Meilės istorija su posūkiu. 7 dalis. Ne jo

John Fenn, 2017 m. gegužės mėn. 13 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Negarbingai prasidėję Dovydo ir Batšebos santykiai gerai žinomi, mes prisiminėme juos anksčiau šiose serijose, tad posūkis buvo, kai Dovydo artimiausias patarėjas Ahitofelis - Batšebos senelis, tapo Abšalomo sąmokslo prieš Dovydą bendrininku. Tačiau iš šios disfunkcinės šeimos yra kilęs Saliamonas. Jo karaliavimas kartu su jo tėvo valdymu, laikomas Izraelio „Aukso Amžiumi“, kuris tęsėsi nuo 1010 iki 931 prieš Kristų. Tai buvo labai seniai. Šiandien su šia šeima susijusi kita meilės istorija su posūkiu.

Kodėl Dovydas ir Saliamonas buvo išskirtiniai

Dovydas buvo išskirtinis, nes jis suvokė kai kurias Naujojo Testamento tiesas, nors vis dar buvo giliai įsišaknijęs Senajame Testamente. Jis darė dalykus, kurie stipriai pranoko tuo metinį supratimą, dalykus, apie kuriuos kiti net nepagalvodavo. Todėl jis buvo Dievo gerbiamas.

Pavyzdžiui, I Samuelio 21:1-6 Dovydas buvo labai alkanas ir paprašė jam duoti valgyti „Padėtinės duonos“, padėtos šventoje vietoje ir skirtos valgyti tik kunigams, kuri simbolizuoja žmogų, gyvenantį kiekvienu Žodžiu, kurį Dievas jam kalba. Už uždangos buvo taip pat ir Menora, kuri simbolizavo Šventąją Dvasią ir Jos pasireiškimus/dovanas, bei smilkalų aukuras, simbolizuojantis maldas kylančias prieš Dievą. Tačiau Dovydas valgė šventos duonos – jūs ir aš galite valgyti jos, nes Kristus yra mumyse, tačiau anksčiau taip nebuvo.

Didžiausia Naujojo Testamento tiesa, į kurią jis įžengė, yra užrašyta II Samuelio 6:12-19. Dovydas atsigabeno Sandoros Skrynią į miestą ir visai paprastai „pasistatė palapinę“ ir padėjo ją ten. Tikra tiesa, kad jis nesilaikė Mozei duotų nurodymų iš Tėvo – nei aukų už nuodėmes aukuro, simbolizuojančio kryžių, nei praustuvo kunigams, simbolizuojančio apsiplovimą Žodžiu. Nei pirmosios uždangos, už kurios turėjo būti padėtinė duona, menora ir smilkalai. Nei vidinės uždangos, slepiančios Sandoros Skrynią. Nieko panašaus. Dovydas paprasčiausiai padėjo Sandoros Skrynią atvirai visiems matomoje vietoje, pridengtą palapine, ir šoko bei šlovino Viešpaties akivaizdoje.

Jūs ir aš galime prisiartinti ir netgi nešti Sandoros Skrynią, nes Kristus gyvena mumyse – tačiau anksčiau taip nebuvo – vis dėlto Dovydas įžengė į Naujojo Testamento tiesą, paprasčiausiai pastatydamas palapinę ir prieidamas prie Sandoros Skrynios bei šokdamas Viešpaties akivaizdoje. Tai bent. Viena iš priežasčių, dėl ko Dovydas vaikščiojo Naujojo Testamento tiesoje yra ta, kad jis pažinojo Viešpatį – Kristų. Dovydas sako psalmėje: „Viešpats (Tėvas) tarė mano Viešpačiui (Kristui): ‚Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis‘...“ (Ps 110:1). Dovydas prisipažįsta: „Viešpaties Dvasia kalbėjo per mane, Jo žodžius aš tariau. Izraelio Dievas pasakė, Izraelio uola man kalbėjo...“ (II Samuelio 23:2-3)

Taip pat Apaštalų Darbuose 2:24-31 Petras sako apie Dovydą: „...Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau“, o 16 Psalmėje kalbama apie Kristų: „...Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo“, taigi Petras sakė: „Jis tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, žinodamas, kad Tėvas nepaliks Jo sielos pragare ir neleis Jo kūnui matyti supuvimo. Dovydas matė Dvasioje savo Viešpaties prisikėlimą daugiau nei 1000 metų prieš tai įvykstant!

Saliamonas irgi regėjo Viešpatį

I Karalių 3:1-15/II Kronikų 1:7-12 Viešpats (Kristus) pasirodo Saliamonui sapne ir paklausia Saliamono, ko jis norėtų. Saliamonas paprašo išminties ir supratimo, o Viešpats jam tai suteikia. Saliamonas regėjo Viešpatį ir antrą kartą I Karalių 9:2-9/II Kronikų 7:12-22. Antrajame aplankyme Viešpats įspėja Saliamoną, kad jis vaikščiotų su Viešpačiu, ten yra ir tokios eilutės: „jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis...“

Liūdna, bet I Karalių 11:6-9 sakoma: „Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas... Viešpats užsirūstino ant Saliamono, nes jis nusigręžė nuo savo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus.“ Kadangi Viešpats buvo pasirodęs Saliamonui 2 kartus, iš jo buvo daugiau ir tikimasi.

Posūkis

Skaitant Saliamono Patarlių 1-9 skyrius, pastebime daug patarimų, kurie prasideda: „Sūnau, klausykis mano žodžių“. Skaitydami šiuos patarimus manome, kad Saliamonas kalba savo skaitytojams, o gal savo sūnui, ir nors tai galėtų būti tiesa, gilesnė prasmė atsiskleidžia 4 skyriuje, kai Saliamonas pereina prie pirmo asmens, kalbėdamas apie save, pradedant nuo 3 eilutės: „...klausykite tėvo pamokymo....Aš buvau tėvo (Dovydo) sūnus, mylimas ir vienintelis savo motinos (Batšebos) akyse. Jis (Dovydas) mokė mane ir sakė: „Išlaikyk širdyje mano žodžius, laikykis mano įsakymų ir būsi gyvas. Įsigyk išminties, įsigyk supratimo... Svarbiausia yra išmintis; įsigyk išmintį ir už visą savo turtą įsigyk supratimą.“

Ar reikėtų stebėtis, kad kai Viešpats pirmą kartą pasirodė Saliamonui, jis paprašė išminties? Jo tėvas karalius Dovydas įskiepijo tai Saliamonui, o kai Viešpats apsireiškė jam, jis žinojo, ko prašyti. Skaitant toliau, Patarlių 4-9 skyrius, galime matyti, kad Saliamonas vis cituoja savo tėvą, pradedant 4:4. Taip pat, 4:10, 20, 5:1, 6:1, 20, 7:1 – visur sakoma „mano sūnau“ iki pat 9 skyriaus. Galime teigti, kad jis vis cituoja Dovydą, o mes skaitome paties Dovydo (ir Batšebos) pasakytus žodžius savo sūnui... tai bent! Saliamonas cituoja savo tėvą iki pat 9 skyriaus, o 8 skyriuje cituoja patį Išminties Asmenį.

Ir vėl, Patarlių 4:3-4 prasideda Saliamonui pasakytais tėvo žodžiais: „Jis mokė mane ir sakė...“ Visa Patarlių knyga iki 9 skyriaus cituoja Dovydą. Tačiau 10:1 Saliamonas liaujasi citavęs savo tėvą ir kalba savo paties žodžiais: „Saliamono patarlės. Išmintingas sūnus – džiaugsmas tėvui...“ Posūkis būtų tėvo meilė savo sūnui, kuris, kaip ir motina, skiria laiko ir energijos, investuoja širdį į savo sūnų, Saliamoną.

Aš skatinu jus perskaityti Patarlių knygą nuo 1 iki 9 skyrių, lyg skaitytumėte vertimą, suvokiant, kad skaitote Dovydo ir Batšebos žodžius pasakytus asmeniškai savo sūnui, dabar tapusius Saliamono Patarlių dalimi. Net jeigu jis laikinai ir atsitraukė nuo Viešpaties, tai nesumenkina jo tėvų indėlio, ir tai stiprus liudijimas visiems tėvams bei seneliams, mokantiems savo vaikus Žodžio, nors ir skaudu matyti savo mylimuosius atsitraukusius nuo Viešpaties artumo, kurį kažkada patyrė.

Mes džiaugiamės, kai jie pagaliau sugrįžta pas Viešpatį, kadangi Saliamono raštai, vadinami Ekleziasto knyga, atrodo pilni nevilties, nes viskas yra „tuštybė“, vis dėlto tampa aišku, kad jis sugrįžo pas Viešpatį, prieš tai pagyvenęs pasaulyje, nes Ekleziasto knygos pabaigoje sako: „Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus.“ (Ekleziasto 12:13-14)

Gali būti, kad Saliamonas niekada nesugrįžo į tą vietą, kurioje kažkada buvo su Viešpačiu, tačiau jis sugrįžo... pasisemkite drąsos iš to savo pačių labui. Kitą savaitę – nauja tema. Iki tada būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Meilės istorija su posūkiu. 6 dalis. Ji išgelbėjo jam gyvybę

John Fenn, 2017 m. gegužės mėn. 6 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Šios meilės istorijos pabaigoje yra toks posūkis, kad dauguma žmonių pirmą kartą skaitydami šią istoriją Biblijoje pagalvoja, jog neteisingai perskaitė - pašaukęs Mozę prie degančio krūmo, Dievas bando jį užmušti - tai taip prieštaringa ir keista, kad mes pakišame šią pastraipą į nepaaiškinamų dalykų failą ir skaitome toliau.

Scenos aprašymas

Apaštalų darbuose 7:21-25 sakoma: „Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus. Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato."

Žydų istorikas Jozefas pasakoja, kad Mozė buvo didis armijos generolas, taigi suprantame, kad Mozė manė išvaduosiąs Izraelį pilietiniu karu. 40 metų prieš degančio krūmo patirtiį, jis žinojo, kad yra gelbėtojas, nužudo egiptietį ir mano, jog žydai paseks juo sukeldami maištą ir taip įvyks išsilaisvinimas. Jis turėjo dievišką apreiškimą apie savo pašaukimą, tačiau ne apie tai, kaip tai įvyks. Jis bandė padėti Dievui viską planuodamas remiantis savo išsilavinimu ir karine patirtimi – užmušus egiptietį, žmonės susitelks aplink jį ir prasidės pilietinis karas - teisinga? Klaidinga.

Apreiškimas ateina po truputi. Dažnai Dievas suteikia mažą dalį, tada leidžia mums surasti išeitį iš kai kurių dalykų, o vėliau suteikia ir likusį apreiškimą. Pavyzdžiui, Pradžios 15 skyriuje Jis pasakė Abraomui, jog iš jo kūno gims sūnus. Tik tiek. Pradžios knygos 16 skyriuje Abraomas ir Sara apie tai pasikalba ir nusprendžia: kadangi Sara nevaisinga, tai turėtų įvykti su kažkieno kito pagalba, taigi desperatiškai trokšdama įvykdyti Dievo valią savo gyvenime bei trokšdama sūnaus, Sara pasako Abraomui, kad šis sueitų su Hagara, o jis tai ir padaro.

Ar ne kitame skyriuje Viešpats vėl apsireiškia Abraomui ir pasako, kad Sara taps sūnaus motina... AI... Viešpatie, kur ta informacija buvo paslėpta iki šiol? Juk būtų buvę šaunu, jei tai žinočiau 15 skyriuje, nes tai būtų mane apsaugoję nuo suėjimo su Hagara!.. Taigi Jis duoda apreiškimą dalimis. Mūsų reikalas yra negalvoti, kad viena dėlionės detalė - tai jau visa dėlionė, ir tada patiems patekti į bėdą, kaip atsitiko tiek Abraomui, tiek ir Mozei. Na, bent jau esame geroje kompanijoje! :)

Skirtingai nei kine ar daugelyje sekmadieninių mokyklų

Kita pamoka yra suvokti, jog vien dėl to, kad tu turi apreiškimą iš Dievo, tai dar nereiškia, kad Jis ir kitiems suteikė tą patį apreiškimą. Tai duota pirmiausia ir svarbiausia tau, akis į akį, tik tu ir Viešpats. Daug žmonių, kaip ir Mozė, nusideda darydami prielaidas maną, kad jei jau jie gavo apreiškimą iš Dievo, tai aišku, kad visi kiti privalo arba turėti tokį pat apreiškimą, arba tikėti tavimi, kai pasakai, kad tai Jis pasakė arba parodė. Klaidinga. Tai yra tavo apreiškimas, ne jų.

Mozei buvo 40 metų, kai jis gavo apreiškimą, jog jis taps išvaduotoju, tačiau ta prielaidų darymo nuodėmė jam kainavo 40 metų, trečdalį jo gyvenimo dykvietėje. Ar ne po 40 metų, kai jam buvo 80, Viešpats pasirodė ir pasakė, kaip jo pašaukimas bus įgyvendintas? Visą tą laiką jis žinojo, kad taps išvaduotoju, tik nežinojo, kaip.

Mozė ir Cipora bei jų sūnus Geršomas

Išėjimo knygos 2:16-22 sakoma, kad palikęs Egiptą, galima manyti, jog dar protiškai ir emociškai pasimetęs bei svarstydamas, ką blogai padarė, Mozė atėjo prie šulinio, kur Midjaniečių kunigo Jetro dukterys girdė savo avis. Kažkokie piemenys bandė nuvyti jas ir pagirdyti savo avis, tačiau Mozė apgynė dukteris, ir tai buvo pranešta Jetrui. Mozė netrukus vedė Ciporą, vieną iš Jetro dukterų, jie susilaukė sūnaus Geršomo, kurio vardas reiškia 'keliautojas ten'.

Kas jam buvo pasakyta prie degančio krūmo  

Tai, kad Mozė turėjo sūnų Midjane, šioje istorijoje yra svarbus faktas - Geršomas nebuvo izraelitas, bet midjanietis. Tai reiškia, neapipjaustytas. Prie degančio krūmo Mozei buvo pasakyta apie visas būsimas negandas, (Išėjimo 3:14-22, 4:1-23), net iki tokių smulkmenų, kad izraelitai gaus iš egiptiečių aukso ir sidabro, kad tik greičiau iš jų išeitų, ir visų svarbiausia – apie pirmagimių mirtį. Jis sužinojo apie pirmagimių mirtį prie degančio krūmo dar prieš grįžtant į Egiptą.

„Sakyk faraonui: 'Taip kalba Viešpats: 'Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų'."

Posūkis - bandymas pasikėsinti

Kaip tik po šių 22-23 eilučių apie egiptiečių pirmagimių nužudymą sakoma: „Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti. Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: 'Tu esi mano kruvinas jaunikis!' Ir Viešpats leido jam eiti. Tada ji pasakė: 'Kruvinas jaunikis dėl apipjaustymo'." Kruvinas jaunikis reiškia, jog jis yra visiškai naujas sandoroje.

Dėka savo išminties ir meilės sūnui, vyrui bei tam, kas teisinga ir neteisinga, Cipora pasirodė esanti labiau dvasiškai prisiderinusi prie Viešpaties pašaukimo jų gyvenime nei Mozė. Jam ką tik buvo pasakyta, jog Egipto pirmagimiai mirs, ir jis suprato, kad apipjaustymas yra sandoros su Viešpačiu ženklas, vis dėlto Mozė šiuo atveju pasielgė kaip nerūpestingas tėvas. JEIGU jis būtų nuvykęs į Egiptą, tekstas daro išvadą, Geršomas būtų turėjęs mirti su Egipto pirmagimiais.

Mozė buvo toks užsiėmęs 'darbu' ir susitelkęs į savo gyvenimą, kad net nepagalvojo, ką tai reiškia jo paties sūnui. Mes taip išryškiname Perėjimo kraują, kad pamirštame, jog kiekvienas Izraelio vyriškos giminės atstovas Egipte buvo apipjaustytas ir tai buvo pagrindinė tiesa, kodėl jie nežuvo drauge su Egipto pirmagimiais - Perėjimo kraujas yra antraeilis dalykas.

Iš Viešpaties perspektyvos, kai tik Mozė sužinojo planą, jis iš karto tapo atsakingu. Kai tik Viešpats pasako, tai ir įvyksta. Tai tampa 'realybe’. Tai atitinka Morkaus 6:51-52 komentarą apie tai, jog mokinių širdys buvo tokios apstulbintos Jėzui einant vandeniu, nes 'jie nebuvo supratę duonos padauginimo stebuklo'. Jeigu prisimenate tą istoriją, kur Jėzus pamaitino 5 tūkstančius, tada saulei leidžiantis išsiuntė mokinius irtis per ežerą, ir tai jiems sunkiai sekėsi, o tada Jis priėjo prie jų vandeniu tarp 3 ir 6 valandos ryto.

Kada tiksliai jie 'nesuprato duonos stebuklo'? Jie sunkiai dirbo visą naktį, kad perplauktų per ežerą - ir dar Dievas tikisi, kad jie turėjo būti supratę, ką jie ką tik buvo pamatę. Tas pat įvyko su Moze. Kai Dievas kažką pasako arba mūsų gyvenime padaro stebuklą, visų pirma turime tai įvertinti ir apsvarstyti tai savyje, įsiminti tai ir pasimokyti iš to. Kaip dažnai nutinka, kad Jis padaro kažką dėl mūsų, tada mes pasakome 'ačiū', jei išvis dar pasakome, ir einame sau toliau.

Turime būti išmintingi, kaip Cipora, kuri atpažino, kad kai Dievas kažką daro arba sako, tai jau būna ir atlikta, dėl to turime iškelti tai į pirmą vietą. Turime vadovautis logika ir daryti dalykus tinkamai, tačiau kai Jis ką sako, tai turi būti mums visų svarbiausia.

Paskutinė serijos dalis - kitą savaitę. Iki tada, palaiminimai.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Meilės istorija su posūkiu. 5 dalis. Įžeistas giminaitis

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 29 d.,
www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Vienas iš dalykų, kurį pastebėjau savo paties gyvenime, yra tai, kad kartais mes žengiame klaidingą žingsnį, nors ir einame teisinga kryptimi, ir tai įsiskaito, todėl Viešpats padeda mums ir toliau eiti tuo keliu. Žinoma, padėdamas mums keliauti tuo keliu Jis žino, kad mes ir vėl žengsime klaidingą žingsnį...o taip...Jis mus myli!

Tai tinka ir šeimai, apie kurią yra kalbama šioje 'Meilės istorijos su posūkiu' dalyje. Dovydo ir Batšebos meilės sklidina santuoka prasidėjo kaip geismo paskatintas romanas – tokio mastelio geismas, jog Dovydas net užmušė jos vyrą, kad paslėptų jų pasimatymą. Tai tęsėsi ir jie susilaukė 4 sūnų, vienas iš jų - būsimasis Karalius Saliamonas, paveldėjo savo tėvo sostą. Kaip šeima, jie paprastai ėjo teisinga kryptimi, tačiau dauguma jų padarytų klaidingų žingsnių, galima sakyti, kaip dažnai atsitinka ir mums, buvo sau padarytos žaizdos.

Žinoma, viena iš tų sau padarytų žaizdų - tai būdas, kaip Dovydo ir Batšebos santykiai prasidėjo. Po to sekė jos vyro nužudymas. Kita žaizda – Dovydo mylimo sūnaus Abšalomo sukilimas. Ir tai tam tikru atžvilgiu atveda mus prie šios meilės istorijos su posūkiu. Leiskite man nupasakoti sceną su veikėjais:

Dovydas – Karalius, Batšeba jo žmona, Abšalomas – gražus jaunas princas ir Betšebos įsūnis, Hušajas – Dovydo draugas ir slaptasis agentas, Ahitofelis – pagrindinis Dovydo patarėjas, ir Joabas – Dovydo kariuomenė generolas. * 2 Samuelio 3:3 (?)

Maišto sėklos

Gimdamas Saliamonas įžengė į susimaišiusią šeimą (2 Samuelio 12:24-25). Dovydas turėjo vyresnįjį sūnų, vardu Abšalomas, kuris norėjo tapti karaliumi. Jo vardas reiškė 'taikos tėvas', nors taip toli gražu nebuvo. Jis stovėdavo miesto vartuose, darydamas nuosprendžius, kuriais sąmoningai kenkė savo tėvui, o Dovydas tai leido (2 Samuelio 15:1-6), kas puikiai iliustruoja prastą tėvystę. Mes taip pat žinome, kokį kartėlį Abšalomas jautė tėvui, kadangi žinome, jog jis gyveno 2 metus Jeruzalėje, tačiau per tą laiką nepamatė savo tėvo veido (2 Samuelio 14:28).

Ilgainiui daug žmonių ėmė remti Abšalomą, kuris atvirai maištavo ir varė savo tėvą iš Jeruzalės, o Dovydui tai reiškė, kad jis atsidūrė labai pažįstamoje situacijoje gelbėdamas savo gyvybę nuo (netikro) karaliaus, bandančio jį užmušti (pirmas toks buvo karalius Saulius). Maištas pasibaigė, kai gražiojo Abšalomo plaukai įstrigo medžio šakose, o jo mulas nubėgo, palikdamas jį kabėti, ir generolas Joabas pabaigė maištą savo kardu.

Tačiau ši meilės istorija nėra apie Dovydo meilę savo sūnui Abšalomui, nei apie Saliamoną bei Dovydo ir Batšebos meilę jam.

Ar tave kada buvo išdavęs draugas?

Pagrindinis Dovydo patarėjas buvo Ahitofelis, ir buvo sakoma, kad tomis dienomis jo patarimas buvo laikomas toku svarbiu, lyg jį duotų pats Dievas (2 Samuelio 16:23). Jis buvo patikimas, mylimas ir labai išmintingas. Tačiau įvyko išdavystė - jis prisijungė prie Abšalomo maišto.

Mes žinome, kad Dovydas buvo išvarytas iš Jeruzalės ir kopė į Alyvų kalną, kopė verkdamas, basas, pridengta galva, ir visi jo draugai sekė paskui jį verkdami. Ar galite įsivaizduoti tą skausmą ir išdavystę, kai sūnus atsigręžia prieš jį, trokšdamas nužydi savo tėvą? (2 Samuelio 15:30-31)

Kai Dovydas sužinojo, kad Ahitofelis prisijungė prie maištininkų, jis meldėsi Dievui, kad šis paverstų Ahitofelio patarimą niekais (2 Samuelio 15:31), Dievas taip ir padarė. Dovydo draugas Hušajas apsimetė esąs Abšalomo pusėje ir leido Ahitofeliui pirmam išsakyti savo pasiūlymą. Tada Hušajas davė Abšalomui patarimą, kuris buvo priimtas, ir, kaip tikėtasi, Abšalomui labiau patiko jo planas nei Ahitofelio, ir taip Ahitofelio patarimas buvo atmestas. (2Samuelio 17:14, 15:34)

Galia už maišto

Ahitofelis buvo pagrindinis žaidėjas maište, išmintingai pateikęs Abšalomui patarimą, kaip jį įvykdyti, o mes galime tik paklausti, kodėl. Ką Dovydas jam padarė, kad jis nusisuko nuo savo karaliaus?

Posūkis

Atsakymą į klausimą, kodėl Ahitofelis nusigręžė su tokia išdavyste nuo karaliaus Dovydo, skaitytojas suranda istorijos pabaigoje, kurį, kaip įsivaizduoju, to laikmečio žmonės jau žinojo, taigi jis buvo pažymėtas tik kaip pastaba vėlesniems atidiems skaitytojams. Šios istorijos tyrinėtojai prisimena, jog anksčiau - 2 Samuelio 11:3 - pasakojama, kad Batšebos tėvo vardas buvo Eliamas (kai kuriuose vertimuose Amielis).

Tik 2 Samuelio 23:34 'Dovydo Karžygių' saraše, kuriame buvo ir Batšebos vyras Urija, taip pat pasakyta, kad Eliamas, Batšebos tėvas, buvo taip pat ir Ahitofelio sūnus. Teisingai – Ahitofelis buvo Batšebos senelis, o jo sūnus Eliamas kovėsi greta jos vyro Urijos, kurį užmušė Dovydas.

Mums skirtos pamokos

Tai pasakojimas apie senelio meilę savo anūkei, jo meilę jos vyrui, jo meilę garbei bei meilę tam, kas yra gera ir bloga. Mėgstu sakyti, kad pokalbis, kurio tu vengi, turi įvykti. Tai turėjo įvykti tarp Dovydo ir Ahitofelio, tačiau nėra užrašyta jokio pokalbio apie tai, kokiu būdu Dovydas tapo karaliumi, ką jis padarė Batšebos šeimai bei apie 'Karžygių' gretas.

Metų metus jie dirbo petys į petį, o po Ahitofelio išorine ramybe ir išmintingais patarimais kunkuliavo verdantis pyktis, kuris tapo neapykanta Dovydui. Jis turėjo jaustis taip, kad Dovydas nusipelno būti nuverstas iš sosto, matydamas egoistišką Abšalomą, kaip priemonę organizuotam kerštui įvykdyti.

Vis dėlto turiu sugrįžti ten, nuo kur pradėjau mūsų pasakojimą, kaip mes žengiame klaidingą žingsnį, kadangi einame ta kryptimi, kuria ir turėtume eiti, bet Dievas ateina mums į pagalbą, kad ir toliau eitume tuo keliu. Taip atsitiko ir Dovydui, kuris būdamas toks netobulas sugebėjo parašyti 75 iš 150 Psalmių Biblijoje, užaugino Saliamoną, o Mesijas yra vadinamas Dovydo Sūnumi, nes jo, kaip ir Saliamono, karaliavimo laikai Izraelyje buvo laikomi 'auksiniu amžiumi'.

Tai pakankamas liudijimas, bet tik ne žmogui, o mūsų Viešpačiui ir Jo sugebėjimui įausti Savo valią į mūsų gyvenimus. Jis neatsižvelgia į mūsų klaidas, bet daro tai dėl mūsų. Tikiuosi, tai buvo palaiminimas jums. Kitą savaitę – kita meilės istorija. Iki tada, palaiminimai.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Meilės istorija su posūkiu. 4 dalis. Paslėptas pažadas

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 22 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Jeigu pasakyčiau jums, kad ši meilės istorija yra apie įvykius, aprašytus Esteros knygoje, pamanytumėt, kad žinote, apie ką bus kalbama, tačiau jūs klystumėte. Tai bus istorija ne apie karaliaus meilę savo karalienei, ne apie dėdės/pusbrolio meilę savo dukterėčiai, nei apie jos meilę savo tautai. Čia bus kalbama apie „posūkį“.

Karalius Nabukadnecaras užkariavo Judą vienas po kito sekusiais išpuoliais, persekiojo Danielių ir tris jo draugus, Ezekielį, ir, kaip sužinome iš Esteros knygos 2:5-7, Mordechają bei jo pusseserę, kurią jis užaugino, - Hadasą, kurią žinome kaip Estera. Hebraiškas vardas „Hadassah“ reiškia „atjauta“ ir tinka šiai meilės istorijai.

Esteros knyga jums pažįstama

Istorija įvyko maždaug 486 – 465 m. prieš Kristų. Karalienę Vaštę pakeitė Estera, kuri neišsidavė, kad yra žydė (Esteros 2:10).

Iš Esteros 2:19-23 sužinome, kad Mordechajas nugirsta apie sąmokslą nužudyti Karalių Artakserksą, kurį Mordechajas apie tai pareigingai informuoja, tačiau jo gerumo gestas dėl daugelio po to sekusių įvykių ir rūpesčių pamirštamas.

Visas 3 skyrius yra apie Hamano sąmokslą prieš žydus, nes jis manipuliuoja Artakserksu išleisti įsakymą per vieną dieną išžudyti visus žydus. 4 skyriuje Mordechajas eina pas Esterą prašyti pagalbos savo tautai, ragindamas ją savo garsiais žodžiais 14 eilutėje: „Kas žino, gal dėl šio laiko tu ir tapai (Artakserkso) karaliene?“

Pasirengimas

5 skyrius susitelkęs ties Esteros puotomis, į paskutinę iš jų pakviečiamas ir Hamanas, kuris jau buvo pastatęs kartuves Mardechajui. 6-e skyriuje karalius negalėdamas užmigti atsiverčia istorinius raštus iki vietos, kur Mordechajas išgelbėja jam gyvybę. Jis paklausia, kas buvo padaryta Mordechajui pagerbti ir pasibaisi sužinojęs, kad nebuvo padaryta nieko. Karalius ištaiso šį neapsižiūrėjimą, nurodydamas Hamanui pravesti Mordechają miesto gatvėmis visiems jį pagerbiant.

Hamano mirtis

Ir, žinoma, 7 skyrius pasakoja apie paskutinę puotą, kuomet Estera atskleidžia, jog yra žydė, atkleidžiamas taip pat ir Hamano sąmokslas išžudyti žydus. Artakserksas nebuvo absoliutus monarchas, kaip Nabukadnecaras, nes pagal persų įstatymus karalius negalėjo pakeisti įstatymo, kurį pats išleido. Taigi Artakserksas negalėjo panaikinti įstatymo išžudyti žydus, tačiau išleido įsakymą, jog žydai gali gintis, nesusilaukdami jokios bausmės, lyg tai būtų savigyna.

Purimas yra švenčiamas iki šiol Adaro mėnesio 14 dieną, tai pagal vakarietišką kalendorių atitinka vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai žydai švenčia pergalę prieš savo priešus.

Tai kur ta meilės istorija?

Apie 1400 prieš Kristų, Išėjimo knygoje 17:8-16 Amalekas išėjo kovoti prieš Izraelį, kai jie buvo ką tik išėję iš Egipto. Ameleko žmonės buvo tolimi Izraelio pusbroliai ir galėjo padėti Izraeliui, tačiau vietoj to kovojo prieš juos ir užsitraukė Dievo pyktį. Amaleko protėvis buvo Ezavas (Pradžios 36:12).

Dauguma krikščionių prisimena šią kovą, nes ten Dievas pavadinamas Jehovah-Nissi, Viešpats yra mano Vėliava, - kuomet Mozės rankos būdavo iškeltos, laimėdavo Izraelis, o kai jis pavargdavo ir jas nuleisdavo, persvarą įgydavo Amalekas. Aaronas ir Huras padėjo laikyti iškeltas Mozės rankas per visą mūšį jam sėdint ant akmens.

Negalite praleisti simbolinės prasmės

Mozė, kurio vardo reikšmė yra „ištrauktas“, atsisėdo ant uolos (Kristaus), kai Aaronas, kurio vardo reikšmė „išaukštintas“, pakėlė vieną ranką. Huras pakėlė kitą ranką. „Huras“ gali reikšti „baltumas, teisumas“ bei „ugnis/karštis“ ir „laisvė“.

Reikšmė aiški: Kai mes sėdime/ilsimės ant Uolos (Kristaus), esame ištraukti iš pasaulio (Mozė), išaukštinti (Aaronas) pergalėje prieš priešus teisume ir uoliame užsidegime (Huras). Jeigu prarandame savo užsidegimą ir teisumą, nebūsime išaukštinti Viešpatyje, ir priešas galės mus nugalėti... Sugrįžkime prie istorijos.

Amalekiečių išnaikinimas

Išėjimo knygoje 17:14 Dievas pasako Mozei užrašyti tai į knygą atminimui, nes Jis išnaikins Amaleko žmones nuo žemės paviršiaus. (Jie liovėsi sekę Dievu ir tapo stabmeldžiais bei Dievo priešais, ką ir pademonstravo aršiai kovodami prieš Izraelį).

Praėjus maždaug 400 metų, maždaug 1000 metų prieš Kristų, matome Karalių Saulių, kuriam I Samuelio knygoje 15:2-3 Dievas pasakė, jog prisimena, ką Amalekas padarė Izraeliui, kai jie pirmą kartą įžengė į dykumą, kad Jis norėjo jį sunaikinti, kadangi prieš kokius 400 metų davė pažadą Mozei – Tėvas turi gerą atmintį. Karalius Saulius išėjo į karą ir išžudė visus, kaip jam buvo liepta, tačiau nepaklausė ir paliko Karalių Agagą, Agagitų šeimos galvą, bei Amalekitų šeimą gyvą, kaip ir didžiąją dalį jų galvijų.

Dievas bando ištesėti savo pažadą Mozei, tačiau Saulius nepaklūsta, ir dėl to turi perleisti savo karalystę Dovydui. Nors jis ir atgailauja, tačiau per vėlai, o Samuelis pasako šią garsią eilutę 15:22-23: „Paklusti yra geriau negu aukoti... Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė...“ Nepaklusnumas yra lyg žyniavimo nuodėmė, kadangi ja manipuliuojama žmonėmis ir įvykiais asmeninei naudai.

Štai ką daro nepaklusnumas – jis manipuliuoja žmonėmis ir įvykiais kažkieno asmeninei naudai. Pradedant nuo vaiko, meluojančio tėvams apie tai, kur jis leido penktadienio vakarą, baigiant vyru, slepiančiu savo priklausomybę nuo lošimo, ir sakančiu žmonai, jog jam neišmokėjo premijos, o jis galvojo, kad išmokės, - šis melas iš esmės yra raganavimas (žyniavimo nuodėmė).

Karalius Agagas tą dieną netenka savo gyvybės, nors kai kurie jo šeimos nariai išlieka gyvi. Kaip mes tai sužinome? Apsukus visą ratą, po 500 metų, Esteros knygoje pasirodo paskutinis amalekietis, ir tas žmogus yra ne kas kitas, kaip Hamanas – agagitas iš Esteros 3:1, tiesioginis Karaliaus Agago palikuonis, kurį Saulius paliko gyvą, paskutinė amalekiečių šeima.

Taip, Hamanas buvo agagitas, paskutinis iš amalekiečių, demonstruojantis tą pačią neapykantą žydams, kaip ir jo prosenelis prieš kokius 900 metų Išėjimo knygoje 17 skyriuje.

Posūkis

Hadasa, kaip prisimenate, reiškia „atjauta“, o Esteros knyga pasakoja ne tik apie Purimo įvykius, tai pasakojimas apie Dievo atjautą Izraeliui ir Jo pažadus jiems, netgi jeigu tai truktų 900 metų, kol jie išsipildys. Šios meilės istorijos posūkis yra apie Dievą Tėvą ir Jo meilę mums, Jo meilę, kuri laikosi duoto Žodžio, Jo meilę, saugančią mus, kad atliktų visa, ką Jis pažadėjo – netgi jeigu mes pirmiau nueisime į dangų ir tik tada matysime tai įvykstant žemėje.

Prisimenu vieną porą bažnyčioje, kurioje buvau pastoriumi prieš daug metų, ta pora turėjo nuostabiausias pranašystes, kad keliaus mokyti tautų apie Viešpatį. Tačiau skersai kelio stojo neištikimybė ir jie išsiskyrė. Aplankymo metu aš paklausiau Viešpaties apie juos, nes Jo Žodis nesugrįš pas Jį tuščias. Kaip jie vyks pas tautas, jeigu yra išsiskyrę. Jis pasakė: „Kai kurios pranašystės išsipildys kitame amžiuje.“ Pasakiau Jam, kad man reikia skyriaus ir eilutės apie tai, ir Jis pasakė: „Yra daugybė pranašysčių Senajame Testamente apie ateinančius amžius, kurie visiškai peršoka per šį laiką, kurį tu vadini bažnyčios amžiumi, tai kodėl tau taip sunku patikėti, jog šiame amžiuje paskelbtos pranašystės išsipildys kitame?“

Jo meilės istorija mums reiškia, kad jeigu Jis pažadėjo kažką, tai nesvarbu - nors prireiktų laukti ir 900 metų, kad tai įvyktų, kaip buvo su Moze, ar reikės laukti Jo tūkstantmečio karalystės žemėje, kad tai įvyktų – ką Jis pažadėjo, tai BŪTINAI įvyks, mes galime ilsėtis tame.

Kita meilės istorija su posūkiu kitą savaitę, iki tada – palaiminimai,

John Fenn

Meilės istorija su posūkiu. 3 dalis. Išsiskyrusi pora

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 15 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Kai sutuoktinis svetimauja, nekaltojo sutuoktinio emocinis skausmas yra labai intensyvus. Meilės istorija šioje dalyje yra būtent tokia, ir ji pabaigoje stipriai pasisuka. Šioje istorijoje vienas iš sutuoktinių yra neištikimas, o kitas vaikšto pirmyn ir atgal vieną akimirką sakydamas, kad jis mylės ją ir atkurs santykius, o kitą akimirką, kad jie išsiskirs.

Skyrybos

Gaila, bet ši santuoka baigėsi skyrybomis, nors vyras ir dėjo didžiules pastangas jai išsaugoti. Tiesa ta, kad vyras netgi ramiai apmokėjo savo žmonos išlaidas jos neištikimybės metu, tokia didelė buvo jo meilė jai! O jai net užteko įžūlumo padengti savo meilužio išlaidas, aprūpinant jį viskuo, nors jis nieko dėl jos nepadarė!

Norint suprasti šias skyrybas, reikia pažvelgti į Izraelio skyrybų įstatymą, Dievo duotą Mozei Pakartoto Įstatymo knygoje 24:1-4: „Jei vyras vestų žmoną, su ja gyventų ir būtų dėl ko nors nepatenkintas ja, jis parašys skyrybų raštą, paduos jai ir atleis ją. Išėjusi iš jo namų, ji galės ištekėti už kito vyro. Jei ir tas pradėtų jos nemėgti ir duotų skyrybų raštą arba mirtų, pirmasis vyras negalės jos vėl vesti po to, kai ji yra suteršta. Tai bjauru Viešpaties akyse. Venk tokios nuodėmės žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda kaip paveldėjimą.“

Kaip pastebėjote, Dievas naudoja hipotetišką situaciją, kad aprašytų Savo ketinimus šiame įstatyme, aprašydamas 3 galimas skyrybas be jokių kaltę nešančių paskemių. Įstatymas turėjo tik vieną taisyklę - jeigu jos/jo trečia santuoka suirtų arba ji/jis taptų našle/-iu, ji/jis negalėtų sugrįžti pas pirmąjį sutuoktinį. Toks Izraelio skyrybų įstatymas. Tai sukliudydavo moteriai, šiuo atveju, kuri buvo ištekėjusi, tarkime, už Tomo, po to - už Diko, o tada - už Hario, pasakyti sau: ištekėti už Hario buvo blogas sprendimas, manau, sugrįšiu pas Tomą, - tai apsaugodavo santuoką nuo užslėptų motyvų ir sulaikydavo nuo įžengimo į santuoką su 'Planu B' savo galvoje. Suprasdami šį įstatymą, galėsime suprasti ir šią meilės istoriją.

Pora...

Pora, kurios santuoka baigėsi skyrybomis, yra Dievas ir Izraelis, kuri aprašoma su širdį veriančiomis detalėmis pirmuose trijuose Ozėjo knygos skyriuose. Iš tikrųjų, Ozėjo 2:2 pateikiamas vienintelis biblinis Izraelio skyrybų sutarties užrašas: „Ji ne mano žmona ir Aš ne jos vyras!“, kuris įtvirtina skyrybas. Viešpats pirmiau yra tai pasakęs Ozėjo 1:9: „Viešpats tarė: „Vadink jį Lo Amiu, nes jūs ne mano tauta ir Aš nebūsiu jūsų Dievas.“

Viešpats buvo vyras, kuris neištikimajai, tai yra Izraeliui suteikė pragyvenimą, nors ji tai priskirdavo Baalui, kaip Jis teigia Ozėjo 2:8: „Ji nesuprato, kad Aš jai daviau javų, vyno, aliejaus ir parūpinau daug sidabro bei aukso, kurį ji panaudojo (kad dėkotų ir teiktų šlovę) Baalui.“

Prisiminimas apie savo santuokos pradžią

Tačiau jo jausmai sūkuriuoja ir prieštarauja, kaip jūros bangos, nes Jis sako 2:14-16: „Aš ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir paguosiu ją... Ji atsakys kaip jaunystėje, kaip išėjusi iš Egipto krašto. Tą dieną, – sako Viešpats, – tu vadinsi mane savo vyru, ir nebevadinsi savo šeimininku.“

Jis išsiskyrė su ja, taigi pagal įstatymą ji gali eiti ir tapti kito (dievo) žmona, - būtent taip Izraelis ir padarė, - daug amžių tarnaudamas kitam dievui.

Jis kenčia – per skirtingus pranašus Jis vis sugrįžta prie Savo skyrybų, šį kartą per Jeremiją (Jis tą patį sako ir per Izaiją, ir per Ezekielį)

„Ar matei, ką darė neištikima Izraelio tauta? Ji paleistuvavo ant kiekvieno aukšto kalno ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu (aukojimai dievams). Aš sakiau po viso to: ‘Sugrįžk pas mane’, bet ji nesugrįžo. Neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, matė, kad Aš ją atstūmiau ir daviau jai skyrybų raštą, nes Izraelio tauta nuklydusi svetimavo. Tačiau neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, nepabūgo, bet taip pat nuėjusi paleistuvavo.“ Jeremijo 3:6-8

Posūkis: Viešpats sulaužo Savo paties įstatymą? Gailestingumas švenčia pergalę prieš bausmę

„Jei vyras paleidžia žmoną ir ji, atsiskyrusi nuo jo, išteka už kito vyro, ar ji gali sugrįžti pas jį? Argi tai nesuteptų krašto?’ O tu paleistuvavai su daugeliu meilužių, tačiau sugrįžti pas mane, – sako Viešpats. Prisipažink, kad buvai neištikima Viešpačiui, savo Dievui, ir nusikaltai svetimaudama po žaliuojančiais medžiais ir mano balso neklausydama, – sako Viešpats. Sugrįžkite, neištikimi vaikai, nes Aš esu jus vedęs. Aš paimsiu jus ... ir atvesiu į Sioną." Jeremijo 3:1, 13-14

Pauliaus žodžiai, pasakyti Romiečiams 11:26-27 dabar turi gilesnę prasmę: „O tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: Iš Siono ateis Gelbėtojas ir nukreips bedievystes nuo Jokūbo. Tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes.“

Taip, Viešpats kviečia Izraelį iš naujo susituokti su Juo, pažeisdamas Savo Paties įstatymą. Kaip tai paaiškinsime? Leiskite man pasiūlyti sprendimą. Atgimimas. Niekas Senajame Testamente nebuvo atgimęs iš naujo, kai žmogaus dvasia yra atkuriama Dievo Dvasios. Kaip sakoma 2 Korintiečiams 5:17: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja.“ Izraelis bus naujas kūrinys Kristuje, senas praėjo ir buvo užmirštas, visi dalykai yra nauji. Jis jokiu būdu nepažeidžia Savo įstatymo!

Tačiau palaukite, bus dar šis tas

Ozėjas Dievo skyrybų su Izraelio tauta metu, Jam tvirtinant, kaip Jis trokšta jai vėl pasipiršti, pasako pranašystę, jog vieną dieną Izraelis tars sau: „Eikime, sugrįžkime pas Viešpatį: Jis mus sudraskė – Jis ir pagydys; Jis sumušė (jie tai pasidarė patys ) – Jis ir aptvarstys. Jis atgaivins mus po dviejų dienų, trečią dieną pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje...“  Ozėjo 6:1-2

Išsireiškimas „Jis atgaivins mus po dviejų dienų, trečią dieną pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje“ ilgai buvo suprantama kaip pranašystė, jog Mesijas ateis ir bus Izraelio atmestas. Dabar, praėjus 2 tūkstančiams metų, arba 2 dienoms, Jis atgaivins juos šio 2 tūkstančio metų laikotarpio pabaigoje. Tai paaiškina Mesijinių žydų judėjimą visame pasaulyje mūsų dienomis - jų atgaivinimas vyksta PO 2 dienų. Trečią (tūkstantis metų) dieną Mesijas ateis ir atstatys Izraelį, kuris amžinai gyvens Jo akivaizdoje. Galima būtų pasakyti daug daugiau, tačiau palieku tai... kokiai kitai savaitei.

Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Meilės istorija su posūkiu. 2 dalis. Šokinėjanti nuotaka

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 8 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Daugiau nei bet kuri kita asmenybė Biblijoje, Izaokas atveria Mesiją, jis yra Jo įvaizdis ir šešėlis. Turiu pasidalinti keliais iš jų prieš mums toliau tęsiant dar vieną meilės istoriją.

Izaokas – pažado sūnus

Senais laikais sandoros sudarymas turėjo daug elementų. Vienas iš jų – apsikeitimas tuo, kas žmogui vertingiausia. Galime teigti, kad kas tik yra surišama arba atrišama žemėje, yra surišama arba atrišama danguje, kadangi mes apsprendžiame, kokiu laipsniu dangaus valia yra atlikta mūsų gyvenime. Iš tiesų dangus gali kažką mums atrišti, pavyzdžiui, išganymą, nebent tik žmogus nori, kad kažkas būtų surišta, tuomet tai ir lieka sulaikyta.

Taigi nors Izaokas buvo pažado sūnus, stebuklingai pradėtas vaikas, jis tampa paaukotu sūnumi. Pradžios knygos 22 skyriuje parašyta, kad 'Dievas mėgino Abraomą', tačiau žodis 'mėginti' čia reiškia 'patikrinti'. Kitais žodžiais tariant, Abraomas ir Dievas dviese sudarė sandorą, taigi Abraomas turėjo patikrinti savo intencijas ir paaukoti vertingiausią turtą – savo sūnų. Jeigu jis tai padarytų, tada dangus galėtų atrišti Savo Paties Sūnų kaip auką. Viešpats taip pareiškia Pradžios knygoje 22:16-18 - kadangi Abraomas paaukojo savo sūnų, visos žemės šeimos bus palaimintos... Tai aiški nuoroda į Jėzų kaip dovaną.

Abraomui buvo pavesta eiti į Morijos šalį ir ant kalno paaukoti Izaoką. Vėliau ant Morijos kalnų bus įsteigtas miestas – Jeruzalė. Daug kas galvojo, kad Izaoko paaukojimo vieta buvo būsima Golgota, nors to tiksliai nežinome šimtu procentų. Žinome tik tiek, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta ant vieno iš šių 'Morijos kalnų' (2 Kronikų 3:1), taigi pagrįstai galime tikėti žydų tradicija, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta toje pat vietoje, kur Abraomas aukojo Izaoką.

Judaizme yra mokoma, kad krūmai, kur buvo sugautas avinas, simbolizuoja žmonių nuodėmes. Jūs žinote šią istoriją. Abraomas pasakė savo sūnui, kad Dievas parūpins avinėlį, tačiau vietoj jo buvo sugautas avinas. Tai atskleidžia, kad Abraomas kalbėjo apie būsimą Dievo Avinėlį. Laiške Hebrajams 11:17-19 taip pat tai patvirtinama, jog Abraomas matė savo sūnų/Sūnų prikeltą iš mirties 'kaip įvaizdį'. Abraomas tą vietą pavadino 'Adonai Yireh' (Jehovah Jireh), tai reiškia 'Ant Viešpaties Kalno tai (išgelbėjimas) pasirodys', o Jėzus Jono 8:56 sakė vadovams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“

Mesijo įvaizdžiai

Izaokas buvo stebuklingai pradėtas pažado sūnus. Jis buvo savo tėvo numylėtinis. Jis laisva valia guldė savo gyvybę, paklusdamas tėvui. Izaokas paėmė nuotaką būdamas 40 metų amžiaus, o tai reiškia, kad praėjus maždaug 4 tūkstančiams metų nuo Adomo Mesijas ateis į žemę susitikti su Savo Nuotaka. Izaokas susilaukė vaikų būdamas 60-ies, o tai yra nuoroda, jog išganymas žemėje - vaikai - įvyks po 6 tūkstančių metų (Pradžios 25:20, 26).

Pradžios 24 skyriuje Abraomas, kuris savo meilės istorijoje atstovauja Dievą Tėvą, siunčia savo tarną Eliezerą, simbolizuojantį Šventąją Dvasią, surasti nuotakos Izaokui, kuris yra Jėzaus provaizdis. Nuotaka Rebeka – tai bažnyčia.

Eliezeras paima 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai. Skaičius 10 yra labai paplitęs Biblijoje, pradedant nuo 10 Įsakymų iki 10 mergelių, taip pat 10 dienų tarp Jėzaus paėmimo ir Sekminių - ir gali būti, kad būtent šis '10' geriausiai tinka čia. 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai, su nuostata ją surasti, nors 10 dienų taisyklė nustojo galioti po Jėzaus žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios bei visų Jo dovanų mums išliejimo.

Eliezeras - Šventoji Dvasia – išeina iš Tėvo stebint Sūnui, stovinčiam greta Tėvo, kad surastų Sūnui nuotaką, tačiau Eliezeras nenori moters, kuri taptų nuotaka per prievartą arba dėl užslėptų motyvų. Ji TURI NORĖTI tapti sūnaus nuotaka iš tyrų paskatų. Ji saugo save vien tik jam. Ir laukia, laukia, laukia...

Ji nenutuokia, kad dovanų gausybė ant šių kupranugarių buvo skirta jai. Vis tik ji maloniai sutinka Eliezerą ir duoda jam vandens – taip, kaip kad mes leidžiame laiką su Šventąja Dvasia, kai Ji derasi su mūsų širdimi dėl išganymo – atsiduosime Jai ar ne? Momentas, kai Rebeka susipažįsta su Eliezeriu ir maloniai bendrauja su juo prie vandens, tarsi nurodo į mus, kai Dievo Dvasia įsiterpia į mūsų širdis mums apmąstant amžinybę ir tai, kiek galėtume pasitarnauti Viešpačiui...

Ji tai padarė vis dar nežinodama, ką jis yra jai numatęs, lygiai kaip mes tai darome paprasčiausiai pasitikėdami. Taigi ji pagirdė visus kupranugarius. Eliezeras – kaip Šventosios Dvasios provaizdis - prižiūrėjo šulinį, vandens šaltinį, prie kurio ji vis sugrįždavo ir sugrįždavo ir prie kurio jie bendravo. Jis stebėjo ją, žiūrėdamas į jos širdį bei jos meilę patarnauti kitiems. O ir ji, be abejo, kalbėjo su juo semdama (gyvąjį) vandenį iš šulinio...vaikščiodama pirmyn atgal...ir jis pradėjo atpažinti, kad ji yra sūnaus nuotaka.

Ji sugrįždavo prie šulinio vėl ir vėl, Eliezerui stebint jos veiksmus, ji tai darė ne dėl dovanų, kurias atnešė kupranugariai - 10 yra išbaigtumo skaičius, nuoroda į laiką tarp gyvenimo prisikėlus ir Dvasios išliejimo... Jos širdis buvo tyra, ji tarnavo jam, kadangi vienintelis jos atlygis buvo pats patarnavimas kitiems.

Kokia įdomi yra sūnaus vardo reikšmė! Izaokas reiškia 'juokas', o Rebeka reiškia 'surišti arba susaistyti' ir nors tai galima būtų suprasti neigiama prasme, iš tikrųjų ji laisva valia susirišo su juoku – savo vyru - iš meilės, džiaugsminga sąjunga, kaip ir mes - Viešpaties tarnai - esame surišti. Mūsų išganymas – tai ne įstatymo raidė, o ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Romiečiams 14:17). Ji buvo surišta su Sūnumi džiaugsme ir ramybėje - tai tikra meilės istorija.

Surištieji – tarnai – tai žmonės, laisva valia susirišę su šeimininku. Kaip Rebeka, priėmusi sprendimą tapti nuotaka, nors dar nebuvo mačiusi sūnaus/Sūnaus. Iš tikrųjų ji gavo visas dešimties kupranugarių atneštas dovanas priimdama kvietimą, kaip ženklą, jog ateityje pamatys sūnų, kaip mums yra pasakyta Efeziečiams 1:13-14, kad Šventoji Dvasia yra tik pradinė įmoka ir net mažiau – užstatas, numatytas kaip provaizdis to, kas dar bus.

Pradžios 24:64 pasakoja, kad Rebeka keliavo ant šių kupranugarių (Šventosios Dvasios) atgal pas sūnų, ten, kur sūnus/Sūnus gyveno, ir susitiko su juo ne jo namuose, tačiau jie pamatė vienas kitą iš tolo, ji nušoko nuo savo kupranugario ir bėgo pas jį. Izaokas stovėjo laukuose, kai pirmą kartą ją išvydo, ir tada ji pribėgo prie jo. Jėzaus palyginimuose žemė ir laukai (Morkaus 4) reiškia žmogaus širdį – vieta, kur, pavyzdžiui, buvo rastas labai vertingas lobis. Tai ta vieta, kur yra pasėta ir įsišaknija gera Dievo Žodžio sėkla. Ir būtent tame lauke – jos širdyje ir jo/Jo širdyje – jie susitinka ir sugrįžta į Tėvo namus, dabar tapusius sūnaus/Sūnaus ir jo/Jo nuotakos namais.

Mes pirmiausiai susitinkame Sūnų savo širdies laukuose, tačiau vieną dieną būsime Dvasios nunešti pas Jį į tuos laukus, kur Jis dirba, tarp Jo namų ir mūsų žemiškų namų, kaip ji buvo paimta į jo tėvo namus, taip ir mes, susitikę su Juo tame 'lauke', būsime paimti į Tėvo namus, kurie bus mums paruošti.

Klausimas yra štai koks: ar mes lygiai taip trokštame pamatyti Sūnų, kaip kad ji troško? Kupranugariai – Šventoji Dvasia – priemonė, kurios dėka mes esame nešami pas Sūnų, bet ji stryktelėjo nuo kupranugario nekantraudama susitikti su juo. Ji suprato, jog ne dovana buvo jos susižavėjimo objektas, o sūnus, ir ji išimtinai susitelkė ties savo meile jam/Jam.

Mes turime būti kaip Rebeka, laisva valia surišę savo širdis su Sūnumi, suvokdami, kad Dvasios dovanos ir visa kita, ką turime Jame, nėra žaislai ar pramogų objektas, net ne mūsų dėmesio sutelkimo dalykas, bet tik mūsų gyvenimo dalis. Šventosios Dvasios pasireiškimų dėka mes pilniau pažįstame Sūnų, suprasdami, kad kokie nuostabūs Dvasios dalykai bebūtų dabartiniu metu, jie yra tik užstatas to, kas dar bus.

Tiesa, kaip sako Efeziečiams 2:6-7, mes esame pasodinti danguje Kristuje, kad ateinančiais amžiais (Tėvas) parodytų Savo malonės turtus mums Savo Sūnuje...ateinančiais amžiais... Būk nuotaka.

Kitą savaitę – nauja meilės istorija.

Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

Meilės istorija su posūkiu. 1 dalis. Pasipiršusi mergina

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 1 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Šios serijos yra apie meilės istorijas Biblijoje, kurios yra Viešpaties ir Bažnyčios įvaizdžiai bei šešėliai, arba vaidina svarbų vaidmenį Izraelio ar netgi Jėzaus istorijoje. Aš manau, kad jūs niekada nebežiūrėsite į šias Biblijos istorijas visiškai taip pat kaip anksčiau. Kiekvienos savaitės paskutinis skirsnis šioje serijoje vadinsis „Posūkis“, taigi skaitykite...

Pasipiršusi mergina

Rūtos 1:1 mums pasakoja istoriją, įvykusią teisėjų valdymo laikais. Teisėjai valdė (jie yra išvardinti Teisėjų knygoje) daugiau nei 300 metų po Jozuės mirties, iki Sauliui tampant karaliumi. Samuelis buvu paskutinis teisėjas ir jis paskyrė Saulių karaliumi. Tai buvo garsūs teisėjai, tokie kaip Gideonas, Samsonas ir Debora.

Mirus Mozei, Jozuė įvedė Izraelį į Pažadėtąją Žemę, pirmiausia užimdamas Jerichą, padedant prostitutei, vardu Rahaba, kuri paslėpė Izraelio žvalgus, o tada pamelavo apie tai Jericho vadovybei ir buvo Dievo pagerbta dėl savo poelgio. Ji pageidavo, kad dėl jos gerumo būtų pasigailėta visos jos šeimos, nes ji patikėjo Izraelio Dievu. Išorine siena ji nuleido raudoną virvę per langą ir kai Jericho sienos ėmė griūti, jos namas liko stovėti. Jozuės 6:25 mums sako, kad Rahaba gyvena Izraelyje 'iki šių dienų' (kai buvo rašoma Jozuės knyga).

Rūtos knyga buvo parašyta tada, kai Izraelis apsigyveno toje žemėje. Pirmosiose eilutėse mums pasakojama, kad dėl Izraelyje prasidėjusio badmečio šeima turėjo pasitraukti į Moabą - netoli Jericho esančią sritį. Po kažkiek laiko miršta vyras ir palieka savo žmoną Naomę našle, o abu jų sūnūs veda dvi moabites moteris: Orfą ir Rūtą.

Praėjus maždaug 10 metų miršta abu vyrai, palikdami visas 3 moteris našlaujančias ir skurstančias. Orfa nusprendžia pasilikti savo tėviškėje, tačiau Rūta primygtinai prašosi kartu su Naome grįžti į Izraelį ir ištaria vienus žinomiausių Rašto žodžių: „Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas – mano Dievas.“ (1:16)

Piršly, piršly, parink man porą, sugauk man grobį...

Skyrius prasideda teigimu, jog Naomė turi tolimą giminaitį Boazą, kuris yra labai turtingas. Izraelio įstatymas sakė, kad jeigu brolis ar artimas giminaitis miršta ir palieka našlę, mirusiojo giminaitis turi atsakomybę, jeigu jis ieško žmonos, pirmiausia susiieškoti mirusiojo brolio žmoną, kad jo broliui pažadintų palikuonių. Jeigu nėra brolio, tada našlės vyru turi tapti tolimas giminaitis – taip sakant, dėl savęs ir savo vaikų geriau likti šeimoje, nei būti priverstai nutraukti giminystės ryšius.

Kitas įstatymas Izraelyje nurodė nuimant javų laukus palikti suapvalintus kampus kaip auką Viešpačiui, kad vargšai galėtų rasti sau maisto, nes Dievas pažadėjo, kad jeigu izraelitai tai darys, Jis laimins tą ūkininką ir visą Izraelį dėl parodyto rūpinimosi kitais. Būtent į tokią situaciją pateko Rūta ir Naomė, jos buvo pakankamai suvargusios, kad eitų pasirinkti varpų nuo Boazo lauko pakampių.

Tačiau Naomės galvoje gimsta planas ir ji pataria Rūtai eiti tik į Boazo laukus. Ji pamoko Rūtą, kad ši prieitų ir jam pasakytų, jog ji čia rinksis varpas. Boazas atpažįsta ją kaip giminaitę ir primygtinai reikalauja, kad ji liktų su juo ir jo laukuose... Siužetas plėtojasi būtent taip, kaip Naomė ir tikėjosi. Paaiškėja, kad Boazui Rūta 'patinka', nes jis pakviečia ją valgyti su juo ir jo samdiniais. (2:6-17)

Pasipiršimas ir ne tik

Trečias skyrius prasideda Naomės patarimais Rūtai, kurių mes nebesuprantame, nes mes, skaitytojai iš pagoniškų tautų, žvelgiame į šią istoriją po kokių 3.200 metų. Naomė duoda Rūtai patarimus kaip pasipiršti Boazui. Ji liepia Rūtai išsimaudyti, apsirengti švariais drabužiais ir atrodyti dailiai bei lūkuriuoti nepastebėtai iki vakaro, o derliaus nuėmimo šventei pasibaigus ir Boazui užmigus nueiti pas jį. Naomė tarė: „Priėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk. Jis tau pasakys, ką daryti." (4 eil.)

TAI, mano draugai, yra pasipiršimo ceremonija. Šiandien žydai vestuvėse dažnai nuotaką ir jaunikį pastato po „čupah“ (palapine), ir tada (su šiokiomis tokiomis variacijomis) jaunikis tam tikru momentu uždengia šydu savo žmoną kaip simbolį to, kad jie nuo šiol yra viena ir kad ji yra po jo priedanga. Aš pasakiau, kad praėjus 3.200 metų yra variacijų, tačiau mes matome, jog Rūta, paimdama Boazo apklotą ir juo apsigaubdama bei miegodama po jo drabužiu prie kojų, tikrai buvo suprasta kaip besiperšanti. Mes tai žinome, nes...

7 eilutė sako, kad ji tai padarė, o 8 sako: „Vidurnaktį pabudęs vyras nusigando, pamatęs moterį, gulinčią prie jo kojų.“ Aš manau, kad tai juokinga! Kai Rūta pasisakė, kas ji tokia, ji parodė didelę drąsą, tęsdama savo piršimąsi 9 eil.: „Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes tu esi artimas giminaitis.“

Geroji naujiena yra ta, kad jis priėmė jos pasipiršimą! Pažvelkite į Rūtos drąsą bei jos išradingumą!

Posūkis

Turėtume savęs paklausti, kodėl Boazas panorėjo vesti moabitę moterį ir kodėl jis ją pamilo? Kodėl iš visų Izraelio moterų būtent Rūtos drąsa, pirmiausia pasireiškusi jai atėjus tiesiai prie jo, kad pasisakytų, jog ji rinks varpas jo lauke, jį taip patraukė? Gal jis matė tai anksčiau kokioje kitoje moabitėje moteryje? Kai kas gali net paklausti, kodėl Rūtos istorija iš viso yra Biblijoje? Tai nei mokymas, nei pamokymas, o tik meilės istorija.

Posūkis pasirodo kitose Rūtos knygos eilutėse, kur vardijama šeimos geneologija. 21-22 eilutėse pasakojama, kad Boazo tėvo vardas yra Salmonas (Sal-mon), tačiau tik pažvelgę į Mato 1:5, į tos pačios šeimos sarašą, į sąrašą, kur Matas sako, jog ne tik Salmonas buvo Boazo tėvas, tačiau jo motina buvo ne kas kita, kaip Rahaba, buvusi prostitutė iš Jericho. Tikrai taip – Boazo motina buvo Rahaba – moabitė moteris, lygiai taip pat kaip ir Rūta, atsivertusi į Izraelio Dievą.

Dabar paaiškėja meilės istorija: Boazo tėvas kažką pamatė Rahaboje, moabitėje, atsivertusioje į Izraelio Dievą. Taigi kaip ir jo tėvas, pamatęs Rahaboje, Boazo motinoje, tą pačią meilę Dievui, išradingumą ir drąsą, kaip ir jo tėvas, kuris nekreipė dėmesio į senąjį Rahabos, kaip prostitutės, gyvenimą, nes Dieve visi dalykai yra nauji, taip ir Boazas pasielgė su Rūta. Tai bent kokių istorijų ši šeima galėtų papasakoti – sunkiai galiu išlaukti, kai susitiksiu juos danguje ir išgirsiu viską tiesiai iš jų.

Baigiamieji Rūtos knygos žodžiai pratęsia šeimos liniją: Boazas ir Rūta turėjo sūnų, vardu Obedas, kuris užaugo ir turėjo sūnų, vardu Jesė, kuris užaugo ir turėjo sūnų, vardu Dovydas – būsimą Izraelio karalių. Taip Rūta ir Boazas tapo Dovydo prosenele ir proseneliu, o Rahaba – Dovydo proprosenele.

Rūtos istorija prasideda su Rahaba ir tai yra išganymo Kristuje istorija bei patvirtinimas, kad sprendimai, kuriuos padarėme Viešpatyje dabar, gali turėti toli siekiančią įtaką, kuri pasimatys tik po to, kai jau būsime iškeliavę. Negalime pamiršti, kad abi šios moterys, Rahaba ir Rūta, yra Jėzaus žemiškų tėvų Marijos ir Juozapo šeimos linijoje.

Kitą savaitę – kita meilės istorija, iki tada būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu