Ar tu taip pat esi labai religingas? 1 dalis

John Fenn, 2010 m. rugpjūčio mėn. 21 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

Labai religingi

Stovėdamas ant Marso kalvos Atėnuose ir žvelgdamas žemyn į žėrintį Panteoną, su daugybe altorių ir šventyklų įvairiems graikų dievams, Paulius pasakė: „Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais esate labai religingi“ (Apd 17:22).

Paulius pastebėjo, kad atėniečiai stengiasi „uždengti visas savo bazes“, – kalbant amerikietiško beisbolo terminais, kas reiškia, kad jie stengėsi pagerbti visus savo dievus, neaplenkdami nei vieno, todėl pastatė altorių ir „nežinomam dievui“ (Apd 17:23).

Pirma: Klaidinga religija grindžiama baime, stengiantis patenkinti visus reikalavimus.

Krikščioniška religija, pagrįsta formulėmis, veikia panašiai kaip tie altoriai Atėnuose – stengiamasi padaryti viską, ko tik norėtų Dievas – ar tai melstis Viešpaties malda kiekvieną rytą, ar tai cituoti pozityvius išpažinimus, Jabezo maldą, surišti tą ar kitą dvasią, apsivilkti nematomais dvasiniais Dievo ginklais – visa tai skirta tam, kad MES padarytume viską, kas įmanoma, kad tik patenkintume tariamus Dievo reikalavimus ir paruoštume Jam kelią, kad Jis galėtų padaryti tai, ką Jis turi padaryti mūsų gyvenime ir tai, ką MES norime, kad Jis padarytų.

Antra: Klaidinga religija – tai AŠ sutelkęs savo dėmesį į Dievo vardą.

Malonė ar darbai?

Kainas ir Abelis aukojo aukas Viešpačiui, tačiau Kainas nepakluso malonei, kurios dėka už nuodėmę turėjo aukoti gyvulio kraują. Jis nusprendė duoti Dievui savo paties kraujo ir prakaito auką – savo sunkiu darbu išaugintas daržoves.

Trečia: Klaidinga religija klausia, ką man reikėtų padaryti, kad ir kas tai būtų, kad tai įvyktų...

Visos pasaulio religijos, išskyrus krikščionybę, artėja prie Dievo tuo pačiu Kaino metodu. Krikščionims taip pat nuolatos kyla pagunda palikti malonę ir aukoti savo pastangų vaisius panašiai, kaip ir Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje aprašytoje situacijoje, kai iškilo klausimas: ar įtikėję pagonys taip pat turi būti apipjaustomi ir laikytis Mozės Įstatymo.

Kad ir kas tai būtų: smilkalų deginimas mirusiems giminaičiams, maudymasis Gango upėje, nusilenkimas į Mekos pusę, vaikščiojimas po du nuo durų prie durų, žvakės deginimas ir, gal būt, ištikimas pozityvių išpažinimų kartojimas, kažko ypatingo darymas, pavyzdžiui, bažnyčios susirinkimų lankymas trečiadienio vakarais tam, kad parodytum Dievui, koks esi nuoširdus – visa tai pagrįsta atėjimu pas Dievą savo paties būdu, žmogaus pastangomis, lygiai taip pat, kaip tai darė Kainas.

Pradžios knygos 3 skyriaus 21 eilutėje parašyta, kad Viešpats pats padarė Adomui ir Ievai apsiaustus iš odos, ir pats paruošė pirmą auką už nuodėmę, lygiai taip pat, kaip ir paskutiniąją – pradžia ir pabaiga kalba apie malonę.

Kainas puikiai žinojo, kad nuodėmė padengta malone, tačiau jis vis tiek nusprendė ateiti pas Dievą savo būdu.

Ketvirta: klaidinga religija yra griežta

Kainas supyko ne tik ant Dievo, kad Jis neatsakė į jo maldą, jis užsirūstino ir ant savo brolio, todėl jį nužudė.

Penkta: Klaidinga religija pyksta ant žmogaus ir Dievo, nužudo tarpusavio santykius.

Malonė visiškai priklauso nuo jos davėjo – priėmėjas nieko kito nedaro – tik priima. Tačiau kiek daug krikščionių keliais šliaužioja aukštyn į kalvas arba gatvėmis į šventyklas, maldauja ir klykia prie scenos pakylos, kad Dievas ateitų, apvalytų ir naudotų juos, ir tai vyksta kai kuriuose Dvasios kupinų krikščionių susirinkimuose bei taip vadinamuose „išsiliejimuose“.

Pavyzdžiai

Fariziejai sukūrė tokį įstatymą, kuris teigė, kad jeigu žmogus turi atnešti į šventyklą maisto auką (dešimtinę arba auką), o jo tėvai yra alkani, geras žydas turi nepaisyti savo tėvo ir motinos poreikių, bet aukoti savo dešimtinę arba auką. Jėzus aiškino tai Evangelijos pagal Morkų 7 skyriaus 6-13 eilutėse, sakydamas, kad jie iškėlė žmonių sukurtas tradicijas aukščiau Dievo Žodžio, darydami Dievo Žodį negaliojančiu, kadangi Dievas pasakė, kad visų pirma žmogus turi pasirūpinti savo šeima.

Šešta: Klaidinga religija iškelia taisykles virš žmonių, taisyklės jai svarbiau už meilę.

Mk 6:1-6 Jėzus uždavė valdytojams paprastą klausimą: ar teisinga yra daryti gera sabato dieną, ar jie turi daryti tai, kas bloga? Ar tinka per sabatą gelbėti gyvybę ar ją žudyti? Atrodytų, kad atsakyti labai lengva, bet vyresnieji tylėjo. Pasakyta, kad Jėzus pažvelgė į juos supykęs, nes nuliūdo dėl jų širdžių kietumo, ir nepaisydamas jų įstatymo Jis išgydė žmogų su padžiuvusia ranka.

Septinta: Klaidinga religija užkietina žmonių širdis. Žodis „užkietinti“ tomis dienomis buvo vartojamas apibūdinti procesui, kai yra dedamas tinkas arba baltinantis sluoksnis, leidžiama jam išdžiūti ir sukietėti, po to klojamas dar vienas sluoksnis ir dar vienas, naudojant tą pačią technologiją.

Aštunta: Klaidinga religija atsisako vadovautis sveiku protu ir kalbėti apie tikrąsias problemos šaknis.

Devinta: Klaidinga religija vers jus galvoti, kad jūs esate tikroji problema, pasitelkdama į pagalbą veidmainystę/ klaidžiamokslį arba savo suklydimą.

Dešimta: Klaidinga religija verčia žmogų užsispirti ir sąmoningai kloti sluoksnį po sluoksnio cementą ant savo kietos širdies.

Vienuolikta: Klaidinga religija liūdina Viešpaties širdį ir piktina Jį.

Mk 8:11-21 Jėzus vėl nuliūdo dėl fariziejų, kurie prašė duoti ženklą, kad Jis yra iš dangaus. Jėzus giliai atsiduso savo dvasioje ir atsakė: „Kodėl ši karta ieško ženklų?“ Savo mokiniams Jėzus asmeniškai dar pasakė: „Saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“.

Jėzus turėjo omeny, kad fariziejai (klaidinga religija) apskritai niekada nebūna patenkinti tuo, ką darai: visada reikalauja daugiau ir geresnio įrodymo tavo teisumui, taip priversdami tave suktis niekada nesibaigiančiame cikle siekiant tapti pakankamai geru.

Dvylikta: Klaidinga religija niekada nebūna patenkinta, tu niekada jai nebūsi pakankamai geras ir nepatirsi sėkmės.

Jėzus palygino šitą ženklų troškimą su mielėmis tešloje: „Mažas kiekis mielių išpučia visą maišymą“, – ir įspėjo juos saugotis, kad į jų širdis neįslinktų pagunda trokšti parodomųjų ženklų.

Trylikta: Klaidinga religija bėgioja paskui ženklus ir stebuklus, ieškodama įspūdingo reginio, kaip įrodymo, kad tai kas vyksta yra iš dangaus.

Jeigu Jėzus būtų paklusęs jiems ir siuntęs iš dangaus ženklą, būtų reiškę, kad fariziejai turi valdžią Jam.

Keturiolikta: Klaidingai religijai reikia, kad virš jūsų būtų hierarchija, kuri jumis manipuliuotų ir jus kontroliuotų - klaidinga religija siekia išaukštinti save prieš jus, kad galėtų kontroliuoti jūsų emocijas, jūsų lojalumą, jūsų laiką ir pinigus.

Visi šitie požymiai yra tik dalis klaidingos religijos, sukuriančios miriadus įstatymų bei „kosmetikos“ žmonių protams, bandydama pasakyti, ko Dievas iš jūsų nori, požymių. Esu tikras, kad jūs, brangūs skaitytojai, esate matę arba net patyrę, ką reiškia būti labai religingu, panašiai kaip ir aš savo gyvenime. Jei skaitysite toliau Pauliaus žinią atėniečiams, pasakytą nuo Marso kalvos, pamatysite, kad jis aiškino jiems, jog Dievas negyvena rankų darbo pastatuose ir nori, kad žmonės būtų laisvi nuo prievartos dėl Jo, bet siektų Jo dėl savęs. „Juk mes Jame gyvename, judame ir esame...“ (Apd 17:28).

Dievas reikalauja tik vieno – vaikščioti būtent šituo taku: „Juk įsakymai <...> yra sutraukti į šį posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Meilė nedaro nieko bloga artimui, todėl meilė – įstatymo išpildymas“ (Rom 13:9-10).

Kaip tai atgaivina: nieko daugiau – tik gyventi meilėje, kuri plaukia iš Dievo Tėvo širdies danguje į tavo artimą. Jis nori draugystės, pokalbio maldoje taip, kaip tu kalbiesi su visais kitais ir myli visus.

Praėjusią savaitę savo mintis pabaigiau seno himno žodžiais, taigi šią savaitę leiskite man prisiminti dainos žodžius, tik ne himno, o iš išprotėjusių Charizmatinio Atsinaujinimo dienų 1970-aisias, kuriomis aš užaugau (jeigu tu buvai tuomet Viešpatyje, tai žinai tą dainą taip pat):

„Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli (klap klap) tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė. Mylimieji, mylėkime vienas kitą. Pirmas Jono keturi, septyni ir aštuoni“.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Jame

John Fenn, 2010 m. sausio mėn. 30 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Man įdomu, ar jūs suvokiate, ką reiškia būti „Kristuje“?

Štai apie ką aš mąsčiau paskutines kelias savaites.

Pabandykite įsivaizduoti tą laiką, kuomet Tėvas ir Sūnus buvo drauge, bet Jie dar nebuvo sukurę fizinės Visatos.

Ar galite įsivaizduoti, kad nebuvo Visatos, žvaigždžių, planetų – tik Dvasinė sritis...

Tebūnie...

Staiga fizinis pasaulis buvo pašauktas būti ištartu žodžiu ir neregimybė tapo regima. Pirmiau buvo sukurtos žemesnės gyvybės formos, po to aukštesnės – augalai ir gyvūnai. Tačiau nei augalai, nei žuvys, nei karvės nėra dvasia. Tai grynai fizinė Visatos dalis.

Dabar pažvelkime į tai iš Tėvo perspektyvos. Dievas yra Dvasia (Jn 4:24), o dvasinis kūnas negali turėti tiesioginio ryšio su fiziniu pasauliu. Tačiau Dievas, sukūręs šį pasaulį, nori veikti, funkcionuoti ir judėti šioje žemesnėje fizinėje srityje.

Kaip Dievas ir Dvasia gali judėti fizinėje visatoje? Dvasinėje realybėje nieko nereiškia nei laikas, nei atstumai, nėra tokių dalykų kaip nuovargis, alkis ar pavargusių raumenų skausmas. Kaip tada Dievui veikti fiziniame pasaulyje? Kaip būtų galima išspręsti šitą problemą?

Išeitis – sukurti dvasią ir sielą pagal savo panašumą ir paveikslą, ir apgyvendinti jas fiziniame kūne. Tokiu būdu šitas aukščiausias „gyvūnas“ galėtų veikti fiziniame pasaulyje, jį valdyti ir taip pat veiktų dvasinėje srityje kartu su Dievu. Todėl žmogus galėtų būti vienintelis kūrinys, galintis apjungti dvasinį pasaulį su fiziniu pasauliu, ir suteiktų Dievui galimybę veikti fiziniame pasaulyje.

Dievas nori judėti fiziniame pasaulyje, patirti šio pasaulio galimybes ir apribojimus. Todėl Jis numatė visus asmenis, kurie kada nors gyveno, gyvena ar dar gyvens, ir išliejo iš Savęs Dvasią tam, kad sukurtų kiekvieno asmens dvasią ir sielą, suteikė savo „DNR“ kiekvienam iš mūsų, kad mūsų asmenybė plauktų iš Jo Asmenybės. Zach 12:1; Hbr 12:9 ir daugybėje kitų eilučių sakoma, kad Tėvas sukūrė mūsų dvasias – Jis paėmė dalelę Savęs ir sukūrė mus visus.

Todėl mumyse yra „įdėti“ troškimai dirbti, kurti, įsivaizduoti, nes Jis dirba, kuria, įsivaizduoja. Mes mylime todėl, kad Jis myli. Mes trokštame būti tėvais, nes Jis yra Tėvas. Visa, kas yra gera mumyse, visų pirma buvo Jame. Dėl to, kad Dievas sukūrė mus, mes turime Jo savybes ir esame viena su Juo.

Taigi Dievas su šitais dvasiniais-fiziniais vaikais, kuriuose ir per kuriuos Jis gyvena, dabar gali išreikšti Save šiame fiziniame pasaulyje milijonus kartų kiekvieną dieną visoje planetoje per begalinę įvairovę asmenybių, kiekvienam asmeniui duotų malonių, dovanų, kurios daro tą asmenį unikaliu. Jie tampa Jo rankomis ir kojomis fizinėje realybėje, ir Jis gali džiaugtis žmogišku gyvenimu, eiti kartu su žmonėmis jų gyvenimo ir mirties kelionėje, gyvenimo agonijose ir ekstazėse šioje Žemės planetoje.

Šitos būtybės yra pasodintos kartu su Juo danguje (Ef 2:6), ir tuo pačiu metu fiziškai vaikščioja žemėje gyvendamos žemišką gyvenimą. Dievas sėdi Savo Soste danguje ir tuo pačiu metu eina su žmonėmis per gyvenimą, būdamas juose ir kartu su jais, patirdamas gyvenimą fizinėje srityje, išreikšdamas Save fizinėje realybėje, būdamas viena su Savo kūriniais.

Jame, viena

„Kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su Juo“ (1 Kor 6:17).

„Nebėra nei žydo nei graiko; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 2:28).

„Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai“ (Ef 4:4).

„Ir jūs esate tobuli Jame, kuris yra kiekvienos kunigaikštystės ir valdžios galva“ (Kol 2:10).

„Iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3:14). (Viena šeima, nesvarbu, kurioje vietoje ji yra).

Įeina religija

Mes esame viena su Viešpačiu ir Jis yra viena su mumis. Tai reiškia, kad malda visų pirma ir svarbiausia yra besitęsiantis bendravimas su Juo, su tuo, kuris gyvena mumyse. Mes niekada nestokojame Jo artumo, nes visada esame sujungti su Juo, Jis yra mumyse, o mes – Jame. Mes galime kalbėti Jam savo natūralia kalba, kalbomis, mintimis, giliausiais širdies pamąstymais – būdami viena su Juo mes visada esame Jame, o Jis yra mumyse ir su mumis.

Nesvarbu kokiu būdu mes pažintume Tą, kuris gyvena mumyse, kokią struktūrą sukurtume mokymui bei padrąsinimui, mes visada būsime viena su Juo, todėl niekas nepakeis nuolatinio dialogo, pokalbio su mūsų viduje gyvenančiu Kūrėju.

Mes disciplinuojame save kasdien keltis 5:15 ryte, kad pasimelstume Viešpaties malda, 21 dieną iš eilės meldžiamės pagal maldos instrukciją, kad atstatytume dvasinę sveikatą, vaikštome į bažnyčios maldos susirinkimus, kiekvieną dieną skaitome pamokslus ir mokomės mintinai Rašto eilutes – visos šitos formos bei struktūros nepaneigia to, kad mes nuolatos esame viena su Juo (24 valandas per parą ir 7 septynias dienas per savaitę).

Visa tai yra gerai tol, kol esame nepriklausomi nuo šitų struktūrų, kol nepradedame galvoti, kad būtent TAI yra būdas paliesti Dievą, kad norėdamas patekti į Jo Artumą turiu daryti TAI, kad TAIP susilauksiu Jo pritarimo, kad ŠI formulė padės man prasiveržti, kad TOJE konferencijoje aš išgirsiu žodį iš dangaus.

Mes pradedame mąstyti, kad Dievas yra štai ten, tame mokinyje, toje formulėje, tame susirinkime, pamiršdami, kad esame VIENA su Juo, kad Jis visada mumyse, ir kad mes visada pasodinti Soste danguje (Ef 2:6), pokalbiui pradėti pakanka nukreipti mintis į savo vidų, arba atverti lūpas ir ištarti: „Tėve“.

Jėzus sakė: „Dievo Karalystė neateina su regimais ženklais ar pademonstravimu... Dievo Karalystė yra jūsų širdyse“ (Lk 17:20-21 išplėstinis vertimas).

Nesakyk...

Paulius įtikinėja mus nepamiršti, kad esame viena su Kristumi: „Nesakyk savo širdyje, kas įžengs į dangų?“ – tai yra Kristaus atsivesti; arba: „kas nusileis į bedugnę?“ – tai yra Kristaus iš numirusių susigrąžinti“ (tarytum mes galėtume būti išgelbėti savo jėgomis). „Arti tavęs yra Žodis – tavo burnoje ir tavo širdyje“ (Rom 10:6-8).

Žodis – graikų kalboje čia „rhema“. Tai reiškia žodį iš Dievo tiesiai tau. Žodis – Dievas kalba tau, tas žodis yra tavo širdyje ir burnoje!

Nesuprasdami tikėjimo paprastumo, kad Jis yra mumyse, ir mes esame Jame, mes einame iš vieno susirinkimo į kitą ieškodami, kas galėtų „nuleisti“ dangų į žemę, atnešti Žodį iš dangaus; vaikomės reginių, manydami, kad tik tai yra antgamtiška, ir nepaisome antgamtinio Viešpaties darbo mūsų širdyje, mūsų dvasioje; nepaisydami JO, vaikomės žmonių, kurie, kaip mes galvojame (ir galbūt jie ir patys taip galvoja) turi auksinį Dievo prisilietimą.

Lygus tarp lygių

Kai tarnaujame su įvairiomis mums suteiktomis malonėmis, tokiomis kaip gailestingumas, davimas, administraciniai sugebėjimai, tarnavimas, mokymas, drąsinimas, dvasių skyrimas, pranašavimas, daiktų gaminimas, rankų darbas, gydymas, dalinimas maisto alkstantiems, siuvimas, vaikų priežiūra, kad ir kas tai bebūtų – visa tai yra Dievo Dvasios pasireiškimai mumyse, nes Jis yra viena su mumis, o mes – viena su Juo (1 Kor 12:7).

Kadangi Jis yra mumyse, o mes – Jame, Jis taip pat yra visuose, kurie pažįsta Jį: šeimoje, drauguose, bendradarbiuose; todėl man reikia jų ir jiems reikia manęs, nes kai mes matome vienas kitą, mes matome Dievo pasireiškimus.

Jūs turite taip mąstyti

Nekreipkite dėmesio į savo pojūčius (emocijas), kurios kalba, kad Dievas yra toli nuo jūsų, kad jūs negalite Jo jausti savo viduje. Te Dievo Žodžio tiesa, kuri atrodo melas mūsų pojūčiams, pasilieka nepajudinama. Pradėkite tikėti Dievo Žodžiu, o ne pojūčiais, priverskite juos paklusti Tiesai.

Daugelis metų metais tiki savo jausmais, o ne dvasiniais faktais. Iš tiesų Viešpats bus nusižeminęs ir tylus tavo sieloje tol, kol tu nepakviesi Jo prabilti, taigi kalbėk. „Tau bus pagal tavo tikėjimą“. Jei pradėsite mąstyti taip, kaip moko Dievo Žodis, kad mes esame viena su Viešpačiu, jūs staiga imsite daugiau nei kada nors suvokti Jo buvimą savo viduje. Jūs imsite suvokti, ką Jis jaučia, ką Jis galvoja, jūs tapsite jautrus Jo balsui. Jūs pradėsite mąstyti taip kaip Jis.

Prisimenu tą laiką, kai pradėjau mokytis susitelkti į dvasią savo viduje, kažkur krūtinės ląstos srityje ir nukreipdavau savo protą, kad pajausčiau, ar Jis tebėra tenai. Esu patyręs, kaip tada mano dvasia būdavo sužadinama ir ilgėdavausi tų išgyvenimų. Prisimindamas tuos sužadinimus: tą ramybę, susižavėjimą, Artumo išgyvenimą – aš desperatiškai trokšdavau sugrįžti į tai vėl, vėl surasti tą „bangos ilgį“, kad vėl būčiau sujungtas su Juo.

Aš tai darydavau kelis kartus per dieną. Kartą, kai kelis kartus bandžiau sutelkti dėmesį į savo dvasią, staiga išgirdau: „Ką tu darai?“ Savo viduje aš pasakiau: „Aš tikrinu, ar Tu tebesi tenai“. Jo atsakymas buvo juokas. Tikras juokas. Tuomet aš nusijuokiau savo viduje todėl, kad netikėjau Žodžiu.

Mano maldos gyvenimas yra beveik nuolatinis: kad ir ką daryčiau, meldžiuosi kalbomis – todėl aš imu matyti dalykus kitaip. Kai prieš laimindamas valgį padarau pauzę, reiškia ne tai, kad dabar įeinu į Jo Artumą, bet kad turiu nutraukti savo dialogą su Dievu, kad priimčiau kitus, kuriems reikia išgirsti maisto laiminimo maldą.

Kai kas nors pradeda melstis (pavyzdžiui bažnyčioje), aš nulenkiu savo galvą ne tam, kad prisiartinčiau prie Jo,– man tai yra pauzė, reiškianti, jog kažkas įsiterpė į mano nuolatinį dialogą, tos pauzės man reikia tam, kad susijungčiau su kitais tuo metu. Kai mes esame bažnyčioje, o mano atveju, dažniausiai namų bažnyčioje, ir po pokalbio pradedame šlovinti, tai nereiškia, kad baigėsi viena susirinkimo dalis ir prasidėjo kita: tai tik pratęsimas dialogo, kuris dabar pasikeičia muzika ir garbinimu.

Ar jūs suprantate, ką aš turiu galvoje? Mes esame viena su Juo, Jis yra viena su mumis. Mes gyvename Jo Artume. Aš nuolatos pakaitom sutelkiu savo dėmesį tai į dvasinį žmogų (ir į tai, kas vyksta tenai), tai yra į fizinę sritį (ir į tai, kas vyksta tenai). Tokia yra mano disciplina, įprotis, gyvenimo stilius, bet taip elgtis gali visi.

Galbūt jums šiek tiek sunku tai suprasti, bet mano širdžiai artima Ps 103:7: „Jis apreiškė Savo kelius Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus“. Jei aš pažįstu Jo kelius, Jo darbai (stebuklai) seks iš paskos. Aš nesivaikau stebuklų, aš noriu pažinti Jo kelius.

Šiandien aš dalinausi su jumis savo mintimis apie tai, apie ką aš pastaruoju metu mąstau ir būtent šis „vienumas“ su Juo ir yra vienas pagrindinių „Jo kelių“. Tikiuosi, jog tai jums aktualu taip pat.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Pagarba kūnui. 3 dalis

John Fenn, 2011 m. gegužės mėn. 14 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Aplankymas, kurio niekada nepamiršiu

Vieno Viešpaties aplankymo metu aš paklausiau apie Ananiją ir Safyrą sakydamas, kad toks nuosprendis jiems atrodo buvo per daug griežtas. Jis atsakė: „Prisimink, kad mano visas kūnas tuomet buvo Jeruzalėje. Negalima buvo leisti, kad tai, ko jie siekė, būtų įdiegta kūne“.

(Jūs prisimenate, kad jie pardavė nuosavybę ir pasiliko sau dalį gautų pajamų, bet pasakė taip, lyg jie būtų atidavę viską. Petras pasakė jiems, kad jie buvo laisvi atiduoti viską arba dalį gautų pajamų pasilikti sau, tai jų melas, įvyniotas į veidmainystę nuteisė juos. Apd 5:4).

Viešpats tęsė: „Yra daug tų, kurie šaukia prabudimo šiame krašte. Bet Aš sakau tau tiesą, jei Tėvas pasiųs prabudimą (kaip jie tai apibūdina) šitame krašte bus daug, daug tokių kaip Ananijas ir Safyra“.

Taigi...

Tai, ką jie norėjo tuo metu įdiegti tyrame Kristaus kūne, buvo veidmainystė - norėjimas pasirodyti esant kažkuo, bet viduje būnant kažkuo visai kitu.

Jie nevertino nuostabaus tyrumo ir skaisčios karštos meilės, kuri tuo metu buvo persmelkus Kristaus kūną. Apsupti žmonių, kurie tada labai gausiai prisijungdavo, stebuklų, kad net Petro šešėlis išgydydavo žmones - Ananijas ir Safyra to nevertino, jie galvojo tik apie save pačius.

Į save susitelkę žmonės negali laikyti Kristaus kūno šventu (pašvęstu, atskirtu, neliečiamu) savo širdyse, nes tik jie patys savo širdyse sau yra šventi. Todėl į save susikoncentravusiam asmeniui svarbiausia, kuo JIS PATS tiki - numylėtos doktrinos, senos tradicijos, stipri nuomonė, kaip jų manymu turi viskas vykti ir t.t.

Naujas pastorius perkėlė mažą staliuką, kuris stovėdavo prie sakyklos ant grindų prieš auditoriją. Dėl to kai kurie įsižeidė, nes tas staliukas VISADA stovėjo šalia sakyklos. Vyresnieji atsirevanšavo. Jie sukėlė žmones, kad palaikytų jų pusę ir suskaldė bažnyčią.

JEIGU įsižeidę žmonės gerbtų tuos, kurie yra aplink juos ir su kurias jie bendrauja, už kuriuos mirė Jėzus ir kuriuos Jis įjungė į Savo kūną, jie nukreiptų akis nuo savęs ir suvoktų, savo vaikišką įsižeidimą. Jie paaukoja Dievo duotą misiją tai bažnyčiai dėl savo asmeninių tikslų.

Jei jūs mąstytumėte visų pirma kaip pagerbti Kristaus Asmenį ir Jo kūną žemėje, kiek daug problemų galėtų būti išspręsta, jei tik žmonės gerbtų Kristaus kūną.

Kongregacija balsavo dėl naujo kilimo spalvos bažnyčios susirinkimo salėje. Nedidele dauguma nugalėjo mėlynos spalvos šalininkai. Maždaug pusė bažnyčios liko įsižeidusi, nes negavo spalvos, kurios norėjo (tamsiai raudonos) ir vėl vyresnieji suskaldė bažnyčią.

Mes galime paklausti: „Kur Dievo baimė?“, bet gal būt mes turėtume paklausti: kur pagarba Kristaus kūno šventumui? Nes jeigu jūs tikrai vertinate Kristų, tuomet jūs turite vertinti Jo kūną. Taip, jei jūs paklaustumėte vyresniųjų kiekvienoje iš tų bažnyčių, kurias jie suskaldė, ar jie myli Dievą, jie atsakytų: „Taip!“. Bet iš tiesų jų širdys daugiau linko į tokius dalykus kaip Ananijo ir Safyros, negu prie Jėzaus, nes jie manipuliavo žmonėmis dėl savo asmeninių tikslų.

Pagarba kūnui tai nereiškia, kad nereikia pataisymų. Kai kas nors moko klaidingos doktrinos, ar praranda balansą, ar yra nuodėmėje - mums reikia subalansuotų ir įsitvirtinusių balsų, kurie kalbėtų tokias atvejais, kaip tai darė Jėzus, Paulius ir Petras. Minėtu atveju - tai buvo tik vaikiški įsižeidimai vyresniųjų, kurie iš tiesų telaukė progos įtvirtinti save ir savo planus.

Traukti kitus paskui save

Paulius pasakė Efezo (namų bažnyčių) vyresniesiems: „Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kalbėdami iškreiptus dalykus stengsis patraukti paskui save mokinius. Todėl budėkite ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną“ (Apd 20:30).

Traukti kitus paskui save - tai dar vienas Kristaus kūno negerbimo ir nevertinimo pavyzdys. Žodis „traukti“ yra graikiškas žodis „diastrepho“, kuris reiškia „iškreipti, deformuoti“. Paulius sako, kad jie iškreips ir deformuos žodžius – visų pirma Dievo Žodį, tai ką mokė protingi ir subalansuoti mokytojai.

Štai kodėl jis sako „stebėti ir prisiminti“ jo 3 metų tarnavimą jiems. Paulius žinojo, kad žmogaus prigimtis linkusi nevertinti tų turtų, kurie yra aplink mus šiuo momentu, ir pirmenybę suteikti naujų mokymų ir mokytojų paieškai, nes kas nauja daugiau jaudina nei tai, kokį gyvenimą mes šiandien turime Kristuje.

Paulius norėjo, kad jie tikslingai prisimintų tuos tris praėjusius metus- jų laiką praleistą kartu, draugystės ir bendravimo turtus ir pasvertų, palygintų tuos 3 metus su tuo, ką siūlo tie, kurie bando iškreipti ir deformuoti bei savo pastangomis suardyti vietinio Kristaus kūno dvasinių ryšių šventumą.

Jis norėjo, kad jie išaukštintų širdyse savo santykių vertę ir šventumą, virš kai kurių naujų doktrinų ir bet kokių iškylančių problemų (tokių, kaip nesutarimas dėl kilimo spalvos).

Kaip tu žinai?

Raktinis žodis čia yra „patraukti mokinius paskui save“. Tikras tikintysis, kuris laiko Kristaus kūną šventu ir atskirtu (pašvęstu), bijo Dievo ir žino, kad jis/ji yra atsakingas/-a už savo veiksmus. Jis/ji yra tas/ta, kuris/-i visuose veiksmuose nukreipia žmones nuo savęs prie Viešpaties ir daro viską, kad palaikytų vietinį kūną meilėje ir vienybėje.

Tie, kurie patraukia žmones paskui save, taikosi į silpnus, naujus žmones bažnyčioje, kūdikius Kristuje, pažeidžiamus. Graikiškas išsireiškimas „nuvesti šalin“ turi žodį „airo“, kuris reiškia „užgrobti, atimti“.

Jei tu esi situacijoje, kai kas nors renka mokinius sau užuot nukreipdamas žmones prie Viešpaties ir darydamas visa, kad palaikytų Kristaus kūno vienybę meilėje – verčiau bėk, o ne pėdink link artimiausio išėjimo.

Paulius apibūdino juos ankstesnėse eilutėse kaip „alkanus vilkus“, kurie nepagailės kaimenės - jie nelaiko Kristaus kūno šventu, tokiu kurį reikia ginti, gerbti, globoti ir saugoti.

Kaip kontrastą Paulius rašė tiems žmonėms Efezuose tokius žodžius: „Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5:1-2)

Kitą savaitę – nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Pagarba kūnui. 2 dalis

John Fenn, 2011 m. gegužės mėn. 7 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę

Aš rašiau, kad kai kurie Korinte pavalgydavo prieš bažnyčios susirinkimą kieno nors kito namuose, užuot pavalgę drauge su visais.

1 Kor 11:22 Paulius paklausė, ar jie niekina Dievo bažnyčią, nes jų atsisakymas valgyti kartu rodė, kad jie vengia tų, su kuriais jie bendravo.

Tada jis iš karto primena, ką Jėzus sakė per paskutinę vakarienę ir liepia korintiečiams prieš dalyvavimą Viešpaties Vakarienėje ištirti save. Jis netgi pasako, kad: „Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių“ (1 Kor 11:30).

Silpni ir ligoti, nes ...?

1980 metais aš pirmą kartą išgirdau mokymą apie tai, kaip priimti išgydymą Viešpaties Vakarienės metu. Tuomet mes buvome mokomi, kad turime „išskirti Viešpaties kūną“, tai reiškė, jog turime prisiminti, kad Jo žaizdomis esame išgydyti ir turime priimti tą išgydymą Viešpaties Vakarienės metu - štai ką reiškė teisingai išskirti Viešpaties kūną. Aš taip pat to mokiau ir mačiau daugelį tokiu būdu išgydytų.

Bet ne toks tikrasis Pauliaus laiško kontekstas. Kodėl kai kurie mokiniai Korinte buvo „silpni ir ligoti ir daugelis anksti mirė“? Tai buvo todėl, kad jų išdidumas sukėlė pasidalijimą ir skilimus. Ar tai gali būti ligos priežastimi?

Problemos šaknys

Atsakymą rasime, kai žiūrėsime atidžiau, kaip Paulius naudoja žodį „niekinti“. Graikų kalboje tai žodis: „kata-phroneo“. Žodis „kata“ reiškia „žemyn“ arba „blogas“ ir tai gali asocijuotis su tuo, kas pikta. Antroji žodžio „niekinti“ dalis - „phren“ reiškia „protas“, „mintis“, „nuomonė“. Taigi, tai reiškia „turėti blogą protą“, „blogą nuomonę“ arba „piktų minčių“ kitų mokinių atžvilgiu, tad štai kodėl Paulius sako, kad daugelis yra silpni ir ligoti ir kai kurie mirė pirma laiko.

Žmonių eilėje, kurie išsirikiavo po tarnavimo laukdami, kad už juos pasimelstų buvo moteris, kuriai skaudėjo rankas ir sąnarius, o taip pat ir nugarą. Aš jau norėjau dėti ant jos rankas, bet išgirdau Tėvą sakant: „Pasakyk, kad ji atleistų savo sesei“.

Aš paklusau ir meldžiausi, kad kai ji atleis, ji būtų išgydyta. Aš tarnaudavau toje bažnyčioje tuomet kas pusę metų ir sužinojau, kad ji buvo išgydyta, kai tik atleido savo seseriai ir dar turėjo nusižeminti ir pati nueiti pas ją.

Ji atėjo išgydymo, bet turėjo, kaip Paulius sako „blogą nuomonę“ Viešpaties kūno atžvilgiu, šiuo atveju - kitam tikinčiajam. Štai kaip ji neišskyrė Viešpaties kūno - savo kūno ir Kristaus kūno ir dėl šios priežasties buvo silpna ir ligota.

Paulius nedelsiant po to sako: „Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami“ (1 Kor 11:31). Ši moteris nuteisė save ir susitaikė su savo sese, taigi ji šia prasme yra švari prieš Viešpatį.

Tai vienas iš pavyzdžių, kaip žmogus gali būti silpnas ir ligotas neišskirdamas Viešpaties kūno (kuris yra kiti tikintieji).

Ką Jėzus pasakė

Po to, kai Paulius paklausė, ar jie niekina arba „turi blogą nuomonę“ kitų krikščionių, su kuriais bendrauja atžvilgiu, jis pacitavo Jėzų Paskutinės vakarienės metu, kuris „<...> padėkojęs (už duoną) sulaužė ir tarė: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui“. Ir apie vyną panašiai „... mano atminimui“ (1 Kor 11:24-25).

Kai mes girdime šituos žodžius, valgydami ir gerdami iš taurės, mes prisimename Biblijos pasakojimus apie kryžių, prisimename Jėzaus kraują pralietą už mus ir prisimename Jo auką už mus visus.

Bet graikų kalboje nepasakyta prisiminti Evangelijos pasakojimus, nei kryžių, nei Jo auką. Vine‘s Expository Naujojo Testamento žodžių žodynas: „Ne prisiminti kažką, bet su meile galvoti apie Patį Asmenį“.

Jaudinantis momentas...

Tai, ką Paulius norėjo pasakyti buvo ne Jėzaus gyvenimo ir aukos prisiminimas, bet Jėzaus Asmens prisiminimas ir ką tai reiškia šiandien mums asmeniškai. Taip pat, ką reiškia mums Jo kūnas - tie tikintieji, kurie sėdi kartu su tavimi šiuo metu kambaryje?

Jis liepė tiems arogantiškiems korintiečiams atgailauti dėl savo „blogos nuomonės“, „piktų minčių“ tų žmonių, su kuriais bendravo atžvilgiu ir prisiminti Patį Jėzaus Asmenį tuo metu, kai jie žiūri į tuos žmones, su kuriais susirenka kartu ir suvokti, kad jie visi nepaisant rasės ir kilmės skirtumų sudaro Jėzaus kūną. „Su meile prisimindami Patį Asmenį“ jie turėjo pabusti gyvai tiesai, kad čia kartu su jais sėdi Kristaus kūnas.

Dabar kaip kontrastas šitam

Supraskime, ką Paulius čia norėjo pasakyti - ar tu suvoki, kad šventųjų susirinkimo šventumą (neliečiamumą)? Ar tu suvoki Jėzaus didybę, ir kaip Jis kiekvieną mūsų palietė, kad mes dabar kartu galėtume sudaryti Jo kūną? Ar suvoki, kaip mes turime gerbti bažnyčios susirinkimą kaip šventą ir daryti viską, kad apsaugotume to susirinkimo šventumą?

Dabar pagalvokime kaip dalykai, kuriuos aš paminėjau praeitą savaitę visiškai paniekina (turi blogą nuostatą prote) prieš šitą šventumą. Ne tik padarydami Kristaus kūną taikiniu verslo tikslams, bet (pavyzdžiui) ar jūs kada nors susimąstėte, kodėl jūsų dvasia nuliūsta, kai pamokslininkas mėto CD ir knygas į minią, kuri elgiasi kvailai kaip pamergės per vestuves siekdamos pagauti metamą bukietą?

Šventoji Dvasia nuliūsta dėl to, kad mes negerbiame mūsų susirinkimo kaip švento ir neliečiamo, kurio šventumą reikia branginti ir saugoti.

Pauliaus dienomis tai buvo paprasta situacija su turtingais korintiečiais, kurie žiūrėjo iš aukšto į žemesnį visuomenės sluoksnį (turėjo blogą proto nuostatą). Todėl Paulius liepė jiems teisti save, kad nebūtų teisiami Viešpaties. 33 eilutėje skaitome jo paprastą perspėjimą: „Todėl, mano broliai, kai susirenkate valgyti, palaukite vieni kitų“. Tik lengvas širdies įvertinimas, noras būti kantriu ir problema išspręsta.

Jeigu jie turėjo teisti save, kad nebūtų Viešpaties už TAI teisiami, tai kaip yra mūsų atveju? Apie tai kitą savaitę... o dabar: kada jūs paskutinį kartą valgėte Viešpaties Vakarienę, su meile prisimindami Patį Asmenį ir apžvelgėte kitus, kurie sėdi kartu svetainėje (auditorijoje): REGĖKITE – Viešpaties kūną!

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Pagarba kūnui. 1 dalis

John Fenn, 2011 m. balandžio mėn. 30 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Mano dvi naujos CD serijos labai aktualios šiandienai. „Disasters of the Revelation“ apžvelgia gamtines nelaimes, kurios turi didžiausią įtaką žemei šiomis dienomis. Ar žinote, kad Apreiškimo knygoje pasakyta, jog į žemę atsitrenks 2 kometos/meteoritai ir sukels didžiulį audros debesį, kuris paveiks visus augalus, gyvūnus ir žmones? Ši serija išleista su priedu -lentele, kurioje chronologiškai aiškiai ir paprastai išdėstyti Apreiškimo knygos įvykiai.

Antra serija – „Kalno pamokslas 2 dalis: sunkiai suprantami Jėzaus pasakymai“. Esu ne iš vieno žmogaus girdėjęs, kad „Kalno pamokslas. 1 dalis“ pakeitė jį visam laikui. 2 dalis paaiškina tokius pasakymus kaip: „akis už akį”, „ne kiekvienas kuris sako man: Viešpatie, Viešpatie, įeis į Dangaus karalystę” ir dar daugiau. Jūsų supratimas bus pakeistas!

Tikra istorija

Europoje buvo namų bažnyčia sudaryta iš aukštesnio ir žemesnio luomo žmonių ir jie patyrė tarpusavyje priešiškumą. Iš tikrųjų jų problema buvo didesnė nei priešiškumas. Labiau pasiturintys žmonės nenorėjo bendrauti su mažesnes pajamas turinčiais žmonėmis jų namuose.

Ši namų bažnyčia paprastai kiekvieno susirinkimo metu ruošdavo vaišes ir jų metu švęsdavo Viešpaties Vakarienę, kuri buvo didesnio valgymo dalimi taip, kaip Viešpats darė originalios „Paskutinės vakarienės“ metu.

Problema buvo ta, kad turtingi žmonės atsisakydavo valgyti su kitais, nors jie dalyvaudavo dalyje susirinkimo. Jie pavalgydavo savo namuose prieš ateidami į susirinkimą. Europoje tuo metu buvo įprasta gerti vyną - tai kai kurie net pasigerdavo prieš bažnyčios susirinkimą.

Kaip tai išspręsti?

Kokios buvo problemos? Aukštesnės klasės žmonės buvo arogantiški. Tie, kuriuos atstumdavo turėjo kovoti su nemaloniais jausmais‚ stengtis atleisti ir priimti į susirinkimą tuos, kurie jau buvo pavalgę ir elgėsi taip, lyg nieko blogo nebūtų nutikę. Jų problemos buvo: priešiškumas, išdidumas, susiskaldymai ir palankumo trūkumas.

Gera man ir jums, nes ši istorija įvyko Korinte maždaug 59 metais. 1 Kor 11:17-31 aprašyta kaip Paulius išsprendė tada susidariusią problemą. Apd 18:7-8 skaitome, kad jie pradžioje susirinkdavo Romėno Tito (Gajaus) Justo ir kaimynystėje gyvenusio sinagogos lyderio Krispo namuose. Ten lankydavosi ir daugelis Korinto graikų. Jie augo ir plėtėsi į kitus namus bei priemiesčius.

22 eilutėje Paulius atskleidžia tikrąją problemą: „Argi neturite savo namų valgyti ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti stokojančius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už tai nepagirsiu“.

Turtingieji turbūt nenorėjo valgyti su vargingesniais mokiniais, nes jie nepriklausė tiems patiems klubams, nedalyvavo tų pačių visuomenės sluoksnių rateliuose, nevažinėjo to paties modelio karietomis, neturėjo darbininkų ir t.t. Bet tikroji jų širdžių problema buvo ta, kad jie niekino bažnyčią, Kristaus kūną ir rodė tai savo veiksmais.

Jie gal būt tai neigė, bet tikroji jų problema buvo arogancija, iš kurios kilo Kristaus kūno paniekinimas. Jie taip nemąstė: „Jėzus mirė už mus visus, taigi mes visi esame lygūs, todėl mes gerbsime kūną ir gerbsime mūsų susirinkimą“.

Greitai persikelkime į mūsų dienas: Koloradas, 1990 metai

Aš buvau pastoriumi tradicinėje bažnyčioje Kolorade, kai man paskambino kitas pastorius siūlydamas pardavinėti tinklinio marketingo produktą, pagamintą iš Australijoje augančio medžio aliejaus, kuris tuomet buvo labai populiarus. Jis papasakojo man, kad beveik visi žmonės jo organizacijoje užsiima šia prekyba. Pajamas jie ketina skirti patalpų nuomai iki galo metų ir pagerinti narių finansinei būklei.

Aš labai jį nuvyliau ir paskiau, kad jis negerbia Kristaus kūno, už kurį numirė Viešpats Jėzus, bet juo manipuliuoja savo naudai, todėl aš nenorėjau turėti nieko bendro su tuo. Jis neturėjo pagarbos Jėzaus Kristaus kūnui, nors tai ir neigė. Jis sakė, kad darė kūnui gera, nors iš tiesų, iš Viešpaties perspektyvos, o tai teisinga perspektyva, jis rodė Jam panieką.

Mega bažnyčioje: 1990-2000 metais

Tuo metu daugelis pastorių ir kongregacijos narių buvo įsitraukę prekybą tinklinio marketingo (MLM) produktais - odos priežiūros priemonėmis, telefonais, kosmetika, sveiku maistu ir gėrimais - visi geri produktai, aš manau.

Susidarė tokia situacija: jeigu tu nueidavai į bažnyčią - tapdavai taikiniu, kadangi kas nors buvo pasiruošęs tau paliudyti apie MLM produktą. Pastorius arba lapai su registracijos lentelėmis keliaudavo tarp kongregacijos narių visą savaitę ir visa tai paveikė bažnyčios kultūrą. Žmonės neidavo į bažnyčios susirinkimą susitelkę tik pagarbinti Viešpatį, bet galvodami apie tai, su kuo jie dar gali šią savaitę susitikti ir kokius naujus žmones dar gali įtraukti į savo struktūrą.

Išsivystė bažnyčios kultūra, kuri klausdavo: „Kodėl dar nesi įsijungęs?“. Ir žmonės bijodavo prarasti progą išsigydyti odos problemą, pagerinti sveikatos arba finansinę būklę, ar išsivalyti iki sniego baltumo savo rūbus! MLM mokiniai užgriūdavo juos liudijimais apie tai, kaip jų produktas kažkam padėjo išgyti nuo odos problemos, ar kaip gerdami du šaukštus vaistų kasdien jie gavo vidinį išgydymą ir numetė svorį!

Atgal į 1 Kor 11: Pauliaus sprendimas

Paulius parodė korintiečiams jų nuodėmę, klausdamas: ar jie neapkenčia Kristaus kūno? Ar jie rodo jam panieką?

Iš karto po šito klausimo 22 eilutėje Paulius sako: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir padėkojęs sulaužė ir tarė: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui“.

Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.

Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės (1 Kor 11:23-28)

Tame kontekste...

Valgymas ir gėrimas Viešpaties Vakarienėje, nesvarbu kokia forma tai atliekama reikalauja, kad žmogus ištirtų save, bet šiame kontekste ištyrimas ne dėl slaptos nuodėmės, neatleidimo, ar net ne dėl dvasinės būklės prieš valgymą.

Ištirti save reikia dėl pagarbos Kristaus kūnui: pagarba kūnui, aukai ir todėl pagarba Dievo žmonių susirinkimui. Paulius čia mokė, kad tie, kurie atsisako valgyti su žemesnės klasės ar mažiau pasiturinčiais žmonėmis turi ištirti save. Paulius tikėjosi, kad Viešpaties mokiniai gerbs susirinkimą su kitais šventaisiais, norės ginti juos ir susirinkimą, laikyti jį šventu ir pašvęstu. Jiems trūko supratimo ir užuojautos kitiems.

„Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių. Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami“ (Kor 11:29-31).

Šitai buvo mokoma ir aš mokiau, kad mes turime išskirti Viešpaties kūno auką dėl mūsų išgydymo. Mes galime būti išgydyti Viešpaties vakarienės metu (ir tai tiesa), bet kontekstas yra daug platesnis.

Pagarba, o ne paniekinimas Kristaus kūno susirinkimui, štai apie ką čia kalbama. Kūnas yra Dievo žmonės... Paulius prašo, kad kiekvienas žmogus ištirtų save dėl meilės Kristaus kūnui, ar jų širdys yra laisvos nuo arogancijos ir susiskaldymo ir atsiskyrimo. Taip pat – gerbti susirinkimą - saugoti jį, laikyti šventu, daryti viską kas nuo jūsų priklauso, kad išlaikytumėte vienybę ir taiką. Jie to nedarė.

Mūsų dienomis, ar jie pakankamai gerbia kūną, kad nepardavinės čia savo produktų nevystys verslo ir nesiūlys savo paslaugų tiems, kurie susirenka garbinti Kristaus? O gal jie darys šventvagystę įslinkdami tarp tų gerų žmonių ir jų Viešpaties, išvesdami juos iš kelio ir patraukdami juos paskui save?

Štai čia mes pratęsime kitą savaitę. Iki.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Viešpaties Vakarienė. 2 dalis

John Fenn, 2009 m. rugsėjo mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Po praeitos savaitės „Minčių“ aš gavau keletą elektroninių laiškų su prašymais detaliau panagrinėti „savęs ištyrimą“ ir išgydymą Viešpaties Vakarienės metu. Taigi, apie tai aš šiandien ir rašysiu.

Pirmi dalykai visų pirma

Paulius rašė: „Kiekvieną kartą, kai jūs valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs atstovaujate, pažymite ir skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis (vėl) ateis. Taigi, kai tik kas nors valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės (Jam) netinkamu būdu, jis bus kaltas (kad paniekino ir nusidėjo) prieš Avinėlio kūną ir kraują. Te žmogus visapusiškai ištiria save ir tik po to tegu valgo tos duonos ir geria iš tos taurės“ (1 Kor 11:26-28 AMP, išplėstinis vertimas).

Trys pabraukti viršuje žodžiai padeda suprasti graikišką žodį „katangello“, reiškiantį „skelbti“. Tas pat žodis yra panaudotas Apd 16:17 istorijoje apie merginą, kuri turėjo būrimo (pranašavimo, spėjimo) dvasią. Ji sekė Paulių ir garsiai šaukė (skelbė), kad jie rodo išgelbėjimo kelią. Filipuose „išgelbėjimo kelias“ reiškia sekti vietinės šventyklos deive, tai žinoma, visai ne tas pats, ką darė Paulius. Paulius išvijo tą dvasią.

Taigi, mes ištiriame save ir, dalyvaudami Viešpaties Vakarienėje, mes skelbiame, kad esame tarp tų, kurie prisimena Jo auką. Mes skelbiame, kad mūsų širdys (dabar) yra teisingos, mūsų apsisprendimas aiškus, mes SKELBIAME Kristaus mirtį, ir DRĄSIAI laukiame Jo vėl sugrįžtant!

Atsakingumas

Kaip parašyta 28 eilutėje, mes turime iširti save, kas reiškia - „patikrinti, išanalizuoti, patvirtinti“. Mes tikriausiai iš karto prisimename matematikos testą mokykloje, kaip priemonę įrodyti tai, ką mes žinome, bet tai nėra mokytojo pastangos parodyti tai, ko mes nežinome (aš taip jausdavausi per matematikos pamokas).

Panašiai ir šitas savęs ištyrimas yra įrodymas ir patvirtinimas mūsų širdžių būklės Kristuje ne tam, kad atrastume ar atidengtume kažkokias tamsias nuodėmes, bet kad patvirtintume tai, kas yra teisinga mumyse - Kristų! Tai panašu į Pradžios 22:1, kur pasakyta, kad Viešpats davė Abraomui atlikti testą, liepdamas paaukoti Izaoką. Tai nėra testas įrodyti kažką negatyvaus, bet proga parodyti, kad jo širdyje buvo sandora su Dievu.

Paulius tęsia toliau 29-30 eilutėse sakydamas: „Nes tas, kuris valgo ir geria nevertai, valgo ir geria sau „pasmerkimą“ (KJV), neišskirdamas Viešpaties kūno. Dėl to daug yra silpnų ir ligotų tarp jūsų, ir daug miršta pirma laiko”.

Žodis „pasmerkimas“ Karaliaus Jokūbo Biblijos vertime yra žodis „krima“, kuris reiškia „kaltinamasis nuosprendis, verdiktas“. Žodis „skirti“ reiškia „atskirti, pasimokyti, spręsti apie“.

Visa tai sudėjus kartu, Paulius sako: „Nes tas, kuris valgo ir geria nevertai, valgo ir geria nuosprendį prieš save, nepasimokęs, nespręsdamas tinkamai apie Viešpaties kūną. Dėl šitos priežasties daugelis tarp jūsų yra silpni, ir daugelis miršta pirma laiko“.

Tie patys elementai gali būti drąsus skelbimas, kad mūsų širdis yra teisi, tačiau tikėjimo žodis gali būti ir dviašmenis kalavijas: kai priimame neteisinga širdimi, mes tampame atsakingi už tai, kad mums trūksta pagarbos Viešpačiui ir Jo aukai.

Bet jeigu asmuo teisingai dalyvauja Viešpaties Vakarienėje, jis gali būti jos metu išgydytas!

Praktiškai

Ką aš darau prieš Viešpaties Vakarienę? Aš ištiriu savo dvasią, išpažįstu savo nuodėmes, netgi menkiausias naštas prieš Viešpatį, ir tai yra nuplaunama Jėzaus krauju. Tam reikia tik dalies sekundės atleisti, nusimesti stresą, rūpestį ir baimę, tik dalis sekundės, ir širdis tampa teisi. Tada aš greitai įvertinu, apžvelgiu savo kūną, nes pripažįstu, kad Jėzaus kūnas buvo sulaužytas už mane: nuovargis, peršalimas, galvos skausmai, raumenų skausmas,- viskas kam reikia išgydymo - silpnumas, trapumas. Aš dėkoju Viešpačiui, kad Jo žaizdomis nugaroje aš buvau išgydytas, kad dėl Jo aukos aš galiu turėti proto ramybę ir t.t.

Mačiau žmonių, kurie Viešpaties Vakarienės metu buvo išgydyti nuo įvairiausių negalių, pradedant nuo galvos skausmo, raumenų, gerklės, sąnarių skausmų ir dar daug kitų. Kartais aš turėjau žmonių, kurie dėdavo rankas ant tų savo kūno vietų, kur jiems skaudėjo. Aš juos instruktuodavau galvoti apie Jėzaus kūną, sudaužytą už juos, kuomet jie dėkodavo už tai, ką Jis padarė dėl jų. Kartais dėkojimo ir gyriaus metu išgydimai liedavosi.

Teisti save

Paulius tęsia: „Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai mes esame teisiami, mes esame Viešpaties baudžiami, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“ (1 Kor 11:31-32, KJV)

Jei mes „teistume“. „Teisti“ yra tas pats savęs ištyrimas, jei nenorime būti teisiami Viešpaties (28 eilutė). Jei mes tai padarome, mes nebūsime teisiami Viešpaties. Žodis „mokomi“ yra „paideuo“ ir reiškia „lavinti vaikus“ - tai daugiau lavinimas ir instrukcijos.

Leiskite man paaiškinti tokiu būdu: kiekvieną kartą, kai jūs įtikinami dėl nuodėmės savo širdyje - tai Tiesos Dvasia, kuri sako, kad jūs nusidėjote. Kai jūs išpažįstate tą nuodėmę ir prašote atleidimo reiškia, kad jūs nuteisėte save.

Kadangi jūs nuteisėte save, kai jūs stovėsite prieš Jėzų vieną dieną, ši nuodėmė nebus iškelta prieš jus - jūs nuteisėte save ir sutvarkėte problemą čia, būdami žemėje.

Tačiau, jei jūs mirsite nesusitvarkę su ta problema, kai jūs stovėsite prieš Viešpatį, Jis iškels tai prieš jus. Taigi, jūs būtinai turite susitvarkyti čia, žemėje. Tai ne dangaus ar pragaro klausimas, bet jums yra geriau susitvarkyti būnant dar čia, ar gi ne? Taigi, Paulius moko, panaudoti Viešpaties Vakarienę, kaip progą, kad nuteistumėte save.

Tik būti sąžiningiems

Tai nėra toks dalykas, kad jūs turite susitvarkyti su tuo iškart arba: žiūrėk, kas nutiks. Aš nežinau kaip su jumis, bet Viešpats tvarkosi su mano situacijomis mėnesiais – su tomis mano asmenybės pusėmis, kurios turi būti daugiau panašios į Kristų. Kaip tik šiuo metu (jei jau būti atviru) –su mano kantrybės trūkumu kai kuriems Oklahomos vairuotojams, kurie mėgsta sustoti kelkraštyje, ir važiuodami mažesniu nei nustatyta greičiu, sukelia kamščius.

Taip, tai mano skaudama vieta, bet aš žinau save: kol Viešpats nesusitvarkys su šituo mano nekantrumu, važiuodamas pro vairuotoją, kuris trukdo eismą, visada nervinsiuosi. Mano darbas yra susitvarkyti su mano stipriu jausmu, kas yra teisinga ir kas ne, nekantrumu, pykčiu, ir kaip pažvelgti plačiau į šią situaciją bei nugesinti savo emocijas.

Jūs galite paklausti, kaip aš tada elgiausi? Aš nepalioviau dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, nes aš dirbau su ta problema. Tai problema, su kuria aš ir Jis tvarkėmės. Taigi šitas savęs teisimas yra procesas, ir man daug geriau sekasi dabar nei prieš metus! J

Aš prisimenu, kai vienas iš mūsų sūnų ką tik gavo vairuotojo teises ir Viešpats tvarkėsi su juo dėl vairavimo greičio. Ir aš norėjau, kad Viešpats darytų tai, nes sūnus to nedarė. Pirmiausia buvo mano perspėjimas ir suvokimas, kad Viešpats tvarkosi su tuo. Po to buvo inspekcijos bauda, bet jis vis dar nenuteisė savęs. Tada jis įsirėžė į sunkvežimį ant apšalusio kelio, va tada jis jau save nuteisė. Jis sudaužė automobilį, bet niekas nebuvo sužeistas ir didelis sunkvežimis, į kurį jis įsirėžė, taip pat smarkiai nenukentėjo.

Priežastis, kodėl aš įdėjau šituos pavyzdžius, nes kai kurie žmonės perskaitys, ką parašė Paulius ir nustos dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, nes bijos, o tai nėra gerai, todėl tai yra geras laikas pasižiūrėti, kaip mums sekasi, kokia yra padaryta pažanga, ir laikas tikrai susijungti su Viešpačiu dėl gyvenimo iššūkių. Paulius nesakė laukite, kol būsite tobuli, jis tik sakė, teiskite save, kad dalyvautumėte su teisinga širdimi, tačiau mūsų gyvenimai dar gali būti netobuli.

Atgal apie silpnus ir ligotus

Kadangi tai susiję su tema apie silpnus, ligotus, netvirtus, anksti mirštančius, Paulius paaiškina apie tai kai ką daugiau laiško pradžioje. Paulius sako, kad yra nuodėmės ne kūnui, bet seksualinės nuodėmės (jos nevienintelės) yra nuodėmės prieš kūną, ir turi pasekmes kūnui.

Kadangi kūnas yra iš žemės, nuodėmės prieš kūną pasireiškia čia žemėje kūne. Paulius sako, kad seksualinės nuodėmės patenka į šitų nuodėmių prieš kūną sąrašą ir žinoma, mes žinome įvairias rūšis tų nuodėmių ir jų vėlesnes pasekmes, tai ir ligos ir emocinis sąmyšis ir t.t.

Bet ši kategorija nuodėmių yra platesnė: kai žmogus žino, kad kas nors kenkia kūnui, bet vis tiek tai daro, pasekmės pasilieka kūne. Nuodėmės prieš Viešpatį gali būti ištrintos atgaila, bet žemės dalykai pasilieka žemėje. Kuo daugiau mes žinome, tuo daugiau esame už tai atsakingi.

Jei mes nuolatos persivalgome ir prisiauginame svorio, mes galime prašyti Viešpaties atleidimo, ir Jis atleis, bet pasekmės tos nuodėmės pasiliks - tai gali būti širdies liga, galbūt diabetas, galbūt kažkas dar. Galbūt Viešpats neduos mums išgydymo dėl to, bet Jo malonė bus su gydytojais daugiau nei stebuklingu išgydymu.

Aš galiu manyti, kad gausybė žmonių, prašančių išgydymo, tiesiog pjauna nuodėmių derlių, kurias praktikavo per metų metus. Tais atvejais, dažniausiai malonė yra daugiau medicinos pagalboje, nei išgydyme iš dangaus. Ir tai tik viena iš priežasčių, dėl kurių žmonės negauna stebuklingo išgydymo. Tik nepriskirkite prašau kiekvieno, kuris negauna išgydymo šiai kategorijai.

Pabaiga

Laikas prieš Viešpaties Vakarienę gali būti nuostabus laikas apmąstymui, gyvenimo įvertinimui, tam, kad gautume išgydymą ir ramybę prote, jei mes teisiame save teisingai, išskirdami Viešpaties auką dėl mūsų.

Tokios yra mintys apie Viešpaties Vakarienę; naujos mintys kitą savaitę...

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com