Ar keistenybės yra iš Dievo? 2 dalis (Purtymasis)

JohnFenn, 2015 m. birželio mėn. 20 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš aptariau du atvejus, kai Dievo buvimas sukėlė Abraomui ir Adomui gilų miegą. Šiandien aš aptarsiu daugiau pavyzdžių iš Rašto: kaip asmuo reaguoja į Dievo buvimą ir, koks yra demonų poveikis. Įžvelgdami skirtumus, galime teisingai vertinti, kai asmuo tarnavime pradeda panašiai elgtis.

Pamatas - Dievas visada jums palieka teisę kontroliuoti

Dievas niekada nepadarys taip, kad jūs negalėtumėte kontroliuoti savo kūno. Paulius rašydamas korintiečiams, pateikia socialinius patarimus kaip elgtis mišrioje kompanijoje, kai esi svečias kieno nors namuose. Jūs galite prisiminti, jog Korinto surinkimą sudarė žydai, graikai ir romėnai, jie susirinkdavo romėno Justo namuose. Apaštalų darbai 18:7-8.

Todėl 1 Korintiečiams 14:26-32 Paulius rašo apie kalbėjimą paeiliui, ir jei tu turi žodį iš Dievo, bet nėra galimybių pasidalinti, pasilaikyk jį sau (ir tu nenusidėsi). Jis taip pat sako, kad jeigu turi žodį ir šalia esantis žmogus taipogi turi žodį, tuomet pirma leisk jiems kalbėti. Kitaip tariant, bendrauti namų surinkimuose reikia gerų manierų ir mandagumo.

Taip pat Paulius moko, jog turi būti apsvarstoma viskas, ką tu beteigtum. Jeigu tu teigi, jog turi žodį iš Dievo ir paskelbi jį garsiai, tai nereiškia, jog visi 100% susirinkusiųjų priims tai kaip iš Dievo. Gali būti mestas iššūkis tam, ką pasakei – žodis gali būti priimtas arba atmestas. Nei vienas neturi teisės peržengti asmeninės ribos, o tuo pačiu, kiekvienas turi teisę atmesti tuos esą „žodžius iš Dievo“, kažkurio teigimu skirtus visiems. Reikia vadovautis meile ir mandagumu.

Paulius tai apibendrina šitaip: „Nes pranašų dvasios paklusnios pranašams“ (32 eilutė).

Kitaip tariant – bet kas, ką beturėtum iš Dievo, tu gali suvaldyti. Šiose eilutėse jis akcentuoja, kad viskas būtų daroma tvarkingai, mandagiai ir su supratimu, jog esi svečias kieno tai namuose – bet kuri tema, kurią manai jog esi gavęs iš Dievo, turi sulaukti savo eilės, o kartais gali būti ir visai nutylėta. Kad ir ką būtum gavęs iš Dievo, vis tik yra tema tau pačiam!

Priešingai nei demoniški dalykai, Dievas niekada nevers tavęs elgtis taip, kad negalėtum savęs kontroliuoti:

„Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis. Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja.... Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui“ Luko 9:38-42.

„Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią. Jis sušuko... Jėzus sudraudė jį: ‚Nutilk ir išeik iš jo!‘ Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo“ Morkaus 1: 23-24.

Raštas moko, kad Dievas visada leidžia žmogui save kontroliuoti, bet velnias elgiasi priešingai. Liūdna, jog daugelis lyderių šiandien nesupranta, kad mato demoniškus pasireiškimus. Jie nežino, kaip paaiškinti savo žmonėms skirtumus tarp Dievo, velnio ir kūniškumo (daugeliui tiesiog patinka jiems rodomas dėmesys, kai jie kratosi ir patiria konvulsijas).

Išvadavimas prie pakylos

Aš buvau didelio surinkimo tarnautojų komandos narys, įpareigotas priimti grupę prabudimo šauklių, kurie ketino surengti seriją susirinkimų, atnešiančių „prabudimą“ į Tulsą, pilnų visokio purtymosi, traukulių, šaukimo ir rėkimo. Tuo pasižymėjo Toronto, Brownsville, ir Smithton prabudimai. Aš neišsiaiškinau iš kur ši komanda atvyko, bet ji buvo viena tokių.

Aš stovėjau ant sakyklos pakylos, 30 pėdų (9.5 metrų) nuo jaunos moters, ji buvo mano direktoriaujamos mokyklos studentė. Nuskambėjus kvietimui išeiti į priekį prie pakylos, ji išėjo ir ėmė pašėlusiai kratytis. Aš iš karto supratau, jog tai dėl demono, bet svečias „prabudimo šauklys“, prisiartinęs pasakė moteriai, kad tai Dievas ją liečia ir, kad ji tiesiog turi Jam šaukti.

Aš maniau, kad jie išvys demoną, bet jie tik skatino ją dar daugiau rėkti Dievui, nesuprasdami, jog tai demono pasireiškimas, o ne Šventosios Dvasios „palaima“ ar panašiai. Jie nesuvokė, kad ta vargšė moteris turėjo dvasią, kurią reikia išvyti.

Tą kartą aš buvau šeimininkas ir žinojau apie savo valdžią Dvasioje, nes aš buvau atsakingas už susirinkimą, tuos svečius ir turėjau aukštesnę valdžią nei jie. Bet nenorėdamas sudaryti keblumų besisvečiuojančiam pranešėjui ir tai jaunai moteriai, aš žvelgiau į ją vis dar smarkiai besipurtančią, ir beveik pašnibždomis pasakiau: „Aš turiu didesnę valdžią nei tu piktoji dvasia ir Jėzaus vardu įsakau tau, dabar pat išeik iš jos!” Niekas manęs negirdėjo, tik demonas.

Tučtuojau ji nukrito kaip maišas ant grindų, atrodo kelioms sekundėms prarado nuovoką ir užmigo. Kai besisvečiuojantis pranešėjas priekyje toliau meldėsi už kitus, aš perėjau skersai pakylą ir atsistojau prie krašto. Kai moteris pabudo, pasiūliau pasimelsti už ją ir ji noriai sutiko.

Ji apibūdino kančią, kurią kentė, kai tarnautojas skatino ją rėkti Dievui, jos viduje vyko balsų kova, kuri ją plėšė į dalis. Viena vertus, ji išgirdo neapykantą Dievui ir rėkė dėl to, jog buvo verčiama teigti priešingai, nes ji myli Dievą, ir nori būti laisva - būtent tai ir sukrėtė mane - ji troško, kad tarnautojas ją išlaisvintų, bet jis to nedarė.

Ji nežinojo kaip tai atsitiko, bet staiga kažkas iš jos išėjo, jai vėl pasidarė ramu, tačiau jautėsi tuštuma. Aš papasakojau jai, kad išvariau tą dalyką iš jos ir liepiau atleisti pranešėjui už neišmanymą, nes jis nesuprato. Tada uždėjau ant jos rankas, kad ji naujai prisipildytų Šventąja Dvasia ir nedelsiant Šventoji Dvasia ją pripildė; jos rankos pakilo, per veidą ritosi džiaugsmo ašaros, ji sakė, kad jaučia ramybę, kurios iki tol neturėjo, būtent to ji ir buvo išėjusi į priekį.

Tas demonas įėjo į ją tada, kai ji dar nepažinojo Viešpaties, tačiau dabar jis buvo nebesvarbus, tą vasarą ji buvo tik ką atgimusi ir apsisprendusi lankyti Biblijos mokyklą bei sužinoti daugiau.

Ir vėl – žiūrėk į raštą arba kaip reaguoja mūsų kūnai į Dievo Dvasią

Jono 18:5-6 valdžios atstovai atėjo į Getsemanės sodą suimti Jėzaus, tekstas teigia: „Jėzus paklausė jų: ‚Ko ieškote?‘ Ir jie atsakė: ‚Jėzaus iš Nazareto‘ Ir Jis tarė jiems: ‚AŠ ESU‘ ir tuomet jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.”

Čia tas atvejis, kuris vadinamas ‘nukritęs dvasioje‘, kai Dievo jėga yra tokia stipri, jog žmogaus kūnas neatsilaiko ir tiesiog krenta ant žemės, nes AŠ ESU yra tas, kuris pasirodė Mozei degančiame kūme. Jėzus savo arešto metu pasakė, kad Jis yra AŠ ESU su tokia jėga, kurios pasekoje Jo grobikai atšoko ir nukrito ant žemės. Tuo Jis norėjo pasakyti, jog Jis laisva valia vykdo savo likimą, Jis paprasčiausiai palaukė kol jie atsigaus, nusipurtys dulkes ir suims Jį.

Mato 14:27-28 Jėzus teigė esąs AŠ ESU, kai Jis atėjo vandeniu iki valties, Jis pasakė: „Būkite drąsūs, AŠ ESU, dabar liaukitės bijoti“. Į tai Petras atsakė: „Viešpatie, jei tu esi (AŠ ESU), įsakyk man ateiti vandeniu“. Tučtuojau Jėzus tarė: “Ateik“.

Jis taip pat teigė esąs AŠ ESU Jono 8:58: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, AŠ ESU!“

Ir Jonas vėliau rašys Apreiškimo 1:17, kad jis buvo ‚Dvasioje‘ ir matė Viešpatį šlovėje, Jo balsas buvo kaip trimitas ir veidas, ir plaukai ryškiai balti, o akys kaip liepsnos, ir jis sakė: „Aš puoliau prie Jo kojų, kaip miręs žmogus“. O Viešpats palietė jį ir liepė jam nebijoti.

Panašu, kad tai buvo atvejis, kai žmogus ‚krinta dvasioje‘, nes išsigąsti, tai kitas veiksmas, tai ne tas pats, kuomet pamatai Jį ir „tapti lyg negyvas“.

Aplink tiek daug purtymosi

Kaip matėme Rašte aukščiau, Dievo buvime kūnas netenka jėgų, per amžius tai apibūdinama kaip nualpimas, arba pagal rašto kalbą, tai tolygu tapti lyg negyvu (kritusiu). Bet nėra rašte pavyzdžio, kur asmuo praranda kontrolę ir purtosi, tik demonai valdo žmogaus kūną taip, kad jis praranda kontrolę. Kitą kartą: ko manęs paklausė argentiniečiai... iki tada, likite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Birželis 2015

John Fenn, 2015 m. birželio mėn. 17 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Koks užimtas laikas! Čia naujienos, ir mintys iš mano širdies apie tai, kur aš keliausiu šią vasarą.

Kelionės šį pavasarį – kelionės į Olandiją ir Suomiją buvo nuostabios, ir aš toliau prisimenu tą nuostabų laiką. Konferencijos metu Olandijoje Viešpats parodė Save daugeliu skirtingų būdų – pradedant didžiuliais angelais, kuriuos daugelis iš mūsų matė ar jautė per visą kambario perimetrą ir raginimu priimti atsakomybę už tai, ką mes išmokome bei daryti tai, pritaikant mūsų gyvenime. Viską apjungė nuostabaus garbinimas.

Garbinime buvo mušamųjų instrumentų solo su būgnų dėže, dažnai JAV vadinama „Cajun būgnų dėžė“. Solo buvo su tokiu patepimu, kad buvo paliestas kiekvienas, ją lydėjo smuiko solo, kuris tarnavo gydymui... tai buvo žavinga. Buvo keletas išgydymų, bet dar kartą, tai buvo draugysčių atnaujinimo ir naujų užmezgimo metas to ypatingo savaitgalio metu, o prie to labai prisidėjo tai, kad mes buvome konferencijų centre, taigi, taip pat visi kartu ir valgydavome.

Suomija buvo nei kiek ne mažiau nuostabi, nors labai skyrėsi, nes užuot rengę centrinę konferenciją, mes važinėdavome kiekvieną dieną kartais iki 3 valandų už Helsinkio ribų (ir grįždavome naktį atgal). Per 5 dienas aplankėme 10 namų surinkimų, kiekvieną dieną susirinkimas prasidėdavo 11val. ir tada vykdavome į kitą susirinkimą 17 val. Man teko pamatyti suomių tipo namų surinkimą, kuris labai skyrėsi, bet visi buvo pilni Viešpaties meilės. Pirmas susirinkimas buvo Tampere mieste nepalietiškame restorane. Krikščionys savininkai, kurie buvo ir susirinkimo šeimininkai, prašė melstis už mylimuosius Nepale ištiktus žemės drebėjimo, ir Viešpats suteikė visiems Savo ramybę bei užtikrintumą. Visi susirinkimai buvo patepti, kiekvienas vis kitoks ir padrąsinantis. Paskutinę dieną Helsinkyje aš tarnavau krikščioniškoje TV7 programoje „Šventosios Dvasios naktis“ ir po to maždaug valandą meldžiausi už žmones – tai buvo tikrai geros kelionės!

Vasaros tarnavimo kelionės – Tulsa, Heis, KS, Sietlas,Vankuveris, Osavatomis, KS

Sekmadieį, birželio 28 dieną aš kalbėsiu ispaniškame Victory Krikščionių Centre Tulsoje, jų 81-oje ir Delaware auditorijoje 9 ir 11 valandos tarnavimuose. 11val. tarnavimas, – tai jų ispanų Victory Biblijos Koledžo pabaigimo minėjimas, ir aš esu palaimintas, kad jie pakvietė mane kalbėti.

Liepos11-12 dienomis aš būsiu Heis mieste, Kanzaso valstijoje, rašykite man e-laiškus dėl detalių. Sietlo srityje būsiu rugpjūčio 2-3 dienomis ir bandysiu susitikti su draugais tame rajone. Keletas iš jūsų kiekvieną mėnesį siunčiate man paaukojimus, bet man sunku susisiekti su jumis, nes jūs žinote mano seną telefoną/e-paštą. Jei jūs gyvenate kažkur netoli Sietlo regiono, prašau parašykite man e-laišką cwowi@aol.com ir mes galėsime susitikti kartu pavalgyti ar susirinkime, taigi praneškite man.

Rugpjūčio 4-5 dienomis aš būsiu Victoria ir Nanaimo Vankuverio saloje, tada 7-8 dienomis Abbotsford (į Rytus nuo Vankuveriu). Rugpjūčio 22-23 –Osawatomie, KS – tai auditorinis surinkimas kurio pastoriai Debra ir Pat Huss yra mano geri draugai. Kai aš buvau tenai prieš kelias savaites, Viešpats pasirodė man ir kitiems, ir pasakė man grįžti tenai garbinimo ir asmeninio tarnavimo tikslu, ir dėti rankas ant kiekvieno. Taigi šeštadieno vakarą 8/22 bus tas susirinkimas, po to sekančią dieną aš tarnausiu sekmadienio susirinkime.

Kriso vonia beveik baigta, jau yra šviesos virš kriauklės, ir po trijų su viršum savaičių atveš neįgaliems pritaikytą kriauklę, ir tada kai santechnikai ją pakabins, darbas bus baigtas – mes pasiruošę jau užbaigti šį projektą! Ačiū už jūsų maldas ir paaukojimus, dar reikia apie 1000$ dušo kėdei tinkamiems ratams, tualeto šalutiniams bėgiams, dušo bėgiams įrengti, tada mes baigsime, valio!

Finansai – Šį pavasarį turėjome daug išlaidų, pradedant asmeniniais poreikiais ir užmokesčiais, mokesčių mokėjimo pasikeitimu, didžiulės remonto išlaidos, problemos susiję su Krisu ir jo priežiūra globos namuose, taip pat tarnavimo kelionė Jungtinėse Valstijose, kuri kainavo virš 1500$ -skrydis/ motelis/ automobilis, ir niekas nebuvo kompensuota. Tai buvo dalinai dėl aplinkybių, kurių negalėjau įtakoti, bet kartu su kitomis išlaidomis tai tikrai mus sunkiai prispaudė.

Faktiškai, e-naujienlaiškio išsiuntimas šiuo metu sustabdytas iki to laiko, kol mes turėsime pakankamai lėšų padengti su tuo susijusioms išlaidoms. Mes labai vertiname jūsų maldas, davimą, ir dalinimąsi jūsų maldų poreikiais. Mes tiesiog plečiamės įvairiomis kryptimis ir mums reikia jūsų maldų. Labai jums ačiū, kad esate su mumis.

Santykiais pagrįstas tikėjimas

Aš visur pastebiu porų ir šeimų norą pradėti namų surinkimus susidedančius tik iš jų vienų. Per tuos daugiau kaip 13 metų, nuo tada, kai pradėjome CWOWI, mes stebėjome pasikeitimą Kristaus Kūne. Pradžioje mes matėme kai kuriuos žmones, kurie norėjo pradėti namų surinkimą dalinai dėl to, kad auditoriniame surinkime buvo sužeisti. Daug pačių populiariausių namų surinkimų autorių rašė ir kalbėjo tuo metu motyvuojami to susižeidimo ir todėl buvo labai priešiški bet kam, kas vadinama „vadovavimas“, ir dauguma netgi nedalyvavo jokiame namų surinkime, ir niekada nei vieno nepradėjo, bet kalbėjo ir rašė apie tai.

O tiems, kurie norėjo pradėti namų surinkimą dėl savo susižeidimo, mes turėtume padėti išgyti, nes tai nėra priežastis dėl kurios reikia kurti surinkimą.

Tada mes matėme žmones, kurie norėjo būti namų surinkime tik todėl, kad norėjo daugiau Dievo. Tai dažniausiai buvo žmonės turintys didelį patyrimą auditoriniame surinkime, bet jų motyvas nebuvo įsižeidimas, jie tik norėjo daugiau Dievo.

Jie suvokė, kad kur 2-3 susirinkę Jo vardu, ir Jis ten yra, ir mes matėme mažas grupes, dažnai naudojančias auditorinio surinkimo terminologiją: „Dievas pašaukė mane kurti namų surinkimus“, jie buvo užsidegę, bet dar nesuprato, kad namų surinkimų negalima pradėti taip, kaip pradedami auditoriniai surinkimai.

Namų surinkimai atsiranda natūraliai, jie išplaukia iš asmens, ar grupės intymumo su Viešpačiu, ir dinamiško grupės bendravimo tarpusavyje. Kai jie natūraliai netelpa į vienus namus, ir kai viena svetainė jau būna per maža, grupė iš tų namų pasidaugina ir pradeda paeiliui kiekvieną savaitę keisti namus ir tuos, kurie vadovauja susirinkimams, bet išlaiko ryšius su susirinkimu, iš kurio jie išėjo. Mes matome, kad būtent toks yra namų surinkimų vystymasis.

Bet praeitais metais, buvo didžiulis pasikeitimas – šeimos ir poros pradėjo surinkmus, sudarytus tik iš jų pačių – daugiau nelaukdami tų, kurie prisijungs prie jų – jie sakė „imkim tai ir darykim“, ir pradėjo susirinkimus tik šeimoje, ar net gi iš dviejų individų.

Nors tie individai labai norėtų, kad kiti prisijungtų, jie daugiau nelaukia kitų, kol jie susidomės, jie tiesiog pradeda ir laikui bėgant papasakos kitiems, ką jie daro, ir tikisi, kad ir kiti panorėtų prisijungti.

Ne 1 asmuo - aš taip pat mačiau, kaip į kai kuriuos surinkimus įslenka pasitenkinimas savimi. Pasitenkinimas apibūdinams kaip „pasitenkinimas savimi, ramus malonumas arba saugumas, dažnai nusuvokiant apie potencialų pavojų ar grėsmę“. Pasitenkinimas dažnai įslenka, kai ateina vasara ir tie žmonės, kurie gyvena į šiaurę nuo ekvatoriaus, yra užimti įvairiais dalykais, todėl susirinkimai su šventaisiais paaukojami dėl atostogų, giminių susitikimų, ir išvykų į gamtą.

Kartais aš matau kaip namų surinkimas vėl nuslysta į auditorinio stiliaus kelią, kai 1 žmogus ima dalintis savaitė po savaitės, arba kai ji/jis to nedaro, visi elgiasi kaip studentai su mokytoju, laukdami, kada tas x asmuo pakomentuos – tai mirties nuosprendis namų surinkimui.

Kitus kartus jaučiamas atsiribojimas ir atrodo trūksta krypties, kai visą vasarą žmonės atostogauja su šeima, ar daro kitus dalykus – tai normalu ir viskas grįš į įprastines vėžes, kai visi sugrįš į darbą ar mokyklas.

Raktas yra santykiai. Jei tu turi santykiais paremtą tikėjimą ir tarnavimą, tu bėgi ilgą distanciją per gyvenimo sezonus ir kalendorinius sezonus. Mums pasakyta, kad žemė bus atnaujinta ugnimi, bet žmonės yra amžini. Tai reiškia 500 metų nuo dabar mes vis dar pažinosime vienas kitą – 1.000 metų nuo dabar – taip pat, 10.000 – mes vis dar vis prisiminsime šituos laikus Kristuje ir mūsų santykiai bus tik stipresni. Tai, ką mes turime Kristuje yra amžina ir niekada nebus prarasta.

Jei tu turi amžiną perspektyvą tuomet tu suvoki, kad bus laikas, kai kažką prarasi ir kažką atrasi, bus pakilimai ir nusileidimai, ir tiems santykiams besitęsiant bus sezoniniai pasikeitimai. Nesijauskite nesaugūs, žinokite, kad ateis rugsėjis, ir žmonės vėl sugrįš į įprastą dienotvarkę darbe ir mokyklose – liaukitės būti nepasitenkinę, bet melskitės už tuos, kuriuos mylite ir žinokite, kad viskas sugrįš į įprastines vėžes.

Po šios einamosios Savaitės Minčių serijos aš papasakosiu savo dvasinį sapną, kuris mane privertė stebėtis tuo, kas laukia Kristaus Kūno – taigi skaitykite apie tai po poros savaičių.

Aš taip pat noriu pasakyti apie šio ir sekančio mėnesio CD/MP3 serijas. Yra daugybė mokymų apie dvasines dovanas, bet šis mokymas yra apie tai, kas daro tave „tavimi“. Tu matysi savo asmenybę, kaip Viešpaties asmenybės dalį, ir suvoksi, kad tai, kas tave motyvuoja ir įkvepia yra Šventosios Dvasios pasireiškimas, lygiai taip tarytum tu pranašautum, kaip Izaijas, ar būtum apaštalu kaip Paulius – bus atnaujintas pasitikėjimas tuo, kas yra tavo viduje.

Ačiū už maldas ir šio mėnesio paaukojimus, mums tikrai jų reikia – labai plečiamės į visus šonus. Ačiū jums! Būkite palaiminti!

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Ar keistenybės yra iš Dievo? 1 dalis (Kapų siurbimas)

John Fenn, 2015 m. birželio mėn. 13 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kartais atsitinka taip, kad asmens dvasia būna sužadinta taip, kaip Pauliaus, kai jis pamatė Atėnų miestą visiškai panirusį į stabmeldystę*, štai kaip aš jaučiuosi, kai girdžiu apie naujausius keistus populiarius mokymus sklindančius iš Bethel Church Reddingo mieste Kalifornijoje ir iš surinkimų panašių į šį. Tuos mokymus vadina „kapų siurbimas“ (angl. 'grave sucking'). *Apd 17:16

Dabar aš nekalbėsiu apie drebėjimą ir konvulsijas, apie tai rašysiu vėliau šioje serijoje – parodysiu, kas yra iš Dievo, kas iš velnio, o kas yra kūniškumas, bet šiandien aš kalbėsiu apie keistą populiarų mokymą: „kapų siurbimas“, arba „patepimo gaudymas“.

Kas tai yra „Kapų siurbimas“?

Kapų siurbimas yra tokia tikinčiųjų praktika, kai jie eina į kapines prie mirusių šventųjų kapų, kad fiziškai kontaktuotų su kapu ir gautų mirusio žmogaus patepimą perdavimo būdu per kontempliatyvią maldą. To siekdami žmonės dažnai sėdi, guli, arba deda rankas ant kapo arba antkapio.

Prielaida tokia, kad žmonės tikisi, jog nuėję prie mirusių žmonių kapų ir „pagaudami“ to asmens patepimą jie greitai gaus daugiau dvasinės jėgos arba padarys šuolį savo dvasiniame gyvenime ar likime. Tai aiškinama, kaip dvasinio palikimo gavimas, ir kaip staigi didžiulė investicija, kuri gali pakeisti gyvenimą. Jie taip pat moko, kad staigiai gautas dvasinis palikimas įgytas kapuose, gali jų dvasinį gyvenimą greitai pastūmėti link progreso.

Tai klaida, kuri iškreipia Senajame Testamente aprašytą įvykį, kai du žmonės laidojo trečią, ir kai jie pamatė, kad atjoja maobtų raiteliai*, ir tuomet norėdami greitai pasišalinti iš įvykio vietos, jie greitai nuleido numirėlį į kapą, kuris buvo šalia Eliziejaus kapo. Jų didžiam nustebimui, jis palietęs Eliziejaus kaulus grįžo į gyvenimą.* 2 Karalių 13:20-21

Kapų siurbimas, kaip jie moko, darymas to paties dalyko dvasioje – gaudymas ant mirusio žmogaus pasilikusio patepimo. Kai aš pirmą kartą išgirdau apie kapų siurbimą, aš pagalvojau, kad tai pokštas, bet kuo daugiau aš tuo domėjausi, tuo labiau įsitikinau, kad tai yra liūdna tiesa. Nuo tada aš praleidau 3 dienas Redinge ir sužinojau apie tai dar daugiau, nei norėjau. Aš tiesiog negaliu atsikratyti savo liūdesio ir sielvarto dėl tų apsigavusių sielų, kurios tai praktikuoja.

Skaitytojai gali lengvai panaršyti Internete ir sužinoti daugiau apie šią praktiką ir netgi pamatyti tarp kitų nuotraukų viešai publikuojamą Bill Johnson žmonos Beni nuotrauką, kurioje ji guli ant C.S.Lewis‘o kapo plokštės „siurbdama kapą“, taipogi Bethel studentai tą patį daro prie Evan Roberts kapo Welse.

Prieš kažkiek tai metų per televiziją buvo rodoma laida, kuri prasidėdavo tokiais žodžiais, kad susprogo kosminis laivas, ir tada jie aptardavo per praeitą amžių įvairius nedidelius atradimus, kurie įgalino technologijas šiandien sukurti tokį prietaisą.

Štai būtent ką aš ir darau šioje serijoje – nesusitelkiu į klaidą, bet ieškau praeityje tos tiesos ir kuomet viską apibendrinsime ta tiesa mums padės teisingai suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Šiek tiek istorijos, ir ką Viešpats man pasakė

Tai gali nustebinti kai kuriuos, kai jie sužinos, kad 1700-aisiais per Europą, Britaniją ir visai neužilgo per JAV, nusirito prabudimo banga, kuri palietė presbiterionus, metodistus, baptistus bei Kristaus mokinių kongregaciją. Drebėjimas, purtymasis, raudojimas, kritimas ant žemės – visa tai, jie sakė, kad yra ženklai, jog ant asmens nužengia Dievo jėga.

Jungtinėse Valstijose mes turėjome „Purtytojus“, kurie buvo dėl to žinomi, nors dabar jie yra žinomi tik dėl Shaker stiliaus baldų. Ir, žinoma, daugelis žino apie kvakerius, kurie akivaizdžiai drebėjo, bet atsisakė purtytis.

John Wesley laikė šituos kūno judesius natūraliomis kūno reakcijomis į Dievo Dvasią ir meilę, vietoj to, kad tai laikyti visiškai antgamtiniu įvykiu. 1800-aisias žmonės, tokie kaip Finėjus, liudijo apie tokius atsitikimus susirinkimuose, bet 1970 metais, kai aš atėjau pas Viešpatį, sekmininkai buvo vadinami „besiraičiojančiais šventaisiais“.

Besiraičiojantys šventieji

Barbara ir aš atgimėme ir buvome pripildyti Dvasia, kai buvome paaugliai. Mes tada 2-3 dienas per savaitę lankėme charizmatines namų grupeles, kurių jos mama nesuprato, nes ji pažinojo tik savo vokišką liuteronišką ankstyvojo 20-ojo amžiaus kultūrą.

Taigi, kai Barbara ir aš nutarėme tuoktis jos šeimos kongregacinėje bažnyčioje, mama visai nuoširdžiai paklausė mūsų, ar per vestuves bus sukinėjimosi į visas puses ir raičiojimosi ant grindų, nes to nedarydavo jos kongregacijoje. Barbaros mamai akivaizdžiai palengvėjo, kai mes užtikrinome ją, kad nebus nieko iš to, ką ji paminėjo (nors aš desperatiškai norėjau jai pasakyti, kad mes galbūt išvysime kokį vieną demoną ar net du ir pasižiūrėsime, kaip ji reaguos, bet nusprendžiau jos taip nebandyti).

Daugelis frazę „nukristi dvasioje“ priskiria Kathryn Kulman, kad apibūdintų asmenį „nukritusį“ nuo Dievo jėgos ir tapusį lyg mirusiu, nors tai buvo apibūdinama ir kitais žodžiais.

Ką man pasakė Viešpats

Dabar suprantu, kad mažiausiai 3 amžius purtymasis, raičiojimasis, ir kritimas buvo dalimi charizmatinio gyvenimo. Mes turime žiūrėti į Raštą, kad ištirtume, ar ten yra apie tai parašyta, ir tai mums bus atskaitos taškas suvokti tiesai, ar šiandien dienos pasireiškimai yra iš Dievo ar iš velnio, o gal tai yra kūniškumas.

Leisdamas laiką su Viešpačiu aš paprašiau Jo mokyti mane apie tai, kas yra iš Jo, ir kas nėra, kuomet žmonės krenta dvasioje. Aš norėjau, kad Jis mane vestų tiesiai – argumentas po argumento niekada nesikeičiančiais mokymo teiginiais, kad X yra iš Jo, o Y nėra iš Jo, bet jis darė kitaip. Šis pokalbis atrodė taip:

„Viešpatie, kur pirmą kartą Rašte paminėtas kritimas dvasioje, kur tai įvyko, ir ko žmogus gali laukti iš šio patyrimo?“

Jis: „Sukeldamas Adomui gilų miegą*Aš galėjau daryti operaciją jame ir suformuoti Ievos kūną. Tu turi suprasti, kad tai buvo ne tik fizinė, bet ir sielos operacija, nes Aš paėmiau iš jo sielos, kad suformuočiau ją, kad kartu jie būtų viena Manyje**. Šiandien, kai tai (kritimas dvasioje) būna iš Manęs, kaip su Adomu, Aš dažnai darau tai, ką jūs galite suprasti kaip operaciją jų sielos išgydymui, kartais gydydamas vyksta ir fiziškai.” *Pradžios 2:21, ** Pradžios 5:2

(Padžios 5:2 pasakyta: „Kaip vyrą ir moterį Jis sukūrė juos, ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sukurti.“ Ieva tuomet negavo savo vardo, gavo jį tik po nuodėmės, 3:20-21, kai Viešpats padarė apdangalą jos nuodėmei. Rūbas buvo padarytas iš gyvulio praliejus jo kraują, taigi rūbai yra Dievo apsaugos žmogui simbolis.)

Jis tęsė

„Kitas kartas – kai buvo sudaroma sandora su Abraomu* ir gilus miegas nusileido ant jo; tai leido man įtikinti jį dėl mūsų santykių ir pasakyti jam apie jo ateitį ir palikuonis. Šiandien, kai tai yra iš Manęs, Aš dažnai darau kažką panašaus su žmonėmis, įtikindamas juos ir suteikdamas jiems ramybę apie dabartį ir parodydamas jiems kažką apie jų ateitį, ir jie taip pat dažnai atsinaujina Manyje atsakydami į tai, kaip Abraomas tada padarė. (*Pradžios 15 skyrius aprašo visą įvykį, bet 12 eilutėje yra sakoma: „gilus miegas“ nusileido ant Abraomo tokia pačia terminologija kaip ir Adomo atveju.)

Iš to mokymo aš supratau, kad kai žmogus „nukrenta“ ar „užmiega Viešpatyje“, tai įvyksta su tikslu. Ir tai ne reginys, ir ne ženklas, kuris tariamai pristato kai kuriuos vyrus bei moteris kaip pateptus pranašus, ir Dievas tikrai nenori jokių „mandagumo trupinėlių“ nei iš vieno.

Jeigu naudosime šiuolaikinius terminus, aš mačiau, kaip į žmones tarytum „įkraunami“ nauji dalykai. Kai jie „užmiega dvasioje“, tuomet emocinę baimę ir sąmyšį pakeičia ramybė – štai kokia operacija. Kitas dalykas su Abraomu buvo sandora, tai – gilūs dalykai žmogaus širdyje apie jo vaikščiojimą su Viešpačiu ir jo likimą, ir panašiai esu matęs žmonių, kurie pabudo turėdami naują savo likimo ir tikslo suvokimą.

Čia aš šiandien ir pabaigsiu – daugiau kitą savaitę, iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? 4 dalis (Kalorijų išvijimas)

John Fenn, 2015 m. birželio mėn. 6 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

„Nesuprantu, ką darau blogai; aš išvydavau kalorijas iš savo desertų, bet vis tiek priaugau 10 svarų!“ (4,5 kg.) „Džonai, prašau melskis už mane, kad velnias niekada daugiau negundytų manęs seksu“.

Šitie du žmonės norėjo išvengti asmeninės disciplinos ir atsakomybės sudvasindami savo problemas. Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, taigi, argi mes nesame įgalinti kontroliuoti savo apetitą įvairiems dalykams?

1 raktas – Susidorok su nuodėmės malonumu

Aš seniai išmokau konfrontuoti pagundą, nes myliu bendravimą su Šventąja Dvasia labiau nei nuodėmę – taigi aš susitelkiu į esminius dalykus. Kodėl aš turėčiau daryti ar sakyti tą nuodėmę sutrikdydamas mielą Dievo buvimą, kurį jaučiu savo dvasioje?“ Kai aš tai darau, nukreipiu savo dėmesį nuo pagundos į savo meilę Jam, nuodėmės pagunda akimirksniu dingsta. Aš vertinu savo bendravimą su Juo daugiau negu momentinį nuodėmės malonumą.

Visi asmenys, kurie iš pradžių ateidavo pas mane pagalbos kovoje su nuolatine nuodėme, geriausia, ką aš galiu prisiminti per daugiau nei 40 vaikščiojimo su Viešpačiu metų, jie niekada nekonfrontavo fakto, kad jie myli nuodėmę – tai žmogiška būklė, nes mes mylime nuodėmę.

Jie norėjo, kad išvyčiau demonus, bet praktiniai patarimai negali jų apsaugoti nuo nuodėmės, ir malda negali padaryti jų stipriais, negalvojant apie raktą, kuris atrakintų situaciją. O tai reiškia, kad reikia susidoroti su nuodėmės malonumu ir paklausti savęs – ką aš myliu labiau – ar draugystę su Šventąja Dvasia, ar tą jausmą, kurį teikia nuodėmė?

Hebrajams 11:25-26 atskleidžia, kad Mozė pasirinko savo kelią mylėdamas Dievą labiau, nei Egipto nuodėmes. Štai su kokia širdies problema mes turime tvarkytis – pripažinti, kad mylim malonumą, kurį suteikia toji nuodėmė, tada nusprendžiame nukryžiuoti tą meilę nuodėmei ir konfrontuodami nuodėmę, pasirenkam susitelkti į mūsų meilę Dievui.

Šis 1 principas – tai yra kova širdyje, kuri gali trukti metų metais, arba mažiausiai tam tikrą laiko momentą. Asmuo turi tyrinėti savo vidų, būti sąžiningas, ir giliai savyje ištirti, kiek jis myli Viešpatį ir bendravimą su Šventąja Dvasia. Jis turi suprasti, kad nuodėmė geriausiu atveju yra tik laikinas gėris. Kai asmuo giliai širdyje įsitvirtina savo meilėje Viešpačiui, nuodėmė paranda savo patrauklumą. Kovojimas su meile nuodėmei gali tęstis metų metus.

2 raktas. Neužtenka tik liautis – reikia pakeisti

Kai Jonas Krikštytojas krikštijo žmones, jis neliepė jiems tik atgailauti dėl nuodėmių, bet liepė pakeisti tą nuodėmę teisiais veiksmais.* Dauguma tradicinių krikščionių liepia tik liautis nuodėmiauti, tai faktiškai nėra pagal Bibliją. Tiesa yra tokia, kad turime liautis nuodėmiauti ir tada pakeisti tai kažkuo, kas yra teisu. * Luko 3:11-14

Vieno veiksmo pakeitimas kitu yra nukreipimas minčių ir veiksmų kita kryptimi. Jei kompiuteris yra tavo vartai į nuodėmę, tada prieš slysdamas į tą nuodėmę, atsikelk ir kažką nuveik. Pakeisk vieną veiksmą kitu. Jei tu atveri savo burną išaukštinti save virš kito, arba pasėti apkalbas ir priešiškumo sėklas, užuot pasakęs kažką gero apie asmenį, pakeisk nuodėmingus žodžius malonės žodžiais.

3 raktas. Nemąstyk, kaip tai padaryti

Krikščionys Pauliaus dienomis buvo tokie patys kaip mes. Jis patarė jiems nukreipti širdis ir Dvasios bendravimą mylėti labiau, negu jie myli nuodėmę. Romiečiams 13:14 parašyta:

„bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių“.

Frazė „apsirenkite“ (Viešpačiu Jėzumi Kristumi) yra žodis „enduo“, iš ko kilo „endue“ (angl. apgaubti). Endue reiškia investuoti, įgalinti, suteikti asmeniui kokybiškumą ar įgaliojimus. Mes apgaubti jėga Kristuje, bet kai konfrontuojame nuodėmę, mes turime padaryti sprendimą vaikščioti tame -„apsivilkti“ arba įgalinti save Kristuje.

Frazė „netenkink“ yra graikiškai „pronoia“, kuris sudarytas iš „pro“(prieš) ir „noia“(mąstyti). Paulius pažodžiui sako „sąmoningai apsispręsk būti įgalintu Viešpatyje Jėzuje Kristuje ir nemąstyk iš anksto, kaip tu patenkinsi kūno geidulius.“

Šitie 2 elementai – įgalinti save Viešpatyje užuot mąsčius iš anksto, kaip nusidėti, gali būti įvykdyti tik per bendravimą su Viešpačiu Jėzumi Kristumi – ne per šaltą principą, bet susitelkus į kalbėjimą su Juo ir bendravimą bei Jo garbinimą tuomet, kai iškyla pagunda.

Užuot planavus kaip nusidėti, reikia nukreipti savo mintis daryti kažką kitą. Pakeisti vienas mintis kitomis, pakeisti savo susitelkimo objektą nuo nuodėmės į Viešpatį. Savo meilę sutelkti į Jį.

Tendencija – susigyventi su nuodėme, pasikliaujant malone

Kai asmuo kovoja su savo meile nuodėmės malonumui, tai gali trukti dešimtmečius, ir dažnai yra subtili „demilitarizuota zona“, skirta įgyvendinti tą tikslą slapta nuo išorinio ir tikro krikščioniško gyvenimo su nedidele nuodėmės rakštimi, kuri pasilaikoma sau, kad asmuo galėtų kartais ja slapta pasimėgauti, laviruojant ir paslepiant tai nuo kitų akių.

Visi aplinkui krikščioniškame tikinčiųjų pasaulyje žinome pavyzdžių apie asmenis, kurie išnyra su vienos ar kitos rūšies nuodėmingu gyvenimo stiliumi, ir tai parodo, kad realybėje, jie paskelbė demilitarizuotą zoną savo nuodėmei, jie pavargo kovoti, todėl nusprendė, kad gyvens su ja, ir tegul pasaulis sužino apie tai. Man ta problema nėra nuodėmės problema, bet problema susijusi su meile Dievui, apreiškimo apie Jį stoka.

4 raktas – Vaikščiok Dvasioje

Naujasis Testamentas nesiūlo tokio pasirinkimo susigyventi su nuolatine nuodėme ar ne. Paulius paprastai sako: „Jei vaikščiosite Dvasioje, jūs netenkinsite kūno geidulių“.*

Užuot siūlęs visokias formules, pozityvius išpažinimus, visokius mokymus apie dvasinę kovą ir vidinį išgydymą, Paulius sako paprastai – vaikščioti Dvasioje, ir jei mes tai darome, tada netenkinsime kūno geidulių. Štai ką darė Mozė, ir jis tai darė nes jo pasirinkimas kilo iš fakto, kad jis myli Dievą labiau nei nuodėmę.

Paulius išvardina kai kuriuos kūno darbus, kurie paprastai mūsų dienomis vadinami demoniškais, nes mūsų kultūra linkusi dėl kūno geidulių kaltinti demonus (demonai gali turėti dalį tame, bet šaknis yra kūniškumas).

„Kūno darbai aiškūs – tai paleistuvavimas (seksualiniai įsivaizdavimai), ištvirkavimas (susilaikymo trūkumas, nešvankumas), netyrumas (seksualiniai iškrypimai, moralinė nešvara), gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai (pratrūkimas pykčiu), vaidai, nesutarimai, susiskaldymai (atsiskirti nuo kitų jaučiant jiems priešiškumą), pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. * Galatams 5:18-21

Sakykime, jei mes sudraudžiame paleistuvavimo demoną, nesusitvarkę su seksualinėmis fantazijomis, kurios kyla iš mūsų kūniškumo, mes niekada neturėsime pergalės. Jūs turite pasirinkimą tarp meilės Dievui ir meilės nuodėmei kaip buvo nurodyta anksčiau 1 punkte, ir tada bet kokia demoniška įtaka kūne neturės vietos ir greitai išeis ieškoti tinkamesnio objekto, kurį galėtų sugundyti.

Būdas susidoroti su nuodėmėmis yra tai, ką sakiau anksčiau, prieš jas išvardindamas: Jei vaikščiojate Dvasioje, jūs netenkinsite kūno geidulių.

Kai aš atsibundu, pirmiausiai aš pagalvoju/ pasimeldžiu: „Labas rytas, Tėve, ar yra kas nors, už kurį nori, kad pasimelsčiau? Tada atsigulu į lovą kelioms minutėms, meldžiuosi tyliai savo dvasioje, kai vardai plaukia mano mintyse, pasitikėdamas, kad kai meldžiuosi kalbomis Jis toms kalboms teikia turinį pagal savo valią. Man patinka bendravimas su Tėvu, patinka savo viduje jausti Šventąją Dvasią – ramybę, užtikrintumą. Aš jokiu būdu nesu tobulas, bet bandau šioje serijoje parodyti, kad Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, ir davė mums Šventąją Dvasią, kad mes savo gyvenime galėtume susitelkti į mūsų meilę Dievui ir bendravimą, kuris kyla iš tos meilės normaliuose pokalbiuose.

Kitą savaitę nauja tema, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? 3 dalis (Laukinės Katės Upelis)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 30 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tą vasarą, kai man suėjo 16, o Barbarai vis dar buvo 15, ir mes dar nebuvome pradėję susitikinėti, bet man ji patiko; aš tiesiog nervinausi ir neturėjau drąsos pakviesti ją į pasimatymą. Bet tą vasaros dieną aš žengiau žingsnį arčiau – buvau girdėjęs, kad Laukinės katės upelis buvo patvinęs dėl smarkaus lietaus, ir apie 4 mylios (6 km) į vakarus nuo mano namų buvo gyvenvietė pastatyta aplink golfo aikštelę vadinamą „Žalieji plotai“, ir ją juosė tas upelis. Aš pakviečiau Barbarą ir jos geriausią draugę paplaukioti upeliu su keliais mano draugais.

Žinoma, mes nepasakėme mūsų tėvams, kad ketiname paplaukioti patvinusiame, augalų prižėlusiame upelyje! (Mes pasakėme jiems tiesą, kad einame maudytis, tik nesakėme kur J

Kvaila, kvaila, kvaila

Mes šokdavome ir kelias minutes plaukdavome pasroviui, užkopdavome aukštyn, pereidavome golfo aikštelę iki mūsų starto linijos ir kartojome tai vėl ir vėl. Upelis buvo patvinęs su šakomis ir netgi mažais medžiais, ir žemiau paviršiaus mes žinojome, kad didžiausias pavojus buvo koja įsivelti į nuskendusio medžio šaką ir būti patrauktam po juo intensyvios srovės. Taigi, mes ragindavome vienas kitą plaukiant sulenkti ir stipriau laikyti kojas, arba geriau plaukioti paviršiuje ant nugaros ir pilvo.

Mes jaudinomės, bet atrodėme drąsūs ir pasitikintys. Mes plačiai šypsojomės dalinai dėl džiaugsmo, bet ir dėl to, kad nenorėjome pasirodyti išsigandę. Viduje mes BUVOME išsigandę, kad nebūtume įtraukti, bet jei ne nuolatiniai garsūs šūksniai nuo skausmo, kai įsidurdavome koją ant nuskendusio medžio, jūs to net nesužinotumėte, paviršiuje viskas buvo ramu.

Kai tą popietę aš nuvežiau mergaites namo, mes pakalbėjome apie daugybę nusibrozdinimų ant kojų, alkūnių ir nugarų, kai užkliūdavome ant povandeninių kliūčių, bet tai buvo kaina, kurią mokėjome už nuotykį.

Stengtis gražiai atrodyti

Kaip ir mes iš išorės ramūs plaukiojome po tą upelį, bet žemiau paviršiaus darydami viską, ką galėjome, kad išlaikytume galvas virš vandens, taip ir religija bando pabrėžti išorinę išvaizdą, niekada neliesdama širdies, kuri dažnai yra gyvenimo sužeista ir randuota taip, kaip mūsų kojos ir kūnai buvo tada.

Kiek daug mūsų skubėdavome sekmadienio rytą į surinkimą (bažnyčią) su tėčiu, kuris pyko ant mamos, kad toji paskubėtų, o mama pyko ant mažojo Joey, kad susirastų savo antrą batą, visi buvo pikti ir murmantys iki to momento, kai automobilis sustodavo automobilių stovėjimo aikštelėje šalia tos vietos, kur vyko susirinkimas.

Staiga stebuklingai snarglys dingo nuo mažylio Joye veiduko, sesės liovėsi baksnoti viena kitą, mama ir tėtis užmiršo rytinį susierzinimą ir tapo pavyzdinga krikščioniška šeima su ant veidų užlipintomis šypsenomis ir tvarkingai sušukuotais plaukais, kur kiekvienas plaukelis žino savo vietą.

Ar jūs manote, kad Dievas mato tos tobulos šeimos išorę, o gal jų širdis?

Kas nutiko Elijui?

Elijas nuostabiai nugalėjo Baalo pranašus, kai Dievo ugnis sudegino jo auką*. Ir Dievo Jėgos pademonstravimas buvo suprantamas įvairioms to regiono religijoms – žemė, vėjas ir ugnis – buvo aiški žinia Baalo žmonėms. Jie tikėjo, kad jų dievai gyvena tuose minėtuose dalykuose. Tarp kitų funkcijų, Baalas buvo kanaaniečių Griaustinio Dievas, taigi Dievas atsakydamas ugnimi parodė, kad Jis yra galingesnis už visus kitus žemės, vėjo ir ugnies dievus.* 1 Karalių 18:16-40

Bet tučtuojau po to Jezabelė pagrasino Elijui mirtimi ir jis pasislėpė oloje.* Labai nusiminęs jis skundėsi Dievui ir Viešpats atsakė. Pirmiausia buvo labai stiprus vėjas, bet Viešpats nebuvo jame. Tada buvo žemės drebėjimas, bet Viešpats nebuvo ir ten. Tada pasirodė ugnis, bet ir ten Viešpaties nebuvo.

Paskutinis buvo „garsas kaip šnabždesys“ (hebrajiškai), arba „švelnus šnabždesys“, ir Viešpats buvo girdimas tame šnabždesyje. 1 Kararlių 19:9-12

Idėja, kad Dievas buvo šnabždesyje, buvo revoliucinė. Visos Izraelio kaimynų religijos teigė, kad Dievas yra išorėje, gamtos jėgose – dievai turėjo išvaizdą, buvo matomi, susitelkę į išorę. Bet Dievui, kuris apsireiškė Izraeliui, rūpėjo vidiniai dalykai. Jis nematomas, motyvuotas, tik švelnus tylus balsas. Jis galėjo būti randams širdyje, motyvuose, šnabždesyje – ir tai buvo nauja.

Susitikimas oloje pakeitė viską

Viešpats atsakė Elijui širdies šnabždesyje. Šis Dievas nebuvo kaip kiti dievai, Jis buvo suinteresuotas vidiniu žmogumi. Šis Dievas –Dvasia* todėl Jis bendrauja su žmogaus dvasia šnabždesyje.

Žmogaus dvasia yra namai, kuriuose yra mūsų esybė, arba gyvenimo tikslas, mūsų meilė sau, ir tai, kur Dievas pademonstravo Elijui, kad Jis ten gyvena. Šis Dievas įsakė Izraeliui mylėti kitus, kaip mes mylime patys save* Joks kitas dievas niekada nenorėjo, kad Jo žmonės mylėtų save ir tuomet išreikštų tą meilę kitiems.“ Jono 4:24, Kunigų 19:18

Tas momentas prie olos pakeitė viską, ola tai žmogaus širdies įvaizdis, slapta vieta, kur Dievas šnabžda mums. Dovydas parodė, kad jis tai gerai supranta, nes nusidėjęs su Batšeba, 51 psalmėje jis rašė apie atgailą, 6 eilutėje sakydamas:

Tu trokšti tiesos vidinėse dalyse (dvasia ir siela) ir slaptoje dalyje (dvasioje) mokai mane išminties“. Žmogaus dvasia yra ta vieta, kur Dievas mus mato, reikalaudamas tiesos ir atskleisdamas Savo išmintį.

Samuelis išmoko to, kai jis buvo pasiųstas patepti naują karalių, po to, kai karalius Saulius atkrito nuo Viešpaties ir turėjo būti pakeistas. Samuelis nuėjo į Jesės namus ir išrikiavo visus sūnus, galvodamas, kad vyriausias Eliabas, natūraliai bus tas pasirinkimas, bet Viešpats atsakė:

„...nes Viešpats mato ne taip kaip žmogus mato, nes žmogus mato išorinę išvaizdą, bet Viešpats žiūri į širdį.” 1 Samuelio 16:7

Per ankstesnius amžius iki to įvykio, Elijo olos patyrimo, Izraelis buvo išklydęs iš kelio. Argi ne taip ir su mumis? Argi ne tai atsitiko ir su bažnyčios kultūra? Argi mes ir mūsų bažnyčios kultūra sutelkia dėmesį į šnabždesį, o gal į išorinę išvaizdą, kuri taip pateikiama, kad sukurtų įspūdį, patrauktų? Religija stengiasi artėti prie Dievo išoriniu būdu, pastatydama tai, kas gera priešakyje, kaip Baalo pranašai, galvodami, kad būtent tai Jam patinka. Bet Jis randamas vidiniame šnabždesyje.

Kai Jėzus paėmė pasaulio nuodėmę, su visomis mūsų individualimis nuodėmėmis jos viduje, Jėzus pašalino bet kokį poreikį sukurti klaidingą išvaizdą, bet kokį išorinį poreikį, bet kokį poreikį sukurti klaidingą išorę tam, kad įtiktum dievams. Jėzus atvėrė mums būdą, kaip būti sąžiningiems su savimi ir su Tėvu. Nėra baimės tame, kad Jis mus pažįsta, kai mes šnabždame savo viduje Jam mintis ir motyvus. Jis yra šnabždesyje taip pat.

Ir štai kodėl šis labiausiai nusižeminęs Dievas, Tėvas To, Kurio širdis nuolanki ir nusižeminusi. Viešpats Jėzas sako: „Ateikite drąsiai prieš mano sostą, kad gautumėte malonę ir gailestingumą reikiamu metu.”* Jis pažįsta širdį, nes gyvena šnabždesyje, taigi liaukimės kurti išorę, bet leiskime Jam žinoti, kaip sunkiai jūs kovojate „po vandeniu”, nuolatos sužeidžiami ir smūgiuojami nematomų aplinkybių – šnabždėkite širdyje Jam, ir tada palaukite, kol Jis jums atsakys šnabždesiu. Liauktės ieškoti Jo žemėje, vėjyje ir ugnyje* Mato 11:29, Hebrajams 4:16

Užmerkite savo akis ir klausykitės šnabždėjimo.

Daugiau kitą savaitę, palaiminimai,

JohnFenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? 2 dalis (Oranžinis veidas)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Laimei, kai aš buvau paauglys Barbara ėjo į kitą mokyklą, nes jeigu ji būtų mačiusi tai, ką aš dabar noriu papasakoti, mūsų pirmo pasimatymo galėjo ir nebūti – kažkas pasiūlė buteliuką kremo įdegimui ir aš susigundžiau.

Buvo reklamuojama, kad tai lengva, garantuota priemonė, tik reikia įpilti kelis lašus į delną, užtepti ant kūno, ir jūs turėsite nuostabų įdegį. Kokia didi idėja, pagalvojau, kaip šauniai atrodysiu Velykų rytą su savo šviežiu įdegiu!

Pirmas patarimas buvo naudoti pirštinę tepant kremą, bet aš tai praleidau, kaip nesvarbų dalyką. Antras nurodymas, turėjo būti, įspėjimas, kad balto gymio žmonės gali pavirsti oranžiniais, bet aš nusprendžiau, kad nesu balto gymio. Akivaizdu, kad klydau.

Tai buvo ankstyvaisiais 1970 metais ir aš turėjau kostiumą su visais priedais – su balta apykakle ir ryškiai mėlynu švarku. Aš turiu galvoje, ryškiai mėlyną, būtent tokią kokią galėjo dėvėti ir televizijos evangelistas, o kai užtepiau kremo, veidas tapo oranžinis, toks kaip Oompa Loompa filme Willy Wonka ir Šokolado fabrikas. Tuomet man buvo 13 ar 14 metų ir tai iki šios dienos liko pačiu nemaloniausiu patyrimu mano gyvenime.

Aš neturėjau pasirinkimo, nes veido nebuvo galima nušveisti. Deja ta diena buvo saulėta, ir po tarnavimo valgant pievutėje prieš fasadą, saulė spigino į mano oranžinį veidą pabrėždama mano baltą apykaklę. Aš visada buvau didelis vaikas, taigi aš atrodžiau kaip milžinas Oompa Loompa.

Aš bandžiau įvertinti man skiriamą dėmesį kaip susižavėjimą mano šaunia išvaizda, bet kai mažas vaikas klykdamas nubėgo šalin nuo manęs, supratau, kad negerai apsimetinėti. Tada „nurijau“ savo išdidumą ir viską papasakojau draugams bei visiems, kuriems buvo įdomu – tai tikrai buvo nelaimingas atsitikimas! Baisi gamybos nesėkmė! Aš iš tiesų nežinojau, ką darau!

Aš nespėdavau atsiprašinėti dėl savo oranžinio veido, nes kiekvieną kartą, kai žmonės atsisukdavo į mane kažką pasakyti, jie pratrūkdavo juoku ir nusigręždavo, kad susivaldytų, tada vėl atsigręždavo į mane ir imdavo kažką kalbėti tik tam, kad suvaldytų juoką. Aš nenorėjau nieko, tik eiti namo ir sėdėti ten užsirakinęs.

Oranžinės nuodėmės?

Dažnai tai panašu į būdą, kaip bažnyčios kultūra moko apie mūsų nuodėmes, kai turėtų mokyti apie tai, kaip Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Skirtumo supratimas viską keičia. Mus mokė, kad mes esame tokie, kaip aš jaučiausi – pažymėti ilgalaikio poveikio žyme ir esame pajuokos objektas Dievui, nors mes dabar esame su Juo ir mūsų nuodėmės atleistos, jos vis tiek kažkaip yra įrėžtos į mūsų prigimtį ir mes tarytrum esame su jų žyme ir taip bus tol, kol nueisime į dangų.

Aš įsivaizdavau, kad kai aš padarau nuodėmę, įvyksta dangaus teismas, ir kai aš dar kartą paprašau atleidimo, Tėvas pasiremia ant savo alkūnės link Jėzaus ir paklausia: „Ką Tu galvoji, Sūnau; ar mes turėtume jam ir vėl atleisti, ar šiek tiek leisti jam paprakaituoti?“ O Jėzus atsako: „Jis tai darė ir anksčiau, Tėve, tegu prakaituoja, kokį pusdienį, po to mes jam atleisime.“

Iki vienos ankstyvos vasaros dienos 1985-aisias...

Aš važiavau šiaurės kryptimi I-25 keliu link Denverio su Subaru atidarytu stogo langu. Į kairę nuo manęs saulė švietė ant kalnų snieguotų viršūnių, ir kaip kontrastas tai nuostabiai dienai, mano savijauta buvo baisi. Aš padariau ar pasakiau kažką, už ką turėjau prašyti atleidimo, ir jaučiausi kaip daugkartinis nusikaltėlis ateinantis pas teisėją dėl to pačio nusikaltimo šimtąjį kartą maldauti atleidimo, kuriam neturėjau jokios teisės. Taigi įsidrąsinęs aš pasakiau:

„Ačiū Tėve už tavo malonę, ačiū už gailestingumą ir atleidimą, ačiū už 1 Jono 1:9, kur sakoma: „jei mes išpažinsime nuodėmes“, ir ne tik tai, bet ten sakoma, kad Tu apvalysi mane nuo neteisumo. Ačiū tau už Tavo ištikimybę man, atleisk man...“

Tuo momentu Tėvas įsiterpė į mano maldą garsiu balsu, kuris atrodė šiek tiek susierzinęs ir pasipiktinęs: „Aš nesu ištikimas TAU, Aš esu ištikimas savo Sūnaus darbui ant kryžiaus!”

Prieš mano akis iškilo medžio paveikslas, ir aš staiga galėjau matyti jo šaknų sistemą. Ant šaknų sistemos buvo normaliai nematomas užrašas, nors aš jį mačiau: „Pasaulio nuodėmė“; virš kamieno buvo žodis „Mirtis“, o šakose ir ant daugelio vaisių buvo užrašas „Nuodėmės“.

Staiga aš suvokiau – Jėzus sunaikino šaknį! Individualios nuodėmės kyla iš pasaulio nuodėmės šaknies ir iš ten kyla mirtis. Reiškia, kad visos nuodėmės galiausiai baigiasi mirtimi.

Kai pasaulio nuodėmė buvo pašalinta, liko tik, pašalinti lapus ir vaisius, kuriuose nėra gyvybės. Aš buvau laisvas! Jėzus ant kryžiaus nebuvo sutelkęs dėmesio į mane, bet į pasaulio nuodėmę, tai buvo daug efektyvesnis būdas problemos sprendimui, nei dangaus teismas, kuris meta monetą, kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar man atleisti.

Neliko nieko nepabaigto

Pasaulio nuodėmės pašalinimas reiškė, kad nėra jokios nuodėmės, kuria galėčiau nusidėti, ir kuri jau nebūtų atleista ir pašalinta iš mano kelio. Patikslinkime išsireiškimą – Jėzus nemirė už Save, todėl vienintelė nuodėmė, kuri nėra padengta, yra Jo atmetimas. Štai ką reiškia piktžodžiauti Šventajai Dvasiai, kuri yra išgelbėjimo agentas. Jis nenumirė už Save, taigi, atstumti Jį, reiškia atstumti Šventosios Dvasios darbą, kuris ir yra išgelbėjimas.

Bet... aš neatmetu Jo, taigi, kai Jis pašalino pasaulio nuodėmę, visos nuodėmės ant to medžio yra mirę, jos neturi jėgos. Tai pasakė Paulius Romiečiams 6:11, kad mes esame mirę nuodėmei, nes nuodėmė yra mirusi mums.

Mūšis iš pozicijos, kurioje jau laimėjome

Yra tikėjimo srovė, kuri daro Dievą mūsų priešu. O jeigu tik mes turėtume pakankamai besimeldžiančių žmonių, vien tik skaičiai įtikintų Jį veikti. Taigi, jei mes turėtume pakankamai nuoširdžiai pasninkaujančių ir pasiaukojančių žmonių, tai Jam padarytų pakankamą įspūdį ir Jis veiktų. Jei mes galėtume surinkti pakankamai žmonių vienoje vietoje ir šaukti bei rėkti, kad nusileistų dangus, tada mes galėtume paskatinti Jį atsiųsti mums prabudimą į žemę. Bet Jis nėra mūsų priešas.

Efeziečiams 1:3 sako, jog dėl to, kad Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, Tėvas palaimino mus visais dvasiniais palaiminimais danguje. Efeziečiams 2:4-7 sako, kad Tėvas suteikė išgelbėjimą ir pasodino mus Kristuje šalia Savęs savo dešinėje dėl to, kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) toliau galėtų rodyti mums savo gerumo turtus.

Mums duota teisė naudoti Jėzaus vardą, kad pašalintume nuo savęs piktas dvasias. Jėzus niekada nesimeldė dėl asmens, kad tas būtų išlaisvintas, Jis įsakinėdavo dvasioms palikti. Mes kovojame iš pozicijos, kurioje mes jau esame nugalėtojai! Mes nesimeldžiame dėl demoniško apgulimo, bet naudojame Jėzaus vardą ir įsakome jiems išeiti!

Nusidėjėliai nuodėmiauja, nes taip elgiasi jų prigimtis; krikščionys nuodėmiauja, nes toks yra jų pasirinkimas

Efeziečiams 2:3 sako, kad iki Kristaus mes „buvome rūstybės vaikai”. Tai reiškia, kad mūsų prigimtis buvo nuodėmiauti. Bet mūsų prigimtis pasikeitė, mes atgimėme iš naujo, esame užanspauduoti Šventaja Dvasia. Vyksta mūsų protų atnaujinimo procesas, kad mes mąstytume taip, kaip mąsto Dievas. Tai reiškia, kai mes nusidedame, tai yra mūsų pasirinkimas, o ne prigimtis.

Mūsų veidas jau nebėra oranžinis, pažymėtas nuodėme“. Anksčiau jūs buvote tamsa, bet dabar esate šviesa Viešpatyje; gyvenkite kaip šviesos vaikai” Efeziečiams 5:8

Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Jūsų individualios nuodėmės, praeities nuodėmės, šiandien dienos nuodėmės, jei tokios buvo, sekančių metų nuodėmės - visos jos buvo pašalintos kartu su pasaulio nuodėme. Šaknis yra mirusi, todėl ir vaisius, kuris kilo iš tos šaknies yra miręs. Tu ir aš esame laisvi gyventi DĖL JO, naudodami Jo nuostabią malonę kaip įgalinimą gyventi šventą ir dievotą gyvenimą.

Čia mes pratęsime kitą savaitę, iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? (Neplaukioti). 1 dalis

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 16 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš augau su draudimu nesimaudyti mažiausiai 30 minučių po valgio, nes kitaip gali sutraukti mėšlungis ir aš galiu uždusti. Kaip vaikui, man niekas nepaaiškino, kas yra tas mėšlungis, nes aš niekada jo nebuvau patyręs, todėl nesupratau kaip aš galėčiau nuskęsti baseine, kuriame vandens ne daugiau kaip iki juosmens, bet mes tiksliai laikėmės tos taisyklės.

Mes turėjome apvalų baseiną, kurį iškasė tėtis vieną vasarą. Prisimenu, kaip sėdėjau ir stebėjau plaukiojančius vaikus, laukdamas, kol praeis tos 30 minučių. „Dabbbbbar, mama?“ maldavau. „Na gerai, jau beveik praėjo 30 minučių, būk atsargus, jeigu pajusi mėšlungį, tuoj pat šok iš vandens, nes mes nenorime, kad tu nuskęstum!”

Po to ta „30 minučių taisyklė” buvo paneigta, tai vadinama „miesto legenda”, nors tikėjimas, kad visi turi palaukti mažiausiai 30 minučių po valgio ir tik tada eiti maudytis, išliko.

Besimaudančius žmones tikrai ištinka priepuolis, bet tai dėl ekstremaliai pertemptų raumenų, kurie anksčiau nebuvo naudojami, arba jų nenaudojo tokiu būdu. Ir žmonės tikrai kartais dėl to nuskęsta. Bet kažkas praeityje padarė išvadą, kad jo koją sutraukė mėšlungis, nes jis valgė prieš 30 minučių ir taip gimė miesto legenda. Žmonės natūraliai sujungė taškus, nors jie iš tiesų nesusiję vienas su kitu.

Nuodėmė ar nuodėmės

Taip yra ir šiandien, aš noriu kalbėti apie skirtumą tarp nuodėmės ir nuodėmių. Kai Jonas Krikštytojas pamatė Jėzų ateinantį pas jį, jis pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!* Kodėl jis pasakė, kad Jėzus naikina pasaulio nuodėmę, o ne jūsų „nuodėmes“? * Jono 1:29

Bažnyčios kultūra sujungia du dalykus taip, kaip kojos mėšlungis automatiškai turi įvykti po valgymo, bet kaip ir mano pavyzdyje, tai nėra tas pats. Techniškai kalbant, Jėzus nepaėmė mūsų individualių nuodėmių ant Savęs, bet pasaulio nuodėmę ant Savęs.

Argi sekmadieninėje mokykloje mūsų nemokė, kad Jėzus paėmė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, arba, kad mūsų nuodėmės užkėlė Jį ant kryžiaus? Kiek daug pamokslininkų žodžiais nutapė platų ir išsamų kraujuojančio ir mirštančio Jėzaus paveikslą su mūsų individualiomis nuodėmėmis, kurios Jį nužudė? Jono Krikštytojo požiūriu tai nėra techniškai teisinga.

Eikime prie dalyko esmės

Iš pasaulio nuodėmės plaukia visos individualios nuodėmės, taigi pašalinus pasaulio nuodėmę, mūsų individualios nuodėmės lieka be jėgos.

Romiečiams 5:12 sako taip: „...dėl to, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per tą nuodėmę mirtis įėjo į pasaulį...“

Adomas neįleido nuodėmių į pasaulį, jis leido nuodėmei įeiti į pasaulį. Pamąstyk apie tai, kaip apie granatą. Šis puikus vaisius yra pripildytas sėklų. Pasaulio nuodėmė yra lyg visas vaisius, o individualios nuodėmės yra kaip tos sėklos.

Jei išmesi visą vaisių, automatiškai išmesi visas sėklas, kurios yra jame. Jėzus pašalino visą vaisių, taigi ir sėklas jame. Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, o ne mūsų specifines nuodėmes individuliai.

Kas iš tiesų yra nuodėmė?

Kai aš lankiau episkopalų konfirmacijos klasę, man aiškino, kad nuodėmė, tai kažkas, kas nepatinka Dievui. Tai man sukėlė abejonių, ar kažkas galėtų man apibūdinti, ką tiksliai Jis mėgsta, ir ko nemėgsta, kad galėčiau Jam patikti, bet niekada nei vienas nepateikė man to sąrašo, tik 10 Dievo Įsakymų.

Ir aš girdėjau, kad nuodėmės supykdo Dievą, ir Jis turėtų man trenkti už tai, jei ne Jėzus, kuris sudraudžia dangišką smurtą – pirmyn Jėzau, sulaikyk, apgink mane nuo Jo – štai koks paveikslas tuomet buvo mano galvoje.

Yra eilutė, kuri sako, kad bet kas be tikėjimo, yra nuodėmė, bet kontekstas yra apie pasirinkimą valgio ir valgymą, kai valgome kaip Viešpačiui, tai nėra plika doktrina. Metų metais aš nežinojau konteksto, taigi bandžiau suvokti, ar maudymasis duše buvo tikėjime, ar tai buvo nuodėmė, taip pat ir kitos normalios funkcijos gyvenime. Ar aš esu tikėjime, kai valgau priešpiečius? Ar aš esu tikėjime, kai einu į darbą? Niekas neapibūdino, ką reiškia būti, ar nebūti tikėjime, taigi aš pasidaviau bandydamas tai išsiaiškinti. * Romiečiams 14:23

Štai čia

Ir visada žmonės sakė man, kad nuodėmė tai kažkas, kas nepatinka Dievui, arba nuodėmė, tai toks dalykas, kuris verčia Jį supykti, arba, kad aš įskaudinau Jį, kai tai padariau, ir nei vienas iš tų teiginių iš tiesų nebuvo susijęs su Biblijos nuodėmės apibūdinimu. Laimei, kad apaštalas Jonas apibūdino NUODĖMES, ir NUODĖMĘ 1 Jono 3:4:

„Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą, nes nuodėmė, tai įstatymo laužymas“.

Įsidėmėkite apibrėžimą – nuodėmės (nuodėmių) darymas yra laužymas įstatymo, ir nuodėmė YRA įstatymo laužymas.

NUODĖMĖ yra įstatymo laužymas. Taigi, kas yra įstatymo laužymas?

Įstatymo laužymas pažodžiui tai: „visų taisyklių atmetimas“, arba „apribojimų nusimetimas“. Jeigu tu galvoji apie įstatymą kaip apie Dievo valią, Dievo valdymą, Dievo viešpatavimą savo gyvenime ir pasaulyje, tada įstatymo laužymas kaip sąvoka tau turi prasmę – tai atmetimas Dievo valios (valdymo arba viešpatavimo), visų pirma žemėje, o po to tau ir man.

Kai mes nusidedame, mes padarome mažą skiedrą, Dievo valdymo atmetimo dalelę konkrečioje vienoje savo gyvenimo srityje, taigi mes galime daryti kažką pikta, arba tai, ką MES norime daryti, užuot darius tai, ką Jis nori, kad mes darytume. Taigi „pasaulio nuodėmė“ yra atmetimas Dievo valios, Dievo viešpatavimo ir valdymo žemėje.

Ką darė Adomas

Adomas, būtent į pasaulį įleido NUODĖMĘ, o ne nuodėmes, įstatymo laužymą, atmetimą Dievo valdymo ir viešpatavimo žemėje. Tai jis padarė įleisdamas nuodėmę, o tuomet natūraliai iš to kilo nuodėmės.

Iki tos akimirkos Adomo ir Ievos gyvenime Dievo valdymo ir viešpatavimo malonėje žmogui atmetimo idėja ir valdymas be Dievo buvo negirdėtas netgi jų mintyse, kol gundytojas jiems nepasiūlė tai padaryti. Jie vaikščiojo su Viešpačiu Sode – jie niekada negalvojo išstumti Jo iš savo gyvenimo tam, kad galėtų daryti tai, ką JIE norėjo daryti – jie tik natūraliai norėjo daryti tai, ką JIS norėjo daryti.

Jie pažinojo tik gera, jie nepažinojo blogio. Mąstė nuostabiau už Einšteiną, bet su kūdikių nekaltumu –jie nežinojo, ir iš tiesų kam tai rūpėjo, kad jie buvo nuogi.

Biblija sako, kad Ieva buvo apgaule paskatinta nusikalsti, bet Adomas ne*. Adomas įvykdė išdavystę.* Jis suvokė, kad šėtonas gundo juos „būti kaip Dievas” ir žinojo tiksliai, ką jis daro. Jis savo noru atmetė Dievo valdymą žemėje, ir įleido mirtį.* Ozėjo 6:7, 1 Timotiejui 2:14, Romiečiams 5:12

Būtent tą įstatymo laužymą Jėzus ir pašalino, Jis nešė ant Savęs žmogaus valdymą, kuris atmeta Dievo valdymą, vieną pasaulio NUODĖMĘ – štai kodėl Paulius vadina Jėzų „paskutiniu Adomu*- Jėzus nešė ant Savęs ir pašalino Adomo NUODĖMĘ, kurią jis įleido į pasaulį.* 1 Korintiečiams 15:45.

Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Tai reiškia, kad individualios nuodėmės nebeturi mums galios, ir kai jūs tai sužinote, tai gali sudrebinti jūsų pasaulį. Apie tai daugiau kitą savaitę. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu