Ką man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai #1 iš 4

Things the Father, Lord, or Angels  

Have Told Me #1 of 4

 

Sveikinu visus,

 Jaučiau įkvėpimą pasidalinti kai kuriais dalykais, kurių buvau išmokytas ir kurie turėjo įtakos mano gyvenimui. Nebūtinai chronologine tvarka, bet pradėsiu nuo 

paauglystės.

  

Vienas pirmųjų dalykų, kurį studijavau būdamas 16 metų, buvo Jėzaus tarnystė.

 

Mačiau, kad kur tik Jis eidavo, Jis pasiekdavo geriausių ir aukščiausių rezultatų bet kurioje situacijoje. Nežiūrėjau į tai, ką Jis sakė ar darė, o labiau į kontekstą, kuriame Jis kalbėjo ar veikė, ypač į aplinkinius žmones. Kartais Jis būdavo labai apribotas jį supančių žmonių. Pavyzdžiui, kai Jo gimtasis miestas Jį atstūmė, Morkaus 6:5-6 sakoma:

 

„Ir Jis negalėjo ten padaryti jokių stebuklų, tik uždėjo rankas ant kelių silpnų/ligotų ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu ir vaikščiojo po jų kaimus mokydamas.“

  

Svarstydamas šį faktą ir kaip ta pati situacija nutinka ir mūsų laikais, pagalvojau būtent taip: „Net ir apribotas kitų netikėjimo, Jėzus vis tiek galėdavo padaryti 100 % to, ką galėjo konkrečioje situacijoje. O išeitis iš tos netikėjimo situacijos buvo subalansuotas, Dvasios vedamas mokymas ir noras priimti pokyčius.“ Tėvas tuoj pat pertraukė mano mintis sakydamas:

 

 „Jėzus yra 100 % mano Žodis, todėl Jis pasiekė 100 % rezultatų visur, kur eidavo, pagal tai, kaip Jam buvo leista. Todėl (Dvasios įkvėpto) Žodžio kiekis, leidžiamas bet kurioje situacijoje, yra tiesiogiai proporcingas rezultatams.“

 

Tuo savo gyvenimo laikotarpiu mokiausi chemijos vidurinėje mokykloje ir dažnai vartojau frazę „tiesiogiai proporcingas rezultatams“. Tai reiškia, kad žmogaus veiksmai ir rezultatai yra tiesiogiai susiję. Tai reiškia, kad yra 2 kintamieji, kurie yra tiesiogiai susiję, o rezultatas (chemijoje) yra nuspėjamas.

 

 Šioje situacijoje Jėzus yra vienas iš kintamųjų, kaip sakoma Jono 3:34, kur sakoma, kad Tėvas davė Jam Dvasią „be ribų“. Taigi su Jėzumi, kadangi Jis turėjo beribę Dvasią, viskas buvo įmanoma. (Mums sakoma, kad turime Dvasią su apribojimais, 1 Korintiečiams 12:1) Kitas kintamasis yra Jo auditorija, kuri šiuo atveju buvo pilna netikėjimo. Ne tikėjimo stokos, o veikiau pilna netikėjimo. Sekdamas Tėvo vedimu, Jėzus sugebėjo pasiekti aukščiausią ir geriausią rezultatą netikėjimo pilnoje aplinkoje – Jis buvo labai ribotas, bet vis tiek pasiekė aukščiausią ir geriausią rezultatą toje situacijoje.

 

Tai nulėmė mano gyvenimo kryptį tokiu būdu, kokio tuo metu nesuvokiau. Tai reiškė, pavyzdžiui, kad jei mokyčiau žmones, kurie netiki gydymu, turėčiau apriboti savo mokymą, kad apie tai neužsiminčiau. Arba mokyčiau, bet jie susidurtų su iššūkiais. Bet vis tiek, toje hipotetinėje situacijoje, kurią įsivaizdavau būdamas 16 metų, Tėvas veiktų per mane, kad pasiektų aukščiausią ir geriausią rezultatą toje situacijoje. Tai reiškė, kad niekada neturėjau tiesiog sugalvoti žinios, o laukti nurodymų, ko Tėvas norėjo, kad mokyčiau ar daryčiau, ir tokiu būdu bet kurioje situacijoje pasieksiu aukščiausių ir geriausių rezultatų – tokių, kokių Jis norėjo.

  

Tada širdyje nusprendžiau, kad būsiu kaip Jėzus – darysiu tik tai, ką Jis matė darant Tėvą, dalinsiuosi tuo, ko Tėvas Jį mokė.* Pasiryžau bet kurioje situacijoje pasiekti 100 % galimų rezultatų, kaip darė (ir tebedaro) Viešpats. Taip pat mačiau Morkaus 4:30, kad Jėzus „...kalbėjo žmonėms taip, kaip jie galėjo tai priimti“. Štai riba tarp tos ribos peržengimo ir jos viršijimo. Kaip jie galėjo tai priimti. Svarbiausia! *Jono 5:19, 30

 

Smagu pagalvoti, bet mes su Barbara vis dar dažnai kalbamės apie ateitį:

 

Man buvo 16 metų, o gal ką tik sukako 17: Tėvas: „Kai gausite savo pašlovintą kūną, pamatysite, kad jis nepavaldus gamtos dėsniams.“ Aš: „Ką turite omenyje?“ Tėvas: „Jei nori vaikščioti – gali eiti, jei nori bėgti – gali bėgti. Jei nori plūduriuoti – gali plūduriuoti, jei nori skristi – gali skristi. Jei nori būti kažkur, gali būti ten minties greičiu.“

 

 Po daugelio metų, kai save smerkiau už kažkokią nuodėmę, prašiau atleidimo.

 

Citavau 1 Jono 1:9, kuriame sakoma: „Jei išpažįstame savo nuodėmę, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo viso nedorumo.“ Vieną saulėtą dieną važiuodamas automobiliu dėkojau Tėvui už atleidimą, konkrečiai sakydamas: „Ačiū, Tėve, kad esi man ištikimas, ačiū, Tėve, kad esi man ištikimas, kad atleidi man...“, kai Tėvas pertraukė mano padėką:

 

„Aš nesu tau ištikimas. Aš esu ištikimas savo Sūnaus darbui ant kryžiaus.“

 

 Oho, tai mane pakeitė. Supratau, kad mano nuodėmė su niekuo nesusijusi. Nebuvo jokio dangiškojo monetos metimo, kad pamatyčiau, ar Jis atleis. Jaučiau nuoskaudą dėl to, kad mano dvasia kažkaip „sumušta“ ir jai reikėjo laiko atsigauti po nuodėmės dėmės, nors pati nuodėmė buvo akimirksniu atleista. Ta „sumušta žaizda“ buvo tai, kad galėčiau išmokti pamoką, lygiai taip pat, kaip Tėvas palieka mūsų atmintyje prisiminimus apie mūsų praeitį gyvenimą prieš Kristų, kad galėtume prisiminti ir vertinti Jo malonę ir negrįžti ten, kur buvome. Jei žmogus pakartotinai „sužeidžia savo dvasią (geriausias būdas tai apibūdinti), jis praranda jautrumą tai nuodėmei ir pasiekia tašką, kurį Paulius rašė apie nusidėjėlius, „kurie yra nejautrūs“. Tą jautrumą galima atkurti, bet susilaikant nuo tos nuodėmės ir susitelkiant į vaikščiojimą Dvasioje.

 

Po daugelio metų vėl Jam dėkojau...

 

Šį kartą vėl Jam dėkojau už ištikimybę Jėzaus darbui ant kryžiaus, už Jo nuodėmių atleidimą 1 Jono 1:9. Vėl save smerkiau. (Aš pats esu didžiausias savo priešas, visada buvau, nors per daugelį metų šiek tiek sušvelnėjau). Sakiau Tėvui: „Tėve, aš žinau geriau, LABAI atsiprašau, šiuo savo gyvenimo momentu žinau geriau nenusidėti, LABAI atsiprašau, Tėve.“ Staiga Tėvas pertraukė mane, sakydamas štai ką apie 1 Jono 1:9:

 

„Atkreipkite dėmesį, jis pasakė „mes“. Jei „mes“ išpažįstame savo nuodėmę.“ Aš iš karto sureagavau, nustebęs, kad apaštalas Jonas maždaug 95 metais, prieš pat mirtį, parašė: „Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo VISŲ neteisybių.“ Net ir tada jis nusidėjo. Jis galėjo parašyti: „Jei išpažįstate savo nuodėmę...“, bet jis parašė: „Jei išpažįstame savo nuodėmę.“ Oho. Tai mane pakeitė.

 

 Dar kartą supratau, kad Tėvas žiūri į bendrą vaizdą. Kad Jis pakvietė kiekvieną iš mūsų vadinti Jį Tėvu, žinodamas, kad būdami šiuose silpnuose ir nuodėmei linkusiuose kūnuose, mes nusidėsime visą savo gyvenimą, kaip rašė didysis apaštalas. Jei išpažįstame savo nuodėmes...

 

Apie 1989 m. Jėzus pasakė štai ką...

 

Būtent per apsilankymą visai kita tema Jis apsisuko išeiti, bet tada vėl apsisuko. Paprastai apsilankymų metu Jis išeina apsisukdamas, tada žengia vieną žingsnį, tada antrą, o tada pakelia koją trečiam žingsniui, po kurio Jis tiesiog dingsta. Žinau, kad Jis žengia tą žingsnį kažkieno kito kambaryje, pamaldose ar panašiai.

 

Tačiau šį kartą Jis žengė žingsnį, tada sustojo ir atsisuko. „Žinai, žmonės yra išgelbėjami dėl Efeziečiams 2:6. Žinojau, ką sako Efeziečiams 2:6: „(Tėvas) mus prikėlė ir pasodino kartu su juo danguje Kristuje Jėzuje.“ Taigi paklausiau: „Ką turite omenyje?“

 

Jis iš dalies atsakė: „Žmonės yra išgelbėjami dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jie patiria krizę ar traumą, todėl ieško manęs, arba jie ieško tiesos, ir Tėvas juos traukia pas mane.“ Efeziečiams 2:6 simbolizuoja jūsų teisumą ir valdžią manyje.“ Tada Jis šiek tiek pasuko galvą ir plačiai nusišypsojo: „Bet Tėvas ir aš jus išišgelbėjome 7 eilutei!“ Ir Jis apsisuko ir nuėjo, dingdamas su tuo trečiu žingsniu.

 

7 eilutė tęsiama: „Kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) parodytų mums beribius savo malonės turtus, kurie mums yra per Kristų Jėzų.“ Ateinantys amžiai... Tėvas ir Viešpats žvelgia į bendrą vaizdą, kai turėsime pašlovintus kūnus, kurie negali nusidėti, ir todėl neturėsime noro nusidėti, mūsų dvasia, siela ir kūnas bus viena teisume per amžius.

 

Nuostabi malonė, ir aš meldžiuosi, kad ši dalis suteiktų jums Tėvo meilės ir malonės mums jausmą, ypač jei esate kaip aš, savo didžiausi priešai... Aš tęsiu kitą savaitę.

 

Iki tol, palaiminimų,

 

John Fenn