Sveiki,
Tęsiu
apie šviesą...
Viena
iš tiesų Naujajame Testamente sako, kad „anksčiau mes buvome tamsa, bet dabar
esame šviesa“. Taigi neapsigaukime dėl to, kuo tikime, nes kai pakliūvame į
visokius patikrinimus, išbandymus ir pagundas, tai ne Dievas mus gundo, nes iš
Jo ateina tik gera ir tobula dovana. Jis yra šviesybių Tėvas ir Jame
nėra jokio pasikeitimo ar permainų šešėlio (Jo charakteryje nėra dviprasmiškumo
ar savanaudiškų motyvų). Ef 5:8, Jok 1:1-18
Šios
ir daug kitų eilučių Biblijoje ištrina ribą tarp dvasinės tiesos, kad Dievas
yra šviesa, ir fizinės šviesos, kurią matome savo akimis (ir tos bangos, kurių negalime
pamatyti):
Po
to, kai Mozė 40 dienų ir naktų praleido su Viešpačiu ant kalno, jo veidas
švietė (Išėjimo 34:29-35). Kai angelai piemenims paskelbė apie Jėzaus gimimą,
aplink juos švietė Viešpaties šlovė (Luko 2:9). Kai Jėzus atsimainė Petro, Jono
ir Jokūbo akivaizdoje, ryškus debesis padengė juos ir Jėzus tapo ryškia šviesa.
Viešpats pasakė, kad Jis sugrįš į šlovę, kurią turėjo pas Tėvą dar prieš
pasaulio sukūrimą (Morkaus 9:3; Jono 17:5).
Dar
neregėta sankirta, kai susitinka dvasinė ir fizinė šviesa, randama Jėzaus Kristaus
asmenyje:
„...Jis
(Jėzus), Dievo (Tėvo) šlovės spindesys ir Jo (Tėvo) esybės tikslus paveikslas, (Jėzus)
viską laikantis (Tėvo) jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo
Didybės dešinėje aukštybėse...“ (Hebrajams 1:1-3).
(Atkreipkite
dėmesį: tai ne „Žodžio jėga“ bet greičiau „Žodis apie Tėvo jėgą“. Galbūt
ateityje Savaitės minčių skyrių skirsiu šiam skirtumui)
Ir štai
dar: „...nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, neregima ir
regima, ir Jame visa laikosi“ (gr. Jame visi dalykai stovi/laikosi kartu) – Kolosiečiams 1:16-17.
Ir
toliau: „Nes tikėjimu mes suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti (sudėti/sujungti)
Dievo Žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Hebrajams 11:3).
Pažvelkime į tai ne tik kaip į
vaizdžią kalbą ir išraiškingas metaforas
Naujajame
Testamente (KJV) yra 94 žodžio „šviesa“ šaknies panaudojimo atvejai. Didžioji dauguma
pavartota kalbant apie Dievo šviesą, apie tai, kad mes esame šviesa ir kad toji
šviesa šviestų, ar apie kažką panašiai, bet susiję su šiais trimis dalykais.
O kas,
jeigu, pavyzdžiui, Mato 5:14-16, kur Jėzus sako, kad esame pasaulio šviesa ir
kad niekas uždegęs žibintą neslepia jo po dangčiu, bet leidžia šviesti visiems
namams, ir kad mes turime leisti mūsų šviesai šviesti, kad ir kiti galėtų
matyti Dievo Tėvo gerumą, taigi – o kas, jei tai ne tik vaizdinga kalba, bet ir
dvasinė realybė nematomoje srityje?
Mūsų šviesa šviečia ir - kaip veikia
demonai
Vieną
naktį garbinamas staiga atsidūriau Dvasioje, Viešpats stovėjo priešais mane ir
tarė: „Noriu pamokyti tave apie tai, kaip veikia demonai.“ Staiga mes atsidūrėme
tamsoje, stovėjome už krikščionio vyro nugaros, maždaug apie 6m nuo jo, bet jis
net neįtarė, kad yra stebimas. Jis žiūrėjo tiesiai pirmyn, o pats buvo
panardintas spinduliuojančioje šviesos sferoje, kuri sklido iš jo visomis
kryptimis, maždaug 3m spinduliu. Tai daugiau buvo panašu į neaiškią baltai
šviesią miglą, nei intensyvią ryškią šviesą.
Toji
šviesa buvo vientisa sfera, besidriekianti į tamsą, kuri, kaip žinojau, reiškė
dvasinę tamsą pasaulyje. Nors mes stovėjome ir vaikščiojome, grindys šviesos
nestabdė. Sakau grindys, nors net nesupratau,
ar ten tokios buvo. Tiek Jėzus, tiek aš galėjome vaikščioti aplink tą vyrą ir
žemyn, ir virš jo galvos, juosmens lygyje ar po juo, žvelgdami aukštyn į jo
pėdas, kaip tik norėjome. Išties Viešpats ir aš vaikščiojome aplink tą žmogų.
Viešpats man aiškino apie tai, kaip per Dvasią mes esame gimę iš Tėvo ir todėl esame
šviesa ir ką tai reiškia realiame gyvenime.
Vienas įsimintiniausių dalykų, kurį bevaikštant
apie tą žmogų pasakė Viešpats:
„Atkreipk
dėmesį, jis yra šviesa ir yra paniręs šviesoje, bet menkai te suvokia, kas jis
yra Manyje. Pažiūrėk, kaip lengvai jis nukreipiamas nuo šviesos ir jame esančio
gyvenimo.“
Tik
tada pastebėjau iš tamsos išėjusį demoną, besisukinėjantį aplink šviesos sferą.
Jis taip intensyviai ieškojo priėjimo, kad net nepastebėjo Viešpaties ir manęs,
stovinčių apie 3 metrus už jo. Demonas buvo apie 75cm ūgio ir atrodė kaip mažas,
smulkus asmuo ar galbūt beždžionė. Jo veidas, kaip ir visas sudėjimas, buvo mažesni
už vaiko – liesas, be jokio riebalinio sluoksnio, nuogas ir kaulėto kūno. Jis, kaip
ir mes, sukiojosi aplink, nuo viršaus iki apačios, ir prie šonų, kaip koks liūtas,
tykantis antilopės, žiūrėdamas ir tirdamas, kur jo silpna vieta.
Viešpats
tęsė: „Šis vyras vaikščioja su Manimi, bet maždaug kas 2 savaites jis ima mąstyti
apie savo mėgstamą nuodėmę, nes jis nedisciplinavo savęs ir nekontroliavo savo
kūno troškimų. Jis žino savo polinkį ir silpnumą, apie kurį taip pat žino ir demonas,
stebintis jį metų metus ir jį gundantis. Kadangi jo kūnui patinka nuodėmė, jis mėgaujasi
mintimis ir įsivaizdavimais apie tą nuodėmę.“
Kaip
tik tada, užuot žiūrėjęs tiesiai pirmyn, vyras pradėjo dairytis aplink. Tai man
priminė, kaip Petras ėjo vandeniu, bet prarado akių kontaktą su Jėzumi. Jis pažvelgė
į vėją ir bangas ir ėmė skęsti. Aš kažkaip žinojau, kad šis žmogus nusuko savo
akis nuo Jėzaus vienoje mažoje srityje ir galvojo apie nuodėmę. Taip pat kažkaip
žinojau, kad tas procesas žmogaus gyvenime jau vyksta kelias dienas, tarytum pirmadienį
jis būtų pradėjęs mąstyti apie kažkokio dalyko, įvyksiančio penktadienį, planą.
Viešpats tęsė: „Dabar stebėk, kas nutinka, kai jo nuodėmės troškimas susijungia
su gundymu.“
Įslenka nuodėmė
Kaip
tik tada pasitraukė šviesos sferos dalis ir lyg pyrago išpjova prie vyro peties
nuo viršaus atsivėrė maždaug pusės metro anga išorėje, žemyn susiaurėjanti iki kokių
15 cm. Tai buvo žmogaus iniciatyva – besimėgaudamas mintimis apie nuodėmę
vienoje mažoje savo gyvenimo srityje jis leido pasitraukti savo šviesai.
Galėjau
matyti, kaip vyro įsivaizdavimai kyla kartu su mintimis apie nuodėmę. Demonas
sukiojosi aplink ir artėjo prie jo, atsargiai, kad neleistų šviesos sferai jo paliesti.
Prieš pat pasiekiant vyrą, jis liuoktelėjo ant jo peties ir ėmė jam kalbėti.
Kol
demonas sėdėjo ant vyro peties jį gundydamas, Viešpats pasakė vieną dalyką. Kai
suvoki esantis šviesoje ir prieini prie demoną turinčio asmens, tu suvoki apie
to demono buvimą, demonas žino, kad tu žinai ir kas tu esi Kristuje, ir nenori
būti demaskuotas. Demonas tavęs bijo, tačiau tol, kol asmuo jo pageidauja,
negali jo išvyti, nors jie ir bijo.
Tai
dažniausiai pasireiškia tuo, kad asmuo vengia kontakto su tavimi. Demonas jo viduje
nenori būti arti tavęs, nes tai reiškia, kad demonas bus išvytas ir žmogus
turės susitvarkyti su problema. Pasąmonės lygmenyje tas asmuo gali žinoti, kodėl
tai vyksta, bet jis vaikiškai atsiprašinės arba tiesiog kaltins tave, nors jis
žino ir pats turi padaryti sprendimą.
Viešpats
mane pamokė, kad dauguma žmonių išsilaisvina tiesiog vaikščiodami su Juo ir
klausydami Jo balso. Netgi ilgalaikiai šeimos demonai tuomet neberanda atviros angos
ir turi ieškoti sau kito asmens. Bet visų pirma turi įvykti valios kova. Ar iš tiesų
žmogus nori teisumo šviesos, ar jis nori pažįstamos ir patogios nuodėmės bei su
ja susijusio demono – ir dar daug daugiau.
Jis
kalbėjo, kaip tamsa ir demonai traukiasi nuo šviesos ir kaip tikintis asmuo daro
įtaką savo netikinčiai šeimai, kaip šeimos gali paveikti kaimynus, ir dar
daugiau. Visa tai susiję su dvasine šviesa, veikiančia tamsą ir demonų sritį.
Tegu tavo šviesa šviečia... tai realybė tavyje!
„Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai,
sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus
veide“ (2 Kor 4:6).
Kitą savaitę - 3 dalis „Dangaus šviesa“.
Iki tada, būkite palaiminti.
John
Fenn
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.