Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Ką reiškia paimti savo kryžių? 4 dalis/ Tvirtovės

John Fenn, 2015 m. lapkričio 7 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę aš pasakojau trijų žmonių istorijas, kurie nukryžiavo seną mąstymo būdą, kad galėtų mąstyti naujomis mintimis: paauglys, kuris vogdavo iš parduotuvių ir priklausė blogai draugijai; pasileidusi mergina mėginusi užpildyti savo širdies tuštumą, vildamasi, kad kiekvienas kitas vaikinas, su kuriuo ji turės lytinius santykius, bus „būtent tas“; ir korumpuotas verslininkas, kuris imdavo grynais, vengdamas deklaruoti pajamas.

Visi trys, savo prote, ant kryžiaus nukryžiavo senas mintis, kad galėtų mąstyti naujomis mintimis: paauglys, nepaisydamas patyčių ir erzinimo, liovėsi vogti ir nutraukė savo ryšius su grupe; mergina, susitelkusi ir pažinusi savo dangiškąjį Tėvą, apsaugojo santykius, kad jie išliktų tyrais, nors ir atmesta bendraamžių ir vaikinų, su kuriais ji miegojo; ir verslininkas, liovęsis prašyti grynais, pateikiantis teisingas sąskaitas, nors jo bendradarbiai kraipė galvas, nesuprasdami staiga atsiradusios „religijos“ jo gyvenime.

Aš baigiau klausdamas, o kas jeigu jie nebūtų nukryžiavę savo minčių?
O kas jei tie minėti asmenys toliau tęstų savo kelionę su Viešpačiu, bet toje vienoje, kiekvieno jų gyvenime, minčių srityje, atmestų apreiškimą iš Dievo ir užsispyrusiai atsisakytų nukryžiuoti senąsias mintis? O kas jeigu jie pasilaikytų senąsias mintis ir dargi jas gintų? Galbūt jiems patiko būti priimtiems? Galbūt jiems patiko jausmas, kurį sukeldavo nuodėmė? Galbūt jie tikėjo, kad palikę nuodėmę nebeturės jokio malonumo?

Jie tebėra tikintieji, bet pirmasis - laikas nuo laiko vagia iš parduotuvių, laikosi senų draugysčių, tačiau lanko surinkimą (bažnyčią) ir krikščioniškus koncertus. Jauna panelė – myli Dievą, bet mėgsta ir dėmesį, bei atsitiktinius seksualinius santykius. Ji sako sau, kad dabar esanti jautresnė rinkdamasi su kuo miegoti. Korumpuotas verslininkas – išoriškai lyderis savo bendruomenėje, bet šioje vienoje srityje, neleidžia Dievui padaryti įtakos jo mintims.

Kai asmuo kažkurioje srityje atmeta apreiškimą iš Dievo ir laikosi senųjų savo minčių, kiekviena tų minčių, pasireiškia kaip atsitiktiniai veiksmai, tampantys reguliariais įpročiais. Po to, tai tampa gyvenimo stiliumi ir asmens „pojūčiai sustabarėja“* - mintys toje srityje tampa tvirtove.
*Efeziečiams 4:19


Kai nenukryžiuojamos senos mintys – susikuria naujos tvirtovės
2 Korintiečiams 10:3-5, yra pastraipa, dažniausiai naudojama „dvasinės kovos“ mokymuose, tačiau naudoti ją tokiu būdu, iš dalies yra klaidinga.

...mes kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui...”. 2 Korintiečiams 10:4-5

Mūsų kovos ginklai yra skirti proto tvirtovių griovimui, kurios yra samprotavimai, o ne demonai. Taigi, nukryžiuojamos mintys. Jūs nugriaunate jas, kai jos, kažkuriuo tai klausimu sukyla prieš apreiškimą ar Dievo mintis.

Žodis „tvirtovės“ reiškia „įtvirtinimai“ - tai karinis terminas, reiškiantis, kad asmuo, toks kaip tas vagiliaujantis jaunuolis, pasileidusi moteris, korumpuotas, bedieviškai mąstantis verslininkas, saugos šias mintis kaip karinę, galingai ginamą tvirtovę ar pilį. Jis ginčysis arba tiesiog laikysis savo, kad tik atremtų kitų nuomones ar idėjas.

Tos mintys yra asmens ginamos tvirtovės, o tai reiškia, kad Dievo mintys, ar kokios nors kito asmens mintys tuo klausimu, turi būti nutildytos. Tokiu būdu jos tampa tvirtove. Asmeniui, kuris tvirtai įsikibęs į savo gerai saugomus samprotavimus, jokie argumentai nėra veiksmingi, o tai reiškia, kad toje srityje jis nutildys ir Dievą, ir kitus. Ilgainiui, atskirdamas save kaip vienišą salą, liks vienas, su savąja idėja apsaugotoje tvirtovėje.

Kaip kontrastas Romiečiams 12:2 moko: „Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, tapkite transformuoti (gr. metamorphosis, pereikite metamorfozės procesą) atnaujindami savo protą...“

Nėra kito būdo augti Kristaus mokyme, nes žodis mokinys reiškia tą, „kuris mokosi“. Mokymasis reiškia tyrinėti bei priimti naujas mintis vietoje senų. Norite pakeisti savo gyvenimą? Pradėkite nuo senų minčių žudymo, priimkite naują gyvenimą – Kristaus mintis apie viską!

Kaip ta jauna moteris, gulėjusi su vienu po kito vyrais, kad užpildytų tuštumą širdyje, manydama, kad kiekvienas kitas turėtų būti „vienintelis“. Taip ir daugybė krikščionių, bėgioja pirmyn ir atgal į vieną konferenciją po kitos, ieškodami „tos“, kuri užpildys jų širdies tuštumą, išgydys juos arba jų šeimą. Jie ignoruoja sunkų darbą, kad tikrai taptų mokiniais, senąsias mintis keisdami naujomis, paimdami senąsias į nelaisvę ir po to nužudydami jas ant savo kryžiaus. Tai sunkus ir kankinantis procesas, todėl Viešpats ir naudoja kryžių, kaip pavyzdį. Jis žino koks sunkus šis procesas, bet nėra kito būdo.

Sėkmė kovojant su tvirtovėmis
Manuoju atveju, aš savęs nekenčiau. Kai man buvo 11, tėtis paliko šeimą. Tas atstūmimas sužeidė mane iš esmės. Aš neturėjau krypties, ieškojau tėvo, priėmimo, savo vertės suvokimo. Kaip ir daugelis vaikų, aš kaltinau save dėl tėvų skyrybų ir dėl to savęs nekenčiau.

Po to, kai atgimiau iš naujo ir buvau pakrikštytas Šventą Dvasia, aš vis dar tebeturėjau neapykantos sau ir savęs atmetimo tvirtoves. Dėl to savo gyvenime neturėjau jokios krypties. Man tiesiog niekas nerūpėjo.

Bet aš pradėjau daryti tai, ką sakė Biblija – atnaujindavau savo protą, taigi, manasis mąstymas transformavosi. Kaskart, kai tik į mano protą ateidavo mintis apie atmetimą ar neapykantą, aš atremdavau tą mintį kita mintimi, pavyzdžiui: „Aš nesu geras, net Tėvas negali manęs panaudoti /-/ Jėzus mirė už mane, taigi aišku, kad Tėvas nori manęs ir gali naudoti mane pagal Savąją valią“; „Aš nekenčiu savęs, jaučiuosi kaip spąstuose /-/ Tėvas myli mane besąlygiškai, Jis turi turėti planą man“.

Prote vyko ir daug kitų, tokių kaip šitos, kovų. Nedieviškosios mintys nėjo savo noru į nelaisvę ar ant kryžiaus. Kai tik manajame prote jos pakeldavo savo baisias galvas, ten pat aš turėdavau jas vieną po kitos nuvesti ir matyti kaip kiekviena iš jų miršta Tėvo apreiškimo buvime. Jis atskleisdavo, kad kiekviena jų yra melas.

Tokia minčių konfrontacija manyje vyko kiekvieną dieną. Metai iki to, kol Jo mintys tapo pirmąja mano prigimtimi, aš jau žinojau, kad esu besąlygiškai mylimas ir galiu Juo pasitikėti. Aš atmečiau versiją trukdančią augti Jame – norėjau Jo viso ir vienintelis būdas Jį pažinti, buvo mąstyti taip kaip Jis, nes Jis, tikrai nepradės mąstyti taip kaip aš .

Tas pats procesas vyko, kai reikėjo atleisti tėčiui. Aš tai padariau, kai man buvo 19 metų, tačiau prireikė 10 metų, kol manieji jausmai susiderino su manuoju sprendimu. Perskaičiau Morkaus 11:25, kur Jėzus sakė: „Kai jūs meldžiatės, atleiskite...“ tai reiškia, kad atleidimas yra sprendimas, o ne jausmas. Taigi aš nusprendžiau atleisti, nors vis dar jaučiausi įžeistas, atstumtas ir piktas dėl tokios neteisybės.

Tai buvo tikri ir teisingi jausmai ir aš neketinau leistis religiškai manipuliuojamas, neigti faktus apie situaciją – tai būtų neteisinga. Dėl to ką jis padarė, aš teisingai jaučiau pyktį ir atstūmimą. Bet faktai nepadarė įtakos mano sprendimui atleisti jam. Atleidimas buvo iš karto, o manieji jausmai, kurie turėjo būti sutvarkyti dėl manojo sužeidimo ir neteisybės buvo teisėti ir tikri, jie truko net 10 metų.

Kiekvieną kartą, kai vienas iš mano brolių ar sesių prisimindavo „skyrybas“ man vėl sukildavo stiprios neapykantos, pykčio, atstūmimo ir kitos emocijos. Bet savo prote buvau apsisprendęs priešintis kiekvienai pykčio ir neapykantos minčiai skirtai tėčiui apmąstyti: „jam aš atleidau prieš daug metų, taigi jausmai turi nurimti, nes jam jau atleista“. Pasipriešinimas vyko vėl ir vėl, ir taip 10 metų.

Tai tęsėsi kol man suėjo 26. Žiūrėjau į savo žmoną ir sūnus ir stebėjausi, kaip apskritai mano tėtis galėjo mus palikti, man jaunam sukelti didžiulę gyvenimo netektį, apiplėšti mano paauglystės metus. Suvokęs pastarąją neteisybę, turėjau pripažinti, kad netekau savosios paauglystės su tėčiu. Jau būdamas 20 supratau, kad nebėra galimybės atsukti laiko atgal. Kai galutinai tai suvokiau, kad niekada jau nebesusigražinsiu savo paauglystės metų, kažkaip susigyvenau su tuo neteisybės supratimu, ir tuomet poilsio bei ramybės jausmas susiderino su mano, prieš 10 metų padarytu apsisprendimu atleisti. Prisiminimai išliko, bet nebebuvo jokio įsižeidimo lydinčio kiekvieną prisiminimą. Atleista jam buvo prieš 10 metų, bet tik dabar mano jausmai susiderino su manuoju sprendimu.

Nėra jokio kito kelio augti Kristuje, tik sunkus darbas konfrontuojant kiekvieną žmogaus ar šėtono mintį, ir atremti jas apreiškimu iš Tėvo paremtomis mintimis. Tai procesas, tačiau galutinis rezultatas – transformuotas protas ir gyvenimas. Tu tai gali.

Kitą savaitę nauja tema, būkite palaiminti!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.