Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Ką reiškia paimti savo kryžių? 3 dalis/ Nuodai

John Fenn, 2015 m. spalio 31 d.,

Sveiki,
Pusryčiams kartais aš užsinoriu dubenėlio avižinių dribsnių ir štai atėjo viena tų dienų. Lentynoje mes turėjome airiškų „Steel Cut“ avižinių dribsnių, nors galiojimo laikas pažymėtas ant pakuotės jau buvo pasibaigęs, aš nemačiau judančių kirminiukų, taigi prisipildžiau pilną indą – cha, cha.


Užpyliau pienu, sumaišiau ir visas turinys, kartu su keturiais sviestiniais skrebučiais, greitai dingo skrandyje. Skonis buvo šiek tiek keistas – aštrus ir aitrus, bet pagalvojau, kad tai dėl to, jog čia airiškas avižinių dribsnių variantas.

Žinojau, kad ir Barbara norės paragauti to ką aš valgau (paskaitykite ankstesnes serijas), todėl gamindamas avižinius dribsnius sumaišiau pakankamai, kad liktų ir jai. Ji įsibėrė jų į savo dubenėlį, užpylė pienu, išmaišė, atsisėdo ir pilną šaukštą mišinio įsidėjo į burną, bet iš karto išspjovė: „Fu! Tie dribsniai pasenę. Baisu. Jie apkartę. Išpilk laukan; tikiuosi, kad nevalgei! Gali apsirgti, pavalgyk kažko kito!“

Aš atsakiau: „Per vėlu, jau suvalgiau didelį indą dribsnių. Ir aš pagalvojau, kad skonis keistas, bet nuodai man pakenkti negali, nes nežinojau, kad tai nuodinga. Taigi pamoka išmokta, jokios žalos. Įtariau, kad tas keistas skonis ne dėl rūšies ypatumų“. Vietoj to ji suvalgė dubenėlį šaltų grūdų. Aš, visą tą dieną, jaučiausi gerai.

Senos mintys, kurios turi būti paimtos ant kryžiaus ir nunuodytos.
Aš rašiau apie tai, kaip Petras sakė Viešpačiui, kad Jis neturi eiti ant kryžiaus, o Jėzus atsakė, kad tas mąsto žmogiškai, ne Dievo mintimis ir jam reikia nukryžiuoti savąsias mintis ir priimti Dievo mintis.

Praeitą savaitę dalinausi, kad pirmosios mintys, kurios turi būti nukryžiuotos yra neapykanta sau, nes įsakymas mylėti Dievą ir mylėti artimą kaip save patį, negali būti įvykdytas pirma nepamilus savęs paties.

Aš dalinausi apie tai, kad kai kurie tikintieji, prieš iššokdami į priekį ir priimdami apreiškimus apie kitus tikėjimo dalykus, niekada iš tiesų nebuvo gavę šio apreiškimo. Nepažinę tikrojo apreiškimo apie Tėvo meilę, jie neturi stabilaus pamato, todėl savo tikėjime praranda pusiausvyrą.

Čia kaip ruošiant gausius dvasinius pusryčius, susidedančius iš dvasinio skrebučio, dvasinio pieno, dvasinių avižinių dribsnių, gali niekada nesuvokti, kad vienas iš tų elementų yra nuodai sumaišyti su kitais. Iš išorės jie atrodo dvasingai, bet realybėje turi nuodų.

Kai aš jau turiu šiuos apreiškimus, kas toliau?
2 Petro 1 skyriuje, pradedant 5 eilute, Petras pasakė:
„...todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę – pažinimu, pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu, maldingumą – brolybe, brolybę – krikščioniška meile (agape). Tai moko nesavanaudiško gėrio ir naudos kitiems siekimo.“

Atkreipkite dėmesį, kad „dorybė“ yra pirmasis charakterio bruožas, išvystomas po pagrindinių apreiškimų apie Jėzų Kristų ir apie besąlygišką meilę mums.

Asmuo, žinantis, kad Jėzus yra Viešpats, ir, kad vieną dieną kiekvienas iš mūsų stosime prieš Jį duoti apyskaitos už savo gyvenimą ir žinantis, kad Jis myli jį besąlygiškai, daugiau nenorės vogti, meluoti ir sukčiauti savo naudai. Dorybė yra pirmasis charakterio bruožas, po šių apreiškimų, pridedamas prie asmens tikėjimo.

Kur miršta senosios mintys ir atsiranda naujosios
Tarkime, naujai atgimęs paauglys, SU tais nuostabiais apreiškimais, kurie stimuliuoja jo mintis, susitinka senus draugus, norinčius po pamokų eiti į parduotuvę vagiliauti. Dabar jaunuolis suvokia, kad yra atsakingas Jėzui ir todėl, kad myli save, ir žino, kad jis ir jo draugai taip pat yra mylimi, prote pradeda kovą – eiti ar ne kartu su savo draugais daryti smulkų, linksmą nusikaltimą.

Dabar nebeliko jokios motyvacijos vogti, netgi jeigu jis tokiu būdu galėtų įsigyti dar vieną porą naujų batų. Potraukis vogti dingęs, todėl dabar jam reikia charakterio stiprybės, pasakyti savo draugams „ne“ ir būti pasiruošusiam, kad jis bus išjuoktas, išvadintas ir išmestas iš grupės. Nukryžiuodamas savo senas mintis ir leisdamas naujoms mintims būti jo mintimis, prie savo tikėjimo jis prideda dorybę.

O kaip su paaugle mergaite, kuri vaikystėje buvo seksualiai išnaudota?
Jos atėjimas pas Viešpatį buvo paskutinis bandymas pasiekti laimę. Ji suprato, kad Dievas realus ir myli ją, tačiau jai sunku mylėti save. Ji negali atleisti sau ir todėl jai sunku patikėti, kad Dievas ją myli.

Tačiau studijuodama Žodį ir tikėjimą, garbinimo ir maldų metu susipažindama su Žodžiu asmeniškai, ne kaip su rašalu parašytu ant popieriaus, o kaip su tuo kuris plaukia iš Jo, ji pamažu liovėsi kovoti su šitomis naujomis mintimis, kad yra besąlygiškai mylima ir leido joms visiškai užpildyti jos protą.

Ir pasimatyme su vaikinu, norinčiu su ja turėti lytinius santykius, anksčiau ji būtų pasidavusi, nes giliai širdyje viltųsi, kad jis tikrai myli ją tokią kokia ji yra, besąlygiškai, tikėdamasi, kad šis iš vaikinų, šįkart bus „tas“, kuris užpildys jos širdies tuštumą.

Tačiau dabar ji turi apreiškimą, kad Jėzus yra Kristus ir, kad ji besąlygiškai mylima. Ji daugiau nebesiekia užpildyti savo širdies tuštumos, nes tai jau įvyko. Troškimas, turėti seksualinius santykius tam, kad laimėtum vaikiną, kuris galbūt yra „tas vienintelis“ užpildysiantis širdies tuštumą – dingęs, ir ji sako jam „ne“ - būtent tai ir turėdama galvoje. Nukryžiuodama savo senas mintis, kad galvotų Dievo mintimis, ji prideda dorybę prie savojo tikėjimo.

Verslo savininkas
Pastarasis turi mažą santechnikos verslą ir metų metais, kai pasitaiko galimybė, prašo kliento sumokėti grynais ir pasiima pinigus neužfiksuodamas, kad tai pajamos, todėl išvengia sąskaitų ir mokesčių mokėjimo.

Bet dabar jis atgimęs ir žino, kad yra besąlygiškai mylimas. Suvokdamas, kad Kristus yra Jame, į klientus jis pradeda žiūrėti kitaip. Tvarkydamas unitazą ar plautuvę tvarko juos taip, lyg Kristus jame tvarkytų kliento santechniką, o jis yra Jo rankos, ištiestos daryti gera žmonėms.

Vieną dieną, ketinęs paprašyti sumokėti grynais, jei tik klientai turėtų grynųjų, jis sustoja, lyg Jėzus stebėtų iš jo vidaus, ir tikrai – Jis stebi. Staiga, stipriai paliečia apreiškimas apie jo sugedimą ir jis sako klientui, kad jeigu tas nori, gali naudoti kortelę ar išrašyti čekį, taip irgi būsią gerai. Nukryžiuodamas senas mintis apie tai kaip vykdyti verslą ir remdamasis apreiškimu, mąstydamas ir elgdamasis naujai, jis prideda dorybę.

Štai čia įeina nuodai...
Jeigu minėti asmenys nusprendžia eiti prieš gautą apreiškimą ir prieš tai, ką jie žino, kad reikia daryti, ir prieš tai, ką jie žino, kad Dievas nori daryti juose, dėl pridėtos prie tikėjimo dorybės. Jų sąžinė tampa sudžiūvusi, kaip perkepęs mėsos gabalas. Sudžiūvimas užkemša gyvenimo syvus ir neleidžia tam prasiveržti į jų gyvenimus, neleidžia atnešti Dievo Gyvenimo į jų gyvenimus.

Ne tik jų sąžinė šiek tiek padžiūvusi, bet leisdami sau šiek tiek vogti, šiek tiek sukčiauti ar šiek tiek vengti mokesčių, kartu su tuo, kas yra gera ir sveika jų dvasiniam gyvenimui, jie leidžia sau suvartoti daugiau nuodų. Visiems jie atrodo šaunūs krikščionys, bet viduje, kartu su tikėjimu, jie leidžia augti nuodingam medžiui.

Štai čia jie ima prarasti pusiausvyrą, nes ignoruoja Tiesos Dvasią esančią jų viduje. Kiekvieną kartą tai darydami, jie sudžiovina savąją sąžinę vis labiau, prarasdami šiek tiek daugiau jautrumo Šventos Dvasios balsui, apie neteisingą x elgesį. Tai vis dažnėja, kol x mokytojas ar x mokymas praranda pusiausvyrą... ir ima krypti iš kelio.

Kažkuriuo metu, jie arba pakils ir darys teisingus dalykus, nužudydami žmogaus mintis ant savo vidinio kryžiaus, ką Jėzus ir įsakė Petrui padaryti su savosiomis – Jėzų nuo kryžiaus saugojusiomis mintimis arba, kartu su didžiais mokymais, kuriuos atranda kelyje, jie pasilaikys šiek tiek žmogaus minčių. Dažnai, kaip ir man netyčia suvalgius užnuodytų dribsnių, Dievo malonė apsaugo nuo amžino pakenkimo, JEI jie mato savo klaidą ir ištaiso ją, jei ne, jie pjaus tai, ką sėjo ir kentės dėl to, nors malonė visada galima, jei jie atsigręžtų į Jį...

Ir... Išnaudojau straipsnio limitą, pratęsime kitą savaitę. Iki tada. Būkite palaiminti.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą