Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 5 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 10 d.,

Sveikinu visus,
Aš rašiau apie krikščionis, kurie miršta su neatgailauta nuodėme. Šiandien aš dalinsiuosi mintimis apie tikinčiuosius, kurie yra teisiami Viešpaties, ir kaip to išvengti.


Nusižengimai Naujajame Testamente
Man būnant didelės Biblijos mokyklos direktoriumi Tulsoje, vienas studentas primygtinai prašė pasikalbėti su juo. Susijaudinęs jis pradėjo pasakoti, kad jis nori išpažinti man savo nuodėmę kaip parašyta Jokūbo 5:16: Išpažinkite vieni kitiems savo kaltes/nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, aršta teisiojo malda“.

Aš nutraukiau jį nepabaigus kalbėti ir daviau jam pamoką, kuria pasidalinsiu ir su jumis. Žodis „nuodėmės“ Jokūbo 5:16 yra graikiškas žodis „nusižengimas“. Jokūbas neįsako mums išpažinti mūsų nuodėmių vieni kitiems, jis sako vienas kitam išpažinti mūsų nusižengimus.

Išpažintis?
Kitais žodžiais, atlikti išpažintį, arba tiesiog išpažinti savo nuodėmę, kurią padarei šeštadienio vakarą draugui, pastoriui, ar kitam asmeniui NEATITINKA Rašto. Pagal Raštą reikia išpažinti nusižengimus tam, prieš kurį nusižengei; būtent tai ir sako Jokūbas. Štai kodėl jis sako, kad po išpažinimo melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti (santykiuose).

Biblija aiškina Bibliją. Jokūbo 5:16 yra nieko daugiau, kaip tik Jėšua instrukcijų duotų Mato 18:15 apibendrinimas, kur Jis pasakė: jei brolis nusidėjo prieš tave, eik pas jį vienas ir ieškok santykių atstatymo. Štai apie ką kalba Jokūbas.

Remiandamasis Jėzaus instrukcijomis, kurias Viešpats davė Mato 18:15, Paulius tai pasakė kitu būdu Galatams 6:1-10:

Broliai ir seserys, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę (graikiškai: nusižengimą), jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti. Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.

Tie liudininkai
Jūs galite prisiminti, ką Jėšua sakė Mato 18:15, kad jei vienas asmuo nusideda prieš kitą ir nepavyksta susitaikyti jiems dviese, jis turi pasiimti 1 arba 2 liudininkus, tuos kurie žino apie tą nusižengimą ir sunkumus tarp jų dviejų, ir kartu su 2-3 bandyti atstatyti jų draugą.

Štai, ką sako Paulius – jei brolis yra sugaunamas nusižengime, jūs dvasiniai – neįtraukti į nusižengimą, bet žinodami apie jį, eikite pas jį ir atstatykite jį, jeigu jis leis tai padaryti. Jei ne, Paulius sako, kad tas žmogus, kuris: „...tariasi esąs kažin kas, kuomet jis yra niekas, tas save apgaudinėja. Tegul jis ištiria savo darbą ir neša savo naštą“.

Kitais žodžiais –bandyk sudaryti taiką, bet jei asmuo užtrenkia tau duris, nes nori laikytis savo, Paulius sako: te jis veiksmais parodo, ar yra teisus ar ne – laikas parodys, kas teisus. Jeigu jūs norite daugiau pastudijuoti Jėzaus mokymą iš Mato 18:15-20 – įsigykite mano CD serijas Kalno pamokslas bei Atleidimas.

Jūsų valdžia
Supraskite savo valdžią, kurią jums suteikė Jėšua. Po savo prisikėlimo Jis pasakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jono 20:23)

Tai nereiškia, kad jūs galite pasakyti: „Tėve, atleisk nuodėmes kiekvienam žmogui mano tautoje“ - bet sekdami Jėzaus pavyzdžiu, Jis atleido tiems, kurie tiesiogiai ir asmeniškai nusidėjo – nusižengė – prieš Jį. Ypatingas Jo atleidimas romėnų kareiviams – tai įvyko nukryžiavimo metu: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.

Už ką jie nebus atsakingi
Jei mes peržvelgsime įvykius, suprasime, kad nei vienas iš tų kareivių netikėjo Jėzumi. Paskutinę dieną iš visų jų gyvenimo nuodėmių ta nuodėmė, kad jie nukryžiavo Viešpatį, nebus užskaityta, jie nebus už ją atsakingi. Nuostabu.

Tas pats pavyzdys matomas Stepono gyvenime (Apaštalų darbų 7 skyriuje), kuris savo egzekucijos metu sušuko: „Viešpatie, neužskaityk jiems šitos nuodėmės“. Ir vėl tai reiškia, kad jei net nei vienas iš tų vyrų nebus išgelbėtas, teismo metu ta nuodėmė prieš Steponą nebus jiems užskaityta.

Tai reiškia, kad kai jūs sakote: „Tėve, atleisk sesei tokiai ir tokiai už jos nusižengimą prieš mane“. Ji nebus atsakinga už tai, kai stovės prieš Viešpatį. Kokia tai valdžia, kad net Dievas klauso mūsų!

Jėšua yra mūsų pusėje
Jūs matote, Viešpats nori, kad mes ateitume pas Jį su kiek tik įmanoma mažesne našta. Galiausiai 1 Jono 5:16 pasakyta: „Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš nesakau, kad jis melstųsi dėl to“.

Kiekviena nuodėmė, išskyrus tą, kai išsižadame Jėzaus, yra ne iki mirčiai. Jis sako tą patį, ką sakė Jėzus, Paulius ir Jokūbas: jei kas nors nusideda prieš tave ar galbūt tu esi vienintelis, arba vienas iš dviejų liudininkų, ir tu matei tą nuodėmę, bet nebuvai į ją įtrauktas, tuomet tu gali prasyti Tėvo atleisti jiems ir jiems bus atleista.

Nuodėmė iki mirčiai yra tuomet, kai tikintysis atmeta savo išgelbėjimą, o tai piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai, nes Šventoji Dvasia yra išgelbėjimo tarpininkas. Todėl mirtina nuodėmė yra Viešpaties atmetimas. Tai nuodėmė, dėl kurios tu negali prašyti Viešpaties, kad žmogui būtų atleista, nes jie tai gerai supranta ir daro tai laisva valia.

Vaikščiok tame, ką žinai
Jonas taip pat pasakė 1 Jono 1:7: O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje (arba mūsų „vertikalus“ vaikščiojimas su Viešpačiu yra teisingas), mes bendraujame vieni su kitais (ir mūsų „horizontalus“ vaikščiojimas su kitais yra teisingas), Jo Sūnaus Jėzaus Kristuas kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“.

Jis kalba apie mūsų vertikalų ir horizontalų vaikščiojimą su Dievu ir sako, kad vyksta nepertraukiamas atleidimo ir apvalymo procesas, kuris natūraliai plaukia iš vaikščiojimo pagal tai, ką jūs jau žinote, ir vaikščiojate bendravime vienas su kitu. Nepertraukiamas atleidimo ir apvalymo procesas natūraliai plaukia iš vaikščiojimo tame, ką jūs žinote, kaip reikia vaikščioti. Bet kas nutinka, kai jūs paliekate tą šviesą?

Štai kodėl po to seka 9 eilutė - jei mes pasitraukiame nuo tos šviesos, mes nusidedame; tuomet tiesiog išpažink (pripažink) tai, ir tau bus atleista, ir tu būsi dar kartą apvalytas taip, kaip parašyta 7 eilutėje, „nuo visų nuodėmių“. Kitais žodžiais, tu išpažįsti tai, ką žinai, ir Jis automatiškai apvalo tave nuo tų nuodėmių, apie kurias tu nežinai.

Žmonės, mes gyvename bendravime su Dievu. Mes neatsibundame kiekvieną rytą ir mums nereikia melstis, garbinti ir skaityti, kad prasiskintume kelią prie gerosios Dievo malonės, ne – mes jau gyvename tame bendravime su Juo. Mes artinamės prie Jo, kaip prie To, kuris jau gyvena mūsų širdyje. Mes kovojame su priešu iš pozicijos, kad Jau esame laimėję. Mes gyvename kaip tie, kurie turi taiką su Dievu ir žmogumi, ir kaip jau nugalėję priešą. (Romiečiams 5:1-2)

Teismas ir tikintieji
Bet kas nutinka, jeigu krikščionis nori pasilaikyti kieno nors nusižengimus prieš jį, arba nori laikyti nuodėmę savo širdyje ir gyvenime? Koks tas procesas, kurio metu Viešpats tvarkosi su tais dalykais?

Korintiečiai turėjo problemą. Turtingi žmonės atsisakydavo valgyti kartu su neturtingais žmonėmis. Taip, tokia buvo to meto kultūra, turtingieji ir vargšai buvo atskirai tame amžiuje, bet Kristuje visi yra lygūs ir namų surinkimuose tai prasidėjo Justo namuose, iš tikinčiųjų buvo tikmasi, kad jie valgys ir bendraus kartu (1 Korintiečiams 11:17-22, Apaštalų darbai 18:7-8)

Kitais žodžiais, korintiečių tarpe buvo prietarai ir išankstinės nuostatos. Ar tai neatrodo kaip maža nuodėmė palyginus su tuo, ką mes vadintume „didele“ nuodėme? Bet Paulius parašė šituos nuostabius žodžius apie nuodėmę ir prietarus:

Dėl šios priežasties neišskirkite Viešpaties kūno (tikintieji taip pat susirinkdavo paminėti Kristaus aukos), todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug anksti numirusių. Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“ (11:27-32)

Paulius prašė jų teisti save dėl savo širdies nuostatų, kad Viešpačiui nereikėtų jų teisti... ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę. Koks yra procesas, kai Viešpats bando paskatinti mus teisti save prieš prasidedant Jo teismui? Kas nutinka žmogui, kurį Viešpats teisia? Mes jau matėme, kad jie eis į dangų taip, kaip Paulius rašė anksčiau, bet kaip tai daro Viešpats? Iki tada.

Laiminu visus,

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą