Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. birželio 4 d., sekmadienis

Meilės istorija su posūkiu. 6 dalis. Ji išgelbėjo jam gyvybę

John Fenn, 2017 m. gegužės mėn. 6 d.,

Sveiki visi,
Šios meilės istorijos pabaigoje yra toks posūkis, kad dauguma žmonių pirmą kartą skaitydami šią istoriją Biblijoje pagalvoja, jog neteisingai perskaitė - pašaukęs Mozę prie degančio krūmo, Dievas bando jį užmušti - tai taip prieštaringa ir keista, kad mes pakišame šią pastraipą į nepaaiškinamų dalykų failą ir skaitome toliau.

Scenos aprašymas
Apaštalų darbuose 7:21-25 sakoma: „Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus. Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato."

Žydų istorikas Jozefas pasakoja, kad Mozė buvo didis armijos generolas, taigi suprantame, kad Mozė manė išvaduosiąs Izraelį pilietiniu karu. 40 metų prieš degančio krūmo patirtiį, jis žinojo, kad yra gelbėtojas, nužudo egiptietį ir mano, jog žydai paseks juo sukeldami maištą ir taip įvyks išsilaisvinimas. Jis turėjo dievišką apreiškimą apie savo pašaukimą, tačiau ne apie tai, kaip tai įvyks. Jis bandė padėti Dievui viską planuodamas remiantis savo išsilavinimu ir karine patirtimi – užmušus egiptietį, žmonės susitelks aplink jį ir prasidės pilietinis karas - teisinga? Klaidinga.

Apreiškimas ateina po truputi. Dažnai Dievas suteikia mažą dalį, tada leidžia mums surasti išeitį iš kai kurių dalykų, o vėliau suteikia ir likusį apreiškimą. Pavyzdžiui, Pradžios 15 skyriuje Jis pasakė Abraomui, jog iš jo kūno gims sūnus. Tik tiek. Pradžios knygos 16 skyriuje Abraomas ir Sara apie tai pasikalba ir nusprendžia: kadangi Sara nevaisinga, tai turėtų įvykti su kažkieno kito pagalba, taigi desperatiškai trokšdama įvykdyti Dievo valią savo gyvenime bei trokšdama sūnaus, Sara pasako Abraomui, kad šis sueitų su Hagara, o jis tai ir padaro.

Ar ne kitame skyriuje Viešpats vėl apsireiškia Abraomui ir pasako, kad Sara taps sūnaus motina... AI... Viešpatie, kur ta informacija buvo paslėpta iki šiol? Juk būtų buvę šaunu, jei tai žinočiau 15 skyriuje, nes tai būtų mane apsaugoję nuo suėjimo su Hagara!.. Taigi Jis duoda apreiškimą dalimis. Mūsų reikalas yra negalvoti, kad viena dėlionės detalė - tai jau visa dėlionė, ir tada patiems patekti į bėdą, kaip atsitiko tiek Abraomui, tiek ir Mozei. Na, bent jau esame geroje kompanijoje! :)

Skirtingai nei kine ar daugelyje sekmadieninių mokyklų
Kita pamoka yra suvokti, jog vien dėl to, kad tu turi apreiškimą iš Dievo, tai dar nereiškia, kad Jis ir kitiems suteikė tą patį apreiškimą. Tai duota pirmiausia ir svarbiausia tau, akis į akį, tik tu ir Viešpats. Daug žmonių, kaip ir Mozė, nusideda darydami prielaidas maną, kad jei jau jie gavo apreiškimą iš Dievo, tai aišku, kad visi kiti privalo arba turėti tokį pat apreiškimą, arba tikėti tavimi, kai pasakai, kad tai Jis pasakė arba parodė. Klaidinga. Tai yra tavo apreiškimas, ne jų.

Mozei buvo 40 metų, kai jis gavo apreiškimą, jog jis taps išvaduotoju, tačiau ta prielaidų darymo nuodėmė jam kainavo 40 metų, trečdalį jo gyvenimo dykvietėje. Ar ne po 40 metų, kai jam buvo 80, Viešpats pasirodė ir pasakė, kaip jo pašaukimas bus įgyvendintas? Visą tą laiką jis žinojo, kad taps išvaduotoju, tik nežinojo, kaip.

Mozė ir Cipora bei jų sūnus Geršomas
Išėjimo knygos 2:16-22 sakoma, kad palikęs Egiptą, galima manyti, jog dar protiškai ir emociškai pasimetęs bei svarstydamas, ką blogai padarė, Mozė atėjo prie šulinio, kur Midjaniečių kunigo Jetro dukterys girdė savo avis. Kažkokie piemenys bandė nuvyti jas ir pagirdyti savo avis, tačiau Mozė apgynė dukteris, ir tai buvo pranešta Jetrui. Mozė netrukus vedė Ciporą, vieną iš Jetro dukterų, jie susilaukė sūnaus Geršomo, kurio vardas reiškia 'keliautojas ten'.



Kas jam buvo pasakyta prie degančio krūmo  
Tai, kad Mozė turėjo sūnų Midjane, šioje istorijoje yra svarbus faktas - Geršomas nebuvo izraelitas, bet midjanietis. Tai reiškia, neapipjaustytas. Prie degančio krūmo Mozei buvo pasakyta apie visas būsimas negandas, (Išėjimo 3:14-22, 4:1-23), net iki tokių smulkmenų, kad izraelitai gaus iš egiptiečių aukso ir sidabro, kad tik greičiau iš jų išeitų, ir visų svarbiausia – apie pirmagimių mirtį. Jis sužinojo apie pirmagimių mirtį prie degančio krūmo dar prieš grįžtant į Egiptą.

„Sakyk faraonui: 'Taip kalba Viešpats: 'Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų'."

Posūkis - bandymas pasikėsinti
Kaip tik po šių 22-23 eilučių apie egiptiečių pirmagimių nužudymą sakoma: „Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti. Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: 'Tu esi mano kruvinas jaunikis!' Ir Viešpats leido jam eiti. Tada ji pasakė: 'Kruvinas jaunikis dėl apipjaustymo'." Kruvinas jaunikis reiškia, jog jis yra visiškai naujas sandoroje.

Dėka savo išminties ir meilės sūnui, vyrui bei tam, kas teisinga ir neteisinga, Cipora pasirodė esanti labiau dvasiškai prisiderinusi prie Viešpaties pašaukimo jų gyvenime nei Mozė. Jam ką tik buvo pasakyta, jog Egipto pirmagimiai mirs, ir jis suprato, kad apipjaustymas yra sandoros su Viešpačiu ženklas, vis dėlto Mozė šiuo atveju pasielgė kaip nerūpestingas tėvas. JEIGU jis būtų nuvykęs į Egiptą, tekstas daro išvadą, Geršomas būtų turėjęs mirti su Egipto pirmagimiais.

Mozė buvo toks užsiėmęs 'darbu' ir susitelkęs į savo gyvenimą, kad net nepagalvojo, ką tai reiškia jo paties sūnui. Mes taip išryškiname Perėjimo kraują, kad pamirštame, jog kiekvienas Izraelio vyriškos giminės atstovas Egipte buvo apipjaustytas ir tai buvo pagrindinė tiesa, kodėl jie nežuvo drauge su Egipto pirmagimiais - Perėjimo kraujas yra antraeilis dalykas.

Iš Viešpaties perspektyvos, kai tik Mozė sužinojo planą, jis iš karto tapo atsakingu. Kai tik Viešpats pasako, tai ir įvyksta. Tai tampa 'realybe’. Tai atitinka Morkaus 6:51-52 komentarą apie tai, jog mokinių širdys buvo tokios apstulbintos Jėzui einant vandeniu, nes 'jie nebuvo supratę duonos padauginimo stebuklo'. Jeigu prisimenate tą istoriją, kur Jėzus pamaitino 5 tūkstančius, tada saulei leidžiantis išsiuntė mokinius irtis per ežerą, ir tai jiems sunkiai sekėsi, o tada Jis priėjo prie jų vandeniu tarp 3 ir 6 valandos ryto.

Kada tiksliai jie 'nesuprato duonos stebuklo'? Jie sunkiai dirbo visą naktį, kad perplauktų per ežerą - ir dar Dievas tikisi, kad jie turėjo būti supratę, ką jie ką tik buvo pamatę. Tas pat įvyko su Moze. Kai Dievas kažką pasako arba mūsų gyvenime padaro stebuklą, visų pirma turime tai įvertinti ir apsvarstyti tai savyje, įsiminti tai ir pasimokyti iš to. Kaip dažnai nutinka, kad Jis padaro kažką dėl mūsų, tada mes pasakome 'ačiū', jei išvis dar pasakome, ir einame sau toliau.

Turime būti išmintingi, kaip Cipora, kuri atpažino, kad kai Dievas kažką daro arba sako, tai jau būna ir atlikta, dėl to turime iškelti tai į pirmą vietą. Turime vadovautis logika ir daryti dalykus tinkamai, tačiau kai Jis ką sako, tai turi būti mums visų svarbiausia.

Paskutinė serijos dalis - kitą savaitę. Iki tada, palaiminimai.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

1 komentaras: