Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. liepos 22 d., trečiadienis

Ar keistenybės yra iš Dievo? 2 dalis (Purtymasis)

JohnFenn, 2015 m. birželio mėn. 20 d.,

Sveiki,

Praeitą savaitę aš aptariau du atvejus, kai Dievo buvimas sukėlė Abraomui ir Adomui gilų miegą. Šiandien aš aptarsiu daugiau pavyzdžių iš Rašto: kaip asmuo reaguoja į Dievo buvimą ir, koks yra demonų poveikis. Įžvelgdami skirtumus, galime teisingai vertinti, kai asmuo tarnavime pradeda panašiai elgtis.

Pamatas - Dievas visada jums palieka teisę kontroliuoti
Dievas niekada nepadarys taip, kad jūs negalėtumėte kontroliuoti savo kūno. Paulius rašydamas korintiečiams, pateikia socialinius patarimus kaip elgtis mišrioje kompanijoje, kai esi svečias kieno nors namuose. Jūs galite prisiminti, jog Korinto surinkimą sudarė žydai, graikai ir romėnai, jie susirinkdavo romėno Justo namuose. Apaštalų darbai 18:7-8.

Todėl 1 Korintiečiams 14:26-32 Paulius rašo apie kalbėjimą paeiliui, ir jei tu turi žodį iš Dievo, bet nėra galimybių pasidalinti, pasilaikyk jį sau (ir tu nenusidėsi). Jis taip pat sako, kad jeigu turi žodį ir šalia esantis žmogus taipogi turi žodį, tuomet pirma leisk jiems kalbėti. Kitaip tariant, bendrauti namų surinkimuose reikia gerų manierų ir mandagumo.

Taip pat Paulius moko, jog turi būti apsvarstoma viskas, ką tu beteigtum. Jeigu tu teigi, jog turi žodį iš Dievo ir paskelbi jį garsiai, tai nereiškia, jog visi 100% susirinkusiųjų priims tai kaip iš Dievo. Gali būti mestas iššūkis tam, ką pasakei – žodis gali būti priimtas arba atmestas. Nei vienas neturi teisės peržengti asmeninės ribos, o tuo pačiu, kiekvienas turi teisę atmesti tuos esą „žodžius iš Dievo“, kažkurio teigimu skirtus visiems. Reikia vadovautis meile ir mandagumu.
Paulius tai apibendrina šitaip: „Nes pranašų dvasios paklusnios pranašams“ (32 eilutė).


Kitaip tariant – bet kas, ką beturėtum iš Dievo, tu gali suvaldyti. Šiose eilutėse jis akcentuoja, kad viskas būtų daroma tvarkingai, mandagiai ir su supratimu, jog esi svečias kieno tai namuose – bet kuri tema, kurią manai jog esi gavęs iš Dievo, turi sulaukti savo eilės, o kartais gali būti ir visai nutylėta. Kad ir ką būtum gavęs iš Dievo, vis tik yra tema tau pačiam!

Priešingai nei demoniški dalykai, Dievas niekada nevers tavęs elgtis taip, kad negalėtum savęs kontroliuoti:
„Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis. Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja.... Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui“ Luko 9:38-42.

Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią. Jis sušuko... Jėzus sudraudė jį: ‚Nutilk ir išeik iš jo!‘ Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo“ Morkaus 1: 23-24.

Raštas moko, kad Dievas visada leidžia žmogui save kontroliuoti, bet velnias elgiasi priešingai. Liūdna, jog daugelis lyderių šiandien nesupranta, kad mato demoniškus pasireiškimus. Jie nežino, kaip paaiškinti savo žmonėms skirtumus tarp Dievo, velnio ir kūniškumo (daugeliui tiesiog patinka jiems rodomas dėmesys, kai jie kratosi ir patiria konvulsijas).

Išvadavimas prie pakylos
Aš buvau didelio surinkimo tarnautojų komandos narys, įpareigotas priimti grupę prabudimo šauklių, kurie ketino surengti seriją susirinkimų, atnešiančių „prabudimą“ į Tulsą, pilnų visokio purtymosi, traukulių, šaukimo ir rėkimo. Tuo pasižymėjo Toronto, Brownsville, ir Smithton prabudimai. Aš neišsiaiškinau iš kur ši komanda atvyko, bet ji buvo viena tokių.

Aš stovėjau ant sakyklos pakylos, 30 pėdų (9.5 metrų) nuo jaunos moters, ji buvo mano direktoriaujamos mokyklos studentė. Nuskambėjus kvietimui išeiti į priekį prie pakylos, ji išėjo ir ėmė pašėlusiai kratytis. Aš iš karto supratau, jog tai dėl demono, bet svečias „prabudimo šauklys“, prisiartinęs pasakė moteriai, kad tai Dievas ją liečia ir, kad ji tiesiog turi Jam šaukti.

Aš maniau, kad jie išvys demoną, bet jie tik skatino ją dar daugiau rėkti Dievui, nesuprasdami, jog tai demono pasireiškimas, o ne Šventosios Dvasios „palaima“ ar panašiai. Jie nesuvokė, kad ta vargšė moteris turėjo dvasią, kurią reikia išvyti.

Tą kartą aš buvau šeimininkas ir žinojau apie savo valdžią Dvasioje, nes aš buvau atsakingas už susirinkimą, tuos svečius ir turėjau aukštesnę valdžią nei jie. Bet nenorėdamas sudaryti keblumų besisvečiuojančiam pranešėjui ir tai jaunai moteriai, aš žvelgiau į ją vis dar smarkiai besipurtančią, ir beveik pašnibždomis pasakiau: „Aš turiu didesnę valdžią nei tu piktoji dvasia ir Jėzaus vardu įsakau tau, dabar pat išeik iš jos!” Niekas manęs negirdėjo, tik demonas.

Tučtuojau ji nukrito kaip maišas ant grindų, atrodo kelioms sekundėms prarado nuovoką ir užmigo. Kai besisvečiuojantis pranešėjas priekyje toliau meldėsi už kitus, aš perėjau skersai pakylą ir atsistojau prie krašto. Kai moteris pabudo, pasiūliau pasimelsti už ją ir ji noriai sutiko.

Ji apibūdino kančią, kurią kentė, kai tarnautojas skatino ją rėkti Dievui, jos viduje vyko balsų kova, kuri ją plėšė į dalis. Viena vertus, ji išgirdo neapykantą Dievui ir rėkė dėl to, jog buvo verčiama teigti priešingai, nes ji myli Dievą, ir nori būti laisva - būtent tai ir sukrėtė mane - ji troško, kad tarnautojas ją išlaisvintų, bet jis to nedarė.

Ji nežinojo kaip tai atsitiko, bet staiga kažkas iš jos išėjo, jai vėl pasidarė ramu, tačiau jautėsi tuštuma. Aš papasakojau jai, kad išvariau tą dalyką iš jos ir liepiau atleisti pranešėjui už neišmanymą, nes jis nesuprato. Tada uždėjau ant jos rankas, kad ji naujai prisipildytų Šventąja Dvasia ir nedelsiant Šventoji Dvasia ją pripildė; jos rankos pakilo, per veidą ritosi džiaugsmo ašaros, ji sakė, kad jaučia ramybę, kurios iki tol neturėjo, būtent to ji ir buvo išėjusi į priekį.

Tas demonas įėjo į ją tada, kai ji dar nepažinojo Viešpaties, tačiau dabar jis buvo nebesvarbus, tą vasarą ji buvo tik ką atgimusi ir apsisprendusi lankyti Biblijos mokyklą bei sužinoti daugiau.

Ir vėl – žiūrėk į raštą arba kaip reaguoja mūsų kūnai į Dievo Dvasią
Jono 18:5-6 valdžios atstovai atėjo į Getsemanės sodą suimti Jėzaus, tekstas teigia: „Jėzus paklausė jų: ‚Ko ieškote?‘ Ir jie atsakė: ‚Jėzaus iš Nazareto‘ Ir Jis tarė jiems: ‚AŠ ESU‘ ir tuomet jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.”

Čia tas atvejis, kuris vadinamas ‘nukritęs dvasioje‘, kai Dievo jėga yra tokia stipri, jog žmogaus kūnas neatsilaiko ir tiesiog krenta ant žemės, nes AŠ ESU yra tas, kuris pasirodė Mozei degančiame kūme. Jėzus savo arešto metu pasakė, kad Jis yra AŠ ESU su tokia jėga, kurios pasekoje Jo grobikai atšoko ir nukrito ant žemės. Tuo Jis norėjo pasakyti, jog Jis laisva valia vykdo savo likimą, Jis paprasčiausiai palaukė kol jie atsigaus, nusipurtys dulkes ir suims Jį.

Mato 14:27-28 Jėzus teigė esąs AŠ ESU, kai Jis atėjo vandeniu iki valties, Jis pasakė: „Būkite drąsūs, AŠ ESU, dabar liaukitės bijoti“. Į tai Petras atsakė: „Viešpatie, jei tu esi (AŠ ESU), įsakyk man ateiti vandeniu“. Tučtuojau Jėzus tarė: “Ateik“.

Jis taip pat teigė esąs AŠ ESU Jono 8:58: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, AŠ ESU!“

Ir Jonas vėliau rašys Apreiškimo 1:17, kad jis buvo ‚Dvasioje‘ ir matė Viešpatį šlovėje, Jo balsas buvo kaip trimitas ir veidas, ir plaukai ryškiai balti, o akys kaip liepsnos, ir jis sakė: „Aš puoliau prie Jo kojų, kaip miręs žmogus“. O Viešpats palietė jį ir liepė jam nebijoti.

Panašu, kad tai buvo atvejis, kai žmogus ‚krinta dvasioje‘, nes išsigąsti, tai kitas veiksmas, tai ne tas pats, kuomet pamatai Jį ir „tapti lyg negyvas“.

Aplink tiek daug purtymosi
Kaip matėme Rašte aukščiau, Dievo buvime kūnas netenka jėgų, per amžius tai apibūdinama kaip nualpimas, arba pagal rašto kalbą, tai tolygu tapti lyg negyvu (kritusiu). Bet nėra rašte pavyzdžio, kur asmuo praranda kontrolę ir purtosi, tik demonai valdo žmogaus kūną taip, kad jis praranda kontrolę. Kitą kartą: ko manęs paklausė argentiniečiai... iki tada, likite palaiminti.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą