John Fenn, Dalykai, kuriuos man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, Išgydymas. 4/4, Savaitės mintys, 2025-07-12

 John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have told me, Healing. 4/4, Weekly Thoughts, 7/12/25

Sveikinu visus,

Buvau pasiėmęs Chrisą iš jo grupinio gyvenimo namų įprasto penktadienio ir šeštadienio apsilankymo metu, o šeštadienio rytą važiavau tvarkyti reikalus, kurie susikaupė per savaitę, kad galėčiau juos atlikti

kartu su juo. Chrisas psichologiškai yra apie 4 metų amžiaus, tad kai tai įvyko 2024 m., fiziškai jam buvo likę vos keli mėnesiai iki 45 metų.

Važiuodamas galvojau apie tai, kaip jau 41 metus dainuojame vaikiškas daineles – 41 metus jis 4-ių metų amžiaus . Buvau pavargęs, man buvo nuobodu, klausytis tų pačių dainų iš „Chris“ grojaraščių, kurių jau klausėmės metų metus, bet Chrisui jos pažįstamos, patogios, kaip namai, ir jam niekada neatsibosta jų klausytis. Be to, Chrisas yra labai kalbus. Jis niekada nebuvo sutikęs nepažįstamo žmogaus ar šuns, kuris jam iš karto nepatiktų. Jis nuolat komentuoja eismą aplink mus. Visa tai 4 metų vaiko lygyje.

Važiuodamas tyliai, viduje kalbėjausi su Tėvu:
„Tėve, aš trokštu suaugusio žmogaus santykių su Krisu. Trokštu su juo pasikalbėti suaugusiojo lygmeniu.“ Staiga, mums važiuojant, dešinėje ore pasirodė stačiakampis, panašus į televizoriaus ekraną. Važiuodamas galėjau matyti gamtos pasaulį ir tą ekraną tuo pačiu metu. Būtent tai patyrė Eliziejus ir jo tarnas 2 Karalių 6:15-17, kai abu vyrai matė prieš juos susirinkusią fizinę armiją IR tuo pačiu metu juos saugančią angelų armiją. Dažniausiai man taip nutinka, kai matau du išmatavimus vienu metu.

Buvau danguje, stovėjau šalia Kriso iš kairės. Kadangi stovėjau, o jis sėdėjo ant kažko, kas atrodė kaip akmuo, galėjau matyti tik jo viršugalvį ir pečus. Atkreipiau dėmesį į jo ūgį, jei jis būtų normalus, jis būtų 2 metrų ūgio.Dėl pažeidimo gimdymo metu ir raumenų atrofijos per daugelį metų, jis yra mažesnis. Pastebėjau, kad jo galva buvo normalaus dydžio ir jis vis dar turėjo tamsius plaukus, kuriuos paveldėjo iš savo mamos (mano žmonos Barbaros), jis buvo stambus vyras.

Priešais jį ant žemės sėdėjo žmonės ir įdėmiai klausėsi. Kai kurių jų veidai buvo neryškūs, ir aš Dvasioje, tiesiog savyje, žinojau, kad jie kažkada žemėje buvo vieni iš Chriso slaugytojų. „Tėve, ką aš matau?“ „Tu matai Chrisą danguje.“ „Ką jis daro?“ „Jis pasakoja žmonėms, ką reiškia būti įstrigusiam ydingame kūne, apie savo mintis, patirtis. Nors trauma atėmė iš jo gebėjimą visapusiškai bendrauti, jis žinojo dalykus, suvokė, ką žmonės sakė, ir kas vyko aplink jį.“ „Jis ir toliau dalinsis savo gyvenimu su kitais, kad jie būtų palaiminti.“ Tada „ekranas“ dingo ir aš vėl buvau natūralioje būsenoje, važiavau automobiliu, pažvelgiau į Chrisą šalia manęs priekinėje sėdynėje ir pagalvojau, koks jis geras žmogus ir kokie palaiminti esame mes, jo tėvai.

Mačiau ateitį su savo sūnumi danguje.

Suprantu, kad daugybė žmonių norėtų matyti savo neįgalų vaiką ar anūką,

kaip ir aš mačiau jį būsimame gyvenime danguje. Viskas, ką galiu pasiūlyti, yra tvirta viltis, kad yra dangus, o mūsų dvasia ir siela yra amžinos, sujungtos, viena, kaip Tėvas ir Jo (Šventoji) Dvasia yra viena.

Žmogaus dvasia ir siela yra amžinos, ir tuose trapiuose, ydinguose, pažeistuose, žmogiškuose kūnuose tų, kuriuos mylime, yra tikrasis žmogus. Amžinasis žmogus. Vieną dieną mes ir jie gausime kūnus, padarytus iš nesunaikinamos, amžinos, dangiškos medžiagos, kaip mūsų prisikėlusio Viešpaties kūnas. Tačiau kol kas mes įveikiame gyvenimo sunkumus su tuo tikrumu savyje, žinodami savo dvasioje, kad mūsų gyvenimas čia tėra garas ir mes...ir jis kasdien atsinaujina, nes žiūrime ne į tai, kas matoma, kas laikina, bet į tai, kas nematoma, kas amžina. (2 Kor 4, 16–18)

Kurčnebylis Vilas.

Vyko sekmadienio pamaldos, ir mano, kaip darbuotojo pareiga

buvo sėdėti aukštesnėje vietoje joms prasidėjus. Mega bažnyčia(surinkime) žmonės rinkdavosi krepšinio arenoje, kurios aikštelė laikinai buvo išklota kilimu. Sėdimos vietos buvo paskirstytos aplink pusę ovalo, o sakykla ir garbinimo komanda buvo ant grindų.

Keliomis eilėmis aukščiau grindų ir gerokai žemiau manęs sėdėjo kurčnebylis, vardu Vilas. Prieš kelias savaites pastorius paprašė manęs pabandyti bendrauti su Vilu – turbūt jis manė, kad kadangi turiu neįgalų sūnų, kažkaip galėsiu bendrauti su šiuo kurčnebyliu.

Pastorius norėjo, kad pasakyčiau Vilui, jog jam nereikia eiti kiekvieną kartą, kai pasigirsta kvietimas eiti prie altoriaus.

Kiekvienose pamaldose buvo altoriaus kvietimas, ir kiekvieno kvietimo metu Vilas išeidavo į priekį pasimelsti. Jei būdavo kvietimas moterims, norinčioms melstis, kad pastotų – Vilas buvo ten. Jei buvo kvietimas spręsti moterų sveikatos problemas – Willas buvo ten . Jei kvietimas buvo skirtas žmonėms, kovojantiems su priklausomybėmis – Willas buvo ten. Jis buvo kurčnebylys, todėl nieko nesuprato, tik mylėjo Viešpatį ir norėjo būti ten, kur vyksta veiksmas. Tai reiškė, kad kiekvieną kartą prie kviečiant prie altoriaus Willas ateidavo į priekį, kad būtų maldos eilėje.

Man nepavyko įvykdyti pastoriaus prašymo.

Willo plati šypsena ir akinančiai balti dantys tamsioje odoje puikiai derėjo prie jo didelių, nekaltų akių, kuriose atspindėjo... tyra meilė ir uolumas Viešpačiui. Kiek žinau, jis nebuvo intelektualiai atsilikęs, tiesiog negalėjo girdėti ar kalbėti.

Pamaldų metu pastebėjau, kad Vilas sėdėjo keliomis eilėmis aukščiau arenos grindų, jo rankos buvo pakeltos tiesiai į viršų, galva atlošta, jis tiesiog mylėjo ir garbino Tėvą. Kai svarsčiau, kaip garbina vidutinio amžiaus kurčnebylis, mano akys atsivėrė į Tėvo karalystę.

Iš arenos stogo tiesiai į Vilą sklido šviesos pluoštas, apimdamas jo galvą ir pečius. Girdėjau, kaip Tėvas su juo kalba, ir mačiau Tėvo žodžius sakiniais, liejamus iš šachtos viršaus į Vilo dvasią ir sielą, tarsi Dievo šviesa būtų vamzdis ar kanalas, per kurį į jį tekėjo Tėvo Žodis. Atrodė, kad sakiniai ir Tėvo balsas buvo sugerti į jį, ir aš stebėjausi, ką jis jautė.

Vilas iš džiaugsmo suko klubus į kairę ir į dešinę, pakėlęs rankas, atlošęs galvą.
Svarsčiau, ar jis girdi Tėvą, ar tik jaučia Jo meilę jam. „Mano sūnau, tu turi sostą ir valdžią mano karalystėje. Aš tau numačiau didžių dalykų, ir tu juose vaikščiosi, nes buvai ištikimas savo meilėje man.“

Kai tai mačiau, mintyse išsprūdo: „Tėve, kodėl jis?“ Tėvas taip pat greitai atsakė: „Dėl jo meilės man paprastumo. Jo meilė man nėra apsunkinta slaptais motyvais ir jis nieko neprašo sau. Jo meilės man tyrumą nesupaprastina problemos, kurios blaško kitus. Dėl jo meilės paprastumo ir tyrumo aš jį taip laiminu. Ateinančiais amžiais jis dalinsis išmintimi, kuri kyla iš šio meilės paprastumo ir tyrumo.“

Paklausiau: „Tu davei jam sostą ir valdžią?“ Vėl Jis atsakė: „Jam buvo suteikta valdžia, nes jis su tuo mažu dalyku, kuris jam buvo duotas šiame gyvenime, nuveikė daugiau nei beveik visi čia [pamaldose], kuriuos jūs laikytumėte „sveikais“. Todėl jie ateis ir atsisės prie jo kojų, kad sužinotų apie jį, o jis bus jų mokytojas.“

Paklausiau: „Kodėl jūs tiesiog jo neišgydote?“

Tėvas labai greitai ir dalykišku tonu atsakė: „Man patinka jo garbinimas.“ „Bet Tėve“, – samprotavau aš, – „jam trūksta tiek daug gyvenime, ką jis galėtų turėti, jei būtų išgydytas – šeimos, darbo, automobilių ir taip toliau.“ Jis atsakė: „Aš pasirūpinu, kad jis turėtų viską, ko jam reikia. Jis randa savo pasitenkinimą meilėje ir bendrystėje su manimi.“ „Bet koks nuostabus liudijimas ir meilės pavyzdys jis galėtų būti visiems, jei jį išgydytumėte, ir jis galėtų mums papasakoti čia, šiame gyvenime, apie meilę jums tyrai ir paprastai.“

Jis toliau mane mokė: „Jie [bendruomenė] turi Rašto eilutę, kurioje sakoma, kas yra tyra religija ir meilė, tačiau šis žmogus jiems net nerūpi ir nepastebi. Todėl aš jį pastačiau tarp jų kaip pavyzdį ir liudijimą, kad per jį jie galėtų pažinti nuolankumą ir meilės man paprastumą.“

„Mokykites išminties iš šio sūnaus: dauguma mato tik kurčią nebylį, bet aš matau žmogų, kuris mane myli paprastumu ir tyrumu, todėl jis bus jų mokytojas. Žiūrėkite į žmones taip, kaip aš juos matau, nes žmogus žiūri į išorę, o aš matau širdį ir viską pasveriu svarstyklėmis. Pažinkite žmones pagal jų širdį.“

Visa tai padėjo man pažvelgti į gyvenimą plačiau. Jie padėjo man nesusitelkti į dalykus, kurie yra platesniame kontekste, labai nereikšmingi. Kalbant apie doktriną, aš esu uolus tiesos šalininkas ir klaidą vadinu klaida, kai ją pamatau. Bet taip pat gaunu el. laiškų iš žmonių, kurie klausia, kaip galėčiau susitikti su tokiu ir tokiu žmogumi, nes jie netiki tuo pačiu. Prisimenu, kad pažinosiu šį žmogų amžinai. Ar po 200, 500, 10 000 metų skirtumas tarp to, kuo dabar tikime, turės įtakos mūsų gyvenimui? Tai skatina mane būti kantriu su žmonėmis, matant jų (ir savo) trūkumus, ir suteikia man malonės leisti Viešpačiui veikti juose, kad vykdytų Jo valią – jei jie leis.

Bendraujant vienas su kitu, gyvenkite visada išlaikydami „platesnį vaizdą“ savo širdyje. Michėjo 6:8 žodžiai yra teisingi:

„Jis parodė tau, žmogau, ko Viešpats reikalauja iš tavęs: elgtis teisingai, mylėti gailestingumą, nuolankiai vaikščioti su savo Dievu.“

Nauja tema kitą savaitę, iki tol – laiminu,

John Fenn
http://www.cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org