Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 3 dalis. Kas paskelbė verdiktą

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 19 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę mes baigėme Apaštalų darbų 15 skyriaus viduryje, skaitydami apie susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas pagonių, įtikėjusių į Žydų Mesiją, likimas. Petras paliudijo, kad būtent pats Dievas pradėjo darbą tarp pagonių ir Jis neuždėjo jokių reikalavimų Kornelijaus namams, o visai paprastai suteikė jiems Šventąją Dvasią lygiai taip pat, kaip ir žydams. Ir kas jie tokie, kad ką nors pridėtų ar atimtų nuo to, ką pradėjo pats Dievas? Ar gali jie pagerinti tai, ką Dievas jau padarė, versdami pagonis laikytis taisyklių bei nuostatų?

Paulius ir Barnabas sekė tuo, ką Dievas jau pradėjo. Petras teigė, kad Senojo Testamento įstatymas buvo jungas, kurio nei jie, nei jų tėvai negalėjo panešti, ir klausė, kodėl jie nori tą jungą uždėti ant įtikėjusių pagonių, kai pats Dievas jau davė jiems Šventąją Dvasią? Ką gali pridėti taisyklės, jeigu Dievas jau gyvena juose.

Nutarimą paskelbė Jokūbas

Jokūbas, Viešpaties brolis, minimas Mato 13:55, tapo šio požiūrio gynėju bei skelbėju. Jokūbas ir kitas Viešpaties brolis, vardu Judas, parašė Jokūbo ir Judo laiškus Naujajame Testamente. Apd 12:2 mums pasakyta, kad Jono brolis Jokūbas buvo karaliaus Erodo nukirsdintas.

Atkreipkite dėmesį į balansą, kurio laikėsi apaštalai darydami šį sprendimą. Jeigu jūs klausotės manęs, ar skaitote mano publikacijas, jūs labai gerai žinote, ką aš nuolatos kartoju, kad Dvasia ir Žodis sutinka. Jei jūs manote, kad Dvasia kažką daro, tuomet jūs turite rasti tai Žodyje ir istorijoje. Jeigu jūs galvojate, kad radote apreiškimą Žodyje, jūs taip pat turite matyti Dvasią veikiančią Kristaus kūne istorijos eigoje. Jei vienas ar kitas neatitinka, jums reikia keisti tai, kuo tikite, nes tai įrodymas, jog kažkas tame neteisinga!

Petro, Pauliaus ir Barnabo liudijimai rodė, ką jie manė, jog Šventoji Dvasia daro tarp pagonių. Jokūbas susirūpino, ar tai galima patvirtinti Žodžiu. Būtent taip jie galės nustatyti, ar tai veikia Dievas, ar ne. Štai kodėl Jokūbas pradeda kalbą susirinkime Apaštalų darbų 15 skyriuje:

„Vyrai broliai, paklausykite manęs! Simonas papasakojo, kaip Dievas pirmą kartą aplankė pagonis, kad išsirinktų iš jų savo vardui žmones. Čia dera pranašų žodžiai, kaip parašyta… Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti, o tik jiems parašyti, jog susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo. Juk Mozė kiekviename mieste nuo senų laikų turi savo skelbėjų ir kas sabatą yra skaitomas sinagogose“.

Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu: Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą … Jiems įteikė tokį raštą:

„Apaštalai, vyresnieji ir broliai siunčia sveikinimą broliams, kilusiems iš pagonių Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje. Sužinoję, kad kai kurie iš mūsų nuvykę savo kalbomis sukėlė jums nerimo ir sujaukė jūsų sielas, liepdami apsipjaustyti ir laikytis (Mozės) įstatymo...

Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. (Apd 15:12-31)

Pastaba apie „sielų sujaukimą“. Graikiškas žodis „sujaukimas“ yra „anaskeuazontes“ neigiama prasme reiškiantis išardyti dalykus, kurie jau buvo tvarkingai išdėstyti – taip sujaukiant, išardant, iškraipant, sunaikinant, pašalinant, patraukiant iš vietos, pertvarkant, sugadinant. Kituose to laikotarpio papirusų raštuose šis žodis buvo vartojamas prasme „subankrutuoti“. Jokūbas sako, jog reikalavimo, kad pagonys turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo, rezultatas yra sielų sujaukimas, bankrotas; tai negatyviai sujaukia sielą (protą, emocijas) ir veda į iškrypimą. Brangieji, tai jo žodžiai, o ne mano. Toks buvo Naujojo Testamento autorių sprendimas. Pamąstykime apie jų sprendimo svorį. Jie parašė Naująjį Testamentą Apaštalų darbų 15 skyriaus kontekste. Visas šio pasakymo supratimas ir laiškas Galatams kilo iš šio sprendimo.

Ką reiškia jų sprendimas.

Iškilo klausimas, ar tikintieji iš pagonių turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo? Jų atsakymas buvo „ne, jie neturi“, tačiau savo išgelbėjimą jie turi įrodyti atsisakydami buvusių pagoniškų praktikų. Randame 4 nurodymus: susilaikyti nuo stabmeldystės, pasmaugtų gyvulių mėsos, kraujo ir seksualinės nuodėmės. Jie buvo įpratę garbinti stabus, buvo aukojami gyvuliai, kurie buvo pasmaugiami pagonišku būdu, o ne papjaunami, kai kraujas nuteka perpjaunant veną. Pagonys gerdavo aukojamų gyvulių kraują ir ištvirkavo su šventyklos prostitutėmis. Taigi, jums nereikia paklusti Mozės įstatymui, tik įrodyti savo tikėjimą Viešpačiu paliekant savo ankstesnį pagonišką gyvenimo būdą.

Jums neprivaloma laikytis Mozės įstatymo, bet turite kardinaliai pakeisti savo gyvenimo būdą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką Jokūbas pasakė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ - jie tik pakluso tam, ką Šventoji Dvasia padarė aiškiu, ir tas Dievo veiksmas gali būti rastas Žodyje. Taigi byla užbaigta, reikalas išspręstas.

Šiandien, jeigu mums patinka Žydų šventės, mes galime pasirinkti žiūrėti į Paulių.

Paulius buvo žydu nuo gimimo, tačiau tarnavo pagonims. Jo žydiškos šaknys vis dar jam buvo svarbios. Apaštalų darbų knygoje mums pasakyta, kad Paulius per Sekmines planavo būti Jeruzalėje.

„ir atsisveikindamas tarė: „Aš būtinai turiu: praleisti ateinančią šventę Jeruzalėje.“ (Apd 18:21) „... Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.“ (Apd 20:16 – parašyta maždaug 60 metais po Kristaus. Tai kaip buvo prieš 30 metų Apaštalų darbų 2 skyriuje Sekminių dieną, taip kaip ir mūsų dienomis, aišku, kad ten buvo žydai susirinkę švęsti iš visos Jeruzalės. Bet ten turėjo būti ir žydai įtikėję Jėzų ir tai pat tikintieji Jėzumi iš pagonių – ir ta diena reiškė skirtingus dalykus visoms trims grupėms.

Paulius šventė šventes laisvu pasirinkimu, o ne iš prievolės laikytis apeigų. Paulius Sekmines šventė ne todėl, kad privalėjo pagal įstatymą, bet todėl, kad norėjo, ir todėl, kad tai jam kažką reiškė emociškai dėl jo istorijos ir kultūros. Jis dalyvavo susirinkime, kai šis klausimas buvo sprendžiamas Apaštalų darbų 15 skyriuje, ir tai leidžia manyti, kad jis dalyvavo šventėje iš laisvės pozicijos, o ne verčiamas paklusti Mozės Įstatymui. Laisvė tai švęsti arba nešvęsti. Kristus jumyse, todėl jokie veiksmai – nei piniginės aukos, nei laikas, nei pasninkai negali nieko pridėti prie to, ką Tėvas tau jau davė – Savo Dvasią ir Sūnų.

Modernūs argumentai

Tiems, kurie norėtų nepaisyti Apaštalų darbų 15 skyriaus, ar jį apversti, manant, jog tai apie kai ką, kas iš tiesų aiškiai nebuvo suprantama, argumentus semia iš Senojo Testamento pastraipų, ir to, ką kartais Jėzus pasakydavo Evangelijose. Kiti pasirenka įvairias eilutes iš laiško Galatams ar dar iš kur nors, kad paremtų savo teiginius.

Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę - iki kito karto. Būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 2 dalis. Svarbiausia kontekstas

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 12 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę minėjau, kad netgi praėjus 10 metų po Sekminių, jeigu gimėte pagonimi ir norėjote pažinti Izraelio Dievą, turėjote tapti žydu. Jie rašte vadinami prozelitais (naujakrikštais), kaip ir rašoma Apaštalų darbų 2:10, 6:5 ir 13:43.

Tačiau kai Petras Viešpaties nusiunčiamas į romėnų šimtininko (Kornelijaus) namus, žydai kartu su juo „nustemba“, kad pagonys gavo Šventąją Dvasią taip pat, kaip ir JIE* - Dievas įtraukė pagonis į išganymo planą, ir kad tai įvyktų nereikia tapti žydu – Petras ir jo bendrai iki to momento apie tai net negalvojo. Pažvelkite į jų nuostabą: „Vadinasi, Dievas ir pagoniams suteikė atgailą, kad jie gyventų“. Apd 11:18*, Apd 10:44-45

Įveskite Paulių

Tuo apreiškimo metu, kai Dievas įtraukė pagonis į išganymo planą, nereikalaudamas tapti žydais, jų mąstymas vis tiek krypo į vidų. JEIGU pagonis panorėdavo pažinti Izraelio Dievą, tai būdavo išimtis iš taisyklės, pirmiausiai, tai Dievas buvo kontakto su Kornelijumi ir romiečiais iniciatorius, ne jie – jie darbavosi tik žydų tarpe – jeigu pagonis ateina pas Viešpatį, viskas gerai, tai lyg pertekliaus dalis, bet ne į tai krypsta jų žvilgsnis.

Kai Pauliui prie Damasko pasirodė Viešpats, viskas pasikeitė. Jėzus pasakė, kad jis yra kviečiamas vykti pas pagonis^. Tas Paulius buvo fariziejus*, studijavęs pas garsųjį mokytoją Gamalielį**, ir buvo siunčiamas eiti už žydų tautos ribų, kad ne-žydus atvestų pas Jėzų. Ir beje Jėzus nesakė, kad jiems reikia tapti žydais, norint laimėti išganymą. ^Apaštalų 26:16-18, *Filipiečiams 3:5, **Apaštalų 5:34, 22:3

Kai Paulius išsiruošė į taip vadinamą savo pirmąją kelionę, jis vyko pas pagonis. Kaip rašoma Apaštalų darbų 13:1-4, penkių vyrų grupė meldėsi, tame tarpe Paulius ir Barnabas, o Šventoji Dvasia prakalbo per vieną ar kelis iš jų, kad šie būtų išsiųsti – taip prasidėjo Pauliaus kelionių tarnystė, kaip rašoma Apaštalų darbų 13 skyriuje.

Pauliaus pirmoji išvyka baigėse tik 14 skyriuje, jie sugrįžo ten, iš kur ir buvo pradėję – į Antiochiją.

Susidūrimas

Apaštalų darbų 14 skyrius pasibaigia su Pauliaus ir Barnabo sugrįžimu į Antiochiją, ten sakoma, kad jie „išbuvo su mokiniais netrumpą laiką“. Ten jie dalinosi su (pagonių) tikinčiaisiais nuostabiais darbais, kuriuos Viešpats atliko pagonių tarpe kitoje Romos imperijos vietoje. Greičiausiai tai buvo draugiški klausytojai, nes jie kalbėjo pagonims apie tai, ką Dievas veikė jų pačių tarpe.

Leiskite man įterpti šį pastebėjimą, kuris yra svarbus mums namų bažnyčioje. Pastebėkite, į kur buvo nukreipti Pauliaus ir Barnabo žvilgsniai, dalinantis, ką Dievas darė jų tarpe. Mes susirenkame drauge tam, kad švęstumėm ir dalintumėmės tuo, ką Dievas daro mūsų širdyse, mūsų tarpe, kaip aukščiau tai darė Paulius ir Barnabas.

Namų bažnyčios susirinkimai NĖRA skirti tam, kad žvelgtumėm į skirtumus, greičiau, kad susitelktumėm ties tuo, ką turime bendro. Nuomonių skirtumai tokie kaip vargai prieš paėmimą arba nepaėmimą, arba ginčai dėl išsiskiriančių nuomonių apie „naminių gyvūnėlių“ doktrinas, to namų bažnyčios susirinkimuose neturi būti. Namų bažnyčioje NIEKAS neturėtų ką nors bandyti įrodyti kitiems, apie tai kas liečia jų pačių įsitikinimus – mes esame čia, kad tęstumėm kelionę su Juo, švęsdami tai, ką Jis daro mūsų tarpe, bendrus dalykus. Žodis „bendrystė“ yra koinonia, o tai reiškia „bendras“ arba „ką turime bendro“. Likite tame. Kaip sakoma Apaštalų darbuose 2:42: apaštalų (ne mūsų pačių) mokymas, bendravimas, maistas, malda. Paprasta.

Mes, kaip ir Paulius, švenčiame tai, ką Dievas daro, ir tai kas mus sieja. Kiti dalykai yra antriniai ir mažai ką lemia kasdieniniame vaikščiojime su Tėvu ir Viešpačiu, taigi jie paliekami už durų tų bendrų dalykų ir mokinystės proceso pagal Kristaus charakterį labui.

Sugrįžtant prie mūsų tvarkingai suplanuotos programos, cha

Pauliaus ir Barnabo reikalai atrodo pasikeitė, kaip matome iš Apaštalų darbų 15 skyriuje: „Kai kurie, atvykę (į Antiochiją) iš Judėjos, ėmė mokyti brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“.Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš anų nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius...“

Apaštalų darbų 15:5 sako tai tiesiai šviesiai, taigi niekam neleiskite jums pasakoti, kaip kai kas daro, kad nebuvo ginčijamasi apie paklusimą Mozės įstatymui: „Tuomet pakilo kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų partijos ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo“.

Apaštalų darbų 15 skyriuje, sprendimas buvo priimtas dėl mūsų visų

Nors ginčas įsisiūbavo, problema susitelkė ties faktu, kurio jie negalėjo paneigti, kad Dievas gelbsti pagonis, klausimas tik toks, kokiu būdu jiems tapti žydais, jei iš viso tapti? Atsistojo (galiausiai) Petras ir pasakė:

„Vyrai broliai, jūs žinote, kad Dievas jau nuo senų dienų išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys (Kornelijaus namai, Apd 10) iš mano lūpų išgirstų Evangelijos žodį ir įtikėtų. Ir Dievas, kuris pažįsta žmonių širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.“ 7-8 eilutės.

TAI ir yra skirtumas, dėl ko Petro liudijimas iškilo virš kitų. Visi ginčai sukosi apie tai, ką žmogus darydavo arba ką turi padaryti – paklusti Mozės įstatymui ar ne? Tačiau Petro argumentas iškilo virš kitų, kadangi jis nukreipė jų mintis nuo savęs ir pasakė: „Dievas išsirinko... Dievas pažįsta jų širdis ir suteikė jiems Šventąją Dvasią taip pat, kaip ir mums. Dievas nedaro skirtumo tarp jų ir mūsų.“

Mes turėtume visada pirmiausia žiūrėti į tai, ką Dievas daro kieno nors širdyje ir dirbti su tuo, o ne įsikibti savo nuomonės ir iš šalies primesti jiems išankstines savo idėjas, ką tas žmogus turėtų padaryti. Pirmiausiai žiūrėkite, ką daro Dievas, ir sekite Jo vedimu. To Petras jų ir prašo.

Atsiremiant į šį apreiškimą...

Atsiremdamas į faktą, kad tai padarė Pats Dievas, jis paklausė: „Tad kodėl gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys negalėjome panešti?“ Jungas - tai Senojo Testamento įstatymas su jo 613 įsakymų – jis pasakė, jog uždėti tuos reikalavimus ant žmonių, kai jie jau turi Šventąją Dvasią, būtų Dievo gundymas.

Petras panaudojo jungo įvaizdį įstatymui, paimdamas tai iš Jėzaus lūpų Mato 11:28-30, kur kalbama apie religines naštas, vadovų uždėtas ant žmonių:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. (Išgelbėjimas yra atsigaivinimas, ramybė su Dievu, jokių pastangų iš mūsų pusės, kad tai gautume). Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva“. 

Pastebėkite, Jėzus pasakė paimti Jo jungą ir mokytis iš Jo. Taip išeina, kad jungas yra mokytojas – Šventoji Dvasia, mokytojas, guodėjas. Jungas yra tai, kai vienas su kitu sujungiami du galvijai, kad dirbtų – tai mūsų ir Šventosios Dvasios paveikslas, kad darbuotumėmės drauge Viešpatyje. Mes neturime nešti jungo su su Senojo Testamento Įstatymo taisyklėmis ir nuostatais.

Su Šventąja Dvasia mes gauname poilsį savo sieloms – Jėzus kalba ne apie išganymą, bet apie sielą – mūsų emocijas, mintis, protus, jausmus. Mes rasime poilsį savo emocijoms su Šventąja Dvasia, mokančia mus Jėzaus romumo ir nuolankumo. ŠI našta ir jungas yra lengvi.

Štai iš kur Petras paėmė šią frazę – o daugelis, jei ne dauguma aplink Petrą tą dieną girdėjo ją tiesiogiai iš Jėzaus, taigi jie iš karto suprato, kur link jis kreipia. Kontrastas buvo akivaizdus: Jėzaus ir Šventosios Dvasios jungas, vedantis atgaivos mūsų emocijoms ir mintims link, arba Senojo Testamento įstatymo jungas, kurio nei žydų tėvai, nei apaštalai nesugebėjo panešti. Šį skirtumą vėliau pateiks Paulius rašydamas laiško Galatams 3 skyrių klausdamas, ar Dievas atliko stebuklus jų gyvenime dėl Dvasios ar dėl Įstatymo darbų. Štai klausimas mums.

Ir štai nuo čia pratęsime kitą savaitę – su kuo norėtumėte būti sujungti į vieną jungą, su Įstatymu ar Šventąja Dvasia? Su vienu arba su kitu...Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 1 dalis. Nuslydimas

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 5 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Vieną vėlyvą žiemą moteris, aktyviai dalyvavusi charizmatinės kongregacijos veikloje, ėmė atrasti savo tikėjimo žydiškas šaknis. Ji taip džiaugėsi, sužinojusi apie 7 žydų šventes (6 šventes ir 1 pasninką), kurias Dievas davė Izraeliui, ir jai tai buvo visai nauja, tad ji buvo lyg vaikas saldumynų parduotuvėje. Kadangi Prisikėlimo šventė išpuolė ankstyvą pavasarį, ji džiūgavo galėsianti švęsti savo pirmąją Paschą Seder ir atrasti visas tenai paslėptas prasmes apie Mesiją, ji ėmė lankyti mokymus, kurie buvo susitelkę į žydiškas tikėjimo šaknis.

Tą pavasarį ir vasaros pradžioje ji ėmė lankytis vietinėje Mesijinėje bendruomenėje, dalyvauti penktadienio vakaro Šabate ir šeštadienio pamaldose. Jos apsilankymai Sekmadieniais bažnyčioje tapo nereguliarūs, bet ji buvo įsitikinusi, kad yra teisi dėl visų tų žydiškų dalykų, o visi jos draugai turi mažiau pažinimo. Išoriškai ji nebuvo arogantiška, tik jautė, kad turi kažką, ko kitiems trūksta, o vėliau ir pripažino, kad žvelgė į juos, kaip mažiau dvasingus.

Posūkis

Nors ji tai darė labai neužtikrintai, kadangi bet koks Viešpaties apreiškimas apie žydiškumą, versdavo ją tyrinėti visa, kuo ji iki šiol tikėjo, ir ji bijojo savo tikėjime „suklysti“. Ji niekada neatsisėdo su draugu ir nepaklausė: „Ar tai, ko išmokau, yra teisinga Naujojo Testamento šviesoje?“, kai jai kildavo panašių klausimų, ji sugrįždavo pas savo mokytoją (Rabiną) mesijinėje bendruomenėje, kad jai išaiškintų. Jie studijavo (pavyzdžiui) Laišką Galatams, tačiau mokymas skyrėsi nuo to, ko ji buvo išmokusi anksčiau. Ji buvo pasimetusi, ir nors ne viską suprato, ką jie sako, tačiau visa kita buvo taip „teisinga“, kad ji su tuo sutiko.

Netrukus jos draugai pastebėjo, kad tapo neįmanoma su ja bendrauti dėl jos naujai atrasto žydiško tikėjimo. Baigėsi atpalaiduojantys susibėgimai prie kavos ar arbatos, kalbantis apie gyvenimą ir vaikus, ką Viešpats daro kiekvieno iš jų gyvenime tą dieną ir tą savaitę.

Pokalbiai būdavo vienpusiški, įtempti, bandant primesti vienokią ar kitokią informaciją, kurią ji sužinojo Mesijinėje Biblijos mokykloje ar pamaldose. Kuo labiau ji susijungdavo su naujais draugais iš mesijinės bendruomenės, tuo labiau tolo nuo savo senųjų draugų.

Jai patiko ceremonija Mesijinėje bažnyčioje su Žodžio atnašavimo procesija, giesmės su žydišku ritmu ir žodžiais, bei vidinis įsitikinimas, kad kuo daugiau ji sužinos apie žydiškas tikėjimo šaknis, tuo labiau priartės prie Dievo, tuo labiau subręs savo tikėjime.

Pateisinti savo tikėjimą arba atversti savo draugus?

Atrodydavo, kad ji visada bando pateisinti savo naujai atrastą tikėjimą prieš juos arba atversti juos į savo mąstymo būdą. Jie tik bandydavo pakalbėti su savo drauge prie kavos, ką Viešpats daro jų gyvenimuose, tačiau ji atrodo nebeturėjo tikro ryšio su Viešpačiu nei su Tėvu, tai greičiau buvo santykis su Senuoju Testamentu ir tradicijomis, o ne su Viešpačiu Jėzumi.

Jos draugai džiaugėsi, kad ji tiek daug mokosi, tačiau bėgant laikui, jos draugai pastebėjo, kad jie stipriai paaugo Viešpaties charakteryje ir subrendo per šiuos metus, tuo tarpu jų Mesijinė draugė atrodo įstrigo savo tikėjime su nepasitenkinimo jausmu, netgi baime, kad jeigu ji nepadarys to ar ano, nusidės arba nuvils Viešpatį. Ji prarado intymumą, kurį kažkada turėjo su savo draugais iš bažnyčios, kurią ilgai lankė ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Ji atrado, kad visai nebeturi artimų draugų.

Tai dilema

Aš galėčiau pasakoti istoriją po istorijos, sudarytas iš panašių situacijų, kuri aprašyta aukščiau, ir nors keistųsi veikėjai ir skirtųsi detalės, pagrindas yra toks pat – kaip ne-žydai (pagonys) tikintieji gali būti žydais?

Mačiau, kaip pusiausvyrą išlaikanti santuoka tampa neišlaikanti pusiausvyros, kai vienas sutuoktinis visa širdimi nueidavo į Mesijinį tikėjimą, o kitas pasilikdavo savo pagoniškoje charizmatinėje ar kitoje bažnyčioje. Mačiau, kaip žmonės tapdavo patys sau dvasinėmis salomis, nes jie arba palikdavo bažnyčias arba jų paprašydavo jas palikti dėl įtampos atsiradusios jų santykiuose su pastoriais ir žmonėmis iš jų bažnyčios, panašios į tas, kurias aprašiau aukščiau. Sutikau pastorių, nenoriai pasiduodančių valingiems bažnyčios nariams, kurie su malonumu nori dalintis pamaldose savo tikėjimo žydiškumu, ir ko pastorius (kaip jie mano) nežino, ir dar daug kitų dalykų.

Šiek tiek istorijos

Per visą Izraelio istoriją pagonys (ne žydų tautybės žmonės) atsiversdavo į judaizmą ir būdavo priimami į sandorą su Dievu. Šie atsivertėliai tapdavo pilnai žydais. Senajame Testamente yra žymių pavyzdžių, bet aš čia dėl vietos stokos paminėsiu tik 2.

Pirma yra moabietė moteris Rahaba, Jericho prostitutė, kuri apsaugojo Izraelio žvalgus savo namuose ant Jericho sienos ir nuleido raudoną virvę (raudona spalva simbolizuoja atpirkimą), taip ji ir jos šeima nežuvo, kai visa kita sienos dalis aplink jos namus sugriuvo. Jozuės 6:25 sakoma, kad Jozuė išgelbėjo ją, jos tėvo šeimyną, ir visą jos turtą, o ji apsigyveno Izraelyje. Tai visa, ką mums pasako Jozuės knyga, kas jai nutiko Senajame Testamente.

TAČIAU Mato 1:5, mums yra pateikiama Juozapo genealogija (Marijos genealogija yra užrašyta Evangelijoje pagal Luką), ir čia yra parašyta, kad Rahaba ištekėjo už žydo vardu Salmonas (sal-mon), ir jie susilaukė sūnaus vardu Boazas. (Taip pat paskaitykite Rutos 4:21-22)

Boazas užaugo ir jam gerai sekėsi, tik vieną dieną jis pastebėjo moabitę moterį, nematytą tame regione, vardu Rūta, kuri, kaip ir jo motina buvo atsivertusi į judaizmą. Taigi, jam nekilo jokių abejonių, kad įsimylėtų Rūtą, kadangi ji buvo kilusi iš tos pačios šalies, kaip ir jo motina, ir kaip jo motina įtikėjusi Izraelio Dievu. Jie susituokė ir jiems gimė sūnus vardu Obedas, kuriam gimė Jesė, o šiam gimė Dovydas. Taip išeina, kad Dovydo seneliais buvo Boazas ir Ruta. Dovydo proseneliais – Salmonas ir Rahaba. (Dabar supratote, kodėl Rūtos knyga yra Biblijoje).

Netgi iki Sekminių Apaštalų Darbų 2 skyriuje kažkas liudijo, kad įvykis buvo „proseltyes“ – pagonių atsivertimas į judaizmą. (2:10) Jie tapo žydais, patikėję Izraelio Dievu, nors ir buvo gimę pagonių tautose. Tai Senojo Testamento laikai, prieš Sekmines. Ar ir mes turime elgtis tokiu pat būdu mūsų dienomis? Pratęsime apie tai kitą savaitę, kol kas. Būkite palaiminti.

Iki tada! Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Tiesa slypinti už „Stovėjimo ant Žodžio“. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 30 d.,
www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Anuomet Barbara ir aš buvome paaugliai, trokštantys būti Viešpaties naudojami tarnystėje. Tačiau mums jau buvo numatytas universitetas, kurį lankė mano tėvai, kur įstojo jos brolis ir sesuo. Neatrodė, kad tai tilptų į didesnį, Viešpaties pašaukimo mūsų gyvenime, vaizdą. Neturėdamas jokio tiesioginio žodžio iš Viešpaties, aš padariau kas buvo natūraliai teisinga ir išvykau į koledžą. Barbara buvo metais už mane žemesnėje klasėje, tad kai ji baigė savo paskutinius metus, aš buvau pirmakursis, nutolęs nuo jos kokių 2,5 valandos atstumu. Kitais metais ji įstojo į universitetą, o aš pradėjau antrus metus koledže.

Aš gyvenau brolijoje, o ji dalinosi kambariu su savo geriausia drauge studentų bendrabutyje. Tačiau mes susitikdavome, kiekvieną savaitę porą vakarų melsdavomės dėl savo ateities. Savo tėvams buvome universiteto studentai, tačiau mūsų širdys linko į tarnystę, troško Viešpaties vedimo, kokio nors žodžio apie mūsų ateitį. 1977 m. rugsėjo mėnesį, praėjus mėnesiui kai Barb buvo pirmo kurso studentė, vieną vakarą ji atvyko į universiteto miestelį. Mes susitikome maldai mano kambaryje, brolijos namuose.

Ji klūpėjo ant grindų šlovindama, o aš šlovindamas sėdėjau. Staiga abu gavome žodžius iš Viešpaties. Dvasioje ji pamatė, kad stovi prieš Viešpatį ant kalno ir žvelgia į Jį. Jis uždėjo savo rankas jai ant pečių ir švelniai apgręžė rodydamas plačias lygumas, besidriekiančias priešais tuos kalnus, ant kurių ji ir Jis stovėjo. Lygumos buvo padengtos plačiais auksinių javų laukais. Kai ji pažiūrėjo į varpas, pamatė, kad kiekviena jų turėjo žmogaus veidą. Viešpats pasakė, kad būsime pakviesti į paskutiniųjų laikų pjūtį.

Tuo pat metu, kai tai jai vyko, man Viešpats kalbėjo apie mūsų ateitį. Jis pasakė, kad Jis mus nusiųs į Boulder, Kolorado. Kad mano tėtis per žiemos atostogas liausis finansavęs manąsias studijas ir, kad skirčiau laiko pasninkui bei maldai, nes Jis tuo metu pamokys mane apie išgydymą, o tada, kai ateis laikas, Jis mane išsiųs. Jis taip pat pasakė: „Po kokių metų tu gali būti vedęs.“ Šios dalies tada dar nesakiau Barbarai, tačiau visą kitą mes vienas kitam pasakėme.

Iš visos širdies mes norėjome palikti universitetą ir pradėti „tarnystę“, kad ir kokia ji bebūtų, 1970-ųjų charizminio atsinaujinimo judėjime. Tačiau mes nepriėmėme tokio svarbaus sprendimo pirmiau negavę žodžio iš Viešpaties.

Tikėjimas prieš išankstinę nuomonę

Yra du graikiški žodžiai šiandien nusakantys žodį „Žodis“. Vienas yra „Logos“, jis reiškia visą Dievo patarimą. Jis, Jono 1:1, naudojamas apibūdinti Jėzų: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.“ „Logos“ nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos yra Dievo patarimas ir Viešpaties Žodžio Asmuo.

Kitas žodis yra rhema, kylantis iš logos, kuris yra ypatingas žodis kokiam nors asmeniui. Tas rhema kiekvieno dvasioje gali turėti įvairias formas: vizija, žodis, sužadinimas, liudijimas, kažkoks suvokimas arba pastebėjimas ir panašiai. Viskas pasitarnauja perteikti tiesą, kad Dievas iš logos perdavė asmeniui kažką specifinio. Asmeniui rhema yra specifinis žodis nuo Dievo, netgi jeigu tas žodis yra ramybė (būsena), arba liudijimas, netgi sunkus jausmas dvasioje, perspėjantis: „Nedaryk to“.

Rhema yra Laiške Romiečiams 10:17, kur Paulius rašo: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio (rhema).“ Tikėjimas neateina nei dėl logos skaitymo, nei dėl paimtos ir pasirinktos eilutės, ant kurios stovėsime. Tikėjimas ateina, kai Dievas iš savęs perteikia kažką specifinio - rhema - iš Jo jums. Su rhema ateina ramybė, aprūpinimas, tikėjimas, malonė ir daug daugiau. Jeigu Jis bendrauja su jumis, tai galite prašyti visa ko jums reikia, kad tik žodis išsipildytų, kad įgyvendintumėte užduotį.

Jono 15:7 Jėzus sako: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota.“ Štai ką mokiniai išgirdo graikų kalba: „Jeigu jūs pasiliksite manyje ir specifiniai žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, pasiliks jumyse, jūs prašysite visa, ko norite pagal tuos žodžius, ir tai bus jums padaryta.“

Štai ką mes praleidome

Dauguma šią eilutę skaito nesuprasdami graikų kalbos ir daro tokią išvadą, kad jeigu jie pakankamai tvirtai laikysis už Viešpaties - jeigu pakankamai mokysis ir vaikščios pakankamai tyri, tai, ko tik jie paprašytų, bus išpildyta. Tačiau Jėzus sako NE TAI. Jis sako, kad jeigu jūs pasiliksite Jo arba Tėvo specifiniame žodyje jums, tada galėsite prašyti ko norite (pagal tą specifinį žodį) ir tai bus jums suteikta.

Pamąstykime apie Nojų, kuris priėmė rhema/žodį, kad žemė bus užtvindyta ir jis turi pastatyti laivą. Tame žodyje, kadangi jis jame pasiliko - jo laikėsi, buvo visa, ko jam reikėjo. Visa, ko jam reikėjo, kad išpildytų tą žodį, jis galėjo prašyti. Kad žodis išsipildytų jam reikėjo laiko, medžiagos ir panašiai – ir tai buvo jam suteikta.

Tas pats tinka ir Abraomui, kuris buvo pašauktas tapti tautų tėvu. Taigi jam ir Sarai buvo duota galimybė pradėti ir pagimdyti berniuką. Mozė buvo pašauktas išvaduoti Izraelį. Jam buvo duoti ženklai ir stebuklai, reikalingi įgyvendinti šį darbą. Jozuė gavo žodį dėl Jericho paėmimo, ir taip toliau. Kiekvienas tikintysis buvo tikėjime, nes jie atsiliepė į rhema/žodį, kurį Dievas jiems suteikė. Jie neištraukė eilutės ir ne patys nusprendė būti „tikėjime“. Jie atsiliepė į specifinį žodį.

Jeigu patyrinėsite savo gyvenimą, pamatysite, kad viskas, kai turėjote tiesioginį žodį iš Viešpaties, ėjosi sklandžiai ir ramybėje. Taip veikia rhema, taip atrodo tikėjimas – ramybė ir poilsis. Barbara ir aš tai gavome 1977 metų rugsėjo vakarą, visa tai įvyko ir dar dabar tebevyksta.

Mes niekada nepriėmėme didesnio sprendimo gyvenime prieš tai negavę rhema iš Tėvo arba Viešpaties. Kai kartą tai padariau, mano žmonai tai beveik kainavo gyvybę. Sunki pamoka, tačiau ji buvo išmokta.

Prisiminti buvusius žodžius, apreiškimus, dvasioje pajaustus dalykus

Šios serijos pradžioje paminėjau du pavyzdžius apie žmones, stovėjusius ant specifinių, jiems skirtų žodžių. Paulius ir Barnabas veikė pagal eilutę, kurią jiems iš pradžių iškėlė Viešpats, paėmęs ją iš Izaijo pranašystės apie Mesiją, bei pasakęs, kad ši eilutė skirta jiems. Taip pat veikė ir Petras, kuriam praėjus 40 dienų po Jėzaus prisikėlimo buvo pasakyta, kad pasenęs jis bus nukryžiuotas dėl tikėjimo.

Kiekvienas iš jų, šiuos žodžius gavo ne tuomet, kai jų jiems labiausiai reikėjo – šiuos žodžius jie priėmė daug anksčiau. Dažniausiai mes patenkame į kokią nors situaciją ir tada einame pas Viešpatį žodžio. Petras ir Paulius, kaip minėjau, stovėjo ant žodžių, gautų daug anksčiau - iš ankstesnių apreiškimų apie jų gyvenimą, o ne ant kažko, ką Viešpats davė tų intensyvių akimirkų metu. Dėkui Viešpačiui už intensyvias akimirkas, tačiau šie pavyzdžiai apie žodžius, gautus ankstyvame apreiškime apie gyvenimą, vis dar buvo gyvi jų dvasioje, ant jų buvo galima „atsistoti“.

1978 metais įsigijau Bibliją, kurios viršelį esu pervilkęs du kartus, net ir dabar jos nugarėlė suklijuota lipnia juosta, nes vėl baigia subyrėti. Tuose puslapiuose yra pabrauktos eilutės, pastabos, o greta kai kurių eilučių pažymėtos datos, kada kokia eilutė mane palietė, sukrėtė, suteikė kažkokį tai apreiškimą ar pažadą. Kai aš stoviu ant Žodžio, ieškodamas sau išgydymo, tai darau ne su dabartiniu apreiškimu, bet su apreiškimu, kurį gavau 1978 metais tarp sausio ir kovo mėnesių, kai Viešpats man būnant universitete pasakė, kad mano tėtis nutrauks finansavimą mokslams ir, kad turiu skirti laiko pasninkui ir maldai, o Jis mane pamokys dalykų apie išgydymą. Jis tai padarė. Aš padariau ir Jis padarė. Aš sužadinu praeityje gautą apreiškimą, prisimindamas jį, perversdamas tas pačias eilutes, mintyse sugrįždamas į tą laiką ir vėl iš naujo pajaučiu savo dvasioje susijaudinimo gūsį.

Petras 1 Petro 1:23 sako, kad mes esate atgimę iš nenykstančios sėklos, o tai reiškia, kad jos galia ar aktualumas niekada negenda ir niekada nemažėja. Ta sėkla yra rhema/žodis mums, apie tai, kas yra Jėzus, o mūsų atsakas – tikėjimas Juo ir savo gyvenimo Jam patikėjimas. Mes vis dar keliaujame su šia sėkla iki šių dienų.

Ta sėkla – tas žodis, yra negendantis. Jeigu jūs, apreiškimą apie išgydymą gavote kaip ir aš – 1978-ais, ir po to, Dievo gydančios galios jums prireikia 2017-ais, kaip Paulius, Barnabas ir Petras, sugrįžkite prie ankstesniųjų metų žodžių, atnaujinkite laiką juose, prisiminkite tą apreiškimo gūsį, sužadinkite savyje tą negendančią sėklą – tai vis dar gyvas Žodis, kurį Dievas gali panaudoti jūsų dabartinėje situacijoje.

Daug kas leidžia laiką ieškodami dabartinio „Žodžio“, nekreipdami dėmesio į visus savo užrašus ir prisiminimus, įgytus iš ankstesnių apreiškimų. ŽINOK ką sakė tau Viešpats praeityje. Laikykis to. Tai negendantys apreiškimai. Jie tokie pat sklidini galios, kaip ir tada. Jums nereikia rinktis ir pasirinkti eilutės, ant kurios stovėsite, galite sugrįžti prie gyvojo apreiškimo praeityje, arba jeigu reikia, skirti laiko garbinimui, kad gautumėte kažką naujo. Tačiau bet kuriuo atveju, mokykitės vaikščioti su Juo, gyvendami apreiškimu savo gyvenime.

Kitą savaitę nauja tema, kol kas tiek. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Tiesa slypinti už „Stovėjimo ant Žodžio“. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Kai buvau paauglys, mūsų mama lankė vakarinę mokyklą. Ji siekė užbaigti vadybos magistrą (tėtis buvo palikęs mūsų šeimą). Tuomet buvau paliekamas prižiūrėti savo brolių ir sesers. Manoji valdžia tais kartais būdavo dažnai išbandoma, ypač kai pasakydavau, kad mama sakiusi - 20:30 laikas į lovą.

„Mamos žodžio“ palyginimas

Kai jie ant manęs supykdavo, aš jiems sakydavau: „Mama pasakė - 20:30...“, tai reikšdavo, kad mano žodis jiems buvo ne mano paties, bet - mamos. Mano paliepimas buvo „Mamos žodis“, einantis per mane. Aš buvau - „Mamos žodis“, o jeigu jie norėtų pakeisti laiką į lovą savu, jie tai turėtų sakyti ne man, nes aš buvau tik tarpininkas.

Prašyti jiems reiktų eiti pas mamą, o ne pas mane. Aš turėjau valdžią perduoti mamos paliepimus. Visa valdžia namuose ir kieme man buvo duota mamos. Mama buvo mano valdžios šaltinis, nes ji man ją suteikė. Tačiau kalbant apie jų ėjimo į lovą laikus ir sezonus, tai vyksta pagal mamos valdžią, o ne pagal mano. Supratote palyginimą?

„Tą dieną jūs manęs (Jėzaus) nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos... juk pats Tėvas jus myli...“ „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite...“ „O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant Žodį lydinčiais stebuklais.“ Jono 16:23-27, Mato 28:18, Morkaus 16:20

(Kai kuriuose vertimuose sakoma „Viešpačiui veikiant su JAIS ir patvirtinant Žodį lydinčiais ženklais...“, tačiau graikiškai sakoma: „Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant Žodį...“ DIDELIS skirtumas. Jis neveikia su mumis, Jis veikia su Tėvo Žodžiu. Mes turime valdžią, o Tėvas turi galią. Kol nesate įsitikinę, kad galia yra pasiekiama iš karto, nebandykite veikti su valdžia.)

Jėzaus vardo galios Šaltinis

Kai skaitome „Viešpaties Žodis“ arba „Dievo (Tėvo) Žodis“, tai yra gramatinė struktūra ir teologinis supratimas. Asmuo vadinamas Žodžiu, paprasčiausiai yra Dievo Tėvo Žodis. Tokia pat prasmė, kaip mano žodis - buvo mamos žodis. Jis Pats - Žodis, gauna Savo galią iš Žodžio Šaltinio – Tėvo.

„Šventasis Tėve, apsaugok juos savo vardo galia, vardo, kurį Man (Jėzui) davei, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena. Kol buvau su jais, aš apsaugojau juos ir jie nepražuvo tuo vardu (Jėzus), kurį man davei.” Jono 17: 11-12 (LBD ekumeninis vertim.; Angl. NIV vertim.)

Pastebite „...vardą, kurį man davei...“, ir greta einantį komentarą – Jėzus pasakė, kad Jo vardas buvo duotas mums, kad mes būtumėm viena. Kaip dažnai Jo vardas yra naudojamas nusistačius vieniems prieš kitus (nors Jo tame nėra)! Liūdna.

Mes naudojame Jo vardą prieš demonus, naudojame Jo vardą dėdami rankas ant ligonių. Tačiau susibūrę šio vardo dėka, kiek kartų pagalvojote, kad mes - turime būti viena. Štai kodėl aš turiu vis iš naujo sakyti namų bažnyčioms, kad kai susirenkate draugėn, neįsivelkite į diskusijas apie jūsų skirtingumą ar apie skirtingus tikėjimus. Jūs susirenkate, kad susitelktumėte į Vieną, jums visiems bendrą. Tas surinkimo žodis yra - bendrystė arba „koinonia“, kas reiškia - bendra arba visi dalykai bendri. Jis yra mūsų dėmesio centras, o ne kažkokie mūsų skirtumai.

Angelai negali naudoti Jėzaus vardo, nes Jis nemirė už juos. Netgi didžiausias iš visų - arkangelas Mykolas, tas kuris saugo Izraelį*, velnią turėjo sudrausti sakydamas: „Tesudraudžia tave Viešpats“.** Angelai neturi Jėzaus vardo valdžios, o žmonės turi, nes Jėzus numirė už mus. *Danieliaus 12:1, **Judo 9

(Nors paprastai dėl nežinojimo, tačiau iš tiesų tai Viešpaties įžeidimas, kai dėl nepaklusnumo tikintieji krikščionys sako demonui: „Tesudraudžia tave Viešpats“. Jėzus sako, kad tai mes, pasinaudodami Jo vardu, turime išvaryti demonus. Šio vardo atsisakymas yra tiesioginis nepaklusnumas Jėzui ir darbo ant kryžiaus įžeidimas. Tai ir savęs pažeminimas, lygtai neturėtumei teisės naudoti šio vardo. Jūs ne angelas – jūs žmogus, taigi naudokite šį vardą ir įsakykite demonams išeiti! Jūs neturite melstis prieš demonus, jūs jiems įsakote išeiti!!!)

Žydams 1:1-3 kalbant apie Jėzų Kristų

„Dievas šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Savo Sūnų... Jis, Tėvo (Dievo) šlovės spindesys ir Jo (Tėvo) esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis Savo (Tėvo) jėgos žodžiu.“

Pastebite, kad tai ne Žodžio galia. Jėzus – Tėvo Žodis, neturi jėgos be Tėvo. Jonas Krikštytojas neturėjo pats iš savęs galios. Mano jėga buvo „Mamytėje“, cha. Jeigu jiems kildavo klausimų kada gultis, aš iš tiesų negalėjau nieko pasakyti. Buvau tik mamos žodis. Kalbėkitės su ja.

Jėzus iš prigimties yra Tėvo Žodis mums – čia atsiskleidžia dar viena klaida, kurios buvome išmokyti ir kuria tikėjome. Čia klaida tai, kad pats Žodis turi jėgą, ir netgi klaida tai, kad paprasčiausiai rašalu ant popieriaus užrašytas Žodis turi galią savyje ir iš savęs, tai – klaidinga. Jeigu rašalo ir popieriaus Žodis turėtų galią savyje ir iš savęs, visi kas tik skaitytų Bibliją būtų išgelbėti. Tačiau taip nėra. Tai jau minėjau anksčiau, šioje serijoje.

Dėl šios klaidos kyla išpažinimai ir žodžio kartojimas 1,000 kartų, viliantis, kad gal būt 1 iš tų kartų „suveiks“. Tas pats ir su demonų išvarinėjimu, dešimtis kartų naudojant Jėzaus vardą. Taip pat dedant rankas ant žmonių, vėl ir vėl sakant, šaukiant, spiegiant Jėzaus vardą. Tas pats ir daug kartų kartojamose maldose. Visa tai parodo, kad tas – besimeldžiantis žmogus, neturi galios. Dar blogiau – neturi tikro tikėjimo tuo galingiausiu vardu. Jis taip pat nesusigaudo ko nori Šventoji Dvasia ir koks tuo metu Jos vedimas. Jeigu susigaudytų, žinotų, kad juda su Dvasia, ir užtektų vieno to vardo paminėjimo, vieno įsakymo, naudojant šį vardą. Ech.

Labai daug krikščionių yra panašūs į tuos Jėzaus paminėtuosius: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.“ Mato 6:7 Jo paminėti pagonys reiškia neišgelbėtus ir garbinančius kitus dievus, ir manančius, kad dievai juos išgirs, jeigu tik jie kalbės garsiai bei pakankamai ilgai. Panašu į paprasčiausią išėjimą į priekį kokiame nors charizminiame susirinkime.

Tačiau jeigu nori šią klaidą nusimesti ir keliauti su Tėvu bei Viešpačiu, tada suvoksi, kad Kristus yra tavyje. Tereikia pakreipti savo mintis į Jį ir Jis jau čia – nereikia šaukti. Kai liausitės manę, kad Dievas Tėvas yra „kažkur tenai“ ir suprasite, kad Jis yra čia pat, kai pradėsite vaikščioti su Juo tiesoje, jums atsivers visai naujas pasaulis.

Įsiklausykite į kitų savo draugų krikščionių, esančių jūsų aplinkoje maldas, arba pasiklausykite internete, arba prisiminkite praeityje įvykusius „išėjimus į priekį“ bažnyčioje, ir pastebėsite, kiek nedaug tikėjimo pačiu galingiausiu vardu jie rodo. Pastebite kaip jie, vietoje to, kad įsiklausytų ko nori Tėvas, įstato savo tikėjimą į formules. Įsiklausius į Tėvą užtenka vieną kartą pasakyti ir išvarysi demoną, arba įsakysi išgijimą. Kaip dažnai prašoma ko nors Jėzaus, o ne Tėvo – nors Jėzus liepė prašyti Tėvo, ir apaštalai tuo sekė.

Priežastis dėl ko jie neturi tikėjimo Jo vardu - tikro apreiškimo apie Jį trūkumas. Jiems trūksta ir Tėvo, iš kurio ateina visi geri dalykai, pažinimo. Pažinkite Tėvą, atpažinkite Jo valią, žinokite kur link Jis nori nukreipti Savo galią, ir TADA - TIK TADA naudositės savo turima valdžia. Pasieksite, kad vyktų Tėvo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Laikotarpis.

Pats Jėzus nėra galios šaltinis – Jis tik Tėvo galios Žodis. Taigi, kad galėtumėte plaukti su Jėzumi ir veiksmingai naudotis mūsų karo ginklais, turite teisingai pažinti Tėvą ir tai, ko Jis nori. Savyje ir iš savęs Jūs neturite galios. Pažinkite Tėvą. Išsiaiškinkite kur link Jis nori kažką nukreipti. Eikite ten, kur kreipia kūno Galva, ir tada Dvasia padarys, kad Tėvo galia tekėtų į tą situaciją. O iki tol užsičiaupkite. Lūkuriuokite prieš Tėvą kol sužinosite, kol pajusite, kad turite judėti tam tikru būdu. Kai suprasite kur yra ramybė, tada sekite ja. Laukite. Lūkuriuokite. Nebijokite tylos.

Jis palaiko dalykus Tėvo galios žodžiu, kaip ir aš kontroliavau savo brolius ir seserį, naudodamasis mamos žodžiu. Aš jiems buvau mamos žodis. Neturėjau galios, tik valdžią, tačiau galia buvo mamos ir valdžia, kurią ji man suteikė, pirmiausia buvo jos. Ji mano paliepimuose galiojo tik su mamos vardu ir pagal tai, kiek tie paliepimai sutapo su mamos valia. Jeigu aš būčiau jiems liepęs atsikelti iki 22:00, tame nebūtų jokios galios, nei valdžios, kadangi mamos galia netekėtų į juos.

Jėzaus galia ir valdžia ateina iš Tėvo. Dar kartą - galia yra Tėvo, kuris davė Sūnui valdžią naudotis ta galia.

Nuo šios vietos pratęsime kitą savaitę, mes keliausime toliau... Kitą savaitę - kaip išlaikyti pusiausvyrą. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Tiesa slypinti už „Stovėjimo ant Žodžio“. 2 dalis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 16 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę pasidalinau „stovėjimo ant Žodžio“ tradicija bei Rašto pavyzdžiais iš Petro ir Pauliaus gyvenimų. Jie „stovėjo“ remdamiesi asmeniniu Viešpaties apreiškimu jų situacijoms ir gyvenimui, o ne naršė po eilutes, ieškodami kas tiktų jų situacijai. Užbaigiau klausdamas, o iš kur Viešpats ėmė savąjį apreiškimą. Tai gali suteikti tam tikrą galvos skausmą, nes mes visi manome, kad Viešpats Jėzus yra apreiškimo šaltinis – bet ar tikrai?

„Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas“ – taip prasideda Izaijo 9:6, viena iš geriausiai atpažįstamų Izaijo pranašysčių duotų apie Viešpatį Jėzų. Atkreipkite dėmesį į dvigubą Mesijo prigimtį – Jis yra duotasis Sūnus, kuris gimė kaip kūdikis. Jis yra 100% Dievas ir 100% žmogus. Ką tai galėtų reikšti?

Faktas, kad Jėzus Kristus yra ir duotasis Sūnus ir gimęs kūdikis, atsispindi ir Jo varde, ir Jo titule. Vardas Jėzus nurodo Jo žmogiškumą. Tai vardas nurodytas Marijai, kuomet kūdikis buvo jos įsčiose. Titulas Kristus reiškia Tėvo Pateptasis. Vadinasi Jis yra Jėzus Kristus – Žmogus ir Dievas.

Buvimas Dievu reiškia, kad Jis egzistavo dar prieš Jam gimstant kūdikiu. Pirmiausia ir svarbiausia - Jis buvo Kristus/Sūnus, vėliau duotas, kad taptų žmogumi Jėzumi. Faktas, kad Dievas Tėvas Jį davė, yra raktas į tą apreiškimą, kurį priimame iš Viešpaties Jėzaus. Mano serijose „AŠ ESU; Kas yra Jėzus ir iš kur Jis kilęs“, smulkiai pasakoju apie Tėvo-Sūnaus santykių kilmę ir Kristaus pasireiškimus Senajame Testamente. Čia pateiksiu pačius įdomiausius dalykus.

Viešpaties Žodžio Supratimas

1 Samuelio 3 skyrius prasideda: „Viešpaties Žodis buvo retas tuo laiku ir atviri regėjimai (K.J. vertimas) buvo reti“. Tokiu būdu nusakomas kontekstas tolimesniems įvykiams. Taip mums paaiškėja, kad Viešpaties apsilankymai vadinami „atvirais regėjimais“ (K.J. vertimas). Vėliau matome, kad Samuelio akys regi natūraliai, bet jis matė ir Viešpatį Jo tikrovėje.

Berniukas Samuelis yra savo lovoje ir girdi balsą, kuris jį šaukia: „Samueli, Samueli.“ Berniukas pakyla iš lovos ir eina pas vyriausiąjį kunigą Elį, įsitikinęs, kad tai jis kviečia. Tačiau Elis jam pasako, kad kvietė ne jis, ir taip atsitinka tris kartus. 7 eilutė įdomi tuo, jog paaiškina kodėl berniukas neatpažino balso: „Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties Žodis.“

Po trečio karto Elis sako Samueliui atsiliepti, kai tas balsas kvies ir pasilikti savo vietoje. Jis taip ir padaro. 10 eilutė teigia: „Viešpats atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip pirma: ‚Samueli, Samueli!‘“ Pastebite – Viešpats atėjo ir atsistojo, kaip darė praeitais kartais. Kas tas Viešpats, kuris tą naktį atėjo į Samuelio miegamąjį?

21 eilutė mums sako: „Viešpats ir toliau pasirodydavo Šilojuje, kur apsireikšdavo Samueliui, kaip Viešpaties Žodis.“

Samuelis tiesia kelią

Samuelis buvo pranašas Izraelyje Teisėjų laikais, taip vadinasi ir knyga. Teisėjų laikai prasidėjo po Jozuės mirties, iki Sauliui tampant karaliumi. Samuelis buvo paskutinysis teisėjas, tai jis patepė Saulių, o vėliau ir Dovydą, karaliais. Kitais Teisėjų laiko teisėjais buvo Debora, Samsonas ir Gideonas.

Samuelis, būdamas pranašu arba vadinamuoju - Regėtoju*, įsteigė Izraelio karaliaus titulą. Jis tapo visų pranašų, kuriuos Izraelis turėjo, pavyzdžiu. Viešpats su šiuo pirmuoju pranašu elgėsi taip pat, kaip ir su visais kitais Senojo Testamento pranašais. Štai kodėl išsireiškimas „Viešpaties Žodis“ pasirodė Samueliui yra svarbus. (*1 Samuelio 9:9,13)

Kiti „Viešpaties Žodžio“ paminėjimai

Samuelis jam pasirodžiusį Viešpatį pažino kaip Viešpaties Žodį. Tai yra Sūnaus, kuris turi būti mums duotas – Kristaus pasirodymas. Pirmiausia ir svarbiausia ką turime suprasti, kad Jis yra Dievo Tėvo Žodis. Viešpaties (Dievo Tėvo) Žodis žmonėms. Jėzus nėra nei „atskiras“ Asmuo, nei sąvoka. Jo Žodžiai nėra užrašyti rašalu ant popieriaus kaip atskiros eilutės – jie kyla iš Žodžio, o tas Žodis kyla iš Tėvo.

Po Samuelio Viešpats pasirodė ir jo įpėdiniams, taip pat kaip Viešpaties Žodis. Kai skaitote „Viešpaties Žodis atėjo pas...“ yra gyvybiškai svarbu suprasti, kad tai Viešpaties Žodžio Asmuo – Kristus. Kaip to įrodymą pamatysite, kad po šios frazės, pranašas sako: „Jis jiems kalbėjo“, arba „Jis pasirodė", arba pranašas kažką matė.

Įsižiūrėkime į...

„Jeremiją... pas kurį atėjo Viešpaties Žodis...Viešpaties Žodis atėjo pas jį ir pasakė Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave... Tada Viešpats ištiesė savo ranką ir, palietęs mano lūpas, tarė man...“ 1:1-9 (K.J. vertim.; LDB vertim.)

„Viešpaties Žodis, kuris atėjo pas Ezekielį... Aš mačiau iš šiaurės kylantį viesulą ir debesis, aplinkui liepsnojo ugnis...“ (Jo regėjimas apie sostą ir cherubus) Ezekielio 1 skyrius (Angl. vertim.)

„Viešpaties Žodis, atėjęs pas Michėją ...kurį jis matė apie Samariją ir Jeruzalę...“ Michėjo 1:1-2 (K.Burbulio vertim; angl. vertim.)

„...Viešpaties Žodis atėjo pas Zachariją, sakydamas...“ Zacharijo 1 (LDB; Angl. vertim), kuriame jis aprašo regėjimus (beveik visoje savo knygoje)

Kaip jau anksčiau minėjau, nenoriu leistis į smulkmenas, o jeigu norite gauti daugiau informacijos, galite pasiklausyti mano išleistų serijų „AŠ ESU“. Suvokiame, kad pradedant nuo Samuelio, Kristaus, kaip Viešpaties Žodžio, pasirodymas pranašams yra svarbus.

Jono 1:1-14: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“

„Žodis“, apie kurį jis kalba yra tas Viešpaties Žodis, pasirodęs pranašams, ir galiausiai, per amžius rodydamasis pranašams, dabar ‚tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.‘ OHO. Jis yra Tėvo Žodis žmogui – kol kas tik išskirtiniams pranašams ir Senojo Testamento žmonėms. Tačiau Jis tapo žmogumi mums visiems.

O tai reiškia...

Viešpaties Žodžio Asmuo, Tėvo Žodžio Asmuo – tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Adomui Edeno Sode Jis buvo Viešpats Dievas. Abraomui Jis buvo Jehovah Nissi (vėliava) ir Rafa (gydytojas) – tačiau prieš Samuelį visi šie pasirodymai buvo unikalūs ir pritaikyti konkrečiai situacijai. Prabėgus amžiams Jis pasirodė Samueliui, kaip visų Savo charakterių ir dar daugiau - apreiškimų santrauka. Kaip Viešpaties (Tėvo) Žodžio visuma žmogui.

Samueliui, bendrai Jis atsiskleidė kaip Viešpaties (Tėvo) Žodis. Tada, kai Jis užsimezgė Marijos įsčiose, TAI buvo apibendrinta kaip Tėvo Žodis, kaip Tėvo ŽINIA – Žemėje ramybė ir gera valia žmonėms.

Tai nėra ramybė iš žmogaus žmogui, bet iš Dievo Tėvo, kurio gerą valią žmonėms patvirtino angelų armija pasirodžiusi piemenims. Jo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Nuostabu. Taigi, kaip matome „stovėjimas ant Žodžio“ nėra kokios tai eilutės, ant kurios galėtum stovėti išsirinkimas. Per amžius, kaip pavyzdžiai mums, vyrai ir moterys, gavę specifinį Viešpaties Žodį, atsakantį į jų situaciją. Naujajame Testamente pavyzdžiais matome Paulių ir Petrą.

Kitą savaitę daugiau pavyzdžių iš Naujojo Testamento apie Viešpaties, kuris atėjo, kad taptų tuo žmogumi, Žodį. Taip pat iš kur Jis gauna Savo „žodžius“ mums... Kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Tiesa slypinti už „Stovėjimo ant Žodžio“. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 9 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Vieną dieną, grįžusi iš bažnyčios namo mama, kambaryje pamatė savo mažametį berniuką, abiem kojomis atsistojusį ant savo Vaikų Biblijos. Ištiesęs į šalis rankas, jis bandė išlaikyti pusiausvyrą. Pamačiusi tokį vaizdą, mama paklausė, ką jis čia darantis. O jis atsakė, kad meldžia dviračio, mat jo vaikų bažnyčios pastorius sakė, kad jei nori, jog į tavo maldas būtų atsakyta, turi stovėti ant Žodžio, todėl dabar jis tai ir daro. „Mama, gal žinai kiek laiko man reikės stovėti ant Žodžio, kol Dievas duos man dviratį?“

Pereidama nuo juokingų iki tragiškų rezultatų, tokiais laipsniais didžioji dalis krikščioniškos kultūros persiskverbė „Stovėti ant Žodžio“ išsireiškimu. Kai kuriuose sluoksniuose paklausus žmonių kaip jie laikosi, gauni atsakymą: „O, žinai, vis dar stoviu ant Žodžio“, lyg tai būtų koks nors emocinės ir dvasinės sveikatos matas.

Įveskite žmonių tradicijas

Ar galia slypi ant popieriaus rašalu parašytoje eilutėje? Ne. Jeigu pati Biblija turėtų galią, tai kiekvienas kuris ją skaito būtų išgelbėtas. Tačiau visi žinome, kad taip nėra. Kas gi Bibliją padaro tokia galinga? Tai daugiau nei joje esančios sąvokos, tai Šventoji Dvasia atgaivina puslapyje esančius žodžius. Be Šventosios Dvasios, atgaivinančios tuos žodžius, tai tik knyga vadinama Biblija.

Taigi jeigu „stovite“ ant eilutės be Šventosios Dvasios paraginimo, kad ta eilutė skirta jums, stovite tik ant rašalo ir popieriaus. Štai toks yra sprendimas.

Iki 300-ųjų metų pabaigos nebuvo jokio Naujojo Testamento „ant kurio galėjai stovėti“. Tik praėjus kokiems 250 metų nuo tų įvykių, atsirado galimybė apie juos skaityti mūsų Naujajame Testamente. Apaštalai Paulius, Petras, Jokūbas, Jonas ir Judas kūrė bažnyčią namuose ir rašė laiškus žmonėms besirenkantiems namų bažnyčioje. Jie neturėjo jokių kitų užrašytų knygų tik tas - nuo Pradžios iki Malachijo, nes dar niekas nebuvo parašęs apie Jėzaus gyvenimą. O apaštalų laiškus buvo imta perrašyti tik tada, kai juos pradėjo skaityti (namuose besirenkančiose) bažnyčiose.

Paulius savo laiške, rašęs imtis visų Dievo ginklų ir stovėti, išstovėti prieš velnio klastas, dabar tai yra Efeziečiams 6:13-14, niekada nesakė „Stovėti ant Žodžio“. Mūsų išstovėjimas yra prieš priešo planus. Šiuos, Paulius parašytus žodžius, 1980‘ais iškreipė „Tikėjimo žodžio“ judėjimas. Tada buvo mokoma kaip „stovėti ant žodžio“ ir dauguma krikščionių, manančių, kad kalba eina apie skyrių ir eilutę, jas kartodavo. Bet taip yra neteisinga. Reikia štai kaip:

„Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas... Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju... Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti...“ Efeziečiams 6:11-13, mes išstojame prieš šėtono planus. Kaip?

Ant KO mes stovime? Tiesa rašte

Apaštalų darbų 13:45-48, Paulius ir Barnabas moko apie Jėzų, bet jiems stipriai priešinasi netikintys miesto žydai, tada Paulius pareiškia:

„Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis. Bet kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai štai mes kreipiamės į pagonis. Nes taip mums liepė Viešpats: ‘Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių’“

Žodis, kurį Pauliaus teigimu Viešpats jam pasakė ir kurį jis čia cituoja, yra apie Mesiją, iš Izaijo pranašystės (Iz 49:6). Viešpats iškėlė šią eilutę, kad pasakytų Pauliui, jog tai tinka ir jam. Paulius neatsivertė Izaijo knygos ir neieškojo eilutės, tinkančios jo gyvenimui ar situacijai. Taip pat jis necitavo to iš atminties, ar iš ryto skaitinių. Tą žodį jam pasakė Viešpats.

TAIP mes stovime. Mes stovime ant šviežio apreiškimo, kuriuo Viešpats mums prakalba mūsų situacijoje. Viešpats kalba mums ir iškelia eilutes, apreiškia, kad ta eilutė skirta mums. Ne MES priimame tą sprendimą.

Ypatingos eilutės apreiškimas iš Viešpaties – tai apreiškimas iš dangaus ir pragaro vartai negali išsilaikyti prieš apreiškimą iš dangaus. Paulius nenaršė po visą Senąjį Testamentą, norėdamas rasti eilutę, „ant kurios galėtų stovėti“. Jis gavo iš Viešpaties apreiškimą. Norėdami tai gauti, turite pažinti Viešpatį, vaikščioti su Juo ir melstis už savo situaciją, kol gausite „Žodį“. Neskubėkite pasinaudoti kasdieninėmis savo eilutėmis, iš atminties – mat kartais jos tinka – kol Viešpats neprakalbo, neparodė, neapreiškė, neperteikė, kad tai skirta jums.

Jono 21:18, Jėzus pranašauja Petrui kokiu būdu jis mirs: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori“. Apaštalas Jonas 19 eilutėje priduria: „Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ “ Pastebėkite, Jėzus sako, kad pasenęs jis bus nukryžiuotas – tai svarbu.

Po kokių 10 ar daugiau metų, Apaštalų 12 skyrius prasideda nuo fakto konstatavimo, kad Erodas kalaviju nukirsdino Jokūbą, Jono brolį ir, su ta pačia intencija suėmė Petrą. Tačiau Petras vis dar jaunas vyras, o nukirsdinimas nėra nukryžiavimas. Tikiu, kad 7 eilutėje, dėl to Petras ir miegojo taip giliai, jog angelas turėjo jam suduoti, kad jį prižadintų. (Graikiškai „suduoti“: pataxas, toks pat žodis, kaip ir širdies plakimas, smūgiuoti, daužyti). Petras buvo giliai įmigęs.

Žodis, ant kurio Petras „stovėjo“, buvo prieš 10 metų Viešpaties duotas apreiškimas, kad kai jis pasens, bus nukryžiuotas. Vėliau gyvenime, savo paskutiniame laiške, mums tai - 2 Petro 1:14-15, jis pasakė: „Žinau, kad greitai ateis mano palapinės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus man apreiškė. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus, jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti.“

Petrui, Apaštalų darbų 12 skyriuje, buvo visiškai aišku kaip jis mirs - ne nuo kalavijo ir ne tada, kai jis vis dar jaunas. Jis ramiai miegojo, kadangi „stovėjo“ ant Žodžio. Paulius „stovėjo“ ant tokio pat, asmeniškai iš Viešpaties gauto žodžio, kuris nukreipė jo dėmesį į pagonis.

Savo situacijoje mes stovime ant asmeninio apreiškimo. Štai taip viskas vyksta. Kalbant apie dabartinę jūsų situaciją – liaukitės vis ką nors darę, išplėškite laiko buvimui su Juo (šlovinkite, o tada ramiai pasilikite JO akivaizdoje, toks mano pasiūlymas) ir leiskite Jam suteikti jums žodį apie jūsų situaciją. Tačiau čia iškyla klausimas, iš kur Jėzus gauna apreiškimą?

Tai lieka kitai savaitei. Kol kas tiek. Būkite palaiminiti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com