John Fenn, 2015 m. lapkričio
7 d.,
Sveiki,
Praeitą savaitę aš pasakojau trijų žmonių
istorijas, kurie nukryžiavo seną mąstymo būdą, kad galėtų mąstyti naujomis
mintimis: paauglys, kuris vogdavo iš parduotuvių ir priklausė blogai draugijai;
pasileidusi mergina mėginusi užpildyti savo širdies tuštumą, vildamasi, kad
kiekvienas kitas vaikinas, su kuriuo ji turės lytinius santykius, bus „būtent
tas“; ir korumpuotas verslininkas, kuris imdavo grynais, vengdamas deklaruoti
pajamas.
Visi trys, savo prote, ant kryžiaus nukryžiavo
senas mintis, kad galėtų mąstyti naujomis mintimis: paauglys, nepaisydamas
patyčių ir erzinimo, liovėsi vogti ir nutraukė savo ryšius su grupe; mergina,
susitelkusi ir pažinusi savo dangiškąjį Tėvą, apsaugojo santykius, kad jie
išliktų tyrais, nors ir atmesta bendraamžių ir vaikinų, su kuriais ji miegojo;
ir verslininkas, liovęsis prašyti grynais, pateikiantis teisingas sąskaitas,
nors jo bendradarbiai kraipė galvas, nesuprasdami staiga atsiradusios
„religijos“ jo gyvenime.
Aš baigiau klausdamas, o kas jeigu jie nebūtų nukryžiavę savo minčių?
O kas jei tie minėti asmenys toliau tęstų savo
kelionę su Viešpačiu, bet toje vienoje, kiekvieno jų gyvenime, minčių srityje,
atmestų apreiškimą iš Dievo ir užsispyrusiai atsisakytų nukryžiuoti senąsias
mintis? O kas jeigu jie pasilaikytų senąsias mintis ir dargi jas gintų? Galbūt
jiems patiko būti priimtiems? Galbūt jiems patiko jausmas, kurį sukeldavo
nuodėmė? Galbūt jie tikėjo, kad palikę nuodėmę nebeturės jokio malonumo?
Jie tebėra tikintieji, bet pirmasis - laikas nuo
laiko vagia iš parduotuvių, laikosi senų draugysčių, tačiau lanko surinkimą (bažnyčią)
ir krikščioniškus koncertus. Jauna panelė – myli Dievą, bet mėgsta ir dėmesį,
bei atsitiktinius seksualinius santykius. Ji sako sau, kad dabar esanti
jautresnė rinkdamasi su kuo miegoti. Korumpuotas verslininkas – išoriškai lyderis
savo bendruomenėje, bet šioje vienoje srityje, neleidžia Dievui padaryti įtakos
jo mintims.
Kai asmuo kažkurioje srityje atmeta apreiškimą iš
Dievo ir laikosi senųjų savo minčių, kiekviena tų minčių, pasireiškia kaip
atsitiktiniai veiksmai, tampantys reguliariais įpročiais. Po to, tai tampa
gyvenimo stiliumi ir asmens „pojūčiai sustabarėja“* - mintys toje srityje tampa
tvirtove.
*Efeziečiams 4:19
Kai nenukryžiuojamos senos mintys – susikuria naujos tvirtovės
2 Korintiečiams 10:3-5, yra pastraipa,
dažniausiai naudojama „dvasinės kovos“ mokymuose, tačiau naudoti ją tokiu būdu,
iš dalies yra klaidinga.
„...mes kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos
ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir
bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame
nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui...”. 2 Korintiečiams 10:4-5
Mūsų kovos ginklai yra skirti proto tvirtovių griovimui,
kurios yra samprotavimai, o ne demonai. Taigi, nukryžiuojamos mintys. Jūs
nugriaunate jas, kai jos, kažkuriuo tai klausimu sukyla prieš apreiškimą ar
Dievo mintis.
Žodis „tvirtovės“ reiškia „įtvirtinimai“ - tai karinis
terminas, reiškiantis, kad asmuo, toks kaip tas vagiliaujantis jaunuolis,
pasileidusi moteris, korumpuotas, bedieviškai mąstantis verslininkas, saugos
šias mintis kaip karinę, galingai ginamą tvirtovę ar pilį. Jis ginčysis arba
tiesiog laikysis savo, kad tik
atremtų kitų nuomones ar idėjas.
Tos mintys yra asmens ginamos tvirtovės, o tai reiškia,
kad Dievo mintys, ar kokios nors kito asmens mintys tuo klausimu, turi būti
nutildytos. Tokiu būdu jos tampa tvirtove. Asmeniui, kuris tvirtai įsikibęs į
savo gerai saugomus samprotavimus, jokie argumentai nėra veiksmingi, o tai
reiškia, kad toje srityje jis nutildys ir Dievą, ir kitus. Ilgainiui, atskirdamas
save kaip vienišą salą, liks vienas, su savąja idėja apsaugotoje tvirtovėje.
Kaip kontrastas Romiečiams 12:2
moko: „Ir neprisitaikykite prie šio
pasaulio, bet pasikeiskite, tapkite transformuoti (gr. metamorphosis,
pereikite metamorfozės procesą) atnaujindami savo protą...“
Nėra kito būdo augti Kristaus mokyme,
nes žodis mokinys reiškia tą, „kuris mokosi“. Mokymasis reiškia tyrinėti bei
priimti naujas mintis vietoje senų. Norite pakeisti savo gyvenimą? Pradėkite
nuo senų minčių žudymo, priimkite naują gyvenimą – Kristaus mintis apie viską!
Kaip ta jauna moteris, gulėjusi su
vienu po kito vyrais, kad užpildytų tuštumą širdyje, manydama, kad kiekvienas
kitas turėtų būti „vienintelis“. Taip ir daugybė krikščionių, bėgioja pirmyn ir
atgal į vieną konferenciją po kitos, ieškodami „tos“, kuri užpildys jų širdies
tuštumą, išgydys juos arba jų šeimą. Jie ignoruoja sunkų darbą, kad tikrai
taptų mokiniais, senąsias mintis keisdami naujomis, paimdami senąsias į
nelaisvę ir po to nužudydami jas ant savo kryžiaus. Tai sunkus ir kankinantis
procesas, todėl Viešpats ir naudoja kryžių, kaip pavyzdį. Jis žino koks sunkus
šis procesas, bet nėra kito būdo.
Sėkmė kovojant su tvirtovėmis
Manuoju atveju, aš savęs nekenčiau. Kai man buvo 11, tėtis
paliko šeimą. Tas atstūmimas sužeidė mane iš esmės. Aš neturėjau krypties,
ieškojau tėvo, priėmimo, savo vertės suvokimo. Kaip ir daugelis vaikų, aš
kaltinau save dėl tėvų skyrybų ir dėl to savęs nekenčiau.
Po to, kai atgimiau iš naujo ir buvau pakrikštytas Šventą
Dvasia, aš vis dar tebeturėjau neapykantos sau ir savęs atmetimo tvirtoves. Dėl
to savo gyvenime neturėjau jokios krypties. Man tiesiog niekas nerūpėjo.
Bet aš pradėjau daryti tai, ką sakė Biblija –
atnaujindavau savo protą, taigi, manasis mąstymas transformavosi. Kaskart, kai
tik į mano protą ateidavo mintis apie atmetimą ar neapykantą, aš atremdavau tą
mintį kita mintimi, pavyzdžiui: „Aš nesu geras, net Tėvas negali manęs
panaudoti /-/ Jėzus mirė už mane, taigi aišku, kad Tėvas nori manęs ir gali
naudoti mane pagal Savąją valią“; „Aš nekenčiu savęs, jaučiuosi kaip spąstuose
/-/ Tėvas myli mane besąlygiškai, Jis turi turėti planą man“.
Prote vyko ir daug kitų, tokių kaip šitos, kovų. Nedieviškosios
mintys nėjo savo noru į nelaisvę ar ant kryžiaus. Kai tik manajame prote jos
pakeldavo savo baisias galvas, ten pat aš turėdavau jas vieną po kitos nuvesti
ir matyti kaip kiekviena iš jų miršta Tėvo apreiškimo buvime. Jis atskleisdavo,
kad kiekviena jų yra melas.
Tokia minčių konfrontacija manyje vyko kiekvieną dieną.
Metai iki to, kol Jo mintys tapo pirmąja mano prigimtimi, aš jau žinojau, kad
esu besąlygiškai mylimas ir galiu Juo pasitikėti. Aš atmečiau versiją
trukdančią augti Jame – norėjau Jo viso ir vienintelis būdas Jį pažinti, buvo
mąstyti taip kaip Jis, nes Jis, tikrai nepradės mąstyti taip kaip aš .
Tas pats procesas vyko, kai reikėjo atleisti tėčiui. Aš
tai padariau, kai man buvo 19 metų, tačiau prireikė 10 metų, kol manieji
jausmai susiderino su manuoju sprendimu. Perskaičiau Morkaus 11:25, kur Jėzus
sakė: „Kai jūs meldžiatės, atleiskite...“ tai reiškia, kad atleidimas yra
sprendimas, o ne jausmas. Taigi aš nusprendžiau atleisti, nors vis dar
jaučiausi įžeistas, atstumtas ir piktas dėl tokios neteisybės.
Tai buvo tikri ir teisingi jausmai ir aš neketinau leistis
religiškai manipuliuojamas, neigti faktus apie situaciją – tai būtų neteisinga.
Dėl to ką jis padarė, aš teisingai jaučiau pyktį ir atstūmimą. Bet faktai
nepadarė įtakos mano sprendimui atleisti jam. Atleidimas buvo iš karto, o
manieji jausmai, kurie turėjo būti sutvarkyti dėl manojo sužeidimo ir
neteisybės buvo teisėti ir tikri, jie truko net 10 metų.
Kiekvieną kartą, kai vienas iš mano brolių ar sesių
prisimindavo „skyrybas“ man vėl sukildavo stiprios neapykantos, pykčio,
atstūmimo ir kitos emocijos. Bet savo prote buvau apsisprendęs priešintis
kiekvienai pykčio ir neapykantos minčiai skirtai tėčiui apmąstyti: „jam aš
atleidau prieš daug metų, taigi jausmai turi nurimti, nes jam jau atleista“.
Pasipriešinimas vyko vėl ir vėl, ir taip 10 metų.
Tai tęsėsi kol man suėjo 26. Žiūrėjau į savo žmoną ir
sūnus ir stebėjausi, kaip apskritai mano tėtis galėjo mus palikti, man jaunam
sukelti didžiulę gyvenimo netektį, apiplėšti mano paauglystės metus. Suvokęs
pastarąją neteisybę, turėjau pripažinti, kad netekau savosios paauglystės su
tėčiu. Jau būdamas 20 supratau, kad nebėra galimybės atsukti laiko atgal. Kai
galutinai tai suvokiau, kad niekada jau nebesusigražinsiu savo paauglystės
metų, kažkaip susigyvenau su tuo neteisybės supratimu, ir tuomet poilsio bei ramybės
jausmas susiderino su mano, prieš 10 metų padarytu apsisprendimu atleisti. Prisiminimai
išliko, bet nebebuvo jokio įsižeidimo lydinčio kiekvieną prisiminimą.
Atleista jam buvo prieš 10 metų, bet tik dabar mano jausmai susiderino su
manuoju sprendimu.
Nėra jokio kito kelio augti Kristuje, tik sunkus darbas
konfrontuojant kiekvieną žmogaus ar šėtono mintį, ir atremti jas apreiškimu iš
Tėvo paremtomis mintimis. Tai procesas, tačiau galutinis rezultatas –
transformuotas protas ir gyvenimas. Tu tai gali.
Kitą savaitę nauja tema, būkite
palaiminti!
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.