Karalystė ateina, 4 iš 4

 „The Kingdom Coming“, 4 iš 4

Sveiki, JK buvome apie savaitę apsupti kitų nei Amerikos anglų kalbos akcentų, kai staiga iš minios išgirdome amerikiečių porą. Iš karto užmezgėme pokalbį, tarsi būtume  susitikę draugus, su kuriais nesimatėme daugelį metų. Greitai užsimezgė

ryšis pakeliui į namus.

 Taip ir turi būti, kai susirenka krikščionys: "Oho, kažkas iš mano šalies!"  momentinis ryšys. Nesvarbu, iš kokios tautos esame, tikroji mūsų gimtinė yra dangaus karalystė. Turime dvigubą pilietybę; vienas šios žemės, kitas yra mūsų amžinas adresas.

 „Dievas... išlaisvino mus iš tamsos valdžios ir įvedė į savo brangaus Sūnaus karalystę“.

 

„Nes mūsų pilietybė yra danguje, ir mes su nekantrumu laukiame iš ten savo Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“.

 

„Tad mes, Kristaus ambasadoriai, tarsi Tėvas jūsų prašytų per mus, susitaikykite su Dievu (Tėvu).

 

Kolosiečiams 1:12-13, Filipiečiams 3:20, II Korintiečiams 5:20

 

Ambasadorius gyvena ne savo šalyje ir atstovauja savo gimtajai šaliai ir jos interesams, taip pat jos piliečių, lankančių ar gyvenančių toje užsienio šalyje, interesams.

 

Graikiškas žodis „pilietis“ arba „pilietybė“ yra „politeuomai“ ir reiškia įstatymų besilaikantį pilietį. Konkrečiai: "elgtis kaip pilietis; pasinaudoti (karalystės) įstatymais ir juos  pripažinti. Pilietybė reiškia pripažinti šalies įstatymus , gyventi taip kad  jūsų gyvenimo būdas būtų vertas jūsų pilietybės". (Thayerio komentaras)

 

Ar elgiamės taip, lyg būtume dangaus piliečiai? Mūsų kultūra skiriasi nuo mus supančio pasaulio kultūros. Būtent apie tai  man kalbėjo Viešpats. Giliai dirbdamas milijonų širdyse, Jis skatina Tėvo Dvasią, troškimą būti Dievo kultūros dalimi.

 

Todėl krikščionys turėtų gyventi  suvokdami, kad esame pasaulyje, bet ne iš jo, o tai reiškia Dievo karalystę ir Jo kultūrą, esančią mūsų dvasioje-žmoguje, sklindančią į mūsų protą, kad mes visą gyvenimą trunkančiame procese išmoktume mąstyti ir  jausti, kaip Dievas mąsto ir jaučia. Kol tai vyksta, mes įgyvendiname šiuos dalykus natūraliai, kad mūsų kūnas ir gyvenimas būtų paklusnūs Dievo  Gyvenimui.

 

Turime švęsti Kristų mumyse su kitais dangaus karalystės piliečiais. Palikę nesutarimus už durų, įeiname į bendrystę su bendrapiliečiais, švenčiame dangaus karalystę kaip dvigubą pilietybę turinčių žmonių  surinkimas  viešintis svetimoje žemėje.

 

Mūsų  susibūrimas

Dievas sukūrė namus ir šeimą,  įveisė sodą, tada sukūrė Adomą ir apgyvendino jį tenai. Tada buvo sukurta Ieva ir kartu jie susitikdavo su Dievu savo namuose. Viešpats niekada neišėjo iš namų. Kad ir kokios struktūros būtų po to, Jis išrado namus ir šeimą. Jis užpildys tiek, kiek leidžia bet kokia struktūra, pavyzdžiui, darbo vieta, bet namai ir šeima yra tai, ką Jis sukūrė.

 

Todėl šeima ir namai bei iš ten kylantys santykiai yra aukščiausia dangaus karalystės žemėje išraiška – geriausiu atveju. NT mes matome šeimą, draugus, kaimynus, bendradarbius santykiuose Kristuje. Taip pat yra „taikos žmogus“, kuris dar nepažįsta Jėzaus, bet pažįsta tave ir tu jam patinki, ir taip kuriami  santykiai.

 

Štai kodėl Apaštalų darbų 2:42 sakoma, kad jie elgėsi paprastai, o namų susirinkimai buvo sutelkti į šeimą: „Jie pasilikdavo apaštalų mokyme, bendrystėje, valgyme ir maldoje“. Tie 4 elementai. Labai paprasta. Labai patogu ir saugu. Saugu. Subalansuota. Kaip šeimos susitikimas kiekvieną savaitę – šeima, kuri myli ir palaiko vienas kitą kaip apsaugos tinklas gyvenime.

 

Kai krikščionis supranta, kad visas Naujasis Testamentas buvo parašytas namų surinkimams ,atsiranda saugumo jausmas. Yra užtikrinimas, kad jų dvasioje jaučiamas rezonansas yra teisingas.

 

Mane apėmė siaubas, kai 2001 m. pradžioje supratau, kad visus 25 savo gyvenimo ir tarnybos metus NT, kurį taip mylėjau, išėmiau iš namų aplinkos ir bandžiau įstumti į auditoriją. Nekenčiu, kai mano žodžius kas nors ištraukia iš konteksto ir iškraipo, perleidžia  per jų pačių filtrus, bagažą, istorijas ir šališkumus. Tačiau aš tai padariau Naujajam Testamentui!

 

Ką daryti žmogui?

Ar pažįstate kitus tame pačiame dvasiniame puslapyje? Galbūt seni draugai iš x surinkimo, kurie „plaukioja“  „dabar tarp bažnyčių“, arba ieško tikrų santykių be žaidimų ir politikos, taip dažnai sutinkamų „bažnyčioje“.

Susitikime kavos/arbatos ar pavalgyti dalinkitės vieni kitų patyrimu. Ar yra bendrumo?

 

Namų bažnyčia pirmiausia yra įsipareigojimas augti, bet ir augti santykių rėmuose. Santykiais pagrįstas tikėjimas yra sąmoningas gyvenimas vienas kito atžvilgiu. Bibliniame  namų surinkime jūs ne tik ateinate ir išeinate, kada norite  kaip drugelis, kuriam laikui įskrendantis  į lauką, o paskui einantis toliau. Tai noras pasilikti, spręsti bet kokias problemas, vertinti santykius Kristuje. Praėjo laikas , kai galime išmesti santykius Kristuje.

 

Kai per šį neseną apsilankymą Viešpats pasakė, kad Jis skatina savo žmones suvokti savo kultūrą, o tai paskatins juos ieškoti kitų, turinčių tą patį supratimą, turime suprasti, kad tai yra vidinis darbas. Kai Viešpats pasakė 7 Azijos surinkimams: Kas turi ausis girdėti, teklauso, ką Dvasia sako surinkimams", turime suvokti, kad tai yra vidinis klausymas. Kad ir kas vyko romėnų pasaulyje už Kristaus kūno  jos ribų.  Viešpats kalbėjo jų širdies „vidinėms ausims“.

 

Pasaulis vis dar garsiai šaukia, kad atkreiptų mūsų dėmesį. Jei jūs nepažinote  savo dvasinio žmogaus, galite nepastebėti to, ką Dvasia sako surinkimams. Apaštalų darbų 5:12-13 randame įdomų priešingybių teiginį:

„12 Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.

13 Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.

14 Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.“

 

Viešpats paminėjo aukščiau pateiktą ištrauką iš Apaštalų darbų 5:12-14 šiame apsilankyme, primindamas tai, ką Jis man pasakė anksčiau; kad namuose esantys surinkimai  išorėje bus pastebėti kaip vieta, į kurią reikia eiti gauti išgydymų, stebuklų ir aprūpinimo. Tačiau šiame apsilankyme Jis taip pat prie to pridėjo, sakydamas, kad pamatysime žmones  nedrįstančius prisijungti, ir tuos, kurie bus pakankamai drąsūs Juo tikėti. Skirtumas tarp jų buvo pastebėtas Luko, užrašęs tą pastebėjimą Apaštalų darbų 5 skyriuje, ir mes pamatysime tą patį.

 

Tai pasaulio kultūros ir Viešpaties kultūros kontrastas, kurį matysime augantį, kol bus labai aiškiai matyti skirtumai. Kyla klausimas – kas turi ausis išgirsti, ką Dvasia sako bažnyčioms? Tai yra procesas, laipsniškas darbas, nes jis susijęs su žmogaus valia, bet stebėkite tai, pirmiausia savyje, o paskui kituose, kurie yra dvasiškai nepatenkinti, bet dar negali visiškai suvokti, kodėl ir ko jie ieško. Būkite šalia jų. Valgykite, kalbėkitės, melskitės, dalinkitės...

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com