Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 2 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 15 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kalbėjausi su vyru, kuris kaip jis pats pripažino, praleido pastaruosius du metus kaip „atkritęs“ krikščionis. Jis buvo įskaudintas bažnyčios vadovų, to laiko politikos ir abejojo, ar dar tiki Jėzų. Jeigu Jėzus yra Viešpats, tai kaip gi Jis gali leisti egzistuoti tokiai sujauktai sistemai, iš esmės politinei sistemai, išorėje turinčiai dvasingumo išvaizdą, kuri padaro Jėzaus pažinimą ir patyrimą beveik neįmanomu.

Kai kalbėjomės, aš patyriau tai, ką mes vadiname „mini-regėjimu“ – mačiau tai savo dvasioje su juo bekalbant. Mačiau jo būklę jo paties akimis. Atrodė, lyg jis būtų vienoje kambario pusėje, Jėzus kalbėjo su juo iš kitos kambario pusės, o viduryje kambario tarp jų buvo gausybė vamzdžių, laidų, baldų ir žmonių – atrodė taip, tarsi jie visi buvo sumaišyti lyg salotos ir suversti viduryje kambario.

Šitas jaunas vyras desperatiškai norėjo pažinti Jėzų, pamatyti Jėzų, vaikščioti su Jėzumi, bet negalėjo nei išgirsti, nei pamatyti Jo tiesiogiai, nes ta krūva buvo tokia didelė, o kai Jėzus kalbėdavo, kažkas iš tos krūvos pakartodavo, ką Jis sakė, bet su savo papildymais ir pakeitimais. Todėl tas vyras girdėjo ne tik Viešpatį, bet Viešpatį kartu su iškreiptomis ir sumaišytomis žmonių idėjomis.

Kai aš stebėjau šitą mini-regėjimą, žmogus, kuris buvo visiškai padengtas nuolaužų taip, kad buvo matyti tik jo plaštaka ir ranka, metė aštrų metalinį daiktą link jaunuolio. Pradžioje atsirado vienas, o po to daugiau sužeidimų jo kūne, kai žmonės mėtė daiktus į jį. Atrodė, jog kuo daugiau jis norėjo pažinti Jėzų, tuo daugiau randų iš žmonių jis gaudavo.

Kaskart jis krūpteldavo nuo sužeidimo, nes kiekvienas įbrėžimas, nors ir mažas, kraujuodavo. Ten buvo ir daugiau žmonių, kurių negalėjau matyti, bet kurių rankos laidė panašius metalo gabaliukus tol, kol įbrėžimų pasidarė tiek daug, jog jaunuolis suprato, kad turi išeiti iš kambario, nes to pasekoje jis gali mirti.

Mačiau, kaip jis išėjo nuleidęs galvą ir nusiminęs, uždarė paskui save duris sau murmėdamas: „Aš tik norėjau pamatyti Jėzų“ – ir regėjimas baigėsi.

Viešpaties užuojauta atėjo ant manęs mums bekalbant. Suvokiau, kad tie apytiksliai 2 metai, praleisti šalia bažnyčios, buvo jam į sveikatą, ir aš mąsčiau, kaip liūdna, kad žmogus dažnai emocionaliai ir dvasiškai būna sveikesnis šalia bažnyčios, nei būdamas joje. Per tuos 2 metus žaizdos išgijo, bet liko daug randų, kurie trukdė atgauti dvasinę sveikatą.

Jaunuolis pasakė man, kad netgi jeigu jis būtų sakęs žmonėms, kad daugiau nėra tikintis (kartais ir pasakydavo, kad yra agnostikas), iš tiesų jis niekada nepaliko Jėzaus, jis tik nežinojo, kaip pažinti Jėzų be bažnytinės sistemos. Jis tiesiog daugiau nebegalėjo šokinėti per visokius grumstus ir suklupimo akmenis.

Tą dieną, kai Viešpats patraukė krūvą nuolaužų tarp Jo ir jaunuolio, įvyko didis susitaikymas ir susitikimas, ir jis pradėjo vaikščioti su Viešpačiu tyrai, kaip du draugai gali vaikščioti per gyvenimą kartu, užuot bandžius Jį pažinti pirmiausia patenkinus reikalavimus, kurie, kaip jam buvo pasakyta, buvo būtini.

Gali būti, kad tu legalistas jei...

2) iš tiesų nepažįsti Viešpaties pats, tik per sistemą

Staigus suvokimas, kad pažįsti sistemą daugiau nei Viešpatį, yra sukrečiantis. Suvokti, kad tikėjimas, kurį manei turįs Viešpatyje, iš tiesų tėra tikėjimas formule arba sruktūra, istorija ar institucija, verčia suabejoti pačiu tikėjimu. Tai aš mačiau plačiuose krikščionių sluoksniuose: nuo misionierių, praleidusių dešimtmečius užsienyje ir po to „sudegusius“ grįžus namo į savo organizaciją, iki namų šeimininkių su sąsiuviniais, prikonspektuotais dešimčių mokymų – kai kažkas nutinka brangiam žmogui, bažnyčiai ar organizacijai, jų žaizdos verčia suabejoti dėl visko.

Jie suprato, kad čia yra kažkokia nuolaužų krūva, į kurią jie patalpino savo tikėjimą, o žmogišką klaidą ir tradiciją jie manė esant Dievu, neleidusiu jiems iš tiesų pažinti Jėzaus Kristaus. Jie niekada nemąstė apie save, kad yra legalistai, bet suvokimas, kad jie pastatė sistemą, kuri tėra žmogaus rankų darbas ir per kurią jie suvokė savo tikėjimą, juos tiesiog pribloškia.

Srovė teka abiem kryptimis

Panašiai, kaip tame mini-regėjime Viešpaties pastangos kalbėti su jaunuoliu buvo trukdomos, galioja ir priešinga kryptimi: krikščionis siunčia Viešpačiui savo garbinimą ir maldas, kurioms įtaką padarė praeinančių mokymų ar judėjimo doktrinos, ir žmogus net nesuvokia to padarinių, tačiau visa tai išties yra tos pačios anksčiau minėtos nuolaužos.

Šis procesas yra abipusis – kartais Viešpats bando pasiekti mus, bet tai perfiltruojama per klaidą ir tradicijas, o kartais vienintelis būdas, kaip krikščionis bendrauja su Viešpačiu, yra bandant kažką perduoti viršum tų pačių nuolaužų.

Jei tu tapatini save su kitais pagal tam tikrą mokymą ar vietą, kurioje tu apsistojai tuo momentu, tu gali būti legalistas.

Jei tu įsižeidi, kai kažkas meta iššūkį tavo doktrinai, tu gali būti legalistas.

Jei tu praradai gebėjimą apsikeisti idėjomis, bet pasidarai savigyniškas ir griebiesi asmeninės atakos, kai kažkas suabejoja tuo, kuo tu tiki, tu gali būti legalistas.

Jei tu teiki didelę reikšmę išorei arba tiki, kad tavo tikėjimas ir tavo išorinis vaizdas bei bažnyčios išorinis vaizdas yra susiję ir labai svarbūs, tu gali būti legalistas.

Jei labiau tiki tuo, ką sako kažkoks mokytojas, nei ką sako Dievo Žodis, kurį gali perskaityti, tu gali būti legalistas.

Legalistiški tikintieji mano, kad yra laisvi, bet iš tiesų yra didelėje nelaisvėje.

Jau baigiau straipsnio limitą. Tikiuosi, kad apie 3-5 punktus pratęsiu kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 1 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 8 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Globos namuose, kur didesnę savaitės dalį gyvena mūsų vyriausias sūnus, yra dar viena krikščionė, ir ji - Kriso geriausia draugė. Šių dviejų „protiškai atsilikusių“ (naudojant senus išsireiškimus) suaugusių žmonių susijungimas Dvasioje įvyko tuo momentu, kai jie susitiko globos namuose be jokio tėvų ir prižiūrėtojų įsikišimo (Krisas protiškai yra maždaug 4 metų amžiaus, nors jam beveik 37-eri, jo draugei - panašiai).

Prižiūrėtojai pastebėjo, kad dažnai (ir tai tęsiasi ir šiandien, kai ji nuliūsta) Krisas sugriebia jos ranką ir sako: „Viskas gerai, ...Jėzus su mumis“. Kartais jai pargriuvus ir susižeidus (o tai atsitinka gana dažnai dėl jos būklės) jis tik paima ją už rankos ir pasako: „Jėzaus vardas!“

Kai mes vežame Krisą atgal į globos namus po 2 dienų viešėjimo pas mus, paprastai prieš tai kartu pavalgome McDonald‘s restorane arba Pizza Hut. Jis dažnai paprašo, kad paimtume ir jai bulvyčių ar picos. Grįžus į globos namus nuvežu Krisą prie stalo, ji atsisėda šalia jo ir tada Krisas pasakoja jai apie su mumis praleistą laiką. Ji linkčioja galvą sutikdama, gaudydama kiekvieną jo žodį, valgydama bulvytes taip, lyg pasimatyme būtų tik jie vieni... Tai šaunu, nekalta ir tyra.

Įdomu, ką dangus atneš, kai jie galės statyti ant savo draugystės netrukdomi savo suluošintų žemiškų kūnų.

Krisas mėgsta žiūrėti tokias krikščioniškas programas kaip „Evangelijos Bilas“ ir „Animacinės Biblijos istorijos“, jis taip pat žiūrinėja iliustruotą Bibliją, nes jis nemoka skaityti. Krisas nėra niekada nieko užsirašęs į sąsiuvinį apie Viešpatį, jis neturi nustatyto maldos laiko, tik kartais lanko bažnyčią, kai mes paimame jį į namų surinkimą arba kai kas nors iš prižiūrėtojų laikas nuo laiko nuveža globos namų gyventojus į vietinę bažnyčią.

Tą patį galima pasakyti ir apie jo geriausią draugę. Jie abu yra vieni iš labiausiai dvasiškai apdovanotų, turinčių tyras širdis ir nuoširdžiai mylinčių žmonių, kokius kada nors esi sutikęs – daugeliu atveju jie sugėdintų mus, „normalius“ krikščionis. Krisas man kartą pasakė: „Ar žinai, ką Jėzus man pasakė, tėti? Vieną dieną Jis vaikščios su manimi po kalnus – taip, taip Jis ir pasakė. Jis vaikščios su manim po kalnus. Jėga!” – pasakė sau juokdamasis. Krisas išvis neturi jokios dvasinio gyvenimo struktūros.

Vieną dieną, kai Krisas ir ji valgė keptų bulvyčių likučius, globos namų direktorė, kuri yra tikinti, pasikvietė mane į šoną ir su ašaromis akyse papasakojo šią nepaprasto grožio ir nekaltumo istoriją. Kriso draugė turėjo tam tikrų sveikatos problemų, todėl jai reikėjo padaryti rentgeno nuotrauką. Kai direktorė aiškino, kad gydytojams reikia nufotografuoti jos širdį, jos akys prisipildė nuostabos ir didelio nekantravimo ir ji nuoširdžiai bei nekaltai paklausė: „Ar jie pamatys Jėzų?“

Tai svarbus klausimas, ar ne? Jei žmonės pažiūrėtų į mūsų širdį, ar jie pamatytų Jėzų? Krisas ir jo draugė nematuoja savo vaikščiojimo su Viešpačiu dvasine disciplina, nes jos neturi. Jie tiesiog vaikščioja su Viešpačiu. Jie pasilieka vaikais ir ne tik įėjo į Dievo Karalystę, bet ir vaikščioja joje su Juo. Čia tik mes, taip vadinami, „normalūs“ žmonės, komplikavome tą vaikišką tikėjimą visokiais apsunkinimais. Pateiksiu 5 punktus, kurie gali padėti nustatyti legalizmą ir religingumą vietoj tiesiog paprasto vaikščiojimo su Tėvu ir mūsų Viešpačiu. Po šių 5 punktų, kuriais dalinsiuosi 3 savaites, aš pasidalinsiu serija, kaip išsilaisvinti nuo legalizmo ir religingumo.

Greičiausiai esi įstatymo raidės besilaikantis tikintysis, jei...

1) Tavo dvasinė disciplina apibūdina tavo dvasingumą ir lemia tai, kaip vertini savo dvasinę būklę.

Tokie krikščionys matuoja save pagal tai, ką jie daro. Jūs nustatote griežtas taisykles ir/arba dvasinius tikslus sau, pvz., atsikelti 5 valandą ryto melstis. Arba galbūt „jautiesi vedamas“ pasninkauti kiekvieną ketvirtadienį. Ar galbūt kažkas bažnyčioje ar mažoje grupelėje kartu skaito iš Jono evangelijos po 1 skyrių kiekvieną dieną. Galbūt tu eini nuo veiklos prie veiklos, vaikštai į maldas po miestą ar į maldos susirinkimus ir jei nesi į kažką įsitraukęs, jautiesi bevertis, be krypties ir tuščias. Savo bendravimą su Viešpačiu tu mantuoji savo dvasine veikla ir disciplina, kurios ta veikla reikalauja.

Pradžioje kiekvienos tokios veiklos jautiesi esąs tikras krikščionis, bet po kelių dienų, kai pavargsti arba kai pasidaro vis sunkiau ir sunkiau atsikelti 5 val. ryto, kai maldos susirinkimas bažnyčioje ar mieste tampa nuobodus ir kai pirmąkart pramiegi ryte, pasijunti siaubingai. Tau atrodo, kad apleidai Dievą ir Jis nusivylė tavimi - jautiesi blogai dėl savo bendravimo su Dievu.

Nekart pas mane buvo atėję žmonės, įsitikinę, kad Dievas ant jų supyko. Aš paklausiau, kodėl, ir jie pasakė, kad jie buvo pasižadėję anksti keltis ir melstis, bet visą savaitę vis nuspausdavo žadintuvo mygtuką, nes buvo labai pavargę. Dabar jie buvo tikri, kad Dievas ant jų supyko.

Aš paklausiau, ar Jis jiems pasakė, kad pyksta. Atsakymas buvo – ne. Tada paklausiau, ką jie jautė viduje, dvasioje. Jie atsakydavo:„Viskas tvarkoj. Ramybė. Aš galiu jausti Jo buvimą“. Taigi aš paklausiau, kodėl jie galvoja, kad Dievas pyksta, jeigu Jis viduje buvo tylus ir jie jausdavo ramybę? ...Staiga jie išvysdavo, kad jų protas buvo užnuodytas religiniu lavinimu, kuris vertė save matuoti pagal dvasinę discipliną, ir dėl to jie jausdavo pasmerkimą.

Pastaba

Pasmerkimas nėra iš Dievo, nes tai akcentuoja tave - ką tu padarei ir ko nepadarei. Pasmerkimas nukreipia mus nuo Dievo. Apkaltinimas yra iš Dievo, jis ateina dėl nuodėmės, veda į atgailą ir susitaikymą su Juo ir tai artina mus prie Dievo. Krikščionys neturi jausti pasmerkimo savo dvasioje, tačiau jie bus apkaltinti.

Šiandien jau baigiau straipsnio limitą, bet prisiminkite, jog Jėzus atėjo, kad mes galėtume gimti į Dievo šeimą – ne į nuostatų ir taisyklių kodeksą, bet į šeimą. Jis nori bendrauti su mumis akis į akį, o ne turėti santykius, perkoštus daugybės taisyklių, nuostatų ir veiklos rezultatais grįstomis direktyvomis, kurias mes patys nustatome, manydami, kad Jis to nori, bet Jam to nereikia. Kaip Paulius daug kartų sakė, svarbiausia yra naujas kūrinys Kristuje... tuo ir grindžiamas mūsų vaikščiojimas su Juo...

Iki kitos savaitės,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

30 metų jubiliejus, kai pirmą kartą man pasirodė Viešpats. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 1 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Šias dvi savaites aš dalinausi kai kuriomis detalėmis apie Viešpaties aplankymą, kuris labiausiai pakeitė mano gyvenimą. Pirmą kartą pamačiau Jį 1986 metų balandį, bet tų metų spalio 1 dieną Jis pasirodė man sakydamas: „Aš noriu mokyti tave, kaip girdėti Tėvo balsą.“ Tai, ką Jis mokė, skyrėsi nuo to, ko buvau mokytas iki tol - maniau, kad Tėvo balsas turi būti mano mintyse girdimas lyg garsiakalbis – o tąkart Jis mokė ne tik apie žodinius, bet ir apie ne žodinius būdus, kuriais Tėvas tai pat bendrauja su mumis. Apie tai ir mokysiu šiandien.

Viduryje pokalbio apie turtuolį ir Lozorių...

Jis priminė man Jono 16:13, kur pasakyta, kad Šventoji Dvasia nekalba iš savęs, bet kalba tik tai, ką girdi, ir ves mus į visą tiesą, ir parodys dalykus, kurie ateis. Iš trijų Jo paminėtų būdų (kalbėti, vesti, parodyti) tik 1 yra verbalinis – tai žodinis kalbėjimas, todėl jei apsiribotume tik balso girdėjimu, prarastume didelę dalį to, ką Jis nori mums perduoti.

Jis taip pat man priminė 1 Kor 2:9-16, kur kalbama apie tą patį, tik šiek tiek kitaip: pasakyta, kad Tėvo dalykai nėra perduodami per tai, ką regime, girdime ar mąstome savo protu (aplinkybėse ir įsivaizdavimuose), bet tai perduodama Šventąja Dvasia, nes Ji ištiria gilius Tėvo dalykus, kuriuos Jis mums yra paruošęs.

Šis apreiškimas – ne skaityti iš aplinkybių, kas yra ar nėra Jo valia – greitai pertvarkė mano teologiją, nors Rašte, kurį Jis man pacitavo, tai buvo akivaizdu kaip dukart du: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas į protą neatėjo – tai Tėvas turi jiems paruošęs. Bet visa tai yra apreiškiama Šventosios Dvasios, kuri ištiria viską, net Tėvo gelmes.“

Jo žodžiai sprogo apreiškimais mano viduje – tai reiškia, kad asmeninio apreiškimo beveik neįmanoma papasakoti kitam žmogui, perduoti viską, ką staiga supratai, nes visa tai staiga susidėlioja į vietas ir yra suprantama viduje.

Atvirai prisipažinsiu, buvau sumišęs, nes visos knygos, kurias skaičiau, kiekviena bažnyčios kultūros dalelė buvo grindžiama Dievu, kuris yra „kažkur tenai“ ir barsto netiesiogines užuominas, tarsi žmogus, barstantis duonos trupinius man ant kelio, su viltimi, kad pakankamai tiksliai išaiškinsiu kiekvieną Jo „ženklą“. Visa bažnyčios kultūra padarė Tėvą priešininku, kurį reikia įtikinti ir manipuliuoti, kad Jis atsakytų į maldą, o mus – užšifruotų Jo bendravimo kodų iššifruotojais.

Dabar Jėzus stovėjo prieš mane tyroje šviesoje, cituodamas Raštą papunkčiui, ragindamas prisiminti atvejus iš mano gyvenimo, kai aš atsitiktinai aptikdavau Jo liudijimą, apreiškimą, Jo balsą kalbant savo dvasioje... suvokiau, kad kai sekdavau savo dvasia ir ramybe, tai vykdavo, o kai stengdavausi išprovokuoti tai ar spausdavau save „girdėti“ Jo balsą, neįvykdavo nieko. Visa tai staiga įgavo prasmę.

Pokalbis tęsėsi: žmogus buvo nuleistas pro stogą... Rašto žinovų mąstymas...

Aš paklausiau, ar kūno kalba kaip nors padėjo, o Jis atsakė:„Kūno kalba fizinėje plotmėje gali patraukti tavo dėmesį, kai Tėvas ar Aš norime kažką pasakyti, bet ne visada. Aš neskaičiau jų minčių (Rašto žinovai mąstė savyje: „Kas tas žmogus mano esąs, tik Dievas gali atleisti nuodėmes!“), bet kai pažiūrėjau į juos ir į jų veidų išraiškas, žinojau savo dvasioje Šventąja Dvasia, ką jie galvoja.“

„Prisimink, kai skaitei, kaip ėjau į Jayro namus ir kaip moteris, serganti kraujoplūdžiu, palietė mano rūbus (staiga mintyse aiškiai prisiminiau Mk 5:30 ir Lk 8:46). Gatvė buvo siauresnė, nei galvoji (mintyse sumažinau gatvės vaizdą). Ten buvo daugiau žmonių , nei įsivaizduoji (aš vėl pasikoregavau). Jau beveik gerai. Visi fiziniai mano pojūčiai buvo sumišę - mane spaudžianti minia, vaizdai, kvapai, garsai, bet Aš nuolat perkeldavau savo mintis nuo fizinių pojūčių į dvasinius ir atgal. Štai kodėl Lk 8:46 sako, jog Aš „pajutau, kaip iš Manęs išėjo jėga“(KJV).

„Tu turi išlavinti save nuolat perkelti dėmesį tarp žemiško pasaulio ir pojūčių, ir savo dvasinio žmogaus ir jo pojūčių. Jie sujungti, bet kol tu neišlavinsi savęs atsakyti į aplinką ir į tai, ką matai ir ypač girdi, tikrindamas savo dvasia, lygindamas tai, ką matai ir girdi, su savo dvasia, tu praleisi daug dalykų, kuriuos Tėvas tau bando perduoti.“

„Ar pameni tą parduotuvę Boulder Pearl Street Mall? Tu užėjai norėdamas rasti dovaną, bet staiga pajutai kitos dvasios buvimą, tačiau tai įvyko tik po to, kai tu pažvelgei į Budos statulas ir reikmenis bei pasišnekėjai su pardavėju, ir tada suvokei, ką jauti savo dvasioje. Tai, ką matei savo akimis ir jautei dvasioje, patvirtino vienas kitą, todėl tu išėjai iš tos parduotuvės.“

„Tu žinai, kaip dvasioje jaučiama dvasia, susijusi su religija, ir tavo protas prisimena šį liudijimą. Štai taip ir žmonės, pažįstantys dvasias, su kuriomis užaugo, pvz., priklausomybės, geidulio ir kt., dabar Manyje gali tuojau pat atpažinti tas dvasias turintį žmogų. Jie prisimena savo pačių patirtį ir tai, koks būna patyrimas jaučiant tas dvasias, taigi kai jie susitinka žmogų, turintį tų dvasių, jų dvasioje pakyla liudijimas per Tiesos Dvasią juose, jų protas prisimena tai, todėl jie žino, kokia dvasia stovi už žmogaus.“

Kitas pavyzdys

„Duosiu kitą pavyzdį. Prisimink Paulių Listroje (ir vėl per Dvasią mano mintyse aiškiai iššoko pastraipa) ir žmogų, kuris niekada nevaikščiojo. Apd 14:9 parašyta, kad įdėmiai pažiūrėjęs į tą vyrą Paulius suvokė, jog jis turi tikėjimą būti išgydytu. Ar žinai, ką darė Paulius? Bekalbant jis buvo susitelkęs į kažką, ką jautė savo dvasioje apie tą žmogų ir jo tikėjimą, ir dėl to jis galėjo teisingai suvokti situaciją. Kalbėdamas Paulius turėjo įdėmiai į jį įsižiūrėti, kad suvoktų, jog tas vyras turi tikėjimą. Ir jūs turite taip išlavinti save. Kai jaučiate kažką savo dvasioje, susitelkite į tai, kad išsiaiškintumėte, kitaip praleisite tai, ką Tėvas jums turi paruošęs.“

Nuo to laiko taip dariau daug kartų. Dažnai žiūriu į susirinkimą ir jaučiu Dvasią esant intensyviau ant kažkurio vieno žmogaus, mokydamas vis sugrįžtu akimis prie jo, užmezgu akių kontaktą, kartais stabteliu suvokdamas, ką Tėvas turi tam asmeniui. Dažnai kai susitelkdavau, priešais juos ar už jų matydavau mini regėjimus, kaip aplankymą, tuo pačiu metu matydamas ir Dvasios srityje, ir fizinėje. Jis tęsė...

„Kai tu pranašauji, kaip tu tai darai?“ Aš atsakiau: „Na, jaučiu kažką dvasioje, lyg pirmus sakinio žodžius, arba staiga suvokdavau, ką Tu ar Tėvas nori pasakyti jam, tada aš laukiu galimybės pasidalinti tuo, ką turiu.“ – Jis paklausė: „Pranašauji užsimerkęs ar atsimerkęs?“

„Užsimerkęs.“ – „Kodėl?“ – paklausė Jis. „Kad galėčiau susitelkti į tai, kas yra mano dvasioje. Tai padeda užblokuoti viską aplink mane (staiga supratau Jo mintį), tad aš galiu susitelkti į tai, kas yra mano dvasioje“. – „Būtent. Tu darai, ką gali, kad tik nutildytum savo fizinius pojūčius ir galėtum susitelkti į dvasinius. Kai toliau tai darysi ir įgysi patirties, galėsi pranašauti atvertomis akimis, bet Aš įgalinsiu tave matyti fizinį ir dvasinį pasaulius tuo pačiu metu – tai, ką tu vadini atviru regėjimu ar mini regėjimu“.

Šuolis pirmyn

Yra dar daug mokymo, bet nebeturiu vietos čia pasidalinti. Likusią dalį jūs galite paskaityti knygoje „Pursuing the seasons of God“ („Sekant Dievo laikais“), ir tuo aš visiškai nesistengiu skatinti pirkti, tiesiog baigiasi straipsnio limitas, ir suprantu, kad nuo to laiko jau praėjo 30 metų, bet kas nors galbūt susidomės aplankymu, labiausiai pakeitusiu mano gyvenimą. Viešpats nuostabus, romus, nusižeminęs širdyje ir Jis tikrai mus myli. Bet Jis yra stiprus, niekada nepasiduoda ir nepataikauja mūsų kūnui – Jis yra Tiesa, taigi jei nori augti Jame, privalai gyventi Tiesoje, nes Jis toliau judės ir tęs savo reikalus bet kokiu atveju.

Tačiau jeigu mes augsime, keisimės, bręsime, norėsime turėti dvasios vaisių ir Kristaus charakterį visuose dalykuose, Jis bus su mumis, kad eitų kartu ir mokytų būti jautriems Jo keliams... Aš tikrai nesu tobulas ir dar nepasiekiau to, - paklauskite Barbaros arba mūsų vaikų ar marčių, ar CWOWI lyderių (nors, manau, daugelis mūsų anūkų dar pakankamai jauni ir pasakys, kad senelis yra visiškai tobulas, juokinga), bet aš išmokau kelis dalykus. Viliuosi, kad tai jums bus palaiminimu.

Kitą savaitę - nauja tema. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

30 metų jubiliejus, kai pirmą kartą man pasirodė Viešpats. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 24 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Spalio 1 dieną sukanka 30 metų, kai mane pirmą kartą aplankė Viešpats, ir tai pakeitė mano gyvenimą amžiams. Norėčiau ateinančias dvi savaites pasidalinti mokymu, kurį gavau to aplankymo metu.

Laguna de Sanchez, mažas kalnų kaimelis šiaurės rytų Meksikoje

Karlas (misionierius), Dora (vertėja, tada dar tik 2 mėnesius pažįstanti Viešpatį) ir aš buvome viename kaime, nes tą vakarą norėjome tarnauti Mažojoje Dievo Asamblėjos bažnyčioje.

Kol mus priėmusio šeimininko šeima ruošė pietus, mes tryse ėjome akmenuotomis gatvėmis. Aš atsilikau, susitelkdamas į tai, ko Tėvas nori pamokyti mane tą vakarą. Staiga savo dvasioje pajutau stiprų susijaudinimą, kokio anksčiau nebuvau patyręs. Būdavo, pabusdavau ryte, o mano dvasia džiūgaudavo – buvau išmokęs, kad taip dažnai nutikdavo dėl kažkokio nematomo aprūpinimo ar dvasinės pergalės, kuri būdavo apreikšta fiziniame pasaulyje kitą dieną arba ateinančią savaitę, bet tąkart buvo kitaip.

Žiūrėjau žemyn į akmenis, kad neišsisukčiau kulkšnies, susitelkęs į tai, dėl ko mano dvasia buvo tokia sujaudinta, ir staiga išgirdau save sakant (tai tiesiog išėjo iš mano dvasios bekeliant galvą aukštyn): „Tai Jėzus!” Tą akimirką aš pamačiau Viešpatį. Jis stovėjo ties gatvės posūkiu, ne daugiau kaip 4,5 m nuo manęs, o Karlas ir Dora toliau kopė į kalną gyvenvietės centro link.

Greitai peršoku kelias minutes...

Dėl vietos stokos peršoksiu kelias to aplankymo minutes ir pereisiu tiesiai prie mokymo, kuris sekė po to, kai man toptelėjo mintis, kad Karlas ir Dora norėtų žinoti, jog Viešpats yra čia. Jau norėjau pasukti galvą ir šūktelti jiems, kai staiga Jėzus mano akyse atsimainė – prieš tai Jis buvo apsivilkęs įprastus 1-ojo amžiaus rūbus, o po to tapo tyra šviesa, kuri sklido iš Jo lėtai į išorę. Aplink esantys daiktai pasidarė neberyškūs. Kai dangus, žemė, kaimas ir Karlas su Dora išnyko, likome dviese su Jėzumi toje šviesoje: „Aš noriu pamokyti tave, kaip girdėti Tėvo balsą.“

„Prisimink istoriją apie turtuolį ir vargšą Lozorių” (Lk 16:19-31). Jis pradėjo mokyti ir tarsi mano viduje ėmė cituoti tuos žodžius, kuriuos buvau skaitęs kažkada anksčiau. Tai tapo šviežia, taip, lyg būčiau juos ką tik išmokęs mintinai, kaip mokykloje prieš atsakinėjimą.

Istorija (ne palyginimas, bet dviejų tikrų žmonių istorija) yra apie turtuolį ir elgetą Lozorių, kuris gulėdavo prie turtuolio vartų tikėdamasis bent trupinių nuo jo stalo, o šunys ateidavo ir laižydavo jo žaizdas. Po kurio laiko vargšas mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį, o turtuolis po mirties atsidūrė pragare.

Matydamas Abraomą ir Lozorių esant „toli“ turtuolis šaukė prašydamas Lozoriaus, kad tas atneštų lašelį vandens troškuliui numalšinti. Bet Abraomas atsakė, kad tarp jų didelė praraja – tarp pragaro ir dangaus – ir tie, kurie norėtų ateiti iš ten ir padėti, negali, o tie kurie yra kitoje pusėje taip pat negali iš ten išeiti.

Pamatinis supratimas

Aš jau buvau tinkamai supratęs minėtas vietas, tad mums bekalbant Viešpats nekoregavo mano supratimo, kuris yra svarbus norint suvokti tai, ką Jis kalbėjo toliau. Žemėje buvo 2 vietos sieloms patalpinti: pragaras ir Abraomo prieglobstis, arba Rojus, kaip jis dar vadinamas. Pragaras – tai vieta, kur nukeliaudavo neteisūs žmonės, o Rojus buvo skirtas teisiems žmonėms. Pasakyta, kad Rojus buvo panašus į parką, kur daug žolės, medžių, vandens ir buvo galimybė teisiesiems bendrauti.

Mirę teisieji buvo laikomi kaip belaisviai Abraomo prieglobstyje/Rojuje ir laukė savo atpirkimo. Po prisikėlimo Rojus (arba Belaisviai) buvo Viešpaties perkeltas į dangų ir tapo dalimi to, ką šiandien vadiname Dangumi.

Paulius Ef 4:8-10 mokė, kad Jėzus pirmiausia nusileido į žemesnes žemės vietas ir tada pakilo į aukštumas vesdamasis belaisvius, dabar priklausančius Jam. Būtent dėl šios priežasties Savo prisikėlime Viešpats sakė Marijai neliesti Jo, nes Jis dar nebuvo pakilęs pas Tėvą (Jn 20:17-19) – ir Jis kalbėjo ne apie pakilimą, įvyksiantį po 40 dienų, bet Jis buvo bekylantis (bežengiantis aukštyn) Savo prisikėlime, kad užsineštų Abraomo prieglobstį ir Rojaus šventuosius į dangų ir pristatytų Save Tėvui kaip paskutinę auką dėl žmonijos nuodėmių (Heb 9:23-24).

Liko viena vieta žemėje – pragaras, kur ir toliau eina mirę neteisieji. Po prisikėlimo tikintieji dabar tiesiai eina į dangų, kaip sakė Paulius: „nebūti kūne reiškia būti su Viešpačiu“, ir jis buvo paimtas aukštyn į Rojų ar trečiąjį dangų – 2 Kor 5:8, 12:1-4 (1 dangus –tai oras/dangus, 2 dangus – kosmosas).

Mes nuteisėme save priimdami Tėvo sutaikinimą už nuodėmę, Jėzų, ir būsime teisiami tik už tai, ką esame padarę po išgelbėjimo. Neteisieji turės laukti pragare iki to laiko, kol jie bus teisiami amžių pabaigoje (Apr 20:11-15).

Tęsiu...

Toks buvo mano supratimas tą 1986 metų dieną ir toks jis pasilieka iki šiandien. Pacitavęs tą pastraipą Luko evangelijoje ir atgaivinęs man ją taip, lyg būčiau žiūrėjęs tiesiai į tekstą, Jis tęsė: „Atkreipk dėmesį, kad jie buvo mirę, bet prisiminė savo gyvenimą, matė ir girdėjo vienas kitą, kalbėjosi, o turtuolis netgi jautė pragaro karštį ir stiprų troškulį. Jie tebeturėjo tai, ką jūs vadinate pojūčiais, nors fiziškai jie buvo mirę.“

Viešpats pasakė man, kad mūsų fiziniai pojūčiai kyla iš mūsų dvasinio žmogaus ir tie pojūčiai iš tiesų plaukia į mūsų fizinius kūnus ir yra sujungti, ir tie, kurie nori būti jautrūs ir suprasti, kaip jie funkcionuoja, gali to išmokti. Jis pasakė, kad tokiu būdu žmonės užuodžia dangaus kvapus ar netgi mirties kvapą ir/arba demonus, kiti taip girdi giedant angelus. Jis pasakė, kad tai nevyksta vien tik fiziniais pojūčiais, nes fiziniai pojūčiai reaguoja tik į fizinį pasaulį.

Man reikia pastraipos ir eilutės tam patvirtinti!

Aš pasakiau Jam: „Petras, nors matė Tave atsimainiusį ant kalno, pasakė, kad mes turime „dar tvirtesnį pranašų žodį“ (2 Pt 1:16-21), o tai reiškia, kad koks didis bebūtų patyrimas, Raštas visada turi sutikti su visais dvasiniais patyrimais, regėjimais ar sapnais – priešingu atveju reikia juos atmesti kaip nebiblinius, todėl, Viešpatie, man reikia tai patvirtinančio skyriaus ir eilutės“.

Jis nusišypsojo ir pateikė pavyzdį iš Savo gyvenimo: „Duosiu tau porą pavyzdžių. Pameni, kai buvau namuose, kur pro stogą buvo nuleistas žmogus?“ Staiga Šventoji Dvasia parodė man pastraipą iš Morkaus 2:1-12 – ši vieta sušvito labai ryškiai, lyg būčiau ją perskaitęs tik prieš minutę. Aš įsivaizdavau savo mintyse, kaip turėjo atrodyti ta scena, o Jis įsiterpė: „Namas buvo mažesnis, nei tu galvoji.“ Taigi aš jį sumažinau ir savo vaizduotės akimis apžiūrinėjau kambarį nuo kairės į dešinę, visa tai vyko taip natūraliai ir greitai, kad neturėjau laiko analizuoti pokalbio su Viešpačiu. „Beveik tikslu. Dešinėje prie lango buvo žmonių“. Aš suderinau savo mintis su tuo, kaip tai turėjo atrodyti.

„Pasakyta, kad Rašto žinovai svarstė savo širdyse, kai pasakiau žmogui, kad jo nuodėmės atleistos, ir kad aš gavau savo dvasioje, ką jie mąstė. Apibūdinti procesui, kai protas priima dvasios pojūčius, Rašte vartojami keli žodžiai, tokie kaip suvokti, įžvelgti, liudyti ".

Čia aš įsiterpsiu, nes jau baigiasi straipsniui skirtas limitas. Kelis kartus mokymo metu Jėzus pasakė: „Tu turi lavinti savo pojūčius šioje srityje.“ Jis palygino sielą/protą su sūpuoklių viduriu: pirmiausia pažiūri į vieną galą – į kūną, po to kita kryptimi – į dvasią. Jis kalbėjo apie susitarimo jėgą, nes kai dvasia ir protas sutinka, kūnas seks iš paskos, nors kartais bus nuliūdęs dėl sprendimo, kurį priėmėme. Jis kalbėjo apie gyvenimą iš dvasios į sielą ir kūną, nuolatos perkeliant savo dėmesį tai į dvasinius, tai į fizinius pojūčius.

Viešpats naudojo pavyzdžius iš mano paties gyvenimo. Vienas tokių, kai buvau parduotuvėje ir pastebėjau vyresnio amžiaus moterį, kurios kūno kalba liudijo, jog ji kenčia nuo depresijos. Kai stabtelėjau ir atkreipiau dėmesį į savo pojūčius dvasioje dėl jos būklės, tiksliai supratau – tai depresija ir skurdas. Aš padėjau jai nuimti kažką nuo viršutinės lentynos, bet ji nebuvo atvira pokalbiui. Viešpats priminė man tą įvykį ir tai, kaip aš pastebėjau jos kūno kalbą, patraukusią mano dėmesį, tada aš stabtelėjau, kad suprasčiau dvasioje, kas vyksta.

Toliau pratęsiu kitą savaitę. Paskutinis dalykas, kurį pasakysiu, tai kad malda dvasioje/Dvasioje yra pati geriausia priemonė, kaip tapti jautriu Tėvo dalykams, kiek pats atradau. Aš tai darau kartu su kvėpavimu visą laiką, kartais primenu sau, kur nukrypau ir sugrįžtu atgal. Kai meldžiatės kalbomis, kaip Paulius pasakė, jūsų dvasia yra aktyvi, ir tas gyvenimas plaukia į išorę – į jūsų protą, jei tik leidžiate ir jei jūsų protas mąsto ta kryptimi...

Daugiau kitą kartą, ik tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Mes esame šviesa. 3 dalis: Dangaus šviesa

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 17 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kalbėjau apie šviesą – mes esame šviesos miesto piliečiai, dangiškos Jeruzalės, miesto, kuris vieną dieną nusileis į žemę, kad Dievas galėtų gyventi tarp žmonių.

Kai nukeliavau į dangų

Maždaug 1990 metais vieną popietę meldžiausi mūsų bendruomenės surinkime ir staiga Dvasioje pamačiau virš savo kairės rankos ore pasirodžiusią angelo ranką. Išgirdau jį sakant: „Paimk man už rankos“ – aš taip ir padariau. Susižavėjęs stebėjau, kaip mano dvasinio žmogaus kairė ranka išėjo iš mano fizinės rankos, o kai pačiupau angelo ranką, akimirksniu Dvasioje buvau paimtas į kelionę po kosmosą...

...Pajutau, kaip mes sulėtinome greitį ir pasisukome pažiūrėti į didžiulį miestą, kuris driekėsi prieš mus su maždaug 20 aukštų aukščio ryškiai šviečiančiomis baltomis sienomis. Mano regėjimas buvo toks, kokio reikėjo, kad gerai įžiūrėčiau viską, tad atstumas nebuvo problema ir aš mačiau maždaug kas 300 mylių labai aukštus vartai, kurių pamatas iš abiejų pusių buvo padarytas iš perlo. Buvau sužavėtas, nes tiems vartams nebuvo į ką atsidaryti, aplink tik tuščia erdvė... bet neturėjau laiko tada apie tai galvoti... vėliau suvokiau, kad tai miestas, kurį mes vadiname dangumi, kuris nusileis į žemę, ir tada tie vartai bus naudojami (Apr 21:2-3, 25-27).

Mane sužavėjo tyra balta šviesa, sklindanti iš miesto sienų, bet ji visiškai nerėžė akių. Pastebėjau, kad kai susitelkdavau į šviesą ir žiūrėjau tiesiai į sienas, galėjau pastebėti miriadus kitų spalvų, o kai pažiūrėdavau šalin arba nebuvau susitelkęs į vieną tašką, matydavosi tik balta spalva, bet kai tik susikoncentruodavau, tarsi pamatydavau, iš ko sudaryta ta balta šviesa, ir staiga buvo galima pamatyti visas visų daiktų spalvas. Įtariu, kad tos spalvos buvo likusios šviesos spektro spalvos, nematomos žemiškomis akimis (žr. schemą 1-oje šios serijos dalyje).

Sienose buvo skirtingų spalvų brangakmeniai. Daugelis jų buvo didžiuliai ir beveik neapdirbti, nebuvo briaunų, kaip kad juvelyro padarytuose vėriniuose ar žieduose. Daugelis buvo glotnūs ir ilgi, įvairių spalvų ir formų, įtaisyti sienose. Didžioji dauguma jų – mažiausiai 1m ilgio. Kokiame nuostabiame mieste ruošiausi pakeliauti (daugiau apie tai galite paskaityti knygose „Dievo laikų vykdymas“ (Pursuing the Seasons of God) ir tęsinyje „Dievo kelių pažinimas“ (Knowing the Ways of God) – abi jas galite rasti e-knygų skirsnyje anglų kalba)

Mes esame tas miestas!

„Ateik , aš parodysiu tau nuotaką, Avinėlio žmoną, ir jis nunešė mane Dvasioje į didį aukštą kalną, ir jis parodė man didį miestą, šventąją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo... pasipuošusią kaip nuotaką savo vyrui...“ (Apr21:2, 9-27)

Daugumas žmonių nesuvokia, kad kai jie nusprendžia augti Kristuje, užuot pasidavę senai savo prigimčiai, tai šitos pergalės yra reikšmingesnės, nei vien tai, kad tampame geresniais ir labiau subrendusiais asmenimis Kristuje čia žemėje. Platesnė tiesa yra ta, kad Kristaus nuotakos gyvenimas virsta ta dangiška statybine medžiaga – didžiu dangišku miestu, kurį vadiname dangumi – kai gyvename savo gyvenimą Kristuje. Sprendimas rinktis Dievo kelią, mūsų pergalės ir aukos, ašaros ir maldos – visa tai paverčiama dangiška medžiaga.

Apaštalas rašo, kad ant sienų pamato yra užrašyti apaštalų vardai ir jos išpuoštos visų rūšių brangakmeniais. Nežinome, kaip mūsų gyvenimo aukos perkeičiamos miesto sienos pamatais, bet Viešpats tikrai pasakė, kad Jis paruoš mums vietą.

Visi 12 vartų pavadinti Izraelio giminių vardais. Paulius rašė korintiečiams, kad jų pavydas, priešiškumas, skilimai yra medis, šiaudai ir šienas, kurie bus sudeginti (nors jie patys paklius į dangų) ir liepė jiems statyti ant Jėzaus Kristaus pamato iš aukso, sidabro ir brangių akmenų (1 Kor 3:3-15).

Petras pasakė, kad kai mes aukojame dvasines aukas Dievui, esame gyvieji akmenys, statomi į dvasinius namus, ir kad Jėzus yra tos konstrukcijos Kertinis akmuo (1 Pt 2:5-6).

Prisiminkite, angelas pasakė Kornelijui, kad jo maldos pakilo kaip paminklas prieš Dievą (Apd 10:4). Paminklas – tai kažkas tvirto, pastatytas kaip priminimas įvykio ar įvykių, kuriuos verta prisiminti. Dovydas pasakė, kad Dievas surinks jo ašaras į butelį ir užrašys jas į Savo knygą (Ps 56:8), ir Jonas matė indus, pilnus smilkalų danguje, kurie yra šventųjų maldos (Apr 5:8).

Paulius toliau rašo, kad mūsų gyvenimas yra pastatytas ant Jėzaus Kristaus ir apaštalų pamato, „kuriame visas statinys auga į gyvą šventyklą, vietą gyventi Gyvajam Dievui...“ (Ef 2:19-22).

Jis surenka mūsų ašaras, mūsų aukas Jam, mūsų pergales virš žemesnės žmogaus prigimties ir paverčia tuos fizinius ir sielos veiksmus, kurie yra mūsų gyvenimas, dvasine medžiaga – dalimi miesto, vadinamo dangumi. Kažkaip Tėvas paima gerumo veiksmus ir ašaras bei pakeičia juos dangiška medžiaga. Tokiu pat būdu yra ryšys tarp Tėvo, kuris Yra šviesa Dvasios srityje, ir fizinės šviesos, kuri ateina iš Jo. Taip pat yra ryšys, einantis kita linkme – mūsų sielos ir fizinio gyvenimo sritys yra paverčiamos materija Jo srityje.

Materija negali būti sunaikinta. Tai tinka ir šviesos spinduliams (fotonams)

Vienas Visatos dėsnių teigia, kad materija negali būti sunaikinta, ji tik keičia formą. Julijaus Cezario kūnas vis dar egzistuoja, bet jau purvo ir mineralų forma kažkur dirvožemyje. Maistas, kurį jūs valgote, buvo suvirškintas ir tapo jūsų dalimi, ir tas, kuris buvo išmestas, pakeitė savo formą, bet tebėra ir dabar, egzistuoja chemine forma dirvožemyje arba buvo perdirbtas ir sumaltas į žemę, upę ar vandenyną ir t.t.

Tie nukritę lapai, kuriuos sudeginote praeitą rudenį, pasikeitė į pelenus, tapusius dirvožemio dalimi. Dauguma jų išsisklaidė ore mažomis dūmų dalelėmis, iš kurių vandens molekulės sudarė debesis, ir galiausiai išlijo lietumi ant žemės ar jūros... bet vis dar egzistuoja.

Ir šviesa, tie blykčiojantys spinduliai nakties danguje, kuriuos stebėjai vaikystėje, vis dar kyla šviesos greičiu Visatoje, atskiesti ir absorbuoti kitos šviesos, nematomos mūsų akims. Jie tampa dalimi didesnės ryškios šviesos, pripildančios Visatą. Techniškai kalbant, fotonai, sudarantys tą šviesos spindulį, yra arba absorbuojami ir tampa dalimi to, į ką jie atsimuša, arba atsispindi atgal į kosmosą... bet tie fotonai vis tiek tebeegzistuoja kažkokia forma.

Ir tai reiškia, kad visų mūsų gyvenimo įvykių atspindys vis dar egzistuoja. Kai vaikystėje nusibrozdinote kelį į kelkraštį, jūs matėte tai dienos šviesoje ir ta šviesa vis dar tebeegzistuoja, kažkur išblaškyta, absorbuota Visatoje, bet ji vis dar ten yra. Štai taip dvasinė šviesa yra viena iš priežasčių, dėl ko mes galėsime atsiskaityti už mūsų gyvenimą Viešpačiui – Jo atmintyje visi dalykai egzistuoja Jame.

Tai mums yra lyg užuomina, kad Jis gali išsaugoti mūsų ašaras butelyje savo srityje ir užrašyti apie tą sielvartą savo knygoje. Štai kaip Jis paverčia maldas ir garbinimą į dangaus smilkalus. Štai kaip pinigų davimas ir maldos žemėje pakyla kaip paminklas prieš Jį danguje. Štai kaip jūsų auka ir pergalės tampa gyva medžiaga, iš kurios Jis stato miestą ir puošia dangiškąją Jeruzalę kaip nuotaką vestuvių dienai.

Jis vienas sugeba tai padaryti savo dvasiniais dėsniais, į kuriuos galime tik žvilgtelėti, bet negalime suprasti to pilnai. Štai taip Jis sugeba nutrinti praeities nuodėmės, praeities traumų, praeities gyvenimo prisiminimus, kai dar nebuvome Jėzuje Kristuje. Visa tai ir toliau egzistuoja ir išliks tą dieną kaip brangus akmuo, auksas, sidabras – arba, kaip Paulius sakė apie priešiškumą, užvaldžiusį korintiečius, tai sudegs kaip medis, šiaudai ir šienas.

Būkime nugalėtojai, pasirenkantys sunkesnį kelią vaikščioti meilėje, atleisti, palikti praeities geismus ir vaikiškumą dėl meilės, džiaugsmo, taikos, dievotumo, ištikimybės, sąžiningumo ir kitų dievotų charakterio bruožų bei Dvasios/dvasios vaisiaus. Statykime iš aukso, sidabro, brangių akmenų – tai vyksta, kai pašaliname pavydą, priešiškumą, susiskaldymus ir šio pasaulio dalykus bei meilę pasauliui kaip kokį medį, šieną ir šiaudus.

Gyvenkime žinodami, kad mums renkantis augti Jame tie sprendimai paverčiami dangaus medžiaga, iš kurios statomas dangiškas šviesos miestas. Aš ilgiuosiu tos dienos, kai miestas bus pabaigtas, nes kiekvienas Kristuje augęs gyvenimas bus atbaigtas, kad pabaigtas miestas būtų papuoštas kaip nuotaka savo vestuvėms! Kristus yra visa visame! Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsos, ir dabar mes visi esame šviesa. Taigi gyvenkime kaip šviesos žmonės.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Mes esame šviesa. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 10 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tęsiu apie šviesą...

Viena iš tiesų Naujajame Testamente sako, kad „anksčiau mes buvome tamsa, bet dabar esame šviesa“. Taigi neapsigaukime dėl to, kuo tikime, nes kai pakliūvame į visokius patikrinimus, išbandymus ir pagundas, tai ne Dievas mus gundo, nes iš Jo ateina tik gera ir tobula dovana. Jis yra šviesybių Tėvas ir Jame nėra jokio pasikeitimo ar permainų šešėlio (Jo charakteryje nėra dviprasmiškumo ar savanaudiškų motyvų). Ef 5:8, Jok 1:1-18

Šios ir daug kitų eilučių Biblijoje ištrina ribą tarp dvasinės tiesos, kad Dievas yra šviesa, ir fizinės šviesos, kurią matome savo akimis (ir tos bangos, kurių negalime pamatyti):

Po to, kai Mozė 40 dienų ir naktų praleido su Viešpačiu ant kalno, jo veidas švietė (Išėjimo 34:29-35). Kai angelai piemenims paskelbė apie Jėzaus gimimą, aplink juos švietė Viešpaties šlovė (Luko 2:9). Kai Jėzus atsimainė Petro, Jono ir Jokūbo akivaizdoje, ryškus debesis padengė juos ir Jėzus tapo ryškia šviesa. Viešpats pasakė, kad Jis sugrįš į šlovę, kurią turėjo pas Tėvą dar prieš pasaulio sukūrimą (Morkaus 9:3; Jono 17:5).

Dar neregėta sankirta, kai susitinka dvasinė ir fizinė šviesa, randama Jėzaus Kristaus asmenyje:

„...Jis (Jėzus), Dievo (Tėvo) šlovės spindesys ir Jo (Tėvo) esybės tikslus paveikslas, (Jėzus) viską laikantis (Tėvo) jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse...“ (Hebrajams 1:1-3).

(Atkreipkite dėmesį: tai ne „Žodžio jėga“ bet greičiau „Žodis apie Tėvo jėgą“. Galbūt ateityje Savaitės minčių skyrių skirsiu šiam skirtumui)

Ir štai dar: „...nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, neregima ir regima, ir Jame visa laikosi“ (gr. Jame visi dalykai stovi/laikosi kartu) – Kolosiečiams 1:16-17.

Ir toliau: „Nes tikėjimu mes suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti (sudėti/sujungti) Dievo Žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Hebrajams 11:3).

Pažvelkime į tai ne tik kaip į vaizdžią kalbą ir išraiškingas metaforas

Naujajame Testamente (KJV) yra 94 žodžio „šviesa“ šaknies panaudojimo atvejai. Didžioji dauguma pavartota kalbant apie Dievo šviesą, apie tai, kad mes esame šviesa ir kad toji šviesa šviestų, ar apie kažką panašiai, bet susiję su šiais trimis dalykais.

O kas, jeigu, pavyzdžiui, Mato 5:14-16, kur Jėzus sako, kad esame pasaulio šviesa ir kad niekas uždegęs žibintą neslepia jo po dangčiu, bet leidžia šviesti visiems namams, ir kad mes turime leisti mūsų šviesai šviesti, kad ir kiti galėtų matyti Dievo Tėvo gerumą, taigi – o kas, jei tai ne tik vaizdinga kalba, bet ir dvasinė realybė nematomoje srityje?

Mūsų šviesa šviečia ir - kaip veikia demonai

Vieną naktį garbinamas staiga atsidūriau Dvasioje, Viešpats stovėjo priešais mane ir tarė: „Noriu pamokyti tave apie tai, kaip veikia demonai.“ Staiga mes atsidūrėme tamsoje, stovėjome už krikščionio vyro nugaros, maždaug apie 6m nuo jo, bet jis net neįtarė, kad yra stebimas. Jis žiūrėjo tiesiai pirmyn, o pats buvo panardintas spinduliuojančioje šviesos sferoje, kuri sklido iš jo visomis kryptimis, maždaug 3m spinduliu. Tai daugiau buvo panašu į neaiškią baltai šviesią miglą, nei intensyvią ryškią šviesą.

Toji šviesa buvo vientisa sfera, besidriekianti į tamsą, kuri, kaip žinojau, reiškė dvasinę tamsą pasaulyje. Nors mes stovėjome ir vaikščiojome, grindys šviesos nestabdė. Sakau grindys, nors net nesupratau, ar ten tokios buvo. Tiek Jėzus, tiek aš galėjome vaikščioti aplink tą vyrą ir žemyn, ir virš jo galvos, juosmens lygyje ar po juo, žvelgdami aukštyn į jo pėdas, kaip tik norėjome. Išties Viešpats ir aš vaikščiojome aplink tą žmogų. Viešpats man aiškino apie tai, kaip per Dvasią mes esame gimę iš Tėvo ir todėl esame šviesa ir ką tai reiškia realiame gyvenime.

Vienas įsimintiniausių dalykų, kurį bevaikštant apie tą žmogų pasakė Viešpats:

„Atkreipk dėmesį, jis yra šviesa ir yra paniręs šviesoje, bet menkai te suvokia, kas jis yra Manyje. Pažiūrėk, kaip lengvai jis nukreipiamas nuo šviesos ir jame esančio gyvenimo.“

Tik tada pastebėjau iš tamsos išėjusį demoną, besisukinėjantį aplink šviesos sferą. Jis taip intensyviai ieškojo priėjimo, kad net nepastebėjo Viešpaties ir manęs, stovinčių apie 3 metrus už jo. Demonas buvo apie 75cm ūgio ir atrodė kaip mažas, smulkus asmuo ar galbūt beždžionė. Jo veidas, kaip ir visas sudėjimas, buvo mažesni už vaiko – liesas, be jokio riebalinio sluoksnio, nuogas ir kaulėto kūno. Jis, kaip ir mes, sukiojosi aplink, nuo viršaus iki apačios, ir prie šonų, kaip koks liūtas, tykantis antilopės, žiūrėdamas ir tirdamas, kur jo silpna vieta.

Viešpats tęsė: „Šis vyras vaikščioja su Manimi, bet maždaug kas 2 savaites jis ima mąstyti apie savo mėgstamą nuodėmę, nes jis nedisciplinavo savęs ir nekontroliavo savo kūno troškimų. Jis žino savo polinkį ir silpnumą, apie kurį taip pat žino ir demonas, stebintis jį metų metus ir jį gundantis. Kadangi jo kūnui patinka nuodėmė, jis mėgaujasi mintimis ir įsivaizdavimais apie tą nuodėmę.“

Kaip tik tada, užuot žiūrėjęs tiesiai pirmyn, vyras pradėjo dairytis aplink. Tai man priminė, kaip Petras ėjo vandeniu, bet prarado akių kontaktą su Jėzumi. Jis pažvelgė į vėją ir bangas ir ėmė skęsti. Aš kažkaip žinojau, kad šis žmogus nusuko savo akis nuo Jėzaus vienoje mažoje srityje ir galvojo apie nuodėmę. Taip pat kažkaip žinojau, kad tas procesas žmogaus gyvenime jau vyksta kelias dienas, tarytum pirmadienį jis būtų pradėjęs mąstyti apie kažkokio dalyko, įvyksiančio penktadienį, planą. Viešpats tęsė: „Dabar stebėk, kas nutinka, kai jo nuodėmės troškimas susijungia su gundymu.“

Įslenka nuodėmė

Kaip tik tada pasitraukė šviesos sferos dalis ir lyg pyrago išpjova prie vyro peties nuo viršaus atsivėrė maždaug pusės metro anga išorėje, žemyn susiaurėjanti iki kokių 15 cm. Tai buvo žmogaus iniciatyva – besimėgaudamas mintimis apie nuodėmę vienoje mažoje savo gyvenimo srityje jis leido pasitraukti savo šviesai.

Galėjau matyti, kaip vyro įsivaizdavimai kyla kartu su mintimis apie nuodėmę. Demonas sukiojosi aplink ir artėjo prie jo, atsargiai, kad neleistų šviesos sferai jo paliesti. Prieš pat pasiekiant vyrą, jis liuoktelėjo ant jo peties ir ėmė jam kalbėti.

Kol demonas sėdėjo ant vyro peties jį gundydamas, Viešpats pasakė vieną dalyką. Kai suvoki esantis šviesoje ir prieini prie demoną turinčio asmens, tu suvoki apie to demono buvimą, demonas žino, kad tu žinai ir kas tu esi Kristuje, ir nenori būti demaskuotas. Demonas tavęs bijo, tačiau tol, kol asmuo jo pageidauja, negali jo išvyti, nors jie ir bijo.

Tai dažniausiai pasireiškia tuo, kad asmuo vengia kontakto su tavimi. Demonas jo viduje nenori būti arti tavęs, nes tai reiškia, kad demonas bus išvytas ir žmogus turės susitvarkyti su problema. Pasąmonės lygmenyje tas asmuo gali žinoti, kodėl tai vyksta, bet jis vaikiškai atsiprašinės arba tiesiog kaltins tave, nors jis žino ir pats turi padaryti sprendimą.

Viešpats mane pamokė, kad dauguma žmonių išsilaisvina tiesiog vaikščiodami su Juo ir klausydami Jo balso. Netgi ilgalaikiai šeimos demonai tuomet neberanda atviros angos ir turi ieškoti sau kito asmens. Bet visų pirma turi įvykti valios kova. Ar iš tiesų žmogus nori teisumo šviesos, ar jis nori pažįstamos ir patogios nuodėmės bei su ja susijusio demono – ir dar daug daugiau.

Jis kalbėjo, kaip tamsa ir demonai traukiasi nuo šviesos ir kaip tikintis asmuo daro įtaką savo netikinčiai šeimai, kaip šeimos gali paveikti kaimynus, ir dar daugiau. Visa tai susiję su dvasine šviesa, veikiančia tamsą ir demonų sritį. Tegu tavo šviesa šviečia... tai realybė tavyje!

„Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide“ (2 Kor 4:6).

Kitą savaitę - 3 dalis „Dangaus šviesa“. Iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Mes esame šviesa. 1 dalis; Visata - taip pat

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 3 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Seniai žaviuosi Rašto nuorodomis apie ryšį tarp nematomo Dievo ir fizinio pasaulio. Yra pasakyta, kad pasauliai buvo sukurti Dievo Žodžiu – nematomybė sukūrė tai, kas matoma (Heb 11:3). Stebėdamas kūriniją Paulius mus moko Dievo dalykų (Rom 1:20). „Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės.“ (1 Jn 1:5)

Tamsus nakties dangus išties nėra tamsus – Visata yra panirusi šviesoje

Galbūt net nesuvoki, kokie pilni šviesos esame – tu ir aš. Visa Visata yra pilna šviesos. Mes žiūrime į nakties dangų ir matome tamsybes, bet tai nėra tiesa, nes mes matome tik siaurą šviesos spektro sluoksnį, esantį tarp infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių. Aplink juos yra pilnas spektras, tačiau savo fizinėmis akimis mes galime matyti tik dalį to šviesos spektro viduryje. Tai labai siaura atkarpa, spektro lentelėje paryškinta spalvomis.

Tai, ką galime matyti savo fizinėmis akimis, tėra siaura matomos šviesos juosta, tačiau aš buvau dvasioje ir mačiau spalvas, pranokstančias žemiškąsias (daugiau apie tai – kitą savaitę). Saulei nusileidus ir dienos šviesai išblėsus ir kai nesimato mėnulio, sakome, kad yra tamsu. Kartais atsikeliame viduryje nakties šviesoms visur esant užgesintoms ir apgraibomis ieškome kelio į tualetą.

Tačiau tiesa ta, kad naktis nėra tamsi, kaip ir jūsų namai vidury nakties. Tiesa ta, kad mūsų fizinės akys yra nustatytos matyti tik siaurą šviesos spektro dalį, tačiau tai nereiškia, kad aplink mus nėra šviesos. Iš tikrųjų mūsų kūnai (ir dvasios) spinduliuoja šviesą. 24 val. per parą kiekvienu momentu per mūsų kūnus pereina šviesos spinduliai. Visata yra panardinta šviesoje, todėl iš tikrųjų niekada nebūna tamsu.

Infraraudonoji spinduliuotė

Spektro lentelėje į kairę nuo mums matomos šviesos yra infraraudonieji spinduliai. Jie apima karštį. Tavo kūnas išskiria 10 mikrometrų bangos ilgių šviesą. Taip taip, tiesiog dabar paprastai sėdėdamas tu esi šviesos būtybė. Tavo kūno šiluma yra šviesa. Galbūt esi matęs, kaip kariai, teisėsaugininkai ar kiti pareigūnai, naudoja infraraudonuosius akinius, leidžiančius matyti gyvų kūnų išskiriamą šilumą. Krosnelė maisto šildymui taip pat yra šviesa. Maistą gaminame šviesos dėka – ant atviros ugnies, krosnelėje ar kitaip...

Toliau į kairę lentelėje – mikrobangos

Kai naudojatės mikrobangų krosnele, naudojate šviesą, nes mikrobangos taip pat yra šviesa. Krosnelės vidus dažniausiai būna apšviestas elektros lempute, teikiančia akims matomą šviesą, dėl kurios jūs ir galite matyti šviesoje kepamą maistą.

Toliau į kairę – radijo bangos

Radijo ir televizijos (taipogi Wi-Fi) naudojamos bangos yra šviesa. Perjunginėdami radijo stočių arba televizoriaus kanalus vieną šviesos srautą radijo bangų skalėje pakeičiate kitu (bangų ilgiai). Jei dar jūsų televizorius turi anteną, tai šis prietaisas padeda pamatyti šiaip mums nematomų (radijo/TV) bangų šviesą. Jos konvertuojamos į garsą ir į vaizdą.

Visos tos bangos 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę šviečia visur aplink mus, kiaurai per mūsų namų sienas į radiją ir televiziją, o šie yra sukonstruoti „matyti“ kiekvieną šviesos bangos ilgį atskirai ir konvertuoja juos į garsinę bei vaizdinę išraišką.

Kai studijoje pagaminamas televizijos šviesos signalas (pvz. iš sporto renginio), jis perduodamas į palydovą. Palydovas šį šviesos signalą siunčia atgal į žemę, panardindamas ją to signalo šviesoje. Įsivaizduojate, yra tūkstančiai televizijos ir radijo stočių, tuo pačiu metu siunčiančių savo signalus, ir visi tie šviesos spinduliai šviečia visur aplink mus ir per mus, o dar pridėkite sklindančius gamtoje natūraliai – iš žvaigždžių ir galaktikų!

Jei namie turite kabelinį įrenginį, tai to kabelinio tinklo bendrovė turi daug palydovinių lėkščių, gaudančių įvairių ilgių šviesos signalus iš šimtų stočių. Tą šviesą ji siunčia per stiklo vamzdelius, vadinamus stiklo pluošto kabeliais (arba varinės vielos kabeliais, vadinamais bendraašiu kabeliu), kurie teikia šviesą jūsų namams, prieš tai paversdami ją įvairiais TV stočių signalais jūsų televizoriuje. Visa tai – šviesa!

Dešinėje spektro pusėje – rentgeno spinduliai

Pajudėję spektro diagrama dešinėn pastebime, kad matomą saulės šviesą sudaro UV arba ultravioletinė šviesa, esanti už mūsų matomumo ribos. Tai tie UV spinduliai, kurie pažeidžia mūsų odą (degina ar sukelia įdegį), nublukina dažus, o plastmasę padaro trapią.

Dar toliau į dešinę yra rentgeno spinduliai, kurių kartais gauname ligoninėje. Tai mums nematomi šviesos spinduliai, prasiskverbiantys pro mūsų kūnus. Juos naudoja gydytojai, nes kai kuriuos rentgeno šviesos spindulius kieti kūnai, pvz., kaulai ar tankesni audiniai, sustabdo ir jie tampa matomi specifinėje rentgeno spindulių juostoje. Ir Visata yra pripildyta rentgeno ir gama bei infraraudonųjų spindulių, radijo bangų ir matomos šviesos, kurios žiūrėdami į nakties dangų paprasčiausiai neįžiūrime. Jeigu galėtume matyti nematomą šviesą, mums reikėtų saulės akinių, nes ji ryški. Visata, tikrąja to žodžio reikšme, yra apšviesta šviesos. Jūsų kūnai spinduliuoja šviesą. Šviesa pripildo Visatą.

Pagalvokite apie tai – Visata yra pilna, visiškai pilna šviesos, tačiau visa, ką mes galime pamatyti, tai mažas sluoksnelis spektro lentelėje. Taigi saulei nusileidus manome, kad sutemo. Taip nėra – tebėra šviesu kaip ir anksčiau, tiesiog mes nebefiksuojame to siauro šviesos ruožo, matomo mums, žmonėms.

Didysis AŠ ESU

Jis yra šviesa Dvasios srityje ir Jis sukūrė fizinę šviesą. Taigi žiūrėdami į fizinę šviesą matome Kūrėjo charakteristikas.

Tėvas yra šviesa ir Jėzus sakė, kad Jis yra tas AŠ ESU – visada esantis. Tokios yra dvasinės tiesos. Einšteinas paskaičiavo fizinėje srityje, kad jei jūs judėtumėte šviesos greičiu, masė taptų begalinė, o laikas sustotų.

Judant šviesos greičiu masė tampa begalinė ir tai paaiškina, kaip Tėvas Savo Dvasia yra visur esantis – Jo masė begalinė, nes Jis yra šviesa. Tai taip pat paaiškina, kodėl Kristus yra visada esantis – tas AŠ ESU, nes Jis yra šviesa, o tai reiškia, kad laikas Jam sustoja – ten nėra laiko.

Laikas Jam yra tarytum stalo paviršius. Jis stovi virš to stalo žiūrėdamas žemyn ir gali matyti nuo vieno krašto iki kito, iškart viską, kas ant to stalo yra. Jis gali laisvai judėti nuo vieno krašto iki kito – Jam tas pats, nes Jis yra virš stalo/laiko ir todėl yra visada esantis, visoms stalo paviršiaus dalims tuo pačiu metu. Jis yra AŠ ESU – visada esantis.

Efeziečiams 5:8-9 Paulius rašė: „Anksčiau jūs buvote tamsa, bet dabar esate šviesa Viešpatyje <...> gyvenkite kaip šviesa...“ Danieliaus 12:3 pasakyta: „Tie, kurie yra išmintingi, spindės skliauto ryškumu, o tie, kurie atvers daugelį į teisumą, kaip žvaigždės per amžius.“

Šiandien pabaigiau straipsnio limitą. Kitą savaitę apie tai parašysiu plačiau. Iki tada, apsvarstykime tai, ko nematome, ir tai, jog esame šviesos būtybės...

Iki kitos savaitės, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu