Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2018 m. vasario 14 d., trečiadienis

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 1 dalis. Nuslydimas

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 5 d.,

Sveiki visi,
Vieną vėlyvą žiemą moteris, aktyviai dalyvavusi charizmatinės kongregacijos veikloje, ėmė atrasti savo tikėjimo žydiškas šaknis. Ji taip džiaugėsi, sužinojusi apie 7 žydų šventes (6 šventes ir 1 pasninką), kurias Dievas davė Izraeliui, ir jai tai buvo visai nauja, tad ji buvo lyg vaikas saldumynų parduotuvėje. Kadangi Prisikėlimo šventė išpuolė ankstyvą pavasarį, ji džiūgavo galėsianti švęsti savo pirmąją Paschą Seder ir atrasti visas tenai paslėptas prasmes apie Mesiją, ji ėmė lankyti mokymus, kurie buvo susitelkę į žydiškas tikėjimo šaknis.


Tą pavasarį ir vasaros pradžioje ji ėmė lankytis vietinėje Mesijinėje bendruomenėje, dalyvauti penktadienio vakaro Šabate ir šeštadienio pamaldose. Jos apsilankymai Sekmadieniais bažnyčioje tapo nereguliarūs, bet ji buvo įsitikinusi, kad yra teisi dėl visų tų žydiškų dalykų, o visi jos draugai turi mažiau pažinimo. Išoriškai ji nebuvo arogantiška, tik jautė, kad turi kažką, ko kitiems trūksta, o vėliau ir pripažino, kad žvelgė į juos, kaip mažiau dvasingus.

Posūkis
Nors ji tai darė labai neužtikrintai, kadangi bet koks Viešpaties apreiškimas apie žydiškumą, versdavo ją tyrinėti visa, kuo ji iki šiol tikėjo, ir ji bijojo savo tikėjime „suklysti“. Ji niekada neatsisėdo su draugu ir nepaklausė: „Ar tai, ko išmokau, yra teisinga Naujojo Testamento šviesoje?“, kai jai kildavo panašių klausimų, ji sugrįždavo pas savo mokytoją (Rabiną) mesijinėje bendruomenėje, kad jai išaiškintų. Jie studijavo (pavyzdžiui) Laišką Galatams, tačiau mokymas skyrėsi nuo to, ko ji buvo išmokusi anksčiau. Ji buvo pasimetusi, ir nors ne viską suprato, ką jie sako, tačiau visa kita buvo taip „teisinga“, kad ji su tuo sutiko.

Netrukus jos draugai pastebėjo, kad tapo neįmanoma su ja bendrauti dėl jos naujai atrasto žydiško tikėjimo. Baigėsi atpalaiduojantys susibėgimai prie kavos ar arbatos, kalbantis apie gyvenimą ir vaikus, ką Viešpats daro kiekvieno iš jų gyvenime tą dieną ir tą savaitę.

Pokalbiai būdavo vienpusiški, įtempti, bandant primesti vienokią ar kitokią informaciją, kurią ji sužinojo Mesijinėje Biblijos mokykloje ar pamaldose. Kuo labiau ji susijungdavo su naujais draugais iš mesijinės bendruomenės, tuo labiau tolo nuo savo senųjų draugų.

Jai patiko ceremonija Mesijinėje bažnyčioje su Žodžio atnašavimo procesija, giesmės su žydišku ritmu ir žodžiais, bei vidinis įsitikinimas, kad kuo daugiau ji sužinos apie žydiškas tikėjimo šaknis, tuo labiau priartės prie Dievo, tuo labiau subręs savo tikėjime.

Pateisinti savo tikėjimą arba atversti savo draugus?
Atrodydavo, kad ji visada bando pateisinti savo naujai atrastą tikėjimą prieš juos arba atversti juos į savo mąstymo būdą. Jie tik bandydavo pakalbėti su savo drauge prie kavos, ką Viešpats daro jų gyvenimuose, tačiau ji atrodo nebeturėjo tikro ryšio su Viešpačiu nei su Tėvu, tai greičiau buvo santykis su Senuoju Testamentu ir tradicijomis, o ne su Viešpačiu Jėzumi.

Jos draugai džiaugėsi, kad ji tiek daug mokosi, tačiau bėgant laikui, jos draugai pastebėjo, kad jie stipriai paaugo Viešpaties charakteryje ir subrendo per šiuos metus, tuo tarpu jų Mesijinė draugė atrodo įstrigo savo tikėjime su nepasitenkinimo jausmu, netgi baime, kad jeigu ji nepadarys to ar ano, nusidės arba nuvils Viešpatį. Ji prarado intymumą, kurį kažkada turėjo su savo draugais iš bažnyčios, kurią ilgai lankė ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Ji atrado, kad visai nebeturi artimų draugų.

Tai dilema
Aš galėčiau pasakoti istoriją po istorijos, sudarytas iš panašių situacijų, kuri aprašyta aukščiau, ir nors keistųsi veikėjai ir skirtųsi detalės, pagrindas yra toks pat – kaip ne-žydai (pagonys) tikintieji gali būti žydais?

Mačiau, kaip pusiausvyrą išlaikanti santuoka tampa neišlaikanti pusiausvyros, kai vienas sutuoktinis visa širdimi nueidavo į Mesijinį tikėjimą, o kitas pasilikdavo savo pagoniškoje charizmatinėje ar kitoje bažnyčioje. Mačiau, kaip žmonės tapdavo patys sau dvasinėmis salomis, nes jie arba palikdavo bažnyčias arba jų paprašydavo jas palikti dėl įtampos atsiradusios jų santykiuose su pastoriais ir žmonėmis iš jų bažnyčios, panašios į tas, kurias aprašiau aukščiau. Sutikau pastorių, nenoriai pasiduodančių valingiems bažnyčios nariams, kurie su malonumu nori dalintis pamaldose savo tikėjimo žydiškumu, ir ko pastorius (kaip jie mano) nežino, ir dar daug kitų dalykų.

Šiek tiek istorijos
Per visą Izraelio istoriją pagonys (ne žydų tautybės žmonės) atsiversdavo į judaizmą ir būdavo priimami į sandorą su Dievu. Šie atsivertėliai tapdavo pilnai žydais. Senajame Testamente yra žymių pavyzdžių, bet aš čia dėl vietos stokos paminėsiu tik 2.

Pirma yra moabietė moteris Rahaba, Jericho prostitutė, kuri apsaugojo Izraelio žvalgus savo namuose ant Jericho sienos ir nuleido raudoną virvę (raudona spalva simbolizuoja atpirkimą), taip ji ir jos šeima nežuvo, kai visa kita sienos dalis aplink jos namus sugriuvo. Jozuės 6:25 sakoma, kad Jozuė išgelbėjo ją, jos tėvo šeimyną, ir visą jos turtą, o ji apsigyveno Izraelyje. Tai visa, ką mums pasako Jozuės knyga, kas jai nutiko Senajame Testamente.

TAČIAU Mato 1:5, mums yra pateikiama Juozapo genealogija (Marijos genealogija yra užrašyta Evangelijoje pagal Luką), ir čia yra parašyta, kad Rahaba ištekėjo už žydo vardu Salmonas (sal-mon), ir jie susilaukė sūnaus vardu Boazas. (Taip pat paskaitykite Rutos 4:21-22)

Boazas užaugo ir jam gerai sekėsi, tik vieną dieną jis pastebėjo moabitę moterį, nematytą tame regione, vardu Rūta, kuri, kaip ir jo motina buvo atsivertusi į judaizmą. Taigi, jam nekilo jokių abejonių, kad įsimylėtų Rūtą, kadangi ji buvo kilusi iš tos pačios šalies, kaip ir jo motina, ir kaip jo motina įtikėjusi Izraelio Dievu. Jie susituokė ir jiems gimė sūnus vardu Obedas, kuriam gimė Jesė, o šiam gimė Dovydas. Taip išeina, kad Dovydo seneliais buvo Boazas ir Ruta. Dovydo proseneliais – Salmonas ir Rahaba. (Dabar supratote, kodėl Rūtos knyga yra Biblijoje).

Netgi iki Sekminių Apaštalų Darbų 2 skyriuje kažkas liudijo, kad įvykis buvo „proseltyes“ – pagonių atsivertimas į judaizmą. (2:10) Jie tapo žydais, patikėję Izraelio Dievu, nors ir buvo gimę pagonių tautose. Tai Senojo Testamento laikai, prieš Sekmines. Ar ir mes turime elgtis tokiu pat būdu mūsų dienomis? Pratęsime apie tai kitą savaitę, kol kas. Būkite palaiminti.

Iki tada! Būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą