Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 3 dalis

John Fenn, 2013 m. liepos mėn. 27 d.,

Sveikinu visus,
Ar jūs girdėjote apie Teksaso pastorių, kuris skelbė, kad Šventoji Dvasia pasakė, jog jei kas nors duos jam $52, kad jis galėtų įsigyti naujas geležtes jo malūnsparniui, per 52 dienas arba 52 savaites turės parsiveržimą savo transporto reikaluose? Man buvo iš tiesų įdomu, ar kai kurie pastoriai pateks į dangų. Jei taip, ar pasiūlymas toks kaip šis išlaikys dangaus patikrinimą?


Pirmi dalykai pirmiausiai: ar krikščionis, kuris miršta iš karto eis į dangų?
Sumaištis dėl šito klausimo prasidėjo viduramžiais, kai kūdikių mirštamumas buvo didelis ir tu jau buvai senas, jei buvai 40 metų amžiaus. Pinigų surinkimo schema skelbė, kad tarp dangaus ir pragaro yra tarpinė vieta, kur mirusieji laukia išlaisvinimo ir, žinoma, paaukojimų, taigi tu galėjai melstis ir taip galėjai padėti savo mylimam žmogui iš ten nukeliauti į dangų.

Nors tas mokymas galėjo atrodyti korumpuotas, tą patį principą naudoja tarnautojai manipuliuoti žmonėmis ir šiandien, pavyzdžiui, kai jiems sakoma duoti $52 naujoms geležtėms pastoriaus malūnsparniui, kad patirtų parsilaužimą savo pačių transporto srityje.


Aš galiu paminėti $100 nešimą ant platformos prie pamokslininko kojų, kad gautum išgydymą, arba patirtum prasilaužimą finansų srityje. Arba padėk tą medžiagos skiautę po savo pagalve ir melskis šia malda 7 dienas, o 8-ą dieną pasiųsk savo maldos poreikį su savo geriausiu paaukojimu… Kai pamokslininkai daro tokius dalykus, mes galime suprasti, kodėl žmonės sumišę.

Biblija sako…Krikščionys eina į dangų iš karto
Paulius palygina ir priešpastato žemę dangui, sakydamas, kad mes dejuojame ir ilgimės būti aprengti iš aukštybių – ne tai, kad mes norėtume mirti labiau nei gyventi „... aprengti savo namais, kurie yra iš dangaus“ 2 Korintiečiams 5:1-10

Jis palygina mūsų kūnus su palapinėms ir namais sakydamas „...jei palapinė, kuri yra mūsų žemiški namai sugriaunama, mes turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguose“ (jūsų pašlovintas kūnas išliks per amžių amžius – amžinas danguose)

Bet jis kreipia savo skaitytojus į viltį, sakydamas: „Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose – kūne, mes nesame su Viešpačiu,— mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,— tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu‘ 6-8 eilutės

(Ir jei kas nors vis dar tiki, kad daugiau nėra nuodėmės, tik meilė ir malonė be atskaitomybės, 10 eilutė sako: Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė – gera ar bloga“)

Taigi, tai rodo, kad krikščionis, kuris miršta, eina tiesiai į dangų, bet kaip bus su tomis neatgailautomis nuodėmėmis?

Ach tie žmonės buvo kūniški!
Jis rašė krikščionims Korinte, kad jie eis į dangų, kai mirs, bet ar jūs pastebėjote, kokie jie buvo? Jie atrodo kaip dvasiniai milžinai, palyginus su mano pateiktais pavyzdžiais apie greičio viršytoją, vyrą priklausomą nuo pornografijos, moterį su apkartusia širdimi ir savižudę.

Tarp šitų žmonių Korinte buvo vienas, kuris miegojo su savo pamote, tikintieji (kurie susitikdavo namuose buvo pasidalinę, turtingieji nenorėjo valgyti ir daryti Viešpaties vakarienės kartu su neturtingais, žmonos suradusios savo laisvę Kristuje nenorėjo tinkamai rengtis pagal vietinius papročius, tuo parodydamos nepagarbą savo vyrams ir jų tikėjimui, du broliai sėdintys šalia vienas kito bylinėjosi teisme užuot išsprendę tą reikalą tarpusavyje, kaip dera subrendusiems krikščionims.

Bet ne apie tai jis visų pirma rašo, pirmiausia jis rašo, kad krikščionys, kurie miršta eina tiesiai pas Viešpatį, po to tik rašo apie nuodėmes; rašo, kad kūniškumas tai gyventi taip, kaip gyvena neatgimę žmonės, arba „grynai žmogiški“, kaip jis išsireiškė.

Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai (taip kaip neatgimę žmonės)?“

Dvasinis lojalumas ir priešiškumas
Čia jis kalba apie žmones, kurie sakosi priklausą vienai ar kitai dvasiniai stovyklai - aš esu Pauliaus arba Apolo – problema ne tai, kad vienas tarnavimas patiko labiau už kitą, bet pavydas ir priešiškumas tarpusavyje.

Bet kas jei tie, kurie gyveno „grynai kaip neatgimę žmonės (su pavydu ir priešiškumu vienas kitam) miršta dar nesubrendę Kristuje?

Paulius jiems sako: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų, – kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį“. (1 Kor 3:11-15)

Taigi, čia mes matome krikščionis, kurie miršta pastatę pastatą iš kūniškumo ant Jėzaus pamato savo širdyse, jie bus išgelbėti, bet kaip per ugnį – jų priešiškumas ir pavydas palygintas su mediena, šienu ir šiaudais, tai neišsilaikys Viešpaties ugnyje.

Vėliau jis kalba apie vaikščiojimą meilėje – aišku, kad dalykai atlikti meilėje yra auksas, sidabras ir brangūs akmenys kurie atsparūs ugniai.

Pagalvokime apie tai kitu būdu
Taigi, aš atsakiau į pagrindinį klausimą, kas nutinka krikščionims, kurie miršta su neatgailauta nuodėme - jie eina į dangų – nors kūno darbai bus sudeginti, bet jie patys bus išgelbėti. Taigi, įsivaizduokite, kad tikintysis vis dar pripildytas pykčio, nuoskaudų ir kartumo dėl praeities, bet jis myli Jėšua – jie pateko į dangų, bet visi tie įsiskaudinimai ir neišgydytas kartumas – nepateko į dangų. Kokia malonė, galiausiai patirti laisvę! Kokia meilė, neįleisti šitų dalykų į Jo tobulą meilės ir taikos karalystę! Dalykai, kurie kankino ar sukeldavo kančią kitiems bus neįleidžiami į dangų - kokia malonė!

Taigi, pagalvokite apie tą moterį, kuri nusižudė. Tie kurie nužudė save pačius, nebuvo sveiko proto ir emocijų, nors žmogžudystė yra nuodėmė, ji gali būti atleista (paklausk Mozės apie tai). Emocinė trauma, kuri buvo priežastis, kad jie nemąstė teisingai ir nutraukė savo gyvenimą bus Viešpaties sudeginta, bus leidžiama įeiti dangun tik jų tyriausiai ir tobuliausiai būsenai – kokia malonė ir meilė yra sudeginti tas šiukšles!

Paulius nelaikė savęs tobulu” ar subrendusiu, taigi mes visi, kuomet mirsime, savo širdyse ir protuose turėsime neišspręstų dalykų. Bet viskas, kas ne iš Viešpaties bus maloningai sudeginta, kad mes įeitume į dangų be tos naštos: kad įeitų tai, kas iš tiesų esame Kristuje, be nuodėmių, rūpesčių ir baimės.

Aš galvoju, kad didžiausias klausimas yra...
Kai jau mes nustatėme, kad krikščionys su neatgailauta nuodėme eina dangun, nors praranda viską išskyrus savo išgelbėjimą, arba gauna atlyginimą, vis tiek mus verčia spėlioti dėl to „krikščionio“, kuris miega ten kur pakliuvo, lanko barus, ar gyvena taip, kaip pasaulis gyvena.

Jei Kristus tikrai juose, kaip jie gali gyventi be regimo progreso savo kelionėje su Viešpačiu?

Taigi, privalome paklausti: Ar gali asmuo turėti išgyvenimų su Šentaja Dvasia, bet būti neatgimęs? Ar gali asmuo sakyti, kad yra atgimęs, netgi lankyti atgimusiųjų surinkimą, bet nevaikščioti su Viešpačiu dėl to, kad iš tiesų jie iš viso nėra atgimę?

Žmonės gali turėti tikrų patyrimų su Šventąja Dvasia, bet būti neatgimę
Prisiminkime Lidiją Apaštalų darbų 16:14. Paulius ir jo grupė nuėjo, kur hebrajų moterys susitikdavo prie upės Filipuose melstis, tikėdamiesi papasakoti joms apie Jėšua. Mums pasakyta, kad Lidija buvo Dievo garbintoja” ir klausėsi Pauliaus.

Atkreipkite dėmesį – ji buvo Dievo garbintoja, bet neatgimusi. Tada tekstas sako: „Viešpats atvėrė jos širdį suprasti dalykus, kuriuos kalbėjo Paulius“. Tik tada ji įtikėjo ir buvo pakrikštyta. Iki tada ji garbino Izraelio Dievą, bet netikėjo Jėšua. Ar jūs pažįstate žmonių, kurie garbina tą patį Dievą, mūsų Izraelio Dievą, bet nėra atgimę? Lidija buvo viena iš tų žmonių, kol ji sutiko Paulių.

Taip pat Jėšua pasakė moteriai prie šulinio Jono 4:22, kad ji nežinojo, ką ji garbino – nors aišku, kad ji buvo dvasinė moteris, ir būdama samariete, ji garbino vienintelį tikrąjį Dievą. Nors ji nežinojo, kad ji garbina Tą, apie kurį kalbėjo Jėšua. Ar jūs žinote, kad pasaulyje yra žmonių, kurie garbina tai, ką jie mano esant Dievu, bet iš tiesų nežino, ką jie garbina. Akivaizdu, kad yra.

Ar jūs manote, kad yra žmonių surinkimo suoluose, kurie yra Dievo garbintojai, netgi galbūt jie jaučia Šventąją Dvasią, gieda giesmes, aukoja pinigus, bet neatveria Jam savo širdžių?

Prisiminkime Judą
Judas buvo vienas iš 12, o tai reiškė, jis vaikščiojo komandoje su kitais, dėjo rankas ant ligonių, apvalydavo raupsuotus. Jis buvo, kai sugrįžo 72, kurie buvo pasiųsti ir papasakojo, kad jie visi džiaugėsi, jog demonai paklūsta Jėšua vardui. Luko 9:1-2, 10:1,17.

Judas praleido tuos pačius 3½ metų su Jėšua ir kitais bei matė Jo stebuklus – nors jis atmetė Viešpatį ir išdavė Jį.

Kai aš bauvau ką tik atgimęs krikščionis, vieną savaitgalį šeimos narys nuvyko į jaunimo iškylą, ir grįžo užsidegęs dėl Dievo. Jis pasakė, kad jis nežinojo, kas įvyko su juo, bet kad jis patyrė kažką, ko niekada anksčiau nepatyrė: ramybę, poilsį, džiaugsmą. Bet tai neliko”. Nebuvo pasikeitimo. Jis aiškiai patyrė Šventosios Dvasios prisilietimą.

Iki šios dienos, maždaug po 40 metų, jis nepažįsta ir nevaikščioja su Dievu. Jis neauklėjo savo vaikų taip, kad jie pažintų Viešpatį, nelankė surinkimo, nors jis gerbia mane ir tai, ką aš darau. Vieną savaitgalį kai jis buvo 14 metų, jis patyrė Šventąją Dvasią, bet neatgimė.

Yra Rašte ir kitų pavyzdžių apie žmones, kurie patyrė Viešpaties ir Šventosios Dvasios prisilietimą, bet nebuvo pakeisti, ir šiandien jų nėra. Kitą savaitę aš taip pat noriu rašyti apie besitęsintį Viešpaties apvalymo procesą mūsų gyvenime, kuris apvalo mus nuo nuodėmių, apie kurias mes net nežinome, ir kitų problemų. Pasilikite su mumis.

Iki kitos savaitės, laiminu visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą