John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 5 d.,
Sveiki visi,
Vieną vėlyvą
žiemą moteris, aktyviai dalyvavusi charizmatinės kongregacijos veikloje, ėmė
atrasti savo tikėjimo žydiškas šaknis. Ji taip džiaugėsi, sužinojusi apie 7
žydų šventes (6 šventes ir 1 pasninką), kurias Dievas davė Izraeliui, ir jai
tai buvo visai nauja, tad ji buvo lyg vaikas saldumynų parduotuvėje. Kadangi
Prisikėlimo šventė išpuolė ankstyvą pavasarį, ji džiūgavo galėsianti švęsti
savo pirmąją Paschą Seder ir atrasti visas tenai paslėptas prasmes apie Mesiją,
ji ėmė lankyti mokymus, kurie buvo susitelkę į žydiškas tikėjimo šaknis.
Tą pavasarį
ir vasaros pradžioje ji ėmė lankytis vietinėje Mesijinėje bendruomenėje,
dalyvauti penktadienio vakaro Šabate ir šeštadienio pamaldose. Jos apsilankymai
Sekmadieniais bažnyčioje tapo nereguliarūs, bet ji buvo įsitikinusi, kad yra
teisi dėl visų tų žydiškų dalykų, o visi jos draugai turi mažiau pažinimo.
Išoriškai ji nebuvo arogantiška, tik jautė, kad turi kažką, ko kitiems trūksta,
o vėliau ir pripažino, kad žvelgė į juos, kaip mažiau dvasingus.
Posūkis
Nors ji tai
darė labai neužtikrintai, kadangi bet koks Viešpaties apreiškimas apie
žydiškumą, versdavo ją tyrinėti visa, kuo ji iki šiol tikėjo, ir ji bijojo savo
tikėjime „suklysti“. Ji niekada neatsisėdo su draugu ir nepaklausė: „Ar tai, ko
išmokau, yra teisinga Naujojo Testamento šviesoje?“, kai jai kildavo panašių
klausimų, ji sugrįždavo pas savo mokytoją (Rabiną) mesijinėje bendruomenėje,
kad jai išaiškintų. Jie studijavo (pavyzdžiui) Laišką Galatams, tačiau mokymas
skyrėsi nuo to, ko ji buvo išmokusi anksčiau. Ji buvo pasimetusi, ir nors ne
viską suprato, ką jie sako, tačiau visa kita buvo taip „teisinga“, kad ji su
tuo sutiko.
Netrukus jos
draugai pastebėjo, kad tapo neįmanoma su ja bendrauti dėl jos naujai atrasto
žydiško tikėjimo. Baigėsi atpalaiduojantys susibėgimai prie kavos ar arbatos,
kalbantis apie gyvenimą ir vaikus, ką Viešpats daro kiekvieno iš jų gyvenime tą
dieną ir tą savaitę.
Pokalbiai
būdavo vienpusiški, įtempti, bandant primesti vienokią ar kitokią informaciją,
kurią ji sužinojo Mesijinėje Biblijos mokykloje ar pamaldose. Kuo labiau ji
susijungdavo su naujais draugais iš mesijinės bendruomenės, tuo labiau tolo nuo
savo senųjų draugų.
Jai patiko
ceremonija Mesijinėje bažnyčioje su Žodžio atnašavimo procesija, giesmės su
žydišku ritmu ir žodžiais, bei vidinis įsitikinimas, kad kuo daugiau ji sužinos
apie žydiškas tikėjimo šaknis, tuo labiau priartės prie Dievo, tuo labiau
subręs savo tikėjime.
Pateisinti savo tikėjimą arba atversti
savo draugus?
Atrodydavo,
kad ji visada bando pateisinti savo naujai atrastą tikėjimą prieš juos arba
atversti juos į savo mąstymo būdą. Jie tik bandydavo pakalbėti su savo drauge
prie kavos, ką Viešpats daro jų gyvenimuose, tačiau ji atrodo nebeturėjo tikro
ryšio su Viešpačiu nei su Tėvu, tai greičiau buvo santykis su Senuoju
Testamentu ir tradicijomis, o ne su Viešpačiu Jėzumi.
Jos draugai
džiaugėsi, kad ji tiek daug mokosi, tačiau bėgant laikui, jos draugai
pastebėjo, kad jie stipriai paaugo Viešpaties charakteryje ir subrendo per
šiuos metus, tuo tarpu jų Mesijinė draugė atrodo įstrigo savo tikėjime su
nepasitenkinimo jausmu, netgi baime, kad jeigu ji nepadarys to ar ano, nusidės
arba nuvils Viešpatį. Ji prarado intymumą, kurį kažkada turėjo su savo draugais
iš bažnyčios, kurią ilgai lankė ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Ji atrado,
kad visai nebeturi artimų draugų.
Tai dilema
Aš galėčiau
pasakoti istoriją po istorijos, sudarytas iš panašių situacijų, kuri aprašyta
aukščiau, ir nors keistųsi veikėjai ir skirtųsi detalės, pagrindas yra toks pat
– kaip ne-žydai (pagonys) tikintieji gali būti žydais?
Mačiau, kaip
pusiausvyrą išlaikanti santuoka tampa neišlaikanti pusiausvyros, kai vienas
sutuoktinis visa širdimi nueidavo į Mesijinį tikėjimą, o kitas pasilikdavo savo
pagoniškoje charizmatinėje ar kitoje bažnyčioje. Mačiau, kaip žmonės tapdavo
patys sau dvasinėmis salomis, nes jie arba palikdavo bažnyčias arba jų
paprašydavo jas palikti dėl įtampos atsiradusios jų santykiuose su pastoriais
ir žmonėmis iš jų bažnyčios, panašios į tas, kurias aprašiau aukščiau. Sutikau
pastorių, nenoriai pasiduodančių valingiems bažnyčios nariams, kurie su
malonumu nori dalintis pamaldose savo tikėjimo žydiškumu, ir ko pastorius (kaip
jie mano) nežino, ir dar daug kitų dalykų.
Šiek tiek istorijos
Per visą
Izraelio istoriją pagonys (ne žydų tautybės žmonės) atsiversdavo į judaizmą ir
būdavo priimami į sandorą su Dievu. Šie atsivertėliai tapdavo pilnai žydais.
Senajame Testamente yra žymių pavyzdžių, bet aš čia dėl vietos stokos paminėsiu
tik 2.
Pirma yra
moabietė moteris Rahaba, Jericho prostitutė, kuri apsaugojo Izraelio žvalgus
savo namuose ant Jericho sienos ir nuleido raudoną virvę (raudona spalva
simbolizuoja atpirkimą), taip ji ir jos šeima nežuvo, kai visa kita sienos
dalis aplink jos namus sugriuvo. Jozuės 6:25 sakoma, kad Jozuė išgelbėjo ją,
jos tėvo šeimyną, ir visą jos turtą, o ji apsigyveno Izraelyje. Tai visa, ką
mums pasako Jozuės knyga, kas jai nutiko Senajame Testamente.
TAČIAU Mato
1:5, mums yra pateikiama Juozapo genealogija (Marijos genealogija yra užrašyta
Evangelijoje pagal Luką), ir čia yra parašyta, kad Rahaba ištekėjo už žydo
vardu Salmonas (sal-mon), ir jie susilaukė sūnaus vardu Boazas. (Taip pat
paskaitykite Rutos 4:21-22)
Boazas užaugo
ir jam gerai sekėsi, tik vieną dieną jis pastebėjo moabitę moterį, nematytą
tame regione, vardu Rūta, kuri, kaip ir jo motina buvo atsivertusi į judaizmą.
Taigi, jam nekilo jokių abejonių, kad įsimylėtų Rūtą, kadangi ji buvo kilusi iš
tos pačios šalies, kaip ir jo motina, ir kaip jo motina įtikėjusi Izraelio
Dievu. Jie susituokė ir jiems gimė sūnus vardu Obedas, kuriam gimė Jesė, o šiam
gimė Dovydas. Taip išeina, kad Dovydo seneliais buvo Boazas ir Ruta. Dovydo
proseneliais – Salmonas ir Rahaba. (Dabar supratote, kodėl Rūtos knyga yra
Biblijoje).
Netgi iki
Sekminių Apaštalų Darbų 2 skyriuje kažkas liudijo, kad įvykis buvo „proseltyes“
– pagonių atsivertimas į judaizmą. (2:10) Jie tapo žydais, patikėję Izraelio
Dievu, nors ir buvo gimę pagonių tautose. Tai Senojo Testamento laikai, prieš
Sekmines. Ar ir mes turime elgtis tokiu pat būdu mūsų dienomis? Pratęsime apie
tai kitą savaitę, kol kas. Būkite palaiminti.
Iki tada! Būkite
palaiminti!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius
e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.