Questions about the Sabbath? #2 of 3
Sveiki,
Praėjusią savaitę baigėme teigdami, kad garbinti šeštadienį yra gerai, nebent kas nors tvirtina, kad tai yra vienintelis teisingas būdas. Paulius susidūrė su šia problema tarp romėnų tikinčiųjų ir nagrinėja tai 14 skyriuje:
"Kodėl teisiate svetimą
tarną?...Vienas žmogus laiko vieną dieną
šventesne už kitą, kitam visos dienos vienodos. Kiekvienas iš jų turi būti
įsitikinęs savo prote. Kas vieną dieną laiko ypatinga, tą daro Viešpačiui... o kas to nedaro,
to nedaro Viešpačiui 14:4-8
Paulius taip pat pasakė
Kolosiečiams 2:16-17: „Todėl tegul niekas neteisia jūsų dėl valgymo ir gėrimo, šventų
dienų , jaunačių, ar šabo, nes tai yra
būsimų įvykių šešėliai...“
Maistas ir gėrimas
simbolizuoja laiką, kurį praleisime su Viešpačiu, didžioje santuokos šventėje.
Jaunatis yra nuoroda į bažnyčios paėmimą, apie kurį Paulius mokė I
Korintiečiams 15 skyriuje ir laiškuose Tesalonikiečiams. Dievo duota Trimitų
šventė, apimanti tikinčiųjų Mesiju paėmimą, yra vienintelė šventė, kuri
prasideda jaunaties faze.
Jaunatis yra tada,
kai nėra mėnulio, sakoma, kad jis yra paslėptas nuo akių ir yra priešingas
pilnačiai. Tikintieji judaizmu naudoja mėnulį kaip savo simbolį, o saulė yra
Viešpaties simbolis – taigi, prisikėlimo sprogimas pasigirsta jaunaties metu, parodydamas, kad tikintieji
bus paslėpti Kristuje būsimoje trimitų šventėje.
Šabo dienos simbolizuoja
ramybę žemėje, ir mus pačius besiilsiančius
Jame, niekada jau daugiau nebesusiduriančius
su priešu šiame velnio nusiaubtame žemės
kūne ir pasaulyje.
Jėzus mūsų šabas –
Jėzus mūsų poilsis
Laiške Hebrajams 4
autorius sprendžia žydų poilsio dienos – šabo – problemą. Jis nustato toną,
sakydamas eil. 3: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“.
Tai yra ta pati
mintis, kurią Paulius nurodė II Korintiečiams 5:17-19, kad mes buvome atkurti
mūsų dvasiniame žmoguje, nes Dievas Tėvas sutaikino pasaulį su Jėzumi, atpirkdamas
Jame jų nuodėmes. Todėl mes, kaip nauji
kūriniai Kristuje, esame poilsyje ir ramybėje su Dievu Tėvu – mes esame
sutaikyti.
Laiško hebrajams
autorius sako: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“, o tai reiškia, kad
buvimas Kristuje yra poilsis. Tėvas yra taikoje su mumis.
Hebrajams 4:7 ir
toliau kalbama apie šį poilsio laiką Kristuje. Jo mintis yra ta, kad savaitinis
šabas yra poilsio Kristuje pavyzdys. Kiekvieną savaitę, kai Izraelis ilsėjosi
kaip šeima, tai buvo dieviškas susitikimas ir laiko, kai Dievo šeima ilsėsis
Dieve kaip šeima, paveikslas. Šie „šventieji susibūrimai“ buvo laikomi
repeticija prieš ateisiant Tikrajam pasauliui.
Taigi laiško
hebrajams autorius tęsia eil. 7: „Dievas (Tėvas) nustatė šią dieną ir pavadino ją „šiandien“, sakydamas,
kaip vėliau kalbėjo per Dovydą: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą,
neužkietinkite savo širdžių“.
Ši eilutė yra dalinė
95 psalmės citata: 7–8, kurią žinotų kiekvienas ją skaitantis žydas, bet mes
dažnai jos nepastebime. Visoje tų dviejų eilučių citatoje sakoma: "Jis yra
mūsų Dievas, o mes esame Jo ganyklos žmonės ir Jo globojama kaimenė. Šiandien,
jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdies, kaip dykumoje. Meriboje
(kivirčas) arba Masoje (bandymas) dykumoje“.
Štai kodėl Hebrajams
4:8-9 tęsia: "Jei Jozuė būtų davęs jiems poilsį, Dievas nebūtų kalbėjęs
apie vėlesnę šabo (poilsio) dieną. Todėl Dievo tautai yra sabato poilsis. kas
įeina į Jo poilsį, taip pat turi sustoti (ilsėtis) nuo savo darbų, kaip padarė
Dievas“.
„Kiekvienas, kuris
įeina į Jo poilsį, turi liautis nuo savo darbų“.
Štai kodėl Jėzus
pasakė Morkaus 2:27 ir 28: "Šabas buvo sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui.
Todėl Žmogaus Sūnus taip pat yra šabo Viešpats."
Jėzus čia pasakė, kad
JIS yra šabo poilsis, ilgai pranašautas
su kiekviena žydų poilsio diena per šimtmečius. JIS yra šabo poilsis, sukurtas
žmogui, nes ta laisva diena buvo skirta žmogui – ir Jis taip pat. Kiekvienas
jautis, ožka, avis ir paukštis, aukojamas kaip kraujo auka, kalbėjo apie laiką,
kai bus paaukota paskutinė auka, kad kartą ir visiems laikams atneštų poilsį taro
Dievo ir žmonių. Jėzus yra tas poilsis. Jėzus atnešė tą šabo poilsį.
Tačiau norėdami įeiti
į Jo poilsį, turite liautis nuo savo darbų. Jūs turite priimti malonę. Ir kartą
priėmus, jūs negalite grįžti prie darbo formulių, kad rastumėte taiką su Dievu
Tėvu. Kai jau turi Jėzų, kaip Paulius pasakė Romiečiams 8:32, turėsi viską.
Štai kodėl Paulius
savo laiškuose korintiečiams ir kolosiečiams ir, kaip matome laiške hebrajams,
moko, kad Jėzus yra mūsų sabato poilsis, todėl visos mūsų pastangos sudaryti
taiką su Tėvu galima pasakyti paseno. Jėzus yra viskas, ko mums reikia. Kai mes
Jį turime, tai yra įrodymas, kad mes nustojome savo darbais (pastangomis) pasiekti Dievą.
Tikėjimas jaučiamas
kaip ramybė. Tais laikais, kai pirmą kartą mokiausi apie tikėjimą ir malonę, kai
susidurdavau su problema, stengdavausi sužadinti tikėjimą, bandydavau kažką
daryti. Kalbėdavau ir skelbdavau „tikėjimo žodžius“, galvodamas, kad tai yra
tikėjimas. Bijodamas arba nerimaudamas
dėl sąskaitos, kuriai neturėjau pinigų, ir kalbėdamas teigiamai apie aprūpinimą – maniau, kad tai yra „ pasilikti tikėjime“.
Bet atsitiko
kuriozinis dalykas. Pastebėjau, kai tiesiog sustabdžiau visas pastangas , įveikiau
savo baimę ir atidaviau ją Tėvui, mano dvasioje atėjo ramybė, kurią paėmė mano
protas. Ir tada atėjo atsakymas. Buvo tiesioginis ryšys tarp savo darbų
nutraukimo, ramybės ir atsakymo gavimo. Lygiai taip pat buvo atvirkščiai. Kai
nerimaudamas ir kažką darydamas sunkiai dirbau, kad galėčiau kalbėti ir
pareikšti, tiesą sakant, iš baimės, kad poreikis nebus patenkintas, tai niekada
neįvykdavo arba man reikėjo įdėti daug darbo, kad tai įvyktų.
Tikėjimas jaučiamas
kaip ramybė – tai pamoka, kurią išmokau per sunkių smūgių, bandymų ir klaidų
mokyklą. Ir vis dėlto čia visą laiką buvo parašyta Hebrajams 4: Tas, kas įžengė
į Jo ramybę, liovėsi nuo savo darbų“.
Štai kodėl Hebrajams
4:11 sakoma: „Tad stenkimės įeiti į tą poilsį (ramybę), kad nepaliktume tikėjimo“.
Tikėjimas jaučiamasi
kaip taika, ramybė – stenkitės įeiti į ramybės poilsį, nustodami nerimauti, baimintis
ar naudoto religinės formules, kurios skirtos „ką nors padaryti“, kad padėtų jūsų
situacijai ir (arba) paskatintų Dievą veikti. Tiesiog paleisk. Tegul Jėzus būna
tavo poilsis. Dirbk, kad patektum į Jo poilsį.
Čia mes pratęsime
kitą savaitę, iki tol, laiminu,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.