Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

30 metų jubiliejus, kai pirmą kartą man pasirodė Viešpats. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 24 d.,

Sveiki,
Spalio 1 dieną sukanka 30 metų, kai mane pirmą kartą aplankė Viešpats, ir tai pakeitė mano gyvenimą amžiams. Norėčiau ateinančias dvi savaites pasidalinti mokymu, kurį gavau to aplankymo metu.

Laguna de Sanchez, mažas kalnų kaimelis šiaurės rytų Meksikoje
Karlas (misionierius), Dora (vertėja, tada dar tik 2 mėnesius pažįstanti Viešpatį) ir aš buvome viename kaime, nes tą vakarą norėjome tarnauti Mažojoje Dievo Asamblėjos bažnyčioje.

Kol mus priėmusio šeimininko šeima ruošė pietus, mes tryse ėjome akmenuotomis gatvėmis. Aš atsilikau, susitelkdamas į tai, ko Tėvas nori pamokyti mane tą vakarą. Staiga savo dvasioje pajutau stiprų susijaudinimą, kokio anksčiau nebuvau patyręs. Būdavo, pabusdavau ryte, o mano dvasia džiūgaudavo buvau išmokęs, kad taip dažnai nutikdavo dėl kažkokio nematomo aprūpinimo ar dvasinės pergalės, kuri būdavo apreikšta fiziniame pasaulyje kitą dieną arba ateinančią savaitę, bet tąkart buvo kitaip.

Žiūrėjau žemyn į akmenis, kad neišsisukčiau kulkšnies, susitelkęs į tai, dėl ko mano dvasia buvo tokia sujaudinta, ir staiga išgirdau save sakant (tai tiesiog išėjo iš mano dvasios bekeliant galvą aukštyn): „Tai Jėzus!” Tą akimirką aš pamačiau Viešpatį. Jis stovėjo ties gatvės posūkiu, ne daugiau kaip 4,5 m nuo manęs, o Karlas ir Dora toliau kopė į kalną gyvenvietės centro link.

Greitai peršoku kelias minutes...
Dėl vietos stokos peršoksiu kelias to aplankymo minutes ir pereisiu tiesiai prie mokymo, kuris sekė po to, kai man toptelėjo mintis, kad Karlas ir Dora norėtų žinoti, jog Viešpats yra čia. Jau norėjau pasukti galvą ir šūktelti jiems, kai staiga Jėzus mano akyse atsimainė – prieš tai Jis buvo apsivilkęs įprastus 1-ojo amžiaus rūbus, o po to tapo tyra šviesa, kuri sklido iš Jo lėtai į išorę. Aplink esantys daiktai pasidarė neberyškūs. Kai dangus, žemė, kaimas ir Karlas su Dora išnyko, likome dviese su Jėzumi toje šviesoje: „Aš noriu pamokyti tave, kaip girdėti Tėvo balsą.“


„Prisimink istoriją apie turtuolį ir vargšą Lozorių” (Lk 16:19-31). Jis pradėjo mokyti ir tarsi mano viduje ėmė cituoti tuos žodžius, kuriuos buvau skaitęs kažkada anksčiau. Tai tapo šviežia, taip, lyg būčiau juos ką tik išmokęs mintinai, kaip mokykloje prieš atsakinėjimą.

Istorija (ne palyginimas, bet dviejų tikrų žmonių istorija) yra apie turtuolį ir elgetą Lozorių, kuris gulėdavo prie turtuolio vartų tikėdamasis bent trupinių nuo jo stalo, o šunys ateidavo ir laižydavo jo žaizdas. Po kurio laiko vargšas mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį, o turtuolis po mirties atsidūrė pragare.

Matydamas Abraomą ir Lozorių esant „toli“ turtuolis šaukė prašydamas Lozoriaus, kad tas atneštų lašelį vandens troškuliui numalšinti. Bet Abraomas atsakė, kad tarp jų didelė praraja tarp pragaro ir dangaus ir tie, kurie norėtų ateiti iš ten ir padėti, negali, o tie kurie yra kitoje pusėje taip pat negali iš ten išeiti.

Pamatinis supratimas
Aš jau buvau tinkamai supratęs minėtas vietas, tad mums bekalbant Viešpats nekoregavo mano supratimo, kuris yra svarbus norint suvokti tai, ką Jis kalbėjo toliau. Žemėje buvo 2 vietos sieloms patalpinti: pragaras ir Abraomo prieglobstis, arba Rojus, kaip jis dar vadinamas. Pragaras tai vieta, kur nukeliaudavo neteisūs žmonės, o Rojus buvo skirtas teisiems žmonėms. Pasakyta, kad Rojus buvo panašus į parką, kur daug žolės, medžių, vandens ir buvo galimybė teisiesiems bendrauti.

Mirę teisieji buvo laikomi kaip belaisviai Abraomo prieglobstyje/Rojuje ir laukė savo atpirkimo. Po prisikėlimo Rojus (arba Belaisviai) buvo Viešpaties perkeltas į dangų ir tapo dalimi to, ką šiandien vadiname Dangumi.

Paulius Ef 4:8-10 mokė, kad Jėzus pirmiausia nusileido į žemesnes žemės vietas ir tada pakilo į aukštumas vesdamasis belaisvius, dabar priklausančius Jam. Būtent dėl šios priežasties Savo prisikėlime Viešpats sakė Marijai neliesti Jo, nes Jis dar nebuvo pakilęs pas Tėvą (Jn 20:17-19) – ir Jis kalbėjo ne apie pakilimą, įvyksiantį po 40 dienų, bet Jis buvo bekylantis (bežengiantis aukštyn) Savo prisikėlime, kad užsineštų Abraomo prieglobstį ir Rojaus šventuosius į dangų ir pristatytų Save Tėvui kaip paskutinę auką dėl žmonijos nuodėmių (Heb 9:23-24).

Liko viena vieta žemėje pragaras, kur ir toliau eina mirę neteisieji. Po prisikėlimo tikintieji dabar tiesiai eina į dangų, kaip sakė Paulius: nebūti kūne reiškia būti su Viešpačiu“, ir jis buvo paimtas aukštyn į Rojų ar trečiąjį dangų 2 Kor 5:8, 12:1-4 (1 dangus –tai oras/dangus, 2 dangus kosmosas).

Mes nuteisėme save priimdami Tėvo sutaikinimą už nuodėmę, Jėzų, ir būsime teisiami tik už tai, ką esame padarę po išgelbėjimo. Neteisieji turės laukti pragare iki to laiko, kol jie bus teisiami amžių pabaigoje (Apr 20:11-15).

Tęsiu...
Toks buvo mano supratimas tą 1986 metų dieną ir toks jis pasilieka iki šiandien. Pacitavęs tą pastraipą Luko evangelijoje ir atgaivinęs man ją taip, lyg būčiau žiūrėjęs tiesiai į tekstą, Jis tęsė: „Atkreipk dėmesį, kad jie buvo mirę, bet prisiminė savo gyvenimą, matė ir girdėjo vienas kitą, kalbėjosi, o turtuolis netgi jautė pragaro karštį ir stiprų troškulį. Jie tebeturėjo tai, ką jūs vadinate pojūčiais, nors fiziškai jie buvo mirę.“

Viešpats pasakė man, kad mūsų fiziniai pojūčiai kyla iš mūsų dvasinio žmogaus ir tie pojūčiai iš tiesų plaukia į mūsų fizinius kūnus ir yra sujungti, ir tie, kurie nori būti jautrūs ir suprasti, kaip jie funkcionuoja, gali to išmokti. Jis pasakė, kad tokiu būdu žmonės užuodžia dangaus kvapus ar netgi mirties kvapą ir/arba demonus, kiti taip girdi giedant angelus. Jis pasakė, kad tai nevyksta vien tik fiziniais pojūčiais, nes fiziniai pojūčiai reaguoja tik į fizinį pasaulį.


Man reikia pastraipos ir eilutės tam patvirtinti!
Aš pasakiau Jam: Petras, nors matė Tave atsimainiusį ant kalno, pasakė, kad mes turime „dar tvirtesnį pranašų žodį“ (2 Pt 1:16-21), o tai reiškia, kad koks didis bebūtų patyrimas, Raštas visada turi sutikti su visais dvasiniais patyrimais, regėjimais ar sapnais – priešingu atveju reikia juos atmesti kaip nebiblinius, todėl, Viešpatie, man reikia tai patvirtinančio skyriaus ir eilutės“.

Jis nusišypsojo ir pateikė pavyzdį iš Savo gyvenimo: „Duosiu tau porą pavyzdžių. Pameni, kai buvau namuose, kur pro stogą buvo nuleistas žmogus?“ Staiga Šventoji Dvasia parodė man pastraipą iš Morkaus 2:1-12 – ši vieta sušvito labai ryškiai, lyg būčiau ją perskaitęs tik prieš minutę. Aš įsivaizdavau savo mintyse, kaip turėjo atrodyti ta scena, o Jis įsiterpė: „Namas buvo mažesnis, nei tu galvoji.“ Taigi aš jį sumažinau ir savo vaizduotės akimis apžiūrinėjau kambarį nuo kairės į dešinę, visa tai vyko taip natūraliai ir greitai, kad neturėjau laiko analizuoti pokalbio su Viešpačiu. „Beveik tikslu. Dešinėje prie lango buvo žmonių“. Aš suderinau savo mintis su tuo, kaip tai turėjo atrodyti.

„Pasakyta, kad Rašto žinovai svarstė savo širdyse, kai pasakiau žmogui, kad jo nuodėmės atleistos, ir kad aš gavau savo dvasioje, ką jie mąstė. Apibūdinti procesui, kai protas priima dvasios pojūčius, Rašte vartojami keli žodžiai, tokie kaip suvokti, įžvelgti, liudyti ".

Čia aš įsiterpsiu, nes jau baigiasi straipsniui skirtas limitas. Kelis kartus mokymo metu Jėzus pasakė: „Tu turi lavinti savo pojūčius šioje srityje.“ Jis palygino sielą/protą su sūpuoklių viduriu: pirmiausia pažiūri į vieną galą į kūną, po to kita kryptimi į dvasią. Jis kalbėjo apie susitarimo jėgą, nes kai dvasia ir protas sutinka, kūnas seks iš paskos, nors kartais bus nuliūdęs dėl sprendimo, kurį priėmėme. Jis kalbėjo apie gyvenimą iš dvasios į sielą ir kūną, nuolatos perkeliant savo dėmesį tai į dvasinius, tai į fizinius pojūčius.

Viešpats naudojo pavyzdžius iš mano paties gyvenimo. Vienas tokių, kai buvau parduotuvėje ir pastebėjau vyresnio amžiaus moterį, kurios kūno kalba liudijo, jog ji kenčia nuo depresijos. Kai stabtelėjau ir atkreipiau dėmesį į savo pojūčius dvasioje dėl jos būklės, tiksliai supratau tai depresija ir skurdas. Aš padėjau jai nuimti kažką nuo viršutinės lentynos, bet ji nebuvo atvira pokalbiui. Viešpats priminė man tą įvykį ir tai, kaip aš pastebėjau jos kūno kalbą, patraukusią mano dėmesį, tada aš stabtelėjau, kad suprasčiau dvasioje, kas vyksta.

Toliau pratęsiu kitą savaitę. Paskutinis dalykas, kurį pasakysiu, tai kad malda dvasioje/Dvasioje yra pati geriausia priemonė, kaip tapti jautriu Tėvo dalykams, kiek pats atradau. Aš tai darau kartu su kvėpavimu visą laiką, kartais primenu sau, kur nukrypau ir sugrįžtu atgal. Kai meldžiatės kalbomis, kaip Paulius pasakė, jūsų dvasia yra aktyvi, ir tas gyvenimas plaukia į išorę į jūsų protą, jei tik leidžiate ir jei jūsų protas mąsto ta kryptimi...

Daugiau kitą kartą, ik tada, būkite palaiminti,


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą