John Fenn, 2016 m. spalio
mėn. 8 d.,
Sveiki,
Globos
namuose, kur didesnę savaitės dalį gyvena mūsų vyriausias sūnus, yra dar viena
krikščionė, ir ji - Kriso geriausia draugė. Šių dviejų „protiškai atsilikusių“ (naudojant
senus išsireiškimus) suaugusių žmonių susijungimas Dvasioje įvyko tuo momentu, kai
jie susitiko globos namuose be jokio tėvų ir prižiūrėtojų įsikišimo (Krisas
protiškai yra maždaug 4 metų amžiaus, nors jam beveik 37-eri, jo draugei - panašiai).
Prižiūrėtojai
pastebėjo, kad dažnai (ir tai tęsiasi ir šiandien, kai ji nuliūsta) Krisas sugriebia
jos ranką ir sako: „Viskas gerai, ...Jėzus su mumis“. Kartais jai pargriuvus ir
susižeidus (o tai atsitinka gana dažnai dėl jos būklės) jis tik paima ją už
rankos ir pasako: „Jėzaus vardas!“
Kai
mes vežame Krisą atgal į globos namus po 2 dienų viešėjimo pas mus, paprastai
prieš tai kartu pavalgome McDonald‘s restorane arba Pizza Hut. Jis dažnai paprašo,
kad paimtume ir jai bulvyčių ar picos. Grįžus į globos namus nuvežu Krisą prie
stalo, ji atsisėda šalia jo ir tada Krisas pasakoja jai apie su mumis praleistą
laiką. Ji linkčioja galvą sutikdama, gaudydama kiekvieną jo žodį, valgydama
bulvytes taip, lyg pasimatyme būtų tik jie vieni... Tai šaunu, nekalta ir tyra.
Įdomu,
ką dangus atneš, kai jie galės statyti ant savo draugystės netrukdomi savo
suluošintų žemiškų kūnų.
Krisas
mėgsta žiūrėti tokias krikščioniškas programas kaip „Evangelijos Bilas“ ir
„Animacinės Biblijos istorijos“, jis taip pat žiūrinėja iliustruotą Bibliją,
nes jis nemoka skaityti. Krisas nėra niekada nieko užsirašęs į sąsiuvinį apie
Viešpatį, jis neturi nustatyto maldos laiko, tik kartais lanko bažnyčią, kai
mes paimame jį į namų surinkimą arba kai kas nors iš prižiūrėtojų laikas nuo
laiko nuveža globos namų gyventojus į vietinę bažnyčią.
Tą
patį galima pasakyti ir apie jo geriausią draugę. Jie abu yra vieni iš
labiausiai dvasiškai apdovanotų, turinčių tyras širdis ir nuoširdžiai mylinčių
žmonių, kokius kada nors esi sutikęs – daugeliu atveju jie sugėdintų mus,
„normalius“ krikščionis. Krisas man kartą pasakė: „Ar žinai, ką Jėzus man
pasakė, tėti? Vieną dieną Jis vaikščios su manimi po kalnus – taip, taip Jis ir
pasakė. Jis vaikščios su manim po kalnus. Jėga!” – pasakė sau juokdamasis.
Krisas išvis neturi jokios dvasinio gyvenimo struktūros.
Vieną
dieną, kai Krisas ir ji valgė keptų bulvyčių likučius, globos namų direktorė,
kuri yra tikinti, pasikvietė mane į šoną ir su ašaromis akyse papasakojo šią nepaprasto
grožio ir nekaltumo istoriją. Kriso draugė turėjo tam tikrų sveikatos problemų,
todėl jai reikėjo padaryti rentgeno nuotrauką. Kai direktorė aiškino, kad gydytojams
reikia nufotografuoti jos širdį, jos akys prisipildė nuostabos ir didelio
nekantravimo ir ji nuoširdžiai bei nekaltai paklausė: „Ar jie pamatys Jėzų?“
Tai
svarbus klausimas, ar ne? Jei žmonės pažiūrėtų į mūsų širdį, ar jie pamatytų
Jėzų? Krisas ir jo draugė nematuoja savo vaikščiojimo su Viešpačiu dvasine
disciplina, nes jos neturi. Jie tiesiog vaikščioja su Viešpačiu. Jie pasilieka
vaikais ir ne tik įėjo į Dievo Karalystę, bet ir vaikščioja joje su Juo. Čia
tik mes, taip vadinami, „normalūs“ žmonės, komplikavome tą vaikišką tikėjimą visokiais
apsunkinimais. Pateiksiu 5 punktus, kurie gali padėti nustatyti legalizmą ir
religingumą vietoj tiesiog paprasto vaikščiojimo su Tėvu ir mūsų Viešpačiu. Po
šių 5 punktų, kuriais dalinsiuosi 3 savaites, aš pasidalinsiu serija, kaip
išsilaisvinti nuo legalizmo ir religingumo.
Greičiausiai esi
įstatymo raidės besilaikantis tikintysis, jei...
1) Tavo dvasinė disciplina apibūdina
tavo dvasingumą ir lemia tai, kaip vertini savo dvasinę būklę.
Tokie
krikščionys matuoja save pagal tai, ką jie daro. Jūs nustatote griežtas
taisykles ir/arba dvasinius tikslus sau, pvz., atsikelti 5 valandą ryto
melstis. Arba galbūt „jautiesi vedamas“ pasninkauti kiekvieną ketvirtadienį. Ar
galbūt kažkas bažnyčioje ar mažoje grupelėje kartu skaito iš Jono evangelijos po
1 skyrių kiekvieną dieną. Galbūt tu eini nuo veiklos prie veiklos, vaikštai į
maldas po miestą ar į maldos susirinkimus ir jei nesi į kažką įsitraukęs,
jautiesi bevertis, be krypties ir tuščias. Savo bendravimą su Viešpačiu tu
mantuoji savo dvasine veikla ir disciplina, kurios ta veikla reikalauja.
Pradžioje
kiekvienos tokios veiklos jautiesi esąs tikras krikščionis, bet po kelių dienų,
kai pavargsti arba kai pasidaro vis sunkiau ir sunkiau atsikelti 5 val. ryto, kai
maldos susirinkimas bažnyčioje ar mieste tampa nuobodus ir kai pirmąkart pramiegi
ryte, pasijunti siaubingai. Tau atrodo, kad apleidai Dievą ir Jis nusivylė
tavimi - jautiesi blogai dėl savo bendravimo su Dievu.
Nekart
pas mane buvo atėję žmonės, įsitikinę, kad Dievas ant jų supyko. Aš paklausiau,
kodėl, ir jie pasakė, kad jie buvo pasižadėję anksti keltis ir melstis, bet visą
savaitę vis nuspausdavo žadintuvo mygtuką, nes buvo labai pavargę. Dabar jie
buvo tikri, kad Dievas ant jų supyko.
Aš
paklausiau, ar Jis jiems pasakė, kad pyksta. Atsakymas buvo – ne. Tada paklausiau,
ką jie jautė viduje, dvasioje. Jie atsakydavo:„Viskas tvarkoj. Ramybė. Aš galiu
jausti Jo buvimą“. Taigi aš paklausiau, kodėl jie galvoja, kad Dievas pyksta, jeigu
Jis viduje buvo tylus ir jie jausdavo ramybę? ...Staiga jie išvysdavo, kad jų
protas buvo užnuodytas religiniu lavinimu, kuris vertė save matuoti pagal
dvasinę discipliną, ir dėl to jie jausdavo pasmerkimą.
Pastaba
Pasmerkimas
nėra iš Dievo, nes tai akcentuoja tave - ką tu padarei ir ko nepadarei. Pasmerkimas
nukreipia mus nuo Dievo. Apkaltinimas yra iš Dievo, jis ateina dėl nuodėmės, veda
į atgailą ir susitaikymą su Juo ir tai artina mus prie Dievo. Krikščionys neturi
jausti pasmerkimo savo dvasioje, tačiau jie bus apkaltinti.
Šiandien
jau baigiau straipsnio limitą, bet prisiminkite, jog Jėzus atėjo, kad mes
galėtume gimti į Dievo šeimą – ne į nuostatų ir taisyklių kodeksą, bet į šeimą.
Jis nori bendrauti su mumis akis į akį, o ne turėti santykius, perkoštus
daugybės taisyklių, nuostatų ir veiklos rezultatais grįstomis direktyvomis, kurias
mes patys nustatome, manydami, kad Jis to nori, bet Jam to nereikia. Kaip
Paulius daug kartų sakė, svarbiausia yra naujas kūrinys Kristuje... tuo ir grindžiamas
mūsų vaikščiojimas su Juo...
Iki kitos savaitės,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.