Dabar aš supratau. 2 dalis, Garbanos ir vualis

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 21 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kai paimu Krisą iš Globos namų vienas iš pirmųjų dalykų ką jis padaro, tai paima mano telefoną, nes ten aš turiu vaikiškų dainelių ir kai mes važiuojame tvarkyti reikalų, mes klausomės tų dainų. Jos yra įvairiausių žanrų, tarp kurių galima rasti dainas iš „Muzikos garsų“, „Merė Popins“, „Mikio Mauzo“, krikščioniškų dainų iš „Spurgų pardavėjo“ bei kitų.

Vieną dieną, kai jis laikydamas rankoje mano telefoną klausė Mikio Mauzo, ir žiūrėjo į albumo viršelį, kur buvo pavaizduoti Mikis ir jo draugai, jis pasakė: „Pažiūrėk tėti, Mikis turi tokias ausis kaip tu!”

Aš maniau, kad jis juokauja, sakydamas, kad mano ausys didelės ir apvalios kaip Mikio, bet jis turėjo galvoje, kad Mikis Mauzas turi ausis, kaip kiekvienas žmogus. Aš atsakiau: „Jis turi, ar ne?“ Ir jis atsakė juokdamasis: „Taip cha, cha, cha“ ir juokėsi ir aš juokiausi kartu. Aš galvoju, kad jis pajuokavo, bet ir vėl...

Istorija, kultūra ar Dievo įsakymas?

Abu Paulius ir Petras mums sako: „Visas Raštas Dievo įkvėptas* - ir - ...šventi Dievo žmonės kalbėjo įkvėpti Šventosios Dvasios.“ (*2 Timotiejui 3:16, 2 Petro 1:21)

Visas Raštas buvo įkvėptas Dievo, bet tai nereiškia, kad visas Raštas yra Dievo įsakymas. Įvykis, kai Dovydas užlipo ant namo stogo ir pamatė besimaudančią Batšebą* yra informacija, o ne įsakymas daryti tą patį. Kai kas yra istorija, kai kas kultūra, kai kurie dalykai tai patarimai kaip mes turime gyventi. (*2 Samuelio 11)

Tyrinėjant Raštą, ne visada būna aišku kas yra ir kas, taip kaip ir Kriso kalba, kad Mikis Mauzas turi tokias kaip mano ausis – ar jis sakė, kad Mikis turi tokias ausis kaip kiekvienas, ar, kad galbūt mano ausys didelės ir apvalios kaip Mikio Mauzo? Jo juokas leidžia taip spėti, bet jei nepaisysite to įvykio konteksto, jūs niekada taip ir nesužinosite.

Taigi kai Paulius sako: „...Taip pat, kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu, bet, – kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu, – gerais darbais.“ Ar tai kultūrinis reikalavimas? Mes turime suprasti kontekstą ir nustatyti, ar tai buvo įsakymas, ar tik tos dienos kultūra. (1 Timotiejui 2:9-15)

Daug kartų per kelis pastaruosius metus manęs klausinėjo apie moterų rūbus, sugarbanotus plaukus ir visada iš vakarų Afrikos. Istorija tokia, prieš kelis metus viena ar daugiau moterų skelbė, kad jai buvo leista pamatyti pragarą ir teigė, jog ten matė moteris, kurios buvo pragare tik dėl to, kad garbanojosi plaukus. Savo skelbimu ji sukėlė didelį susirūpinimą ir taip mokoma toliau iki šios dienos.

Kaip mums teisingai atskirti, kur yra Žodis, o kur kultūriniai reikalavimai?

Pamatinė samprata turi būti tokia – Kristus gyvena mumyse ir dabar mes esame Dievo šventyklos. Paulius sakė: „Nuo dabar aš nepažįstu nei vieno pagal žmogiškus standartus, nes kiekvienas Kristuje yra naujas kūrinys*.“ Dar jis sakė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ Ir dar „Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.“ (2 korintiečiams 5:16-17, Galatams 3:28; 6:15-16)

Tai reiškia, kad pagal tai, ką Kristus padarė mums, me esame lygūs – vyrai ir moterys, nuo aukščiausių visuomenės sluoksnių iki žemiausių, mes esame lygūs visi, nes esame išgelbėti tuo pačiu Jėzaus krauju ir esame nauji kūriniai Jame.

Todėl mes nieko negalime padaryti ar pridėti prie mumyse esančio Kristaus. Mes negalime dėvėti tam tikrų rūbų, ar šukuoti tam tikru būdu plaukų, kad pagerintume Kristų mumyse. Mes negalime duoti pakankamai pinigų, kad pagerintume ar kažką pridėtume prie mumyse esančio Kristaus. Tėvas davė mums Savo Sūnų, kuris gyvena mumyse Šventąja Dvasia; ką mes dar galime padaryti, kad kažką pridėtume ar pagerintume? Nieko. Taigi tiesiog gyvenkime.

Bet šitos dvasinės tiesos veikia įvairių kultūrų kontekstuose, kurie kultūriškai gali riboti tas laisves ir lygybes.

Romiečiams ir korintiečiams* Paulius sakė, kad stabas yra niekas, tačiau ne kiekvienas turi tokį supratimą, taigi jis mokė būti taktiškais su tais, kurie yra silpnesnio tikėjimo ir nevalgyti maisto, kuris buvo paaukotas stabams, arba būti taktiškais su tais kurie garbinimui renkasi tą o ne kitą dieną, arba su vegetarais ir taip toliau. Sakė nenaudoti savosios laisvės broliams Kristuje įžeisti, už kuriuos taip pat mirė Jėzus. (Romiečiams 14; 1 Korintiečiams 8:4,7; 2 Korintiečiams 10:23-33)*

Taigi jis sako, kad žmonos Efeze nesigarbanotų plaukų ir nesipuoštų brangakmeniais, nes pagal to meto romėnų kultūros paprotį moterys garbanodavosi plaukus ir dažnai ant šukuosenos viršaus užsidėdavo sparnus papuoštus brangakmeniais. Kartais brangakmenius jos įsiūdavo į savo rūbus. Taip daroma net šiandien. (Knyga „Cezarių žmonos“ – tai gera istorinė knyga apie sugarbanotus plaukus bei brangakmenius).

1 Timotiejui 2:9-15, Paulius Efezo moterims sakė nedemonstruoti savo turtų, kaip mokė to meto paprotys, bet verčiau rodyti savo širdžių „dvasinį turtingumą“ ir gyventi Viešpačiui.

Įsidėmėkite: žmonės teigia turį įvairiausių patyrimų ir skelbiasi matę įvairiausių dalykų, bet netgi jei tie patyrimai yra tikri, žmonės, kurie nesubrendę amžiumi, charakteriu ar Žodžio pažinimu ir pilni religinių tradicijų, reaguoja į dvasinius išgyvenimus per pritemdytus savo kartos, kultūros ir religinio mokymo akinius. Ir tai yra net tada kai jie yra sąžiningi!

Štai kodėl 4 metų berniukas pasakoja, kad matė danguje žmones su sparnais, ar maža mergaitė piešia gražaus ir romantiško Jėzaus portretus, teigdama, kad Jis taip atrodo, o mažas berniukas sutinka su ja. Jie vaikai, taigi dalykus aplink save jie mato per vaikystės ir nebrandumo filtrą. Panašiausias vaizdas kurį aš mačiau kaip atrodo Jėzus yra Turino drobulėje. Jis nėra gražus, atrodo vidutiniškai, o apie Jo išvaizdą sukurta perdėta nuomonė.

Vualis ir tylėjimas?

1 Korintiečiams 11:1-16, Paulius rašo apie moteris Korinte, kurios išsilaisvino Kristuje ir nebepaisė vietinės kultūros. Jos nusiimdavo savo vualius, nes Kristus joms suteikė laivę.

Tomis dienomis vualis prilygo sutuoktuvių žiedui. Tai reiškia, kad kiekviena ištekėjusi moteris lankydamasi namų surinkime, įeidama pro duris nusiimtų savo sutuoktuvių ženklus. O tai reiškė nepagarbą tiek joms pačioms, tiek jų vyrams, tiek Dievui, tiek jų santuoką bei namus saugantiems angelams, nepagarbą susirinkusiems žmonėms ir vietiniams papročiams! Paulius įsakė užsidėti tuos vualius, nors jos ir buvo laisvos jų nenešioti.

Tris kartus toje pastraipoje jis rašo, kad tai yra paprotys ir kad jie patys tuo įsitikintų.* Jis taip pat rašo, kad žmonos gali melstis ir pranašauti susirinkimuose, tik tegu tinkamai rengiasi.* Žmonės kažkodėl dažnai ignoruoja šį faktą, kai skaito trimis skyriais toliau, kur rašoma apie tvarką ir eiliškumą, kai Paulius, dėl to, kad susirinkimas vyktų sklandžiai, žmonoms turinčioms klausimų sako, jog jos tepaklausia vyrų namie. Kai kurie tai supranta, esą moterys susirinkimuose iš viso negali kalbėti – netiesa- žiūrėkite į kultūrinį ir istorinį kontekstą!

Iš Apaštalų darbų 18 skyriaus mes žinome, kad romėno Justo namuose staiga pradėjo kartu rinktis trys kultūros - romėnų, graikų ir žydų, ir tai kėlė sumaištį. Taigi Pauliaus nurodymai yra dėl tvarkos, eiliškumo ir mandagumo, kai esi svečias kieno nors namuose. * (1 Korintiečiams 11:5-6, 13; 14;26-40*)

Jis gi nebūtų 11 skyriuje joms liepęs melstis ir pranašauti, o po to, 14 skyriuje įsakęs tylėti – taigi kontekstas ir kultūra yra svarbu. Tas pats ir 1 Timotiejui 2:14-15, kai jis moterims liepia nedemonstruoti savo turtingumo garbanotais plaukais ir nešiojamais papuošalais ir įsako nesiglemžti valdžios iš vyrų. Mokymas, kalbėjimas, pranašavimas vykstantis susitarime su vyru santuokos harmonijoje yra gerai, bet moters piktnaudžiavimas laisve Kristuje, vietinės kultūros, taikos santuokoje ir tvarkos kontekste, žeidė santuoką ir kenkė evangelijos skelbimui.

Gerai! Dabar aš nebepradėsiu apie apsiausto skverno nupjovimą, apie tai kitą savaitę. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Dabar aš supratau. 1 dalis, Ką Jėzus rašė dulkėse?

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 14 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Barbaros tėtis buvo legendinis žodžių painiotojas, sakydavo vieną žodį, o galvoje turėdavo visai kitą arba visiškai supainiodavo sakomų žodžių tarmę. Mane tai labai prajuokindavo.

Vieną kartą jis kažką dirbo ir negalėjo sutaisyti, o aš priėjęs paklausiau kaip sekasi. „Negaliu suprasti kas čia negerai, aš visiškai užkietėjęs dėl šito dalyko!” - atsakė jis labai susierzinęs, net nesuvokdamas, kad iš tiesų norėjo pasakyti - „Aš esu susinervinęs” (nors gali būti, kad iš tiesų mes niekada taip ir nesužinosime, ką jis turėjo omenyje tai sakydamas). Aš nusijuokiau, bet tik tyliai, nes jau tada buvo aišku, kad jis yra mano būsimas uošvis.

Barbara paveldėjo tą žodžių sumaišymo geną ir per visus tuos 50 metų, kai esame pažįstami, tiek jai, tiek man tai sukeldavo be galo daug nesusipratimų (o mes pažįstami nuo 7 metų).

Nesenai aš pagaminau Chorizo (choe-rees‘-oh) dešrą. Chorizo – tai dėl paprikos ir čili miltelių labai aštri, raudona meksikietiška dešra, kuri dažniausiai yra pateikiama su kiaušiniais ar viščiuku. Šiaip dešra aš nepasitikiu, nes nemėgstu ausų, knyslių ar liežuvių sudėtų į ją (nenoriu ragauti nieko, kas galėtų ragauti mane, cha, cha). Gaminu pats, todėl žinau ką dedu. Ryte man ypač patinka dešra su kiaušiniais, kartais dar dedu ją į Huevos Rancheros (kas nežinote to, paieškokite).

Problema ta, kad Barbara neištaria Chorizo (choe-rees-oh). Kai ji klausia ar mes jos turime, ji taria - „Cho-Zorro“ - skamba panašiai kaip 19 amžiaus meksikiečių liaudies herojaus vardas, kuris ant savo valgio išgraviruodavo didelę raidę „Z“! (Zorro – meksikiečių literatūroje žymus herojus, yra keli filmai apie jį).

Chorizo ar Cho-Zorro, mes abu žinome, kad tai apie mano naminę, meksikietišką dešrą.

Bet taip būna ne visada, ypač kai skaitome Biblijos eilutes

Šioje serijoje, daugelį pastraipų pateiksiu žydų ir romėnų kultūros bei istorijos kontekste. Daugelis žmonių nebuvo išmokyti suprasti šių dalykų Rašto kontekste, todėl daugelis tiki, kad tarkime, jų skaitoma pastraipa yra apie „Cho-Zorro“, kai iš tikro faktiškai ji kalba apie „Chorizo“.

Ką Jėzus rašė dulkėse

Mus mokė, kad Jono 7:2, Jėzus ėjo į Palapinių šventę Jeruzalėje. Palapinių šventė primena, kad Dievas gyvena su žmogumi. Ji paskutinė iš 7 biblinių švenčių, minima Kunigų knygos 23 skyriuje. Jono 7:37-39 parašyta:

„Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.“

Skamba nuostabiai, bet reikšmė tampa dar didingesnė, kai supranti kultūrinį kontekstą. Palapinių šventėje yra ceremonija „Beit Fashoevah“ arba „Trykštančio vandens namai“, ji buvo atliekama kiekvieną šventės dieną, visą savaitę.

Kai Šventykloje vykdavo aukojimai, grupė kunigų išeidavo pro Rytinius Vartus į artimiausią slėnį prisipjauti žilvičių šakų. Manoma, kad šakos buvo apie 25 pėdų (7,5 m) ilgio, ir kunigai, kiekvienas laikydamas po šaką, sustodavo sudarydami kolonos formą. Laikydami iškeltas šakas, sutartinai eidavo šventyklos link, unisonu siūbuodami iškeltąsias šakas pirmyn ir atgal.

Šakų siūbavimas sukurdavo šniokščiančio vėjo įvaizdį, kuris simbolizuoja Dievo Dvasią. Kai tai vykdavo, Aukščiausiasis kunigas ir jo padėjėjas išeidavo iš šventyklos per Vandens vartus į Siloamo tvenkinį prisipilti į auksinį ąsotį vandens, vadinamo „Mayim Hayim“ arba „Gyvasis Vanduo“. O sidabrinį ąsotį padėjėjas pripildydavo vynu. Atkreipkite dėmesį, kad sidabras Senajame Testamente visada reiškia teisumą, o auksas tyrumą ir šventumą.

Kai buvo aukojami gyvuliai, kunigai nešini žilvičio šakomis 7 kartus apeidavo altorių, tada padėdavo tas šakas ant aukos viršaus suformuodami palapinę arba sukka. Po to, Aukščiausias kunigas išliedavo Gyvąjį Vandenį kaip auką, o jo padėjėjas išliedavo vyną ir susirinkę žmonės kartu giedodavo Izaijo 12:3:

„Jūs su džiaugsmu semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinių.“ (Čia žodžiui „išgelbėjimas“ panaudotas hebrajiškas Yeshua, būtent tai reiškia vardas Jėzus arba Jėšua)

Ir štai kodėl paskutiniąją Palapinių šventės dieną Jėzus – Yeshua šaukė, kad Jis yra tikrasis gyvojo vandens šaltinis. Kiekvienam klausančiajam turėjo būti aišku ką Jis sakė, būtent tai, kad tas, Kurį jie šventė, buvo tiesiog prieš jų akis. Štai kodėl Jono 7:44, vieni norėjo Jį suimti, o kiti stebėjosi.

Palaukite, bus dar daugiau!

Per ilgąją Palapinių ir Gyvojo Vandens šventės savaitę, kunigai skaitė daugelį pastraipų apie Gyvąjį Vandenį, o kitą dieną, šventei pasibaigus, tai buvo 8-toji diena (Shemini Atzeret), vykdavo minėjimas vadinamas „Simchat Torah“ arba „Džiaukimės Tora (Žodžiu).“

Visą savaitę visa tauta šventė palapinių šventę gyvendama laikinose pastogėse, minėdama Dievą gyvenantį su žmogumi. Kiekvieną iš tų 7 dienų jie minėjo, kad Jis yra Gyvasis Vanduo, kurį atskleidė Dvasia žilvičių šakų sukeltame vėjyje. 8 dieną jie surišdavo jas visas kartu ir džiaugdavosi Žodyje.

Jono 8:1-2 pasakojama, kad po šventės, 8-os dienos rytą, kai jie minėjo „Džiaukimės Žodyje“. Jėzus atėjo į šventyklą, ir pas Jį buvo atvesta moteris sugauta svetimaujant. Jo paklausė:

„Mozės Įstatyme mums įsakyta tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi? - Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.“

„Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. - Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį...“ Jono 8:5-10

Ką Jis parašė?

Žmonėms šis klausimas kildavo šimtmečiais, bet aš manau, kad atsakymas atskleidžiamas pačioje šventėje. Nes visas septynias Palapinių šventės dienas buvo skaitoma viena pastraipa iš Jeremijo knygos:

„Mūsų šventykla yra šlovingas sostas, išaukštintas nuo pradžios. Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes (jų vardai), nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.“ Jeremijo 17:12-13

Vardų rašymas dulkėse yra kontrastas tikinčiųjų vardų rašymui Gyvenimo knygoje. Jeremijas akcentuoja, kad jų vardai arba gyvenimai, įrašyti į žemės dulkes reiškia, kad jie prakeikti ir bus užmiršti taip lengvai, kaip vėjo nupūstos žemės dulkės.

Tai paaiškina kodėl jie nuėjo apkaltinti savosios sąžinės (visi, kurie atmes Tave bus sugėdinti), pradedant nuo vyresniųjų (kurie turėjo daugiausia valdžios, nuodėmių ir iniciavusių egzekuciją moteriai) iki jauniausių.

Atkreipkite dėmesį į 14-15 eilutes šioje Jeremijo pranašystėje, nes būtent tai gavo moteris, kai Jėzus pasakė jai, kad Jis jos nesmerkia:

„Viešpatie, pagydyk mane, tai būsiu sveikas; gelbėk mane, tai būsiu išgelbėtas, nes Tu esi mano gyrius! Jie man sako: - Kur Viešpaties žodis? Teateina dabar!“

Jei tai dar nesuteikė jums aiškumo, palaukite, bus dar daugiau

Palapinių šventė taip pat yra žinoma kaip „Pasišventimo šventė“, „Šviesų šventė“ ir „Tavo Džiaugsmo laikmetis“, nes šios šventės metu Saliamonas pabaigė šventyklos pašventinimą. Buvo paprotys šventykloje pastatyti 4 dideles lempas, pagrindinė iš jų buvo vadinama „Pasaulio šviesa“.

Štai kodėl Jono 8:12, Jėzus pasakė: „Aš esu pasaulio šviesa.“ Dabar Jo teiginiai apie tai, kad Jis yra Gyvojo vandens šaltinis, Pasaulio šviesa, bei tas Jo rašymas ant žemės tampa aiškesniais. Tikiuosi, kad tai jus palaimino, aš būnu sujaudintas kiekvieną kartą, kai skaitau šiuos skyrius, ir tuo norėjau pasidalinti su jumis.

Kitą kartą, nuometai, sugarbanoti plaukai, apsiausto skverno nupjovimas... kaip tai jaudina! Bet dabar aš esu alkanas ir noriu Cho-Zorro. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Ką reiškia paimti savo kryžių? 4 dalis/ Tvirtovės

John Fenn, 2015 m. lapkričio 7 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš pasakojau trijų žmonių istorijas, kurie nukryžiavo seną mąstymo būdą, kad galėtų mąstyti naujomis mintimis: paauglys, kuris vogdavo iš parduotuvių ir priklausė blogai draugijai; pasileidusi mergina mėginusi užpildyti savo širdies tuštumą, vildamasi, kad kiekvienas kitas vaikinas, su kuriuo ji turės lytinius santykius, bus „būtent tas“; ir korumpuotas verslininkas, kuris imdavo grynais, vengdamas deklaruoti pajamas.

Visi trys, savo prote, ant kryžiaus nukryžiavo senas mintis, kad galėtų mąstyti naujomis mintimis: paauglys, nepaisydamas patyčių ir erzinimo, liovėsi vogti ir nutraukė savo ryšius su grupe; mergina, susitelkusi ir pažinusi savo dangiškąjį Tėvą, apsaugojo santykius, kad jie išliktų tyrais, nors ir atmesta bendraamžių ir vaikinų, su kuriais ji miegojo; ir verslininkas, liovęsis prašyti grynais, pateikiantis teisingas sąskaitas, nors jo bendradarbiai kraipė galvas, nesuprasdami staiga atsiradusios „religijos“ jo gyvenime.

Aš baigiau klausdamas, o kas jeigu jie nebūtų nukryžiavę savo minčių?

O kas jei tie minėti asmenys toliau tęstų savo kelionę su Viešpačiu, bet toje vienoje, kiekvieno jų gyvenime, minčių srityje, atmestų apreiškimą iš Dievo ir užsispyrusiai atsisakytų nukryžiuoti senąsias mintis? O kas jeigu jie pasilaikytų senąsias mintis ir dargi jas gintų? Galbūt jiems patiko būti priimtiems? Galbūt jiems patiko jausmas, kurį sukeldavo nuodėmė? Galbūt jie tikėjo, kad palikę nuodėmę nebeturės jokio malonumo?

Jie tebėra tikintieji, bet pirmasis - laikas nuo laiko vagia iš parduotuvių, laikosi senų draugysčių, tačiau lanko surinkimą (bažnyčią) ir krikščioniškus koncertus. Jauna panelė – myli Dievą, bet mėgsta ir dėmesį, bei atsitiktinius seksualinius santykius. Ji sako sau, kad dabar esanti jautresnė rinkdamasi su kuo miegoti. Korumpuotas verslininkas – išoriškai lyderis savo bendruomenėje, bet šioje vienoje srityje, neleidžia Dievui padaryti įtakos jo mintims.

Kai asmuo kažkurioje srityje atmeta apreiškimą iš Dievo ir laikosi senųjų savo minčių, kiekviena tų minčių, pasireiškia kaip atsitiktiniai veiksmai, tampantys reguliariais įpročiais. Po to, tai tampa gyvenimo stiliumi ir asmens „pojūčiai sustabarėja“* - mintys toje srityje tampa tvirtove.

*Efeziečiams 4:19

Kai nenukryžiuojamos senos mintys – susikuria naujos tvirtovės

2 Korintiečiams 10:3-5, yra pastraipa, dažniausiai naudojama „dvasinės kovos“ mokymuose, tačiau naudoti ją tokiu būdu, iš dalies yra klaidinga.

„...mes kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui...”. 2 Korintiečiams 10:4-5

Mūsų kovos ginklai yra skirti proto tvirtovių griovimui, kurios yra samprotavimai, o ne demonai. Taigi, nukryžiuojamos mintys. Jūs nugriaunate jas, kai jos, kažkuriuo tai klausimu sukyla prieš apreiškimą ar Dievo mintis.

Žodis „tvirtovės“ reiškia „įtvirtinimai“ - tai karinis terminas, reiškiantis, kad asmuo, toks kaip tas vagiliaujantis jaunuolis, pasileidusi moteris, korumpuotas, bedieviškai mąstantis verslininkas, saugos šias mintis kaip karinę, galingai ginamą tvirtovę ar pilį. Jis ginčysis arba tiesiog laikysis savo, kad tik atremtų kitų nuomones ar idėjas.

Tos mintys yra asmens ginamos tvirtovės, o tai reiškia, kad Dievo mintys, ar kokios nors kito asmens mintys tuo klausimu, turi būti nutildytos. Tokiu būdu jos tampa tvirtove. Asmeniui, kuris tvirtai įsikibęs į savo gerai saugomus samprotavimus, jokie argumentai nėra veiksmingi, o tai reiškia, kad toje srityje jis nutildys ir Dievą, ir kitus. Ilgainiui, atskirdamas save kaip vienišą salą, liks vienas, su savąja idėja apsaugotoje tvirtovėje.

Kaip kontrastas Romiečiams 12:2 moko: „Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, tapkite transformuoti (gr. metamorphosis, pereikite metamorfozės procesą) atnaujindami savo protą...“

Nėra kito būdo augti Kristaus mokyme, nes žodis mokinys reiškia tą, „kuris mokosi“. Mokymasis reiškia tyrinėti bei priimti naujas mintis vietoje senų. Norite pakeisti savo gyvenimą? Pradėkite nuo senų minčių žudymo, priimkite naują gyvenimą – Kristaus mintis apie viską!

Kaip ta jauna moteris, gulėjusi su vienu po kito vyrais, kad užpildytų tuštumą širdyje, manydama, kad kiekvienas kitas turėtų būti „vienintelis“. Taip ir daugybė krikščionių, bėgioja pirmyn ir atgal į vieną konferenciją po kitos, ieškodami „tos“, kuri užpildys jų širdies tuštumą, išgydys juos arba jų šeimą. Jie ignoruoja sunkų darbą, kad tikrai taptų mokiniais, senąsias mintis keisdami naujomis, paimdami senąsias į nelaisvę ir po to nužudydami jas ant savo kryžiaus. Tai sunkus ir kankinantis procesas, todėl Viešpats ir naudoja kryžių, kaip pavyzdį. Jis žino koks sunkus šis procesas, bet nėra kito būdo.

Sėkmė kovojant su tvirtovėmis

Manuoju atveju, aš savęs nekenčiau. Kai man buvo 11, tėtis paliko šeimą. Tas atstūmimas sužeidė mane iš esmės. Aš neturėjau krypties, ieškojau tėvo, priėmimo, savo vertės suvokimo. Kaip ir daugelis vaikų, aš kaltinau save dėl tėvų skyrybų ir dėl to savęs nekenčiau.

Po to, kai atgimiau iš naujo ir buvau pakrikštytas Šventą Dvasia, aš vis dar tebeturėjau neapykantos sau ir savęs atmetimo tvirtoves. Dėl to savo gyvenime neturėjau jokios krypties. Man tiesiog niekas nerūpėjo.

Bet aš pradėjau daryti tai, ką sakė Biblija – atnaujindavau savo protą, taigi, manasis mąstymas transformavosi. Kaskart, kai tik į mano protą ateidavo mintis apie atmetimą ar neapykantą, aš atremdavau tą mintį kita mintimi, pavyzdžiui: „Aš nesu geras, net Tėvas negali manęs panaudoti /-/ Jėzus mirė už mane, taigi aišku, kad Tėvas nori manęs ir gali naudoti mane pagal Savąją valią“; „Aš nekenčiu savęs, jaučiuosi kaip spąstuose /-/ Tėvas myli mane besąlygiškai, Jis turi turėti planą man“.

Prote vyko ir daug kitų, tokių kaip šitos, kovų. Nedieviškosios mintys nėjo savo noru į nelaisvę ar ant kryžiaus. Kai tik manajame prote jos pakeldavo savo baisias galvas, ten pat aš turėdavau jas vieną po kitos nuvesti ir matyti kaip kiekviena iš jų miršta Tėvo apreiškimo buvime. Jis atskleisdavo, kad kiekviena jų yra melas.

Tokia minčių konfrontacija manyje vyko kiekvieną dieną. Metai iki to, kol Jo mintys tapo pirmąja mano prigimtimi, aš jau žinojau, kad esu besąlygiškai mylimas ir galiu Juo pasitikėti. Aš atmečiau versiją trukdančią augti Jame – norėjau Jo viso ir vienintelis būdas Jį pažinti, buvo mąstyti taip kaip Jis, nes Jis, tikrai nepradės mąstyti taip kaip aš .

Tas pats procesas vyko, kai reikėjo atleisti tėčiui. Aš tai padariau, kai man buvo 19 metų, tačiau prireikė 10 metų, kol manieji jausmai susiderino su manuoju sprendimu. Perskaičiau Morkaus 11:25, kur Jėzus sakė: „Kai jūs meldžiatės, atleiskite...“ tai reiškia, kad atleidimas yra sprendimas, o ne jausmas. Taigi aš nusprendžiau atleisti, nors vis dar jaučiausi įžeistas, atstumtas ir piktas dėl tokios neteisybės.

Tai buvo tikri ir teisingi jausmai ir aš neketinau leistis religiškai manipuliuojamas, neigti faktus apie situaciją – tai būtų neteisinga. Dėl to ką jis padarė, aš teisingai jaučiau pyktį ir atstūmimą. Bet faktai nepadarė įtakos mano sprendimui atleisti jam. Atleidimas buvo iš karto, o manieji jausmai, kurie turėjo būti sutvarkyti dėl manojo sužeidimo ir neteisybės buvo teisėti ir tikri, jie truko net 10 metų.

Kiekvieną kartą, kai vienas iš mano brolių ar sesių prisimindavo „skyrybas“ man vėl sukildavo stiprios neapykantos, pykčio, atstūmimo ir kitos emocijos. Bet savo prote buvau apsisprendęs priešintis kiekvienai pykčio ir neapykantos minčiai skirtai tėčiui apmąstyti: „jam aš atleidau prieš daug metų, taigi jausmai turi nurimti, nes jam jau atleista“. Pasipriešinimas vyko vėl ir vėl, ir taip 10 metų.

Tai tęsėsi kol man suėjo 26. Žiūrėjau į savo žmoną ir sūnus ir stebėjausi, kaip apskritai mano tėtis galėjo mus palikti, man jaunam sukelti didžiulę gyvenimo netektį, apiplėšti mano paauglystės metus. Suvokęs pastarąją neteisybę, turėjau pripažinti, kad netekau savosios paauglystės su tėčiu. Jau būdamas 20 supratau, kad nebėra galimybės atsukti laiko atgal. Kai galutinai tai suvokiau, kad niekada jau nebesusigražinsiu savo paauglystės metų, kažkaip susigyvenau su tuo neteisybės supratimu, ir tuomet poilsio bei ramybės jausmas susiderino su mano, prieš 10 metų padarytu apsisprendimu atleisti. Prisiminimai išliko, bet nebebuvo jokio įsižeidimo lydinčio kiekvieną prisiminimą. Atleista jam buvo prieš 10 metų, bet tik dabar mano jausmai susiderino su manuoju sprendimu.

Nėra jokio kito kelio augti Kristuje, tik sunkus darbas konfrontuojant kiekvieną žmogaus ar šėtono mintį, ir atremti jas apreiškimu iš Tėvo paremtomis mintimis. Tai procesas, tačiau galutinis rezultatas – transformuotas protas ir gyvenimas. Tu tai gali.

Kitą savaitę nauja tema, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Ką reiškia paimti savo kryžių? 3 dalis/ Nuodai

John Fenn, 2015 m. spalio 31 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Pusryčiams kartais aš užsinoriu dubenėlio avižinių dribsnių ir štai atėjo viena tų dienų. Lentynoje mes turėjome airiškų „Steel Cut“ avižinių dribsnių, nors galiojimo laikas pažymėtas ant pakuotės jau buvo pasibaigęs, aš nemačiau judančių kirminiukų, taigi prisipildžiau pilną indą – cha, cha.

Užpyliau pienu, sumaišiau ir visas turinys, kartu su keturiais sviestiniais skrebučiais, greitai dingo skrandyje. Skonis buvo šiek tiek keistas – aštrus ir aitrus, bet pagalvojau, kad tai dėl to, jog čia airiškas avižinių dribsnių variantas.

Žinojau, kad ir Barbara norės paragauti to ką aš valgau (paskaitykite ankstesnes serijas), todėl gamindamas avižinius dribsnius sumaišiau pakankamai, kad liktų ir jai. Ji įsibėrė jų į savo dubenėlį, užpylė pienu, išmaišė, atsisėdo ir pilną šaukštą mišinio įsidėjo į burną, bet iš karto išspjovė: „Fu! Tie dribsniai pasenę. Baisu. Jie apkartę. Išpilk laukan; tikiuosi, kad nevalgei! Gali apsirgti, pavalgyk kažko kito!“

Aš atsakiau: „Per vėlu, jau suvalgiau didelį indą dribsnių. Ir aš pagalvojau, kad skonis keistas, bet nuodai man pakenkti negali, nes nežinojau, kad tai nuodinga. Taigi pamoka išmokta, jokios žalos. Įtariau, kad tas keistas skonis ne dėl rūšies ypatumų“. Vietoj to ji suvalgė dubenėlį šaltų grūdų. Aš, visą tą dieną, jaučiausi gerai.

Senos mintys, kurios turi būti paimtos ant kryžiaus ir nunuodytos.

Aš rašiau apie tai, kaip Petras sakė Viešpačiui, kad Jis neturi eiti ant kryžiaus, o Jėzus atsakė, kad tas mąsto žmogiškai, ne Dievo mintimis ir jam reikia nukryžiuoti savąsias mintis ir priimti Dievo mintis.

Praeitą savaitę dalinausi, kad pirmosios mintys, kurios turi būti nukryžiuotos yra neapykanta sau, nes įsakymas mylėti Dievą ir mylėti artimą kaip save patį, negali būti įvykdytas pirma nepamilus savęs paties.

Aš dalinausi apie tai, kad kai kurie tikintieji, prieš iššokdami į priekį ir priimdami apreiškimus apie kitus tikėjimo dalykus, niekada iš tiesų nebuvo gavę šio apreiškimo. Nepažinę tikrojo apreiškimo apie Tėvo meilę, jie neturi stabilaus pamato, todėl savo tikėjime praranda pusiausvyrą.

Čia kaip ruošiant gausius dvasinius pusryčius, susidedančius iš dvasinio skrebučio, dvasinio pieno, dvasinių avižinių dribsnių, gali niekada nesuvokti, kad vienas iš tų elementų yra nuodai sumaišyti su kitais. Iš išorės jie atrodo dvasingai, bet realybėje turi nuodų.

Kai aš jau turiu šiuos apreiškimus, kas toliau?

2 Petro 1 skyriuje, pradedant 5 eilute, Petras pasakė:

„...todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę – pažinimu, pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu, maldingumą – brolybe, brolybę – krikščioniška meile (agape). Tai moko nesavanaudiško gėrio ir naudos kitiems siekimo.“

Atkreipkite dėmesį, kad „dorybė“ yra pirmasis charakterio bruožas, išvystomas po pagrindinių apreiškimų apie Jėzų Kristų ir apie besąlygišką meilę mums.

Asmuo, žinantis, kad Jėzus yra Viešpats, ir, kad vieną dieną kiekvienas iš mūsų stosime prieš Jį duoti apyskaitos už savo gyvenimą ir žinantis, kad Jis myli jį besąlygiškai, daugiau nenorės vogti, meluoti ir sukčiauti savo naudai. Dorybė yra pirmasis charakterio bruožas, po šių apreiškimų, pridedamas prie asmens tikėjimo.

Kur miršta senosios mintys ir atsiranda naujosios

Tarkime, naujai atgimęs paauglys, SU tais nuostabiais apreiškimais, kurie stimuliuoja jo mintis, susitinka senus draugus, norinčius po pamokų eiti į parduotuvę vagiliauti. Dabar jaunuolis suvokia, kad yra atsakingas Jėzui ir todėl, kad myli save, ir žino, kad jis ir jo draugai taip pat yra mylimi, prote pradeda kovą – eiti ar ne kartu su savo draugais daryti smulkų, linksmą nusikaltimą.

Dabar nebeliko jokios motyvacijos vogti, netgi jeigu jis tokiu būdu galėtų įsigyti dar vieną porą naujų batų. Potraukis vogti dingęs, todėl dabar jam reikia charakterio stiprybės, pasakyti savo draugams „ne“ ir būti pasiruošusiam, kad jis bus išjuoktas, išvadintas ir išmestas iš grupės. Nukryžiuodamas savo senas mintis ir leisdamas naujoms mintims būti jo mintimis, prie savo tikėjimo jis prideda dorybę.

O kaip su paaugle mergaite, kuri vaikystėje buvo seksualiai išnaudota?

Jos atėjimas pas Viešpatį buvo paskutinis bandymas pasiekti laimę. Ji suprato, kad Dievas realus ir myli ją, tačiau jai sunku mylėti save. Ji negali atleisti sau ir todėl jai sunku patikėti, kad Dievas ją myli.

Tačiau studijuodama Žodį ir tikėjimą, garbinimo ir maldų metu susipažindama su Žodžiu asmeniškai, ne kaip su rašalu parašytu ant popieriaus, o kaip su tuo kuris plaukia iš Jo, ji pamažu liovėsi kovoti su šitomis naujomis mintimis, kad yra besąlygiškai mylima ir leido joms visiškai užpildyti jos protą.

Ir pasimatyme su vaikinu, norinčiu su ja turėti lytinius santykius, anksčiau ji būtų pasidavusi, nes giliai širdyje viltųsi, kad jis tikrai myli ją tokią kokia ji yra, besąlygiškai, tikėdamasi, kad šis iš vaikinų, šįkart bus „tas“, kuris užpildys jos širdies tuštumą.

Tačiau dabar ji turi apreiškimą, kad Jėzus yra Kristus ir, kad ji besąlygiškai mylima. Ji daugiau nebesiekia užpildyti savo širdies tuštumos, nes tai jau įvyko. Troškimas, turėti seksualinius santykius tam, kad laimėtum vaikiną, kuris galbūt yra „tas vienintelis“ užpildysiantis širdies tuštumą – dingęs, ir ji sako jam „ne“ - būtent tai ir turėdama galvoje. Nukryžiuodama savo senas mintis, kad galvotų Dievo mintimis, ji prideda dorybę prie savojo tikėjimo.

Verslo savininkas

Pastarasis turi mažą santechnikos verslą ir metų metais, kai pasitaiko galimybė, prašo kliento sumokėti grynais ir pasiima pinigus neužfiksuodamas, kad tai pajamos, todėl išvengia sąskaitų ir mokesčių mokėjimo.

Bet dabar jis atgimęs ir žino, kad yra besąlygiškai mylimas. Suvokdamas, kad Kristus yra Jame, į klientus jis pradeda žiūrėti kitaip. Tvarkydamas unitazą ar plautuvę tvarko juos taip, lyg Kristus jame tvarkytų kliento santechniką, o jis yra Jo rankos, ištiestos daryti gera žmonėms.

Vieną dieną, ketinęs paprašyti sumokėti grynais, jei tik klientai turėtų grynųjų, jis sustoja, lyg Jėzus stebėtų iš jo vidaus, ir tikrai – Jis stebi. Staiga, stipriai paliečia apreiškimas apie jo sugedimą ir jis sako klientui, kad jeigu tas nori, gali naudoti kortelę ar išrašyti čekį, taip irgi būsią gerai. Nukryžiuodamas senas mintis apie tai kaip vykdyti verslą ir remdamasis apreiškimu, mąstydamas ir elgdamasis naujai, jis prideda dorybę.

Štai čia įeina nuodai...

Jeigu minėti asmenys nusprendžia eiti prieš gautą apreiškimą ir prieš tai, ką jie žino, kad reikia daryti, ir prieš tai, ką jie žino, kad Dievas nori daryti juose, dėl pridėtos prie tikėjimo dorybės. Jų sąžinė tampa sudžiūvusi, kaip perkepęs mėsos gabalas. Sudžiūvimas užkemša gyvenimo syvus ir neleidžia tam prasiveržti į jų gyvenimus, neleidžia atnešti Dievo Gyvenimo į jų gyvenimus.

Ne tik jų sąžinė šiek tiek padžiūvusi, bet leisdami sau šiek tiek vogti, šiek tiek sukčiauti ar šiek tiek vengti mokesčių, kartu su tuo, kas yra gera ir sveika jų dvasiniam gyvenimui, jie leidžia sau suvartoti daugiau nuodų. Visiems jie atrodo šaunūs krikščionys, bet viduje, kartu su tikėjimu, jie leidžia augti nuodingam medžiui.

Štai čia jie ima prarasti pusiausvyrą, nes ignoruoja Tiesos Dvasią esančią jų viduje. Kiekvieną kartą tai darydami, jie sudžiovina savąją sąžinę vis labiau, prarasdami šiek tiek daugiau jautrumo Šventos Dvasios balsui, apie neteisingą x elgesį. Tai vis dažnėja, kol x mokytojas ar x mokymas praranda pusiausvyrą... ir ima krypti iš kelio.

Kažkuriuo metu, jie arba pakils ir darys teisingus dalykus, nužudydami žmogaus mintis ant savo vidinio kryžiaus, ką Jėzus ir įsakė Petrui padaryti su savosiomis – Jėzų nuo kryžiaus saugojusiomis mintimis arba, kartu su didžiais mokymais, kuriuos atranda kelyje, jie pasilaikys šiek tiek žmogaus minčių. Dažnai, kaip ir man netyčia suvalgius užnuodytų dribsnių, Dievo malonė apsaugo nuo amžino pakenkimo, JEI jie mato savo klaidą ir ištaiso ją, jei ne, jie pjaus tai, ką sėjo ir kentės dėl to, nors malonė visada galima, jei jie atsigręžtų į Jį...

Ir... Išnaudojau straipsnio limitą, pratęsime kitą savaitę. Iki tada. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Spalis 2015 / Atnaujinimas apie įvykius Artimuosiuose Rytuose

John Fenn, 2015 m. spalio mėn. 14 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Vau, ar gali spaudos antraštėse dar aiškiau būti parašyta apie tai, kas išpranašauta Ezekielio 38-39 skyriuose? Leiskite jus pervesti per 38 skyrių, čia atsiskleidžiama Dievo perspektyva apie šiuo metu vykstančius įvykius.

7 eilutėje sakoma Gogui, Magogo žemės valdytojui (laikoma, kad Magogas yra Rusija), Ezekielio laikais užėmusiam tolimąją teritoriją į šiaurę nuo Izraelio, pasiruošti ir budėti su jam ištikimomis tautomis, į kurias įeina (Persija) Iranas/Irakas ir (Bet Togarma) Turkija, bei kitos tautos. 9 eilutėje sakoma, kad jų aljansas ateis „kaip audra, kaip debesis uždengsiantis kraštą, su jais bus ir kitų tautų pulkai”. Taip įvardinamos oro IR sausumos pajėgos.

Pamenate, esu sakęs, kad tam, jog šis aljansas įgytų pasitikėjimo savimi, prieš įsiverždamas į Izraelį, visų pirma jis bus atlikęs seriją mažų, sėkmingų įsiveržimų. Vykdydami ekspansijas Artimuosiuose rytuose jie patirs vien tik politines sankcijas. Dėl to jie patikės galintys užpulti ir Izraelį bei patirti tik tokias pat politines ir/ar ekonomines sankcijas.

12 eilutėje sakoma, jog jie manys galį apiplėšti, o apiplėšimas tai – lengvas pasipelnymas. Taigi, dėl tų ankstesnių, gausių užėmimų ir laimėjimų jie taps pernelyg savimi pasitikinčiais ir manys, kad užpulti Izraelį turėtų būti paprasta. 15 ir 16 eilutės atskleidžia, kad jie ateis iš šiaurės kaip galinga armija ir vėlgi pakartojama „kaip debesis” uždengsiantis kraštą.

Tačiau 19-22 eilutės mums sako, kad kai jie ateis iš Šiaurės, Viešpats sukels didelį žemės drebėjimą ir jį lydinčius komunikacijų trikdžius, dėl to armijos, sudarytos iš įvairių tautų, ims naikinti viena kitą. Žemės drebėjimą lydės didelis lietus ir kruša (šiuolaikine terminologija tai reiškia betvarkę žemės pajėgų tarpe, kuri trukdys oro antpuoliams).

Tai kas iki šiol vyksta yra paruošiamasis etapas. Pažiūrėkite kaip tautos reiškia prieštaravimus Rusijai dėl jos kariuomenės ir aviacijos pagalbos Sirijai, jos beveik nieko nedaro arba daro visai mažai. Stebėkite aljanso tarp Irako/Irano ir Rusijos plėtrą.

Per Viešpaties aplankymus triskart man Viešpats pasakė stebėti Turkiją. Turkija šiuo metu yra JAV sąjungininkė, leidžianti mūsų lėktuvams kilti iš jų teritorijos ir prieštaraujanti Rusijos perskridimams virš jų žemės. Stebėkite kaip kažkada ateityje Turkija atsigręš į Rusiją. Pamatysite kaip Sudano ir Libijos tautos, kaip ir parašyta Ezekielio 38 skyriuje, susivienys su Rusija. Ši Ezekielio 38 dalis dar ne iki galo išsipildė. Taigi nepanikuokite, nebijokite... stebėkite Turkiją. Turkija turi didžiausią armiją visame regione ir kai susivienys su Rusija, jie pasijus tarsi tai ir yra pagrindinis veiksnys darantis šią sąjungą nesustabdoma. Beje, melskitės už Izraelį!

Žmonės manęs klausia apie paėmimą ir kodėl...

Kodėl aš tikiu, kad bažnyčios paėmimas artimai susijęs su Ezekielio karo laiku. Paaiškinimas susideda iš keleto sluoksnių, tad leiskite man kai kuriuos iš jų atskleisti.

Pirmasis sluoksnis - supratimas, kad paskutinieji 2.000 metų, kai pagonys įeina į sandorą su Izraelio Dievu buvo paslaptis, kurią Dievas saugojo iki Sekminių dienos Apaštalų darbų 2 skyriuje. Kolosiečiams 1 skyriuje Paulius tai pavadino „paslaptimi, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Dievo šventiesiems. Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie dideli šios paslapties garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – šlovės viltis.”

(Kol 1:26-27).

Dar jis pasakė: „... aš suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams, kad pagonys yra bendrapaveldėtojai, priklauso vienam kūnui ir yra pažado dalininkai Kristuje...” (Efeziečiams 3:4-6)

Ir laiško Romiečiams pabaigoje jis sakė „...pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios, bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui <...> per Jėzų Kristų...” 16:24-27

Šios vietos atskleidžia, kad paskutiniuosius 2.000 metų, pagonių kilmės žmonių, kitaip tariant ne žydų, atėjimas pas Izraelio Dievą, buvo paslaptis, neapreikšta žmonijai iki Sekminių.

Mano mėgstamiausias pavyzdys – kai Luko 4:16-21, Jėzus, skaitydamas ištrauką iš Izaijo 61:1-2: „...skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną...” sustojo vidury sakinio. Jis sakinio vidury sustojo ties: „skelbti maloningųjų Viešpaties metų” ir atsisėdo.

Taigi, Jėzus sustojo vidury sakinio ties: „skelbti maloningųjų Viešpaties metų”. Kodėl? Nes Viešpaties malonės metai – Jo pirmasis atėjimas, o keršto diena – nuoroda į Jo antrąjį atėjimą. Dievas neapreiškė, kad bus maždaug 2.000 metų tarpas tarp „Viešpaties malonės metų” ir „mūsų Dievo keršto dienos”. Štai kodėl Jėzus sustojo vidury sakinio.

Pirmasis sluoksnis, B dalis:

Tai reiškia, kad kiekvienas Senojo Testamento pranašas buvo laikomas nežinioje/tamsoje apie Bažnyčios amžių. Be atsitiktinių nuorodų pagonių atžvilgiu, nebuvo jokių apreiškimų apie „pagonių laiką”, kuris prasidėjo per Sekmines ir tęsiasi iki mūsų laikų ir mūsų dienų, tai yra   šie – paskutinieji 2.000 metų.

Taigi pavyzdžiui, skaitydami Ezekielį, mes matome, kad 36 ir 37 skyriuose pranašaujama apie Izraelio atgimimą grįžtant į savo žemę ir iš naujo tampant tauta ir tuomet, 38 ir 39 skyriuose, pereinama tiesiai prie karo, kuriame Rusija kovoja prieš Izraelį. Po to, nuo 40 iki 48 skyriaus aprašomas Mesijo tūkstantmečio karaliavimas, juose mums sakoma, kad pagonių laiko pabaiga ir Kristaus valdymo pradžia žemėje yra tarpe tarp Izraelio tapimo tauta 37 skyriuje ir Tūkstantmečio 40 skyriuje. Taigi, tai lieka kažkur 38 ir 39 skyriuose – kažkur aplink Ezekielio aprašytą karą.

Antrasis sluoksnis:

Paėmimo laikas panašus į Tėvo saugomą paslaptį. Paulius sakė, kad pasauliui Jėzaus atėjimas pasiimti savųjų žmonių, atrodys kaip vagies atėjimas naktį*. Vagis įsilaužia, kad pavogtų tai, kas jam nepriklauso. Pasauliui, anot Pauliaus, Jėzus bus kaip nakties vagis, atėjęs pavogti to kas jų (žmonių), kas Jam nepriklauso.

Tačiau kitose eilutėse Paulius sako: „Bet jūs, broliai ir seserys, nesate tamsoje, kad ta diena užkluptų jus kaip vagis <…> nes Dievas mūsų nepaskyrė rūstybei...” Tai reiškia, kad nors tikslus laikas yra paslaptis, mes žinosime laikmetį. Taigi, kai matote daugėjant įrodymų, kad laikas arti, tai turėtų mus vesti į dar rimtesnį vaikščiojimą su Dievu. *1 Tesalonikiečiams 5:1-11

Trečias sluoksnis: kokie dar ženklai gali būti?

Luko 21:24, Jėzus pasakė, kad Jeruzalė bus „mindžiojama pagonių, kol baigsis pagonių laikai”. Izraelitai buvo išsklaidyti per Jeruzalės sunaikinimą 70-ais metais ir susigrąžino Jeruzalės valdymą 1967-ųjų kare. Taigi, tai reiškia, kad mes esame pagonių laiko pabaigoje. Be to, Romiečiams 11:25, Paulius sakė, kad Izraelio akys yra dalinai aptemusios (Jėzaus, kaip Mesijo atžvilgiu) „iki kol įeis pagonių visuma”.

Taigi kai matysite Jeruzalę vėl valdomą Izraelio ir vis daugiau, ir daugiau žydų matančių, kad Jėzus yra Mesijas, žinokite, jog pagonių laikas yra arti pabaigos. Kaip tik tai ir vyksta mūsų dienomis. Kadangi vis daugiau ir daugiau žydų kilmės žmonių pamato bei įtiki į Jėzų kaip Mesiją, dauguma teigia, kad aptemimas pradėjo sklaidytis nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio ir šis reiškinys įgauna pagreitį.

Trečias sluoksnis, B dalis

Kaip ir mokiau apie Evangelijos paskelbimą tautoms: „Kai Evangelija bus paskelbta ir paliudyta visoms tautoms“, tuomet anot Jėzaus, ateis pabaiga.* „Paskelbta visoms tautoms” – reiškia pagonims. Taigi, kuo daugiau pasaulyje skelbiama, tuo „pilnatviškesnė“ pagonių laiko visuma. Kai po Evangelijos skelbimo tautoms, pagonių visuma įeis, pagonių laikas – Kristaus kūno laikas, Kristaus nuotakos laikas – bus baigtas ir jie bus paimti. *Mato 24:14

Faktas, kad po Ezekielio 38 ir 39 skyriuose aprašyto karo, Izraeliui atiteks 7 metų kuro ir kiti naudingi karo ištekliai, bei žuvusių priešų laidojimas užtruks 7 mėnesius, nurodo, kad šis karas užtruks kurį laiką, kitų pranašiškų įvykių tarpe.

Ketvirtasis sluoksnis: Rosh haShanah

Rosh haShanah šventė pranašauja apie tikinčiųjų paėmimą. Paskutinis Trimitas, specifinis šofaras (jį mini ir Paulius*), pučiamas savaitės trukmės (pranašiškai 7 metų) vestuvių šventės metu, yra naudojamas mirusiųjų teisiųjų žadinimui ir gyvųjų teisiųjų perkeitimui, tam, kad visi būtų paslėpti Mesijuje. Šie ir dar daugiau atributų, judaizmo Rosh haShanah švenčių praktikoje buvo amžiais. (Jei norėtumėt, aš turiu seriją apie tuos dalykus detaliau). Tai nėra nauja doktrina ir tai ne dispensionalizmas, tai judaizmas. *1 Korintiečiams 15:52

Taigi... kokie jaudinantys laikai! Dievas galingai juda tautose, bet dar kol kas neatėjo „pilnatvės“ pabaiga!

Kitos naujienos:

Paskutinieji 3 mėnesiai man buvo ypatingai užimti. Laukiu keleto dienų antroje šio mėnesio dalyje, jų metu galėsiu pasiilsėti. Be nuolatinių kelionių, vėl galėsiu sulėtinti tempą. Aš tiesiog pavargau… Ačiū už jūsų maldas.

Tiek daug visko vyksta sveikuose, šeima paremtuose bažnyčių susirinkimuose visame pasaulyje. Vis daugiau žmonių supranta, kad jie gali tai daryti ir jie daro!

Jūsų maldos ir finansinė parama leidžia mums būti palaiminimu tūkstančiams dešimtyse tautų. Aš nedaug dalinuosi apie stebuklus ar antgamtinius Viešpaties prisilietimus, kuriuos žmonės išgyvena mūsų susirinkimuose. Kadangi visa tai iš tiesų yra apie Viešpatį ir kadangi tai, ką gauna žmonės yra asmeniška, daugeliu jų aš negaliu dalintis.

Bet žinokite, kad kai jūs duodate CWOWI, kaip 2 laiške Korintiečiams 8:4, 9:12-13, sakė Paulius, jūs dalyvaujate tarnavime šventiesiems ir tik amžinybė atskleis visą gerą, kurį jūs padarėte – ačiū jums!

Būkite palaiminti!

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Ką reiškia paimti savo kryžių? 2 dalis / Raganosis

John Fenn, 2015 m. spalio 24 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Yra du įvykiai, gyvenime man pasitarnavę kaip orientyrai. Apie juos aš nelabai noriu kalbėti, norėčiau metų metams nustumti juos į savo proto užkaborius. Tačiau yra vienas faktas – aš senstu.

Pirmasis įvyko netikėtai, kai mudu su Barbara važiavome greitkeliu. Iš mano pusės švietė saulė ir Barbara puikiai matė manąjį veido profilį. Staiga ji ėmė juoktis. Iš tiesų, tai prasidėjo nuo kikenimo, o po to pratrūko į garsų kvatojimą. Staiga aš suvokiau, kad ji juokiasi IŠ manęs.

„Brangusis, aš nenoriu būti žiauri, bet tu turi plaukų, augančių tiesiog ant tavo nosies viršaus“. Ji vos tvardė savo juoką. Aš pagalvojau, nedidelė bėda, „persiko pūkelis“, galų gale, aš – vyras. Jos atsakymas greitai paneigė manąjį įsivaizdavimą. Bandydama būti kiek tik įmanoma mandagesne ji pasakė: „Ne, brangusis, tu atrodai kaip raganosis“. Išsigandęs, dešiniu rodomuoju pirštu švelniai perbraukiau per savo nosies viršų. Ir tikrai, kaip kokia piktžolė, išvengusi ravėjimo peilio, stovėjo tiesus ir aukštas plaukas.

Jaučiausi taip, lyg ant nosies viršaus turėčiau didžiulį raudonmedį. Nepamenu kur, bet mes vykome į viešą susirinkimą. Pasijutau kaip paauglys, kuriam prieš pat pasimatymą, staiga ant nosies iššoko visiems matomas spuogas.

Antrasis – įvyko kirpykloje, kerpant man plaukus. Mūsų miestelyje mane ir Krisą kirpo ponia vardu Viva. Ji visada gera Krisui, o jam patinka automobilių žurnalai laukiamajame. Ji visada leidžia jam vieną pasiimti namo. Beveik baigusi mano plaukų kirpimą, Viva paklausė:

„Ar norėtumėte, kad išpešiočiau jums antakius?“

Tai buvo padaryta. Dabar aš oficialiai senas. Raganosio plaukai, antakiai kaip užžėlęs kiemas, kuriuos reikia išpešioti. Paskutinieji fasado elementai, byloję man apie jaunystę, subyrėjo kaip kortų namelis. Kas toliau – ausų plaukai? Ne, per vėlu, jau turiu juos metų metais. Aš senas!

Gerai Džonai, dabar, kai tavo senumas išryškėjo, ką su visu tuo darysi?

Dabar, rašant šį straipsnį, man – penkiasdešimt septyneri. Tėvą ir Viešpatį aš pažįstu nuo šešiolikos. Kai buvau šešiolikos, šventumo greitkelis atrodė kaip aštuonjuostis super greitkelis su guminiais kelio bortais – ir aš lekiojau šiame malonės greitkelyje nuo vieno krašto prie kito. Šiandien, po keturiasdešimt su viršum metų, atrodo, kad šventumo greitkelis tai – pėsčiųjų takas aukštai kalnuose, su tūkstančio pėdų (304 metrų) abipusiais skardžiais.

Didieji charakterio trūkumai sutvarkyti seniai, tačiau koregavimas nesiliauja niekada. Kaip plaukai, išdygstantys ten kur aš nesitikėjau, mano širdyje auga įvairiausi dalykai, kuriuos Tėvas visada atskleidžia, ir jie turi būti sutramdyti, nuskusti, arba išrauti su šaknimis. Mažesnieji dalykai kaip ir raganosio plaukai, juos paprastai pastebime tik Jis ir aš (dar Barbara, dėl tam tikrų priežasčių). Tačiau, kai šie mažučiai dalykai parodomi ir susilaukia viso mano dėmesio, jie atrodo LABAI dideli.

Apie tą aštuonių juostų greitkelį su guminiais kelio bortais

Praeitą savaitę aš dalinausi frazės „paimti kryžių“ kontekstu. Pagal Jėzų, tai numarinti žmogaus mintis ir apie asmenį ar situaciją mąstyti Dievo mintis. Paimti kryžių – nereiškia sunkumų ar aplinkybių spaudimo, o reiškia – senų minčių nužudymą, kad Dievo mintys galėtų tapti mūsų mintimis.

Kurios pirmosios žemiškos mintys po to, kai asmuo atgimsta ir rizikuoja tame aštuonių juostų malonės super-greitkelyje, turi būti nužudytos, kad galėtum mąstyti Dievo mintimis? Tokios žemiškos mintys kaip: „niekas manęs, tokio koks aš esu, nemyli besąlygiškai“ turi būti pakeistos apreiškimu iš Tėvo. Esi besąlygiškai mylimas, ir tavo gyvenimui Jis turi tikslą, paremtą savąja malone.

JEIGU ir toliau krikščionis gaus kitus apreiškimus, PRIEŠ gaudamas apreiškimą tiesiai iš Jo, kad yra besąlygiškai mylimas,  jis neturės stipraus pamato ir dažnai remsis savaisiais darbais. Visada stengsis įtikti Žmogėdrai Dievui, gyvenančiam danguje, užuot remdamasis malone ir vaikščiojęs taikoje su savo Tėvu.

Daugelis krikščionių yra tarytum į savo dvasinį „raganosio plauką“ susitelkęs žmogus

...jie užmiršta didesnį poreikį – nusiskusti ryte veidą. Jie vieną po kitos koncentruojasi į savo doktrinas. Jų teologija tampa tokia paini, kaip mano ne vietoje augantys antakiai. Užmirštamas didesnis poreikis – susišukuoti plaukus. Mažesniuosius dalykus jie sureikšmina taip, kad viskas ką jie mato, yra mažmožiai. Didiesiems jie tampa akli.

Kai 1970 –jų metų charizmatinio atsinaujinimo metu aš atgimiau ir buvau pripildytas Dvasia, buvo daug mokymų ir kokių tik nori, keistų (taip vadinamų) Dvasios pasireiškimų. Atsirado daug įvairių rūšių „specialistų“: asmeninės pranašystės, pastorystės, vidinio išgydymo ir kitų sričių.

Tačiau kiekvienu atveju žmonės, kuriuos pažinojau asmeniškai, turėjo kaip reikiant pristabdyti ėjimą. Jie neatidėliodami turėjo nužudyti savuosius požiūrius apie savęs nepriėmimą ar nepatikimumą, ir šias mintis pakeisti Tėvo mintimis apie juos.

O jie, prieš pasinerdami į „giliuosius“ dalykus, niekada nebuvo gavę tokio apreiškimo. Dėl to dabar mes turime milijonus krikščionių, nepažįstančių savo Tėvo. Tačiau jie gali jums pakalbėti apie specifinę, dvasinių studijų sritį: vidinį išgydymą, Mesianinį judėjimą, paskutiniuosius laikus – parinkti mokymą. Jie žino VISKĄ, bet ne Tėvą, nebent – ne visai teisingai.

Jie privalo pristabdyti ir visa širdimi pažinti Tėvą. Sutelkti dėmesį į Jį ir kalbėti Jam. Leisti Jo apreiškimui, apie didžią Jo meilę, tapti tokiu realiu, kad jis (apreiškimas) pakeistų jų nuomones apie pačius save.

Man sulaukus vienuolikos, po to, kai mano tėtis mus palikdamas pasakė: „Aš išsiskiriu su jūsų mama ir išsiskiriu su jumis vaikai. Daugiau nebus gimtadienio švenčių, žaidimų su kamuoliu, nieko“ - bet kokia sveika meilė sau nuvyto kaip ką tik pasodintas daigelis, vasaros kaitroje.

Kai aš buvau šešiolikos, mano draugė Dženi man pasakė, kad ji pažįsta Dievą, esantį anapus sekmadieninės liturgijos. Tuo metu aš jau nebemylėjau savęs, nebegalvojau, kad esu kam nors gabus, nesidomėjau nei mokykla, nei gyvenimu. Ką be pradėčiau, aš viską mesdavau, nes daugiau jau nebesirūpinau nei kitais, nei savimi.

Aukščiausias įsakymas – mylėti Dievą visa širdimi ir mylėti savo artimą kaip save patį. Neįmanoma mylėti savo kaimyno kaip savęs paties, jei nemyli savęs. Tai reiškia, save mylėsi tik tuomet, kai esi besąlygiškai mylimas – čia yra augimo Kristuje esmė.

Dažniausiai tai būna išankstinės nuostatos, kurias asmuo turi numarinti ant savo asmeninio kryžiaus:

Aš nekenčiu savęs, aš nevertas, aš neturiu tikslo, niekas manęs besąlygiškai nemyli, Dievas mane myli, bet toks Jam aš nepatinku. Kol Jo požiūris apie mane tapo manuoju, aš beveik metus be perstojo leidau laiką su Tėvu. Studijavau Žodį, įsigilinau į kiekvieną Naujojo Testamento pavyzdį, rodantį, kad Tėvas yra meilės šaltinis turintis planą man. Tai dariau kas kart, kai tik mano mintys atsigręždavo prieš mane. Atsakydavau joms tuo, ką žinojau Tėvą galvojant apie mane ir sakant apie mane.

Toks mūšis, nukryžiuojant savąsias mintis, reikalauja (iš manęs tai tikrai) viso aštuonių juostų super greitkelio. Šios mintys ateidavo naktį, nelauktai, bet aš vis sugrįždavau prie Rašto minčių ir priversdavau save mąstyti pagal Dievo sampratą. Kas kart save pričiupdavau, kai tik imdavau mąstyti apie tai, kaip savęs nekenčiu. Štai viena pastraipa, padėjusi man žudyti mano žemiškąsias mintis ant kryžiaus:

Efeziečiams 3:14-20: „Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums... sustiprėti Jo jėga per Jo Dvasią vidiniame žmoguje... kad jūs būtumėte įsišakniję ir įsitvirtinę (besąlygiškoje „agepe“) meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės“.

PRIEŠ tai, kai jūs galėsite pažinti, natūralų pažinimą pranokstančią Kristaus meilę, jūs Turite būti „įsišakniję ir įsitvirtinę besąlygiškoje meilėje“. JEI pažįstate tą meilę, jūs galite būti pripildyti Dievo pilnatvės! Ar gi ne to mes norime, kad iš Jo turėtume viską, kas tik įmanoma?

Pratęsiu kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu