Sveiki,
Spalio 1 dieną sukanka 30 metų, kai
mane pirmą kartą aplankė Viešpats, ir tai pakeitė mano gyvenimą amžiams. Norėčiau
ateinančias dvi savaites pasidalinti mokymu, kurį gavau to aplankymo metu.
Laguna de Sanchez,
mažas kalnų kaimelis šiaurės rytų Meksikoje
Karlas
(misionierius), Dora (vertėja, tada dar tik 2 mėnesius pažįstanti Viešpatį) ir
aš buvome viename kaime, nes tą vakarą norėjome tarnauti Mažojoje Dievo Asamblėjos bažnyčioje.
Kol mus
priėmusio šeimininko šeima ruošė pietus, mes tryse ėjome akmenuotomis gatvėmis. Aš atsilikau, susitelkdamas
į tai, ko Tėvas nori pamokyti mane tą vakarą. Staiga savo dvasioje pajutau
stiprų susijaudinimą, kokio anksčiau nebuvau patyręs. Būdavo, pabusdavau ryte,
o mano dvasia džiūgaudavo – buvau
išmokęs, kad taip dažnai nutikdavo dėl kažkokio nematomo aprūpinimo ar dvasinės
pergalės, kuri būdavo apreikšta fiziniame pasaulyje kitą dieną arba ateinančią savaitę,
bet tąkart buvo kitaip.
Žiūrėjau
žemyn į akmenis, kad neišsisukčiau kulkšnies, susitelkęs į tai, dėl ko mano
dvasia buvo tokia sujaudinta, ir staiga išgirdau save sakant (tai tiesiog išėjo
iš mano dvasios bekeliant galvą aukštyn): „Tai Jėzus!” Tą akimirką aš pamačiau
Viešpatį. Jis stovėjo ties gatvės posūkiu, ne daugiau kaip 4,5 m nuo manęs, o
Karlas ir Dora
toliau kopė į kalną gyvenvietės centro link.
Greitai
peršoku kelias minutes...
Dėl
vietos stokos peršoksiu kelias to aplankymo minutes ir pereisiu tiesiai prie
mokymo, kuris sekė po to, kai man toptelėjo mintis, kad Karlas ir Dora norėtų žinoti,
jog Viešpats yra čia. Jau norėjau pasukti galvą ir šūktelti jiems, kai staiga
Jėzus mano akyse atsimainė – prieš tai Jis buvo apsivilkęs įprastus 1-ojo amžiaus
rūbus, o po to tapo tyra šviesa, kuri sklido iš Jo lėtai į išorę. Aplink esantys daiktai
pasidarė neberyškūs. Kai dangus, žemė, kaimas ir Karlas su Dora išnyko, likome dviese
su Jėzumi toje
šviesoje: „Aš
noriu pamokyti tave, kaip girdėti Tėvo balsą.“
„Prisimink
istoriją apie turtuolį ir vargšą Lozorių” (Lk 16:19-31). Jis pradėjo mokyti ir tarsi
mano viduje ėmė cituoti tuos žodžius, kuriuos buvau skaitęs kažkada anksčiau. Tai
tapo šviežia, taip, lyg būčiau juos ką tik išmokęs mintinai, kaip mokykloje prieš
atsakinėjimą.
Istorija
(ne palyginimas, bet dviejų tikrų žmonių istorija) yra apie turtuolį ir elgetą
Lozorių, kuris gulėdavo prie turtuolio vartų tikėdamasis bent trupinių nuo jo
stalo, o šunys ateidavo ir laižydavo jo žaizdas. Po kurio laiko vargšas mirė ir buvo angelų
nuneštas į Abraomo prieglobstį, o turtuolis po mirties atsidūrė pragare.
Matydamas
Abraomą ir Lozorių esant „toli“ turtuolis šaukė prašydamas Lozoriaus, kad tas
atneštų lašelį vandens troškuliui numalšinti. Bet Abraomas atsakė,
kad tarp jų didelė praraja – tarp pragaro
ir dangaus – ir tie, kurie
norėtų ateiti iš ten ir padėti, negali, o tie kurie yra kitoje pusėje taip
pat negali iš ten išeiti.
Pamatinis supratimas
Aš
jau buvau tinkamai supratęs minėtas vietas, tad mums bekalbant Viešpats
nekoregavo mano supratimo, kuris yra svarbus norint suvokti tai, ką Jis kalbėjo
toliau. Žemėje buvo 2 vietos sieloms patalpinti: pragaras ir Abraomo
prieglobstis, arba Rojus,
kaip jis dar
vadinamas. Pragaras – tai vieta,
kur nukeliaudavo neteisūs žmonės, o Rojus buvo skirtas teisiems žmonėms.
Pasakyta, kad Rojus buvo panašus į parką, kur daug žolės, medžių, vandens ir buvo
galimybė teisiesiems bendrauti.
Mirę
teisieji buvo laikomi kaip belaisviai Abraomo prieglobstyje/Rojuje ir laukė
savo atpirkimo. Po prisikėlimo Rojus (arba Belaisviai) buvo Viešpaties perkeltas
į dangų ir tapo dalimi to, ką šiandien vadiname Dangumi.
Paulius
Ef 4:8-10 mokė, kad
Jėzus pirmiausia nusileido į žemesnes žemės vietas ir tada pakilo į aukštumas
vesdamasis belaisvius, dabar priklausančius Jam. Būtent dėl šios priežasties Savo
prisikėlime Viešpats sakė Marijai neliesti Jo, nes Jis dar nebuvo pakilęs pas
Tėvą (Jn 20:17-19) – ir Jis kalbėjo ne apie pakilimą, įvyksiantį po 40 dienų, bet
Jis buvo bekylantis (bežengiantis aukštyn) Savo prisikėlime, kad užsineštų
Abraomo prieglobstį ir Rojaus šventuosius į dangų ir pristatytų Save Tėvui kaip
paskutinę auką dėl žmonijos nuodėmių (Heb 9:23-24).
Liko
viena vieta žemėje – pragaras,
kur ir toliau eina mirę neteisieji. Po prisikėlimo tikintieji dabar tiesiai
eina į dangų, kaip sakė Paulius: „nebūti kūne
reiškia būti su Viešpačiu“, ir jis buvo paimtas aukštyn į Rojų ar trečiąjį dangų – 2 Kor 5:8, 12:1-4 (1
dangus –tai oras/dangus, 2 dangus – kosmosas).
Mes
nuteisėme save priimdami Tėvo sutaikinimą už nuodėmę, Jėzų, ir būsime teisiami
tik už tai, ką esame padarę po išgelbėjimo. Neteisieji turės laukti pragare iki
to laiko, kol jie bus teisiami amžių pabaigoje (Apr 20:11-15).
Tęsiu...
Toks
buvo mano supratimas tą 1986
metų dieną
ir toks jis pasilieka
iki
šiandien. Pacitavęs tą pastraipą Luko evangelijoje ir atgaivinęs man ją taip, lyg būčiau žiūrėjęs
tiesiai į tekstą, Jis
tęsė: „Atkreipk
dėmesį, kad jie buvo mirę, bet prisiminė savo gyvenimą, matė ir girdėjo vienas
kitą, kalbėjosi, o
turtuolis
netgi jautė pragaro karštį ir stiprų troškulį. Jie tebeturėjo tai, ką jūs vadinate pojūčiais,
nors fiziškai jie buvo mirę.“
Viešpats pasakė man, kad mūsų fiziniai
pojūčiai kyla iš mūsų dvasinio žmogaus ir tie pojūčiai iš tiesų plaukia į mūsų fizinius kūnus
ir yra sujungti, ir tie, kurie nori būti jautrūs ir suprasti, kaip jie
funkcionuoja, gali to išmokti. Jis pasakė, kad tokiu būdu žmonės užuodžia
dangaus kvapus ar netgi mirties kvapą ir/arba demonus, kiti taip girdi giedant
angelus. Jis pasakė, kad tai nevyksta vien tik fiziniais pojūčiais,
nes fiziniai pojūčiai reaguoja tik į fizinį pasaulį.
Man reikia pastraipos
ir eilutės tam patvirtinti!
Aš
pasakiau Jam: „Petras, nors matė
Tave atsimainiusį ant kalno, pasakė, kad mes turime „dar tvirtesnį pranašų
žodį“ (2 Pt 1:16-21), o tai
reiškia, kad koks didis
bebūtų
patyrimas, Raštas visada turi sutikti su visais dvasiniais patyrimais,
regėjimais ar sapnais – priešingu atveju reikia juos atmesti kaip nebiblinius, todėl,
Viešpatie, man reikia tai patvirtinančio skyriaus ir eilutės“.
Jis
nusišypsojo ir pateikė pavyzdį iš Savo gyvenimo: „Duosiu tau porą
pavyzdžių. Pameni, kai buvau namuose, kur pro stogą buvo nuleistas žmogus?“
Staiga Šventoji Dvasia parodė man pastraipą iš Morkaus 2:1-12 – ši vieta sušvito labai ryškiai, lyg
būčiau ją perskaitęs tik prieš minutę. Aš įsivaizdavau savo mintyse, kaip
turėjo atrodyti ta scena, o
Jis įsiterpė: „Namas
buvo mažesnis, nei tu galvoji.“ Taigi aš jį sumažinau ir savo vaizduotės akimis
apžiūrinėjau kambarį nuo kairės į dešinę, visa tai vyko taip natūraliai ir
greitai, kad neturėjau laiko analizuoti pokalbio su Viešpačiu. „Beveik tikslu. Dešinėje
prie lango buvo žmonių“. Aš suderinau savo mintis su tuo, kaip tai turėjo
atrodyti.
„Pasakyta,
kad Rašto žinovai svarstė savo širdyse, kai pasakiau žmogui, kad jo nuodėmės
atleistos, ir kad aš gavau savo dvasioje, ką jie mąstė. Apibūdinti procesui,
kai protas priima dvasios pojūčius, Rašte vartojami keli žodžiai, tokie kaip suvokti, įžvelgti, liudyti ".
Čia
aš įsiterpsiu, nes jau baigiasi straipsniui skirtas limitas. Kelis kartus
mokymo metu Jėzus pasakė:
„Tu
turi lavinti savo pojūčius šioje srityje.“ Jis palygino sielą/protą su
sūpuoklių viduriu: pirmiausia pažiūri į vieną galą – į kūną, po to kita
kryptimi – į dvasią.
Jis kalbėjo apie susitarimo jėgą, nes kai dvasia ir protas sutinka, kūnas seks
iš paskos, nors kartais bus nuliūdęs dėl sprendimo, kurį priėmėme. Jis kalbėjo
apie gyvenimą iš dvasios į sielą ir kūną, nuolatos perkeliant savo dėmesį tai į
dvasinius, tai į fizinius pojūčius.
Viešpats
naudojo pavyzdžius iš mano paties gyvenimo. Vienas tokių, kai buvau
parduotuvėje ir pastebėjau vyresnio amžiaus moterį, kurios kūno kalba liudijo, jog
ji kenčia nuo depresijos. Kai stabtelėjau ir atkreipiau dėmesį į savo pojūčius
dvasioje dėl jos būklės, tiksliai supratau – tai depresija ir
skurdas. Aš padėjau jai nuimti kažką nuo viršutinės lentynos, bet ji nebuvo
atvira pokalbiui. Viešpats priminė man tą įvykį ir tai, kaip aš pastebėjau jos
kūno kalbą, patraukusią mano dėmesį, tada aš stabtelėjau, kad suprasčiau dvasioje, kas
vyksta.
Toliau pratęsiu
kitą
savaitę. Paskutinis dalykas, kurį pasakysiu, tai kad malda dvasioje/Dvasioje
yra pati geriausia priemonė, kaip tapti jautriu Tėvo dalykams, kiek pats
atradau. Aš tai
darau kartu
su kvėpavimu visą laiką, kartais primenu sau, kur nukrypau ir sugrįžtu atgal. Kai
meldžiatės kalbomis, kaip Paulius pasakė, jūsų dvasia yra aktyvi, ir tas
gyvenimas plaukia į išorę – į jūsų protą,
jei tik leidžiate ir jei jūsų protas mąsto ta kryptimi...
Daugiau
kitą kartą, ik tada, būkite palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.