John Fenn, Ką man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, 2/4

 

John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have said to me, 2/4,

 

 Sveikinu visus,

Tęsiu prasmingus dalykus, kuriuos Tėvas, Viešpats ar angelas pasakė ir kurie mane pakeitė...

 

Angelo požiūris į garbinimą

 

Dirbau mega bažnyčioje ir dėl savo pareigų pastorius norėjo, kad sėdėtume antroje arba trečioje eilėje už jo. Tai svarbu, nes tuo metu bažnyčia rinkdavosi krepšinio arenoje, krepšinio aikštelė buvo laikinai uždengta kilimu, o susirinkusieji sėdėjo arenos kėdėse  virš jos, žiūrėdami žemyn į grindis. Kairėje buvo garbinimo komanda, viduryje – sakykla, o dešinėje – atvira erdvė, kuri vėliau bus panaudota kvietimui prie altoriaus.

 

Garbinimo metu mano akys staiga atsivėrė į Viešpaties sritį. Lygiai taip pat, kaip Eliziejus ir jo tarnas Antrojoje Karalių knygoje 6:15-17 matė ir juos supančią natūralią  armiją, ir angelų armiją, tuo pačiu metu, taip ir mano akys atsivėrė ir aš mačiau abi sritis vienu metu. Man taip dažniausiai nutinka; aš matau abi sritis vienu metu.

 

Kol garbinimo komanda grojo ir giedojo kairėje ant grindų, tiesiai priešais mane, toje atviroje erdvėje, šoko 50 ar 60 angelų, visi kartu, sekdami garbinimo komandos (ir bendruomenės) garbinimą. Mane sužavėjo jų vaikiškas nekaltumas. Jie atrodė kaip jauni vyrai, apie 30 metų, bet su mažų vaikų nekaltumu ir švelnumu.

 

Jūs, be abejo, matėte mažylius berniukus ir mergaites, žaidžiančius kartu, ir supratote, kad jie neturi jokio supratimo, kad berniukai ir mergaitės skiriasi vienas nuo kito. Mažylių supratimu, lyties idėja net nėra jų galvose – tokie buvo šie angelai, išskyrus tai, kad jie atrodė kaip vyrai, apie 30 metų.

 

Pažvelgiau į garbinimo komandą ir buvo aišku, kad jie nė nenutuokia, kas vyksta. Mano (angelas sargas) stovėjo ant pirmos eilės laiptų, žemiau nei aš. Pažvelgiau į jį ir tą akimirką jis atsisuko į mane. Pasakiau: „Jūs šokate, vaikinai ?!“ Jo atsakymas pakeitė mano požiūrį amžiams:

 

„Tuo, kas duota iš dangaus, mėgaujamasi abiejose srityse.“

 

Maždaug prieš 10 metų Viešpats leido man apsilankyti danguje. Eidami pro du žaidžiančius mažus vaikus, pastebėjau, kad juos lydi 14 giminaičių, visi viena karta  ar daugiau vyresni – proseneliai, tetos ir dėdės bei kiekvieno „proseneliai“, maždaug iki 4 kartos, bet jų mamos ir tėčio ten nebuvo. Paklausiau apie jų dingimą ir man pasakė, kad tie vaikai žuvo autoavarijoje, o jų tėvai vis dar žemėje.

 

Jis pasakė: „Kai įmanoma, vaikus augina giminaičiai čia, danguje.“ Paklausiau skyriaus ir eilutės, o jis atsakė: „Ar neskaitėte Efeziečiams 3:14–15, kur sakoma: ‘Dėl šios priežasties klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą,  iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą ’“ Yra tik VIENA šeima. „Nesvarbu, ar danguje, ar žemėje, yra tik viena šeima.“

 

Daugelis parašė knygų, mokymų, dainų, eilėraščių ir dar daugiau, kurie iš tiesų įkvėpti dangaus, bet galbūt niekada nebus pamatyti kitų šiame gyvenime. Kai kurie įsitikinę, kad Viešpats jiems pasakė, jog jų darbą matys daugelis, bet taip nenutinka ir jie stebisi, kodėl. Jei tai duota iš dangaus, ateinančiame amžiuje ar amžiais šiuos dalykus matys, skaitys, girdės ir giedos kiti – jūsų dovana pasieks savo paskirtį – bet galbūt ne šiame amžiuje. Tačiau ji vis dar duota iš dangaus, tad nenusiminkite!

 

Chrisas ir jo atlygis...

 

Mūsų vyriausias sūnus Chrisas gimė atlikus skubų cezario pjūvį, virkštelė buvo apsivyniojusi aplink kaklą, o tai sukėlė smegenų pažeidimą. Kai rašau tai , jam 44 metai, bet protiškai apie 4 metai, jis turi vaiko nekaltumą. Pirmus 24 gyvenimo metus jis praleido namuose, bet kai jo jaunesni broliai baigė vidurinę mokyklą ir išvyko toliau mokytis, greitai supratome, kiek jie daug padėjo, o jų nebuvimas privertė mus suvokti, kad negalime rūpintis Chrisu ir dirbti  tuo pačiu metu.

 

Priėmėme sunkiausią savo gyvenimo sprendimą – apgyvendinti jį grupinio gyvenimo namuose. Po ilgų paieškų radome krikščioniškus globos namus, esančius maždaug už 2 valandų kelio. Tą vakarą, kai sulaukėme skambučio, kad  jie gali jį priimti, mudu su Barbara smarkai verkėme , jausdamiesi kaip blogiausi žmonės pasaulyje, kol galiausiai ji užmigo. Aš nemiegojau ir kalbėjau su Tėvu. „Tėve, atiduok man jo smegenų pažeidimą“ – tokia buvo mano mintis, prieš tai atsakant teisinga mintimi, kad Jėzus tai jau paėmė. Tada pakartojau tai, ko anksčiau meldėmės su Barbara: „Jei neketini jo išgydyti, tai pasiimk jį namo.“ Mudu abu buvome danguje ir žinome, kur jis keliauja, todėl verčiau jo ilgėtumės net 50 metų žemėje, jei tai reikštų, kad jis išsivaduos iš savo pažeisto žemiškojo kūno.“

 

Staiga kambaryje pasirodė Jėzus.

 

Jis nepasisveikino su manimi kaip įprastai, jis tiesiog pradėjo: „Ar norėtumėte, kad Chrisas prarastų visą savo atlygį, jei aš jį anksčiau parsivežčiau namo, vien todėl, kad jaučiatės blogai, jog turite jį atiduoti į...“

(grupinius) namus?“ „Ne, Viešpatie, atsiprašau, nepagalvojau apie Chriso atlygį.“ „Aš (mes) norime, kad jis gautų visą savo atlygį, bet su keliomis sąlygomis: kad jis nepatirtų nei prievartos, nei apleidimo.“ Su vienu galvos linktelėjimu  jis tarė: „Atlikta“ ir dingo.

 

Šio rašymo metu Chrisas ten jau  gyvena daugiau nei 22 metus, ir iš pradžių buvo labai sunku. Bet dabar jis mėgaujasi savo grupinio gyvenimo namais darbo dienomis ir grįžta namo penktadieniais, ir sako darbuotojams: „Tėtis atvyks penktadienį!“ Jam patinka Barbaros gaminamos penktadienio vakarienės ir šeštadienio rytas, kai jis ilgai miega. Daugelį rytų jis praguli lovoje valandą ar dvi ir žiūri mėgstamiausias laidas ar filmus, kuriuos turime DVD formatu. Aš jį pasiimu šeštadienio popietę.

 

Vieną dieną, kai mudu su juo važiavome į miestą tvarkyti reikalų, o jo grojaraštis mano telefone grojo automobilyje, aš viduje atsidusau, girdėdama tas pačias vaikiškas dainas, kurios groja jau maždaug 40 metų iš eilės. Jis protiškai sulaukė 4 metų ir tada tiesiog nustojo, taigi jau daugiau nei 40 metų dainuoja tokio amžiaus dainas. Pasakiau sau: „Tėve, aš...“ „Pavargau, taip pavargau nuo „Donut Man“, „Veggie Tales“ ir Barney. Ilgiuosi suaugusiojo santykių su savo sūnumi.“ Staiga, važiuojant, mano akys atsivėrė ir pamačiau ekraną, panašų į televizorių ore priešais automobilį. Štai vaizdas:

 

Stovėjau danguje šalia Chriso, kuris sėdėjo ir kalbėjausi su daugybe žmonių, sėdinčių ant žemės priešais jį. Stovėjau prie jo kairiojo peties, mačiau tik Chriso viršugalvį ir pečius. Bet jis buvo normalaus dydžio, ne toks, koks jis dabar sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Esu 1,9 m ūgio, ir jis būtų mano dydžio, jei būtų normalus, bet jis taip pat turi Barbaros šeimos pusės stambią kaulų struktūrą. Buvau sužavėtas, koks didelis vyras jis danguje.

 

Paklausiau: „Tėve, ką aš matau?“

 

„Tu matai Chrisą danguje.“ „Ką jis daro?“ „Jis pasakoja žmonėms, ką reiškė būti įkalintam ydingame ir netobulame kūne, pasakoja apie savo gyvenimą, ką galvojo ir ko išmoko įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais.“ Tada visa tai dingo. Tėvas maloningai padrąsino mane ir Barbarą nepavargti daryti gera, nes šis gyvenimas dar ne viskas.

 

Vieną dieną Chrisas bus sveikas. Jis myli Viešpatį ir yra gana patenkintas laukdamas, kol danguje bus sveikas, o tai mums, jo tėvams, kelia nusivylimą, bet būtent toks yra jo tikėjimas. Esame viena šeima danguje ir žemėje. Dangaus dovanotais dalykai džiaugiasi abiejose srityse.

 

Aš tai įtraukiu norėdamas padrąsinti visus, nesvarbu, ar praradote mylimą žmogų danguje, ar rūpinatės „ypatingu vaiku“, ar žmogumi, kuris kadaise buvo „normalus“, bet dabar eina vis  blogyn ar patyrė traumą. Tai dar ne viskas. Yra dangiškoji ateitis, nes plačiau žiūrint, šis gyvenimas yra maža mūsų amžinojo gyvenimo ir ateinančių amžių dalis. Mokykitės, kiek  galime, ugdykite Kristaus charakterį ir vaikščiokite su Dievu. Žinokite, ką galite, bet kol kas pasitenkink tuo, nes „Dievo paslaptys priklauso Dievui“. (Pakartoto Įstatymo 29:29)

 

Kitą savaitę sužinosite daugiau dalykų, ko buvau išmokytas ,  iki tol,  laiminu.

 

John Fenn

 

cwowi.org ir parašyk man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org