Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Mes esame šviesa. 3 dalis: Dangaus šviesa

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 17 d.,

Sveiki,
Kalbėjau apie šviesą – mes esame šviesos miesto piliečiai, dangiškos Jeruzalės, miesto, kuris vieną dieną nusileis į žemę, kad Dievas galėtų gyventi tarp žmonių.

Kai nukeliavau į dangų
Maždaug 1990 metais vieną popietę meldžiausi mūsų bendruomenės surinkime ir staiga Dvasioje pamačiau virš savo kairės rankos ore pasirodžiusią angelo ranką. Išgirdau jį sakant: „Paimk man už rankos“ – aš taip ir padariau. Susižavėjęs stebėjau, kaip mano dvasinio žmogaus kairė ranka išėjo iš mano fizinės rankos, o kai pačiupau angelo ranką, akimirksniu Dvasioje buvau paimtas į kelionę po kosmosą...

...Pajutau, kaip mes sulėtinome greitį ir pasisukome pažiūrėti į didžiulį miestą, kuris driekėsi prieš mus su maždaug 20 aukštų aukščio ryškiai šviečiančiomis baltomis sienomis. Mano regėjimas buvo toks, kokio reikėjo, kad gerai įžiūrėčiau viską, tad atstumas nebuvo problema ir aš mačiau maždaug kas 300 mylių labai aukštus vartai, kurių pamatas iš abiejų pusių buvo padarytas iš perlo. Buvau sužavėtas, nes tiems vartams nebuvo į ką atsidaryti, aplink tik tuščia erdvė... bet neturėjau laiko tada apie tai galvoti... vėliau suvokiau, kad tai miestas, kurį mes vadiname dangumi, kuris nusileis į žemę, ir tada tie vartai bus naudojami (Apr 21:2-3, 25-27).


Mane sužavėjo tyra balta šviesa, sklindanti iš miesto sienų, bet ji visiškai nerėžė akių. Pastebėjau, kad kai susitelkdavau į šviesą ir žiūrėjau tiesiai į sienas, galėjau pastebėti miriadus kitų spalvų, o kai pažiūrėdavau šalin arba nebuvau susitelkęs į vieną tašką, matydavosi tik balta spalva, bet kai tik susikoncentruodavau, tarsi pamatydavau, iš ko sudaryta ta balta šviesa, ir staiga buvo galima pamatyti visas visų daiktų spalvas. Įtariu, kad tos spalvos buvo likusios šviesos spektro spalvos, nematomos žemiškomis akimis (žr. schemą 1-oje šios serijos dalyje).

Sienose buvo skirtingų spalvų brangakmeniai. Daugelis jų buvo didžiuliai ir beveik neapdirbti, nebuvo briaunų, kaip kad juvelyro padarytuose vėriniuose ar žieduose. Daugelis buvo glotnūs ir ilgi, įvairių spalvų ir formų, įtaisyti sienose. Didžioji dauguma jų – mažiausiai 1m ilgio. Kokiame nuostabiame mieste ruošiausi pakeliauti (daugiau apie tai galite paskaityti knygose „Dievo laikų vykdymas“ (Pursuing the Seasons of God) ir tęsinyje „Dievo kelių pažinimas“ (Knowing the Ways of God) – abi jas galite rasti e-knygų skirsnyje anglų kalba)

Mes esame tas miestas!
„Ateik , aš parodysiu tau nuotaką, Avinėlio žmoną, ir jis nunešė mane Dvasioje į didį aukštą kalną, ir jis parodė man didį miestą, šventąją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo... pasipuošusią kaip nuotaką savo vyrui...“ (Apr21:2, 9-27)

Daugumas žmonių nesuvokia, kad kai jie nusprendžia augti Kristuje, užuot pasidavę senai savo prigimčiai, tai šitos pergalės yra reikšmingesnės, nei vien tai, kad tampame geresniais ir labiau subrendusiais asmenimis Kristuje čia žemėje. Platesnė tiesa yra ta, kad Kristaus nuotakos gyvenimas virsta ta dangiška statybine medžiaga – didžiu dangišku miestu, kurį vadiname dangumi – kai gyvename savo gyvenimą Kristuje. Sprendimas rinktis Dievo kelią, mūsų pergalės ir aukos, ašaros ir maldos – visa tai paverčiama dangiška medžiaga.

Apaštalas rašo, kad ant sienų pamato yra užrašyti apaštalų vardai ir jos išpuoštos visų rūšių brangakmeniais. Nežinome, kaip mūsų gyvenimo aukos perkeičiamos miesto sienos pamatais, bet Viešpats tikrai pasakė, kad Jis paruoš mums vietą.

Visi 12 vartų pavadinti Izraelio giminių vardais. Paulius rašė korintiečiams, kad jų pavydas, priešiškumas, skilimai yra medis, šiaudai ir šienas, kurie bus sudeginti (nors jie patys paklius į dangų) ir liepė jiems statyti ant Jėzaus Kristaus pamato iš aukso, sidabro ir brangių akmenų (1 Kor 3:3-15).

Petras pasakė, kad kai mes aukojame dvasines aukas Dievui, esame gyvieji akmenys, statomi į dvasinius namus, ir kad Jėzus yra tos konstrukcijos Kertinis akmuo (1 Pt 2:5-6).

Prisiminkite, angelas pasakė Kornelijui, kad jo maldos pakilo kaip paminklas prieš Dievą (Apd 10:4). Paminklas – tai kažkas tvirto, pastatytas kaip priminimas įvykio ar įvykių, kuriuos verta prisiminti. Dovydas pasakė, kad Dievas surinks jo ašaras į butelį ir užrašys jas į Savo knygą (Ps 56:8), ir Jonas matė indus, pilnus smilkalų danguje, kurie yra šventųjų maldos (Apr 5:8).

Paulius toliau rašo, kad mūsų gyvenimas yra pastatytas ant Jėzaus Kristaus ir apaštalų pamato, „kuriame visas statinys auga į gyvą šventyklą, vietą gyventi Gyvajam Dievui...“ (Ef 2:19-22).

Jis surenka mūsų ašaras, mūsų aukas Jam, mūsų pergales virš žemesnės žmogaus prigimties ir paverčia tuos fizinius ir sielos veiksmus, kurie yra mūsų gyvenimas, dvasine medžiaga – dalimi miesto, vadinamo dangumi. Kažkaip Tėvas paima gerumo veiksmus ir ašaras bei pakeičia juos dangiška medžiaga. Tokiu pat būdu yra ryšys tarp Tėvo, kuris Yra šviesa Dvasios srityje, ir fizinės šviesos, kuri ateina iš Jo. Taip pat yra ryšys, einantis kita linkme – mūsų sielos ir fizinio gyvenimo sritys yra paverčiamos materija Jo srityje.

Materija negali būti sunaikinta. Tai tinka ir šviesos spinduliams (fotonams)
Vienas Visatos dėsnių teigia, kad materija negali būti sunaikinta, ji tik keičia formą. Julijaus Cezario kūnas vis dar egzistuoja, bet jau purvo ir mineralų forma kažkur dirvožemyje. Maistas, kurį jūs valgote, buvo suvirškintas ir tapo jūsų dalimi, ir tas, kuris buvo išmestas, pakeitė savo formą, bet tebėra ir dabar, egzistuoja chemine forma dirvožemyje arba buvo perdirbtas ir sumaltas į žemę, upę ar vandenyną ir t.t.

Tie nukritę lapai, kuriuos sudeginote praeitą rudenį, pasikeitė į pelenus, tapusius dirvožemio dalimi. Dauguma jų išsisklaidė ore mažomis dūmų dalelėmis, iš kurių vandens molekulės sudarė debesis, ir galiausiai išlijo lietumi ant žemės ar jūros... bet vis dar egzistuoja.

Ir šviesa, tie blykčiojantys spinduliai nakties danguje, kuriuos stebėjai vaikystėje, vis dar kyla šviesos greičiu Visatoje, atskiesti ir absorbuoti kitos šviesos, nematomos mūsų akims. Jie tampa dalimi didesnės ryškios šviesos, pripildančios Visatą. Techniškai kalbant, fotonai, sudarantys tą šviesos spindulį, yra arba absorbuojami ir tampa dalimi to, į ką jie atsimuša, arba atsispindi atgal į kosmosą... bet tie fotonai vis tiek tebeegzistuoja kažkokia forma.

Ir tai reiškia, kad visų mūsų gyvenimo įvykių atspindys vis dar egzistuoja. Kai vaikystėje nusibrozdinote kelį į kelkraštį, jūs matėte tai dienos šviesoje ir ta šviesa vis dar tebeegzistuoja, kažkur išblaškyta, absorbuota Visatoje, bet ji vis dar ten yra. Štai taip dvasinė šviesa yra viena iš priežasčių, dėl ko mes galėsime atsiskaityti už mūsų gyvenimą Viešpačiui – Jo atmintyje visi dalykai egzistuoja Jame.

Tai mums yra lyg užuomina, kad Jis gali išsaugoti mūsų ašaras butelyje savo srityje ir užrašyti apie tą sielvartą savo knygoje. Štai kaip Jis paverčia maldas ir garbinimą į dangaus smilkalus. Štai kaip pinigų davimas ir maldos žemėje pakyla kaip paminklas prieš Jį danguje. Štai kaip jūsų auka ir pergalės tampa gyva medžiaga, iš kurios Jis stato miestą ir puošia dangiškąją Jeruzalę kaip nuotaką vestuvių dienai.

Jis vienas sugeba tai padaryti savo dvasiniais dėsniais, į kuriuos galime tik žvilgtelėti, bet negalime suprasti to pilnai. Štai taip Jis sugeba nutrinti praeities nuodėmės, praeities traumų, praeities gyvenimo prisiminimus, kai dar nebuvome Jėzuje Kristuje. Visa tai ir toliau egzistuoja ir išliks tą dieną kaip brangus akmuo, auksas, sidabras – arba, kaip Paulius sakė apie priešiškumą, užvaldžiusį korintiečius, tai sudegs kaip medis, šiaudai ir šienas.

Būkime nugalėtojai, pasirenkantys sunkesnį kelią vaikščioti meilėje, atleisti, palikti praeities geismus ir vaikiškumą dėl meilės, džiaugsmo, taikos, dievotumo, ištikimybės, sąžiningumo ir kitų dievotų charakterio bruožų bei Dvasios/dvasios vaisiaus. Statykime iš aukso, sidabro, brangių akmenų – tai vyksta, kai pašaliname pavydą, priešiškumą, susiskaldymus ir šio pasaulio dalykus bei meilę pasauliui kaip kokį medį, šieną ir šiaudus.

Gyvenkime žinodami, kad mums renkantis augti Jame tie sprendimai paverčiami dangaus medžiaga, iš kurios statomas dangiškas šviesos miestas. Aš ilgiuosiu tos dienos, kai miestas bus pabaigtas, nes kiekvienas Kristuje augęs gyvenimas bus atbaigtas, kad pabaigtas miestas būtų papuoštas kaip nuotaka savo vestuvėms! Kristus yra visa visame! Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsos, ir dabar mes visi esame šviesa. Taigi gyvenkime kaip šviesos žmonės.

John Fenn

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą