Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 2 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 15 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kalbėjausi su vyru, kuris kaip jis pats pripažino, praleido pastaruosius du metus kaip „atkritęs“ krikščionis. Jis buvo įskaudintas bažnyčios vadovų, to laiko politikos ir abejojo, ar dar tiki Jėzų. Jeigu Jėzus yra Viešpats, tai kaip gi Jis gali leisti egzistuoti tokiai sujauktai sistemai, iš esmės politinei sistemai, išorėje turinčiai dvasingumo išvaizdą, kuri padaro Jėzaus pažinimą ir patyrimą beveik neįmanomu.

Kai kalbėjomės, aš patyriau tai, ką mes vadiname „mini-regėjimu“ – mačiau tai savo dvasioje su juo bekalbant. Mačiau jo būklę jo paties akimis. Atrodė, lyg jis būtų vienoje kambario pusėje, Jėzus kalbėjo su juo iš kitos kambario pusės, o viduryje kambario tarp jų buvo gausybė vamzdžių, laidų, baldų ir žmonių – atrodė taip, tarsi jie visi buvo sumaišyti lyg salotos ir suversti viduryje kambario.

Šitas jaunas vyras desperatiškai norėjo pažinti Jėzų, pamatyti Jėzų, vaikščioti su Jėzumi, bet negalėjo nei išgirsti, nei pamatyti Jo tiesiogiai, nes ta krūva buvo tokia didelė, o kai Jėzus kalbėdavo, kažkas iš tos krūvos pakartodavo, ką Jis sakė, bet su savo papildymais ir pakeitimais. Todėl tas vyras girdėjo ne tik Viešpatį, bet Viešpatį kartu su iškreiptomis ir sumaišytomis žmonių idėjomis.

Kai aš stebėjau šitą mini-regėjimą, žmogus, kuris buvo visiškai padengtas nuolaužų taip, kad buvo matyti tik jo plaštaka ir ranka, metė aštrų metalinį daiktą link jaunuolio. Pradžioje atsirado vienas, o po to daugiau sužeidimų jo kūne, kai žmonės mėtė daiktus į jį. Atrodė, jog kuo daugiau jis norėjo pažinti Jėzų, tuo daugiau randų iš žmonių jis gaudavo.

Kaskart jis krūpteldavo nuo sužeidimo, nes kiekvienas įbrėžimas, nors ir mažas, kraujuodavo. Ten buvo ir daugiau žmonių, kurių negalėjau matyti, bet kurių rankos laidė panašius metalo gabaliukus tol, kol įbrėžimų pasidarė tiek daug, jog jaunuolis suprato, kad turi išeiti iš kambario, nes to pasekoje jis gali mirti.

Mačiau, kaip jis išėjo nuleidęs galvą ir nusiminęs, uždarė paskui save duris sau murmėdamas: „Aš tik norėjau pamatyti Jėzų“ – ir regėjimas baigėsi.

Viešpaties užuojauta atėjo ant manęs mums bekalbant. Suvokiau, kad tie apytiksliai 2 metai, praleisti šalia bažnyčios, buvo jam į sveikatą, ir aš mąsčiau, kaip liūdna, kad žmogus dažnai emocionaliai ir dvasiškai būna sveikesnis šalia bažnyčios, nei būdamas joje. Per tuos 2 metus žaizdos išgijo, bet liko daug randų, kurie trukdė atgauti dvasinę sveikatą.

Jaunuolis pasakė man, kad netgi jeigu jis būtų sakęs žmonėms, kad daugiau nėra tikintis (kartais ir pasakydavo, kad yra agnostikas), iš tiesų jis niekada nepaliko Jėzaus, jis tik nežinojo, kaip pažinti Jėzų be bažnytinės sistemos. Jis tiesiog daugiau nebegalėjo šokinėti per visokius grumstus ir suklupimo akmenis.

Tą dieną, kai Viešpats patraukė krūvą nuolaužų tarp Jo ir jaunuolio, įvyko didis susitaikymas ir susitikimas, ir jis pradėjo vaikščioti su Viešpačiu tyrai, kaip du draugai gali vaikščioti per gyvenimą kartu, užuot bandžius Jį pažinti pirmiausia patenkinus reikalavimus, kurie, kaip jam buvo pasakyta, buvo būtini.

Gali būti, kad tu legalistas jei...

2) iš tiesų nepažįsti Viešpaties pats, tik per sistemą

Staigus suvokimas, kad pažįsti sistemą daugiau nei Viešpatį, yra sukrečiantis. Suvokti, kad tikėjimas, kurį manei turįs Viešpatyje, iš tiesų tėra tikėjimas formule arba sruktūra, istorija ar institucija, verčia suabejoti pačiu tikėjimu. Tai aš mačiau plačiuose krikščionių sluoksniuose: nuo misionierių, praleidusių dešimtmečius užsienyje ir po to „sudegusius“ grįžus namo į savo organizaciją, iki namų šeimininkių su sąsiuviniais, prikonspektuotais dešimčių mokymų – kai kažkas nutinka brangiam žmogui, bažnyčiai ar organizacijai, jų žaizdos verčia suabejoti dėl visko.

Jie suprato, kad čia yra kažkokia nuolaužų krūva, į kurią jie patalpino savo tikėjimą, o žmogišką klaidą ir tradiciją jie manė esant Dievu, neleidusiu jiems iš tiesų pažinti Jėzaus Kristaus. Jie niekada nemąstė apie save, kad yra legalistai, bet suvokimas, kad jie pastatė sistemą, kuri tėra žmogaus rankų darbas ir per kurią jie suvokė savo tikėjimą, juos tiesiog pribloškia.

Srovė teka abiem kryptimis

Panašiai, kaip tame mini-regėjime Viešpaties pastangos kalbėti su jaunuoliu buvo trukdomos, galioja ir priešinga kryptimi: krikščionis siunčia Viešpačiui savo garbinimą ir maldas, kurioms įtaką padarė praeinančių mokymų ar judėjimo doktrinos, ir žmogus net nesuvokia to padarinių, tačiau visa tai išties yra tos pačios anksčiau minėtos nuolaužos.

Šis procesas yra abipusis – kartais Viešpats bando pasiekti mus, bet tai perfiltruojama per klaidą ir tradicijas, o kartais vienintelis būdas, kaip krikščionis bendrauja su Viešpačiu, yra bandant kažką perduoti viršum tų pačių nuolaužų.

Jei tu tapatini save su kitais pagal tam tikrą mokymą ar vietą, kurioje tu apsistojai tuo momentu, tu gali būti legalistas.

Jei tu įsižeidi, kai kažkas meta iššūkį tavo doktrinai, tu gali būti legalistas.

Jei tu praradai gebėjimą apsikeisti idėjomis, bet pasidarai savigyniškas ir griebiesi asmeninės atakos, kai kažkas suabejoja tuo, kuo tu tiki, tu gali būti legalistas.

Jei tu teiki didelę reikšmę išorei arba tiki, kad tavo tikėjimas ir tavo išorinis vaizdas bei bažnyčios išorinis vaizdas yra susiję ir labai svarbūs, tu gali būti legalistas.

Jei labiau tiki tuo, ką sako kažkoks mokytojas, nei ką sako Dievo Žodis, kurį gali perskaityti, tu gali būti legalistas.

Legalistiški tikintieji mano, kad yra laisvi, bet iš tiesų yra didelėje nelaisvėje.

Jau baigiau straipsnio limitą. Tikiuosi, kad apie 3-5 punktus pratęsiu kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu