Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2018 m. vasario 14 d., trečiadienis

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 2 dalis. Svarbiausia kontekstas

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 12 d.,

Sveiki visi,
Praeitą savaitę minėjau, kad netgi praėjus 10 metų po Sekminių, jeigu gimėte pagonimi ir norėjote pažinti Izraelio Dievą, turėjote tapti žydu. Jie rašte vadinami prozelitais (naujakrikštais), kaip ir rašoma Apaštalų darbų 2:10, 6:5 ir 13:43.


Tačiau kai Petras Viešpaties nusiunčiamas į romėnų šimtininko (Kornelijaus) namus, žydai kartu su juo „nustemba“, kad pagonys gavo Šventąją Dvasią taip pat, kaip ir JIE* - Dievas įtraukė pagonis į išganymo planą, ir kad tai įvyktų nereikia tapti žydu – Petras ir jo bendrai iki to momento apie tai net negalvojo. Pažvelkite į jų nuostabą: „Vadinasi, Dievas ir pagoniams suteikė atgailą, kad jie gyventų“. Apd 11:18*, Apd 10:44-45

Įveskite Paulių
Tuo apreiškimo metu, kai Dievas įtraukė pagonis į išganymo planą, nereikalaudamas tapti žydais, jų mąstymas vis tiek krypo į vidų. JEIGU pagonis panorėdavo pažinti Izraelio Dievą, tai būdavo išimtis iš taisyklės, pirmiausiai, tai Dievas buvo kontakto su Kornelijumi ir romiečiais iniciatorius, ne jie – jie darbavosi tik žydų tarpe – jeigu pagonis ateina pas Viešpatį, viskas gerai, tai lyg pertekliaus dalis, bet ne į tai krypsta jų žvilgsnis.

Kai Pauliui prie Damasko pasirodė Viešpats, viskas pasikeitė. Jėzus pasakė, kad jis yra kviečiamas vykti pas pagonis^. Tas Paulius buvo fariziejus*, studijavęs pas garsųjį mokytoją Gamalielį**, ir buvo siunčiamas eiti už žydų tautos ribų, kad ne-žydus atvestų pas Jėzų. Ir beje Jėzus nesakė, kad jiems reikia tapti žydais, norint laimėti išganymą. ^Apaštalų 26:16-18, *Filipiečiams 3:5, **Apaštalų 5:34, 22:3

Kai Paulius išsiruošė į taip vadinamą savo pirmąją kelionę, jis vyko pas pagonis. Kaip rašoma Apaštalų darbų 13:1-4, penkių vyrų grupė meldėsi, tame tarpe Paulius ir Barnabas, o Šventoji Dvasia prakalbo per vieną ar kelis iš jų, kad šie būtų išsiųsti – taip prasidėjo Pauliaus kelionių tarnystė, kaip rašoma Apaštalų darbų 13 skyriuje.

Pauliaus pirmoji išvyka baigėse tik 14 skyriuje, jie sugrįžo ten, iš kur ir buvo pradėję – į Antiochiją.

Susidūrimas
Apaštalų darbų 14 skyrius pasibaigia su Pauliaus ir Barnabo sugrįžimu į Antiochiją, ten sakoma, kad jie „išbuvo su mokiniais netrumpą laiką“. Ten jie dalinosi su (pagonių) tikinčiaisiais nuostabiais darbais, kuriuos Viešpats atliko pagonių tarpe kitoje Romos imperijos vietoje. Greičiausiai tai buvo draugiški klausytojai, nes jie kalbėjo pagonims apie tai, ką Dievas veikė jų pačių tarpe.

Leiskite man įterpti šį pastebėjimą, kuris yra svarbus mums namų bažnyčioje. Pastebėkite, į kur buvo nukreipti Pauliaus ir Barnabo žvilgsniai, dalinantis, ką Dievas darė jų tarpe. Mes susirenkame drauge tam, kad švęstumėm ir dalintumėmės tuo, ką Dievas daro mūsų širdyse, mūsų tarpe, kaip aukščiau tai darė Paulius ir Barnabas.

Namų bažnyčios susirinkimai NĖRA skirti tam, kad žvelgtumėm į skirtumus, greičiau, kad susitelktumėm ties tuo, ką turime bendro. Nuomonių skirtumai tokie kaip vargai prieš paėmimą arba nepaėmimą, arba ginčai dėl išsiskiriančių nuomonių apie „naminių gyvūnėlių“ doktrinas, to namų bažnyčios susirinkimuose neturi būti. Namų bažnyčioje NIEKAS neturėtų ką nors bandyti įrodyti kitiems, apie tai kas liečia jų pačių įsitikinimus – mes esame čia, kad tęstumėm kelionę su Juo, švęsdami tai, ką Jis daro mūsų tarpe, bendrus dalykus. Žodis „bendrystė“ yra koinonia, o tai reiškia „bendras“ arba „ką turime bendro“. Likite tame. Kaip sakoma Apaštalų darbuose 2:42: apaštalų (ne mūsų pačių) mokymas, bendravimas, maistas, malda. Paprasta.

Mes, kaip ir Paulius, švenčiame tai, ką Dievas daro, ir tai kas mus sieja. Kiti dalykai yra antriniai ir mažai ką lemia kasdieniniame vaikščiojime su Tėvu ir Viešpačiu, taigi jie paliekami už durų tų bendrų dalykų ir mokinystės proceso pagal Kristaus charakterį labui.

Sugrįžtant prie mūsų tvarkingai suplanuotos programos, cha
Pauliaus ir Barnabo reikalai atrodo pasikeitė, kaip matome iš Apaštalų darbų 15 skyriuje: „Kai kurie, atvykę (į Antiochiją) iš Judėjos, ėmė mokyti brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“.Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš anų nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius...“

Apaštalų darbų 15:5 sako tai tiesiai šviesiai, taigi niekam neleiskite jums pasakoti, kaip kai kas daro, kad nebuvo ginčijamasi apie paklusimą Mozės įstatymui: „Tuomet pakilo kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų partijos ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo“.

Apaštalų darbų 15 skyriuje, sprendimas buvo priimtas dėl mūsų visų
Nors ginčas įsisiūbavo, problema susitelkė ties faktu, kurio jie negalėjo paneigti, kad Dievas gelbsti pagonis, klausimas tik toks, kokiu būdu jiems tapti žydais, jei iš viso tapti? Atsistojo (galiausiai) Petras ir pasakė:

„Vyrai broliai, jūs žinote, kad Dievas jau nuo senų dienų išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys (Kornelijaus namai, Apd 10) iš mano lūpų išgirstų Evangelijos žodį ir įtikėtų. Ir Dievas, kuris pažįsta žmonių širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.“ 7-8 eilutės.

TAI ir yra skirtumas, dėl ko Petro liudijimas iškilo virš kitų. Visi ginčai sukosi apie tai, ką žmogus darydavo arba ką turi padaryti – paklusti Mozės įstatymui ar ne? Tačiau Petro argumentas iškilo virš kitų, kadangi jis nukreipė jų mintis nuo savęs ir pasakė: „Dievas išsirinko... Dievas pažįsta jų širdis ir suteikė jiems Šventąją Dvasią taip pat, kaip ir mums. Dievas nedaro skirtumo tarp jų ir mūsų.“

Mes turėtume visada pirmiausia žiūrėti į tai, ką Dievas daro kieno nors širdyje ir dirbti su tuo, o ne įsikibti savo nuomonės ir iš šalies primesti jiems išankstines savo idėjas, ką tas žmogus turėtų padaryti. Pirmiausiai žiūrėkite, ką daro Dievas, ir sekite Jo vedimu. To Petras jų ir prašo.

Atsiremiant į šį apreiškimą...
Atsiremdamas į faktą, kad tai padarė Pats Dievas, jis paklausė: „Tad kodėl gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys negalėjome panešti?“ Jungas - tai Senojo Testamento įstatymas su jo 613 įsakymų – jis pasakė, jog uždėti tuos reikalavimus ant žmonių, kai jie jau turi Šventąją Dvasią, būtų Dievo gundymas.

Petras panaudojo jungo įvaizdį įstatymui, paimdamas tai iš Jėzaus lūpų Mato 11:28-30, kur kalbama apie religines naštas, vadovų uždėtas ant žmonių:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. (Išgelbėjimas yra atsigaivinimas, ramybė su Dievu, jokių pastangų iš mūsų pusės, kad tai gautume). Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva“. 

Pastebėkite, Jėzus pasakė paimti Jo jungą ir mokytis iš Jo. Taip išeina, kad jungas yra mokytojas – Šventoji Dvasia, mokytojas, guodėjas. Jungas yra tai, kai vienas su kitu sujungiami du galvijai, kad dirbtų – tai mūsų ir Šventosios Dvasios paveikslas, kad darbuotumėmės drauge Viešpatyje. Mes neturime nešti jungo su su Senojo Testamento Įstatymo taisyklėmis ir nuostatais.

Su Šventąja Dvasia mes gauname poilsį savo sieloms – Jėzus kalba ne apie išganymą, bet apie sielą – mūsų emocijas, mintis, protus, jausmus. Mes rasime poilsį savo emocijoms su Šventąja Dvasia, mokančia mus Jėzaus romumo ir nuolankumo. ŠI našta ir jungas yra lengvi.

Štai iš kur Petras paėmė šią frazę – o daugelis, jei ne dauguma aplink Petrą tą dieną girdėjo ją tiesiogiai iš Jėzaus, taigi jie iš karto suprato, kur link jis kreipia. Kontrastas buvo akivaizdus: Jėzaus ir Šventosios Dvasios jungas, vedantis atgaivos mūsų emocijoms ir mintims link, arba Senojo Testamento įstatymo jungas, kurio nei žydų tėvai, nei apaštalai nesugebėjo panešti. Šį skirtumą vėliau pateiks Paulius rašydamas laiško Galatams 3 skyrių klausdamas, ar Dievas atliko stebuklus jų gyvenime dėl Dvasios ar dėl Įstatymo darbų. Štai klausimas mums.

Ir štai nuo čia pratęsime kitą savaitę – su kuo norėtumėte būti sujungti į vieną jungą, su Įstatymu ar Šventąja Dvasia? Su vienu arba su kitu...Būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.