Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

30 metų jubiliejus, kai pirmą kartą man pasirodė Viešpats. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 1 d.,

Sveiki,
Šias dvi savaites aš dalinausi kai kuriomis detalėmis apie Viešpaties aplankymą, kuris labiausiai pakeitė mano gyvenimą. Pirmą kartą pamačiau Jį 1986 metų balandį, bet tų metų spalio 1 dieną Jis pasirodė man sakydamas: „Aš noriu mokyti tave, kaip girdėti Tėvo balsą.“ Tai, ką Jis mokė, skyrėsi nuo to, ko buvau mokytas iki tol - maniau, kad Tėvo balsas turi būti mano mintyse girdimas lyg garsiakalbis – o tąkart Jis mokė ne tik apie žodinius, bet ir apie ne žodinius būdus, kuriais Tėvas tai pat bendrauja su mumis. Apie tai ir mokysiu šiandien.

Viduryje pokalbio apie turtuolį ir Lozorių...
Jis priminė man Jono 16:13, kur pasakyta, kad Šventoji Dvasia nekalba iš savęs, bet kalba tik tai, ką girdi, ir ves mus į visą tiesą, ir parodys dalykus, kurie ateis. Iš trijų Jo paminėtų būdų (kalbėti, vesti, parodyti) tik 1 yra verbalinis – tai žodinis kalbėjimas, todėl jei apsiribotume tik balso girdėjimu, prarastume didelę dalį to, ką Jis nori mums perduoti.

Jis taip pat man priminė 1 Kor 2:9-16, kur kalbama apie tą patį, tik šiek tiek kitaip: pasakyta, kad Tėvo dalykai nėra perduodami per tai, ką regime, girdime ar mąstome savo protu (aplinkybėse ir įsivaizdavimuose), bet tai perduodama Šventąja Dvasia, nes Ji ištiria gilius Tėvo dalykus, kuriuos Jis mums yra paruošęs.

Šis apreiškimas – ne skaityti iš aplinkybių, kas yra ar nėra Jo valia – greitai pertvarkė mano teologiją, nors Rašte, kurį Jis man pacitavo, tai buvo akivaizdu kaip dukart du: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas į protą neatėjo – tai Tėvas turi jiems paruošęs. Bet visa tai yra apreiškiama Šventosios Dvasios, kuri ištiria viską, net Tėvo gelmes.“

Jo žodžiai sprogo apreiškimais mano viduje – tai reiškia, kad asmeninio apreiškimo beveik neįmanoma papasakoti kitam žmogui, perduoti viską, ką staiga supratai, nes visa tai staiga susidėlioja į vietas ir yra suprantama viduje.

Atvirai prisipažinsiu, buvau sumišęs, nes visos knygos, kurias skaičiau, kiekviena bažnyčios kultūros dalelė buvo grindžiama Dievu, kuris yra „kažkur tenai“ ir barsto netiesiogines užuominas, tarsi žmogus, barstantis duonos trupinius man ant kelio, su viltimi, kad pakankamai tiksliai išaiškinsiu kiekvieną Jo „ženklą“. Visa bažnyčios kultūra padarė Tėvą priešininku, kurį reikia įtikinti ir manipuliuoti, kad Jis atsakytų į maldą, o mus – užšifruotų Jo bendravimo kodų iššifruotojais.

Dabar Jėzus stovėjo prieš mane tyroje šviesoje, cituodamas Raštą papunkčiui, ragindamas prisiminti atvejus iš mano gyvenimo, kai aš atsitiktinai aptikdavau Jo liudijimą, apreiškimą, Jo balsą kalbant savo dvasioje... suvokiau, kad kai sekdavau savo dvasia ir ramybe, tai vykdavo, o kai stengdavausi išprovokuoti tai ar spausdavau save „girdėti“ Jo balsą, neįvykdavo nieko. Visa tai staiga įgavo prasmę.

Pokalbis tęsėsi: žmogus buvo nuleistas pro stogą... Rašto žinovų mąstymas...
Aš paklausiau, ar kūno kalba kaip nors padėjo, o Jis atsakė:„Kūno kalba fizinėje plotmėje gali patraukti tavo dėmesį, kai Tėvas ar Aš norime kažką pasakyti, bet ne visada. Aš neskaičiau jų minčių (Rašto žinovai mąstė savyje: „Kas tas žmogus mano esąs, tik Dievas gali atleisti nuodėmes!“), bet kai pažiūrėjau į juos ir į jų veidų išraiškas, žinojau savo dvasioje Šventąja Dvasia, ką jie galvoja.“

„Prisimink, kai skaitei, kaip ėjau į Jayro namus ir kaip moteris, serganti kraujoplūdžiu, palietė mano rūbus (staiga mintyse aiškiai prisiminiau Mk 5:30 ir Lk 8:46). Gatvė buvo siauresnė, nei galvoji (mintyse sumažinau gatvės vaizdą). Ten buvo daugiau žmonių , nei įsivaizduoji (aš vėl pasikoregavau). Jau beveik gerai. Visi fiziniai mano pojūčiai buvo sumišę - mane spaudžianti minia, vaizdai, kvapai, garsai, bet Aš nuolat perkeldavau savo mintis nuo fizinių pojūčių į dvasinius ir atgal. Štai kodėl Lk 8:46 sako, jog Aš „pajutau, kaip iš Manęs išėjo jėga“(KJV).

„Tu turi išlavinti save nuolat perkelti dėmesį tarp žemiško pasaulio ir pojūčių, ir savo dvasinio žmogaus ir jo pojūčių. Jie sujungti, bet kol tu neišlavinsi savęs atsakyti į aplinką ir į tai, ką matai ir ypač girdi, tikrindamas savo dvasia, lygindamas tai, ką matai ir girdi, su savo dvasia, tu praleisi daug dalykų, kuriuos Tėvas tau bando perduoti.“

„Ar pameni tą parduotuvę Boulder Pearl Street Mall? Tu užėjai norėdamas rasti dovaną, bet staiga pajutai kitos dvasios buvimą, tačiau tai įvyko tik po to, kai tu pažvelgei į Budos statulas ir reikmenis bei pasišnekėjai su pardavėju, ir tada suvokei, ką jauti savo dvasioje. Tai, ką matei savo akimis ir jautei dvasioje, patvirtino vienas kitą, todėl tu išėjai iš tos parduotuvės.“

„Tu žinai, kaip dvasioje jaučiama dvasia, susijusi su religija, ir tavo protas prisimena šį liudijimą. Štai taip ir žmonės, pažįstantys dvasias, su kuriomis užaugo, pvz., priklausomybės, geidulio ir kt., dabar Manyje gali tuojau pat atpažinti tas dvasias turintį žmogų. Jie prisimena savo pačių patirtį ir tai, koks būna patyrimas jaučiant tas dvasias, taigi kai jie susitinka žmogų, turintį tų dvasių, jų dvasioje pakyla liudijimas per Tiesos Dvasią juose, jų protas prisimena tai, todėl jie žino, kokia dvasia stovi už žmogaus.“

Kitas pavyzdys
„Duosiu kitą pavyzdį. Prisimink Paulių Listroje (ir vėl per Dvasią mano mintyse aiškiai iššoko pastraipa) ir žmogų, kuris niekada nevaikščiojo. Apd 14:9 parašyta, kad įdėmiai pažiūrėjęs į tą vyrą Paulius suvokė, jog jis turi tikėjimą būti išgydytu. Ar žinai, ką darė Paulius? Bekalbant jis buvo susitelkęs į kažką, ką jautė savo dvasioje apie tą žmogų ir jo tikėjimą, ir dėl to jis galėjo teisingai suvokti situaciją. Kalbėdamas Paulius turėjo įdėmiai į jį įsižiūrėti, kad suvoktų, jog tas vyras turi tikėjimą. Ir jūs turite taip išlavinti save. Kai jaučiate kažką savo dvasioje, susitelkite į tai, kad išsiaiškintumėte, kitaip praleisite tai, ką Tėvas jums turi paruošęs.“

Nuo to laiko taip dariau daug kartų. Dažnai žiūriu į susirinkimą ir jaučiu Dvasią esant intensyviau ant kažkurio vieno žmogaus, mokydamas vis sugrįžtu akimis prie jo, užmezgu akių kontaktą, kartais stabteliu suvokdamas, ką Tėvas turi tam asmeniui. Dažnai kai susitelkdavau, priešais juos ar už jų matydavau mini regėjimus, kaip aplankymą, tuo pačiu metu matydamas ir Dvasios srityje, ir fizinėje. Jis tęsė...

„Kai tu pranašauji, kaip tu tai darai?“ Aš atsakiau: „Na, jaučiu kažką dvasioje, lyg pirmus sakinio žodžius, arba staiga suvokdavau, ką Tu ar Tėvas nori pasakyti jam, tada aš laukiu galimybės pasidalinti tuo, ką turiu.“ – Jis paklausė: „Pranašauji užsimerkęs ar atsimerkęs?“

„Užsimerkęs.“ – „Kodėl?“ – paklausė Jis. „Kad galėčiau susitelkti į tai, kas yra mano dvasioje. Tai padeda užblokuoti viską aplink mane (staiga supratau Jo mintį), tad aš galiu susitelkti į tai, kas yra mano dvasioje“. – „Būtent. Tu darai, ką gali, kad tik nutildytum savo fizinius pojūčius ir galėtum susitelkti į dvasinius. Kai toliau tai darysi ir įgysi patirties, galėsi pranašauti atvertomis akimis, bet Aš įgalinsiu tave matyti fizinį ir dvasinį pasaulius tuo pačiu metu – tai, ką tu vadini atviru regėjimu ar mini regėjimu“.

Šuolis pirmyn
Yra dar daug mokymo, bet nebeturiu vietos čia pasidalinti. Likusią dalį jūs galite paskaityti knygoje „Pursuing the seasons of God“ („Sekant Dievo laikais“), ir tuo aš visiškai nesistengiu skatinti pirkti, tiesiog baigiasi straipsnio limitas, ir suprantu, kad nuo to laiko jau praėjo 30 metų, bet kas nors galbūt susidomės aplankymu, labiausiai pakeitusiu mano gyvenimą. Viešpats nuostabus, romus, nusižeminęs širdyje ir Jis tikrai mus myli. Bet Jis yra stiprus, niekada nepasiduoda ir nepataikauja mūsų kūnui – Jis yra Tiesa, taigi jei nori augti Jame, privalai gyventi Tiesoje, nes Jis toliau judės ir tęs savo reikalus bet kokiu atveju.

Tačiau jeigu mes augsime, keisimės, bręsime, norėsime turėti dvasios vaisių ir Kristaus charakterį visuose dalykuose, Jis bus su mumis, kad eitų kartu ir mokytų būti jautriems Jo keliams... Aš tikrai nesu tobulas ir dar nepasiekiau to, - paklauskite Barbaros arba mūsų vaikų ar marčių, ar CWOWI lyderių (nors, manau, daugelis mūsų anūkų dar pakankamai jauni ir pasakys, kad senelis yra visiškai tobulas, juokinga), bet aš išmokau kelis dalykus. Viliuosi, kad tai jums bus palaiminimu.

Kitą savaitę - nauja tema. Iki tada, būkite palaiminti,


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą