Ką reiškia paimti savo kryžių? 2 dalis / Raganosis

John Fenn, 2015 m. spalio 24 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Yra du įvykiai, gyvenime man pasitarnavę kaip orientyrai. Apie juos aš nelabai noriu kalbėti, norėčiau metų metams nustumti juos į savo proto užkaborius. Tačiau yra vienas faktas – aš senstu.

Pirmasis įvyko netikėtai, kai mudu su Barbara važiavome greitkeliu. Iš mano pusės švietė saulė ir Barbara puikiai matė manąjį veido profilį. Staiga ji ėmė juoktis. Iš tiesų, tai prasidėjo nuo kikenimo, o po to pratrūko į garsų kvatojimą. Staiga aš suvokiau, kad ji juokiasi IŠ manęs.

„Brangusis, aš nenoriu būti žiauri, bet tu turi plaukų, augančių tiesiog ant tavo nosies viršaus“. Ji vos tvardė savo juoką. Aš pagalvojau, nedidelė bėda, „persiko pūkelis“, galų gale, aš – vyras. Jos atsakymas greitai paneigė manąjį įsivaizdavimą. Bandydama būti kiek tik įmanoma mandagesne ji pasakė: „Ne, brangusis, tu atrodai kaip raganosis“. Išsigandęs, dešiniu rodomuoju pirštu švelniai perbraukiau per savo nosies viršų. Ir tikrai, kaip kokia piktžolė, išvengusi ravėjimo peilio, stovėjo tiesus ir aukštas plaukas.

Jaučiausi taip, lyg ant nosies viršaus turėčiau didžiulį raudonmedį. Nepamenu kur, bet mes vykome į viešą susirinkimą. Pasijutau kaip paauglys, kuriam prieš pat pasimatymą, staiga ant nosies iššoko visiems matomas spuogas.

Antrasis – įvyko kirpykloje, kerpant man plaukus. Mūsų miestelyje mane ir Krisą kirpo ponia vardu Viva. Ji visada gera Krisui, o jam patinka automobilių žurnalai laukiamajame. Ji visada leidžia jam vieną pasiimti namo. Beveik baigusi mano plaukų kirpimą, Viva paklausė:

„Ar norėtumėte, kad išpešiočiau jums antakius?“

Tai buvo padaryta. Dabar aš oficialiai senas. Raganosio plaukai, antakiai kaip užžėlęs kiemas, kuriuos reikia išpešioti. Paskutinieji fasado elementai, byloję man apie jaunystę, subyrėjo kaip kortų namelis. Kas toliau – ausų plaukai? Ne, per vėlu, jau turiu juos metų metais. Aš senas!

Gerai Džonai, dabar, kai tavo senumas išryškėjo, ką su visu tuo darysi?

Dabar, rašant šį straipsnį, man – penkiasdešimt septyneri. Tėvą ir Viešpatį aš pažįstu nuo šešiolikos. Kai buvau šešiolikos, šventumo greitkelis atrodė kaip aštuonjuostis super greitkelis su guminiais kelio bortais – ir aš lekiojau šiame malonės greitkelyje nuo vieno krašto prie kito. Šiandien, po keturiasdešimt su viršum metų, atrodo, kad šventumo greitkelis tai – pėsčiųjų takas aukštai kalnuose, su tūkstančio pėdų (304 metrų) abipusiais skardžiais.

Didieji charakterio trūkumai sutvarkyti seniai, tačiau koregavimas nesiliauja niekada. Kaip plaukai, išdygstantys ten kur aš nesitikėjau, mano širdyje auga įvairiausi dalykai, kuriuos Tėvas visada atskleidžia, ir jie turi būti sutramdyti, nuskusti, arba išrauti su šaknimis. Mažesnieji dalykai kaip ir raganosio plaukai, juos paprastai pastebime tik Jis ir aš (dar Barbara, dėl tam tikrų priežasčių). Tačiau, kai šie mažučiai dalykai parodomi ir susilaukia viso mano dėmesio, jie atrodo LABAI dideli.

Apie tą aštuonių juostų greitkelį su guminiais kelio bortais

Praeitą savaitę aš dalinausi frazės „paimti kryžių“ kontekstu. Pagal Jėzų, tai numarinti žmogaus mintis ir apie asmenį ar situaciją mąstyti Dievo mintis. Paimti kryžių – nereiškia sunkumų ar aplinkybių spaudimo, o reiškia – senų minčių nužudymą, kad Dievo mintys galėtų tapti mūsų mintimis.

Kurios pirmosios žemiškos mintys po to, kai asmuo atgimsta ir rizikuoja tame aštuonių juostų malonės super-greitkelyje, turi būti nužudytos, kad galėtum mąstyti Dievo mintimis? Tokios žemiškos mintys kaip: „niekas manęs, tokio koks aš esu, nemyli besąlygiškai“ turi būti pakeistos apreiškimu iš Tėvo. Esi besąlygiškai mylimas, ir tavo gyvenimui Jis turi tikslą, paremtą savąja malone.

JEIGU ir toliau krikščionis gaus kitus apreiškimus, PRIEŠ gaudamas apreiškimą tiesiai iš Jo, kad yra besąlygiškai mylimas,  jis neturės stipraus pamato ir dažnai remsis savaisiais darbais. Visada stengsis įtikti Žmogėdrai Dievui, gyvenančiam danguje, užuot remdamasis malone ir vaikščiojęs taikoje su savo Tėvu.

Daugelis krikščionių yra tarytum į savo dvasinį „raganosio plauką“ susitelkęs žmogus

...jie užmiršta didesnį poreikį – nusiskusti ryte veidą. Jie vieną po kitos koncentruojasi į savo doktrinas. Jų teologija tampa tokia paini, kaip mano ne vietoje augantys antakiai. Užmirštamas didesnis poreikis – susišukuoti plaukus. Mažesniuosius dalykus jie sureikšmina taip, kad viskas ką jie mato, yra mažmožiai. Didiesiems jie tampa akli.

Kai 1970 –jų metų charizmatinio atsinaujinimo metu aš atgimiau ir buvau pripildytas Dvasia, buvo daug mokymų ir kokių tik nori, keistų (taip vadinamų) Dvasios pasireiškimų. Atsirado daug įvairių rūšių „specialistų“: asmeninės pranašystės, pastorystės, vidinio išgydymo ir kitų sričių.

Tačiau kiekvienu atveju žmonės, kuriuos pažinojau asmeniškai, turėjo kaip reikiant pristabdyti ėjimą. Jie neatidėliodami turėjo nužudyti savuosius požiūrius apie savęs nepriėmimą ar nepatikimumą, ir šias mintis pakeisti Tėvo mintimis apie juos.

O jie, prieš pasinerdami į „giliuosius“ dalykus, niekada nebuvo gavę tokio apreiškimo. Dėl to dabar mes turime milijonus krikščionių, nepažįstančių savo Tėvo. Tačiau jie gali jums pakalbėti apie specifinę, dvasinių studijų sritį: vidinį išgydymą, Mesianinį judėjimą, paskutiniuosius laikus – parinkti mokymą. Jie žino VISKĄ, bet ne Tėvą, nebent – ne visai teisingai.

Jie privalo pristabdyti ir visa širdimi pažinti Tėvą. Sutelkti dėmesį į Jį ir kalbėti Jam. Leisti Jo apreiškimui, apie didžią Jo meilę, tapti tokiu realiu, kad jis (apreiškimas) pakeistų jų nuomones apie pačius save.

Man sulaukus vienuolikos, po to, kai mano tėtis mus palikdamas pasakė: „Aš išsiskiriu su jūsų mama ir išsiskiriu su jumis vaikai. Daugiau nebus gimtadienio švenčių, žaidimų su kamuoliu, nieko“ - bet kokia sveika meilė sau nuvyto kaip ką tik pasodintas daigelis, vasaros kaitroje.

Kai aš buvau šešiolikos, mano draugė Dženi man pasakė, kad ji pažįsta Dievą, esantį anapus sekmadieninės liturgijos. Tuo metu aš jau nebemylėjau savęs, nebegalvojau, kad esu kam nors gabus, nesidomėjau nei mokykla, nei gyvenimu. Ką be pradėčiau, aš viską mesdavau, nes daugiau jau nebesirūpinau nei kitais, nei savimi.

Aukščiausias įsakymas – mylėti Dievą visa širdimi ir mylėti savo artimą kaip save patį. Neįmanoma mylėti savo kaimyno kaip savęs paties, jei nemyli savęs. Tai reiškia, save mylėsi tik tuomet, kai esi besąlygiškai mylimas – čia yra augimo Kristuje esmė.

Dažniausiai tai būna išankstinės nuostatos, kurias asmuo turi numarinti ant savo asmeninio kryžiaus:

Aš nekenčiu savęs, aš nevertas, aš neturiu tikslo, niekas manęs besąlygiškai nemyli, Dievas mane myli, bet toks Jam aš nepatinku. Kol Jo požiūris apie mane tapo manuoju, aš beveik metus be perstojo leidau laiką su Tėvu. Studijavau Žodį, įsigilinau į kiekvieną Naujojo Testamento pavyzdį, rodantį, kad Tėvas yra meilės šaltinis turintis planą man. Tai dariau kas kart, kai tik mano mintys atsigręždavo prieš mane. Atsakydavau joms tuo, ką žinojau Tėvą galvojant apie mane ir sakant apie mane.

Toks mūšis, nukryžiuojant savąsias mintis, reikalauja (iš manęs tai tikrai) viso aštuonių juostų super greitkelio. Šios mintys ateidavo naktį, nelauktai, bet aš vis sugrįždavau prie Rašto minčių ir priversdavau save mąstyti pagal Dievo sampratą. Kas kart save pričiupdavau, kai tik imdavau mąstyti apie tai, kaip savęs nekenčiu. Štai viena pastraipa, padėjusi man žudyti mano žemiškąsias mintis ant kryžiaus:

Efeziečiams 3:14-20: „Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums... sustiprėti Jo jėga per Jo Dvasią vidiniame žmoguje... kad jūs būtumėte įsišakniję ir įsitvirtinę (besąlygiškoje „agepe“) meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės“.

PRIEŠ tai, kai jūs galėsite pažinti, natūralų pažinimą pranokstančią Kristaus meilę, jūs Turite būti „įsišakniję ir įsitvirtinę besąlygiškoje meilėje“. JEI pažįstate tą meilę, jūs galite būti pripildyti Dievo pilnatvės! Ar gi ne to mes norime, kad iš Jo turėtume viską, kas tik įmanoma?

Pratęsiu kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu