2025 m. liepos mėn. naujienlaiškis Sveikinu visus,  Ši vasara buvo kupina visko. Nuo kelionių aplankyti šeimą ir draugus iki šeimos ir draugų gausos, kurie aplankė mus; nuo artimųjų kovų tarp mirties ir gyvenimo iki daugelio mūsų kartos atstovų, kovojančių su sveikatos problemomis, ir daug daugiau. Patyrėme didžiulių pakilimų ir didžiulių nuosmukių. Tačiau per visa tai matėme Viešpaties ištikimybę. Tačiau prieš tęsdamas noriu trumpai pakalbėti apie mūsų rugsėjo 20 d. Orlando konferenciją. Viešpats man liepė kalbėti apie pasaulio pabaigos laikus, todėl ruošiu kelių puslapių lankstinuką šiai dienai, kuris padės žmonėms suprasti žydų mokymą apie „paėmimą“. Kadangi to mokė Paulius, mes jį susiesime su skyriumi ir eilute, suteikdami aiškumo ir supratimo. Šis lankstinukas skirtas tik dalyvaujantiems, nes dienos metu tikrai klajosime po mokymo programą nuo temos prie temos, dėl reikia būti šalia, kad viskas būtų prasminga. Taip pat pasidalinsiu tuo, ką Tėvas ar Viešpats man pasakė apie laikus, kuriais gyvename, ir kai kuriuos dalykus, kurie įvyks, kai kuriuos iš jų galima pakeisti malda. Informacijos ieškokite aukščiau esančioje nuorodoje. Ugandos našlaičiai Ugandos agentūros programa skirta 60 tikrų našlaičių apgyvendinti šeimose, yra ilgas procesas. Kaip man paaiškino agentas, tiek daug vaikų apgyvendinti vienu metu neleidžia jų biudžetas, todėl mes užmokėjome jo agentams, kad šie aplankytų potencialias globėjų šeimas įvertinimui. Jie aplankė 10 šeimų, kurios gali ir nori priglausti vaiką. Proceso metu pirmiausia reikia aplankyti giminaičius, net jei jie yra tolimi giminaičiai, ir 6 iš 10 atitiko šį kriterijų. Taigi, pažanga vyksta, ir man buvo pasakyta, kad tai užtruks iki rugpjūčio. Jie tikisi aplankyti 5–6 šeimas per savaitę ir (arba) rasti 5–6 šeimas per savaitę, kurios galėtų būti globėjais. Ypač dėkoju už tas nenurodytas dovanas KWOWI, nes yra išlaidų kurios nepatenka į nurodytų poreikių sąrašą . Kai buvome jauni, visas mūsų dvasinis gyvenimas sukosi apie tikėjimą. Tai reiškia, kad mes buvome susitelkę į tai, kaip „mūsų tikėjimas“ gali formuoti mūsų pasaulį. Reikia pinigų? Tikėjimas pasirūpins. Sergate? Tikėjimas išgydys. Kas nors negerai? Tai turi būti velnias, o tikėjimas vėl ištiesins gyvenimą. Tai buvo labai narcisistinis dvasinis gyvenimas. Jis niekada netyrė, ką padarėme ne taip, visada kaltas buvo velnias. Kai „mūsų tikėjimas“ negalėjo pakeisti tikrojo gyvenimo, atėjo laikas išnagrinėti, kuo tikime ir kodėl. Tikėjimas buvo galutinis nepakeičiamas sprendimas, kurio neįmanoma paneigti, dėl kurio velnias turės pasitraukti iš mūsų kelio, tarsi einant pasivaikščioti. Kai kurie krikščionys „tikėjimą“ pavertė tikėjimu greitu praturtėjimu, kiti manė, kad gali jį tai paskelbti ir po to juo pasigirti. Vieni stebėjo, ką sako, bijodami pasakyti bet ką, kas galėtų atverti duris velniui. Kiti tikėjimą pavertė principu ar dvasine jėga, kurią, jų manymu, galėjo patys sukurti, arba kurią galėjo sukurti kažkas labiau „pateptas“, kad juos išgydytų. Tai ypač pavojinga, nes atskiria Tėvą ir Jo valią nuo iš Jo sklindančios malonės ir tikėjimo, paversdami tai principu, visiškai priklausančiu mums ir mūsų gebėjimams. Kai kurie žmonės pasiekė tokį lygį, kad Tėvas tapo priešininku. Jie manė, kad jei padarysime x, tai Dievas padarys y, ir jei surinksime pakankamai žmonių vienoje vietoje ir garsiai šauksime bei parodysime savo nuoširdumą, Jis (užpildykite tuščią vietą) atsiųs prabudimą, išgydys, parūpins pinigų, išgelbės paklydusius vaikus, išgelbės sutuoktinį, suklestins verslą) ir t. t. Šiais atvejais Tėvas virto šykščiu senuku danguje, kurį turime įtikinti atsiųsti atsakymą, prabudimą, išgydymą ir t. t. Dabar, kai praėjo daugiau nei 50 metų vaikščiojimo su Tėvu ir Viešpačiu... Daugiau nei 50 metų vaikščiojimo su Tėvu ir Viešpačiu leidžia žmogui atsigręžti atgal ir ieškoti visada esančio Jo Artumo , „raudonos atpirkimo linijos“, einančios per visa tai. Visos mažos sektos ir madingi mokymai, kurie kyla ir žlunga, yra apnuoginami, kad atsiskleistų ta ploną raudoną atpirkimo liniją, Jėzaus kraują, tekantį per visa tai. Kai tai pamatai, visos tos tikėjimo srovės, visi tie populiarūs mokymai, atsirandantys ir išnykstantys, nukrenta į gyvenimo dulkių krūvą. Jie iš tikrųjų nebuvo svarbūs platesniame kontekste. Galbūt pakeliui išmokome vieną ar du dalykus, bet platesniame savo kelio su Dievu kontekste jie turėjo mažai įtakos. Lieka pagrindinės tiesos, susijusios su tikru Tėvo, Viešpaties pažinimu. Kai buvome jaunesni, Pauliaus žodžiai 2 Timotiejui 1:12 neturėjo tokio paties svorio kaip dabar: „Nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti tai, ką Jam patikėjau, iki anos dienos.“ Žinau, kuo įtikėjau. Anksčiau gyvenime sakydavau, kad tikėjau labiau, nei Jį pažinojau. Aš daugiau apie Jį žinojau, nei Jį pažinojau. Dabar Jį pažįstu. Ir kartu su tuo žinojimu mane apima įsitikinimas, kad Jis saugos tai, ką Jam patikėjau – įskaitant visus tuos klausimus apie gyvenimo dalykus. Abraomas minimas Romiečiams 4:21: „...jis buvo visiškai įsitikinęs, kad tai, ką Jis pažadėjo, Jis ir įvykdys: „Jis pažadėjo, Jis ir galės tai padaryti.“ Abraomas turėjo tikėjimą – taip. Bet jis tapo visiškai įsitikinęs. Jis yra vienintelis žmogus Senajame Testamente, vadinamas „Dievo draugu“ (Izaijo 41:8, Jokūbo 2:23). Iš draugystės kyla pasitikėjimas. Ir kažkur tarp tikėjimo ir pasitikėjimo žmogus įsitikina, kad tai, ką Viešpats gavo, kas buvo patikėta Jo globai, Jis yra ištikimas ir išlaikys iki tos dienos. Laiške žydams 11:13-15 pateikiamas ankstyvųjų tikėjimo žmonių sąrašas – nuo Abelio iki Nojaus, Abraomo ir Saros – ir jiems sakoma: „Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įtikinti ir juos priėmė.“ Tikėjimas grindžiamas apreiškimu (malone) ir veda prie Pažadų Davėjo pažinimo. Tai ugdo pasitikėjimą, kai mes palaipsniui tamapame įtkinti Juo pasitikėti. Kai galite pasakyti kaip Paulius: „Aš žinau, kuo įtikėjau, ir esu visiškai įsitikinęs tuo, ką Jam patikėjau, Jis gali išlaikyti iki tos dienos“ tada turėsite poilsį, ramybę ir pasitikėjimą, iš kurio negalėsite būti lengvai išjudinti. Visi šie mokymai suksis aplink jus, bet nepaveiks jūsų neigiamai, nes jūsų dėmesys sutelktas į Tą, kurį pažįstate ir kuris jus įtikino Juo pasitikėti. Pasitikėjimas kuo nors, šiuo atveju Viešpačiu, ateina pažįstant Jį ir matant Jo ištikimybės istoriją gyvenime per daugelį metų. Būtent tas tikėjimo ir pasitikėjimo derinys suteikia tokią ramybę mūsų dvasioje ir tokį poilsį, kai gyvenimas nutinka kažkas netikėto. Mano šiandieninis raginimas yra ne tik tikėti, bet ir pasitikėti Viešpačiu. Mes visi atidavėme Jam savo širdis, savo paslaptis, kurias žino tik Jis, savo nuodėmės gilumą ir mūsų meilės Jam aukštumas. Pasitikėkite Juo dėl šių dalykų ir ilsėkitės tame. Ilsėkitės toje ramybėje. Ilsėkitės, nes mes Jį pažįstame ir Juo pasitikime. Padėkos žodis visiems, kurie aukoja šiai tarnystei. Mes tikrai galime sutikti su Pauliumi, kuris 2 Korintiečiams 8:2-4 padėkojo tiems, kurie jį rėmė, „tarnavo padėdami šventiesiems“. Tai tiesa. Bet toliau ir labai asmeniškai, labai jums dėkojame, kad investuojate į mūsų gyvenimus. Norėčiau, kad kiekvieną mėnesį kiekvienam žmogui galėčiau parašyti padėkos raštelį. Tačiau žinokite, kad esate mylimi, vertinami, už jus labai meldžiamasi! Laiminu, Jonas ir Barbara, Brianas ir Amy

John Fenn, Dalykai, kuriuos man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, Išgydymas. 4/4, Savaitės mintys, 2025-07-12

 John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have told me, Healing. 4/4, Weekly Thoughts, 7/12/25

Sveikinu visus,

Buvau pasiėmęs Chrisą iš jo grupinio gyvenimo namų įprasto penktadienio ir šeštadienio apsilankymo metu, o šeštadienio rytą važiavau tvarkyti reikalus, kurie susikaupė per savaitę, kad galėčiau juos atlikti

kartu su juo. Chrisas psichologiškai yra apie 4 metų amžiaus, tad kai tai įvyko 2024 m., fiziškai jam buvo likę vos keli mėnesiai iki 45 metų.

Važiuodamas galvojau apie tai, kaip jau 41 metus dainuojame vaikiškas daineles – 41 metus jis 4-ių metų amžiaus . Buvau pavargęs, man buvo nuobodu, klausytis tų pačių dainų iš „Chris“ grojaraščių, kurių jau klausėmės metų metus, bet Chrisui jos pažįstamos, patogios, kaip namai, ir jam niekada neatsibosta jų klausytis. Be to, Chrisas yra labai kalbus. Jis niekada nebuvo sutikęs nepažįstamo žmogaus ar šuns, kuris jam iš karto nepatiktų. Jis nuolat komentuoja eismą aplink mus. Visa tai 4 metų vaiko lygyje.

Važiuodamas tyliai, viduje kalbėjausi su Tėvu:
„Tėve, aš trokštu suaugusio žmogaus santykių su Krisu. Trokštu su juo pasikalbėti suaugusiojo lygmeniu.“ Staiga, mums važiuojant, dešinėje ore pasirodė stačiakampis, panašus į televizoriaus ekraną. Važiuodamas galėjau matyti gamtos pasaulį ir tą ekraną tuo pačiu metu. Būtent tai patyrė Eliziejus ir jo tarnas 2 Karalių 6:15-17, kai abu vyrai matė prieš juos susirinkusią fizinę armiją IR tuo pačiu metu juos saugančią angelų armiją. Dažniausiai man taip nutinka, kai matau du išmatavimus vienu metu.

Buvau danguje, stovėjau šalia Kriso iš kairės. Kadangi stovėjau, o jis sėdėjo ant kažko, kas atrodė kaip akmuo, galėjau matyti tik jo viršugalvį ir pečus. Atkreipiau dėmesį į jo ūgį, jei jis būtų normalus, jis būtų 2 metrų ūgio.Dėl pažeidimo gimdymo metu ir raumenų atrofijos per daugelį metų, jis yra mažesnis. Pastebėjau, kad jo galva buvo normalaus dydžio ir jis vis dar turėjo tamsius plaukus, kuriuos paveldėjo iš savo mamos (mano žmonos Barbaros), jis buvo stambus vyras.

Priešais jį ant žemės sėdėjo žmonės ir įdėmiai klausėsi. Kai kurių jų veidai buvo neryškūs, ir aš Dvasioje, tiesiog savyje, žinojau, kad jie kažkada žemėje buvo vieni iš Chriso slaugytojų. „Tėve, ką aš matau?“ „Tu matai Chrisą danguje.“ „Ką jis daro?“ „Jis pasakoja žmonėms, ką reiškia būti įstrigusiam ydingame kūne, apie savo mintis, patirtis. Nors trauma atėmė iš jo gebėjimą visapusiškai bendrauti, jis žinojo dalykus, suvokė, ką žmonės sakė, ir kas vyko aplink jį.“ „Jis ir toliau dalinsis savo gyvenimu su kitais, kad jie būtų palaiminti.“ Tada „ekranas“ dingo ir aš vėl buvau natūralioje būsenoje, važiavau automobiliu, pažvelgiau į Chrisą šalia manęs priekinėje sėdynėje ir pagalvojau, koks jis geras žmogus ir kokie palaiminti esame mes, jo tėvai.

Mačiau ateitį su savo sūnumi danguje.

Suprantu, kad daugybė žmonių norėtų matyti savo neįgalų vaiką ar anūką,

kaip ir aš mačiau jį būsimame gyvenime danguje. Viskas, ką galiu pasiūlyti, yra tvirta viltis, kad yra dangus, o mūsų dvasia ir siela yra amžinos, sujungtos, viena, kaip Tėvas ir Jo (Šventoji) Dvasia yra viena.

Žmogaus dvasia ir siela yra amžinos, ir tuose trapiuose, ydinguose, pažeistuose, žmogiškuose kūnuose tų, kuriuos mylime, yra tikrasis žmogus. Amžinasis žmogus. Vieną dieną mes ir jie gausime kūnus, padarytus iš nesunaikinamos, amžinos, dangiškos medžiagos, kaip mūsų prisikėlusio Viešpaties kūnas. Tačiau kol kas mes įveikiame gyvenimo sunkumus su tuo tikrumu savyje, žinodami savo dvasioje, kad mūsų gyvenimas čia tėra garas ir mes...ir jis kasdien atsinaujina, nes žiūrime ne į tai, kas matoma, kas laikina, bet į tai, kas nematoma, kas amžina. (2 Kor 4, 16–18)

Kurčnebylis Vilas.

Vyko sekmadienio pamaldos, ir mano, kaip darbuotojo pareiga

buvo sėdėti aukštesnėje vietoje joms prasidėjus. Mega bažnyčia(surinkime) žmonės rinkdavosi krepšinio arenoje, kurios aikštelė laikinai buvo išklota kilimu. Sėdimos vietos buvo paskirstytos aplink pusę ovalo, o sakykla ir garbinimo komanda buvo ant grindų.

Keliomis eilėmis aukščiau grindų ir gerokai žemiau manęs sėdėjo kurčnebylis, vardu Vilas. Prieš kelias savaites pastorius paprašė manęs pabandyti bendrauti su Vilu – turbūt jis manė, kad kadangi turiu neįgalų sūnų, kažkaip galėsiu bendrauti su šiuo kurčnebyliu.

Pastorius norėjo, kad pasakyčiau Vilui, jog jam nereikia eiti kiekvieną kartą, kai pasigirsta kvietimas eiti prie altoriaus.

Kiekvienose pamaldose buvo altoriaus kvietimas, ir kiekvieno kvietimo metu Vilas išeidavo į priekį pasimelsti. Jei būdavo kvietimas moterims, norinčioms melstis, kad pastotų – Vilas buvo ten. Jei buvo kvietimas spręsti moterų sveikatos problemas – Willas buvo ten . Jei kvietimas buvo skirtas žmonėms, kovojantiems su priklausomybėmis – Willas buvo ten. Jis buvo kurčnebylys, todėl nieko nesuprato, tik mylėjo Viešpatį ir norėjo būti ten, kur vyksta veiksmas. Tai reiškė, kad kiekvieną kartą prie kviečiant prie altoriaus Willas ateidavo į priekį, kad būtų maldos eilėje.

Man nepavyko įvykdyti pastoriaus prašymo.

Willo plati šypsena ir akinančiai balti dantys tamsioje odoje puikiai derėjo prie jo didelių, nekaltų akių, kuriose atspindėjo... tyra meilė ir uolumas Viešpačiui. Kiek žinau, jis nebuvo intelektualiai atsilikęs, tiesiog negalėjo girdėti ar kalbėti.

Pamaldų metu pastebėjau, kad Vilas sėdėjo keliomis eilėmis aukščiau arenos grindų, jo rankos buvo pakeltos tiesiai į viršų, galva atlošta, jis tiesiog mylėjo ir garbino Tėvą. Kai svarsčiau, kaip garbina vidutinio amžiaus kurčnebylis, mano akys atsivėrė į Tėvo karalystę.

Iš arenos stogo tiesiai į Vilą sklido šviesos pluoštas, apimdamas jo galvą ir pečius. Girdėjau, kaip Tėvas su juo kalba, ir mačiau Tėvo žodžius sakiniais, liejamus iš šachtos viršaus į Vilo dvasią ir sielą, tarsi Dievo šviesa būtų vamzdis ar kanalas, per kurį į jį tekėjo Tėvo Žodis. Atrodė, kad sakiniai ir Tėvo balsas buvo sugerti į jį, ir aš stebėjausi, ką jis jautė.

Vilas iš džiaugsmo suko klubus į kairę ir į dešinę, pakėlęs rankas, atlošęs galvą.
Svarsčiau, ar jis girdi Tėvą, ar tik jaučia Jo meilę jam. „Mano sūnau, tu turi sostą ir valdžią mano karalystėje. Aš tau numačiau didžių dalykų, ir tu juose vaikščiosi, nes buvai ištikimas savo meilėje man.“

Kai tai mačiau, mintyse išsprūdo: „Tėve, kodėl jis?“ Tėvas taip pat greitai atsakė: „Dėl jo meilės man paprastumo. Jo meilė man nėra apsunkinta slaptais motyvais ir jis nieko neprašo sau. Jo meilės man tyrumą nesupaprastina problemos, kurios blaško kitus. Dėl jo meilės paprastumo ir tyrumo aš jį taip laiminu. Ateinančiais amžiais jis dalinsis išmintimi, kuri kyla iš šio meilės paprastumo ir tyrumo.“

Paklausiau: „Tu davei jam sostą ir valdžią?“ Vėl Jis atsakė: „Jam buvo suteikta valdžia, nes jis su tuo mažu dalyku, kuris jam buvo duotas šiame gyvenime, nuveikė daugiau nei beveik visi čia [pamaldose], kuriuos jūs laikytumėte „sveikais“. Todėl jie ateis ir atsisės prie jo kojų, kad sužinotų apie jį, o jis bus jų mokytojas.“

Paklausiau: „Kodėl jūs tiesiog jo neišgydote?“

Tėvas labai greitai ir dalykišku tonu atsakė: „Man patinka jo garbinimas.“ „Bet Tėve“, – samprotavau aš, – „jam trūksta tiek daug gyvenime, ką jis galėtų turėti, jei būtų išgydytas – šeimos, darbo, automobilių ir taip toliau.“ Jis atsakė: „Aš pasirūpinu, kad jis turėtų viską, ko jam reikia. Jis randa savo pasitenkinimą meilėje ir bendrystėje su manimi.“ „Bet koks nuostabus liudijimas ir meilės pavyzdys jis galėtų būti visiems, jei jį išgydytumėte, ir jis galėtų mums papasakoti čia, šiame gyvenime, apie meilę jums tyrai ir paprastai.“

Jis toliau mane mokė: „Jie [bendruomenė] turi Rašto eilutę, kurioje sakoma, kas yra tyra religija ir meilė, tačiau šis žmogus jiems net nerūpi ir nepastebi. Todėl aš jį pastačiau tarp jų kaip pavyzdį ir liudijimą, kad per jį jie galėtų pažinti nuolankumą ir meilės man paprastumą.“

„Mokykites išminties iš šio sūnaus: dauguma mato tik kurčią nebylį, bet aš matau žmogų, kuris mane myli paprastumu ir tyrumu, todėl jis bus jų mokytojas. Žiūrėkite į žmones taip, kaip aš juos matau, nes žmogus žiūri į išorę, o aš matau širdį ir viską pasveriu svarstyklėmis. Pažinkite žmones pagal jų širdį.“

Visa tai padėjo man pažvelgti į gyvenimą plačiau. Jie padėjo man nesusitelkti į dalykus, kurie yra platesniame kontekste, labai nereikšmingi. Kalbant apie doktriną, aš esu uolus tiesos šalininkas ir klaidą vadinu klaida, kai ją pamatau. Bet taip pat gaunu el. laiškų iš žmonių, kurie klausia, kaip galėčiau susitikti su tokiu ir tokiu žmogumi, nes jie netiki tuo pačiu. Prisimenu, kad pažinosiu šį žmogų amžinai. Ar po 200, 500, 10 000 metų skirtumas tarp to, kuo dabar tikime, turės įtakos mūsų gyvenimui? Tai skatina mane būti kantriu su žmonėmis, matant jų (ir savo) trūkumus, ir suteikia man malonės leisti Viešpačiui veikti juose, kad vykdytų Jo valią – jei jie leis.

Bendraujant vienas su kitu, gyvenkite visada išlaikydami „platesnį vaizdą“ savo širdyje. Michėjo 6:8 žodžiai yra teisingi:

„Jis parodė tau, žmogau, ko Viešpats reikalauja iš tavęs: elgtis teisingai, mylėti gailestingumą, nuolankiai vaikščioti su savo Dievu.“

Nauja tema kitą savaitę, iki tol – laiminu,

John Fenn
http://www.cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

John Fenn, Ką man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, 3/4, Savaitės mintys

 John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have told me, 3/4,

 

Sveikinu visus,

 Kodėl Tėvas naudoja neišgelbėtuosius, kad palaimintų išgelbėtuosius?

 

Iš pradžių , kai mes su Barbara  susituokėme, ir kartkartėmis po to, jos tėvai mus

laimindavo piniginėmis dovanomis, o vėliau palaimino  ir automobiliu. Tuo metu jie nepažinojo Viešpaties, ir vienu iš šių kartų, kai jis man atnešė žinią, paklausiau savo angelo: „Kodėl Tėvas naudoja neišgelbėtuosius, kad palaimintų išgelbėtuosius?“

 Jo atsakymas buvo paprastas ir tiesus, su klausimu veide: „Kaip tu to dar nežinai?“: „Kad jie neateitų tuščiomis rankomis pas Karalių!“ Barbaros tėvai įtikėjo Viešpačiu prieš mirtį, ir mes supratome, kad visi tie geri darbai, kuriuos jie padarė mums ir kitiems, buvo įskaityti jų sąskaiton – Tėvo gerumas toks didelis, kad Jis tai daro gana dažnai.

 

Mintis neiti tuščiomis rankomis pas karalių, KARALIŲ, nėra nauja. Net ir šiandieninėse kultūrose asmuo lankantis kitą asmenį, dažnai atneša dovaną šeimininkui ar šeimininkei. Romiečiams 12:1  sakoma: „Aukokite savo kūnus kaip gyvą auką, kuri yra jūsų sąmoningas garbinimas.“ Senojo Testamento laikais meilės aukos buvo laikomos dovanomis Dievui. Jėzus apie tai kalbėjo Mato 5:23-24, kai pasakė: „Jei nesate susitaikę su žmogumi, palikite savo atnašą prie altoriaus ir eikite susitaikyti...“ Net ir šiandien valstybių vadovai dovanoja dovanas  vieni kitiems arba šiais laikais dovanoja dovanas viena vyriausybė  kitai.

 

„Kad jie neitų tuščiomis rankomis pas Karalių.“ Negalime tiesiog įtraukti Jėzaus į savo užimtą gyvenimą ir tvarkaraštį, turime Jam aukoti save kaip dovaną, dėkodami už Jo galutinę auką už mūsų išgelbėjimą. Mūsų gyvenimo išbandymai ir vargai, kai juos įveikiame ir tampame panašesni į Kristų,  transformuojami į dangišką medžiagą, kad neateitume tuščiomis rankomis pas Karalių.

 

Mūsų gyvenimai ir mūsų augimas Kristuje yra užrašomas  danguje.

 

Dovydas Psalmės 56:8 sako, kad jo ašaros buvo laikomos Dievo inde ir buvo užrašytos Jo knygoje. Malachijo 3:16 minima „atminimo knyga“, ir judaizme suprantama, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įrašytas tokioje knygoje. Be to, yra gyvųjų knyga, kurioje užrašyti tikinčiųjų vardai.

 

Petras 1 Petro 2:5 sako, kad mes esame gyvieji akmenys, o Apreiškimo 21:14 ant dangiškojo miesto pamatinių akmenų yra užrašyti apaštalų vardai. Viešpats  paverčia mūsų gyvenimus paslėptus Jame dangiška medžiaga. 1 Korintiečiams 3:11-12 Paulius sako, kad vienintelis pamatas yra Jėzus Kristus, bet mes kiekvienas statome savo gyvenimą ant to pamato – iš aukso, sidabro ir brangakmenių arba medžio, šieno ir šiaudų.

 

Tada jis liepia kūniškiems ir pavydo kupiniems korintiečiams nustoti skirstytis į mažas grupes, kurios kovoja tarpusavyje, vadindamas pavydą, nesantaiką ir susiskaldymus mediena, šienu ir šiaudais, kurie bus sudeginti, kai jie stovės Viešpaties akivaizdoje, – bet jie vis tiek bus išgelbėti, – sakė jis 15 eilutėje.

 

Turėtume stengtis įveikti ir išaugti iš smulkių nesutarimų, susiskaldymų ir kitų kūno darbų, nes kai tai darome, mūsų pergalė paverčia tuos kūno darbus meile, džiaugsmu, ramybe ir tuo, kas yra danguje – auksu, sidabru ir brangakmeniais. Neikime tuščiomis rankomis pas Karalių.

 

Kodėl angelai mūsų klausosi?

 

Daug kartų, tarnaudamas auditorinėje bažnyčioje ar konferencijoje, maiau angelą, prie  kiekvieno dalyvaujančio asmens. Namų surinkime tai nutinka reguliariai, net tarp 6, 10 ar 20 žmonių. Pirmą kartą tai nutiko tarnaujant susirinkime, kuriame  buvo apie 60 žmonių, ir apie 60 angelų stovėjo praėjimuose ir gale, užpildydami kiekvieną erdvę, kurioje kur tik  galėjo atsistoti, o susirinkusieji sėdėjo suoluose.

 

Paklausiau savo angelo, kodėl jie taip daro, ir jis atsakė: „Mes mokomės! Mes mokomės iš jūsų perspektyvos!“ Tai man priminė vieną pirmųjų kartų, kai Viešpats „supažindino“ mane su mano angelu, ir aš paklausiau jo, ką jis mano apie tai, kad aš jam vadovausiu ateinančiame amžiuje (1 Korintiečiams 6:2-3). Jo veide iš karto pasirodė siaubas, kad  taip paklausiau: „Tai teisinga! Tai tinkama!“ (tada sušvelnėja) „Prisimink, mes Jį pažįstame kaip Kūrėją, bet jūs Jį pažįstate kaip Gelbėtoją.“

 

Angelas užkerta kelią avarijai

 

Tą dieną vedžiau laidotuves ir važiavau namo. Kelias buvo dviejų juostų kaimo kelias Misūrio Ozarko kalnuose. Jis vingiavo aukštyn, žemyn ir ratu, ir aš atsidūriau  netoli didžiulio kemperio, kuris sunkiai kopė stačiu keliu.

 

Išvažiavau pažiūrėti, ar iš kitos pusės neatvažiuoja automobiliai, tada vėl įvažiavau, tada vėl išvažiavau, ir pamatęs kelią laisvą, pradėjau spausti pėdalą, kai staiga mano angelas pasirodė iš kairės, bet ore, ištiesė abi rankas ir delnus į mane: „STOK! NELENK DABAR!“. Aš iš karto atsitraukiau už lėtai važiuojančio kemperio.

 

Bet turėjau žinoti, kodėl, taigi išvažiavau tiek, kad galėčiau matyti aplink kemperį, ir pamačiau vyrą automobilyje.

Išvažiavau iš įvažiavimo ir pažiūrėjo tik į kairę, ar nėra eismo, artėjančio iš tos pusės, iš kurios jis suko – niekada nepažiūrėjau į dešinę, ar kas nors nepravažiuoja lėtesniu greičiu, nes tada būtume susidūrę kaktomuša.

 

Man tada LABAI palengvėjo, ir aš pasakiau: „Ačiū, Tėve, už apsaugą“ Mums važiuojant, pradėjau galvoti, kiek daug avarijų įvyksta, ir  kad mes niekada visko nesužinosime šioje dangaus pusėje, nes žmonės nepaklauso Viešpaties ar savo angelo raginimo nedaryti to ar ano. Ir aš galvojau, kiek gyvybių Jis išgelbėjo, nes žmonės, galbūt nematydami savo angelo, jautė tą sunkumą nedaryti to ar ano, arba jautė, kad eiti šia kryptimi viduje nesijaučia gerai, arba negalėjo rasti ramybės dėl šios ar anos kelionės?

 

Humoro jausmas

 

Angelams mes iš tiesų atrodome juokingi, nors jie yra ištikimi Tėvui ir jie mus pašalintų per sekundę, jei Jis taip įsakytų. Jie neturi jokio emocinio prisirišimo prie mūsų, arba, turėčiau pasakyti, jų emocinis prisirišimas yra paklusnus Tėvo valiai. Keisdamas lėktuvą Dalase, Teksase, lėktuvui lėtai riedant link vartų, staiga lėktuvo praėjime pamačiau savo angelą, kuris pasakė: „Išlipdamas saugok galvą“.

 

Pamaniau, kad tai keista, bet kai esi Dvasioje, viskas atrodo taip normalu. Pagalvojau „gerai“ ir greitai nukreipiau dėmesį į lėktuvą, kuris riedėjo iki sustojimo, atsistojau, pasiėmiau rankinį bagažą nuo viršutinio skyriaus ir stovėjau eilėje laukdamas, kol atsidarys durys.

 

Kai ėjau į lėktuvo priekį, stiuardesė ir pilotas stovėjo prie salono ir dėkojo keleiviams, kad skrido su jais, kai mes pasukome į kairę, kad išliptume iš lėktuvo. Kai jie man pasakė „ačiū“, aš pasukau galvą į juos ir pasakiau: „Ačiū, gero vakaro“, pasukau į kairę išeiti – ir tuoj pat trenkiau galva į lėktuvo durų staktą, ir nugriuvau ant žemės.

 

Mano sprando raumenys įsitempė lyg surakinti mėšlungio, ir kai atsiklaupiau ant žemės bandydama atsigauti, plekštelėjau dešine ranka per sprandą ir garsiai pasakiau: „Jėzaus vardu būk išgydytas!“ Ir tada sunkiai atsistojau ant kojų. Pilotas ir stiuardesė primygtinai reikalavo, kad likčiau ant žemės ir leisčiau jiems iškviesti medicininę pagalbą. Aš jiems pasakiau, kad man viskas gerai, ir tariau: „Bet vis tiek  labai ačiū“ ir nuėjau lėktuvo tilteliu.

 

Toje plačioje vietoje, kur tas tiltas pasuka į dešinę, kad jungtųsi su terminalo pastatu, buvo mano angelas, susilenkęs iš juoko, purtydamas galvą, juokdamasis iš mano nelaimės, ir per juoką sakydamas: „Aš tau liepiau saugoti galvą!“

 

Daug kartų mes su Barbara girdėjome, jautėme ar kažkaip atpažindavome Viešpatį... ir (arba) mūsų angelą (-us),  kurie iš mūsų juokėsi, kai darėme ar sakėme tai, ką jie laikė juokingu. Esu tikras, kad daugelis skaitytojų taip pat tai patyrė, bet galbūt negirdėjo apie kitų patyrimus, todėl iki šiol manė, kad  tai jų vaizduotė, kalbanti jiems, kad Viešpats ar angelas juokiasi iš jų arba kartu su jais.

 

Daugiau kitą savaitę, o iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba John@cwowi.org

.

John Fenn, Ką man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, 2/4

 

John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have said to me, 2/4,

 

 Sveikinu visus,

Tęsiu prasmingus dalykus, kuriuos Tėvas, Viešpats ar angelas pasakė ir kurie mane pakeitė...

 

Angelo požiūris į garbinimą

 

Dirbau mega bažnyčioje ir dėl savo pareigų pastorius norėjo, kad sėdėtume antroje arba trečioje eilėje už jo. Tai svarbu, nes tuo metu bažnyčia rinkdavosi krepšinio arenoje, krepšinio aikštelė buvo laikinai uždengta kilimu, o susirinkusieji sėdėjo arenos kėdėse  virš jos, žiūrėdami žemyn į grindis. Kairėje buvo garbinimo komanda, viduryje – sakykla, o dešinėje – atvira erdvė, kuri vėliau bus panaudota kvietimui prie altoriaus.

 

Garbinimo metu mano akys staiga atsivėrė į Viešpaties sritį. Lygiai taip pat, kaip Eliziejus ir jo tarnas Antrojoje Karalių knygoje 6:15-17 matė ir juos supančią natūralią  armiją, ir angelų armiją, tuo pačiu metu, taip ir mano akys atsivėrė ir aš mačiau abi sritis vienu metu. Man taip dažniausiai nutinka; aš matau abi sritis vienu metu.

 

Kol garbinimo komanda grojo ir giedojo kairėje ant grindų, tiesiai priešais mane, toje atviroje erdvėje, šoko 50 ar 60 angelų, visi kartu, sekdami garbinimo komandos (ir bendruomenės) garbinimą. Mane sužavėjo jų vaikiškas nekaltumas. Jie atrodė kaip jauni vyrai, apie 30 metų, bet su mažų vaikų nekaltumu ir švelnumu.

 

Jūs, be abejo, matėte mažylius berniukus ir mergaites, žaidžiančius kartu, ir supratote, kad jie neturi jokio supratimo, kad berniukai ir mergaitės skiriasi vienas nuo kito. Mažylių supratimu, lyties idėja net nėra jų galvose – tokie buvo šie angelai, išskyrus tai, kad jie atrodė kaip vyrai, apie 30 metų.

 

Pažvelgiau į garbinimo komandą ir buvo aišku, kad jie nė nenutuokia, kas vyksta. Mano (angelas sargas) stovėjo ant pirmos eilės laiptų, žemiau nei aš. Pažvelgiau į jį ir tą akimirką jis atsisuko į mane. Pasakiau: „Jūs šokate, vaikinai ?!“ Jo atsakymas pakeitė mano požiūrį amžiams:

 

„Tuo, kas duota iš dangaus, mėgaujamasi abiejose srityse.“

 

Maždaug prieš 10 metų Viešpats leido man apsilankyti danguje. Eidami pro du žaidžiančius mažus vaikus, pastebėjau, kad juos lydi 14 giminaičių, visi viena karta  ar daugiau vyresni – proseneliai, tetos ir dėdės bei kiekvieno „proseneliai“, maždaug iki 4 kartos, bet jų mamos ir tėčio ten nebuvo. Paklausiau apie jų dingimą ir man pasakė, kad tie vaikai žuvo autoavarijoje, o jų tėvai vis dar žemėje.

 

Jis pasakė: „Kai įmanoma, vaikus augina giminaičiai čia, danguje.“ Paklausiau skyriaus ir eilutės, o jis atsakė: „Ar neskaitėte Efeziečiams 3:14–15, kur sakoma: ‘Dėl šios priežasties klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą,  iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą ’“ Yra tik VIENA šeima. „Nesvarbu, ar danguje, ar žemėje, yra tik viena šeima.“

 

Daugelis parašė knygų, mokymų, dainų, eilėraščių ir dar daugiau, kurie iš tiesų įkvėpti dangaus, bet galbūt niekada nebus pamatyti kitų šiame gyvenime. Kai kurie įsitikinę, kad Viešpats jiems pasakė, jog jų darbą matys daugelis, bet taip nenutinka ir jie stebisi, kodėl. Jei tai duota iš dangaus, ateinančiame amžiuje ar amžiais šiuos dalykus matys, skaitys, girdės ir giedos kiti – jūsų dovana pasieks savo paskirtį – bet galbūt ne šiame amžiuje. Tačiau ji vis dar duota iš dangaus, tad nenusiminkite!

 

Chrisas ir jo atlygis...

 

Mūsų vyriausias sūnus Chrisas gimė atlikus skubų cezario pjūvį, virkštelė buvo apsivyniojusi aplink kaklą, o tai sukėlė smegenų pažeidimą. Kai rašau tai , jam 44 metai, bet protiškai apie 4 metai, jis turi vaiko nekaltumą. Pirmus 24 gyvenimo metus jis praleido namuose, bet kai jo jaunesni broliai baigė vidurinę mokyklą ir išvyko toliau mokytis, greitai supratome, kiek jie daug padėjo, o jų nebuvimas privertė mus suvokti, kad negalime rūpintis Chrisu ir dirbti  tuo pačiu metu.

 

Priėmėme sunkiausią savo gyvenimo sprendimą – apgyvendinti jį grupinio gyvenimo namuose. Po ilgų paieškų radome krikščioniškus globos namus, esančius maždaug už 2 valandų kelio. Tą vakarą, kai sulaukėme skambučio, kad  jie gali jį priimti, mudu su Barbara smarkai verkėme , jausdamiesi kaip blogiausi žmonės pasaulyje, kol galiausiai ji užmigo. Aš nemiegojau ir kalbėjau su Tėvu. „Tėve, atiduok man jo smegenų pažeidimą“ – tokia buvo mano mintis, prieš tai atsakant teisinga mintimi, kad Jėzus tai jau paėmė. Tada pakartojau tai, ko anksčiau meldėmės su Barbara: „Jei neketini jo išgydyti, tai pasiimk jį namo.“ Mudu abu buvome danguje ir žinome, kur jis keliauja, todėl verčiau jo ilgėtumės net 50 metų žemėje, jei tai reikštų, kad jis išsivaduos iš savo pažeisto žemiškojo kūno.“

 

Staiga kambaryje pasirodė Jėzus.

 

Jis nepasisveikino su manimi kaip įprastai, jis tiesiog pradėjo: „Ar norėtumėte, kad Chrisas prarastų visą savo atlygį, jei aš jį anksčiau parsivežčiau namo, vien todėl, kad jaučiatės blogai, jog turite jį atiduoti į...“

(grupinius) namus?“ „Ne, Viešpatie, atsiprašau, nepagalvojau apie Chriso atlygį.“ „Aš (mes) norime, kad jis gautų visą savo atlygį, bet su keliomis sąlygomis: kad jis nepatirtų nei prievartos, nei apleidimo.“ Su vienu galvos linktelėjimu  jis tarė: „Atlikta“ ir dingo.

 

Šio rašymo metu Chrisas ten jau  gyvena daugiau nei 22 metus, ir iš pradžių buvo labai sunku. Bet dabar jis mėgaujasi savo grupinio gyvenimo namais darbo dienomis ir grįžta namo penktadieniais, ir sako darbuotojams: „Tėtis atvyks penktadienį!“ Jam patinka Barbaros gaminamos penktadienio vakarienės ir šeštadienio rytas, kai jis ilgai miega. Daugelį rytų jis praguli lovoje valandą ar dvi ir žiūri mėgstamiausias laidas ar filmus, kuriuos turime DVD formatu. Aš jį pasiimu šeštadienio popietę.

 

Vieną dieną, kai mudu su juo važiavome į miestą tvarkyti reikalų, o jo grojaraštis mano telefone grojo automobilyje, aš viduje atsidusau, girdėdama tas pačias vaikiškas dainas, kurios groja jau maždaug 40 metų iš eilės. Jis protiškai sulaukė 4 metų ir tada tiesiog nustojo, taigi jau daugiau nei 40 metų dainuoja tokio amžiaus dainas. Pasakiau sau: „Tėve, aš...“ „Pavargau, taip pavargau nuo „Donut Man“, „Veggie Tales“ ir Barney. Ilgiuosi suaugusiojo santykių su savo sūnumi.“ Staiga, važiuojant, mano akys atsivėrė ir pamačiau ekraną, panašų į televizorių ore priešais automobilį. Štai vaizdas:

 

Stovėjau danguje šalia Chriso, kuris sėdėjo ir kalbėjausi su daugybe žmonių, sėdinčių ant žemės priešais jį. Stovėjau prie jo kairiojo peties, mačiau tik Chriso viršugalvį ir pečius. Bet jis buvo normalaus dydžio, ne toks, koks jis dabar sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Esu 1,9 m ūgio, ir jis būtų mano dydžio, jei būtų normalus, bet jis taip pat turi Barbaros šeimos pusės stambią kaulų struktūrą. Buvau sužavėtas, koks didelis vyras jis danguje.

 

Paklausiau: „Tėve, ką aš matau?“

 

„Tu matai Chrisą danguje.“ „Ką jis daro?“ „Jis pasakoja žmonėms, ką reiškė būti įkalintam ydingame ir netobulame kūne, pasakoja apie savo gyvenimą, ką galvojo ir ko išmoko įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais.“ Tada visa tai dingo. Tėvas maloningai padrąsino mane ir Barbarą nepavargti daryti gera, nes šis gyvenimas dar ne viskas.

 

Vieną dieną Chrisas bus sveikas. Jis myli Viešpatį ir yra gana patenkintas laukdamas, kol danguje bus sveikas, o tai mums, jo tėvams, kelia nusivylimą, bet būtent toks yra jo tikėjimas. Esame viena šeima danguje ir žemėje. Dangaus dovanotais dalykai džiaugiasi abiejose srityse.

 

Aš tai įtraukiu norėdamas padrąsinti visus, nesvarbu, ar praradote mylimą žmogų danguje, ar rūpinatės „ypatingu vaiku“, ar žmogumi, kuris kadaise buvo „normalus“, bet dabar eina vis  blogyn ar patyrė traumą. Tai dar ne viskas. Yra dangiškoji ateitis, nes plačiau žiūrint, šis gyvenimas yra maža mūsų amžinojo gyvenimo ir ateinančių amžių dalis. Mokykitės, kiek  galime, ugdykite Kristaus charakterį ir vaikščiokite su Dievu. Žinokite, ką galite, bet kol kas pasitenkink tuo, nes „Dievo paslaptys priklauso Dievui“. (Pakartoto Įstatymo 29:29)

 

Kitą savaitę sužinosite daugiau dalykų, ko buvau išmokytas ,  iki tol,  laiminu.

 

John Fenn

 

cwowi.org ir parašyk man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

2025 m. birželio mėn. naujienlaiškis

June 2025 Newsletter

 Sveikinu visus,

 Grįžome iš konferencijos Lietuvoje, dėkojame už jūsų maldas. Sveikinimai ir ačiū visiems dalyvavusiems!

 Chrisui gerai sekėsi, kol manęs nebuvo, jis mėgavosi „Coca-Cola“, kurią Barbara

atnešė tą penktadienį, kuris būtų buvęs mūsų įprastas laikas namuose. Tačiau jie turėjo gerą, ilgą vizitą, ir personalas pranešė, kad nebuvo jokių didelių nusivylimo protrūkių, kad tėtis neatėjo jo pasiimti kaip įprasta. Chrisas sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir yra per  didelis Barbarai pakelti, todėl ji galėjo apsilankyti tik grupinio gyvenimo namuose. Dėkojame už jūsų maldas.

 

Konferencija Lietuvoje

 

Konferencija prasidėjo ketvirtadienio, 5 d., vakarą ir tęsėsi iki sekmadienio, 8 d., pietų. Tarp maždaug 130 dalyvių buvo atstovaujama 12 šalių ir JAV. Poilsiavietė buvo puiki, vaikai žaidė kartu, maistas buvo nuostabus visą savaitgalį, o mūsų lietuviai šeimininkai ir organizatoriai atliko fantastišką darbą.

 

Tema buvo apie Apaštalų darbų 2:42 – kad yra mažai gairių, kaip rinktis namuose, bet tai, kas yra, sutelkta į Apaštalų darbų 2:42: „Jie tvirtai ir ryžtingai atsidėjo apaštalų mokymui, bendravimui, valgymui kartu maldai.“ Aš, taip pat Brianas ir Amy mokiau rytinėse sesijose ir daviau labai praktiškų patarimų apie susirinkimus namuose, kaip galėtų atrodyti įprastas namų  susirinkimas ir panašiai. Dviejų popiečių metu buvo klausimų ir atsakymų laikas.

 

Šeštadienio vakaro garbinimo tarnavimas buvo nuostabus ne tik dėl garbinimo gilumo, bet ir dėl to, kaip Viešpats atvėrė daugelio žmonių akis į Savo karalystę, kai mes pasilikome Jo akivaizdoje. Man patinka skirti laiką iškart po tų giliai pateptų tarnavimų, kad mokyčiau apie Dvasios kelius, prašydamas žmonių pasidalinti tuo, ką jie matė, girdėjo, jautė ir gavo.

 

Daugelis iš mūsų matėme Jėzų ateinantį ir tarnaujantį žmonėms, keli jautė, kaip Jis ateina pas juos, jautė Jo prisilietimą, tarnaujant jiems. Daugelis matė šlovės debesį, atnešantį lietų ant mūsų, daugelis liudijo, kad gavo naują Dvasios pripildymą, išgydymą, gavo Šventosios Dvasios krikštą ir (arba) laisvę savo maldos kalbai ir dar daug daugiau. Visas savaitgalis buvo turtingas Viešpatyje visais atžvilgiais!

 

Kitų metų Europos konferencija vyks balandžio 30–gegužės 3 d. Nyderlanduose. Tai pats tulpių sezono įkarštis ir nuostabus metų laikas mums visiems susirinkti savaitgalio atgaivai Viešpatyje.

 

Šiais metais JAV: prisijunkite prie mūsų vienos dienos susitikimo Orlande, rugsėjo 20 d.! Ryte mokysiu, kartu pietausime, o po pietų – klausimų ir atsakymų metas. Po pertraukos kartu vakarieniausime, o tada vakare vyks garbinimas ir malda.

 

Izraelio ir Irano karas, ar tai Trečiasis pasaulinis karas?

 

Tai, kas vyksta dabar, NĖRA Ezechielio 38–39 karas. Mes tai žinome iš Šventojo Rašto. Taip pat patikrinkite savo dvasią – ar yra ramybė? Ar yra kas nors iš Tėvo Dvasios, kad tai Trečiasis pasaulinis karas? Ne. Nesvarbu, ar  asmuo sapnavo, ar teigia, kad Dievas jam taip ir taip pasakė. Petras 2 Petro 1:16-21 rašė, kad net jo patirtis Atsimainymo kalne nėra svarbesnė už tai ką, sako Šventasis Raštas.

 

Ezechielio 38 ir 39 skyriuose labai konkrečiai kalbama apie tautas, kurios dalyvaus tame kare. Jame šiuolaikinė Rusija, Turkija, Iranas ir Libija įvardijamos kaip pagrindinės tautos, teigiant, kad (šiuolaikinė) Rusija bus šių tautų sargybinė. 38:8-9 ir 39:2 teigiama, kad šios tautos gausiai puls šiaurinę Izraelio dalį. Ar matome kareivių ir karo įrangos mases, besirenkančias palei pietinę Turkijos sieną ar Sirijoje? Ezechielio 39:9-12 sakoma, kad po Izraelio pergalės prireiks 7 mėnesių palaidoti visus žuvusiuosius ir 7 metų sunaikinti arba sunaudoti mūšio įrangą.

 

Ar matome kokį nors kariuomenės telkimą, kuris taptų toks didelis, kad Izraeliui prireiktų 7 mėnesių palaidoti žuvusiuosius ir 7 metų sudeginti arba sunaudoti visą jų įrangą ir atsargas? Ne.

 

Taip pat sakoma, kad jie ateis „kaip debesis, dengiantis žemę“, o tai gali būti užuomina į šiuolaikinį oro karą. Ar matome didžiulį skaičių Rusijos, Turkijos, Irano oro pajėgų, susitelkiančių veikti kartu ?

 

Tai tik keli konkretūs faktai. Taigi, kas vyksta dabar, dar nėra tai?

  

Ruošiamasi tam karui

 

Ezechielio 38:4 Dievas sako apie (šiuolaikinę) Rusiją: „Aš tave apgręšiu, įversiu kablį į tavo nasrus ir ištrauksiu tave su tavo armija...“ Ar supratote? „Apgręšiu tave“ „Įversiu kablius į tavo nasrus“ ir „su tavo armija“ reiškia, kad ateis laikas, kai Rusija nusisuks nuo Artimųjų Rytų, kad sutelktų dėmesį į kitus dalykus (šis dabartinis laikas tam tinka), bet bus apgręžta ir vėl eis į tą žemę.

 

 

 

Šiuo metu Rusijos kariuomenė, kurią išsekino karas Ukrainoje, galbūt pasikeitus vyriausybei Sirijoje ir dėl karo Ukrainoje, Rusija kuriam laikui nusisuko. Galbūt mes esame tame laikotarpyje, kol Dievas pasakys: „Aš tave apgręšiu“. Pranašystė tik pateikia užuominas  apie tai.

 

 Maždaug prieš metus paklausiau Viešpaties apie Ezechielio 38 karą ir jų karą su Ukraina, ar tarp jų yra koks nors ryšys. Jis atsakė: „Jie supras, kad...“

negali to padaryti (Ezechielio 38 Izraelio užkariavimai) vieni, ir iš to karo kils slaptos sąjungos su kitomis tautomis. Po dabartinio karo ji dar labiau užkietės, nes bus įskaudintas jos išdidumas. „Taip pat stebėkite Kiniją, nes jie stebi, laukia ir stiprina save vėlesniam laikui.“ (Ukraina/Rusija)

  

Meldžiamės už Izraelio, Jeruzalės taiką. Tai, kas vyksta šio rašymo metu, yra didesnės dėlionės dalis, paruošianti dirvą sąlygoms, kurios sukurs stiprią sąjungą tarp tų tautų, kurias Ezechielis įvardija.

 

 Atviru veidu…

 

Hebrajams 1:1-3 ir Kolosiečiams 1:16 teigiama, kad Tėvas panaudojo Kristų visai visatai sukurti. Romiečiams 8:32 apie Tėvą sakoma: „Jis nepagailėjo savojo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, kaipgi jis nedovanotų mums kartu su juo visko?“ Gavę Sūnų, kuris yra visatos Kūrėjas,  turime viską!

 

Turėdami Kristų savyje, turime stebėtis, kodėl tiek daug krikščionių jaučiasi silpni ir išsigandę? Visatos Kūrėjas yra mūsų dvasioje. Turime galią naudoti Jo vardą prieš demonus. Paulius Efeziečiams 5:8-9 rašė, kad mes buvome  tamsa, o dabar… Mes esame šviesa. Dvasios srityje tai tiesiogine prasme tiesa. Mūsų dvasia šviečia, spinduliuoja Dievo šviesą į Dvasios sritį.

 

 

2 Korintiečiams 3:12-18 Paulius rašo, kad kai Mozė nusileido nuo kalno, jo veidas švytėjo Viešpaties šlove, jis turėjo užsidengti veidą šydu. Jis rašė, kad mes neturime šydo ir žiūrime tiesiai į Viešpaties šlovę. Jis nekalba apie tiesioginį žiūrėjimą į Viešpatį, bet iš tikrųjų sako: „O mes visi, tarsi veidrodyje, regime Viešpaties šlovę.“ Ir mes esame keičiami į tą patį paveikslą iš vieno šlovės laipsnio į kitą Viešpaties Dvasia.“

 

 Žvelgdami į Kristų mumyse,  tarsi žiūrėtume į veidrodį, nes esame sukurti pagal Jo paveikslą. Matome Jo šviesą, atsispindinčią mus, kad parodytų, kaip atrodome. Pastoriai tai vartojo sakydami, kad Dievo Žodis yra veidrodis, ir jie taip pamokslauja. Tačiau Pauliaus raštų kontekstas iš tikrųjų yra apie Kristų mumyse. Kai einame su Juo, matome save, nes esame sukurti pagal Jo paveikslą ir atkurti savo dvasioje su Jo amžinuoju gyvenimu.

 

Tai yra tai, kas Jis yra

 

Jo savybės, su kuriomis mums liepiama vaikščioti, pavyzdžiui, Dievo pažinimas, savikontrolė, nuoseklumas toje savikontrolėje, dievobaimingumas gyvenime, vaikščiojimas meilėje, džiaugsme, ramybėje, romume ir dar daugiau, yra tai, kas Jis yra, ir dabar tai, kas esame mes. Kai einame su Tėvu, matome Jame tai, ką Jis įdėjo į mus. Visa, kas Jis yra, yra įsikūnyta Jėzuje Kristuje. Kadangi turime Kristų mumyse, mes iš tikrųjų turime tuos  dalykus savo dvasioje.

 

Štai kodėl Paulius rašo, kad mes neturime jokio šydo ant veido, galime žvelgti tiesiai į Viešpatį, nes Kristus yra mumyse, ir kai tai darome, matome savo paties atspindį Jame. Matome Kristų mumyse, šlovės viltį! Jis tęsia, kad laikui bėgant esame keičiami į tą pačią Dievo šlovę iš šlovės į šlovę. Tiesiog eikite su Juo – nustebsite, kaip Jis jus keičia!

 

Jūsų palaikymas ir maldos šiuo metu yra tikrai vertinamos ir jaučiamos iš karto. Ačiū! Laiminu!

 

Džonas ir Barbara, Brianas ir Amy.

Ką man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai #1 iš 4

Things the Father, Lord, or Angels  

Have Told Me #1 of 4

 

Sveikinu visus,

 Jaučiau įkvėpimą pasidalinti kai kuriais dalykais, kurių buvau išmokytas ir kurie turėjo įtakos mano gyvenimui. Nebūtinai chronologine tvarka, bet pradėsiu nuo 

paauglystės.

  

Vienas pirmųjų dalykų, kurį studijavau būdamas 16 metų, buvo Jėzaus tarnystė.

 

Mačiau, kad kur tik Jis eidavo, Jis pasiekdavo geriausių ir aukščiausių rezultatų bet kurioje situacijoje. Nežiūrėjau į tai, ką Jis sakė ar darė, o labiau į kontekstą, kuriame Jis kalbėjo ar veikė, ypač į aplinkinius žmones. Kartais Jis būdavo labai apribotas jį supančių žmonių. Pavyzdžiui, kai Jo gimtasis miestas Jį atstūmė, Morkaus 6:5-6 sakoma:

 

„Ir Jis negalėjo ten padaryti jokių stebuklų, tik uždėjo rankas ant kelių silpnų/ligotų ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu ir vaikščiojo po jų kaimus mokydamas.“

  

Svarstydamas šį faktą ir kaip ta pati situacija nutinka ir mūsų laikais, pagalvojau būtent taip: „Net ir apribotas kitų netikėjimo, Jėzus vis tiek galėdavo padaryti 100 % to, ką galėjo konkrečioje situacijoje. O išeitis iš tos netikėjimo situacijos buvo subalansuotas, Dvasios vedamas mokymas ir noras priimti pokyčius.“ Tėvas tuoj pat pertraukė mano mintis sakydamas:

 

 „Jėzus yra 100 % mano Žodis, todėl Jis pasiekė 100 % rezultatų visur, kur eidavo, pagal tai, kaip Jam buvo leista. Todėl (Dvasios įkvėpto) Žodžio kiekis, leidžiamas bet kurioje situacijoje, yra tiesiogiai proporcingas rezultatams.“

 

Tuo savo gyvenimo laikotarpiu mokiausi chemijos vidurinėje mokykloje ir dažnai vartojau frazę „tiesiogiai proporcingas rezultatams“. Tai reiškia, kad žmogaus veiksmai ir rezultatai yra tiesiogiai susiję. Tai reiškia, kad yra 2 kintamieji, kurie yra tiesiogiai susiję, o rezultatas (chemijoje) yra nuspėjamas.

 

 Šioje situacijoje Jėzus yra vienas iš kintamųjų, kaip sakoma Jono 3:34, kur sakoma, kad Tėvas davė Jam Dvasią „be ribų“. Taigi su Jėzumi, kadangi Jis turėjo beribę Dvasią, viskas buvo įmanoma. (Mums sakoma, kad turime Dvasią su apribojimais, 1 Korintiečiams 12:1) Kitas kintamasis yra Jo auditorija, kuri šiuo atveju buvo pilna netikėjimo. Ne tikėjimo stokos, o veikiau pilna netikėjimo. Sekdamas Tėvo vedimu, Jėzus sugebėjo pasiekti aukščiausią ir geriausią rezultatą netikėjimo pilnoje aplinkoje – Jis buvo labai ribotas, bet vis tiek pasiekė aukščiausią ir geriausią rezultatą toje situacijoje.

 

Tai nulėmė mano gyvenimo kryptį tokiu būdu, kokio tuo metu nesuvokiau. Tai reiškė, pavyzdžiui, kad jei mokyčiau žmones, kurie netiki gydymu, turėčiau apriboti savo mokymą, kad apie tai neužsiminčiau. Arba mokyčiau, bet jie susidurtų su iššūkiais. Bet vis tiek, toje hipotetinėje situacijoje, kurią įsivaizdavau būdamas 16 metų, Tėvas veiktų per mane, kad pasiektų aukščiausią ir geriausią rezultatą toje situacijoje. Tai reiškė, kad niekada neturėjau tiesiog sugalvoti žinios, o laukti nurodymų, ko Tėvas norėjo, kad mokyčiau ar daryčiau, ir tokiu būdu bet kurioje situacijoje pasieksiu aukščiausių ir geriausių rezultatų – tokių, kokių Jis norėjo.

  

Tada širdyje nusprendžiau, kad būsiu kaip Jėzus – darysiu tik tai, ką Jis matė darant Tėvą, dalinsiuosi tuo, ko Tėvas Jį mokė.* Pasiryžau bet kurioje situacijoje pasiekti 100 % galimų rezultatų, kaip darė (ir tebedaro) Viešpats. Taip pat mačiau Morkaus 4:30, kad Jėzus „...kalbėjo žmonėms taip, kaip jie galėjo tai priimti“. Štai riba tarp tos ribos peržengimo ir jos viršijimo. Kaip jie galėjo tai priimti. Svarbiausia! *Jono 5:19, 30

 

Smagu pagalvoti, bet mes su Barbara vis dar dažnai kalbamės apie ateitį:

 

Man buvo 16 metų, o gal ką tik sukako 17: Tėvas: „Kai gausite savo pašlovintą kūną, pamatysite, kad jis nepavaldus gamtos dėsniams.“ Aš: „Ką turite omenyje?“ Tėvas: „Jei nori vaikščioti – gali eiti, jei nori bėgti – gali bėgti. Jei nori plūduriuoti – gali plūduriuoti, jei nori skristi – gali skristi. Jei nori būti kažkur, gali būti ten minties greičiu.“

 

 Po daugelio metų, kai save smerkiau už kažkokią nuodėmę, prašiau atleidimo.

 

Citavau 1 Jono 1:9, kuriame sakoma: „Jei išpažįstame savo nuodėmę, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo viso nedorumo.“ Vieną saulėtą dieną važiuodamas automobiliu dėkojau Tėvui už atleidimą, konkrečiai sakydamas: „Ačiū, Tėve, kad esi man ištikimas, ačiū, Tėve, kad esi man ištikimas, kad atleidi man...“, kai Tėvas pertraukė mano padėką:

 

„Aš nesu tau ištikimas. Aš esu ištikimas savo Sūnaus darbui ant kryžiaus.“

 

 Oho, tai mane pakeitė. Supratau, kad mano nuodėmė su niekuo nesusijusi. Nebuvo jokio dangiškojo monetos metimo, kad pamatyčiau, ar Jis atleis. Jaučiau nuoskaudą dėl to, kad mano dvasia kažkaip „sumušta“ ir jai reikėjo laiko atsigauti po nuodėmės dėmės, nors pati nuodėmė buvo akimirksniu atleista. Ta „sumušta žaizda“ buvo tai, kad galėčiau išmokti pamoką, lygiai taip pat, kaip Tėvas palieka mūsų atmintyje prisiminimus apie mūsų praeitį gyvenimą prieš Kristų, kad galėtume prisiminti ir vertinti Jo malonę ir negrįžti ten, kur buvome. Jei žmogus pakartotinai „sužeidžia savo dvasią (geriausias būdas tai apibūdinti), jis praranda jautrumą tai nuodėmei ir pasiekia tašką, kurį Paulius rašė apie nusidėjėlius, „kurie yra nejautrūs“. Tą jautrumą galima atkurti, bet susilaikant nuo tos nuodėmės ir susitelkiant į vaikščiojimą Dvasioje.

 

Po daugelio metų vėl Jam dėkojau...

 

Šį kartą vėl Jam dėkojau už ištikimybę Jėzaus darbui ant kryžiaus, už Jo nuodėmių atleidimą 1 Jono 1:9. Vėl save smerkiau. (Aš pats esu didžiausias savo priešas, visada buvau, nors per daugelį metų šiek tiek sušvelnėjau). Sakiau Tėvui: „Tėve, aš žinau geriau, LABAI atsiprašau, šiuo savo gyvenimo momentu žinau geriau nenusidėti, LABAI atsiprašau, Tėve.“ Staiga Tėvas pertraukė mane, sakydamas štai ką apie 1 Jono 1:9:

 

„Atkreipkite dėmesį, jis pasakė „mes“. Jei „mes“ išpažįstame savo nuodėmę.“ Aš iš karto sureagavau, nustebęs, kad apaštalas Jonas maždaug 95 metais, prieš pat mirtį, parašė: „Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo VISŲ neteisybių.“ Net ir tada jis nusidėjo. Jis galėjo parašyti: „Jei išpažįstate savo nuodėmę...“, bet jis parašė: „Jei išpažįstame savo nuodėmę.“ Oho. Tai mane pakeitė.

 

 Dar kartą supratau, kad Tėvas žiūri į bendrą vaizdą. Kad Jis pakvietė kiekvieną iš mūsų vadinti Jį Tėvu, žinodamas, kad būdami šiuose silpnuose ir nuodėmei linkusiuose kūnuose, mes nusidėsime visą savo gyvenimą, kaip rašė didysis apaštalas. Jei išpažįstame savo nuodėmes...

 

Apie 1989 m. Jėzus pasakė štai ką...

 

Būtent per apsilankymą visai kita tema Jis apsisuko išeiti, bet tada vėl apsisuko. Paprastai apsilankymų metu Jis išeina apsisukdamas, tada žengia vieną žingsnį, tada antrą, o tada pakelia koją trečiam žingsniui, po kurio Jis tiesiog dingsta. Žinau, kad Jis žengia tą žingsnį kažkieno kito kambaryje, pamaldose ar panašiai.

 

Tačiau šį kartą Jis žengė žingsnį, tada sustojo ir atsisuko. „Žinai, žmonės yra išgelbėjami dėl Efeziečiams 2:6. Žinojau, ką sako Efeziečiams 2:6: „(Tėvas) mus prikėlė ir pasodino kartu su juo danguje Kristuje Jėzuje.“ Taigi paklausiau: „Ką turite omenyje?“

 

Jis iš dalies atsakė: „Žmonės yra išgelbėjami dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jie patiria krizę ar traumą, todėl ieško manęs, arba jie ieško tiesos, ir Tėvas juos traukia pas mane.“ Efeziečiams 2:6 simbolizuoja jūsų teisumą ir valdžią manyje.“ Tada Jis šiek tiek pasuko galvą ir plačiai nusišypsojo: „Bet Tėvas ir aš jus išišgelbėjome 7 eilutei!“ Ir Jis apsisuko ir nuėjo, dingdamas su tuo trečiu žingsniu.

 

7 eilutė tęsiama: „Kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) parodytų mums beribius savo malonės turtus, kurie mums yra per Kristų Jėzų.“ Ateinantys amžiai... Tėvas ir Viešpats žvelgia į bendrą vaizdą, kai turėsime pašlovintus kūnus, kurie negali nusidėti, ir todėl neturėsime noro nusidėti, mūsų dvasia, siela ir kūnas bus viena teisume per amžius.

 

Nuostabi malonė, ir aš meldžiuosi, kad ši dalis suteiktų jums Tėvo meilės ir malonės mums jausmą, ypač jei esate kaip aš, savo didžiausi priešai... Aš tęsiu kitą savaitę.

 

Iki tol, palaiminimų,

 

John Fenn

Apie demonus #3 iš 3

  About Demons #3 of 3

 

Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę pasidalinau svarbiausiu Jėzaus mokytu palyginimu, kuris atskleidžia tik 5 Šėtono atakų kategorijas: gyvenimo aplinkybių spaudimas  ir

nuomonės (persekiojimai) prieš mus, kurioms duris atveria tai, kad  žmogus nėra įsišaknijęs besąlyginėje meilėje. Meilė pasaulio dalykams, pinigų, statuso  siekimo apgaulė  bei geismas daiktams tarpsta tikinčiajame, kuris leidžia šioms „piktžolėms“ augti jo širdyje šalia Jėzaus ir to, ką Jis daro. Abi šios priežastys atveria duris demoniškoms atakoms.

Demonai dažnai naudojasi aplinkiniais žmonėmis

Dėl šių 5 dalykų vyksta atakos, ir tai dažnai patiriame per pažįstamus žmones. Daugelis iš mūsų esame patyrę atvejų, kai buvome demoniškos atakos aukos: Į santykius įsiskverbia nesantaikos demonas, jis pasireiškia, kai paprastas skirtumas  tarp draugų ar šeimos narių perauga į nesantaiką ir nuoskaudas, tai – vienas iš pavyzdžių. Keisti sapnai, kurie nebuvo susiję su tuo, ką matėme per televizorių, filme ar skaitėme. Tokie dalykai yra neišprovokuoti demono išpuoliai. Aš patyriau, kad jie tikrina, ar žmogaus gyvenime yra palikta vieta kažkam didesniam, o kartais tiesiog tam, kad mus persekiotų.

 

Tie išpuoliai ateina ir praeina, nes demonai taip pat yra tiesiog individai, kurie nuolat ieško galimybės patekti į  gamtinę sritį (bet jie negali skaityti mūsų minčių). Luko 4:13 apie Šėtoną sakoma: „Visus gundymus baigęs, jis paliko Jį kuriam laikui.“ Graikiškai tai pasakyta taip: „...jis paliko Jį iki patogesnio laiko.“ Galima sakyti, kad kai Jėzus miegojo valtyje siaučiant audrai, Šėtonas puolė Jį, bandydamas Jį nužudyti. Taip pat galime pamąstyti apie  Jo pirmąją žinią Jo gimtajame mieste, kai jie bandė Jį numesti nuo uolos Luko 4:29, ir vėliau, Jono 8:59, kai jie ketino Jį užmėtyti akmenimis. Šėtonas ieško progos įsiterpti į mūsų gyvenimą.

 

Vienas geriausių pavyzdžių, kaip demonai naudojasi žmonėmis mūsų draugų rate, yra tai, kaip Šėtonas panaudojo Judą išduoti Jėzų, o tai rodo, kad labai dažnai velnias pasinaudos kuo nors iš  mūsų artimųjų. „Argi aš jūsų neišsirinkau, bet vienas iš jūsų turi demoną?“ Jono 6:70, 13:27 Šėtonas taip pat bandė panaudoti Petrą prieš Jėzų. Prisimename Petro reikalavimą Mato 16:23, kad Jis neitų ant kryžiaus, kaip gundymą, į kurį Jėzus atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone.“ Šėtonas negali tiesiogiai pasiekti mūsų dvasios, todėl jis turi pulti mus iš išorės per kitus.

 

Tai atitiktų 1 Petro 5:8, kur sakoma: „Būkite atsargūs ir budrūs, nes jūsų priešininkas velnias slankioja kaip alkanas liūtas, tykodamas, ką galėtų praryti.“ Sakinio konstrukcija rodo leidimą. Graikų kalba sako: „Tie, kurie tiki mano vardu, išvarys demonus...“ Morkaus 16:17. Jis niekada nesakė, kad prašyčiau Jo juos paimti, iš tikrųjų Paulius turėjo išmokti šią pamoką, kai Šėtonas jam paskyrė „šėtono angelą“, kad šis neleistų atskleisti gausybės jo apreiškimų apie Viešpatį ir tai, ką turime Kristuje. (Prisiminkite iš Morkaus 4, kad velnias ateina pavogti mūsų širdyse pasėto Žodžio). Pauliui tris kartus buvo pasakyta: „Ne, Viešpats jo neatims.“ Jis turėjo išmokti elgtis su demonais kaip ir mes visi – įsakyti jiems eiti šalin. Tiesiog pakluskite Jėzui, žmonės, nustatykite savo valią, tada įsakykite jus puolančioms dvasioms išeiti Jėzaus vardu. 2 Kor 12.

 

Kai demonas panaudojo ką nors, kad mane puldinėtų, suvokdamas, kad tai daugiau nei asmenybių konfliktas, sakydavau: „Įsakau dvasiai, kuri naudoja _____ ______ prieš mane, liautis ir būti išvarytai Jėzaus vardu. Jei _____ ____ nori jus sulaikyti, įsakau jums daugiau nekalbėti ir nenaudoti jo prieš mane Jėzaus vardu.“ Tada paprašau Tėvo pastatyti tarp mūsų apsaugos sieną  ir paprašau Tėvo angeliškos apsaugos. Ir visada taip ir būna.

 

Netikėjimas melu

 

Žvelgiame į Pradžios knygą, kaip Šėtonas įėjo į šį pasaulį apgaudamas Ievą ir priversdamas Adomą įvykdyti išdavystę. (1 Timotiejui 2:14 ir Ozėjo 6:7 mums sako, kad jis nebuvo apgautas, jis sąmoningai pažeidė sandorą.) Pradžios 3 skyriaus pokalbyje Šėtonas pateikė melą Adomui ir Ievai prieš jiems padarant nuodėmę. Išmokite štai ką: tikėjimas melu visada eina  prieš nuodėmę. Jei žmogus savo gyvenime turi nuodėmės problemą, galima atsekti, kad  pradžioje buvo melas, kuriuo jis gal net nesuvokdamas tikėjo.

 

Mes tai matome ir šiandien – dažniausiai būna melas, kuriuo tikima ir kuris laikomas tiesa, o tada įvykdoma nuodėmė. Žmogus gali patikėti melu „Aš toks gimiau“, todėl pradėti bedievišką seksualinį gyvenimo būdą. Žmogus gali patikėti „Aš esu bjaurus“ ir pradėti badauti arba valgyti iki liguisto nutukimo. Jaunas vyras ar moteris gali stoti į karinę tarnybą ar įsijungti į verslo pasaulį ne dėl savęs, o todėl, kad patikėjo melu; jei jie taip pasielgtų, mama ar tėtis galiausiai jais didžiuotųsi.

 

Vyras ar moteris, kovojantys su pornografija, turi grįžti prie pirmųjų tų... matytų vaizdinių, dažnai vaikystėje, arba iš patirties, kurią jie turėjo būdami daug jaunesni, ir atrasti melą, kuris jiems buvo pateiktas tuo metu: „Tam ir skirtos moterys“, „Tai mano kaltė, kad man taip nutiko“, „Nieko blogo jas matyti, jei jos taip save siūlo“ ir panašius dalykus – jūs suprantate, apie ką kalbu. Tas pats pasakytina ir apie maistą: „Visada jaučiuosi geriau po porcijos ledų“ arba atvirkščiai: „Dabar esu per stora / nemėgstu savęs, todėl negaliu valgyti, nes atrodysiu stora“ ir taip toliau.

 

Žmogus gali patikėti melu, kad yra bjaurus ir nieko nevertas, o tas melas įleidžia kitus, stipresnius melus, kurie visi yra dvasios, viena atverianti duris kitai. „Aš nieko gyvenime nepasieksiu“ – melas, ši dvasia veda į neviltį, tada į nusivylimą, savęs niekinimą, neapykantą, neapykantą sau, depresiją, savęs nuvertinimą, savižudybę. Vienas po kito.

 

Norėdamas emociškai išgyti ir būti išlaisvintas, žmogus turi liautis tikėti melais, kuriais tikėjo.

 

Jono 8:44 Jėzus pasakė, kad kai Šėtonas kalba melą, jis yra vienas. Tačiau reikia dviejų, kad būtų sutarimas. Taigi, kai žmogus sutinka su Šėtono kalbamu melu, tai įleidžia demonus į savo gyvenimą ir jam tas melas tampa tiesa. Kuo giliau jie eina į „savo tiesą“, tuo labiau jie traukiami į tamsą.

 

Tai tarsi didelis medis, pilnas vaisių. Žmonės bando pasveikti skindami vaisius – atnaujinkite protą čia, nes išgydymas yra vienas iš vaisių. Kitas vaisius yra mokymasis apie emocinę traumą. Mokymasis apie fizinį krūvį ar mitybą gali būti kiti vaisiai ant medžio, kurių žmogus siekia, kad išgydytų savo emocijas ir kūną. Jie ieško būdo, kaip Viešpats galėtų juos išgydyti ar išlaisvinti, bet skina tik vaisių, o nepašalina šaknies.

 

Tačiau tiesa slypi giliau  (jų širdyje, ir yra nematoma) to medžio šaknų sistemoje. Giliai jų širdyje yra melas, kuriuo jie tikėjo būdami daug jaunesni. JEI tas žmogus nustos blaškytis bandydamas skinti vaisius, kad pakeistų savo gyvenimą, ir eis prie melo ir melų, kuriais tikėjo, kurie yra kamienas, maitinantis vaisių, jis gali būti išgydytas ir išlaisvintas. Susitvarkykite su šaknimi, visų pirma, o ne su vaisiais.

 

Dažnai tai yra procesas, kurio metu laikui bėgant vienas po kito naikinami melo sluoksniai, netikėjimas. Tačiau supratus, kad melas ateina anksčiau nei nuodėmės, galima rasti raktus, kaip atrakinti išgydymą ir išlaisvinimą, amžiams užtrenkiant duris Šėtono melui. Žmogus negali laikytis melo, suvokdamas tiesą ir tikėdamasis būti išlaisvintas ir išgydytas. Jokūbas sako, kad dvilypis žmogus negali nieko gauti iš Viešpaties (1: 6-7).

 

Tai tiek daug būtų galima pasakyti šia tema. Bet žinokite štai ką. Demonai yra tik individai, kurie ateina pavogti Kristaus ir Jo darbo iš jūsų širdies. Jūsų valia yra suvereni ir stipresnė už bet kurį demoną – net Dievas negali jūsų priversti ką nors daryti. Milijonai žmonių visame pasaulyje, kurie nepažįsta Dievo, kiekvieną metų dieną nusistato savo valią ir tiesiog naudojasi tik savo valios jėga. Taip jie įveikia demoniškas priklausomybes ir psichines problemas. Valios jėga leidžia demonams žinoti, kad asmuo jau negrįš prie senojo kelio. Jėzaus vardas tai sustiprina, bet jūs turite naudoti  savo valią.

 

 Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – palaiminimai,

 

 John Fenn