John Fenn, 2015 m. spalio
24 d.,
Sveiki,
Yra
du įvykiai, gyvenime man pasitarnavę kaip orientyrai. Apie juos aš nelabai
noriu kalbėti, norėčiau metų metams nustumti juos į savo proto užkaborius. Tačiau
yra vienas faktas – aš senstu.
Pirmasis
įvyko netikėtai, kai mudu su Barbara važiavome greitkeliu. Iš mano pusės švietė
saulė ir Barbara puikiai matė manąjį veido profilį. Staiga ji ėmė juoktis. Iš
tiesų, tai prasidėjo nuo kikenimo, o po to pratrūko į garsų kvatojimą. Staiga aš
suvokiau, kad ji juokiasi IŠ manęs.
„Brangusis,
aš nenoriu būti žiauri, bet tu turi plaukų, augančių tiesiog ant tavo nosies viršaus“.
Ji vos tvardė savo juoką. Aš pagalvojau, nedidelė bėda, „persiko pūkelis“, galų
gale, aš – vyras. Jos atsakymas greitai paneigė manąjį įsivaizdavimą. Bandydama
būti kiek tik įmanoma mandagesne ji pasakė: „Ne, brangusis, tu atrodai kaip
raganosis“. Išsigandęs, dešiniu rodomuoju pirštu švelniai perbraukiau per savo
nosies viršų. Ir tikrai, kaip kokia piktžolė, išvengusi ravėjimo peilio,
stovėjo tiesus ir aukštas plaukas.
Jaučiausi
taip, lyg ant nosies viršaus turėčiau didžiulį raudonmedį. Nepamenu kur, bet mes
vykome į viešą susirinkimą. Pasijutau kaip paauglys, kuriam prieš pat pasimatymą,
staiga ant nosies iššoko visiems matomas spuogas.
Antrasis
– įvyko kirpykloje, kerpant man plaukus. Mūsų miestelyje mane ir Krisą kirpo
ponia vardu Viva. Ji visada gera Krisui, o jam patinka automobilių žurnalai
laukiamajame. Ji visada leidžia jam vieną pasiimti namo. Beveik baigusi mano
plaukų kirpimą, Viva paklausė:
„Ar
norėtumėte, kad išpešiočiau jums antakius?“
Tai
buvo padaryta. Dabar aš oficialiai senas. Raganosio plaukai, antakiai kaip
užžėlęs kiemas, kuriuos reikia išpešioti. Paskutinieji fasado elementai, byloję
man apie jaunystę, subyrėjo kaip kortų namelis. Kas toliau – ausų plaukai? Ne,
per vėlu, jau turiu juos metų metais. Aš senas!
Gerai Džonai, dabar,
kai tavo senumas išryškėjo, ką su visu tuo darysi?
Dabar,
rašant šį straipsnį, man – penkiasdešimt septyneri. Tėvą ir Viešpatį aš pažįstu
nuo šešiolikos. Kai buvau šešiolikos, šventumo greitkelis atrodė kaip aštuonjuostis
super greitkelis su guminiais kelio bortais – ir aš lekiojau šiame malonės
greitkelyje nuo vieno krašto prie kito. Šiandien, po keturiasdešimt su viršum
metų, atrodo, kad šventumo greitkelis tai – pėsčiųjų takas aukštai kalnuose, su
tūkstančio pėdų (304 metrų) abipusiais skardžiais.
Didieji
charakterio trūkumai sutvarkyti seniai, tačiau koregavimas nesiliauja niekada.
Kaip plaukai, išdygstantys ten kur aš nesitikėjau, mano širdyje auga įvairiausi
dalykai, kuriuos Tėvas visada atskleidžia, ir jie turi būti sutramdyti,
nuskusti, arba išrauti su šaknimis. Mažesnieji dalykai kaip ir raganosio
plaukai, juos paprastai pastebime tik Jis ir aš (dar Barbara, dėl tam tikrų
priežasčių). Tačiau, kai šie mažučiai dalykai parodomi ir susilaukia viso mano dėmesio,
jie atrodo LABAI dideli.
Apie tą aštuonių
juostų greitkelį su guminiais kelio bortais
Praeitą
savaitę aš dalinausi frazės „paimti kryžių“ kontekstu. Pagal Jėzų, tai
numarinti žmogaus mintis ir apie asmenį ar situaciją mąstyti Dievo mintis.
Paimti kryžių – nereiškia sunkumų ar aplinkybių spaudimo, o reiškia – senų
minčių nužudymą, kad Dievo mintys galėtų tapti mūsų mintimis.
Kurios
pirmosios žemiškos mintys po to, kai asmuo atgimsta ir rizikuoja tame aštuonių
juostų malonės super-greitkelyje, turi būti nužudytos, kad galėtum mąstyti
Dievo mintimis? Tokios žemiškos mintys kaip: „niekas manęs, tokio koks aš esu,
nemyli besąlygiškai“ turi būti pakeistos apreiškimu iš Tėvo. Esi
besąlygiškai mylimas, ir tavo gyvenimui Jis
turi tikslą, paremtą savąja malone.
JEIGU
ir toliau krikščionis gaus kitus apreiškimus, PRIEŠ gaudamas apreiškimą
tiesiai iš Jo, kad yra besąlygiškai mylimas, jis neturės stipraus pamato ir dažnai remsis savaisiais
darbais. Visada stengsis įtikti Žmogėdrai Dievui, gyvenančiam danguje, užuot
remdamasis malone ir vaikščiojęs taikoje su savo Tėvu.
Daugelis krikščionių yra
tarytum į savo dvasinį „raganosio plauką“ susitelkęs žmogus
...jie
užmiršta didesnį poreikį – nusiskusti ryte veidą. Jie vieną po kitos koncentruojasi
į savo doktrinas. Jų teologija tampa tokia paini, kaip mano ne vietoje augantys
antakiai. Užmirštamas didesnis poreikis – susišukuoti plaukus. Mažesniuosius
dalykus jie sureikšmina taip, kad viskas ką jie mato, yra mažmožiai. Didiesiems
jie tampa akli.
Kai
1970 –jų metų charizmatinio atsinaujinimo metu aš atgimiau ir buvau pripildytas
Dvasia, buvo daug mokymų ir kokių tik nori, keistų (taip vadinamų) Dvasios
pasireiškimų. Atsirado daug įvairių rūšių „specialistų“: asmeninės pranašystės,
pastorystės, vidinio išgydymo ir kitų sričių.
Tačiau
kiekvienu atveju žmonės, kuriuos pažinojau asmeniškai, turėjo kaip reikiant pristabdyti
ėjimą. Jie neatidėliodami turėjo nužudyti savuosius požiūrius apie savęs
nepriėmimą ar nepatikimumą, ir šias mintis pakeisti Tėvo mintimis apie juos.
O
jie, prieš pasinerdami į „giliuosius“ dalykus, niekada nebuvo gavę tokio
apreiškimo. Dėl to dabar mes turime milijonus krikščionių, nepažįstančių savo Tėvo.
Tačiau jie gali jums pakalbėti apie specifinę, dvasinių studijų sritį: vidinį išgydymą,
Mesianinį judėjimą, paskutiniuosius laikus – parinkti mokymą. Jie žino VISKĄ,
bet ne Tėvą, nebent – ne visai teisingai.
Jie privalo pristabdyti
ir visa širdimi pažinti Tėvą. Sutelkti dėmesį į Jį ir kalbėti Jam. Leisti Jo
apreiškimui, apie didžią Jo meilę, tapti tokiu realiu, kad jis (apreiškimas) pakeistų
jų nuomones apie pačius save.
Man
sulaukus vienuolikos, po to, kai mano tėtis mus palikdamas pasakė: „Aš
išsiskiriu su jūsų mama ir išsiskiriu su jumis vaikai. Daugiau nebus gimtadienio
švenčių, žaidimų su kamuoliu, nieko“ - bet kokia sveika meilė sau nuvyto kaip
ką tik pasodintas daigelis, vasaros kaitroje.
Kai
aš buvau šešiolikos, mano draugė Dženi man pasakė, kad ji pažįsta Dievą, esantį
anapus sekmadieninės liturgijos. Tuo metu aš jau nebemylėjau savęs, nebegalvojau,
kad esu kam nors gabus, nesidomėjau nei mokykla, nei gyvenimu. Ką be pradėčiau,
aš viską mesdavau, nes daugiau jau nebesirūpinau nei kitais, nei savimi.
Aukščiausias
įsakymas – mylėti Dievą visa širdimi ir mylėti savo artimą kaip save patį. Neįmanoma
mylėti savo kaimyno kaip savęs paties, jei nemyli savęs. Tai reiškia, save mylėsi
tik tuomet, kai esi besąlygiškai mylimas – čia yra augimo Kristuje esmė.
Dažniausiai tai būna išankstinės
nuostatos, kurias asmuo turi numarinti ant savo asmeninio kryžiaus:
Aš
nekenčiu savęs, aš nevertas, aš neturiu tikslo, niekas manęs besąlygiškai
nemyli, Dievas mane myli, bet toks Jam aš nepatinku. Kol Jo požiūris apie mane
tapo manuoju, aš beveik metus be perstojo leidau laiką su Tėvu. Studijavau Žodį,
įsigilinau į kiekvieną Naujojo Testamento pavyzdį, rodantį, kad Tėvas yra
meilės šaltinis turintis planą man. Tai dariau kas kart, kai tik mano
mintys atsigręždavo prieš mane. Atsakydavau joms tuo, ką žinojau Tėvą galvojant
apie mane ir sakant apie mane.
Toks
mūšis, nukryžiuojant savąsias mintis, reikalauja (iš manęs tai tikrai) viso aštuonių
juostų super greitkelio. Šios mintys ateidavo naktį, nelauktai, bet aš vis sugrįždavau
prie Rašto minčių ir priversdavau save mąstyti pagal Dievo sampratą. Kas kart
save pričiupdavau, kai tik imdavau mąstyti apie tai, kaip savęs nekenčiu. Štai viena
pastraipa, padėjusi man žudyti mano žemiškąsias mintis ant kryžiaus:
Efeziečiams 3:14-20: „Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums...
sustiprėti Jo jėga per Jo Dvasią vidiniame žmoguje... kad jūs būtumėte įsišakniję ir įsitvirtinę (besąlygiškoje
„agepe“) meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais,
koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri
pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės“.
PRIEŠ
tai, kai jūs galėsite pažinti, natūralų pažinimą pranokstančią Kristaus
meilę, jūs Turite būti „įsišakniję ir įsitvirtinę besąlygiškoje meilėje“. JEI
pažįstate tą meilę, jūs galite būti pripildyti Dievo pilnatvės! Ar gi ne to mes
norime, kad iš Jo turėtume viską, kas tik įmanoma?
Pratęsiu kitą
savaitę. Iki tada, būkite palaiminti.
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.