Namų Bažnyčia

 

2025 m. liepos mėn. naujienlaiškis Sveikinu visus,  Ši vasara buvo kupina visko. Nuo kelionių aplankyti šeimą ir draugus iki šeimos ir draugų gausos, kurie aplankė mus; nuo artimųjų kovų tarp mirties ir gyvenimo iki daugelio mūsų kartos atstovų, kovojančių su sveikatos problemomis, ir daug daugiau. Patyrėme didžiulių pakilimų ir didžiulių nuosmukių. Tačiau per visa tai matėme Viešpaties ištikimybę. Tačiau prieš tęsdamas noriu trumpai pakalbėti apie mūsų rugsėjo 20 d. Orlando konferenciją. Viešpats man liepė kalbėti apie pasaulio pabaigos laikus, todėl ruošiu kelių puslapių lankstinuką šiai dienai, kuris padės žmonėms suprasti žydų mokymą apie „paėmimą“. Kadangi to mokė Paulius, mes jį susiesime su skyriumi ir eilute, suteikdami aiškumo ir supratimo. Šis lankstinukas skirtas tik dalyvaujantiems, nes dienos metu tikrai klajosime po mokymo programą nuo temos prie temos, dėl reikia būti šalia, kad viskas būtų prasminga. Taip pat pasidalinsiu tuo, ką Tėvas ar Viešpats man pasakė apie laikus, kuriais gyvename, ir kai kuriuos dalykus, kurie įvyks, kai kuriuos iš jų galima pakeisti malda. Informacijos ieškokite aukščiau esančioje nuorodoje. Ugandos našlaičiai Ugandos agentūros programa skirta 60 tikrų našlaičių apgyvendinti šeimose, yra ilgas procesas. Kaip man paaiškino agentas, tiek daug vaikų apgyvendinti vienu metu neleidžia jų biudžetas, todėl mes užmokėjome jo agentams, kad šie aplankytų potencialias globėjų šeimas įvertinimui. Jie aplankė 10 šeimų, kurios gali ir nori priglausti vaiką. Proceso metu pirmiausia reikia aplankyti giminaičius, net jei jie yra tolimi giminaičiai, ir 6 iš 10 atitiko šį kriterijų. Taigi, pažanga vyksta, ir man buvo pasakyta, kad tai užtruks iki rugpjūčio. Jie tikisi aplankyti 5–6 šeimas per savaitę ir (arba) rasti 5–6 šeimas per savaitę, kurios galėtų būti globėjais. Ypač dėkoju už tas nenurodytas dovanas KWOWI, nes yra išlaidų kurios nepatenka į nurodytų poreikių sąrašą . Kai buvome jauni, visas mūsų dvasinis gyvenimas sukosi apie tikėjimą. Tai reiškia, kad mes buvome susitelkę į tai, kaip „mūsų tikėjimas“ gali formuoti mūsų pasaulį. Reikia pinigų? Tikėjimas pasirūpins. Sergate? Tikėjimas išgydys. Kas nors negerai? Tai turi būti velnias, o tikėjimas vėl ištiesins gyvenimą. Tai buvo labai narcisistinis dvasinis gyvenimas. Jis niekada netyrė, ką padarėme ne taip, visada kaltas buvo velnias. Kai „mūsų tikėjimas“ negalėjo pakeisti tikrojo gyvenimo, atėjo laikas išnagrinėti, kuo tikime ir kodėl. Tikėjimas buvo galutinis nepakeičiamas sprendimas, kurio neįmanoma paneigti, dėl kurio velnias turės pasitraukti iš mūsų kelio, tarsi einant pasivaikščioti. Kai kurie krikščionys „tikėjimą“ pavertė tikėjimu greitu praturtėjimu, kiti manė, kad gali jį tai paskelbti ir po to juo pasigirti. Vieni stebėjo, ką sako, bijodami pasakyti bet ką, kas galėtų atverti duris velniui. Kiti tikėjimą pavertė principu ar dvasine jėga, kurią, jų manymu, galėjo patys sukurti, arba kurią galėjo sukurti kažkas labiau „pateptas“, kad juos išgydytų. Tai ypač pavojinga, nes atskiria Tėvą ir Jo valią nuo iš Jo sklindančios malonės ir tikėjimo, paversdami tai principu, visiškai priklausančiu mums ir mūsų gebėjimams. Kai kurie žmonės pasiekė tokį lygį, kad Tėvas tapo priešininku. Jie manė, kad jei padarysime x, tai Dievas padarys y, ir jei surinksime pakankamai žmonių vienoje vietoje ir garsiai šauksime bei parodysime savo nuoširdumą, Jis (užpildykite tuščią vietą) atsiųs prabudimą, išgydys, parūpins pinigų, išgelbės paklydusius vaikus, išgelbės sutuoktinį, suklestins verslą) ir t. t. Šiais atvejais Tėvas virto šykščiu senuku danguje, kurį turime įtikinti atsiųsti atsakymą, prabudimą, išgydymą ir t. t. Dabar, kai praėjo daugiau nei 50 metų vaikščiojimo su Tėvu ir Viešpačiu... Daugiau nei 50 metų vaikščiojimo su Tėvu ir Viešpačiu leidžia žmogui atsigręžti atgal ir ieškoti visada esančio Jo Artumo , „raudonos atpirkimo linijos“, einančios per visa tai. Visos mažos sektos ir madingi mokymai, kurie kyla ir žlunga, yra apnuoginami, kad atsiskleistų ta ploną raudoną atpirkimo liniją, Jėzaus kraują, tekantį per visa tai. Kai tai pamatai, visos tos tikėjimo srovės, visi tie populiarūs mokymai, atsirandantys ir išnykstantys, nukrenta į gyvenimo dulkių krūvą. Jie iš tikrųjų nebuvo svarbūs platesniame kontekste. Galbūt pakeliui išmokome vieną ar du dalykus, bet platesniame savo kelio su Dievu kontekste jie turėjo mažai įtakos. Lieka pagrindinės tiesos, susijusios su tikru Tėvo, Viešpaties pažinimu. Kai buvome jaunesni, Pauliaus žodžiai 2 Timotiejui 1:12 neturėjo tokio paties svorio kaip dabar: „Nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti tai, ką Jam patikėjau, iki anos dienos.“ Žinau, kuo įtikėjau. Anksčiau gyvenime sakydavau, kad tikėjau labiau, nei Jį pažinojau. Aš daugiau apie Jį žinojau, nei Jį pažinojau. Dabar Jį pažįstu. Ir kartu su tuo žinojimu mane apima įsitikinimas, kad Jis saugos tai, ką Jam patikėjau – įskaitant visus tuos klausimus apie gyvenimo dalykus. Abraomas minimas Romiečiams 4:21: „...jis buvo visiškai įsitikinęs, kad tai, ką Jis pažadėjo, Jis ir įvykdys: „Jis pažadėjo, Jis ir galės tai padaryti.“ Abraomas turėjo tikėjimą – taip. Bet jis tapo visiškai įsitikinęs. Jis yra vienintelis žmogus Senajame Testamente, vadinamas „Dievo draugu“ (Izaijo 41:8, Jokūbo 2:23). Iš draugystės kyla pasitikėjimas. Ir kažkur tarp tikėjimo ir pasitikėjimo žmogus įsitikina, kad tai, ką Viešpats gavo, kas buvo patikėta Jo globai, Jis yra ištikimas ir išlaikys iki tos dienos. Laiške žydams 11:13-15 pateikiamas ankstyvųjų tikėjimo žmonių sąrašas – nuo Abelio iki Nojaus, Abraomo ir Saros – ir jiems sakoma: „Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įtikinti ir juos priėmė.“ Tikėjimas grindžiamas apreiškimu (malone) ir veda prie Pažadų Davėjo pažinimo. Tai ugdo pasitikėjimą, kai mes palaipsniui tamapame įtkinti Juo pasitikėti. Kai galite pasakyti kaip Paulius: „Aš žinau, kuo įtikėjau, ir esu visiškai įsitikinęs tuo, ką Jam patikėjau, Jis gali išlaikyti iki tos dienos“ tada turėsite poilsį, ramybę ir pasitikėjimą, iš kurio negalėsite būti lengvai išjudinti. Visi šie mokymai suksis aplink jus, bet nepaveiks jūsų neigiamai, nes jūsų dėmesys sutelktas į Tą, kurį pažįstate ir kuris jus įtikino Juo pasitikėti. Pasitikėjimas kuo nors, šiuo atveju Viešpačiu, ateina pažįstant Jį ir matant Jo ištikimybės istoriją gyvenime per daugelį metų. Būtent tas tikėjimo ir pasitikėjimo derinys suteikia tokią ramybę mūsų dvasioje ir tokį poilsį, kai gyvenimas nutinka kažkas netikėto. Mano šiandieninis raginimas yra ne tik tikėti, bet ir pasitikėti Viešpačiu. Mes visi atidavėme Jam savo širdis, savo paslaptis, kurias žino tik Jis, savo nuodėmės gilumą ir mūsų meilės Jam aukštumas. Pasitikėkite Juo dėl šių dalykų ir ilsėkitės tame. Ilsėkitės toje ramybėje. Ilsėkitės, nes mes Jį pažįstame ir Juo pasitikime. Padėkos žodis visiems, kurie aukoja šiai tarnystei. Mes tikrai galime sutikti su Pauliumi, kuris 2 Korintiečiams 8:2-4 padėkojo tiems, kurie jį rėmė, „tarnavo padėdami šventiesiems“. Tai tiesa. Bet toliau ir labai asmeniškai, labai jums dėkojame, kad investuojate į mūsų gyvenimus. Norėčiau, kad kiekvieną mėnesį kiekvienam žmogui galėčiau parašyti padėkos raštelį. Tačiau žinokite, kad esate mylimi, vertinami, už jus labai meldžiamasi! Laiminu, Jonas ir Barbara, Brianas ir Amy