Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 3 dalis. Kas paskelbė verdiktą

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 19 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę mes baigėme Apaštalų darbų 15 skyriaus viduryje, skaitydami apie susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas pagonių, įtikėjusių į Žydų Mesiją, likimas. Petras paliudijo, kad būtent pats Dievas pradėjo darbą tarp pagonių ir Jis neuždėjo jokių reikalavimų Kornelijaus namams, o visai paprastai suteikė jiems Šventąją Dvasią lygiai taip pat, kaip ir žydams. Ir kas jie tokie, kad ką nors pridėtų ar atimtų nuo to, ką pradėjo pats Dievas? Ar gali jie pagerinti tai, ką Dievas jau padarė, versdami pagonis laikytis taisyklių bei nuostatų?

Paulius ir Barnabas sekė tuo, ką Dievas jau pradėjo. Petras teigė, kad Senojo Testamento įstatymas buvo jungas, kurio nei jie, nei jų tėvai negalėjo panešti, ir klausė, kodėl jie nori tą jungą uždėti ant įtikėjusių pagonių, kai pats Dievas jau davė jiems Šventąją Dvasią? Ką gali pridėti taisyklės, jeigu Dievas jau gyvena juose.

Nutarimą paskelbė Jokūbas

Jokūbas, Viešpaties brolis, minimas Mato 13:55, tapo šio požiūrio gynėju bei skelbėju. Jokūbas ir kitas Viešpaties brolis, vardu Judas, parašė Jokūbo ir Judo laiškus Naujajame Testamente. Apd 12:2 mums pasakyta, kad Jono brolis Jokūbas buvo karaliaus Erodo nukirsdintas.

Atkreipkite dėmesį į balansą, kurio laikėsi apaštalai darydami šį sprendimą. Jeigu jūs klausotės manęs, ar skaitote mano publikacijas, jūs labai gerai žinote, ką aš nuolatos kartoju, kad Dvasia ir Žodis sutinka. Jei jūs manote, kad Dvasia kažką daro, tuomet jūs turite rasti tai Žodyje ir istorijoje. Jeigu jūs galvojate, kad radote apreiškimą Žodyje, jūs taip pat turite matyti Dvasią veikiančią Kristaus kūne istorijos eigoje. Jei vienas ar kitas neatitinka, jums reikia keisti tai, kuo tikite, nes tai įrodymas, jog kažkas tame neteisinga!

Petro, Pauliaus ir Barnabo liudijimai rodė, ką jie manė, jog Šventoji Dvasia daro tarp pagonių. Jokūbas susirūpino, ar tai galima patvirtinti Žodžiu. Būtent taip jie galės nustatyti, ar tai veikia Dievas, ar ne. Štai kodėl Jokūbas pradeda kalbą susirinkime Apaštalų darbų 15 skyriuje:

„Vyrai broliai, paklausykite manęs! Simonas papasakojo, kaip Dievas pirmą kartą aplankė pagonis, kad išsirinktų iš jų savo vardui žmones. Čia dera pranašų žodžiai, kaip parašyta… Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti, o tik jiems parašyti, jog susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo. Juk Mozė kiekviename mieste nuo senų laikų turi savo skelbėjų ir kas sabatą yra skaitomas sinagogose“.

Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu: Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą … Jiems įteikė tokį raštą:

„Apaštalai, vyresnieji ir broliai siunčia sveikinimą broliams, kilusiems iš pagonių Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje. Sužinoję, kad kai kurie iš mūsų nuvykę savo kalbomis sukėlė jums nerimo ir sujaukė jūsų sielas, liepdami apsipjaustyti ir laikytis (Mozės) įstatymo...

Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. (Apd 15:12-31)

Pastaba apie „sielų sujaukimą“. Graikiškas žodis „sujaukimas“ yra „anaskeuazontes“ neigiama prasme reiškiantis išardyti dalykus, kurie jau buvo tvarkingai išdėstyti – taip sujaukiant, išardant, iškraipant, sunaikinant, pašalinant, patraukiant iš vietos, pertvarkant, sugadinant. Kituose to laikotarpio papirusų raštuose šis žodis buvo vartojamas prasme „subankrutuoti“. Jokūbas sako, jog reikalavimo, kad pagonys turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo, rezultatas yra sielų sujaukimas, bankrotas; tai negatyviai sujaukia sielą (protą, emocijas) ir veda į iškrypimą. Brangieji, tai jo žodžiai, o ne mano. Toks buvo Naujojo Testamento autorių sprendimas. Pamąstykime apie jų sprendimo svorį. Jie parašė Naująjį Testamentą Apaštalų darbų 15 skyriaus kontekste. Visas šio pasakymo supratimas ir laiškas Galatams kilo iš šio sprendimo.

Ką reiškia jų sprendimas.

Iškilo klausimas, ar tikintieji iš pagonių turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo? Jų atsakymas buvo „ne, jie neturi“, tačiau savo išgelbėjimą jie turi įrodyti atsisakydami buvusių pagoniškų praktikų. Randame 4 nurodymus: susilaikyti nuo stabmeldystės, pasmaugtų gyvulių mėsos, kraujo ir seksualinės nuodėmės. Jie buvo įpratę garbinti stabus, buvo aukojami gyvuliai, kurie buvo pasmaugiami pagonišku būdu, o ne papjaunami, kai kraujas nuteka perpjaunant veną. Pagonys gerdavo aukojamų gyvulių kraują ir ištvirkavo su šventyklos prostitutėmis. Taigi, jums nereikia paklusti Mozės įstatymui, tik įrodyti savo tikėjimą Viešpačiu paliekant savo ankstesnį pagonišką gyvenimo būdą.

Jums neprivaloma laikytis Mozės įstatymo, bet turite kardinaliai pakeisti savo gyvenimo būdą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką Jokūbas pasakė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ - jie tik pakluso tam, ką Šventoji Dvasia padarė aiškiu, ir tas Dievo veiksmas gali būti rastas Žodyje. Taigi byla užbaigta, reikalas išspręstas.

Šiandien, jeigu mums patinka Žydų šventės, mes galime pasirinkti žiūrėti į Paulių.

Paulius buvo žydu nuo gimimo, tačiau tarnavo pagonims. Jo žydiškos šaknys vis dar jam buvo svarbios. Apaštalų darbų knygoje mums pasakyta, kad Paulius per Sekmines planavo būti Jeruzalėje.

„ir atsisveikindamas tarė: „Aš būtinai turiu: praleisti ateinančią šventę Jeruzalėje.“ (Apd 18:21) „... Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.“ (Apd 20:16 – parašyta maždaug 60 metais po Kristaus. Tai kaip buvo prieš 30 metų Apaštalų darbų 2 skyriuje Sekminių dieną, taip kaip ir mūsų dienomis, aišku, kad ten buvo žydai susirinkę švęsti iš visos Jeruzalės. Bet ten turėjo būti ir žydai įtikėję Jėzų ir tai pat tikintieji Jėzumi iš pagonių – ir ta diena reiškė skirtingus dalykus visoms trims grupėms.

Paulius šventė šventes laisvu pasirinkimu, o ne iš prievolės laikytis apeigų. Paulius Sekmines šventė ne todėl, kad privalėjo pagal įstatymą, bet todėl, kad norėjo, ir todėl, kad tai jam kažką reiškė emociškai dėl jo istorijos ir kultūros. Jis dalyvavo susirinkime, kai šis klausimas buvo sprendžiamas Apaštalų darbų 15 skyriuje, ir tai leidžia manyti, kad jis dalyvavo šventėje iš laisvės pozicijos, o ne verčiamas paklusti Mozės Įstatymui. Laisvė tai švęsti arba nešvęsti. Kristus jumyse, todėl jokie veiksmai – nei piniginės aukos, nei laikas, nei pasninkai negali nieko pridėti prie to, ką Tėvas tau jau davė – Savo Dvasią ir Sūnų.

Modernūs argumentai

Tiems, kurie norėtų nepaisyti Apaštalų darbų 15 skyriaus, ar jį apversti, manant, jog tai apie kai ką, kas iš tiesų aiškiai nebuvo suprantama, argumentus semia iš Senojo Testamento pastraipų, ir to, ką kartais Jėzus pasakydavo Evangelijose. Kiti pasirenka įvairias eilutes iš laiško Galatams ar dar iš kur nors, kad paremtų savo teiginius.

Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę - iki kito karto. Būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com