiems laikas nuo laiko leidžiama stebėti kai kuriuos mūsų gyvenimo tarpsnius, kaip Mozėi ir Elijui Jėzaus gyvenime.

Dėmesio - Nemanykime, kad kiekvienas, kuris serga arba yra chroniškoje būklėje turi paslėptą, nuodėmę, dėl kurios reikia atgailauti, nes to nėra Rašte. Bet tai taip pat yra tiesa, nes kartais, kaip matome 1 Korintiečiams 11 skyriuje su išankstiniu nusistatymu kai kurių širdyse, jie buvo silpni ir ligoti, nes jie neišskyrė Kristaus kūno ir neteisė savęs. Mano tema turi siaurą pritaikymą, bet verta pasidalinti apie Viešpaties kelius teisiant tikinčiuosius ir apie visą procesą.

Jau pabaigiau straipsnio limitą šiai savaitei. Kitą savaitę – išvados, kurios bus apie Viešpaties teismus, o ne ankstyvas mirtis. Iki tada.

Laiminu visus,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com