Meilės istorija su posūkiu. 4 dalis. Paslėptas pažadas

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 22 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Jeigu pasakyčiau jums, kad ši meilės istorija yra apie įvykius, aprašytus Esteros knygoje, pamanytumėt, kad žinote, apie ką bus kalbama, tačiau jūs klystumėte. Tai bus istorija ne apie karaliaus meilę savo karalienei, ne apie dėdės/pusbrolio meilę savo dukterėčiai, nei apie jos meilę savo tautai. Čia bus kalbama apie „posūkį“.

Karalius Nabukadnecaras užkariavo Judą vienas po kito sekusiais išpuoliais, persekiojo Danielių ir tris jo draugus, Ezekielį, ir, kaip sužinome iš Esteros knygos 2:5-7, Mordechają bei jo pusseserę, kurią jis užaugino, - Hadasą, kurią žinome kaip Estera. Hebraiškas vardas „Hadassah“ reiškia „atjauta“ ir tinka šiai meilės istorijai.

Esteros knyga jums pažįstama

Istorija įvyko maždaug 486 – 465 m. prieš Kristų. Karalienę Vaštę pakeitė Estera, kuri neišsidavė, kad yra žydė (Esteros 2:10).

Iš Esteros 2:19-23 sužinome, kad Mordechajas nugirsta apie sąmokslą nužudyti Karalių Artakserksą, kurį Mordechajas apie tai pareigingai informuoja, tačiau jo gerumo gestas dėl daugelio po to sekusių įvykių ir rūpesčių pamirštamas.

Visas 3 skyrius yra apie Hamano sąmokslą prieš žydus, nes jis manipuliuoja Artakserksu išleisti įsakymą per vieną dieną išžudyti visus žydus. 4 skyriuje Mordechajas eina pas Esterą prašyti pagalbos savo tautai, ragindamas ją savo garsiais žodžiais 14 eilutėje: „Kas žino, gal dėl šio laiko tu ir tapai (Artakserkso) karaliene?“

Pasirengimas

5 skyrius susitelkęs ties Esteros puotomis, į paskutinę iš jų pakviečiamas ir Hamanas, kuris jau buvo pastatęs kartuves Mardechajui. 6-e skyriuje karalius negalėdamas užmigti atsiverčia istorinius raštus iki vietos, kur Mordechajas išgelbėja jam gyvybę. Jis paklausia, kas buvo padaryta Mordechajui pagerbti ir pasibaisi sužinojęs, kad nebuvo padaryta nieko. Karalius ištaiso šį neapsižiūrėjimą, nurodydamas Hamanui pravesti Mordechają miesto gatvėmis visiems jį pagerbiant.

Hamano mirtis

Ir, žinoma, 7 skyrius pasakoja apie paskutinę puotą, kuomet Estera atskleidžia, jog yra žydė, atkleidžiamas taip pat ir Hamano sąmokslas išžudyti žydus. Artakserksas nebuvo absoliutus monarchas, kaip Nabukadnecaras, nes pagal persų įstatymus karalius negalėjo pakeisti įstatymo, kurį pats išleido. Taigi Artakserksas negalėjo panaikinti įstatymo išžudyti žydus, tačiau išleido įsakymą, jog žydai gali gintis, nesusilaukdami jokios bausmės, lyg tai būtų savigyna.

Purimas yra švenčiamas iki šiol Adaro mėnesio 14 dieną, tai pagal vakarietišką kalendorių atitinka vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai žydai švenčia pergalę prieš savo priešus.

Tai kur ta meilės istorija?

Apie 1400 prieš Kristų, Išėjimo knygoje 17:8-16 Amalekas išėjo kovoti prieš Izraelį, kai jie buvo ką tik išėję iš Egipto. Ameleko žmonės buvo tolimi Izraelio pusbroliai ir galėjo padėti Izraeliui, tačiau vietoj to kovojo prieš juos ir užsitraukė Dievo pyktį. Amaleko protėvis buvo Ezavas (Pradžios 36:12).

Dauguma krikščionių prisimena šią kovą, nes ten Dievas pavadinamas Jehovah-Nissi, Viešpats yra mano Vėliava, - kuomet Mozės rankos būdavo iškeltos, laimėdavo Izraelis, o kai jis pavargdavo ir jas nuleisdavo, persvarą įgydavo Amalekas. Aaronas ir Huras padėjo laikyti iškeltas Mozės rankas per visą mūšį jam sėdint ant akmens.

Negalite praleisti simbolinės prasmės

Mozė, kurio vardo reikšmė yra „ištrauktas“, atsisėdo ant uolos (Kristaus), kai Aaronas, kurio vardo reikšmė „išaukštintas“, pakėlė vieną ranką. Huras pakėlė kitą ranką. „Huras“ gali reikšti „baltumas, teisumas“ bei „ugnis/karštis“ ir „laisvė“.

Reikšmė aiški: Kai mes sėdime/ilsimės ant Uolos (Kristaus), esame ištraukti iš pasaulio (Mozė), išaukštinti (Aaronas) pergalėje prieš priešus teisume ir uoliame užsidegime (Huras). Jeigu prarandame savo užsidegimą ir teisumą, nebūsime išaukštinti Viešpatyje, ir priešas galės mus nugalėti... Sugrįžkime prie istorijos.

Amalekiečių išnaikinimas

Išėjimo knygoje 17:14 Dievas pasako Mozei užrašyti tai į knygą atminimui, nes Jis išnaikins Amaleko žmones nuo žemės paviršiaus. (Jie liovėsi sekę Dievu ir tapo stabmeldžiais bei Dievo priešais, ką ir pademonstravo aršiai kovodami prieš Izraelį).

Praėjus maždaug 400 metų, maždaug 1000 metų prieš Kristų, matome Karalių Saulių, kuriam I Samuelio knygoje 15:2-3 Dievas pasakė, jog prisimena, ką Amalekas padarė Izraeliui, kai jie pirmą kartą įžengė į dykumą, kad Jis norėjo jį sunaikinti, kadangi prieš kokius 400 metų davė pažadą Mozei – Tėvas turi gerą atmintį. Karalius Saulius išėjo į karą ir išžudė visus, kaip jam buvo liepta, tačiau nepaklausė ir paliko Karalių Agagą, Agagitų šeimos galvą, bei Amalekitų šeimą gyvą, kaip ir didžiąją dalį jų galvijų.

Dievas bando ištesėti savo pažadą Mozei, tačiau Saulius nepaklūsta, ir dėl to turi perleisti savo karalystę Dovydui. Nors jis ir atgailauja, tačiau per vėlai, o Samuelis pasako šią garsią eilutę 15:22-23: „Paklusti yra geriau negu aukoti... Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė...“ Nepaklusnumas yra lyg žyniavimo nuodėmė, kadangi ja manipuliuojama žmonėmis ir įvykiais asmeninei naudai.

Štai ką daro nepaklusnumas – jis manipuliuoja žmonėmis ir įvykiais kažkieno asmeninei naudai. Pradedant nuo vaiko, meluojančio tėvams apie tai, kur jis leido penktadienio vakarą, baigiant vyru, slepiančiu savo priklausomybę nuo lošimo, ir sakančiu žmonai, jog jam neišmokėjo premijos, o jis galvojo, kad išmokės, - šis melas iš esmės yra raganavimas (žyniavimo nuodėmė).

Karalius Agagas tą dieną netenka savo gyvybės, nors kai kurie jo šeimos nariai išlieka gyvi. Kaip mes tai sužinome? Apsukus visą ratą, po 500 metų, Esteros knygoje pasirodo paskutinis amalekietis, ir tas žmogus yra ne kas kitas, kaip Hamanas – agagitas iš Esteros 3:1, tiesioginis Karaliaus Agago palikuonis, kurį Saulius paliko gyvą, paskutinė amalekiečių šeima.

Taip, Hamanas buvo agagitas, paskutinis iš amalekiečių, demonstruojantis tą pačią neapykantą žydams, kaip ir jo prosenelis prieš kokius 900 metų Išėjimo knygoje 17 skyriuje.

Posūkis

Hadasa, kaip prisimenate, reiškia „atjauta“, o Esteros knyga pasakoja ne tik apie Purimo įvykius, tai pasakojimas apie Dievo atjautą Izraeliui ir Jo pažadus jiems, netgi jeigu tai truktų 900 metų, kol jie išsipildys. Šios meilės istorijos posūkis yra apie Dievą Tėvą ir Jo meilę mums, Jo meilę, kuri laikosi duoto Žodžio, Jo meilę, saugančią mus, kad atliktų visa, ką Jis pažadėjo – netgi jeigu mes pirmiau nueisime į dangų ir tik tada matysime tai įvykstant žemėje.

Prisimenu vieną porą bažnyčioje, kurioje buvau pastoriumi prieš daug metų, ta pora turėjo nuostabiausias pranašystes, kad keliaus mokyti tautų apie Viešpatį. Tačiau skersai kelio stojo neištikimybė ir jie išsiskyrė. Aplankymo metu aš paklausiau Viešpaties apie juos, nes Jo Žodis nesugrįš pas Jį tuščias. Kaip jie vyks pas tautas, jeigu yra išsiskyrę. Jis pasakė: „Kai kurios pranašystės išsipildys kitame amžiuje.“ Pasakiau Jam, kad man reikia skyriaus ir eilutės apie tai, ir Jis pasakė: „Yra daugybė pranašysčių Senajame Testamente apie ateinančius amžius, kurie visiškai peršoka per šį laiką, kurį tu vadini bažnyčios amžiumi, tai kodėl tau taip sunku patikėti, jog šiame amžiuje paskelbtos pranašystės išsipildys kitame?“

Jo meilės istorija mums reiškia, kad jeigu Jis pažadėjo kažką, tai nesvarbu - nors prireiktų laukti ir 900 metų, kad tai įvyktų, kaip buvo su Moze, ar reikės laukti Jo tūkstantmečio karalystės žemėje, kad tai įvyktų – ką Jis pažadėjo, tai BŪTINAI įvyks, mes galime ilsėtis tame.

Kita meilės istorija su posūkiu kitą savaitę, iki tada – palaiminimai,

John Fenn