Žydas ar pagonis?

John Fenn, 2010 m. vasario mėn. 6 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Aš mąsčiau apie tai, kiek įtikėję pagonys turi supanašėti su žydais, kai jie pradeda mokytis iš žydų švenčių ir Senojo Testamento paslapčių.

Balanso ieškojimas

Man patinka švęsti 7 (pagrindines) žydų šventes. Mūsų namų bažnyčioje Tulsoje šį rudenį mes susitikome per Trimitų Šventę, o dviem savaitėm anksčiau per Palapinių šventę švęsti ir minėti jų turtingų reikšmių ir pranašavimo. Daugelis iš mūsų lankėsi Velykų šventime (Passover Seder) arba net švenčia tai kiekvienais metais ir žavisi tuo, kaip jos pranašauja apie Viešpaties mirtį ir prisikėlimą.

Nėra abejonių, kad 4 pavasario šventės vykta tiksliai jas atitinkančiomis dienomis: Neraugintos duonos šventė, Pascha (kryžius), Pirmųjų vaisių šventė (sekmadienis, kai Jėzus prisikėlė), ir Sekminės (Šventosios Dvasios suteikimas). Taip pat aišku, kad mes švęsime paskutinę šventę, Palapinių šventę, jos tikslią dieną. Zacharijas (Zach 14:16) sako, kad visos tautos kiekvienais metais ateis į Jeruzalę švęsti su Viešpačiu Palapinių šventę, tai reiškia Dievo, kuris gyvena su žmogumi, šventę, ir taip bus kiekvienais metais tūkstantmečio metu.

Taigi logiška mąstyti, kad dvi likusios šventės išsipildys paskirtą dieną: Trimitų šventė (teisiųjų mirusiųjų prisikėlimas ir pasislėpimas su Mesiju) ir Atpirkimo šventė (Yom Kipur, kryžius ir Kristaus sugrįžimas). Taigi, kodėl mes dabar turėtume švęsti šias šventes?

Pasvarstykime, ar mes, įtikėję pagonių turime pareigą supanašėti su žydiškomis šaknimis?

Senas argumentas

Šis klausimas buvo iškilęs ir anksčiau. Apaštalų darbuose (Apd 13:15 ) skaitome, kad  Paulius ir Barnabas tarnavo pagonims visoje Romos imperijoje, mokydami apie Jėzų, žydų Įstatymo, ir kaip Jis įvykdė žydų pranašystes, bet nereikalavo, kad jie laikytųsi žydų Įstatymo.

Bet kai kurie su tuo nesutiko. „...tuomet pakilo kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų partijos ir tarė: „juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo““ (Apd 15:5).

Rašydamas apie šitą patyrimą (Gal 2:1-4), Paulius paminėjo, kad jis nuėjo susitikti su lyderiais Jeruzalėje „...asmeniškai, kad kartais nebėgčiau, ar nebūčiau bėgęs veltui“. Jis norėjo įsitikinti, kad laisvė, apie kurią jis mokė, buvo tikrai iš Šventosios Dvasios, ir sutinka su Dievo Žodžiu. Jie visi susitiko ieškoti Viešpaties šiuo klausimu.

Fariziejai (kurie reiškė „atsiskyrę“), pradėjo savo veiklą, kaip (separatistų) šventumo judėjimas apie 150 BC (prieš Kristų) susirūpinę, kad jie negali atskirti žydo nuo graiko. Žydai tuo metu kaip ir graikai lankė sporto sales, kaip ir graikai mėgo pasibūti pirtyse, kaip ir graikai vaikščiojo į sporto varžybas, kaip ir graikai mėgdavo teatrus, ir kalbėjo, kaip graikai. Taigi kaimyninės sinagogos buvo sukurtos kaip mokyklos mokyti jaunuolius tikėjimo, suaugusių susirinkimams ir Žodžio studijoms. Tuo metu, kai Jėzus ėmė mokyti, jų prisakyti nuostatai ir tradicijos buvo tapę svarbesniais už Mozės Įstatymą, ir dėl to įvyko konfliktas su Jėzumi.

Šitie fariziejų tikintieji (Žr. Apd 15) galvojo, kad įtikėję pagonys turėjo atsiskirti (kad taptų šventesni) ir vykdyti Mozės įsakymus. Paulius, Barnabas, Petras nesutiko su tuo, ir teigė, kad pats Dievas nutarė pagonims suteikti Šventąją Dvasią ir nėra jokių nurodymų iš Dievo, kad Jis tikisi, kad jie paklus Mozės Įsakymui (mūsų dienomis sakytume, kad nėra jokių pranašiškų žodžių, pranašysčių) taigi jie neprivalo nieko vykdyti, jei Dievas neįsakė (eil.7-10).

Išgirdęs, ką Šventoji Dvasia darė tarp pagonių, Jokūbas, Jėzaus brolis, atsistojo ir pasakė: „...su šituo pranašų žodžiu sutinku. Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti“ (Apd 15:19).

Dvasia ir Žodis visada sutinka, todėl teisingas ištyrimas, ar „judėjimas“ yra iš Dievo ar ne, tai yra Žodžio palyginimas su tuo, ką žmonės vadina Šventosios Dvasios veikimu. Tai tebėra teisingas būdas, kaip ištirti judėjimą, tarnautoją ar „išsiliejimą“. Galima įsivaizduoti, kokį didelį džiaugsmą sukėlė jų sprendimas tarp įtikėjusių pagonių. Trumpai kalbant, Dievas atidavė jiems pats Save jiems, tai ką gali pridėti Senojo Testamento įsakymai? (Apd 15:19-31)

Dėl ko reikia susitarti?

Visi turėtų sutikti su šituo. Bet „fariziejų sekta“, kurią mini Paulius (Žr. Apd 15), toliau laikėsi savo nuomonės tol, kol (Žr. Gal 2) Paulius pavadina juos „...netikrais broliai, kurie paslapčia įslinko iššnipinėti mūsų laisvės, kurią mes turime Jėzuje Kristuje, ir norėjusiems mus pavergti“ (1-4 eil.).

Atkreipkite dėmesį, kad jų tikslas buvo tikinčiuosius, kurie turėjo laisvę Kristuje, grąžinti į Mozės Įstatymo vergiją. Nors kita vertus, Paulius taip numatė savo keliones, kad būtų Jeruzalėje švęsti Sekminių taigi, kaip tai suderinti?

Išvada tokia: jei kas nori laikytis žydų papročių suvokdamas, kad yra malonėje ir yra laisvas, jis gali tai daryti. Bet jei jis verčiamas laikytis šitų papročių todėl, kad bijo įžeisti Dievą, ar galvoja, kad daugiau Jam patiks, ar kad nepilnai vykdo tikėjimo nuostatas, ar kiti jį verčia taip elgtis, sakydami, kad turi gilesnį apreiškimą - jie klysta.

Triušio pėdsaku (nedidelis nukrypimas nuo temos)

Rom14:5-6 Paulius kalba apie sabato šventimą ir aiškina: „vienas žmogus išskiria vieną dieną iš kitų, kitam, jos visos yra vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą .Tas, kuris išskiria dieną, tai daro Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui“.

Ir vėl Kol 2:16-17: „Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ir gėrimo, dėl jauno mėnulio (Trimitų šventė) ar sabato dienų; visa tai yra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristus“.

Kitais žodžiais tariant, jei tu išskiri šeštadienį, ar žydų šventes iš kitų dienų, tu tai darai Viešpačiui, ir tai yra gerai. Riba, kurios negalima kirsti , tai įtikinėti kitą, arba silpninti kito tikėjimą ir daryti tai įstatymu. Šitame laiško Romiečiams skyriuje (Rom 12) jis kalba apie vegetarizmą, sabato šventimą, ir stabams pašvęstos mėsos valgymą.

Tiems, kurie valgė tik daržoves ir tikėjo, kad viena diena yra virš kitų, ar jautė sąžinės priekaištą valgyti mėsą, kuri anksčiau buvo paaukota pagonių šventykloje, Paulius sako, kad jie yra „silpno tikėjimo“ (žr.1 eil.). Jis sakė priimti juos, ir nesiginčyti „Te kiekvienas būna pilnai įsitikinęs savo prote, (bet neverčia taip pat mąstyti kito)“.

Paliekam ,,triušio pėdsaką“ ir grįžtam į pagrindinį taką

Yra keli dalykai, kurių Paulius mokė galatus apie sugrįžimą prie įstatymo:

„Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui“ (Gal 2:21).

Kam daryti tai, kas erzina Tėvą ir Jėzų?

„Nejaugi jūs tokie kvailiai, kad pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?“ (Gal 3:3)

Kvailiai. Kreipinys, kuris žeidžia. Tai tikintieji, kurie pasirinko kvailą tikėjimo kelią. Pamąstykime logiškai,- jeigu jūs savo viduje turite Šventąją Dvasią, kaip jūs galite būti ištobulinti (amžinais) įstatymais? Jeigu Šventoji Dvasia gyvena jūsų viduje, argi tai nėra priežastis, kad jūs pasiekiate brandą eidami per gyvenimą kartu  su Juo, gyvendami pagal Dvasią iš vidaus į išorę?

Tie , kurie yra Įstatymo vergovėje ir religiniuose apribojimuose nepatiria daug stebuklų:

„Argi Tas, kuris teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?“ (Gal 3:5)

Paulius sako, kad mes nesame tarnai, kurie turi paklusti pono įstatymui, bet esme Dievo vaikai, ir mūsų dvasia šaukia „Abba (Tėveli) Tėve“ (Gal 4:6).

Įstatymui nereikia tikėjimo, bet darbų, ir „...žmogus nėra išteisinamas Įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų, ir netgi mes, kurie tikime į Jėzų Kristų...“ (Gal 3:12; 2:16).

Jis sako, kad Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, bet kai jau esame Kristuje, mes nesame daugiau auklėtojo valdžioje, nes mes dabar esame Dievo vaikai (Gal 3:23-26).

Prievolė ir erezija

Paulius tęsia toliau sakydamas, kad tie, kurie ieško išteisinimo Įstatyme „prarado malonę“ (Gal 5:4), ir jei kas nors laikosi Įstatymo bei sulaužo bent vieną įsakymą yra kaltas dėl visų (Gal 5:3).

Pavyzdžiui, Mt 23:3, Jėzus kalbėjo lyderiams, kurie buvo taip susirūpinę detalėmis, kad būtų įvykdytas visas Įstatymas, jog nepastebėdavo svarbesnių dalykų – teisingumo, gailestingumo, tikėjimo, o buvo susitelkę atskaičiuoti dešimtines nuo mėtų, krapų ir kmynų...

Paulius sako, kad jei tikintysis nutaria laikytis Įstatymo, jis turi laikytis viso Įstatymo. Šiame pavyzdyje, jeigu jie aukoja pagal Įstatymą, tai turi daryti ir nuo prieskonių, nes taps veidmainiais ir bus kalti prieš Įstatymą.

Bet jeigu tu pasirenki atiduoti dešimtines ir/arba kitaip reguliariai aukoti, yra privalumai (žr. 2 Kor 9:6-11; Lk 6:38), bet tai turi būti daroma laikantis malonės ir laisvės, o ne Įstatymo.

Jei nutari laikytis Įstatymo, tuomet tu negali sumaišyti įvairių audinių (turi atsisakyti medvilnės/polistirolo marškinių), nevalgyti žuvų, kurios neturi pelekų ir žvynų (viso gero krevetėms, omarams, šamams), negalėsi valgyti sūrio kartu su mėsainiu, turi duoti dešimtines net nuo prieskonių ir laikytis kitų priesakų - (613) Mozės įsakymų ir, kas pažeidžia nors vieną, pažeidžia visus.

Paulius giria jų uolumą, bet nori, kad jie siektų pusiausvyros, nes jeigu jie toliau laikysis tos vergijos, jie taps nuo jos priklausomi, ar dar blogiau – pradės priešintis arba persekioti tuos, kurie vaikščioja laisvėje Kristuje (Gal 4:18-31).

Jis toliau kalba, kad atsakymas jų troškimui būti daugiau panašiu į Jėzų - tai gyventi pagal savo dvasią ir Šventąją Dvasią, o ne Įstatymo raidę: „Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje.“ (Gal 5:13-26)

„Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tik tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet su meile tarnaukite vieni kitiems. Todėl, kad taip įvykdomas visas Įstatymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5:13-14).

Tai viską apibendrina. Mes esame pagonys, kaip Paulius moko, mes galime laikytis žydų kultūros ir švęsti jų šventes, bet laisvės pozicijoje - tiek kiek norim ir jeigu norim, bet mes neturime paversti šitą laisvę leidimu palikti malonę ir grįžti prie vergovės. Ši laisvė yra duota, kad mes galėtume tarnauti vienas kitam meilėje.

Tokios mano mintys šią savaitę...

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Sodo takas arba formulė?

John Fenn, 2010 m. rugpjūčio mėn. 14 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Takas arba formulė

Aš mąsčiau apie tai, kaip Viešpats sukūrė sodą, apgyvendino ten žmogų ir davė jam tik vieną taisyklę. Vieną. Uno. Un. Gyvenk sode, valgyk nuo šimtų ar tūkstančių medžių, krūmų ir augalų, tik nevalgyk nuo vieno vienintelio medžio.

Viešpats nesukūrė krūvos formulių, kurių dėka Adomas galėtų vaikščioti su Viešpačiu sode. Nea. Eidamas gyvenimo keliu vaikščiok ir bendrauk su manimi, ir tas vienintelis medis nekels problemų.

Galatams 5:16 tiksliai atskleidžia Viešpaties požiūrį į gundymą Rojaus sode: „Sakau: gyvenkite dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų“.

Pauliaus atsakymas neturėjo tikslo sukurti formulių ar pastatyti milžiniškų dvasinių pastolių aplink asmenį, kad jie uždengtų jo sielą ir neleistų tam žmogui betarpiškai pažinti bei būti pažintam Viešpaties ir kitų žmonių.

Jo patarimas buvo paprastas: „Gyvenkite dvasia ir jūs nevykdysite kūno geismų“.

Staigus šuolis į mūsų dienas

Pabandykime perkelti Adomą ir tuometinius Pauliaus laiškų skaitytojus prie šių dienų krikščioniškų TV laidų, tarnavimų tinklapių arba pasodinkime juos į tradicinės bažnyčios suolą ir pasižiūrėkime, kaip dabar jiems būtų patarta įveikti pagundą ragauti nuo to „kito“ medžio arba nuodėmės.

Ar jiems pasiūlys vaikščioti dvasia, ar taikyti formules savo tikėjimui?

Jūs, kurie šį rytą atėjote į susirinkimą, jei norite „prasilaužimo su Dievu“, pakelkite rankas ir melskitės su manimi, kad jūsų drąsa sustabdytų šėtono ataką, nes teisusis yra drąsus kaip liūtas, taigi, pakelkite savo ranką, pasakykite šėtonui „NE!” ir... nepamirškite ateiti į mūsų vakarinį tarnavimą, nes turėsime ypatingą pamokslininką...

Adomai, jeigu persiųsi mažiausiai $25 už šią maldoje pateptą nosinę, už kurią aš asmeniškai meldžiausi šios TV laidos metu, pasidėsi ją po pagalve ir laikysi ją ten 7 dienas, o 8-tos dienos rytą, prisimink, kad 8 yra naujos pradžios skaičius, pasimelsi šia malda 7 kartus, 7 tai išbaigtumo skaičius, velnio ataka prieš tave bus sudaužyta ir tu nebebūsi gundomas valgyti nuo to kito medžio arba nuodėmės...

Adomai, jeigu tu kiekvieną rytą kalbėsi savo gyvenimui šiuos teigiamus tikėjimo išpažinimus, apsivilksi visais Dievo ginklais (jei nori geresnio rezultato, elkis kaip romėnų kareivis), tu juk žinai, kad angelai veikia tik tada, kai kalbame Dievo Žodį, taip aplink save tu sukursi dvasinį barjerą, kuris saugos tave nuo velnio...

Adomai, tave puola pagundos todėl, kad giminės prakeikimas atvėrė duris priešui. Palauk, bet juk tu esi pirmasis žmogus, tai neveiks tau, juk tu neturi bambos...

Realybės patikrinimas

Grįžkime atgal į Pradžios knygos 2 skyriaus 1 eilutę, kai Viešpats laisvai vaikščiojo su žmogumi savo sukurtame sode, laimingas ir patenkintas, kad patikėjo jam visą žemę, ir jie abu džiaugėsi vienas kito draugyste.

Deja, šiandien daugybė Viešpaties mokinių nesuvokia, kad jie yra aprengti teisumo rūbais, apgaubti šlove ir kad juose gyvena Šventoji Dvasia. Todėl jie suvedžiojami neišmanių ir klaidinančių tarnautojų, kurie, užuot mokę vaikščioti Viešpaties keliais, kad jų nuogumas būtų uždengtas Dievo šlove, padeda jiems pasisiūti „drabužį“ iš formulių bei doktrinų.

Jie protu suvokia, kad „Tas, kuris yra juose, didesnis už tą, kuris yra pasaulyje“, bet širdimi tiki, kad jie yra silpni ir bejėgiai, todėl griebiasi žmonių sukurtų formulių, manydami, kad taip gaus atsakymą į savo maldas. Užuot pašventę savo gyvenimą pažinti Jį, jie iššvaisto savo laiką tam, kad išmoktų formules.

Daugeliui emocijos pakeičia patepimą, dalyvavimas „garbinimo koncerte“ – garbinimą dvasia ir tiesa, o gyvenimas pagal asmeninį apreiškimą, gautą 1983, išmainomas į nesibaigiančią srovę naujų apreiškimų, ir jiems tampa svetima vaikščioti bei kalbėti gyvenimo kelyje su Tėvu ir Viešpačiu, kaip su savo Atpirkėju ir Draugu.

Mes suklumpame dėl viso to paprastumo taip stipriai, kad žmonėms sunku patikėti, jog yra gerai susitikti su kitais tikinčiaisiais, ieškoti Dievo ir BŪTI bažnyčia savo draugams bei kaimynams. Jie taip įpratę vaikščioti į bažnyčią, kad prarado supratimą, kas yra bažnyčia.

Keliai ar darbai?

Mano mėgstamiausia Biblijos eilutė yra ši: „Jis savo kelius apreiškė (padarė žinomais) Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus“ (Ps 103:7).

Hebrajų kalbos žodis „keliai“, reiškia „kelias, takas“. „Apreiškė“ reiškia apreiškimą, kuris ateina, kai du eina kartu vienu taku – Viešpats eina kartu SU mumis ir pakeliui leidžia mums pažinti savo taką.

Aš nenoriu tokių „darbų“ kokius patyrė Izraelis – tokio troškulio, kad tik vanduo iš uolos išgelbėtų nuo nualpimo, tokio alkio, kad tik mana iš dangaus apsaugotų nuo išbadėjimo. Jie gyveno nuo stebuklo iki sekančio nepritekliaus, nuo aprūpinimo iki visiškos nevilties, ir šis ciklas kartojosi visus 40 metų.

Kai jūs einate Jo keliais kartu su Juo, jūs patiriate stebuklą po stebuklo, ir tai tampa jūsų gyvenimo būdu (vert. „iš stebuklo į stebuklą“), stebuklinga gyvenimo tėkme. Jei jūs pažįstate Jį ir Jo takus, žengdami kitą žingsnį patirsite Jo „darbus“.

Aš patyriau, kad dauguma stebuklų mano gyvenime kilo iš Jo artumo, taigi, kam vaikytis kažkokių kitų dalykų, jeigu aš galiu pažinti Jį patį?

Visame pasaulyje žmonės alksta pažinti Dievą ir Jo kelius, jie traukiasi nuo formulėmis ir „šou“ pagrįsto tikėjimo, kad ieškotų Viešpaties savo namuose, atrastų Jį dievobaiminguose tarpusavio santykiuose, eidami gyvenimo keliu kartu su Viešpačiu bei kitais krikščionimis. Jie staiga suvokia, kad tai ne tik leistina, bet, kad toks ir buvo pirminis sumanymas.

Jie nugriauna aplink save taisyklių ir instrukcijų pastolius, kad vaikščiotų su Viešpačiu taip, kaip kadaise Rojaus sode vaikščiojo Adomas, taip kaip Jis ir buvo numatęs iš pradžių, taip kaip vaikščiojo pirmoji bažnyčia, nes: „Dievo Karalystė nėra valgymas ir gėrimas; bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo“ (Rom 14:17-18).

Čia labai tinka pabaigti senu himnu „Sode“:

Atėjau vienas į sodą,

Kai ant rožių dar buvo rasa,

Klausiausi, ką kalbėjo mano širdžiai

Dievo Sūnus

Priedainis:

Jis vaikščiojo su manimi,

Jis kalbėjo man,

Jis sakė, kad esu tik Jo;

Ir mes dalijomės džiaugsmu,

Kurio niekas kitas nepažįsta.

(Muzika ir žodžiai Austin Miles, 1913)

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Tešla. Karalystė. 6 dalis

John Fenn, 2011 m. kovo mėn. 11 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Į ką panaši Dangaus Karalystė?

Kai Jėzus pasakė „Dangaus Karalystė panaši“, Jis kalbėjo apie Karalystės KELIUS žmogaus širdyje, ne apie dalykus, kuriuos mes pamatysime danguje. Mk 4:34 pasakyta, kad kuomet Jėzus pasilikdavo vienas su Savo mokiniais, Jis paaiškino visas Savo palyginimų detales, bet šitie pokalbiai nėra mums užrašyti. Taigi duokite man šiek tiek laisvės sekti Jo pavyzdžiu.

„Dangaus Karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jų viskas įrūgo“ (Mt 13:33). Leiskite man parašyti taip, kaip aš įsivaizduoju, kad Jėzus išaiškino šitą palyginimą savo mokiniams:

„Dangaus Karalystė yra kaip Žodis pasodintas tavo širdyje, kaip raugas įmaišytas trijuose saikuose miltų. Kiekvienas saikas atitinka dalį tavęs - dvasią, sielą, kūną. Jei tu leidi Žodžiui augti savo širdyje, tu pamatysi, kaip jis užraugs visą tavo gyvenimą, veikdamas iš vidaus į išorę, iš tavo dvasios į sielą, į tavo kūną ir į tavo gyvenimo būdą“.

„Bet rūgimas yra procesas. Mielėms kilti reikia šilumos, vandens ir cukraus. Tai simbolizuoja Šventosios Dvasios saldumą tavo širdyje. Taip pat mielėms reikia šiek tiek druskos, kuri apvalo ir užkonservuoja. Tačiau, jei druską užpilsi ant žaizdos, ji sukelia skausmą. Druskos tau reikia reguliuoti augimo procesui ir išvalyti gyvenimo padarytoms žaizdoms“.

„Tešlą reikia suminkyti, palikti ją kuriam laikui ramybėje ir po to vėl suminkyti. Minkymas pašalina atliekas, kurios susidaro mūsų viduje kaip natūralus pašalinis raugo/karalystės produktas. Tu turi leisti, kad augimo procese susidariusios atliekos būtų iš tavęs išminkomos, jei ne - tešloje bus oro ir nebus substancijos, bet raugo ir atliekų mišinys“.

„Kad galėtum augti, tu būsi patalpintas į šiltą ir saugią vietą - ta vieta Manyje, Aš rūpinuosi tavimi. Bet tu sutiksi gyvenimo šaltį ir vėl būsi minkomas, kol užaugsi Manyje iki pilno ūgio. Tada tavo gyvenimas taps kaip iškeptas kepalas skleidžiantis Mano kvapą visiems, kurie yra aplink tave.  Jie ateis ir gers tą nuostabų aromatą, kuriuo tapo Manyje tavo gyvenimas, augant Karalystei iš vidaus į išorę“.

Ar dabar galite įsivaizduoti Jėzų kalbantį mokiniams susėdusiems aplink laužą, kai minia išsiskirstė?

Mes taip dažnai bandome iškepti tešlą, kol Karalystė dar mumyse nepakilusi.

Galima tai pasakyti ir kitaip: mes taip dažnai bandome nuvalyti žuvis, kol dar nesame jų pagavę. Jei mes norime dirbti kartu su Dangaus Karalyste žmogaus širdyje, mes turime tai daryti pasilikdami su jais tikrame bendravime ir eidami kartu su jais tokiu greičiu, kaip Kristus auga juose. (Gal 4:19; 1 Pt 2:2)

Prieš eilę metų, kai buvau Biblijos mokyklos direktoriumi, studentus aplankė pora iš Ugandos. Jie abu buvo užaugę gentinėse musulmonų šeimose, ir jei atmintis neapgauna, jis buvo vienas iš 33 vaikų šeimoje, kur buvo keturios žmonos, o ji - viena iš 14 vaikų, šeimoje, kur buvo trys žmonos.

Jie pasakojo studentams, kad 19 amžiuje misionieriai padarė daug žalos jų kraštui, nes kai asmuo įtikėdavo misionieriai reikalavo, kad jis išsiskirtų su savo netikinčia žmona ar vyru. Dėl to daug moterų ir vaikų tapo atskirti ir išplėšti iš tautinės gentinės kultūros.

Mes kalbėjomės su studentais, kad tai yra mūsų atsakomybė atstovauti Jėzų žmonėms, bet priklauso nuo jų ir Šventosios Dvasios juose, kokia turi būti strategija tai padaryti. Jis auga ir transformuoja asmenį, šeimą, tautą, gentį iš vidaus į išorę, štai tokia yra Dangaus Karalystė. (Šėtonas iškreipia šitą procesą, sugriaudamas asmenį, šeimą, gentį, tautą iš vidaus į išorę).

Paulius 1 Kor 7:12-14 pasakė, kad jeigu tikintis yra vedęs netikinčią, bet vis tiek jie yra laimingi, tegu jie lieka susituokę. Įdomu ar tie misionieriai iš tikrųjų skaitė šį skyrių ir šią eilutę?

Religija siekia perkurti asmenį pagal tą paveikslą, kurio ta konkreti religija reikalauja. Religiniai žmonės bando padaryti asmenį panašų į save. Tikri ir subalansuoti Jėzaus mokiniai padeda žmonėms augti tame kaip Jėzus yra perkeitęs juos pačius.

Grįžkime atgal

Kartą, kai  buvau tradicinės bažnyčios pastoriumi, viena moteris, kuri ateidavo kiekvieną kartą, kai tik atsidarydavo bažnyčios durys, priėjo pasikalbėti. Ji taip darė, nes mylėjo Viešpatį. Jos vyras buvo nepatenkintas, nes ji dažnai lankė bažnyčią. Ji tai darė, nes mylėjo Viešpatį ir norėjo, kad ir jo vyras vieną kartą būtų išgelbėtas. Jis buvo Romos katalikas, rūkantis žmogus ir jis jos nesuprato, bet leido jai garbinti Dievą taip, kaip ji norėjo.

Aš pasakiau jai, kad jos vyras teisus. Dievas nenorės matyti jos bažnyčioje, jei ji ignoruos savo vyrą, taigi aš pasakiau, kad nenoriu jos matyti mėnesį laiko. Aš liepiau jai eiti namo, skirti laiką šeimai, ir parodyti, kad jis jai yra prioritetų viršūnėje.

Po trijų savaičių vieną sekmadienio rytą bažnyčioje pamatėme visą jų šeimą. Vyras buvo labai nustebintas savo žmonos pasikeitimu. Jis pasakė, kad jei Dievas galėjo pakeisti ją, tai ir jis norėtų būti pakeistas. Štai taip ta moteris atvedė savo vyrą pas Dievą. Jis tuoj pat panoro groti šlovinimo komandoje, nes buvo muzikantas ir mokėjo groti visais instrumentais. Jam gerai sekėsi. Jis taip pat grojo dar vienoje nedidelėje muzikos grupėje šokiuose, pobūviuose, jubiliejuose, vestuvėse ir t.t.

Iškilo klausimas, ar jis gali būti šlovintojų komandoje ir rūkyti. Aš pasakiau, kad tai man nesvarbu. Jis buvo jaunas Viešpatyje ir aš nenorėjau užminti ant to jauno Karalystės augalėlio, kuris pradėjo augti jo širdyje.

Jis buvo nuostabus visos komandos papildymas, ir draugaudamas su naujais žmonėmis, greitai augo Kristuje. Vieną dieną taip jam augant iš vidaus į išorę, seno gyvenimo dalykai nurito nuo jo kaip seni lapai nuo medžio. Niekas iš naujų draugų jam nesakė, kad jis turi mesti rūkyti arba nustoti groti toje kitoje muzikos grupėje. Kristus augo jo gyvenimo tešloje, kaip tos mielės Jėzaus palyginime, ir jis darė daug mažų pasirinkimų, kad leistų Kristui augti.

Kitą savaitę aš pasidalinsiu apie tai, kaip Dangaus Karalystė auga viduje, ir apie konfliktą tarp augančio augalo ir šėtono. Užuomina: dauguma iš to, kas vadinama velnio ataka iš tiesų yra Dievas, kuris bando augti kietoje dirvoje!

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kas bebūtų atsitikę. 2 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 26 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

Tęsinys...

Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis apie Viešpaties mokymą, kad mes turime valgydinti ir girdyti alkstančius ir trokštančius, bet po to, gavę šitą malonę, jie yra atsakingi tapti vandens ir maisto davėjais kitiems žmonėms. Žmogaus prigimtis nori toliau gauti veltui vandens ir maisto, bet Naujasis Testamentas moko, kad kai mes tai gauname, iš mūsų tikimasi, jog mes patys tapsime davėjais.

Kontrakultūra

Aš dalinausi mintimis, kaip Onesimas pabėgo į Romą nuo savo pareigų ir seno gyvenimo. Aš žinau, kad tuo metu sakydavo: „Kas beatsitiktų Romoje, ten ir pasiliks“, ir jis tuo tikėjo. Jis norėjo paimti viską, ką Roma siūlys ir taip ilgai, kiek tik tai įmanoma.

Jėzus mokė, kad doras, sąžiningas žmogus kartą gavęs malonę turi pats tapti davėju. Ir štai todėl Paulius pasiuntė Onesimą atgal namo, kur jis turėjo patirti savo veiksmų pasekmes ir pasikeisti; iš gavėjo tapti davėju. Paulius dar kartą aiškina, kaip darbuotojai tampa davėjais, užuot dirbę tik dėl atlyginimo: „Būkite klusnūs... ne dėl akių ir, kad įtiktumėte žmonėms, bet kaip Kristaus tarnai, vykdydami Dievo valią iš širdies. Noriai tarnaudami kaip Viešpačiui ne žmonėms“ (Ef 6:6-7).

Kai kuriems tai gali būti didelis iššūkis. Jeigu tu darbe tik vilkini laiką, tai reiškia, kad tu neturi biblinio požiūrio ir esi ėmėjas, bet ne davėjas. Taigi, pasiryžk širdyje pasikeisti ir dirbk kaip Jėzui, o ne kaip žmonėms.

Aš patariu taip elgtis, nes Tėvas myli visus vienodai. Jis leidžia lietui lyti ant teisių ir neteisių, ir saulei šviesti teisiems ir neteisiems. Jis nuolatos dirba žmonių širdyse, kad jie būtų teisūs, atsakingi ir atsakytų į malonę, iš to kuris visada tik priima tapdami davėju. Pavyzdžiai:

1) Mano mažasis brolis labai mėgo pistacijų riešutus. Jis pirmą kartą patyrė, kad jie skanūs, kai jam buvo 10 metų. Nes jo draugo Miko mama visada laikydavo indą pilną tų riešutų ant stalo kartu su kitais vaisiais ir riešutais, taigi berniukai galėdavo užkrimsti jų, kada tik panorėję. Kartą jis grįžo namo su kišenėmis pilnomis tų riešutų - prisimenu jie turėjo juodus lukštus - brolis jų negliaudė, bet rinko ir kaupė kaip voverė, kuri ruošiasi žiemai.

Kitą dieną mama parnešė didelį krepšį pistacijų ir brolis tuoj pat puolė jį ardyti, bet mama sustabdė: „Tai skirta Mikui ir jo namams, kad būtų atlyginta už tai, ką tu pas juos suvalgei“. Aš niekada neužmiršiu jo reakcijos: „Kodėl?“. Tai yra taip būdinga žmogaus prigimčiai, argi ne? Jam niekada nebūtų atėję į galvą atsilyginti už malonę gauti tuos riešutus.

Jis pats nebūtų supratęs, kad Miko mamai reikėdavo nupirkti ir parnešti tuos riešutus, kuriuos jis taip mėgo ir veltui valgė. Mama turėjo pamokyti jį, kad mes negalime būti tik gavėjais, bet ateina laikas, kai turime tapti davėjais. Kai prisimenu praeitį, atpažįstu Tėvo ranką, kuri norėjo, kad aš ir mano brolis išmoktų tą pamoką - tai neatrodo labai dvasiška, bet iš tiesų taip buvo...

2) Jaunasis Elis džiaugėsi savo laidyne - na jūs žinote, tai guma su kišene įtaisyta Y formos medžio kote. Vieną dieną jis nusitaikė akmeniu į pelėdą medyje ir savo nuostabai, ją užmušė. Jam taip skaudėjo širdį, kad jis daugiau niekada tyčia nenužudė jokio gyvūno. Vėliau gyvendamas mažame bute jis prisijaukino pelę, kuri gyveno kartu su juo. Jis netgi davė jai vardą. Jis maitino ją ir treniravo, kad ji ateitų pietų metu... Jis niekada neatėmė kitos gyvybės, bet priešingai - tapo davėju gyvūnams ir žmonėms, bet apie tai vėliau...

3) Jis sunkiai dirbo bažnyčios labui: visą darbo dieną kasdien, o savaitgaliais mokė, pamokslavo, vakarus dažnai praleisdavo bažnyčios žmonių namuose, tokiu būdu tarnaudamas jų šeimoms. Bet tai buvo šykštūs žmonės, atrodo, kad jie manė, kad skurdas pastorių priartins prie Dievo. Neatrodo, kad tai buvo vargšai neturtingi žmonės, priešingai, jie gyveno labai pasiturinčiam mieste, bet jie buvo pripratę gauti viską veltui

Pagaliau atėjo laikas, kai tolimesnis augimas Kristuje reikalavo pasikeitimų, būtent - tapti iš gavėjų davėjais. Aš kalbu apie Paulių ir Korintiečius. 1 Kor 9:11 jis rašo: „Jei mes pasėjome jumyse dvasinių dalykų, nieko keisto, jei pjausime žemiškų (paaukojimus)“. Jis palygina tai su kuliamais kviečiais, o save su kuliančiu jaučiu: „Jūs neužrišate snukio jaučiui, kuris kulia kviečius“ - tai reiškia, kad tarnautojas tikisi, kad gaus finansavimą iš tų , kurie priima jo/jos tarnavimą.

Kaip kontrastas jiems gali būti Filipiečių bažnyčia, kuri tai greitai suprato, nes Paulius rašė: „Jokia kita bažnyčia neužmezgė su manimi davimo - gavimo santykių, tik jūs vieni. Netgi Tesalonikoje jūs du kartus atsiuntėte man pinigų, kad būtų patenkinti mano poreikiai“ (Fil 4:15-16).

Aš čia šiek tiek pridėsiu. Tik būdamas namų bažnyčioje supratau Pauliaus žodžius (17 eil.): „Ne todėl, kad aš trokščiau dovanos, bet trokštu, kad jūs turėtumėte vaisių“. Tradicinėje bažnyčioje anonimiškoje auditorijos aplinkoje, pinigai yra tik pinigai. Bet į tarpusavio santykius nukreiptame tarnavime duodanti prigimtis yra brandos Kristuje požymis, ženklas, parodantis, kad asmuo yra subrendęs Jame, nes kai mes tampame vis daugiau panašesni į Jėzų, davimas tampa gyvenimo stiliumi, netgi reikalui esant atidavimas gyvybės už vienas kitą. Dėl šitos priežasties, kai tik aš pradėjau tarnavimą namų bažnyčioje, aš supratau ir ėmiau trokšti, ko ir Paulius visiems žmonėms, kad vaisius augtų jų sąskaiton, kaip augimo Jėzuje Kristuje charakterio požymis.

Būtent šitos charakterio savybės Kristus visada ieško mumyse. Aš visada matau, kad tie, kurie pakeliami į tarnavimus ir turėtų būti duodantys ir vadovaujantys savo pavyzdžiu, bet tokie nėra, lieka tame pačiame dvasiniame ir tarnavimo lygyje. Jie mato, kaip kiti aplink pilni veiklos ir augimo, o jie sėdi ir galvoja, kada ateis jų eilė, bet ji iš tiesų niekada neateis, kol jie neįgis šitos Kristaus charakterio savybės.

4) Jis gyveno tarp „Dešimties miestų” Graikijoje rytiniame Galilėjos ežero krante. Morkaus Evangelija pasakoja, kad jis turėjo netyrą dvasią. Pavadinimas „netyra dvasia“ gali reikšti bet kokį demoną, bet tam tikrame kontekste ji reiškia seksualiai nešvarią dvasią, taip, kaip čia pasakyta, kad vyras buvo nuogas ir raižė save akmenimis (Mk 5:5,15; Lk 8:27).

Kai tik jis buvo išlaisvintas, tuoj pat norėjo įsijungti į Jėzaus tarnavimo komandą, bet pagal to laiko sąlygas būnant graiku tai buvo neįmanoma, taigi Jėzus jam pasakė: „Eik namo pas draugus ir pasakyk jiems kokių didžių dalykų tau padarė Viešpats, ir kokį gailestingumą tau parodė“. Ir jis atsiskyrė ir ėmė pamokslauti Dekapolyje (10 miestų) kokius didžius dalykus Jėzus jam padarė; ir visi žmonės stebėjosi“ (Mk 5:19-20).

Jis labai greitai iš gavėjo tapo davėju – tai buvo natūralus atsakas gautai malonei. Taip pasielgė ir moteris aprašyta Lk 7:36-50, kuri patepė Jėzui kojas kvepiančiu aliejumi, atsakydama į gautą atleidimą.

Kur tik jūs skaitysite Biblijoje, jūs visur rasite pasakojimus apie žmones, kurie iš gavėjų tapo davėjais, ir tai yra esminis augimo Kristuje dalykas.

Būti davėju tai daugiau nei duoti pinigus, tai širdies būklė, iš kurios plaukia šis gyvenimo stilius. Mums reikia paklausti savęs: ar aš esu gavėjas ar davėjas? Ar mano gyvenimas yra davėjo gyvenimas? O gal ši charakterio savybė dar turi būti išvystyta manyje? Jei mes norime tapti daugiau panašūs į Kristų, mes turime daryti tai, ką Paulius liepė tiems šykštiems korintiečiams: „Tad būdami visko pertekę – tikėjimo, žodžio apie Jėzų dalinimosi, Viešpaties pažinimo, ir meilės mums,- būkite pertekę ir šios malonės“ (2 Kor 8:7 išplėstinis vertimas).

Aš neužmiršau apie Elį. Jis daugiau niekada neatėmė niekam gyvybės, bet norėjo dalintis savo meile gyvūnams ir gamtai šeimos aplinkoje. Jo visas vardas - Walter Elias... Disney. Walt Disney. Ir jūs žinote jo prijaukintos pelės vardą - Mickey.

Tai - maistas mintims, kitą savaitę-nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kas bebūtų atsitikę. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Kartą prieš kelias savaites galvojau, apie kokį Rašto principą ar eilutę Tėvas galbūt nori, kad pamąstyčiau. Aš taip darau jau metų metais, bet tuo metu nieko ypatingo neprisiminiau. Meldžiausi, kad Jis man duotų išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui ir kad apšviestų mano dvasios akis ir vos tik man pradėjus prašyti, ką Jis man nori parodyti - išgirdau :

„Ar tu kada nors pagalvojai, kas nutiko žmonėms paminėtiems Mt 25?“

Žinoma, aš iš karto supratau kokie tai žmonės, nes tai buvo mano mėgstama tema: ko Jėzus ieškos mumyse kai grįš. Tai būtent tie žmonės apie kuriuos Jėzus pasakė: „Aš buvau alkanas ir jūs pavalgydinote, buvau ištroškęs ir jūs mane pagirdėte, buvau keleivis ir jūs mane priėmėte, buvau nuogas ir jūs mane aprengėte, buvau ligonis, ir jūs aplankėte; buvau kalėjime ir atėjote pas mane (Mt 25:35-36). Kas iš tikrųjų atsitiko tiems žmonėms, kai buvo aplankyti, pagirdyti, priimti į namus, išgydyti, išlaisvinti? Tai patraukė mano dėmesį.

Dovana

Aš pradėjau mąstyti, kad šitiems specifiniams poreikiams niekada nebus pabaigos. Taip pat mąsčiau kaip aš turėčiau atsakyti į tą gerumą, kuris buvo man yra parodytas. Taip pat klausiau savęs: ar Raštas pamini, ko buvo tikimasi iš asmens tokioje situacijoje, kai jo poreikis buvo atsakytas?

Mano mintys nukeliavo į 1 Pt 4:10: „Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja iš Dievo dovana“.

Įdomu, kad žodis dovana yra taip pat žodis „charizma“, kuris reiškia „dovana, kurioje yra malonė“, žodis „malonė“ graikų kalboje - „charis“.

Taigi, Petras sako, kad jei mes gavome dovaną, kurioje yra malonė, mes turime tarnauti ta pačia dovana kitam, nes dabar jau mes tapome tvarkytojais (vadybininkais/ prižiūrėtojais) įvairių Dievo malonių (tose srityse).

Wow, jeigu jau kartą aš gavau dovaną iš žmogaus, kurį Dievas man atvedė, aš automatiškai tampu tos malonės tvarkytoju. Tik nesitikėk, kad iš dangaus bus blykstelėjimas su pranešimu - karaliaus Jokūbo laikų anglų kalba: „Nuo dabar esi mano malonės tvarkytojas – eik, vaikeli, pirmyn su jėga ir patepimu“ J

Taigi, iš tavęs tikimasi, kad jei gavai malonę, tai eisi ir dalinsi tą malonę.

Štai kodėl jūs dažnai matote buvusius nuteistuosius tarnaujančius kalėjime. Jie gavo malonę savo situacijoje, taigi dabar jie ta pačia malone tarnauja kitiems. Žmonės gyvenimo kelyje eidami per sunkumus ir patirdami tuo metu malonę, dažnai tarnauja ta pačia malone kitiems panašiose situacijose. Vyras ar moteris, kurie mokė metų metais paauglius, turi širdį norinčią padėti paaugliams. Anksčiau buvusi vieniša mama, kuriai teko daug kovoti savo gyvenime, tam gyvenimo periodui pasibaigus gali tarnauti kitoms vienišoms mamoms. Buvęs baikerių grupės narys tarnaus baikeriams ir t.t.

Pažiūrėkime iš kitos pusės

Kai mes skaitome Apd 6 apie maisto dalinimą našlėms, matome tik maistą, bet tomis dienomis našlės be šeimos buvo tikros vargšės, todėl toks svarbus buvo nemokamas maitinimas. Jos buvo tos (Mt 25) grupės dalis: „buvau alkanas, ištroškęs, nuogas, keleivis...“.

Bet Paulius apšvietė ir kitą pusę to nemokamo maisto/ gėrimų/ rūbų/ prieglobsčio dalinimo našlėms apibūdindamas, kas gali gauti tokią bažnyčios paramą: „Gerbk našles, kurios neturi išlaikymo... ji turi būti gerai užsirekomendavusi gerais darbais: išaugino vaikus, priimdavo svečius (krikščionis), plovė šventiesiems kojas (tarnavo kitiems), padėdavo nelaimės ištiktiems, buvo pasišventusi daryti gera visokiais būdais...“ (1 Tim 5:3 AMP).

Buvo tikimasi, kad žmogus priėmęs malonę dalins tą malonę kitiems. Reikia suprasti tiesą, kad gavėjas turi tapti davėju. Priešingu atveju jam vėl teks patirti pasekmes veiksmų, kurie buvo jį įklampinę į tą keblią situaciją praeityje. Tai nebuvo „sentimentali agapė“, bet žmonių mokymas kaip tapti atsakingais tikinčiaisiais.

Pažiūrėkime, ką Paulius pasakė apie vieną, kuris galbūt atliko bausmę kalėjime: „Kas vogdavo, tegu daugiau nevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojantiems“ (Ef 4:28). Dabar pritaikykime Mt 25 pavyzdį; žmogus buvo aplankytas kalėjime, o dabar jis laisvas, jam yra sakoma susirasti darbą, sunkiai dirbti, ir būti davėju žmonėms, kurie turi poreikių - galbūt tarp jų ir tiems, iš kurių jis vogė!

Atgal į šias dienas

Prisimenu kartą, kai aš buvau 8 metų amžiaus, pas mus kiekvieną savaitę ateidavo namų tvarkytoja. Jos vardas buvo Marija, ji buvo senelės amžiaus, ir labai maloni, kokia tik jūs galite įsivaizduoti. Ji greitai įgavo pasitikėjimą prižiūrėti vaikus, kai mama su tėte išvykdavo dienai ar dviems. Ji buvo su mumis visą tą laiką, kol tėtė paliko mūsų šeimą. Man tada buvo beveik 12 metų.

Vieną dieną, kai aš jau buvau paauglys, mes su mama prisiminėme mano vaikystę. Aš paklausiau, kur ji rado Mariją? Ji man papasakojo, kad dalyvavo bendruomenės programoje ir apsilankė vienos moters namuose, kur nieko daugiau nebuvo, tik grindys, bet tokios švarios, kad galėjai ant jų pasidėjęs valgyti. Toji moteris nenorėjo labdaros. Taip, jai reikėjo maisto, bet ji norėjo kaip nors už tai atsilyginti. Ta moteris ir buvo Marija. Jai tėvai davė darbo valyti namus ir tai vėliau atvėrė jai duris gauti darbo kitose šeimose. Aš pamilau Mariją dar daugiau, kai išgirdau šią istoriją.

Mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie nori gauti kažką veltui. Daug kas yra dėl to kaltas: aukštas visuomenės gyvenimo lygis, valstybinė parama, bažnyčios kultūra, kuri tinkamai nemoko žmonių, gyvenimo praktika, nesupratimas paprastų, čia aprašomų tiesų, visa tai ir dar daugiau padaro taip, kad žmonės nori viską gauti veltui ir pasirengę net kovoti už šią teisę.

Kartą pakeliui į forumą nutiko juokingas dalykas

Mūsų dienomis nėra jokių sąlygų tiems, kurie nori kažką gauti veltui. Anksčiau išvardytų nurodymų nebūtų Biblijoje, jei Petras, Paulius, Timotiejus savo dienomis nebūtų susidūręs su tokiomis pačiomis žmogaus prigimties problemomis.

Tai reiškia, kad atsakingas tikėjimas priklauso nuo mokymo. Todėl būtina turėti artimą bendravimą su kitais krikščionimis, kad būtumėte tinkamai pamokyti ir nukreipti tapti ne tik gavėjais bet ir davėjais.

Onesimas nebuvo tikintis, bet jis dirbo pas tikintį, kuris turėjo bažnyčią savo namuose. Jo bosas gyveno Kolosuose (laiškas Kolosiečiams buvo parašytas šitam žmogui ir kitiems Kristaus Kūne Kolosuose).

Onesimas pabėgo į didelį miestą, į Romą, tam, kad surastų savo laisvę ir likimą. Jis buvo pavargęs nuo atsakomybių, pavargęs nuo sekinančio darbo. Jis išgirdo apie Romos šlovę, taigi ten ir išvyko.

Apie tą laiką, kai Onesimas atvyko į Romą, Paulius buvo kalėjime ir kai kurie galvoja, kad galbūt jie net sėdėjo toje pačioje kameroje, nes Paulius pasakė: „Pagimdžiau jį savo pančiuose“. Kaip ten bebūtų, Onesimas susipažinęs su Pauliumi atgimė iš aukšto, ir jis pradėjo mokyti šį jauną žmogų. Kol 4:9 jis pavadina jį „ištikimu ir mylimu broliu“. Pagal Dievo teisingumo suvokimą, Paulius pažinojo jo bosą Filemoną, ir parašė jam laišką apie Onesimo sugrįžimą.

Jūs matote atėjo laikas, kai Onesimas turėjo atsakyti į tai, ką jis gavo ir patyrė iš Pauliaus. Jis negalėjo visada būti tik tuo, kuris priima ir ima, bet bandydamas tapti subrendusiu krikščioniu, jis turėjo priimti atsakomybę už savo veiksmus ir grįžti atgal pas savo bosą. Kartą priėmęs malonę, jis dabar tapo tos malonės tvarkytoju ir atėjo laikas, kai jis turėjo priimti šią atsakomybę.

Ir Paulius gerai žinojo, kad pasiųsdamas Onesimą atgal, jis turi padrąsinti jį, kad jis augtų ir keistųsi iš priimančio į atsakingą davėją, grįždamas atgal pas Filemoną, taigi jis pasiuntė jį kartu su Tichiku (Kol 4:7-9).

Ar galite įsivaizduoti, kaip jie jautėsi, kai beldėsi į Filemono namus? Pauliaus laiškas –prašymas parodyti malonę Onesimui, dabar jau broliui Viešpatyje. Jis prašė priimti Onesimą taip, kaip jį patį. Paulius pavadino save „senu žmogumi“ ir pažadėjo sumokėti, jei Filemonas skolingas. Jis rašė laišką savo paties ranka, vietoj to, kad diktuotų, pabrėždamas nuoširdumą ir aistrą su kuria jis užtarė Onesimą, ir netgi priminė Filemonui, kad jis skolingas jam savo išgelbėjimą. Paulius tikrai maldavo pasigailėjimo Onesimui.

Žmogus, kuris niekada nepakyla aukščiau „priėmėjo“ iš kitų žmonių malonės lygio, bus alkanas ir ištroškęs ir jam ir vėl reikės rūbų, nes jis neturi darbo. Jis nėra tas tikrasis Onesimas, jis nenaudingas ir nevaisingas. Tokios rūšies žmogus vėl paklius į kalėjimą, nes jis neturi darbo, nemoka dirbti, kad galėtų duoti kitiems, jis - nevaisingas.

Taigi, kas nutiko žmonėms paminėtiems Mt 25? Jeigu jie buvo mokomi subalansuotų, subrendusių krikščionių, priimdami malonę iš kitų, jie buvo išmokyti būti jiems patikėtos Dievo malonės tvarkytojais. Todėl jie patys ėmė dalyvauti kitų gyvenimuose, dalindami malonę žmonėms savo aplinkoje.

Kitą savaitę - tikri pavyzdžiai iš gyvenimo, ir kaip judėti nuo to netikro Onesimo į tikrąjį Onesimą.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Karalystė. 5 dalis. Šėtonas naudoja tik 5 dalykus

John Fenn, 2011 m. kovo mėn. 5 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Ar galima tiesmukai? Tu nesi šėtono taikinys

Praeitą savaitę aš rašiau apie Jėzaus mokymą, kad palyginimas apie sėjėją yra raktas suprasti visiems kitiems palyginimams. Jėzus mums davė raktą: Jis yra sėjėjas, sėkla yra Žodis, žmogaus širdis yra dirva, ir Jis naudoja šituos raktus beveik visuose Karalystės palyginimuose prasidedančiuose: „Dangaus Karalystė yra kaip...“

Palyginime apie sėjėją išvardintos dirvų rūšys atitinkančios įvairias širdis. Jėzus sakė, kad kai kurios sėklos krinta ant kieto tako, kitos į gerą dirvą, bet joje yra akmenų, kitos - į gerą dirvą, bet su piktžolėmis, ir dar kitos - tikrai į gerą dirvą, kurioje sėkla greitai ir gerai auga.

Mk4:11-20 Jis duoda palyginimo išaiškinimą. Pirma grupė „...tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtą žodį“ ir jis tampa nevaisingas. Kita grupė: „Išgirdę žodį, jie tuojau jį su džiaugsmu priima <...> Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina“. Dar kita širdis turi kartu su sėkla augančių piktžolių: „...bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas“.

Tai rodo, kad mes nesame šėtono atakų objektas. Gali atrodyti, kad tu esi tas taikinys, bet nesi. Jėzus pasakė, kad žodis yra taikinys. Klaidinga ir arogantiška būtų tikėti kitaip, arba tai būtų klaidinga religija, arba viskas kartu (klaidinga doktrina - kilkime į dangų kovoti su šėtonu, arba leiskimės į pragarą kautis su juo!)

Daugelis stebisi, kodėl Paulius Naujajame Testamente labai mažai kalba apie dvasinę kovą, tai todėl, kad šėtonas persekioja ne tave, o Dievo Žodį tavyje. Mes galbūt kovojame su tamsybių jėgomis, bet tai dėl Žodžio mūsų gyvenime, ne dėl mūsų asmeniškai, štai kodėl reikalingi laiško Efeziečiams 6 skyriuje paminėti „dvasiniai ginklai“.

Taigi reikia akcentuoti tai, ką akcentavo Paulius ir kiti, kurie užrašė Naująjį Testamentą, būtent širdies būklę. Širdis turi būti gera dirva, nesukietėjusi, neakmenuota, be piktžolių, ir tu nugalėsi šėtono pastangas išplėšti žodį. Tu žinai, kaip tai veikia praktikoje, pavyzdžiui, tu kovoji su pykčiu, ir tai yra šėtono ataka prieš Žodį/Jėzų tavo gyvenime... tu turi eiti pas Dievą su šia problema, ir staiga šėtono ataka toje srityje dingsta... kas atsitiko? Tu sutvarkei savo širdies dirvą.

Tik 5 dalykai, kuriuos šėtonas gali naudoti

Jėzus pasakė, kad 1) sunkumai ir 2) persekiojimai ištinka dėl Žodžio. Sunkumai yra aplinkybių spaudimas. Persekiojimų esmė - žmonių nuomonė nukreipta prieš tave. Jėzus pasakė, kad žmonės, kurie sunkiai veržiasi per gyvenimo aplinkybes, arba kieno nors prieš juos nukreiptą nuomonę suklumpa, jeigu neturi savyje šaknų. Kokių šaknų jie neturi?

Ef 3:17 pasakyta, kad mes turime būti įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje (agape - besąlygiška meilė). Ef 3:18-19 pasakyta, kad jei mes esame įsitvirtinę ir įsišakniję, mes galime priimti tai, kas viršija žmogaus pažinimą, tai yra pažinti Dievo meilės aukštį, gylį, ilgį ir plotį. Žmonės suklumpa dėl gyvenimo jiems metamų iššūkių, arba, kai kas nors jiems pasipriešina, kadangi jie nėra įsišakniję besąlygiškoje meilėje. Jie negali apginti Žodžio/Jėzaus savo gyvenimuose, nes jie iš tiesų nesupranta, kad yra besąlygiškai mylimi.

Kažkada vaikystėje dėl religinio auklėjimo arba netinkamo bendravimo jie nepažino besąlygiškos meilės, taigi jie neturi šaknų savyje ir todėl suklumpa, kai prasideda spaudimas iš žmonių. Taip nutinka, nes jie nepažįsta besąlygiškos meilės, ir visa, ką jie pažįsta tai tik meilė su tam tikromis sąlygomis. Pasirodymu paremta meilė akcentuoja „save“, todėl jie turi blogą savęs vertinimą ir neapykantą sau. Tu niekada nebūsi pakankamai geras, kai esi įsitvirtinęs meilėje, kuri reikalauja įvykdyti tam tikrus reikalavimus.

Atakuodamas Žodį, šėtonas nukreipia juos į save, kad jie ieškotų blogio savyje. Tuomet spaudimas ar nuomonė tampa tarsi ateinantis kažkur „iš visatos“, ar nežinia iš kur, lemiamas nuosprendis, kad jie nėra geri ir verti meilės.

Taigi, kai aplinkybės arba žmonės sukyla prieš juos jie neturi amžino pamato nei šaknų, kurios jiems kalbėtų, kad kas beatsitiktų, ir nesvarbu, ką kažkas daro ar sako, jie - OK, nes Tėvas juos myli, ir jie dėl šitos meilės gali įveikti gyvenimo iššūkius.

Mano receptas? Studijuok pirmus 3 laiško Efeziečiams skyrius ir visur, kur pasakyta „Tėvas“, arba „Dievas“ įterpk „Tėvas Dievas“, ir mąstyk kurį laiką apie kiekvieną eilutę, mąstydamas ir šlovindamas Tėvą dėl Jo didžios ir besąlygiškos meilės tau. Tai gali užtrukti tris ar daugiau savaites ir tu pakeisi seną mąstymą apie save. Tai darydamas melskis Tėvui... kalbėk Jam, viską atverk prieš dangų kreipdamasis „Tėve“, arba „ką tu mąstai apie tai, Tėve?“ - visus prašymus siųsdamas Tėvui.

Pagaliau, skaityk visus kitus Pauliaus laiškus, ypač atkreipk dėmesį į laiškų įvadus ir daryk taip kaip su laišku Efeziečiams. Taip tu įsišaknysi ir įsitvirtinsi meilėje. Kai tu pabaigsi, ir tavo širdis bus transformuota iš uolėtos į gera dirvą, tu galėsi išstovėti prieš gyvenimo aplinkybes ir žmones.

Piktžolės:

3) „pasaulio rūpesčiai“, 4) „turtų apgaulė“ 5) „kitų dalykų geismas įeina ir nusmelkia Žodį, ir jis tampa nevaisingu“.

Pirmos dvi šėtono atakos yra vidinės. Kitos trys ateina iš išorės. Širdies dirva yra gera – ne uolėta, kaip pirmoji grupė. Dirva gera, bet šitie žmonės leidžia vienai ar trims piktžolėms įeiti į jų gyvenimą, ir jos per laiką nustelbia Žodį taip, kaip piktžolių nusmelkiamas neprižiūrimas daržas.

Šitie žmonės turi Žodį savo gyvenimuose, bet jie gali turėti giliai paslėptas kartu su sėkla augančias piktžoles. Jie praleidžia metų metus ravėdami vienos, ar trijų rūšių piktžoles, bet ir vėl leisdami joms užaugti, tai mylėdami, tai vėl jų nekęsdami. Jie gali būti neturtingi, bet geisti turtų ir valdžios. Jie gali būti susirūpinę, bailūs, apsunkinti pasaulio rūpesčių. Jie gali būti įtraukti į turtų apgaulės kultūrą... ir žodis yra pamažu nustelbiamas, kai jie praranda savo vaikišką tikėjimo paprastumą, vaikosi įvairių dalykų, arba yra jų apsunkinami, ir jų tikėjimas tampa sudėtingesnis, paremtas formulėmis ir tarnavimu sau.

VIENINTELIS sprendimas yra toks, kad jie turi išrauti piktžoles su šaknimis, ir niekas kitas negali to padaryti už juos. Jų širdis yra sodas, kur kartu su Žodžiu/Viešpačiu Jėzumi auga piktžolės.

Mano receptas?

Atgailauk. Atgailauk ir sugrįžk prie geros dirvos, šaknų ir prie Evangelijos paprastumo. Palik nereikalingas doktrinas ir sroves, sugrįžk ir tiesiog mylėk Tėvą, Viešpatį Jėzų ir savo artimą taip kaip save patį. Visų pirma siek Karalystės ir Jo teisumo, ir šitie dalykai bus tau pridėti. Leisk Jam pridėti, nesistenk pridėti jų savo jėgomis. Leisk savo dangiškam Tėčiui būti tau geru.

Bet žmogaus širdis...

Būtent tai buvo svarbiausias dalykas, kai Viešpats mokė palyginimais. Žodis auga nesvarbu, kur jis pasodintas. Mes turime paruošti savo viduje dirvą Jam augti. Mes turime suminkštinti širdies dirvą, pašalinti akmenis, išravėti piktžoles. „Geroje dirvoje pasėta sėkla - tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį, ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, kas šimteriopą“. Jis kalbėjo jiems: „Argi žiburys, atnešamas pakišti po indu, ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?“ (Mk 4:20-21).

Šimteriopas derlius nieko bendro neturi su pinigais. Čia kalbama apie gerą širdies dirvą, kuri tinka sėklai augti, ir tampa šviesa tamsoje, kuri yra visų matoma. Dabar matome, kodėl šis palyginimas yra raktas suprasti visiems kitiems palyginimams, ką iš tiesų Jėzus mokė. Kai tu esi įsitvirtinęs besąlygiškoje meilėje, ir kai tavo širdyje nėra piktžolių, pastebėsi, kad šėtono atakos tapo mažiau efektingos, tik šešėlis to kas buvo anksčiau.

Kitą savaitę apie tai, kaip Karalystė auga geroje širdies dirvoje.

Gausių palaiminimų,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Jėzaus judėjimas. 3 dalis

John Fenn, 2010 m. sausio mėn. 23 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Paskutinėse dviejose „Savaitės Mintyse“ rašiau apie Jėzaus judėjimą mūsų dienomis, o šiandien aš pabaigsiu temą ir ją apibendrinsiu.

Tikroji problema?

Aš galėčiau pasakyti: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien, ir per amžius“, taigi, ką Jis darė Evangelijose, Jis daro ir šiandien, ir žmonės turbūt sutiktų ir po to - nusižiovautų... (Žyd 13:8). Aš galėčiau pasakyti, kad Jėzus daro tai, kas aprašyta Pauliaus laiškuose – ir mes visi turbūt sutiktume ir po to nusižiovautume.

Todėl, aš toliau laikysiuosi visos savaitės stiliaus - lyginsiu priešingybes, ir nagrinėsiu, ką iš esmės daro Šventoji Dvasia ir ką Šėtonas bando daryti Kristaus Kūne.

„Anti“ žodyje „antikristas“ reiškia ne tik „prieš“, bet „pakaitalas“, arba „vietoje to“, ir tai yra šios temos esminis dalykas. Pirmame laiške Apaštalas Jonas sako, kad dvasia kuri pakeičia Kristų (kuri yra taip pat ir prieš Kristų arba antikristo dvasia) jau yra pasaulyje (Jn 4:3). Neužmirškime, kad jis rašo krikščionims.

Jis nesako, kad Kristaus išsižadanti dvasia yra antikristo dvasia, bet pakeitimas Jėzaus kitu, yra išsigynimas tikrojo Jėzaus. Ši dvasia siekia, kad šventieji pakeistų Jėzų kitu Jėzumi.

Svetima ugnis ir Naujojo Testamento atitikmuo.

Žmonės užduoda tokį klausimą: „Ar gali krikščionis tarnautojas turėti abi: Šventąją Dvasią ir nešventą dvasią? Atsakymas: taip, skaitykite toliau.

Kun 10:1-2 sako: „Aarono sūnūs Nabadas ir Abijus ėmė smilkytuvus, įsidėjo ugnies bei smilkalų ir aukojo Viešpačiui svetimą ugnį...“

Ugnis arba anglys buvo naudojamos deginti smilkalus tabernakulyje ir juos reikėjo paimti nuo tabernakulio anglių. Reikėjo paimti ugnį, kurią įžiebė pats Dievas, kad auka būtų 100% iš Dievo. Bet šitie vyrai paėmė ugnį iš bendro šaltinio - gal būt nuo jų namų ugnies, kur jie tą rytą gamino šeimai pusryčius.

Niekada nebuvo leidžiama sumaišyti žemiškus ir dangiškus dalykus, nes išgelbėjimas ateina 100% iš Viešpaties. Kai buvo statomas altorius, buvo įsakyta rinkti akmenis gamtoje, ir niekada nenaudoti žmogaus tašytų akmenų, kad žmogaus pastangos nebūtų sumaišomos su Dievo malone. Kainas turėjo aukoti nekalto gyvulio kraują, bet jis aukojo daržoves, kurias jis pats užaugino savo sunkiu darbu, sumaišydamas žmogaus pastangas su Dievo malone.

Apaštalų darbuose (Apd 8) aprašytas burtininkas Simonas, kuris priėmė Jėzų ir buvo pakrikštytas vandenyje, bet norėjo Šventosios Dvasios krikšto, kad turėtų įtaką ir galėtų užsidirbti daugiau pinigų gydydamas ir išvarinėdamas demonus. Jis troško daryti dangiškus stebuklus kartu su Šventąja Dvasia, taip išplėsti tarnavimą ir praturtėti (žemiškai), ir dėl to Petras jį griežtai sudraudė.

Ir dar kartą, koks gi buvo angelo vardas?

Pirmoje šios „Minčių“ serijos dalyje aš kalbėjau apie Pauliaus susirūpinimą (2 Kor 11:3), kad „šėtonas neapgautų, nesuvedžiotų jūsų protų be paprastumo Jėzuje“, pateikdamas „kitą Jėzų, kitą evangeliją, kitą dvasią“. Tai tinka pasakyti - pakeistų anti-Jėzumi, anti-evangelija ir anti-dvasia.

Apsigavimas yra nukreiptas į tikinčiųjų protus. Priešas bando nukreipti juos į sudėtingesnį tikėjimą, kuris pateikia vietoj tikrojo Jėzaus, Evangelijos ir Dvasios, šėtoniškus pakaitalus, dėl to krikščionys pradeda abejoti Šventąja Dvasia ir Jėzaus Kristaus asmeniu.

Laiške Kolosiečiams (Kol 2:18-23) rašoma apie pastangas pasiūlyti Viešpačiui „svetimą” ugnį: „Tegu niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas Kūnas, sąnariniais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu... tie nuostatai atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti“.

Mūsų gyvenimo tikslas yra tapti panašiems į Kristų, atmesti bedieviškus geismus, ir vaikščioti nuolankume prieš Dievą ir žmones. Paulius sako: „jie atrodo...“, bet tai neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą. Štai čia esmė - ar tai tik parodomasis dalykas, ar tikrai rimtas siekimas būti panašiu į Kristų. Parodomieji dalykai yra skirti pramogai, bet beverčiai tikram dvasiniam augimui.

Daugelis nesąmoningai tiki tuo „šou“ (reginiu), manydami, kad jie bus daugiau subrendę, jei daugiau mokysis arba jie taps dvasingesni lankydami daugiau konferencijų, arba daugiau susirinkimų.

Žodis aiškiai sako, kad Žodžio vykdymas, bet ne vien klausymas, subrandina asmenybę. „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, maldingumu - brolybę, brolybe - meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime“ (2 Pt 1:5).

Panagrinėkime tai atskirai-pavyzdys.

Grįžkime prie priešingybių. Biblijoje yra paminėti 3 angelų vardai: Liuciferis, Gabrielius, Michaelis, nors yra paminėta dešimtys kitų angelų be vardų, kurie bendravo su žmonėmis. Jų vardai apibūdina jų charakterį, bet niekada - misiją ar žinią.

Bet piktos dvasios turi vardus, kurie apibūdina jų misiją ir žinią. Jėzus išvarė „kurčias dvasias“, „kurčias ir nebyles dvasias“, moteris, kuri buvo sulenkta turėjo „negalios dvasią“ ir „Legionas“ vadovavo legionui dvasių.

Šiandien mes turime tarnautojų, kurie sako, kad juos lanko angelai, kurių vardai apibūdina jų misiją, panašiai kaip ir demonų minimų Evangelijose. Hmm... angelai, kurie pavadina save vardu, kuris apibūdina jų misiją - tai panašu į demonus, ir jei jūs vadovausitės Biblija, jūs suprasite, kad būtent taip ir yra.

Paulius rašė, kad žmonės, kurie pakeičia Jėzų kitu, prarado ryšį su Jėzumi - jie gal būt pažįsta Jį, tarnauja Jo vardu, bet nesilaiko vienybės su Jėzumi - Žodžiu. Jie nukrypo nuo Žodžio į savo doktrinas, į netikrą nusižeminimą, ir labai greitai prasideda keisti (aiškiai demoniški) pasireiškimai ir demonų, kurie apsimeta šviesos angelais, mokymai (žr. 2 Kor 11).

Nuklydimas

Pauliaus ir mūsų laikais pavojingi yra tarnautojai, kurie žymūs, ir anksčiau tarnavo Šventojoje Dvasioje, bet palaipsniui parado paprastumą Kristuje. Štai kodėl praeitą savaitę aš paminėjau įvairius susirinkimus ir konferencijas, tokius kaip: „Dangaus vartų atidarymas“ ir palyginau juos su tuo, ką sako Žodis, kad dangus jau yra atviras, ir mes galime drąsiai ateiti prie sosto.

Jie nuklydo, sumaišydami žmogaus mokymus arba „keistas“ doktrinas su dieviškais dalykais dėl to, kad būtų populiarūs. Kai yra toks sumaišymas, vieni dalykai yra pakeičiami kitais.

Šitie tarnautojai yra dideliame apsigavime ir arti neteisingo garbinimo. Bet visa tai pateikia tokiu būdu, kad atrodo verta dėmesio. Žmonės, kurie išlaikė tyrumą dvasiniuose dalykuose, pastebi, kad kai kurie tarnautojai, kurie pradėjo tyrai, dabar jau priima kitas dvasias ir nukrypo nuo paprastumo Kristuje. Ir dar daugiau - būtent tas nukrypimas jau tapo jų tarnavimo akcentu, pagrindine jų tarnavimo dalimi, todėl žmonės stebisi tuo, ką mato ir jaučia, ir klausia - kas tai iš tiesų? Jėzus visada veikia tyroje Dvasioje, Evangelijoje ir Tėvo prigimtyje. Tiesos Dvasia mumyse pasakys mums, kai kita dvasia yra pateikiama, ir tol, kol mes nepasivesime tai kitai dvasiai, mes išliksime jautrūs tam, kas yra tyra, ir kas nėra tyri dvasiniai dalykai.

Jei tu matai tikėjimo „žvaigždes“, kurios elgiasi panašiai kaip Holivudo „žvaigždės“, bet ne kaip švelnus ir romus Jėzus, arba kas nors pradeda pasakoti apie angelus, kurie prisistato su vardais, kurie nusako jų misiją, arba pradeda pamokslauti Evangeliją, kuri pavergia protus - tai yra pavyzdžiai kito Jėzaus, kitos evangelijos ir kitos dvasios. Jie siūlo „svetimą ugnį“ Viešpačiui. Nesileiskite suvedžiojami jų žodžių ar patyrimų, nes yra tikri dalykai, ir tai turi būti subalansuota ir pateikiama aiškume ir Jėzui būdingame nuolankume (kuklume).

Sekančią savaitę- nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com