Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. spalio 16 d., sekmadienis

Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 1 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 8 d.,

Sveiki,
Globos namuose, kur didesnę savaitės dalį gyvena mūsų vyriausias sūnus, yra dar viena krikščionė, ir ji - Kriso geriausia draugė. Šių dviejų „protiškai atsilikusių“ (naudojant senus išsireiškimus) suaugusių žmonių susijungimas Dvasioje įvyko tuo momentu, kai jie susitiko globos namuose be jokio tėvų ir prižiūrėtojų įsikišimo (Krisas protiškai yra maždaug 4 metų amžiaus, nors jam beveik 37-eri, jo draugei - panašiai).

Prižiūrėtojai pastebėjo, kad dažnai (ir tai tęsiasi ir šiandien, kai ji nuliūsta) Krisas sugriebia jos ranką ir sako: „Viskas gerai, ...Jėzus su mumis“. Kartais jai pargriuvus ir susižeidus (o tai atsitinka gana dažnai dėl jos būklės) jis tik paima ją už rankos ir pasako: „Jėzaus vardas!“

Kai mes vežame Krisą atgal į globos namus po 2 dienų viešėjimo pas mus, paprastai prieš tai kartu pavalgome McDonald‘s restorane arba Pizza Hut. Jis dažnai paprašo, kad paimtume ir jai bulvyčių ar picos. Grįžus į globos namus nuvežu Krisą prie stalo, ji atsisėda šalia jo ir tada Krisas pasakoja jai apie su mumis praleistą laiką. Ji linkčioja galvą sutikdama, gaudydama kiekvieną jo žodį, valgydama bulvytes taip, lyg pasimatyme būtų tik jie vieni... Tai šaunu, nekalta ir tyra.

Įdomu, ką dangus atneš, kai jie galės statyti ant savo draugystės netrukdomi savo suluošintų žemiškų kūnų.

Krisas mėgsta žiūrėti tokias krikščioniškas programas kaip „Evangelijos Bilas“ ir „Animacinės Biblijos istorijos“, jis taip pat žiūrinėja iliustruotą Bibliją, nes jis nemoka skaityti. Krisas nėra niekada nieko užsirašęs į sąsiuvinį apie Viešpatį, jis neturi nustatyto maldos laiko, tik kartais lanko bažnyčią, kai mes paimame jį į namų surinkimą arba kai kas nors iš prižiūrėtojų laikas nuo laiko nuveža globos namų gyventojus į vietinę bažnyčią.

Tą patį galima pasakyti ir apie jo geriausią draugę. Jie abu yra vieni iš labiausiai dvasiškai apdovanotų, turinčių tyras širdis ir nuoširdžiai mylinčių žmonių, kokius kada nors esi sutikęs – daugeliu atveju jie sugėdintų mus, „normalius“ krikščionis. Krisas man kartą pasakė: „Ar žinai, ką Jėzus man pasakė, tėti? Vieną dieną Jis vaikščios su manimi po kalnus – taip, taip Jis ir pasakė. Jis vaikščios su manim po kalnus. Jėga!” – pasakė sau juokdamasis. Krisas išvis neturi jokios dvasinio gyvenimo struktūros.

Vieną dieną, kai Krisas ir ji valgė keptų bulvyčių likučius, globos namų direktorė, kuri yra tikinti, pasikvietė mane į šoną ir su ašaromis akyse papasakojo šią nepaprasto grožio ir nekaltumo istoriją. Kriso draugė turėjo tam tikrų sveikatos problemų, todėl jai reikėjo padaryti rentgeno nuotrauką. Kai direktorė aiškino, kad gydytojams reikia nufotografuoti jos širdį, jos akys prisipildė nuostabos ir didelio nekantravimo ir ji nuoširdžiai bei nekaltai paklausė: „Ar jie pamatys Jėzų?“

Tai svarbus klausimas, ar ne? Jei žmonės pažiūrėtų į mūsų širdį, ar jie pamatytų Jėzų? Krisas ir jo draugė nematuoja savo vaikščiojimo su Viešpačiu dvasine disciplina, nes jos neturi. Jie tiesiog vaikščioja su Viešpačiu. Jie pasilieka vaikais ir ne tik įėjo į Dievo Karalystę, bet ir vaikščioja joje su Juo. Čia tik mes, taip vadinami, „normalūs“ žmonės, komplikavome tą vaikišką tikėjimą visokiais apsunkinimais. Pateiksiu 5 punktus, kurie gali padėti nustatyti legalizmą ir religingumą vietoj tiesiog paprasto vaikščiojimo su Tėvu ir mūsų Viešpačiu. Po šių 5 punktų, kuriais dalinsiuosi 3 savaites, aš pasidalinsiu serija, kaip išsilaisvinti nuo legalizmo ir religingumo.

Greičiausiai esi įstatymo raidės besilaikantis tikintysis, jei...
1) Tavo dvasinė disciplina apibūdina tavo dvasingumą ir lemia tai, kaip vertini savo dvasinę būklę.

Tokie krikščionys matuoja save pagal tai, ką jie daro. Jūs nustatote griežtas taisykles ir/arba dvasinius tikslus sau, pvz., atsikelti 5 valandą ryto melstis. Arba galbūt „jautiesi vedamas“ pasninkauti kiekvieną ketvirtadienį. Ar galbūt kažkas bažnyčioje ar mažoje grupelėje kartu skaito iš Jono evangelijos po 1 skyrių kiekvieną dieną. Galbūt tu eini nuo veiklos prie veiklos, vaikštai į maldas po miestą ar į maldos susirinkimus ir jei nesi į kažką įsitraukęs, jautiesi bevertis, be krypties ir tuščias. Savo bendravimą su Viešpačiu tu mantuoji savo dvasine veikla ir disciplina, kurios ta veikla reikalauja.

Pradžioje kiekvienos tokios veiklos jautiesi esąs tikras krikščionis, bet po kelių dienų, kai pavargsti arba kai pasidaro vis sunkiau ir sunkiau atsikelti 5 val. ryto, kai maldos susirinkimas bažnyčioje ar mieste tampa nuobodus ir kai pirmąkart pramiegi ryte, pasijunti siaubingai. Tau atrodo, kad apleidai Dievą ir Jis nusivylė tavimi - jautiesi blogai dėl savo bendravimo su Dievu.

Nekart pas mane buvo atėję žmonės, įsitikinę, kad Dievas ant jų supyko. Aš paklausiau, kodėl, ir jie pasakė, kad jie buvo pasižadėję anksti keltis ir melstis, bet visą savaitę vis nuspausdavo žadintuvo mygtuką, nes buvo labai pavargę. Dabar jie buvo tikri, kad Dievas ant jų supyko.

Aš paklausiau, ar Jis jiems pasakė, kad pyksta. Atsakymas buvo – ne. Tada paklausiau, ką jie jautė viduje, dvasioje. Jie atsakydavo:„Viskas tvarkoj. Ramybė. Aš galiu jausti Jo buvimą“. Taigi aš paklausiau, kodėl jie galvoja, kad Dievas pyksta, jeigu Jis viduje buvo tylus ir jie jausdavo ramybę? ...Staiga jie išvysdavo, kad jų protas buvo užnuodytas religiniu lavinimu, kuris vertė save matuoti pagal dvasinę discipliną, ir dėl to jie jausdavo pasmerkimą.

Pastaba
Pasmerkimas nėra iš Dievo, nes tai akcentuoja tave - ką tu padarei ir ko nepadarei. Pasmerkimas nukreipia mus nuo Dievo. Apkaltinimas yra iš Dievo, jis ateina dėl nuodėmės, veda į atgailą ir susitaikymą su Juo ir tai artina mus prie Dievo. Krikščionys neturi jausti pasmerkimo savo dvasioje, tačiau jie bus apkaltinti.

Šiandien jau baigiau straipsnio limitą, bet prisiminkite, jog Jėzus atėjo, kad mes galėtume gimti į Dievo šeimą – ne į nuostatų ir taisyklių kodeksą, bet į šeimą. Jis nori bendrauti su mumis akis į akį, o ne turėti santykius, perkoštus daugybės taisyklių, nuostatų ir veiklos rezultatais grįstomis direktyvomis, kurias mes patys nustatome, manydami, kad Jis to nori, bet Jam to nereikia. Kaip Paulius daug kartų sakė, svarbiausia yra naujas kūrinys Kristuje... tuo ir grindžiamas mūsų vaikščiojimas su Juo...

Iki kitos savaitės,

1 komentaras:

  1. perskaičius norisi tik ramiai tylėti...kad nesugaditi kilusio gero jausmo...ačiū.

    AtsakytiPanaikinti