John Fenn, 2010 m. spalio mėn. 2 d.,
Neteisingas malonės supratimas
Yra daug neteisingų mokymų ir sumaišties apie malonę, ir tai iš dalies tapo priežastimi tokio elgesio, apie kurį buvo rašoma šios savaitės žurnale „Charizma“ (teksto pabaigoje yra viso straipsnio nuoroda):
· „Grupė keliaujančių tarnautojų nuolatos susitikdavo kartu praleisti savaitgalius, kurių metu buvo „keičiamasi“ žmonomis.
· „Pranašiškos“ West Coast bažnyčios vadovas suvedžiojo kelis savo komandos vyrus (Kai šie įvykiai iškilo, bažnyčia buvo uždaryta).
· Pastorius, sužinojęs, kad jo komandos nariai turėjo seksualinius santykius tiesiog bažnyčios patalpose, nesiėmė reikiamų priemonių sustabdyti šį ištvirkavimą.
· Bažnyčia Sautheast surengė seminarą vedusioms poroms, kurio metu patarė įsirengti miegamuosiuose stulpus, kad žmonos galėtų šokti prieš seksą.
Aš norėčiau pridurti: krikščionių poros, kurios pragyveno kartu eilę metų, susilaukė vaikų, ir tvirtina, kad jų santuoka yra sudaryta Kristuje, galėtų pasakyti, kad jiems nereikia tarnautojų pagalbos apšviesti jų privatų gyvenimą. Krikščionys, teigiantys, kad marihuanos vartojimas yra laisvė Kristuje, o ne nuodėmė, krikščionys, praktikuojantys homoseksualinius santykius, krikščionys verslininkai, kurie pasiduoda godumui, meluoja, pataikauja, nesąžiningai elgiasi ir visa tai daro Dievo vardu, manydami, jog tai yra klestėjimas, ir t.t. (jūs galite patys pridėti daugiau pavyzdžių); visiems šitiems atvejams tinka tai, kas pasakyta Judo laiške (Jud 4): „Jie iškreipia Dievo malonę į palaidumą...“ Malonė nesuteikia teisės nuodėmei, bet įgalina gyventi šventai.
Prisiminkime, kad visas Naujasis Testamentas, kaip rašiau kelias pastarąsias savaites, moko, jog dabar mes, o ne pastatas, esame Dievo šventyklos. Jis gyvena mumyse, todėl mes turime mokytis gyventi malonėje, o tai reiškia, kad Dievas su mumis, kad ir kur mes eitume, kad ir ką mes darytume.
Nesvarbu lytis, nesvarbu socialinis statusas, nesvarbu rasės skirtumai – jei aš esu šventykla ir tu esi šventykla, tai mes esame lygūs. Laiške galatams Paulius rašo: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro nei moters; visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3:28).
Laiške Korintiečiams Paulius apie šį naują gyvenimą rašo: „Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Jei mes ir pažinome Kristų pagal kūną, tai dabar taip Jo nebepažįstame. Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja“ (2 Kor 5:16-17).
Laiške Kolosiečiams jis rašo: „Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, ar jauno mėnulio ar sabato dienų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristus“ (Kol 2:16-17; realybė randama Kristuje – vertimas iš anglų k.).
Visi kiti dalykai kyla iš šitos dvasinės tiesos. Mes esame gyvosios šventyklos, mus išgelbėjo tas pats Jėzaus kraujas, tačiau kiekvienas atliekame skirtingas funkcijas Kristaus Kūne, todėl gerbiame vienas kitą. Mes nenešiojame mūsų pašaukimo (funkcijos) kaip garbės ženklelio, bet su mums suteikta malone tarnaujame vienas kitam.
Trys tiesos vienoje srovėje: Lygybė Kristuje, sukūrimo tvarka, kultūrinės problemos
Kristuje mes esame lygūs, tai yra dvasinė tiesa. Viešpats pirmiau sukūrė Adomą, o po to Ievą, taip nustatydamas organizacinę tvarką šeimoje: vyras guldo gyvybę už žmoną, kaip Kristus darė tai dėl bažnyčios, o ji gerbia savo vyrą taip, kaip Kristaus Kūnas gyvena dėl Kristaus. Abu būdami lygūs Kristuje, paklusdami vienas kitam meilėje, jie sudaro santuoką Kristuje (Ef 5:21-33).
Taigi aukščiausia tiesa tokia, kad mes esame lygūs Kristuje – nėra vyro/ moters/ vergo/ laisvojo/ žydo/ graiko – tik Kristus.
Sukurdamas Adomą ir po to Ievą, Viešpats nustatė kūrinijos tvarką – šitie lygūs Kristuje tikintieji, arba kaip Petras sako – „bendrapaveldėtojai Kristuje“ – gali gyventi santuokoje, kuri yra visuomenės pamatas.
Rojaus sode Dievas nesukūrė trikampio: Adomo, Ievos ir Betės. Taip pat Jis nesukūrė Adomo ir Lario. Jis sukūrė Adomą ir po to Ievą taip, kad jie tiktų vienas kitam dvasiškai, emocionaliai ir fiziškai. Taip Dievas sukūrimo metu nustatė savo dievišką tvarką ir kriterijus.
Žmonės klysta manydami, kad laisvė Kristuje (dvasinė tiesa) gali panaikinti dievišką tvarką (sukūrimo tiesa), ir kuria tokius tarpusavio santykius, kokių Dievas nebuvo numatęs, kas veda į nuodėmes, kurios aprašytos žurnalo „Charizma“ straipsnyje (kultūrinių tiesų pažeidimas).
Šventoji Dvasia veikia tik tose ribose, kurias yra nustatęs Tėvas, ir tose ribose yra didelė laisvė, tačiau, kai peržengiamos Dievo nustatytos ribos tarpusavio santykiuose, Dievas paliekamas išorėje. Trečia tiesa, kurios turi būti laikomasi, tai kultūriniai reikalavimai. Mes, „gyvosios šventyklos“, turime gyventi pagal dievišką sukūrimo tvarką įvairiose visuomenėse, kurios turi savo papročius ir kultūrą.
Būti lygiais Kristuje (nėra nei vyro nei moters) bei turėti dievišką sukūrimo tvarką šeimoje dar ne viskas – santuoka turi derėti prie kultūros, kurioje gyvename. Tos pačios tiesos tinka ir nesusituokusiems: jie lygūs su visais kitais Kristaus Kūne, yra laisvi ir nesusiję su sutuoktiniu, tačiau turi paisyti kultūros, kurioje gyvena, reikalavimų. Visos šios trys tiesos yra malonė. Jos harmoningai ir subalansuotai turi veikti meile žmogaus gyvenime.
Jeigu jūs išmoksite taikyti šias tris tiesas, kai reikia spręsti iškilusius konfliktus mūsų dienomis, jūs galėsite teisingai pritaikyti Tiesos Žodį ir gyventi malonėje bei taikoje, darydami teisingus sprendimus.
Šydų klausimas Pauliaus dienomis
Paulius taikė šias tris tiesas savo dienomis. Štai kodėl Paulius liepė moterims dėvėti šydus, kurie atitiko to meto ir regiono papročius (2 Kor 11:2-16).
Jis aiškiai sako, kad jos gali melstis ir pranašauti (namų) bažnyčios susirinkimuose, nes yra lygios Kristuje (dvasinė tiesa), bet turi suprasti, kad jei nedėvi šydų, tai reiškia nepagerbia savo vyrų (sukūrimo tvarka). Jis net tris kartus pamini, kaip moterys turi rengtis pagal tam regionui būdingą kultūrinį paprotį.
Jos galėjo manyti, kad dabar yra laisvos Kristuje ir neprivalo daugiau gaubtis tais šaliais (dvasinė tiesa), tačiau jos gyveno kultūroje, kurioje šio papročio nepaisymas būtų reiškęs, kad jų santuokoje nėra tvarkos (6, 13, 16 eil.). Taigi, mes esame lygūs dvasine prasme, tačiau laikomės dieviškos sukūrimo tvarkos ir paisome kultūros reikalavimų. Tai gerai veikia, jeigu laikomės pamatinės tiesos, kad esame lygūs Kristuje ir gerbiame vienas kitą pagal mums duotą malonę, suvokdami, jog laisvė reiškia atsakomybę, bet ne leidimą nepaisyti visuomenės papročių.
Malonė reiškia atsakomybę būti Dievo šventykla
1980 metais, kai tarnavau antruoju pastoriumi, mes turėjome moterį, kuri anksčiau buvo prostitute, bet atsivertė, buvo pripildyta Šventąja Dvasia ir tapo entuziastinga bažnyčios lankytoja. Nors ji tikrai buvo išgelbėta ir pripildyta Šventosios Dvasios, jos išskirtinis makiažas, pabrėžtinai trumpi sijonai traukė ne vieno bažnyčios nario akis! Ar ji buvo laisva Kristuje taip atrodyti? Žinoma, bet dabar ji buvo kitokioje kultūrinėje aplinkoje, todėl turėjo priimti kitų bažnyčios moterų patarimus, kaip tinkamai rengtis ir puoštis.
Kitoje bažnyčioje mes turėjome garbinimo komandoje vyrą, kuris reikalavo, kad jam būtų leista dėvėti darbinį švarką, darbines kelnes ir purvinus nenuvalytus batus tuo metu, kai jis turėdavo vadovauti chorui trečiadienio vakarais. Ar jis turėjo laisvę Kristuje taip rengtis? Žinoma, bet kai jis tapo garbinimo komandos nariu, pasikeitė kultūrinė aplinka, o jis nenorėjo keistis, todėl pasitraukė.
Ar galiu aš valgyti bifšteksą šeštadieniniais?
Pauliaus dienomis iškildavo panašūs klausimai dėl mėsos paaukotos stabams, vegetarizmo, šeštadienio (žydų šabo) ar sekmadienio (prisikėlimo dienos) šventimo.
Laiško Romiečiams 14 skyriuje Paulius rašo apie tai, kad tie, kurie valgo tik daržoves arba laiko vieną dieną šventesne už kitas, yra silpni tikėjime. Jis aiškina, kad ir silpni tikėjime, ir stiprūs Kristuje daro tai, ką jie daro dėl Viešpaties, todėl turi gerbti vieni kitus, nes kiekvienas turės duoti ataskaitą pats už save Dievui (3 eil.).
Apaštalų darbų 18 skyriuje aprašyta Korintiečių bažnyčia prasidėjo susimaišius žydų, romėnų ir graikų tikintiesiems, taigi buvo tikras karas, kurią dieną skirti susirinkimams. Graikams ir romėnams žydų šabas nereiškė nieko, tačiau jiems buvo reikšmingas sekmadienis, prisikėlimo diena. Kai nėra kultūrinės tradicijos, sukūrimo tiesa kyla iš dvasinės tiesos, būtent to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus. Paulius teigia dvasinę tiesą, kad mes esame šventyklos, savyje nešiojančios Kristų 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Sabato poilsiui mes laisvai pasirenkame vieną dieną per savaitę (žr. mano straipsnį mūsų tinklalapyje apie „Sabato poilsį“).
Korinte iškilo klausimas, ar galima restorane valgyti mėsą, kuri prieš tai buvo paaukota stabui. Kai kurie tikintieji buvo tuo susirūpinę, o kai kurie į tai nekreipė dėmesio. Paulius rašo apie tai laiške Korintiečiams (visas 1 Kor 8 ir 1 Kor 10:23-33): „Mes žinome, kad stabas yra niekas ir nėra jokių kitų dievų danguje ar žemėje, kaip tik vienas Dievas <...> tai mes turime tik vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį (dvasinė tiesa) <...> tačiau ne visi turi tokį pažinimą <...> (eil. 4-7).
Jis kalba apie jų silpną sąžinę ir apie tai, kaip gyvenantys laivėje turi būti jautrūs tiems, kurie mano, kad valgyti stabui paaukotą bifšteksą yra nuodėmė (kultūrinė tiesa) – taigi, jei kas nors silpnas tikėjime pasikviečia jus į restoraną, neužsisakyk bifštekso dėl jo sąžinės (1 Kor 8:10-13; 10:25-28).
Galima pastebėti sumaištį Kristaus kūne dėl šitų trijų dalykų, apie kuriuos šiandien rašiau: dvasinė lygybė, sukūrimo tvarka, kultūros problemos. Daugelis malonės vardu yra atsidūrę tamsoje ir nesupranta, kaip „laivė Kristuje“ ir „malonė“ galėjo nuvesti juos šituo klaidžiu taku. Kitą savaitę dalinsiuos pamąstymais, ką iš tikrųjų Biblija sako apie malonę, ir tai išsklaidys visą sumaištį!
„Charizma“ nuoroda:
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.