Turite klausimų apie šabą? 3 iš 3

 Questions about the Sabbath? #3 of 3

Sveiki,

Aš dalinuosi, kaip Jėzus yra mūsų šabo poilsis, ir viskas, ką darome natūraliai, pavyzdžiui, laisva diena, yra mūsų poilsio Kristuje pavyzdys. 

 Kitas tipažų pavyzdys būtų drabužiai – kai Viešpats Dievas pagamino pirmuosius drabužius Adomui ir Ievai, jie buvo  ateities pavyzdys. Pradžios 3:21 sakoma, kad Viešpats

Dievas padarė pirmuosius drabužius, konkrečiai nurodant, kad jie buvo pagaminti iš gyvūnų odų. Gyvuliai buvo pirmoji kraujo auka, dengianti žmogaus nuogumą, kaip laikinas paskutinės Viešpaties Dievo aukos ant kryžiaus paveikslas.

 

Todėl kiekvieną kartą, kai apsirengiame, primename, kad Dievas kaip pradžioje taip ir dabar  uždengia mūsų nuogumą. Ar nenuostabu, kad žmogus iškraipė pradinį drabužių tikslą, kad jis būtų garbinamas, o dažnai – sukurtas kaip kažkas, kad NE visiškai paslėptų žmogaus nuogumą?

 

Kalbant apie mūsų temą, laisvą dieną mes kartojame tikrąją poilsio prasmę, kuri atsirado tada, kai Dievas atsiuntė savo Sūnų sudaryti taikos, sutaikindamas mus su savimi, kad būtume visiškame šabo poilsio Jame. Tiesiog būti.

 

Tikėjimas nėra problema. Tikėjimas yra iš dvasios ir Dvasios,

Taigi tikėjimo negali paliesti velnias. Pagalvokite, kad tikite ir pažįstate Jėzų. Šėtonas negali to paliesti. Demonas puola mūsų sielą, mintis ir emocijas, bet negali paliesti mūsų dvasios. Taigi ne tikėjimas problema, mes dirbame , kad įžengtume į Jo poilsį, nutraukdami savo pastangas. Stengiamasi įeiti į poilsį, įeiti į ramybę. Tai yra mūšis.

 

Kodėl jis sako dirbti, kad įeitų į poilsį prieš pat mums pasakydamas apie Dvasios kardą 12-13 eilutėse? Atsakymas yra tas, kad įėjimas į Jo poilsį yra susijęs su tikru asmeniu, o ne ritualų ar formulių rinkiniu, kad paskatintume Dievą ar pasistengtume, kad būtume geriau su Juo. Čia jis rašo apie tikrąją Jėzuje randamą ramybę, o Dievo Žodis, apie kurį jis rašo, yra ne skyrius ir eilutė, o Žodžio Asmuo, Viešpats Jėzus:

 

"Nes Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Perveriantis net iki sielos ir dvasios, sąnarių ir čiulpų atskyrimo ir teisiantis širdies mintis bei ketinimus. Nieko nėra paslėpta, viskas yra atviri ir nuogi prieš akis To, su kuriais turime bendradarbiauti. Matydami, kad turime tokį vyriausiąjį kunigą, įžengusį į dangų, Jėzų Kristų teisųjį....drąsiai eikime prie sosto (Tėvo) priimkime gailestingumą ir malonę“. (iš dalies 12-16)

 

Hebrajams 4 pateikiama visa mūsų sabato poilsio Kristuje visuma. Jis yra 7-osios šabo dienos išsipildymas. Jis yra šeimos, susirinkusios laisvadieniui, išsipildymas. Jis yra kiekvienos aukos, paaukotos senais laikais, kad atneštų taiką ir susitaikymą tarp Tėvo ir garbintojo, išsipildymas.

 

Kai atiduodame savo rūpesčius Viešpačiui, kai atsisakome visų ritualų ir formulių, suvokdami, kad negalime daryti didesnio poveikio Tėvui, nes Jis jau atidavė mums savo viengimį Sūnų, mes ilsimės. Mes esame ramūs. Mes gyvename tarsi gyvenimo upėje, tekančioje Jame, žinodami, kad Jis parūpino viską mūsų gyvenimui ir pamaldumui, ir viskas, ko Jis nori, yra tai, kad eitume su Juo tame poilsyje, toje ramybėje...

 

O kaip šabo įsakymas yra amžinas įsakymas?

Paskutinį klausimą dažnai iškelia tie, kurie nori nekreipti dėmesio į Jėzaus darbą ant kryžiaus, kad suteiktų mums tikrąjį šabo poilsį, ir tai, kad Dievas įsakė Izraeliui, kad šabas būtų amžinas įsakymas. Tai ypač ryšku tarp mesijinių krikščionių ir 7-osios dienos adventistų. Viena panaudota ištrauka yra Išėjimo 31:13 ir 16:

 

„...laikysite mano šabo dienas, nes tai yra ženklas tarp manęs ir jūsų per visas jūsų kartas...“

„...laikytis šabo per savo kartas; tai amžina sandora“.

 

Galėčiau iškelti pirmąją Biblijos aiškinimo taisyklę – suprasti, kam buvo kalbama, taigi kam galioja įsakymas. Šiuo atveju Dievas kalba su Izraeliu maždaug 1400 m. pr. Kr., o ne su pagonių tautomis ar Naujojo Testamento žmonėmis. Bet net ir tai pasakius, ši ištrauka vis tiek galioja mums per Jėzų.

 

Būtent tame teiginyje, kad šabas yra amžina sandora, mes randame Jėzų. Nes Jėzus yra šabas, o JIS švenčiamas amžina. Amžinai. Įėjimas į Jo poilsį yra amžinas. Šis teiginys Išėjimo knygoje yra amžinojo šabo teiginys, randamas Kristuje Jėzuje, šabo Viešpatyje ir Valdytojuje. Tai amžina sandora.

 

Tai turėtų atnešti ramybę visiems, kurie kovoja ir galvoja, ar po 10 000 metų jie gali sukelti maištą danguje ir prarasti savo išgelbėjimą – jie nesugeba pripažinti, kad mūsų visa dvasia, siela ir kūnas yra pagaminti iš dangiškos medžiagos, su velniu susidorota ,ir  mes amžinai būsime viena su Viešpačiu. Nėra galimybės maištauti, nes jos tiesiog daugiau nebėra mumyse. Jėzus yra mūsų amžina poilsio sandora.

 

Kaip mes patenkame į tą poilsį?

Laiške Filipiečiams 4:6-7 mums paaiškinama, kaip įeiti į tą šabo poilsį.

 

„Nebūkite niekuo susirūpinę (nereikia nerimauti, bijoti) . Bet visuose dalykuose malda ir prašymu su padėka jūsų prašymai tebūna žinomi  Dievui (Tėvui). Ir Dievo (Tėvo) ramybė, kuri viršija bet kokį supratimą, išsaugos jūsų širdis ir mintis Kristuje  Jėzuje“.

 

Daugelį metų po maldos jaudinausi ir bijojau taip pat, kaip ir prieš pradėdamas melstis. Tada vieną dieną supratau, kad Šventąjį Raštą reikia priimti kaip įsakymą, o ne kaip skaitymo medžiagą ar pasiūlymą.

 

Pirmas žingsnis: liautis nerimauti dėl bet ko.

 

Priėmiau tai kaip įsakymą. Pradėjau nesimelsti tol, kol nesusitvarkiau su baime ir rūpesčiu. Viena problema, pasukusi mano gyvenimą šia linkme, buvo susijusi su situacija darbe, su bažnyčia, kai buvau Biblijos mokyklos direktorius. Auditorijos stiliaus  bažnyčia iš prigimties yra politinė, nes joje modeliuojama federalinė Izraelio vyriausybė, kurią įsteigė  Jethro , kaip skaitome išėjimo 18, su vyresniaisiais ‚kapitonais“ virš  1000, 100, 50 ir 10 žmonių.  Ji negali būti nepolitinė, kai visos   teritorijos yra saugomos  ir pastatomos viena ant kitos, tai panašu į politines struktūras.

 

Tiesiog tokia situacija,  mane žodžiais užpuolė kažkas iš personalo, sukėlė nerimą ir baimę. Bet aš buvau pasiryžęs „nieko nesirūpinti“, kol dar neprašiau Tėvo. 2 ar 3 savaites stengiausi tai kartoti mintyse. Blogiausias scenarijus, kad prarasiu darbą dėl melagingų kaltinimų, kilusių iš godumo užimti pareigas ir biudžeto departamento pinigų, kartojosi mano galvoje. Kaip aš aprūpinčiau savo šeimą? Ką darytume? Ar galėsime tęsti vaiko mokslą krikščioniškoje mokykloje? Ir dar daug daugiau.

  Maždaug po 2 ar 3 savaičių kiekvieną klausimą vieną po kito Viešpats atsakė. „Viešpats nenuvedė mūsų taip toli, kad nuviltų“ ir supratau, kad Jis visada mumis rūpinosi. Taip buvo susidorojama viena po kitos su visomis baimėmis. Pagaliau išsivadavęs iš baimės, aš pateikiau prašymą Tėvui, ir staiga mane apėmė ramybė. Ramybė tekėjo iš mano dvasios  iki sielos, manyje tiesiog burbuliavo  ramybė ir džiaugsmas... ir problema buvo išspręsta man nieko nedarant.

 

Reikia dirbti ,kad patektum į  Jo poilsį, ir tai daroma nutraukus savo darbus. Turėjau nustoti nerimauti ir baimintis. Jėzus yra šabo Viešpats. JIS YRA tas poilsis. Jokios formulės, tik pokalbio santykiai ir darbas  su gyvenimu kuris yra mūsų  širdyje, nes to reikia, kad galėtume augti Jame. Poilsis.

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

Turite klausimų apie šabą? 2 iš 3

 Questions about the Sabbath? #2 of 3

Sveiki,

Praėjusią savaitę baigėme teigdami, kad garbinti šeštadienį yra gerai, nebent kas nors tvirtina, kad tai yra vienintelis teisingas būdas. Paulius susidūrė su šia problema tarp romėnų tikinčiųjų  ir nagrinėja tai 14 skyriuje:     

 

"Kodėl teisiate svetimą  tarną?...Vienas žmogus laiko vieną dieną šventesne už kitą, kitam visos dienos vienodos. Kiekvienas iš jų turi būti įsitikinęs savo prote. Kas vieną dieną laiko  ypatinga, tą daro Viešpačiui... o kas to nedaro, to nedaro Viešpačiui 14:4-8

 

Paulius taip pat pasakė Kolosiečiams 2:16-17: „Todėl tegul niekas neteisia jūsų dėl valgymo ir gėrimo, šventų dienų ,  jaunačių, ar šabo, nes tai yra būsimų įvykių šešėliai...“

 

Maistas ir gėrimas simbolizuoja laiką, kurį praleisime su Viešpačiu, didžioje santuokos šventėje. Jaunatis yra nuoroda į bažnyčios paėmimą, apie kurį Paulius mokė I Korintiečiams 15 skyriuje ir laiškuose Tesalonikiečiams. Dievo duota Trimitų šventė, apimanti tikinčiųjų Mesiju paėmimą, yra vienintelė šventė, kuri prasideda jaunaties faze.

 

Jaunatis yra tada, kai nėra mėnulio, sakoma, kad jis yra paslėptas nuo akių ir yra priešingas pilnačiai. Tikintieji judaizmu naudoja mėnulį kaip savo simbolį, o saulė yra Viešpaties simbolis – taigi, prisikėlimo  sprogimas pasigirsta  jaunaties metu, parodydamas, kad tikintieji bus paslėpti Kristuje būsimoje trimitų šventėje.

 

Šabo dienos simbolizuoja ramybę  žemėje, ir mus pačius besiilsiančius  Jame, niekada jau daugiau nebesusiduriančius su priešu  šiame velnio nusiaubtame žemės kūne ir pasaulyje.

 

Jėzus mūsų šabas – Jėzus mūsų poilsis

Laiške Hebrajams 4 autorius sprendžia žydų poilsio dienos – šabo – problemą. Jis nustato toną, sakydamas eil. 3: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“.

 

Tai yra ta pati mintis, kurią Paulius nurodė II Korintiečiams 5:17-19, kad mes buvome atkurti mūsų dvasiniame žmoguje, nes Dievas Tėvas sutaikino pasaulį su Jėzumi, atpirkdamas Jame  jų nuodėmes. Todėl mes, kaip nauji kūriniai Kristuje, esame poilsyje ir ramybėje su Dievu Tėvu – mes esame sutaikyti.

 

Laiško hebrajams autorius sako: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“, o tai reiškia, kad buvimas Kristuje yra poilsis. Tėvas yra taikoje su mumis.

 

Hebrajams 4:7 ir toliau kalbama apie šį poilsio laiką Kristuje. Jo mintis yra ta, kad savaitinis šabas yra poilsio Kristuje pavyzdys. Kiekvieną savaitę, kai Izraelis ilsėjosi kaip šeima, tai buvo dieviškas susitikimas ir laiko, kai Dievo šeima ilsėsis Dieve kaip šeima, paveikslas. Šie „šventieji susibūrimai“ buvo laikomi repeticija prieš ateisiant Tikrajam pasauliui.

 

Taigi laiško hebrajams autorius tęsia eil. 7: „Dievas (Tėvas) nustatė šią  dieną ir pavadino ją „šiandien“, sakydamas, kaip vėliau kalbėjo per Dovydą: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.

 

Ši eilutė yra dalinė 95 psalmės citata: 7–8, kurią žinotų kiekvienas ją skaitantis žydas, bet mes dažnai jos nepastebime. Visoje tų dviejų eilučių citatoje sakoma: "Jis yra mūsų Dievas, o mes esame Jo ganyklos žmonės ir Jo globojama kaimenė. Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdies, kaip dykumoje. Meriboje (kivirčas) arba Masoje (bandymas) dykumoje“.

 

Štai kodėl Hebrajams 4:8-9 tęsia: "Jei Jozuė būtų davęs jiems poilsį, Dievas nebūtų kalbėjęs apie vėlesnę šabo (poilsio) dieną. Todėl Dievo tautai yra sabato poilsis. kas įeina į Jo poilsį, taip pat turi sustoti (ilsėtis) nuo savo darbų, kaip padarė Dievas“.

 

„Kiekvienas, kuris įeina į Jo poilsį, turi liautis nuo savo darbų“.

 

Štai kodėl Jėzus pasakė Morkaus 2:27 ir 28: "Šabas buvo sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui. Todėl Žmogaus Sūnus taip pat yra šabo Viešpats."

 

Jėzus čia pasakė, kad JIS yra šabo poilsis, ilgai  pranašautas su kiekviena žydų poilsio diena per šimtmečius. JIS yra šabo poilsis, sukurtas žmogui, nes ta laisva diena buvo skirta žmogui – ir Jis taip pat. Kiekvienas jautis, ožka, avis ir paukštis, aukojamas kaip kraujo auka, kalbėjo apie laiką, kai bus paaukota paskutinė auka, kad kartą ir visiems laikams atneštų poilsį taro Dievo ir žmonių. Jėzus yra tas poilsis. Jėzus atnešė tą šabo poilsį.

 

Tačiau norėdami įeiti į Jo poilsį, turite liautis nuo savo darbų. Jūs turite priimti malonę. Ir kartą priėmus, jūs negalite grįžti prie darbo formulių, kad rastumėte taiką su Dievu Tėvu. Kai jau turi Jėzų, kaip Paulius pasakė Romiečiams 8:32, turėsi viską.

 

Štai kodėl Paulius savo laiškuose korintiečiams ir kolosiečiams ir, kaip matome laiške hebrajams, moko, kad Jėzus yra mūsų sabato poilsis, todėl visos mūsų pastangos sudaryti taiką su Tėvu galima pasakyti paseno. Jėzus yra viskas, ko mums reikia. Kai mes Jį turime, tai yra įrodymas, kad mes nustojome  savo darbais (pastangomis) pasiekti Dievą.

 

Tikėjimas jaučiamas kaip ramybė. Tais laikais, kai pirmą kartą mokiausi apie tikėjimą ir malonę, kai susidurdavau su problema,   stengdavausi sužadinti tikėjimą, bandydavau kažką daryti.  Kalbėdavau ir skelbdavau  „tikėjimo žodžius“, galvodamas, kad tai yra tikėjimas. Bijodamas  arba nerimaudamas dėl sąskaitos, kuriai neturėjau pinigų, ir kalbėdamas teigiamai  apie aprūpinimą –  maniau, kad tai yra „ pasilikti tikėjime“.

 

Bet atsitiko kuriozinis dalykas. Pastebėjau, kai tiesiog sustabdžiau visas pastangas , įveikiau savo baimę ir atidaviau ją Tėvui, mano dvasioje atėjo ramybė, kurią paėmė mano protas. Ir tada atėjo atsakymas. Buvo tiesioginis ryšys tarp savo darbų nutraukimo, ramybės ir atsakymo gavimo. Lygiai taip pat buvo atvirkščiai. Kai nerimaudamas ir kažką darydamas sunkiai dirbau, kad galėčiau kalbėti ir pareikšti, tiesą sakant, iš baimės, kad poreikis nebus patenkintas, tai niekada neįvykdavo arba man reikėjo įdėti daug darbo, kad tai įvyktų.

 

Tikėjimas jaučiamas kaip ramybė – tai pamoka, kurią išmokau per sunkių smūgių, bandymų ir klaidų mokyklą. Ir vis dėlto čia visą laiką buvo parašyta Hebrajams 4: Tas, kas įžengė į Jo ramybę, liovėsi nuo savo darbų“.

 

Štai kodėl Hebrajams 4:11 sakoma: „Tad stenkimės įeiti į tą poilsį (ramybę), kad nepaliktume tikėjimo“.

 

Tikėjimas jaučiamasi kaip taika, ramybė – stenkitės įeiti į ramybės poilsį, nustodami nerimauti, baimintis ar naudoto religinės formules, kurios  skirtos „ką nors padaryti“, kad padėtų jūsų situacijai ir (arba) paskatintų Dievą veikti. Tiesiog paleisk. Tegul Jėzus būna tavo poilsis. Dirbk, kad patektum į Jo poilsį.

 

Čia mes pratęsime kitą savaitę, iki tol, laiminu,

Džonas Fenas

Klausimai apie Šabą 1d. iš 3

 Questions about the Sabbath? #1 of 3, 01/29/22

Sveiki,

 Gana dažnai sulaukiu klausimų apie šabą. Tai svarbi problema visiems – nuo ​​7-osios dienos adventistų iki „mesijinių“ krikščionių, Romos katalikų kilmės ir daugeliui kitų. Taigi panagrinėkime Šventąjį Raštą, istoriją, tai, ką pasakė Jėzus, ir kas mokoma Naujojo Testamento laiškuose, ir pritaikykime visa tai savo

gyvenime.

 Pirmiausia reikia suprasti, kad žodis „šabas“ reiškia „pailsėti“ arba „nustoti, mesti  ką nors daryti“ Tai yra nuo sukūrimo, kai 7-ą dieną Dievas „nutraukė, sustojo“ (ne ilsėjosi , kaip mes vartojame šį terminą) arba Dievas nustojo veikti.

 

Kadangi yra tiek daug religinių prielipų , susijusių su žodžiu šabas, aš dažniausiai naudosiu „pailsėti“ arba „mesti“, ką šis žodis ir reiškia.

 

Šabo įsakymas: Išėjimo 20:8-11

"Atminkite poilsio dieną, švęsdami ją. Dirbkite 6 dienas, o septintą ilsėsitės Viešpačiui, savo Dievui. Tą dieną nedirbsite jokių darbų, taip pat nedirbs jūsų sūnūs ar dukterys, svetimšaliai krašte. , ar net jūsų gyvuliai. Nes per 6 dienas Viešpats sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintą dieną pasitraukė. Todėl paskyrė poilsio dieną ir ją pašventino“.

 

Poilsio diena buvo šeimos diena, kaip matyti iš Kunigų 23:3, kur poilsio diena karaliaus Jokūbo vertime buvo vadinama „šventu susirinkimu“. Šeimos susibūrimas bendrai dienai buvo šventas. Nėra įsakymo tą dieną paversti garbinimo diena. Tai tik savaitės poilsio diena, kai šeima gali bendrauti kartu, ir turi būti laikoma šventa, kai sekame savo Dievu, kuris septintą dieną nustojo dirbti.

 

Nedidelis nukrypimas arba triušio taku...

Matome, kad poilsio diena visų pirma buvo diena, skirta šeimai praleisti kartu, o Dievas ją pavadino šventa. Tai perkeliama į Naujojo Testamento Dievo šeimos surinkimo šventę. Apaštalų darbų 2:42 mums sakoma, kad jie jų susirinkimai būdavo gana paprasti : Jie laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo ir maldų, kartu vaišindavosi.

 

Bendravimas  Naujojo Testamento tikrovėje yra šventas, nes tai yra bendrystė pirmiausia su savo kraujo šeima, o antra – su šeima, susieta Jėzaus krauju. Tie  patys susibūrimai yra poilsis, šabo šeimos susirinkimas. Dievo namų susirinkimas yra poilsis, šeimos ir mūsų Viešpaties, kurio pavyzdžiu sekame, šventė.

 

Tikinčiųjų kurie renkasi salėje mąstyme „bendrystė“ traktuojama kaip antrinis dalykas o ne kaip tolygus mokymui, valgymui kartu  ir maldai. Auditorijoje susirenkančių tikinčiųjų  mąstyme „bendravimas“ buvo perkeltas į tai, ką darote su kava ar arbata po pagrindinio renginio: „Po šiandieninio susitikimo bendrausime su užkandžiais bendrijos salėje“.

 

Karalystės kultūroje svetingumas ir su juo susijusi bendrystė yra karalystės  dalis. Mes taip pat esame pašaukti į Viešpaties Jėzaus bendrystę. (1 Korintiečiams 1:9). „Koinonia“ mėtosi tarsi programa ar kažkas, ko reikia pasiekti, nors iš tikrųjų tai yra dalis to, kas mes esame – mes ieškome kraujo giminaičių. Maistas, bendrystė, malda, mokymas ir dalijimasis – štai ką daro šeima.

 

NT mąstyme bendrystė su šeima yra šventa ir gali būti tiesiogiai siejama su įsakymu turėti poilsio dieną su šeima, pavyzdžiui, Iš 20:8-11 ir Kunigų 23:3. Abiejose vietose Dievas šeimos poilsio dieną vadina „šventu susirinkimu“. Pakelkime savo susibūrimą į tą patį vertės lygį, kaip tai daro Viešpats.

 

Grįžkime prie esmės... kur prasidėjo pamaldos šeštadienį?

Senajame Testamente nieko nesakoma, kad Dievas įsakė poilsio dieną padaryti garbinimo diena. Tai šeimos diena, tai ir viskas. Tas savaitinis šeimos susibūrimas buvo ir yra laikomas šventu. Tam reikia disciplinos. Tą dieną nedirba, visa šeima ją praleidžia kartu darydami ką nors kita nei darbą.

 

Dievas tik įsakė Izraeliui 3 kartus per metus ateiti į šventyklą, kaip matyti iš Pakartoto Įstatymo 16:16 ir Išėjimo 23:17: „Tris kartus per metus visi tavo vyrai pasirodys Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje Jo pasirinktoje vietoje; Nerauginta duona, Sekminės ir palapinės. Ir jie neateis tuščiomis rankomis“.

 

Istoriją aprašiau daug kartų, bet trumpai:

Maždaug Makabiejų laikais, 200–160 m. pr. Kr., Izraelyje kilo šventumo judėjimas, siekęs šviesti žydų tautą. Jiems didelę įtaką darė graikų kultūra, kuri į žydų visuomenę atnešė tokius dalykus kaip sporto renginiai, teatras, menas, literatūra ir panašiai.

 

Bet kadangi žydai tik 3 kartus per metus eidavo į šventyklą Jeruzalėje ir buvo pasklidę po žemę, jie nežinojo Dievo Žodžio ir kelių. Problemai išspręsti susikūrė grupė, pasivadinusi „atskirtaisiais“. Kiekvieną poilsio dieną jie pradėdavo „susirinkimus“, sudarytus iš 10 vyrų ir šeimų (13 metų ir vyresnis berniukas buvo skaičiuojamas kaip vyras) ir darydavo Šventojo Rašto kopijas. Šie atskirtieji keliaudavo į šiuos „susirinkimus“, o kai negalėjo, šeimos paeiliui skaitė Šventąjį Raštą ir dalijosi – kaip matome Jėzų darant Nazarete Luko 4:17–20.

 

Žodis „atskirtasis“ yra žodis fariziejus, o žodis „susirinkimas“, tai yra  sinagoga. Taip prasidėjo poilsio (šabo) dienos garbinimas – kaip šventumo judėjimas 100-aisiais prieš Kristų, maždaug 200 metų prieš Jėzaus tarnystę. Taigi, kai įvyko Sekminės, šie nauji tikintieji tik toliau susitikdavo namuose, kaip ir darė anksčiau, tik dabar jie pripažino apaštalus savo valdžia, o ne fariziejus. Tai sukėlė didelį persekiojimą ir „sinagogos skilimą“. Sinagogų skaldytojų persekiojimas buvo toks stiprus, Apaštalų darbų 8:1-2 pasakojama, kad kiekvienas mokinys, išskyrus apaštalus, persikėlė iš Jeruzalės į Judėjos ir Samarijos apylinkes.

 

Taigi galime atidėti....

...klaida, kurią Dievas įsako garbinti poilsio dieną, nes Jis to nedaro ir niekada to nedarė. Viskas, ką Jis pasakė, buvo skirti dieną poilsiui, vadovaudamasis savo kūrimo modeliu, kai nustojo dirbti. Mes turime daryti tą patį. Tai taip paprasta. Intelektualiai sąžiningas žmogus pritaikys tai, ką tiki, kad atitiktų Dievo Žodį, o kiti sakys: „Nepainiok manęs su faktais, mano protas jau apsisprendęs“, lol. Nėra nieko blogo garbinti, bet kurią dieną ar naktį, kol nesakome, kad Dievas tą dieną paskyrė šventiesiems susirinkti.

 

Kiti laikosi šeštadienio pamaldų, nes jiems tai patinka – tai nėra problema – tol, kol nemoko klaidos, kad Dievas įsako šeštadienį garbinti.

 

Kitą savaitę mes pratęsime čia, parodydami, kaip Paulius elgėsi su žmonėmis, kurie tvirtino, kad vieną ar kitą dieną reikia garbinti.

 

Iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

Karalystė ateina, 4 iš 4

 „The Kingdom Coming“, 4 iš 4

Sveiki, JK buvome apie savaitę apsupti kitų nei Amerikos anglų kalbos akcentų, kai staiga iš minios išgirdome amerikiečių porą. Iš karto užmezgėme pokalbį, tarsi būtume  susitikę draugus, su kuriais nesimatėme daugelį metų. Greitai užsimezgė

ryšis pakeliui į namus.

 Taip ir turi būti, kai susirenka krikščionys: "Oho, kažkas iš mano šalies!"  momentinis ryšys. Nesvarbu, iš kokios tautos esame, tikroji mūsų gimtinė yra dangaus karalystė. Turime dvigubą pilietybę; vienas šios žemės, kitas yra mūsų amžinas adresas.

 „Dievas... išlaisvino mus iš tamsos valdžios ir įvedė į savo brangaus Sūnaus karalystę“.

 

„Nes mūsų pilietybė yra danguje, ir mes su nekantrumu laukiame iš ten savo Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“.

 

„Tad mes, Kristaus ambasadoriai, tarsi Tėvas jūsų prašytų per mus, susitaikykite su Dievu (Tėvu).

 

Kolosiečiams 1:12-13, Filipiečiams 3:20, II Korintiečiams 5:20

 

Ambasadorius gyvena ne savo šalyje ir atstovauja savo gimtajai šaliai ir jos interesams, taip pat jos piliečių, lankančių ar gyvenančių toje užsienio šalyje, interesams.

 

Graikiškas žodis „pilietis“ arba „pilietybė“ yra „politeuomai“ ir reiškia įstatymų besilaikantį pilietį. Konkrečiai: "elgtis kaip pilietis; pasinaudoti (karalystės) įstatymais ir juos  pripažinti. Pilietybė reiškia pripažinti šalies įstatymus , gyventi taip kad  jūsų gyvenimo būdas būtų vertas jūsų pilietybės". (Thayerio komentaras)

 

Ar elgiamės taip, lyg būtume dangaus piliečiai? Mūsų kultūra skiriasi nuo mus supančio pasaulio kultūros. Būtent apie tai  man kalbėjo Viešpats. Giliai dirbdamas milijonų širdyse, Jis skatina Tėvo Dvasią, troškimą būti Dievo kultūros dalimi.

 

Todėl krikščionys turėtų gyventi  suvokdami, kad esame pasaulyje, bet ne iš jo, o tai reiškia Dievo karalystę ir Jo kultūrą, esančią mūsų dvasioje-žmoguje, sklindančią į mūsų protą, kad mes visą gyvenimą trunkančiame procese išmoktume mąstyti ir  jausti, kaip Dievas mąsto ir jaučia. Kol tai vyksta, mes įgyvendiname šiuos dalykus natūraliai, kad mūsų kūnas ir gyvenimas būtų paklusnūs Dievo  Gyvenimui.

 

Turime švęsti Kristų mumyse su kitais dangaus karalystės piliečiais. Palikę nesutarimus už durų, įeiname į bendrystę su bendrapiliečiais, švenčiame dangaus karalystę kaip dvigubą pilietybę turinčių žmonių  surinkimas  viešintis svetimoje žemėje.

 

Mūsų  susibūrimas

Dievas sukūrė namus ir šeimą,  įveisė sodą, tada sukūrė Adomą ir apgyvendino jį tenai. Tada buvo sukurta Ieva ir kartu jie susitikdavo su Dievu savo namuose. Viešpats niekada neišėjo iš namų. Kad ir kokios struktūros būtų po to, Jis išrado namus ir šeimą. Jis užpildys tiek, kiek leidžia bet kokia struktūra, pavyzdžiui, darbo vieta, bet namai ir šeima yra tai, ką Jis sukūrė.

 

Todėl šeima ir namai bei iš ten kylantys santykiai yra aukščiausia dangaus karalystės žemėje išraiška – geriausiu atveju. NT mes matome šeimą, draugus, kaimynus, bendradarbius santykiuose Kristuje. Taip pat yra „taikos žmogus“, kuris dar nepažįsta Jėzaus, bet pažįsta tave ir tu jam patinki, ir taip kuriami  santykiai.

 

Štai kodėl Apaštalų darbų 2:42 sakoma, kad jie elgėsi paprastai, o namų susirinkimai buvo sutelkti į šeimą: „Jie pasilikdavo apaštalų mokyme, bendrystėje, valgyme ir maldoje“. Tie 4 elementai. Labai paprasta. Labai patogu ir saugu. Saugu. Subalansuota. Kaip šeimos susitikimas kiekvieną savaitę – šeima, kuri myli ir palaiko vienas kitą kaip apsaugos tinklas gyvenime.

 

Kai krikščionis supranta, kad visas Naujasis Testamentas buvo parašytas namų surinkimams ,atsiranda saugumo jausmas. Yra užtikrinimas, kad jų dvasioje jaučiamas rezonansas yra teisingas.

 

Mane apėmė siaubas, kai 2001 m. pradžioje supratau, kad visus 25 savo gyvenimo ir tarnybos metus NT, kurį taip mylėjau, išėmiau iš namų aplinkos ir bandžiau įstumti į auditoriją. Nekenčiu, kai mano žodžius kas nors ištraukia iš konteksto ir iškraipo, perleidžia  per jų pačių filtrus, bagažą, istorijas ir šališkumus. Tačiau aš tai padariau Naujajam Testamentui!

 

Ką daryti žmogui?

Ar pažįstate kitus tame pačiame dvasiniame puslapyje? Galbūt seni draugai iš x surinkimo, kurie „plaukioja“  „dabar tarp bažnyčių“, arba ieško tikrų santykių be žaidimų ir politikos, taip dažnai sutinkamų „bažnyčioje“.

Susitikime kavos/arbatos ar pavalgyti dalinkitės vieni kitų patyrimu. Ar yra bendrumo?

 

Namų bažnyčia pirmiausia yra įsipareigojimas augti, bet ir augti santykių rėmuose. Santykiais pagrįstas tikėjimas yra sąmoningas gyvenimas vienas kito atžvilgiu. Bibliniame  namų surinkime jūs ne tik ateinate ir išeinate, kada norite  kaip drugelis, kuriam laikui įskrendantis  į lauką, o paskui einantis toliau. Tai noras pasilikti, spręsti bet kokias problemas, vertinti santykius Kristuje. Praėjo laikas , kai galime išmesti santykius Kristuje.

 

Kai per šį neseną apsilankymą Viešpats pasakė, kad Jis skatina savo žmones suvokti savo kultūrą, o tai paskatins juos ieškoti kitų, turinčių tą patį supratimą, turime suprasti, kad tai yra vidinis darbas. Kai Viešpats pasakė 7 Azijos surinkimams: Kas turi ausis girdėti, teklauso, ką Dvasia sako surinkimams", turime suvokti, kad tai yra vidinis klausymas. Kad ir kas vyko romėnų pasaulyje už Kristaus kūno  jos ribų.  Viešpats kalbėjo jų širdies „vidinėms ausims“.

 

Pasaulis vis dar garsiai šaukia, kad atkreiptų mūsų dėmesį. Jei jūs nepažinote  savo dvasinio žmogaus, galite nepastebėti to, ką Dvasia sako surinkimams. Apaštalų darbų 5:12-13 randame įdomų priešingybių teiginį:

„12 Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.

13 Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.

14 Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.“

 

Viešpats paminėjo aukščiau pateiktą ištrauką iš Apaštalų darbų 5:12-14 šiame apsilankyme, primindamas tai, ką Jis man pasakė anksčiau; kad namuose esantys surinkimai  išorėje bus pastebėti kaip vieta, į kurią reikia eiti gauti išgydymų, stebuklų ir aprūpinimo. Tačiau šiame apsilankyme Jis taip pat prie to pridėjo, sakydamas, kad pamatysime žmones  nedrįstančius prisijungti, ir tuos, kurie bus pakankamai drąsūs Juo tikėti. Skirtumas tarp jų buvo pastebėtas Luko, užrašęs tą pastebėjimą Apaštalų darbų 5 skyriuje, ir mes pamatysime tą patį.

 

Tai pasaulio kultūros ir Viešpaties kultūros kontrastas, kurį matysime augantį, kol bus labai aiškiai matyti skirtumai. Kyla klausimas – kas turi ausis išgirsti, ką Dvasia sako bažnyčioms? Tai yra procesas, laipsniškas darbas, nes jis susijęs su žmogaus valia, bet stebėkite tai, pirmiausia savyje, o paskui kituose, kurie yra dvasiškai nepatenkinti, bet dar negali visiškai suvokti, kodėl ir ko jie ieško. Būkite šalia jų. Valgykite, kalbėkitės, melskitės, dalinkitės...

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

2022 m. sausio mėn. CWOWI naujienlaiškis

 January 2022 Newsletter

Sveiki, Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į keletą įvykių, matomų aukščiau esančiose antraštėse.

Talsos konferencija spalio mėn

Kas antrus metus mes rengiame nacionalinę konferenciją Talsoje, o šiais metais datos yra spalio 7–9 dienomis (Kolumbo dienos savaitgalis). Registracijos informacija yra aukščiau esančiose antraštėse, taip pat mūsų savaitės mintyse. Oklahoma yra atvira valstybė, paliekanti plačias galimybes pačiam asmeniui. Mes

rezervavome pakankamai didelius kambarius, kad kiekvienas turėtų pakankamai sėdimų vietų, kad jaustųsi patogiai.

Be ilgojo savaitgalio susitikti su kitais tame pačiame dvasiniame puslapyje  viso to atgaiva, bus laisvai besitęsiantis garbinimas, mokymas, asmeninė malda, laikas klausimams ir atsakymams ir tiesiog praleistas laikas vienas su kitu valgant ir laisvalaikis.

 

Penktadienio vakarą atidarome trumpu susitikimu, prisistatymais, tvarkaraščio peržiūra ir panašiai, nes daugumai tai yra kelionės diena. Šeštadienį po pusryčių pradėsime nuo rytinės sesijos, tada pasirūpinsime pietumis, o po to ankstyvą popietę vyks susitikimas arba klausimai ir atsakymai, arba konkrečios temos, seminarai arba grupės diskusijos. Po popietės pertraukos vėl susirinksime vakarienės, po kurios vyks vakarinis garbinimas ir tarnavimas. Sekmadienio rytas po pusryčių bus „namų bažnyčios stiliumi“ mažose grupėse, kur už visus norinčius bus pasimelsta ir bus  ir laiko stabtelėti bei pažiūrėti, ką Viešpats pasakys ar parodys.

 

Tai šeimos renginys, todėl mes ribojame savo konferencijų dalyvių skaičių, kad išlaikytume tą artumo jausmą. Kviečiame, tiek kiek galime.

 

1 dienos susitikimas Fenikse

Šeštadienį, balandžio 9 d., turėsime 1 dienos susitikimą Phoenix. Registracija yra aukščiau esančioje antraštėje ir mano „Mintyse“ bei el. naujienlaiškiuose. Pradėsime 9.30 val., tada padarysime pertrauką pietums (pasirinktinai), tada ankstyvos popietės sesija su pertrauka vidury popietės, tada grįšime garbinimui ir tarnystės vakarui.

 

Tarptautinė konferencija Nyderlanduose

Mūsų tarptautinė konferencija  Nyderlanduose vyksta  birželio 4-6 dienomis, Sekminių savaitgalį, kuris Nyderlanduose yra nacionalinė šventė. Jis vyks gražiame Emaus name, vienuolyne, paverstame rekolekcijų centru, kaimo aplinkoje, pėsčiomis arba nedideliu atstumu nuo mažo Helvoirt miestelio. Ten gražu, ramu ir gaivu. Tai taip pat šeimos renginys.

 

Konferencija yra „viskas įskaičiuota“, maitinimas 3 kartus per dieną su į motelį panašiais privačiais kambariais ir jaukia valgomojo zona, kurioje galėsite susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio valgydami ir laisvu laiku. Paprastai dalyvauja žmonės iš maždaug 8–15 tautų, ir tai tarsi didelis šeimos susitikimas. Ypač šiemet, kai nebuvo susitikę porą metų, ypač laukiame vėl susitikti su senais draugais ir susitikti su naujais.

 

Taip pat atminkite, kad savo „Zoom“ susitikimus skelbiame antraštėse virš savaitinių minčių ir el. naujienlaiškių. Jei užsiregistruosite dalyvauti, jums gali tekti įrašyti įspėjimą savo kalendoriuje, kad tai primintų.

 

"Tiesos Dvasia

Vienas iš Kristaus kūne esančių skirtumų yra skirtumas tarp tų, kurie žinių įgijimą laiko branda, ir tų, kurie iš tikrųjų gyvena skaidriai ir dievotai.

Būkite sąžiningi sau: „Jei jūsų širdyje yra kartėlio, pavydo ir susiskaldymo, nesididžiuokite ir nesilaikykite to, nemeluokite tiesai“. Jokūbo 3:14

Tai eilutė apie buvimą sąžiningu su savimi. Nemeluokite patys sau apie savo įžeidimą, nesutarimus, „frakcijas“. Nesvarbu, kiek per metus surinktų užrašų žmogus turi iš nuostabių mokytojų, nes tai nesubrenda. Svarbu tai, kas iš tikrųjų yra širdyje – ir nuoširdumas su savimi dėl visko, kas ten yra bedieviška.

Aš dažnai sakiau, kad gyventi malonėje yra daug sunkiau nei gyventi pagal Senojo Testamento Mozės įstatymą. Įstatymas buvo susijęs tik su veiksmais, Dievas ieškojo laiko, kada Jo įstatymas bus įrašytas mūsų širdyse, priversdamas mus gyventi dorai iš širdies. Malonė reikalauja širdies motyvų ir minčių tyrumo kito atžvilgiu.

Jis pasakė: „Nemeluokite tiesai“, kitaip tariant, pripažinkite tai sau. Nemeluokite sau, kad nekovojate su frakcijomis, nesutarimais ir panašiai savo širdyje. Pripažinkite tai, pripažinkite savo nuodėmę pirmiausia sau, o paskui visiems, kuriems nusidėjote, ir dar kartą įeikite į Jo ramybę savo širdyje tose srityse.

Šis nedidelis dalykas skiria paprastą tikintįjį nuo mokinio. Galite tikėti Viešpačiu, bet niekada nedirbti su savo širdies problemomis. Mokiniai žiūri į kiekvieną širdies nešvarumą kaip į kažką, su kuo reikia dirbti dėl džiaugsmo tapti panašesniais į Kristų. Tai kur kas sunkesnis pasirinkimas.

Tai darbas, kurį Viešpats atlieka milijonų žmonių širdyse, kurie girdi, ką Dvasia sako surinkimams. Tai yra teismas, kai pirmiausia teisiami Dievo namai – gyventi sąžiningai, skaidriai, pamaldžiai, su tokia širdimi – vieniems tai yra tikslus susiderinimas, kitiems – pagrindinių tvirtovių sugriovimas.

Nusileisdami vienas kitam

Paulius daug rašė, naudodamas įvairius žodžius ir frazes, keliose vietose apie tai, koki turėtume būti ; „Būkite vieni kitiems malonūs, švelnūs (užjaučiantys), atleiskite vieni kitiems, nes Dievas jums atleido...“ Efeziečiams 4:32

Namų surinkime randame daug progų būti maloniais vieni kitiems, nusileisti vieni kitiems ir progų parodyti vienas kitam širdies švelnumą. Įprastame namų surinkime gali būti žmonių iš visų socialinių sluoksnių, kol jie surado Kristų, ir jei jų gyvenime nerandate ir nepastebėsite Dievo malonės, galite manyti, kad neturite nieko bendro, ir tai apgauna žmogų. 'Man jie nepatinka'. Jei pastebėsite Dievo malonę jų širdyse, tai, ką jie patyrė, kad surastų Kristų, jums tai patiks ir mylėsite tą žmogų... bet jūs turite tai suprasti.

Tai yra „malonės suvokimas“, paminėtas Galatams 2:9, kur Petras suvokė Pauliaus malonę ir davė bendrystės dešinę. Petras nesuprato visko, ką Paulius darė, bet jis suvokė Pauliui duotą Dievo malonę. Tuo pagrindu jie tapo draugais ir bendradarbiais Viešpatyje.

Jei to nepadarysite, namų surinkimas bus netvarkingas. Santykiais pagrįstas tikėjimas yra nepatogus. Tai priverčia išsiplėsti. Tai meta iššūkį.

Visame Kristaus Tėvo kūne jaudinamos širdys, kad būtų išspręstos ilgai slėptas pykčio, išankstinio nusistatymo, nesantaikos ir kitų nebrandumo formų paslaptis. Tai ne velnias veikia, o Dievas, išnešiantis seniai palaidotą tamsą tikinčiųjų širdyse ir sielose, kad būtų galima su ja susidoroti. Tai, ką tas žmogus daro su savo minčių, emocijų ir motyvų bjaurumu, lemia, ar jis pereis į naują brandos lygį, ar pasitrauks į tamsą tose savo širdies srityse.

Kai Viešpats pradeda prašyti, kad susitvarkytume su pavydu, piktais nesutarimais, susiskaldymais, nekaltinkite velnio – leiskite Kristui formuotis mumyse, dirbdami su tuo, kas mus supykdė ir kodėl mes taip jautėmės, ir ko Jėzus norėtų, kad mes darytume tai, ką Jis pasakė Raštuose ir mūsų širdyse. Teigiamai atsiliepti į Jį ir išvalyti savo širdis yra pirmasis Kristaus kūno teismo žingsnis, ir dabar mes tai patiriame.

Motyvo grynumas. Išmintingi kaip žalčiai pasaulio keliams, bet nekenksmingi kaip balandžiai. Tai visiems kalba apie širdies tyrumą. Tėvas leidžia saulei šviesti ir lietui lyti ant teisingų ir neteisingų, o mes turime būti tokie kaip Jis – bet tam reikia sąžiningai įvertinti mintis ir širdį.

Kaltinimas nesuteikia jums jėgų, o sulaiko jus ten, kur esate. Kaip pateisiname savo pyktį ar įžeidimą:

Kai kam nors užtrunka ilgai keistis , jie yra lėti, mes pykstame. Tačiau patys sau suteikiame pakankamai laiko.

Kai kas nors kitas to nedaro, manome, kad jie tingi, ir mes pykstame.

Kai mes patys to nedarome, esame tiesiog per daug užsiėmę.

Kai kas nors pažeidžia etiketo taisyklę, jis yra nemandagus, mes įsižeidžiame. Kai mes pažeidžiame taisykles, mes tiesiog esame savimi.

Kai bendradarbis dirba norėdamas įtikti viršininkui, jis tai daro norėdami įgyti palankumo, o kai mes tai darome, mes tiesiog bendradarbiaujame.

Kai kas nors kitas paaukštinamas, jis sulaukia jūsų įtarimų ir priekaištų. Kai mes esame paaukštinti, esame apdovanoti.

Mes vertiname kitus pagal jų veiksmus, o save vertiname pagal savo motyvus. Kai nustojame pateisinti savo pyktį ar įžeidimą ir suvokiame, kad tas pyktis yra neteisingas, o įžeidimas yra tik mūsų pasididžiavimas ar baimė, tada galime augti.

Turime vertinti veiksmus, o ne širdį. Širdis yra Dievo sritis, todėl tik Jis gali teisti širdį.

Pranašiškai – ko ieškoti

Kai Viešpats aplankė mane gruodžio mėnesį, Jis kalbėjo apie tai, ką Jis veikia visame pasaulyje Kristaus kūne. Tarp tų dalykų yra vis didėjanti atskirtis tarp Dievo kultūros ir pasaulio kultūros. Kai kurie požymiai iš jų matomi aukščiau.

Kadangi tų, kurie lanko auditoriją, vis mažėja, vis daugiau vietų, kur žmonės mato atsakytas maldas, išgijimus ir stebuklus savo gyvenime, yra mažos grupės, namų surinkimai ir nedideli susibūrimai su draugais tame pačiame dvasiniame puslapyje.

Statistiniai duomenys rodo, kad vidutiniškai auditorijoje surinkimą lanko 30–50 %, palyginti su situacija prieš koronavirusą, o tai rodo, kad daugiau nei pusė bendruomenių lieka namuose, prisijungia prie internetinių susitikimų ir mažų namų grupių. Čia mokiniai randa tą paramos tinklą ir tikrus santykius, kurių daugelis ieško. Santykiai, užmegzti per susitikimus namuose ir šeimoje, taps tuo stabilumo ir palaikymo šaltiniu nerimą keliančiais laikais.

Taip Viešpats veikia neatsižvelgiant į pasaulio įvykius, ir Jis yra ta vieta, kur turime sutelkti dėmesį. Esame labai jums dėkingi, nes jaučiame, kad CWOWI žmonės yra tarsi „saugus prieglobstis“ mums ir vieni kitiems, ir mes čia jaučiame tokią didelę ramybę šiais laikais.

Palaiminimai!

Džonas ir Barbara, Brianas ir Amy