Turite klausimų apie šabą? 2 iš 3

 Questions about the Sabbath? #2 of 3

Sveiki,

Praėjusią savaitę baigėme teigdami, kad garbinti šeštadienį yra gerai, nebent kas nors tvirtina, kad tai yra vienintelis teisingas būdas. Paulius susidūrė su šia problema tarp romėnų tikinčiųjų  ir nagrinėja tai 14 skyriuje:     

 

"Kodėl teisiate svetimą  tarną?...Vienas žmogus laiko vieną dieną šventesne už kitą, kitam visos dienos vienodos. Kiekvienas iš jų turi būti įsitikinęs savo prote. Kas vieną dieną laiko  ypatinga, tą daro Viešpačiui... o kas to nedaro, to nedaro Viešpačiui 14:4-8

 

Paulius taip pat pasakė Kolosiečiams 2:16-17: „Todėl tegul niekas neteisia jūsų dėl valgymo ir gėrimo, šventų dienų ,  jaunačių, ar šabo, nes tai yra būsimų įvykių šešėliai...“

 

Maistas ir gėrimas simbolizuoja laiką, kurį praleisime su Viešpačiu, didžioje santuokos šventėje. Jaunatis yra nuoroda į bažnyčios paėmimą, apie kurį Paulius mokė I Korintiečiams 15 skyriuje ir laiškuose Tesalonikiečiams. Dievo duota Trimitų šventė, apimanti tikinčiųjų Mesiju paėmimą, yra vienintelė šventė, kuri prasideda jaunaties faze.

 

Jaunatis yra tada, kai nėra mėnulio, sakoma, kad jis yra paslėptas nuo akių ir yra priešingas pilnačiai. Tikintieji judaizmu naudoja mėnulį kaip savo simbolį, o saulė yra Viešpaties simbolis – taigi, prisikėlimo  sprogimas pasigirsta  jaunaties metu, parodydamas, kad tikintieji bus paslėpti Kristuje būsimoje trimitų šventėje.

 

Šabo dienos simbolizuoja ramybę  žemėje, ir mus pačius besiilsiančius  Jame, niekada jau daugiau nebesusiduriančius su priešu  šiame velnio nusiaubtame žemės kūne ir pasaulyje.

 

Jėzus mūsų šabas – Jėzus mūsų poilsis

Laiške Hebrajams 4 autorius sprendžia žydų poilsio dienos – šabo – problemą. Jis nustato toną, sakydamas eil. 3: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“.

 

Tai yra ta pati mintis, kurią Paulius nurodė II Korintiečiams 5:17-19, kad mes buvome atkurti mūsų dvasiniame žmoguje, nes Dievas Tėvas sutaikino pasaulį su Jėzumi, atpirkdamas Jame  jų nuodėmes. Todėl mes, kaip nauji kūriniai Kristuje, esame poilsyje ir ramybėje su Dievu Tėvu – mes esame sutaikyti.

 

Laiško hebrajams autorius sako: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“, o tai reiškia, kad buvimas Kristuje yra poilsis. Tėvas yra taikoje su mumis.

 

Hebrajams 4:7 ir toliau kalbama apie šį poilsio laiką Kristuje. Jo mintis yra ta, kad savaitinis šabas yra poilsio Kristuje pavyzdys. Kiekvieną savaitę, kai Izraelis ilsėjosi kaip šeima, tai buvo dieviškas susitikimas ir laiko, kai Dievo šeima ilsėsis Dieve kaip šeima, paveikslas. Šie „šventieji susibūrimai“ buvo laikomi repeticija prieš ateisiant Tikrajam pasauliui.

 

Taigi laiško hebrajams autorius tęsia eil. 7: „Dievas (Tėvas) nustatė šią  dieną ir pavadino ją „šiandien“, sakydamas, kaip vėliau kalbėjo per Dovydą: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.

 

Ši eilutė yra dalinė 95 psalmės citata: 7–8, kurią žinotų kiekvienas ją skaitantis žydas, bet mes dažnai jos nepastebime. Visoje tų dviejų eilučių citatoje sakoma: "Jis yra mūsų Dievas, o mes esame Jo ganyklos žmonės ir Jo globojama kaimenė. Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdies, kaip dykumoje. Meriboje (kivirčas) arba Masoje (bandymas) dykumoje“.

 

Štai kodėl Hebrajams 4:8-9 tęsia: "Jei Jozuė būtų davęs jiems poilsį, Dievas nebūtų kalbėjęs apie vėlesnę šabo (poilsio) dieną. Todėl Dievo tautai yra sabato poilsis. kas įeina į Jo poilsį, taip pat turi sustoti (ilsėtis) nuo savo darbų, kaip padarė Dievas“.

 

„Kiekvienas, kuris įeina į Jo poilsį, turi liautis nuo savo darbų“.

 

Štai kodėl Jėzus pasakė Morkaus 2:27 ir 28: "Šabas buvo sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui. Todėl Žmogaus Sūnus taip pat yra šabo Viešpats."

 

Jėzus čia pasakė, kad JIS yra šabo poilsis, ilgai  pranašautas su kiekviena žydų poilsio diena per šimtmečius. JIS yra šabo poilsis, sukurtas žmogui, nes ta laisva diena buvo skirta žmogui – ir Jis taip pat. Kiekvienas jautis, ožka, avis ir paukštis, aukojamas kaip kraujo auka, kalbėjo apie laiką, kai bus paaukota paskutinė auka, kad kartą ir visiems laikams atneštų poilsį taro Dievo ir žmonių. Jėzus yra tas poilsis. Jėzus atnešė tą šabo poilsį.

 

Tačiau norėdami įeiti į Jo poilsį, turite liautis nuo savo darbų. Jūs turite priimti malonę. Ir kartą priėmus, jūs negalite grįžti prie darbo formulių, kad rastumėte taiką su Dievu Tėvu. Kai jau turi Jėzų, kaip Paulius pasakė Romiečiams 8:32, turėsi viską.

 

Štai kodėl Paulius savo laiškuose korintiečiams ir kolosiečiams ir, kaip matome laiške hebrajams, moko, kad Jėzus yra mūsų sabato poilsis, todėl visos mūsų pastangos sudaryti taiką su Tėvu galima pasakyti paseno. Jėzus yra viskas, ko mums reikia. Kai mes Jį turime, tai yra įrodymas, kad mes nustojome  savo darbais (pastangomis) pasiekti Dievą.

 

Tikėjimas jaučiamas kaip ramybė. Tais laikais, kai pirmą kartą mokiausi apie tikėjimą ir malonę, kai susidurdavau su problema,   stengdavausi sužadinti tikėjimą, bandydavau kažką daryti.  Kalbėdavau ir skelbdavau  „tikėjimo žodžius“, galvodamas, kad tai yra tikėjimas. Bijodamas  arba nerimaudamas dėl sąskaitos, kuriai neturėjau pinigų, ir kalbėdamas teigiamai  apie aprūpinimą –  maniau, kad tai yra „ pasilikti tikėjime“.

 

Bet atsitiko kuriozinis dalykas. Pastebėjau, kai tiesiog sustabdžiau visas pastangas , įveikiau savo baimę ir atidaviau ją Tėvui, mano dvasioje atėjo ramybė, kurią paėmė mano protas. Ir tada atėjo atsakymas. Buvo tiesioginis ryšys tarp savo darbų nutraukimo, ramybės ir atsakymo gavimo. Lygiai taip pat buvo atvirkščiai. Kai nerimaudamas ir kažką darydamas sunkiai dirbau, kad galėčiau kalbėti ir pareikšti, tiesą sakant, iš baimės, kad poreikis nebus patenkintas, tai niekada neįvykdavo arba man reikėjo įdėti daug darbo, kad tai įvyktų.

 

Tikėjimas jaučiamas kaip ramybė – tai pamoka, kurią išmokau per sunkių smūgių, bandymų ir klaidų mokyklą. Ir vis dėlto čia visą laiką buvo parašyta Hebrajams 4: Tas, kas įžengė į Jo ramybę, liovėsi nuo savo darbų“.

 

Štai kodėl Hebrajams 4:11 sakoma: „Tad stenkimės įeiti į tą poilsį (ramybę), kad nepaliktume tikėjimo“.

 

Tikėjimas jaučiamasi kaip taika, ramybė – stenkitės įeiti į ramybės poilsį, nustodami nerimauti, baimintis ar naudoto religinės formules, kurios  skirtos „ką nors padaryti“, kad padėtų jūsų situacijai ir (arba) paskatintų Dievą veikti. Tiesiog paleisk. Tegul Jėzus būna tavo poilsis. Dirbk, kad patektum į Jo poilsį.

 

Čia mes pratęsime kitą savaitę, iki tol, laiminu,

Džonas Fenas