Vidinis išgydymas? 2 dalis

John Fenn, 2008 m. rugpjūčio mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Mes pabaigėme kalbėdami apie Korinto alternatyvų iškrypusį gyvenimo būdą, pasiekėme tai, kad sutikę Jėzų, jie buvo Dievo nuplauti, atskirti ir išteisinti, ir dabar, palikdami viską kas buvo jų praeityje, jie turėjo pradėti mąstyti naujai. Tas būdas, kaip jie buvo emocionaliai išgydyti, tinka ir mums šiandien.

Džono istorija

Romiečiams 12:3 Paulius sako: „Aš kalbu pagal man suteiktą malonę“. Jis negalėjo kalbėti pagal malonę suteiktą Petrui, bet tiktai jam. Mano pasakojimas yra dalis man suteiktos malonės. Štai mano istorija apie emocinį arba „vidinį išgydymą”: mano tėtis 1969 metų vasario mėnesį paliko mus 4 vaikus (man buvo 11 metų, o kitiems: 9, 7, 5). Jis pasakė: „Aš išsiskiriu su jūsų mama, ir išsiskiriu su jumis, vaikai. Daugiau nebus žaidimų su kamuoliu, gimimo dienų, švenčių, Kristaus Gimtadienio šventimo, ir atostogų...“ gyvenimas su juo buvo emocinė skalbimo mašina. Kad jums būtų aiškiau, pasakysiu, kad buvo jo 35 gimtadienis; taigi šventimų buvo. Ar ne? Jis norėjo pradėti savo 36-uosius metus švariu puslapiu, be šeimos.

Ankstesniais metais, prieš jam mus paliekant, vienas brolis reguliariai turėjo matomas mėlynes žemiau nugaros, rėžius ir žymes nuo diržo (dėl kažkokios priežasties aš turėjau seną kraujosruvą ant savo užpakalio), ir mes visi augome emocionaliai sužeisti. Pietų metas buvo lyg pas Von Trapp‘us prieš tai, kai atsirado Marija „Muzikos garsuose“: sėdėti tiesiai, kalbėti jei liepia, pateikti kasdieninį raportą apie mokyklą ir panašiai.

Tėtės tėtis buvo alkoholikas, kuris nusižudė, ir siautėdavo, kai gerdavo. Jis kelis kartus bandė žudytis, kol galiausiai jam tai pavyko. Tą vasarą, kai man buvo 7 metai, aš prisimenu klausiau tėvuko, kaip mes jį vadindavome, kodėl ant jo abiejų riešų randai, ir jis pasakė, kad jis susižeidė parduotuvėje. Po metų, aš sužinojau, kad jis persipjovė savo riešus, bet buvo surastas. Jam galiausiai pavyko rasti paslėptą pistoletą, kurį mano tėtis atėmė iš jo per paskutinį bandymą, ir jis atėmė sau gyvenimą 1965 spalį, kai aš buvau 7½ metų amžiaus.

Aš prisimenu tą dieną aiškiai: mano tėtei paskambino telefonu senelė; senelis buvo girtas ir turėjo ginklą. Aš mačiau, kaip mano tėtis kažko kruopščiai ieškojo stalčiuose savo spintoje ir sakė: „Jo nėra. Jis turbūt čia ieškojo ir jį rado sekmadienį, kai mes buvome išvykę pietų“. Kitas dalykas, kurį aš žinau, tėtis išbėgo iš namų, pasakęs senelei, kad ji nedelsiant bėgtų taip pat, bet tą vakarą, jau buvo per vėlu – tėvukas buvo miręs nuo šautinės žaizdos, kurią pats sau padarė. Jis taip pat nužudė savo augintinį šunį, ir aš tikras, kad būtų nužudęs senelę, jeigu ji nebūtų paklausiusi ir tučtuojau nepalikusi namų.

Greitai pirmyn

Tai tik kelios detalės – Tėtis taip pat nušovė kaimynų katiną su šautuvu, nes jis (ir vėl) buvo mūsų smėlio dėžėje, tėtis per prievartą ištraukė mane iš lovos viduryje nakties daryti darbo už nežymius prasižengimus – aš neišnešiau šiukšlių prieš eidamas miegoti – ir taip toliau.

Taigi, jums dabar aiškiau. Kai jis paliko mus, man buvo 11½ ir aš jaučiau, ir žinau, jog mes visi panašiai manėme, kad jeigu mes nebūtume gimę, mama ir tėtis tebebūtų kartu. Tėtis prisidėjo prie idėjos ir buvo iš dalies dėl to kaltas, kai jis pasakė, jog jis palieka mus ir todėl, kad mes ne visada pribėgdavome pasveikinti jį su entuziazmu, kai jis įžengdavo pro duris, po sunkios darbo dienos – tiesiog tai, ką kiekvienas vaikas nori išgirsti iš savo tėčio.

Taigi, kai man buvo 16 metų ir mano draugė Janny atvedė mane pas Viešpatį, aš ieškojau tėtės. Bet tiesa buvo tokia, kad aš delsiau pažinti Jėzų, nes nemaniau, kad Jis manęs norėtų. Mano savęs vertinimas buvo „žemesnis už gyvatės pilvą”, taigi kodėl Dievas turėtų manęs norėti? Ką jam veikti su mano gyvenimu? Janny turėjo nuolatos mane drąsinti, kad Jis tikrai manęs nori, ir kad Jis kažką gali padaryti mano gyvenime.

Aš buvau abejingas ir nesirūpinau savo gyvenimu: buvau išmestas iš skautų, iškritau iš pirmo kurso algebros semestro, mečiau boulingo lygą, plaukimą, nardymo pamokas, skraidymo pamokas - visi tie „dalykai“ buvo tik tam, kad būčiau užsiėmęs - bet viduje, man tiesiog niekas gyvenime nerūpėjo, kol Janny man nepapasakojo apie Dievą.

Troškimas tėčio mane išsekino, suvokiau, kad jeigu Jėšua pasakys paskutinį žodį, tai bus verta Jam tarnauti – taigi aš paprašiau Jo paimti mano gyvenimą, jeigu tik Jis tikrai to nori, aš pažinau Tėvą ir niekada nesigręžiojau atgal.

Išgydymas, atleidimas, mūšis dėl proto

Mano tėtis sutiko kitą moterį, kuri turėjo 2 savo vaikus, ir pažadėjo išauginti tuos vaikus kaip savo, visiškai atstumdamas savuosius. Tėtis jiems pastatė gražų namą su dengtu baseinu 20 minučių kelio atstumu nuo mūsų tame pačiame mieste, o tuo metu mano mama grįžo atgal užbaigti mokyklos vakarais ir dar dirbo namuose buhaltere.

Jo naujas gyvenimas reiškė: jokių ryšių su 4 vaikais. Tuo metu aš galėjau vairuoti, susitikimai su tėčiu buvo jo ofise, įeinant per užpakalines duris, prasidėdavo ir baigdavosi tokiais žodžiais: „Prisimink, _____ niekas apie tai neturi sužinoti. Jei ji paklaus, aš turėsiu tai paneigti, ir tu turėsi taip pat“. Tada buvo 1974-77 metai. Tai tęsėsi iki 1996, kai tėtis ir ji parašė, kad ji dabar žino apie mūsų slaptus susitikimus ir bendravimą.

Netgi per mūsų medaus mėnesį, kuriam tėtis buvo toks geras, kad paskolino man ir Barbarai vieną savo butą pietų Floridoje 2 savaitėms, tai buvo susitarimas tarp jo ir manęs. Kai aš nuėjau į buto raštinę raktų, ponia, kuri valė pirmą kartą išgirdo, kad aš pirmagimis sūnus John Jr., iš keturių, ji nieko apie mus nežinojo, nebuvo girdėjusi apie jo pirmą santuoką, ir nieko daugiau, nors ji artimai jį pažinojo ir dirbo kartu virš 10 metų.

Aš pakviečiau Jėzų būti mano Viešpačiu, kai man buvo 16 metų, ir kitus sekančius 2 metus Tėvas stengėsi atstatyti mano emocijas. Netgi tada, kai man buvo 18 metų, išvykoje kartu su dviem draugais, kurioje mes iš naujo pašventėme savo gyvenimus Dievui, aš sakiau, kaip aš noriu tarnauti Jam, bet žinojau, kad nesu geras ir maniau, kad Jam niekada manęs nereikės.

Tai buvo, kai grojo Nancy Honeytree albumas, paskutinę dainą antroje pusėje „Aš esu tavo tarnas” (giesmės autorius Larry Norman), tada Jėšua prasiveržė pro mano skausmą sakydamas: „John Aš myliu tave!“ Aš buvau apstulbęs, ir pasakiau: „Aš taip pat myliu Tave, Viešpatie.“ Jis pasakė: „Atsiversk Jono 14:27“, aš paklausiau: „Dabar, Viešpatie?“ Ir jis atsakė: „Taip, dabar“. „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“.

Apreiškimas

Tuo momentu aš žinojau, kad Jis priėmė mane ir mano troškimą tarnauti Jam, ir savo krauju Jis padarė mane pakankamai geru, kad galėtų naudoti – taip, kaip ir visus kitus. Aš 2 metus praleidau skausme dėl blogo savęs vertinimo, mąstydamas: ar Tėvas ir Jėšua tikrai nori manęs ar ne, todėl tas apreiškimas išgydė tą blogą savęs vertinimą, ir pradėjo mane vesti keliu mąstant taip, kaip apie mane mąsto Tėvas ir Jėšua. Nuo šio momento aš konfrontuodavau kiekvieną negatyvią mintį apie save su tuo, ką Dievas mąsto apie mane.

Štai taip gali būti išgydytos ir tavo emocijos; po apreiškimo sekė disciplina, konfrontuoti kiekvieną mintį prieštaraujančią tam, ką sako Dievas apie mane tuo, ką Jis iš tiesų sako apie mane. Tuo pačiu būdu šėtonas gundė Jėzų paversti akmenis duona, bet buvo sutiktas su tuo, ką Dievas sakė, taigi aš taip pat turėjau sutikti kiekvieną mintį apie tai, koks aš nesu pakankamai geras su tuo, ką Dievas sako apie mane.

Atleidimas yra apsisprendimas, o ne emocija ar jausmas

Aš nusprendžiau atleisti savo tėčiui dar tada, kai man buvo 16 metų, kai vyko tie slapti susitikimai ir buvo laužomi susitarimai, suvokdamas, kad kuomet Jėšua pasakė: „Kai eini melstis, atleisk“ (Morkaus 11:25), Jis padarė tai sprendimu, o ne emocija.

Mano jausmai dar tebebuvo švieži dėl savo tėčio, ir tokie pasiliko kitus 10 metų, bet aš nuolatos kartojau savo apsisprendimą jam atleisti. Nors 10 metų mano emocijos nesusiderino su mano sprendimu.

Prisiminimai užplūsdavo mano emocijas gyvais vaizdais ir pilnais Dolby Surround garsais dideliame ekrane, jie vis iš naujo ir iš naujo kartodavosi, kol mane išsekindavo. Kiekvienas prisiminimas turėjo būti konfrontuojamas, dažnai kalbant garsiai pačiam sau: „Ne, aš atleidau už tai“, bet paprastai pasakydavau, kai jau prisimindavau savo prote tai vėl ir vėl. Kartais: „Ne, aš atleidau tai, būdavo daugiau kaip įprotis, o ne jausmas, kurį jaučiau tuo momentu, ir tada aš pykdavau ant bet ko, kas mane erzindavo: laiškas nuo mano brolio, pokalbis, kuris pažadino prisiminimus, bet tai buvo sprendimas, kurį aš padariau, ir aš žinojau, kad galiausiai mano jausmai susiderins su tuo sprendimu.

Tėvas tikrai sužadino dalykus manyje, kai mums gimė 3 sūnūs. Taip Dieve, ne velniau, nes prisiminimai nebuvo velnias, jie buvo tik istorija. Dievas iškeldavo juos į paviršių, kaip nuosėdas puode tirpstant auksui, kurias reikėjo nugriebti. Kai asmens dvasia yra perkurta Šventąja Dvasia, Dievo gyvenimas bando plaukti į mūsų protus, ir tas gyvenimas apšviečia visas tamsias vietas (Filipiečiams 1:6)

Emocinis išgydymas, tai leidimas Dievui šviesti Savo šviesa, ir parodyti mūsų asmeninę istoriją taip, kaip ji matoma Jo akimis, ir grąžinti ją mums. Mes matome įvykius taip, kaip mato Jis. Jis nenusisuka nuo baisios tiesos, bet Jo perspektyva atneša išgydymą, palikdama daugumą emocijų nepaliestų, tik pašalindama skriaudą ir skausmą.

Aš vis galvodavau apie tai, ką jis padarė, ir supykdavau vėl ir vėl. Bet galiausiai tai atvedė iki 2 dalykų: 1 tai buvo santykiai su juo, kurie buvo prarasti; ir 2 viso to neteisingumas. Neteisingumas mane tiesiog siutino, santykių praradimas mane padarė piktu ir intravertišku. Aš jaučiausi apvogtas ir šiek tiek gailėjausi savęs, aš norėjau suprasti, kodėl mano tėtis nenorėjo bendrauti su manimi, tai buvo taip neteisinga.

Tėvas švelniai vedė mane per 10 metų į tą vietą, kur aš supratau, kad aš niekada neatgausiu tų paauglystės metų, kurių niekada neturėjau su savo tėčiu, ir aš buvau ramus atiduodamas tuos metus Tėvui. Jūs galite galvoti aš turėčiau būti patenkintas atsikratęs savo tėčio, bet tiesa tokia, kad daug gero patyriau su juo, jis daug ko mane išmokė, ir aš norėjau, kad sugrįžtų tie geri laikai.

Vieną dieną 1984 ar 85 aš aiškiai išgirdau Tėvą sakant: „Paskambink savo tėčiui ir paprašyk, kad jis tau atleistų“. Aš buvau daugiau nei piktas – „MAN reikia atsiprašyti JO? Ar tu neišprotėjai, Tėve? Jis turėtų man paskambinti!“ „Paskambink savo tėčiui ir paprašyk, kad jis tau atleistų“ toks buvo Jo atsakymas.

Aš paklusau... čia tas pokalbis, kiek tik aš galiu prisiminti: „Labas tėte, tai John. Kaip tu laikaisi?“ „Labai gerai“- atsakė kaip verslo pokalbyje. „Aš noriu kai ko tavęs paprašyti. Ar tu gali man atleisti už viską, ką aš pasakiau ar padariau, kas galbūt galėjo tave įskaudinti?“ ...tyla... „Tėte, ar atleidi? „Labai gerai“. „OK tėte, nieko daugiau aš nenorėjau, kaip ___? Ar jums viskas gerai?“ „Mums viskas gerai“. „OK... ačiū, tai viska ko norėjau. Linksmų Kalėdų“

Tai mane išlaisvino, niekada nuo tada nekovojau su pykčiu dėl neteisingumo, dėl kurio buvau sužeistas... Prisiminimai liko, bet skausmas išėjo. Prisiminimai yra, bet pykčio neliko – nėra liūdesio dėl to praradimo. Taip. Net šiandien norėčiau, kad jis savo iniciatyva man paskambintų arba parašytų e-laišką. Turiu viltį, kad gal savo mirties patale, jei jau ne anksčiau, jis ateis pas Viešpatį ir/arba aš galėsiu ir vėl jį pamatyti. Taip, su visomis emocijomis kurios tai lydės.

Bet Tėvas tapo mano draugu, ir padarė mane geru vyru ir tėvu. Dar daugiau, aš turiu, gavau ir tebegaunu nuostabius apreiškimus iš Tėvo ir Jo srities, ir vaikščioju tame intymume su Juo. Tai, ką aš praradau žemėje, buvo su kaupu užpildyta mano dangiško Tėvo, nors man vis dar trūksta mano žemiško tėvo, bet jau nejaučiu skausmo susieto su prisiminimais.

Aš išgijau, kai atlikau sunkų darbą daugelį metų konfrontuodamas kiekvieną emociją ir prisiminimą, kuri nesutapo su tuo, ką Tėvas sako apie mane, ar mano situaciją, ar bet kurį asmenį gyvenimo kelyje. Bet be dvejonės aš laisvai pripažįstu, kad tai Tėvas dirbo su mano emocijomis, sužadindamas dalykus su tikslu, kad būčiau išgydytas, ir tada sutikdavo mane su supratimu, ir kantrybe, taigi visa garbė Jam, ir visa tai priskiriama Jam.

Pasilikite su mumis, bus 3 dalis. Tokios mintys šią savaitę.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Vidinis išgydymas? 1 dalis

John Fenn, 2008 m. rugpjūčio mėn. 16 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Anksčiau aš nesu rašęs apie vidinį išgydymą, bet kelis mėnesius apie tai galvojau. Apskritai įdomu, kodėl tiek daug žmonių linkę kaltinti savo praeitį, arba žmones, kuriuos sutinka ar sutiko, kaip priežastį, kodėl jie negali teisingai elgtis. Aš padariau išvadą, kad daugeliui reikia vidinio išgydymo, bet ne taip, kaip jį dažniausiai apibūdina „bažnyčionybė“.

Apibrėžimas – prašau

Aš kalbu apie „vidinį išgydymą“, norėdamas paaiškinti kaip galima patirti emocinį išgydymą neinant į išgydymo tarnavimą pas kažką, tikintis, kad kiekvienas skausmingas įvykis gali būti pergyventas iš naujo, o Jėšua (Jėzus) kiekvieną palies ir pašalins sužeidimą.

Tai nuostabu, kai Jis išgydo emocijas tokiu būdu, bet paprastai mes turime praeiti tai žingsnis po žingsnio, ir būtent apie tai aš šiandien kalbėsiu.

Ką daryti, oi, ką gi daryti?

Nuo tada, kai aš ir mano žmona, būdami paaugliais pažinome Viešpatį, mes klausiame savęs trijų klausimų:

1)    Ką Tėvas norėtų, kad galvočiau, sakyčiau, arba/ir daryčiau?

2)    Kaip tai gali man padėti augti ir panašėti į Kristų?

3)    Kokia yra mano atsakomybė ir kokių veiksmų ji reikalauja?

Taigi mūsų patarimas žmonėms metų metais visada buvo su tokiu tikslu, kad asmuo judėtų ta kryptimi, jog tikintysis visada klaustų šitų 3 dalykų ir judėtų pagal tai.

Bet tiesa yra tokia, kad daugelis žmonių neklausia pačių savęs šitų 3 klausimų, ir jeigu jie nenori augti Kristuje, jiems negalima padėti, nes pagaliau kiekvienas incidentas gyvenime yra galimybė arba augti, arba sustingti ir užsistovėti, ir tik tiems, kurie nori augti, galima padėti. Tie, kurie nori būti sustingę, jie susiras tą, kuris leidžia išsiverkti ant peties, arba tuos, kurie pateisins jų būklę.

Asmuo mato gyvenimą per tai, ką jis nešiojasi savo širdyje. Jeigu tai, ką jis nešiojasi skiriasi nuo to, ką Jėšua nori, kad jis ten turėtų, tuomet Viešpats prašo palikti tuos dalykus, ką jie ten nešiojasi, arba galvoja/elgiasi kitaip su jais, arba galvoja/elgiasi kitaip su asmeniu (-imis), kuris sužeidė (realiai, arba tai tik įsivaizdavimas), o jie ir toliau tai nešioja.

Baimės faktorius

Baimė yra dėl to, kad Jėšua lieps jiems palikti dabartinę tokią įprastą ir pažįstamą situaciją, kuri yra patogesnė nei dar nežinomas gyvenimas, kurį Jis siūlo. Taigi, arba jie peržengs tą emocinį slenkstį ir pakils emocionaliai, arba atitolins save (emocionaliai ir fiziškai) nuo mylimųjų ir/arba draugų.

Naujos mintys, naujas savęs matymas, nauji būdai mąstyti, reaguoti į žmones – visa tai gali gąsdinti asmenį, kuris gyveno sužeidime. Daug lengviau pateisinti nuodėmę, apkaltinant kurį nors kitą: sutuoktinį, giminę ar draugą, negu nusižeminti prieš juos, pripažįstant, kad pats turi problemą ir šaukti: „padėkit man!“

Daug lengviau ieškoti vienkartinio Viešpaties prisilietimo, kad visa tai būtų nuvalyta vienu brūkštelėjimu, nei praeiti gijimo procesą. Kartais tas troškimas gauti išgydymą per vieną prisilietimą tampa beveik priklausomybe, asmuo vaikščioja iš vieno tarnavimo į kitą, bando rasti vieną raktą savo išgydymui, užuot suvokdamas, kad Viešpats galbūt nori, jog jis praeitų išgydymo procesą, o ne viską atliktų vienas prisilietimas.

O kai kurie yra taip sužeisti, kad jie net nežino kaip pakeisti situaciją ir būti išgydytiems (apie tai, kitą savaitę antroje šios serijos dalyje)

Nešaukite dabar ant manęs

Sužeidimas nėra pateisinimas daryti tai, kas neteisinga. Taigi, nebūtinai turi būti emocionaliai išgydytu, kad pradėtum teisingai elgtis. Kiekvienas gali pradėti ten, kur jis yra ir Viešpats pasitiks jį tenai.

Netgi tarp netikinčiųjų sąrašas žmonių, kurie padarė pozityvų skirtumą pasaulyje – išradėjai, pramonės lyderiai, ir panašiai, yra pilnas žmonių, kurių praeitis buvo labai labai sunki, bet jie išmoko daryti teisingus dalykus, netgi be Kristaus, taigi nebūtinai pirma būti išgydytam, kad darytum teisingus sprendimus.

Izaijo 9:6 Jėšua yra vadinamas „patarėju“ (Hebr. Tas, kuris teikia patarimą), ir mes privalome suvokti, kad Jėšua patarimas bus pagal Jo Žodį ir padės mums tapti labiau tokiems kaip Jis. Aš pasiruošęs padėti asmeniui, vadovauti dvasiniais patarimais tol, kol asmuo, kuris tai gauna, taiko tuos patarimus savo gyvenime.

Aš galvojau, kad vidinis išgydymas – tai vaikščioti į išgydymų tarnavimą pas kažką, kas padės pakeisti mano praeitį?

Jūs galbūt mąstote, kad aš niekada nepatyriau emocinių susižeidimų, bet tai netiesa. Prašau negalvokite, kad prieš, arba nuo tada, kai mes atėjome pas Viešpatį, mano žmona ir aš gyvenome pagal motto iš kino filmo „Nimo sala“, kur sakoma: „Aš nenoriu liesti pasaulio, nes tai nehigieniška“.

Ne, mes abu atėjome iš namų ir šeimų situacijų, dėl kurių galbūt šiandien daug kas ieškotų „vidinio išgydymo“, arba bėgiotų po konferencijas ar tam skirtus tarnavimus. Mes ėjome per „vidinį išgydymą“ nuo tų šeimyninių aplinkybių, darydami vieną sunkų sprendimą po kito, pasirinkdami paklausti tuos 3 klausimus, ir laikydami savo širdį teisingoje pozicijoje prieš Dievą bei darydami sunkius, bet teisingus dalykus, tokiu būdu gydami ir panašėdami į Jėzų.

Oscar Wilde pasakė: „Patyrimas, tai vardas kuriuo visi vadina savo klaidas“ ir mes turime daug patyrimų!

Supraskite teisingai: „Man teko pabuvoti įvairiose situacijose, kai Tėvas man davė pažinimo žodį arba mini-regėjimą dėl specifinio įvykio kažkieno gyvenime, kuris žiūrint Dievo akimis vedė į ramybę ir supratimą toje situacijoje. Bet dažniausiai „vidinis išgydymas“ ateina ne išgydymo tarnavimo metu, su kažkuo, kas padeda per petį žiūrėti į skausmingus praeities įvykius, bet žiūrint į priekį į Jėzų, kuris yra mūsų tikėjimo autorius ir užbaigėjas.

Prievartautojai su žmonija

Korinto miestas turėjo moto: „Laisvė ir žinios“, kuris apibūdina jų kultūrą; nuo pedofilijos iki prostitucijos, narkotikų, jie viską leido, vadindami tai asmens laisve.

Sekančiame skyriuje Paulius pateikia 3 dalių teiginį, į kurį mes galime žiūrėti, kaip į supynes, viename gale su nuodėmėmis, kitame gale – gyvenimas Kristuje, ir kas nutiko su jais, kai jie sutiko Kristų,- tiesiog viduryje.

Baigiant...

Jeigu kokiems žmonėms tikrai reikėjo vidinio išgydymo, kai jie atėjo pas Kristų, tai buvo Korinto piliečiai. Nuodėmių sąrašas, kurį Paulius pateikia, yra labai panašus į sąrašą pateikiamą vidinio išgydymo brošiūrose: „...  Nei ištvirkėliai (bet koks seksas už santuokos ribų), nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei (visas homoseksualizmo spektras), nei vagys, nei gobšai (vartojai, siekiantys asmeninės naudos), nei girtuokliai, nei keikūnai (literatūriškai „piktžodžiautojai“), nei plėšikai (grobikai/naudojantys jėgą) nepaveldės Dievo karalystės...“ (1 Korintiečiams 6:9-10)

Ar galite įsivaizduoti, kokia buvo netvarka Korinto šeimose? Daugelis tų, kurie gyveno, kaip anksčiau išvardyta sąraše, buvo tėvai, vaikai, seneliai, pusbroliai, pusseserės, darbdaviai – jūra sužeidimų! O dabar jie atėjo pas Kristų! Taigi, kaip Paulius pataria jiems išeiti iš savo praeities nuodėmių, susižeidimų, piktnaudžiavimų ir prisiminimų?

Sūpynių vidurys

Išvardijęs šitas įvairias nuodėmes, jūs galite pagalvoti, kad Paulius tuoj pat ims mokyti, kaip išlaisvinti protą iš šitų prisiminimų, arba grįš atgal ir pavaizduos Jėzų ateinantį į tas situacijas, arba pasiūlys išpažinti kiekvieną konkrečią nuodėmę, arba netgi rekomenduos intensyvią maldą su konsultantu.

Jis galėtų jiems netgi leisti elgtis nevaržomai, duodamas suprasti, kad mama ar tėtis skriaudė arba atstūmė vaiką, arba jį mušė, arba dabartinis sutuoktinis turi tokią panašią praeitį. Taip, jis galėtų pateisinti jų elgesį, nes jie tapo aukomis, arba dabar yra sunkioje situacijoje.

Vietoj to, Paulius sako štai ką: „Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet jūs buvote nuplauti, jūs buvote pašventinti, jūs buvote išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“. (1 Kor 6:11, vertimas iš anglų k.)

Atkreipkite dėmesį 3 dalykai, kurie nutiko, kai jie sutiko Jėzų: nuplauti (atgimę iš naujo), pašventinti (atskirti Dievui), išteisinti (paskelbti teisūs Dievo akyse).

Pačioje pabaigoje....

Jis tęsia sakydamas sekančioje eilutėje: „Viskas yra leistina man - leistina ir teisėta, bet ne viskas yra naudinga - gera daryti, tikslinga ir naudinga, kai lyginama su kitais dalykais. Viskas man leistina, bet aš netapsiu niekieno vergas ir nebūsiu po niekieno valdžia“ (Išplėstinis vertimas)

Įsivaizduokime, Paulius Kristuje – viename sūpynių gale žiūri atgal, pro vidurį, iš ten, kur jie sutiko Jėzų, link kito galo, kur yra nuodėmės. Kad pasiektų tas nuodėmes, jis turėtų eiti per tai, ką jis turi Kristuje. Taip, jis gali eiti atgal į savo praeitį, jei jis nori, naudodamas sarkazmą ir nurodydamas Korinto moto: „laisvė ir pažinimas“ , viskas yra leistina – BET- jis atsisako tapti (vėl) vergu arba būti tų dalykų pavergiamas, po jų valdžia.

Kai sukyla praeities nuodėmių arba piktnaudžiavimų prisiminimai, Paulius žiūri į tuos dalykus per Kristų; jie buvo nuplauti, atskirti Dievui, ir Pats Dievas išteisino juos dangiškame teisme, ir jie turėtų pasipriešinti vėl būti pavergtiems, vėl grįžti į vergovę, kitame sūpynių gale! Bet kaip jie gali patirti išgydymą nuo prisiminimų, kaltės, arba emocinių sužeidimų, kurie įvyko dėl jų praeities (arba dabartinio) gyvenimo?

Apie tai sekančią savaitę, kai aš pasidalinsiu kaip aš praėjau savo vidinio išgydymo procesą, taigi likite su mumis!

Tiek minčių šiandien. Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip vaikai per Kristaus Gimtadienį. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. kovo mėn. 22 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš esu vyriausias iš 4 vaikų, ir mums buvo 11, 9, 7 ir 5, kuomet tėtis paliko mūsų šeimą.

Viena pagarbos rūšis

Aš buvau vyriausias, todėl tėtį prisimindavau daugiau negu mano broliai ir sesuo. Jie mažai ką prisimindavo ir labai miglotai, tik keli aiškūs momentai užsilaikė jų atmintyje.

Štai taip daugelis mato Dievą Tėvą – neaiškiai tik kelias detales. Pagarba Tėvui kyla tik iš fakto, kad Jis yra Dievas, o ne iš prisiminimų, kaip jie vaikščiojo su Juo kartu savo gyvenime.

Aš prisimenu, kaip mes žaidėme imtynes su tėčiu, mūsų šunimi „Lopu“ ir savo broliais, visi ridinėjomės, juokėmės, kol suprakaitavome, ir net šuo taip pavargo, kad negalėjo lakstyti aplink namus ir nuo vieno galo į kitą. Jie tai prisimena tik miglotai, jei iš viso prisimena.

Aš prisimenu stebėjau, kaip tėtis taisė žoliapjovę, kurią naudojome nupjauti 3 akrams žemės. Aš padėjau jam, kaip mažas berniukas, palaikydamas reples arba paduodamas raktus, ką reikėjo. Aš buvau ten, kai tėtis nusipjovė savo mažąjį pirščiuką ant kairės rankos, ir stebėjau kaip jis paėmė adatą ir siūlą, ir su viena ranka prisiuvo mėsą be nuskausminimo. Mano broliai ir sesuo šito neprisimena visiškai.

Jis mokė mane kaip sukirsti rankomis, nublizginti batus, žiūrėti žmogui į akis, kai jį sveikini, ir dar daugiau. Mano broliai ir sesuo neturi tokių prisiminimų, taigi mano pagarba tėčiui yra kitokia negu jų pagarba jam, nes jie nėjo per gyvenimą kartu su juo taip, kaip aš ėjau.

Pasirodo dangiškas Tėvas

Su kiekviena gyvenimo pamoka mano meilė ir pagarba Jam augo. Iš dalies skirtumas tarp vaiko žaidžiančio su Tėvo dovanomis, kaip žaidžia vaikai per Kristaus Gimtadienį ir pagarbos Dievui dėl to, kad Jis Dievas, priklauso nuo to, kiek asmuo prisimena laiką praleistą su savo Tėvu. Bet vaikas neprisimena arba nenori prisiminti dėl nesubrendimo arba dėl to, kad jis dar negyveno pakankamai ilgai, jog turėtų bendrą praeitį su Tėvu.

Kadangi mano tėtis ir aš turime tą bendrą praeitį kaip taisyti žoliapjoves bei stiprinti ryšius tarpusavyje ir panašiai, kai jis mus paliko, o aš pažinau savo dangišką Tėvą būdamas 16 metų amžiaus, Tėvas atėjo ten, kur mane paliko žemiškas tėtis.

Vieną dieną aš taisiau tą pačią žoliapjovę, su kuria dirbome kartu su tėčiu, bet šį kartą buvau tik aš ir žiūrėjau į ją nežinodamas ką daryti, jausdamas atsakomybės svorį, nes reikėjo nušienauti 3 akrus ir mama priklausė nuo manęs. Aš pradėjau klausti Tėvą, kas blogai, prašyti išminties, ir aiškiai išgirdau: „Pažiūrėk šiek tiek arčiau ir giliau. Važtas atsilaisvino ir tu jį rasi, jei atidžiau paieškosi“.

Taigi, padariau kaip tik taip – aš išsipurvinau, nusibrozdinau krumplius, bet nuleidęs galvą į to mechanizmo vidų, pamačiau važtą, kurio galvutė buvo nukritusi. Kai jis buvo pakeistas, žoliapjovė buvo sutaisyta. Aš pasakiau: „Ačiū Tėve“ ir pradėjau pjauti žolę. Jis retai kada pasakydavo man specifinius žodžius, kas yra blogai, bet dažniau nukreipdavo mane teisinga kryptimi, ir leisdavo man judėti iš tos pozicijos (Kažką gyvenime aš išmokau).

Dabar aš esu suaugęs ir vis dar prašau Jo pagalbos, kuomet reikia sutaisyti daiktus, arba padaryti sprendimą. Mes turime praeitį, kai ėjome kartu gyvenime, ir aš gerbiu, myliu ir vertinu Jį dėl to, kad Jis ėjo su manimi taip ištikimai. Kai mes nuolatos prisimename su pagarba Jo veiksmus savo širdyje, tai sudaro prielaidą Jam atsakyti mums vėl tokiu pat būdu.

Tau duota malonė

Aš galiu pasidalinti man duota malone, bet tau taip pat reikia prisiminimų, kai žinai, kad tavo Tėvas davė tau išmintį, aprūpino, kai nebuvo aprūpinimo, ėjo kartu su tavimi slėniais. Tai prisiminimų saugojimas, prisiminimų, kurie suformavo pamatą, ant kurio laikosi pagarba ir vertinimas skirtas Jam.

Pripažink savo stebuklus

Jėšua pamaitino 5.000 žmonių plius moterų ir vaikų, tada ankstyvą rytą atėjo vandeniu pas mokinius ir nutildė vėją bei bangas, po to Morkus pastebi: „Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi, nes jų širdys tebebuvo užkietėjusios, kadangi jie nebuvo supratę duonos stebuklo“ (Mokaus 6:52)

Atkreipkite dėmesį – jų širdys tapo nejautrios ir aklos Dvasios dalykams, kaip pasakyta: „sukietėjo“, „nes jie nebuvo supratę duonos stebuklo“. Ar mes liovėmės apsvarstyti Jo stebuklus savo gyvenime?

Tik dviem skyriais vėliau yra tas pats pasakojimas. Morkaus 8:14-21 Jėšua tik ką pamaitino 4.000 žmonių, bet fariziejai reikalavo, kad Jis padarytų kitą stebuklą. Kai jie buvo prie ežero, Jėšua liepė jiems saugotis fariziejų ir Erodo raugo. Mokiniai manė, kad jie užmiršo pasiimti duonos, bet Jėšua nusiminė, nes jie užmiršo tą mažą detalę.

Bet Jėšua paklausė: „Kodėl, jūs kalbatės apie tai, kad neturite duonos? Argi jūs nematėte ar nesupratote? Ar jūsų širdis užkietėjusi (akla, nejautri)? Kai aš sulaužiau 5 kepalus penkiems tūkstančiams kiek pintinių trupinių jūs surinkote?“ Jie atsakė: „Dvylika“. „Kai aš sulaužiau 7 kepalus keturiems tūkstančiams, kiek didelių pintinių su trupiniais jūs surinkote?“ Ir jie pasakė Jam: „Septynias“. Ir Jis pasakė jiems: „Kaip gi jūs nesuprantate?“ Graikiškai pažodžiui: „Kaip gi jūs to nesujungiate kartu?“

Atkreipkite dėmesį, kad abiem atvejais, kaip jų širdys sukietėjo ir tapo nejautrios Dvasiai – Jie buvo liudininkai stebuklų savo gyvenime, bet nesustojo jų apmąstyti. Jie neskyrė laiko „sujungti tai į viena.“

Augimas

Vaikai mato stebuklus arba kitus Dievo dalykų pasireiškimus savo gyvenime ir galvoja: „Štai naujas dalykas, su kuriuo galima pažaisti.“ Dvasiniai suaugusieji sustoja apsvarstyti stebuklą, Tėvo ištikimybę, apsvarstyti su baime faktą, kad Kūrėjas ir Visatos Dievas gyvena juose, ir kartu su jais eina gyvenimo kelyje.

Dvasiškai subrendęs asmuo tikslingai stebi, kaip Tėvas ėjo kartu su juo gyvenimo keliu, ir netgi jei tie prisiminimai šiek tiek migloti, vis tiek supranta, kad tai Jis padėjo jiems tuo metu. Dvasinis vaikas turi galimybę augti, bet nesustodamas apsvarstyti stebuklų, pasirenka likti vaiku.

Tiek daug žmonių nori būti jautriais Dvasios dalykams, nors jie niekada neįvertino esminio elemento reikalingo savo brandai, o tai reiškia sustoti ir apsvarstyti stebuklus, kuriuos Jis padarė jų gyvenime. Kai mes tampame jautriais matyti mūsų „duonos padauginimo stebuklą“ praeityje, tai daro mus jautresniais stebuklams, kurie vyksta dabartyje.

Vaikas gauna dovaną be suvokimo, ką ta dovana kainuoja, o subrendęs žmogus suvokia, kad tai buvo auka ir supranta jos kainą, todėl gerbia ją ir Davėją. Te Kristaus kūnas auga brandoje.

Kitą savaitę nauja, bet susieta su šia tema: Kristaus kūnas, ar Kristaus nuotaka? Ar yra skirtumas?

Daugiau kitą savaitę....Iki tada. Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI E-Naujienlaiškis. Kovas 2014

John Fenn, 2014 m. kovo mėn. 19 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Brangūs draugai,

Aš norėčiau pasidalinti mintimis apie tai, kokią vietą įvykiai Ukrainoje vaidina didesniame pranašiškame paveiksle, ir taip pat supažindinti jus su kitomis naujienomis.

Ką sako Raštas

Maždaug 600 prieš Kristų Ezechielis 38 skyriuje rašė, kad pakils karinis aljansas tarp tautų, ir jis tik dabar pirmą kartą istorijoje, atitinka modernią tarptautinę situaciją. Pritaikant jų pavadinimus šiandieniniam žemėlapiui – tai Rusija, Iranas, Turkija, Libija ir Sudanas sujungs pajėgas pulti Izraelį. Ezechielis sako, kad iš pradžių kitos tautos klaus: „Ką jūs manote, eidamos plėšti?“

Tačiau Dievas kviečia savo „kalnuose“, kas pranašiškuose raštuose visada reiškia tautas, padėti apginti Izraelį – ir jie laimės! Ezechielis aiškiai nesako, kas šiame kare bus Izraelio sąjungininkais, ir kaip jie padės. Tai reiškia, kad Izraelis ir sąjungininkai siųs „ugnį ir sierą“ į įsiveržusių tautų tėvynes, tačiau tai nėra konkretu.

Kai kas interpretuoja Ezechielio pareiškimą, taip, tarsi jų sąjungininkai bus tautos, kurios atsirado iš motininių tautų, kurias simbolizuoja liūtas, ir iš Taršišos (Ispanijos) – tai reiškia, Angliją ir Ameriką, tačiau niekas tikrai nežino. (Jei jus domina mano serijos "3 Pasaulinis karas ir Trimitų šventė“ pateikia daugiau detalių)

Požiūris – leiskite man nutapyti jums paveikslą

Pasakyta, kad priešas ateis į Izraelį iš šiaurės, ir sutiks stiprų lietų, krušą ir žemės drebėjimą - kartu su „ugnimi ir siera“ (modernūs ginklai) ir bus sunaikintas. Tai NE branduolinis karas Izraelyje, tačiau neaišku, ar įsiveržusių tautų tėvynės patirs branduolinį sunaikinimą.

Aš būsiu labai atsargus, teigdamas konkrečius dalykus pagal Bibliją, kai ji palieka vietos apmąstymams, nes yra daug mokytojų teigiančių, kad Biblija sako konkrečius dalykus, kai taip nėra. Neteisinga pateikti nuomonę kaip faktą, kai Raštas konkrečiai nekalba. Aš viliuosi, kad ši detalė padės jums atskirti faktą nuo išmąstymų, kai jūs girdėsite, žiūrėsite, ar skaitysite kai kuriuos Biblijos mokytojus.

Ezechielio 39:12 sako, kad Izraeliui reikės 7 mėnesių laidoti žuvusiems, ir 7 metus jie turės atsargų iš to, ką jie paliks (9 eilutė). Ezechielis netgi sako, jie pasamdys žmones, kurie vaikščios ir statys vėliavėles, ten, kur ras kūno dalių (14-15 eilutės) –modernūs kriminalistikos metodai.

Ezechielio karas nėra Armagedonas

Karas paruoš sceną paskutiniams amžiaus metams. Pamąstykime, kas nutiks, kai išvardintos tautos bus sugriautos – tai reikš pabaigą bet kokiai rimtai grėsmei iš musulmonų kraštų ir Rusijos prieš Izraelį. Izraelis dominuos nuo Europos iki Indijos, per Vidurio Rytus iki Šiaurės Afrikos. Visa regioninė opozicija Izraeliui bus sugriauta.

Raštas nurodo kai kurias priežastis – galbūt šis karas – Europa ir gali būti kitos Viduržiemio jūros tautos sudarys 7 metų sutartį su Izraeliu, greičiausiai ekonomikos ir prekybos pobūdžio, nors apims ir kitą aprūpinimą. Izraelis galės daryti, ką norės su šventyklos kalnu. Yra galimybė, kad jis pastatys šventyklą ant Kalno, nes nebus nei vieno, kuris priešinasi jam.

Kai Rusija praras jėgą ir daugiau nebebus pagrindiniu žaidėju, Kinija ir kitos tautos „iš Rytų“ kils toliau. Šios sutarties viduryje Europos – Viduržiemio jūros valdytojas aplankys Izraelį, galbūt šventyklos dedikacijos proga, ir išduos Izraelį. Vėliau Apr 16:12 dar sako: „penki karaliai iš rytų“ ves didžiulę armiją per pietų Aziją (Rusija negalės pasipriešinti, įsidėmėkite), ir į Izraelį.

TAI būtent ir yra Armagedono mūšis, kur Viešpats ir šventieji sugrįš paskutinę minutę, ir tada Žemės planetoje pasibaigs žmogaus valdymas ir prasidės Jėzaus pasaulinė Karalystė.

Taigi tu matai

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą yra dalis proceso vedančio į Rusijos/Izraelio karą. Tai paruoš scenarijų, kur vakarai pateiks diplomatines sankcijas, nors Rusija jaus, kad nebus karinio atsako, taigi toliau atakuos ir tai sako mums, kad bus serija mažų pergalių, kurias Rusija pasieks sutikdama tik diplomatinį kitų tautų pasipriešinimą. Tai padrąsins Rusiją būsimam įsiveržimui į Izraelį, nes ji galvos, kad sutiks tik diplomatinį atkirtį. Ezechielis sako, kad įsiveržusios tautos ateis „pasiimti grobio“. Tiesiog dabar dujos ir nafta yra taikinys tame regione. Laukime naujų faktų, kurie liudys, kad Izraelis taps svarbiu žaidėju dujų ir naftos pramonėje. Stebėkime žinias apie Izraelio naujas technologijas – dar vienas modernaus „grobio“ pavyzdys, į kurį gali kažkas kėsintis.

Ką man pasakė Tėvas

Prieš 3-4 metus aš pasidalinau, kad Tėvas pasakė man, jog Rusija bandys „jėga susigrąžinti buvusias TSRS tautas, manipuliuodama politiniu procesu, ir manipuliuodama kuro kainomis“. Mes matėme tokius drąsius karinius veiksmus Gruzijoje, Čečėnijoje, Ukrainoje ir politines manipuliacijas daugelyje rytų Europos tautų. Ji pakels gamtinių dujų kainas, kad Rusijai draugiškas kandidatas būtų paremtas, kai jis išrinkimo atveju pažadės tas kainas sumažinti. Viešpats taip pat pasakė stebėti Turkiją, nes ji gręšis nuo Europos į Rusiją.

Suvokime, kad tiesiog dabar mūsų laikais aljansas tarp Rusijos ir Ezechielio tautų jau egzistuoja. Stebėkite, kaip jis bus dar labiau sutvirtintas. Dabartinių įvykių Ukrainoje fone, Europa dabar prašo JAV eksportuoti jai gamtines dujas, nes ji mato, Rusijos agresyvumą ir suvokia, kad jie gavo daugiausia dujų šildymui per Rusiją arba iš Rusijos ir Rusijos kontroliuojamus dujotiekius. Taigi, tik vienas užsukimas ir Europa neturės kuo šildyti namų.

Kryme yra Džankoiske (Джанкойське) dujų telkiniai, yra uostai ir yra svarbi vieta žemdirbystei ir angliakasybai, bei ten yra didžiausias procentas musulmonų viso regiono mastu. Jei Ukraina sustiprins aljansą su Europa, dujos plauks netrukdomai, jei Rusija kontroliuos Krymą, jie kontroliuos dujas Europoje.

Karas Sirijoje yra taip pat dėl dujų tiekimo Europai. Vakarai nori, kad dujotiekis veiktų iš pietų į šiaurę per Damaską, Homs, Aleppo, o Rusija nori turėti jį rytinėje krašto dalyje.

Jokios baimės

Mes dar nesame Ezechielio 38 kare ar prie Paėmimo. Raštas sako, mes turime pažinti laikus ir sezonus, ir tuomet Jo grįžimas neužklups mūsų kaip vagis naktį. Kai baimė ateina į protą ji turi būti sutinkama su tuo, ką Kristus mumyse galvoja, o Jis tebesako „ramybė“. Ramybės pasirinkimas turi būti tvirtas ir disciplina – reiškia pasilikti be baimės. Tai reiškia – nežiūrėti baimės pilnų internetinių tinklalapių, nebendrauti su įsibaiminusiais krikščionimis, apriboti pokalbius su įsibaiminusiais nepažįstamaisiais. Te jūsų dvasioje vyrauja ramybė ir valdo jūsų emocijas. Ar ateina tie nacionaliniai sunkumai? Taip. Ar Tėvas ir toliau teiks mums aprūpinimą? Taip. Ramybė.

Atnaujinimas ir mintys – Ponia, kuri kerpa Chriso plaukus, laukiamajame turi kelis žurnalus apie automobilius. Chrisui labai patinka vartyti žurnalus apie automobilius, ir ji visada, nukirpusi plaukus, leidžia jam pasiimti vieną žurnalą į namus. Praeitą mėnesį jos kirpykla buvo uždaryta, nes ji smarkiai susirgo, ir mes turėjome kirptis kažkur kitur.

Mums nieko nežinant, mano sesuo prisiminė Chrisą ir nupirko jam 5 žurnalus apie automobilius ir nusiuntė paštu, kaip netikėtą dovaną. Prieš pat kerpantis kitoje kirpykloje, jis atidarė siuntinį nuo mano sesers ir rado visus tuos žurnalus. Tėvas išlaikė susitarimą, kad kiekvieną dieną, kai jis kerpasi, gaus žurnalų su automobiliais, ir dar davė apsčiai.

Dabar ta ponia, pas kurią visada kerpamės, sveiksta, ir Chrisas kirpsis šį vakarą pas ją, ir išvyks namo, kaip įprasta, su nauju žurnalu savo rankoje.

Tėvas pagal savo valią ir sutvarkymą už scenos aprūpino tą dieną, kai Chrisas kirposi, ne vienu, bet 5 žurnalais apie automobilius. Aš tik šiek tiek pamąsčiau, kaip paįvairinti rutiną ir nuvesti Chrisą pas naują kirpėją, ir apie tai, ką aš dar galiu dėl jo padaryti, kai jis negaus tų specialių žurnalų.

Neklausdamas manęs, Tėvas Pats juos pasirūpino, ir aš įsitikinęs, dėl Chriso paprasto vaikiško tikėjimo, ir todėl, kad jis ieško Jo ir Jo minčių visuose dalykuose. Taigi, kai prieš savo akis, aš matau pasaulio įvykius įvykdančius pranašystę, aš disciplinuoju save, ir prisimenu tą nedidelį aprūpinimą savo gyvenime, kas man rodo, kad Jis rūpinasi, ir žino, kaip aprūpinti virš ir daugiau mano galimybių.

Chrisas įkvepia mus laikytis paprasto vaikiško tikėjimo, ir tokiam lygyje, kad tai leidžia Tėvui užpildyti detales, taip, kaip Jis tai mato reikalinga. Mes ieškome mažų dalykų, ir dėkojame Jam už juos, kai juos matome. Pagaliau, kaip Chrisas pasakė, kai jis atidarė siuntinį nuo mano sesers: „Ačiū tau Viešpatie. Teip, Viešpats myli mašinas“.

Chriso kambario pertvarkymas

Praeitą savaitę mes susitikome su kontrakto sudarytojais. ir jie iki mėnesio pabaigos pasakys kainas. Mes planavome pertvarkyti pagrindinius būtinus dalykus Chrisui, taip pat norėjome praplėsti mano ir Barbaros darbo kambarius. Priklausomai nuo to, ką mes galime padaryti, tai užtruktų 90-120 dienų, didesnę dalį vasaros. Tai ta dalis, kurią mes turime padaryti natūraliai, ir jaučiame, kad tai gerai dvasine prasme, nors tai gali reikšti daug mažiau kelionių ir svečių priėmimo šį pavasarį ir vasarą, bet atrodo, kad tai Tėvo laikas.

Ačiū jums, tiems, kurie mums padeda. Mes labai vertiname jūsų pagalbą. CWOWI ypač plečiasi šiuo metu JAV – mes branginame jūsų maldas dėl išminties, nes daug reikia padaryti. Ačiū jums, kad esate mūsų gyvenime, malonumas ir garbė melstis už jus!

Ačiū jums!

John ir Barbara

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip vaikai per Kristaus Gimtadienį. 2 dalis

John Fenn, 2014 m. kovo mėn. 15 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Mano draugas kartą buvo pakviestas pas vienos Afrikos valstybės prezidentą. Jis norėjo paskleisti krikščionišką mokymo medžiagą ir įsteigti Biblijos mokyklą tos tautos žmonėms, ir tas prašymas buvo praleistas per valdininkų grandinę, kol Prezidentas nusprendė apie šiuos planus išklausyti asmeniškai.

Pokalbis buvo mandagus, bet baigėsi be jokių požymių, kad jis gaus leidimą. Prezidentas pakilo, tuo parodydamas, kad susirinkimas baigtas, bet stabtelėjo prie durų ir paklausė: „Ar jūs norėtumėte dabar su manimi nusifotografuoti? Aš žinau, kad amerikiečiai tarnautojai naudoja tokias nuotraukas, kad padėtų surinkti pinigus savo tarnavimui.“

Mano draugas atsakė: „Ne, ačiū, pone Prezidente. Aš niekada nepanaudosiu mūsų ryšių gauti pinigų, ir neskelbsiu apie mūsų susitikimą. Aš gerbiu jus ir dėkoju už man skirtą laiką. Prašau praneškite man, kada nuspręsite dėl mano prašymo.“ Ar panašiais žodžiais.

Prezidentas buvo priblokštas. Jis stabtelėjo nustebintas mano draugo principingumu, tada pasisuko į savo padėjėją ir liepė jam suteikti mano draugui visą reikiamą pagalbą jo darbe. Durys į tautą atsivėrė metų metams, ir dėl to Dievo pažinimas bei Jo keliai pasklido dešimtims tūkstančių žmonių.

Mano draugas gerbė ir vertino abu – prezidento tarnavimą ir žmogų, ir dėl to jam užteko principingumo nepasigirti savo susitikimu arba pasinaudoti prezidentu dėl asmeninės naudos.

180 laipsnių skirtumas

Ši istorija iliustruoja aštrius skirtumus Kristaus kūne mano šiandien paminėtu klausimu – matome kaip kai kurie naudoja Dievą dėl savo asmeninės naudos, arba žaidžia su Dvasios dovanomis, kaip vaikai žaidžia su dovanomis per Kristaus Gimtadienį (Kalėdas), jie negerbia ir nevertina Tėvo ir Viešpaties Jėzaus kaip Dievo.

Jie neturi apreiškimo, kad Dievas yra Dievas ir karalystės dalykai nėra žaislai. Dievo dovanos yra duotos, kad žmonijai atneštų apsčiai gyvenimo, transformuotų mus į visa tai, ką Dievas numatė, o to rezultatas Kristaus charakteris ir šventas gyvenimas. Jis nori vaikščioti su mumis šventumo greitkeliu. Ar tu nori eiti su Juo?

Mes matome kaip pastoriai, Dievo jiems duotą įtaką Kristaus kūno statymui, naudoja manipuliuoti kongregacijai, kad susijungtų su juo į tinklinio marketingo įmones arba verslo projektus, kurie krautų turtus jiems patiems, netgi manipuliuodami savo įtaka, įsivelia į nelegalius sandėrius.

Kiti taip gerbia ir vertina Tėvą ir Viešpatį Jėzų bei Dvasios dalykus, kad jie nenori nieko kito, tik būti daugiau tokie kaip Jis ir tarnauti kitiems, siekia būti žinomi tik Dievo, bet ne žmonių. Jie nori būti susirinkimuose, kur plaukia Šventoji Dvasia tol, kol Ji pati sustoja. Jie tikrai myli Jį ir trokšta Jo Artumo! Jie net negali pagalvoti, kad galima panaudoti Dievą savo naudai, nes jų tyra meilė pagrįsta apreiškimu iš ko jie buvo išgelbėti, ir kas Jis yra. Koks ryškus kontrastas tarp šitų dviejų grupių Kristaus kūne!

Paulius rašė: „Mes turime šitą lobį (Kristų mumyse) žemiškuose induose“. Lobiai yra labai vertinami, saugomi, jiems suteikiama saugi vieta, ir jie mūsų gyvenimą pastato ant tikro pamato. Kiek iš tiesų yra šiandien tokių, kurie vertina Kristų mumyse kaip lobį?

Puoselėti tai, ką mes turime

Aš prisimenu, kaip Viešpats pasirodė man 2001 metų vasario mėnesį garbinimo tarnavimo metu prieš pat man išeinant kalbėti. Mano akys buvo atmerktos, bet staiga aš atsidūriau Dvasioje, ir galėjau matyti Jį taip aiškiai, kaip ir visa kita aplink mane , nors kai žiūrėjau į Jo akis, išnyko visa kita. Jis priėjo prie manęs ir pasakė:

„Matyk taip, kaip Aš matau: Žmonės bėgioja iš vieno susirinkimo į kitą, ieškodami reginių, galvodami, kad būtent TAI yra antgamtiška: bet tuo pat metu jie nepastebi antgamtinio darbo savo tarpe, netgi savo širdyse, nes pats mokinystės procesas YRA antgamtinis... Kaip buvo pradžioje, taip turi būti dabar: Aš veikiu santykiuose.“

Štai kodėl mes pavadinome mūsų tinklalapį: www.supernaturalhousechurch.org (antgamtiška namų bažnyčia) – „antgamtiška” dalis, tai nereiškia daugybę stebuklų, kuriuos matėme, kai vyksta išgydymai ir pakeičiami gyvenimai – tai mokinystės procesas, kuris yra antgamtiškas, išgydymai ir sveikatos atstatymas išplaukia kaip mokinystės rezultatas.

Štai kas pasiliko su manimi

Jo įvadiniai žodžiai pasiliko su manimi: „Matyk, ką Aš matau”. Aš supratau „Matyk, ką aš matau” kaip besitęsiantį įsakymą ir gyvenimo būdą, o ne pasiūlymą vienkartiniam aplankymui. Nuo tada mano tikslas matyti, ką Jis mato ir, kaip Jis mato. Jis sakė: „Aš darau tik tai, ką matau darant Tėvą“ (Jono 5:19) – aš taip pat noriu taip elgtis!

Apaštalų darbų knygoje jie matė gyvenimą taip, kaip jį matė Jėšua, tai reiškia jie pasirinko karalystės kultūrą, o ne imperijos kultūrą. „Matyk, ką aš matau“ visų pirma reiškia padaryti širdyje pasirinkimą matyti, ką Jėšua mato, kas yra pagrįsta apreiškimu iš Tėvo.

Kai žmogus vykdo : „Matyk, tai, ką aš matau“ - tai reiškia pasitraukia nuo institucinės bažnyčios (IB), kuri teikia asmeniui garsinį ir vaizdinį patvirtinimą. Tai reiškia apsispręsti nebūti sužavėtam „garsaus vardo“ pamokslininku, „garbinimo komanda“, „marmuro grindimis“, kavos baru hole. Tai sprendimas širdyje atmesti „Holivudinio Jėzaus“ kultūrą, kuri pakeitė santykius susirinkimais ir patepimą emocijomis.

Tai reiškia sąžiningą įvertinimą

Mes turime sąžiningai įvertinti gyvenimą ir mus supančią kultūrą, palyginti tai su Tėvo gyvenimu ir kultūra mūsų viduje. Tada mes turime elgtis pagal tai, ką mes atradome. (Mano serijos „Aš buvau sužlugdytas“ apibūdina 10 skirtumų tarp kultūros „Kristus mumyse“ ir šių dienų bažnytinės kultūros.)

Jis tas pats vakar, šiandien ir per amžius, taigi tai reiškia, kad reikia Jo ieškoti ten pat, kur Jis buvo randamas evangelijose. Taigi, „Matyk, ką aš matau“ gali būti atskleista per Jėzaus gyvenimą evangelijose.

Jis vestuvėse pavertė vandenį vynu, tada nukreipė garbę nuo savęs ir leido tai patirti šeimininkui. Jis gydė žmones ir liepė jiems niekam to nepasakoti. Jis ėjo darydamas gera. Jis sakė, kad yra romus ir nuolankios širdies, ir turime nešti vieną jungą su Juo, kad pasimokytume iš Jo.

Ar daug žmonių šiandien, ir kiek iš tikrųjų Institucinės Bažnyčios kultūra šiandien ieško romumo ir nuolankumo, siekia paduoti stiklinę vandens vaikui, aplankyti ligonį ar kalinį, rūpintis našlėmis ir našlaičiais, kurie neturi kito pajamų šaltinio? „Matyk taip kaip aš matau“. Ar galime mes padėti į šalį natūralius pojūčius ir susitelki, arba ne, geriau būti sužavėtiems ir nusižeminusiems matydami tai, ką Jis mato, ir kaip Jis mato gyvenimą?

Visa karalystė veikia...

Žmonės sakė, kad Jėšua buvo įsikūnijęs Jonas Krikštytojas arba Jeremijas. Petras matė natūraliuose įvykiuose kaip žmogus su rentgeno rega, nes jis gavo apreiškimą iš Tėvo. Dėl apreiškimo iš Tėvo mes galime matyti, kas iš tiesų vyksta, kas iš tiesų svarbu, matyti, ką Jėšua mato.

Petras sušuko: „Tu esi Kristus! Gyvojo Dievo Sūnus!” (Mato 16:17), nes Tėvas jam tai apreiškė. Jėšua tada pasakė, kad ant tos apreiškimo uolos Jis pastatys savo tikinčiųjų surinkimą, kad jie galėtų tvarkyti karalystės reikalus.

Mano draugas turėjo apreiškimą apie susitikimo su tos tautos prezidentu svarbą. Jis neleido būti apakintam prabangos prezidento kabinete, ginkluotos sargybos prie durų, aukštų pareigūnų, kurie laukė šalimais, bet šalia viso to jis matė tai, kas leido išlikti garbingam ir pagarbiam to susitikimo metu. Dėl to jis nepasinaudojo prezidentu ir nepasidalino pokalbio detalėmis dėl asmeninės naudos. Jis brangino privilegiją praleisti laiką su prezidentu.

Kai gyveni apreiškime iš Tėvo, eini kartu su Juo per gyvenimą, lieki nusižeminęs, žinai su kuo turime bendravimą, ir todėl matome taip, kaip Jis mato... ir tie kurie vaikščioja su Juo laiko tai, ką turi, kaip brangenybę moliniuose induose.

Priežastis dėl kurios dauguma surinkime naudoja Dievą pasipelnymui, žaidžia su Juo, kaip vaikai per Kristaus gimtadienį, yra ta, kad jie neturi apreiškimo iš Jo, nei apie Jį. Jie turi prirašę sąsiuvinius apie Jį, jie skaito apie Jį, bet jie Jo nepažįsta, nes pažinti Jį, tai turėti apreiškimą apie Jį, ir būti romioje baimėje, kad Dievas dabar gyvena žemiškuose induose.

Daugiau kitą savaitę....Iki tada. Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip vaikai per Kristaus Gimtadienį. 1 dalis

John Fenn, 2014 m. kovo mėn. 8 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Aš užaugau dideliame name su ilgu koridoriumi, kuris vedė į keturis miegamuosius ir vieną vonios kambarį. Kitame namo gale buvo tai, ką mes pavadintume šeimos kambariu, arba urvu (guoliu), kaip yra sakoma Teksase ir daugumoje Amerikos pietų. (Ir tarp išsibarsčiusių po JAV pietiečių bei jų palikuonių).

Šeimos kambarys buvo vieta, kur mes praleisdavome laiką su šeima žiūrėdami TV ir tiesiog būdami drauge. Tenai mama ir tėtė auštant sudėdavo Kristaus Gimtadienio (Kalėdų) dovanas 4 vaikams, kad jie surastų jas ryte. Jos buvo suvyniotos į atskirą įpakavimą, kad vaikai jų nesusimaišytų.

Tėtis turėjo vieną iš tų tuomet labai modernių, o dabar jau senovinių, namų kino kamerų su 1 metro ilgio šviesos juosta, ant kurios buvo 4 šviesos pluoštai, jie užtvindydavo kambarį kaip atominis sprogimas. Tai buvo pirmas kartas, kai aš išgirdau frazę: „Nežiūrėk į šviesą“.

Mes išsirikiuodavome koridoriaus gale kaip olimpiniai sprinteriai, kurie laukia signalo įsiveržti į šeimos kambarį ir pasiimti savo dovanas, ir mes žinojome, kad priartėjome, kai užsidegdavo tėtės šviesos, nes tada namo galas staiga tapdavo ryškesnis už vidurdienio šviesą.

Mažas varpelis ir kas vykdavo po to

Mama ir tėtė praleido savo pirmus 2 vedybinio gyvenimo metus netoli Štutgarto, Vokietijoje. Tada kiekvienas JAV vyras tarnavo 2 metus kariuomenėje, ir tai buvo jo paskyrimo vieta. Tuo metu jie aplankė Oberamagau ir nupirko Betliejaus sceną, išgraviruotą vietinių medžio meistrų su Juozapo ir Marijos, piemenų, gyvūnų, išminčių, angelų viršuje ir kūdikio Jėzaus ėdžiose figūromis.

Mama taip pat nupirko gražų porcelianinį varpelį eglutės žaisliuką, kuris paskutinis buvo kabinamas ant mūsų eglės. Mums griežtai draudė jį liesti, nes mamai varpelis buvo labai brangus. Ji tik viena turėjo teisę skambinti tuo varpeliu. Jos mintyse, kuomet ji skambindavo varpeliu tai reiškė, kad Jėzus atėjo kaip pati didžiausia Tėvo dovana žmonijai, ir Kristaus gimtadienis oficialiai prasidėdavo.

Bet jis tarnavo dvigubam tikslui; 4 mažiems vaikams laukiantiems koridoriaus gale, varpelio skambėjimas buvo tolygus startinio pistoleto šūviui bėgimo takelyje – PIRMYN! Mes lenktyniaudami bėgdavome koridoriumi, na, žinoma, jie lenktyniavo, nes būdamas vyriausias aš buvau per daug šaunus, kad rodyčiau susijaudinimą savo broliukams ir sesutei.

Tikiuosi, kai nueisiu į dangų, paprašysiu parodyti šias scenas dar kartą, ir galbūt patirsiu daugiau susijaudinimo nei greitis, kuris išvystomas bėgant koridoriumi, kurį aš prisimenu. Ir esu tikras, kad namai atrodys mažesni, negu, kaip prisimenu jie tada man atrodė.

Kai mes įsiverždavome į apšviestą šeimos kambarį, tėtis stovėdamas kampe viską filmuodavo, mama padarydavo pauzę ir atkreipdavo mūsų dėmesį į Betliejaus sceną. Betliejaus scena stovėdavo kelias savaites prieš šventes, bet be vienos detalės. Kūdikio Jėzaus ten nebuvo iki Kristaus Gimtadienio šventės, mama paaiškindavo, kad jis paslėptas nuo akių, paslėptas nuo žmonijos iki Jo gimimo.

Kalėdų rytą, prieš tai, kuomet mums būdavo leidžiama atidaryti mūsų dovanas, visas dėmesys būdavo sutelktas į mamą, kuri pristatydavo išdrožtą kūdikio Jėzaus figūrėlę, ir subtiliai ją padėdavo į ėdžiais – taip pranešdama, kad Jis jau atėjo ir tai yra priežastis kodėl mes vienas kitam dovanojame dovanas.

Pagarba, garbė, nusilenkimas

Daugelis krikščionių priima viską, kas pavadinta „Dievas daro nauja“, ir žaidžia su tuo, kaip vaikai Kristaus Gimtadienio rytą, nestabtelėdami pagerbti tai, kas mums jau yra duota. Kaip jūs matote, aš rašau apie tai, - mamos kasmetinis stabtelėjimas pagerbti Didžiąją Dovaną tebėra su manimi ir šiandien. Aš paveldėjau tą Betliejaus scenelę ir varpelį, ir tęsiu tradiciją.

Netgi, kai mes 4 maži vaikai verždavomės dovanų, mūsų tikrasis susižavėjimas buvo Tikrosios Dovanos paprastame pagerbime. Kur dabar dingo šis pamatas? Tačiau balansas tarp baimės bei pagarbos Dievui ir vaikiškam susižavėjimui dėl to, ką Jis daro, yra įmanomas, lygiai taip, kaip mes laikydavome tą varpelį prie Betliejaus scenelės, kur buvo kūdikis Jėšua ėdžiose, kaip šventenybę 4 vaikams Kristaus Gimtadienio rytą.

Kai aš studijuoju Naująjį Testamentą, ir namuose bei santykiuose praktikuojamą tikėjimą, ir palyginu tai su moderniu Instituciniu surinkimu, Dievo dalykai man verti išaukštinimo ir pagarbos, ir aš matau, kad ta pati pagarba Jam yra ir namų surinkimuose šiandien, mažų mažiausiai bent jau CWOWI. Aš galiu kalbėti tik pagal malonę duotą man, taigi aš negaliu kalbėti apie visus namų surinkimus, ir apie skirtingą, bet panašią „paprasto surinkimo“ (simple church) srovę.

Paulius rašė NEBŪKITE kaip vaikai, kurie yra nešiojami ir mėtomi „visokių mokymo vėjų“, kuriuos jie sutinka. Jis rašė apie tvarką santuokoje „dėl angelų“, kurie yra paskirti saugoti porą, ir jeigu santuoka netvarkinga, tai trukdo jų darbui. Jis rašė apie mūsų išgelbėjimo atbaigimą su baime ir drebėjimu, ir mūsų susirinkimų laikymą šventais ir daryti tai tikslingai. Nors kiti jo metu (kaip ir mūsų) naudojo Dievo Žodį apgaulingai. (Efeziečiams 4:14, 1 Korintiečiams 11:10, Filipiečiams 4:12, 2 Korintiečiams 4:2)

Susižavėjimu pagrįstas tikėjimas

Žodis „susižavėjimas“ Amerikoje pasirodė ankstyvaisiais 1800 ir reiškė „lėkštas užsiėmimas, vaikymasis“. Iki 1881 tai buvo naudojama apibūdinti naujausias madas. Tai panašu į prancūzų „fadaise“, reiškiantį „nesąmonė“ arba „lėkšta“, ir toliau lotyniškai „fatus“ – reiškiantį „kvaila“.

Šiandien susižavėjimas kreipia žmonių žvilgsnius į kažką, kas greitai išnyksta iš atminties. Daug dalykų vyko krikščioniškuose sluoksniuose, kurie skelbė, kad tai yra svarbiausia ką daro Dievas, nors, jeigu taip būtų, Viešpats turėtų dažnai keisti Savo nuomonę – po dviejų metų pakildavo naujas susižavėjimas ir buvo skelbiama, kad būtent TAI yra svarbiausia, ką daro Dievas, o ankstesnis mokymas būdavo užmirštamas.

Kai kurie žmonės taip susitelkia į susižavėjimą ir pasilieka tenai, padaro jam mažus dvasinius ir intelektinius namus savo prote ir sutelkia ten savo gyvenimą. Dažnai, vieną dieną, jie atsibunda suvokę, kad blizgučiai išnyko, ir stebisi, kur visi kiti nuėjo. Kai tai įvyksta ateina sumaištis ir iškyla klausimai, plius abejonės savimi ir jausmas, kad esi apgautas arba kažko trūksta. Jie suvokia, kad jie sudėjo savo tikėjimą asmeniu ar judėjimu, užuot tikėjus Tėvu ir Viešpačiu.

Aš nesu toks senas kaip žemė, bet pakankamai gyvenau, kad prisiminčiau, kaip suaugusieji žaidė su asmeninėmis pranašystėmis 1970-ųjų viduryje, kaip vaikai per Kristaus Gimtadienį (Kalėdas). Su pranašais, kurie linkę sėdėti svarbiausiose vietose ir duoti žmonėms išsamias pranašystes, bet retai iš tikro ką nors reiškiančias. Po 25 metų vėl asmeninė pranašystė, nauja ir moderni asmeninės pranašystės rūšis tapo naujausiu dalyku, ką Dievas atseit vėl darė, bet išnyko kaip ir 70 -aisiais metais. Nors kaip kiekvieno susižavėjimo atveju, žmonės tai išlaikė metų metais.

Ar Tėvas naudoja mūsų vaikišką nesubrendimą, kai žaidžiame su Juo, kaip su žaislu per Kristaus Gimtadienį? Taip, Jis panaudoja, Jis meistriškai panaudoja bet ką, Savo šlovės labui. Ar žmonės buvo sužeisti asmeninės pranašystės judėjimo metu? Taip jie buvo, lygiai taip, kaip blizgantis Kristaus Gimtadienio žaisliukas nukrito ir sudužo Naujųjų Metų Dieną.

Dievo dalykus naudoti tuščiai

Du pirmi įstatymai, kuriuos Dievas davė – tai, kad Jis būtų pagerbtas, tik Jis ir niekas kitas, ir netarti JO Vardo be reikalo, tuščiai. Žodis „tuščiai“ yra pavyzdžiui naudojamas, kai dirbi sunkiai ir nieko nepasieki. „Tai buvo tuščiai“. Mes taip pat naudojame apibūdinti asmenį, kuris taip susitelkęs į save, kad tampa netinkamu ir nenaudingu. Jie yra tušti, be tikslo, netinkami realiems gyvenimo dalykams. „Tušti“ reiškia be „tikslo“ be „siekinio“.

Tuščias Jo vardo panaudojimas yra pradedant nuo „O, mano Dieve!“ iki: „Šlovė Dievui“ be tikro šlovinimo, bet tik kaip tuščias šūkis. Teksase yra TV pamokslininkas, kurio lioviausi klausyti jau prieš dešimtmečius, dėl jo tuščių šūkavimų: „O mano Dieve!”, kai jis moko, mano dvasia taip nuliūsta, kad aš negaliu klausyti.

Kartais, kai aš girdžiu tikinčiuosius naudojant Jo vardą tuščiai arba žaidžiant Jo dalykais kaip vaikus su naujais žaislais per Kristaus Gimtadienį, man norisi šaukti: „Stabtelėkite prieš atidarydami Jo dovanas ir suteikite Jėzui deramą vietą!“ Kaip atsitiko, kad mes praradome pagarbą Dievui Kristaus kūne? Apie tai kitą savaitę... iki tada...laiminu.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kraujo Mėnulis pagal Bibliją. 2 dalis

John Fenn, 2014 m. vasario mėn. 28 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vyras ir žmona pietums pakvietė 2 poras, su kuriomis draugavo. Jis vėlavo grįžti iš darbo, taigi jo draugai atvyko pirma jo. Kai jis įėjo pro duris, jie visi pasisveikino, o jo žmona paklausė: „Brangusis, kaip praėjo darbo diena?“ Jis atsakė: „OK, viskas gerai, gera diena, turėjau gerus priešpiečius, prezentacija praėjo gerai, tik šiek tiek užstrigau transporto kamštyje pakeliui į namus. Viskas normaliai.“

Ir pabaigęs, jis pagalvojo, kad pasakė viską

apie tą dieną. Jis negalėjo suprasti, kodėl kam nors reikėtų daugiau informacijos, daugiau nei ta, kuria jis pasidalino. Bet jis klydo.

Jo žmonos vertinimu jis nepasakė jai nieko. Anksčiau jų santuokoje ji galbūt stebėjosi: „Kodėl jis man nekalba?“, bet bėgant metams ji suprato, kad jis neslepia informacijos, tai vyksta dėl to, kad jis yra vyras. Taigi negalima jo visiškai kaltinti.

Tai prasideda

Viena iš moterų, kuri šiek tiek žinojo apie jo darbą paklausė: „Kaip sekasi naujam pardavėjui?“ Jis atsakė: „Puikiai. Jis jaunas ir uolus, bet turi nedaug patyrimo. Šiek tiek suklydo tvarkydamas dokumentus. Aš daviau jam darbo partnerį, kuris dirba jau 15 metų, taigi šitai turėtų padėti.“

Tos žmonos vyras įsijungė į pokalbį: „Aš galvoju, kad mačiau tave per priešpiečius, kur tu valgei? Vyras atsakė: „Tu galėjai matyti mane. Aš su grupe nuėjau į meksikietišką restoraną miesto pakraštyje, jis labai geras, jie ten pateikia plonus baltus grūdų traškučius, kuriuos aš mėgstu labiau nei storus geltonus, kokius galima gauti daugumoje kitų vietų, taigi, tai buvo gerai. Mums visiems vieną kartą ten vertėtų nueiti.“

Kol visi klausinėjo detalių, jo žmona įsiterpė: „O kaip bosui patiko tavo prezentacija?“ „Iš tiesų patiko, nors Fredas metė iššūkį mano išvadoms, bet jam reikėjo tik paaiškinti. Visi sutiko, kad aš gerai padirbėjau, ir jie kitą savaitę tai aptars taryboje.“

Tuo metu kitas vyras uždavė klausimą visiems: „Ar kas nors iš jūsų šį vakarą matė auto avariją?“ Tada šeimininko žmona atsigręžė į vyrą ir paklausė, ar ta avarija sukėlė transporto kamštį, kurį anksčiau paminėjo jos vyras?“

„Taip, aš mačiau tai. Avarija įvyko statybvietėje, kur 2 juostos susilieja į vieną, nedidelis incidentas, niekas nenukentėjo, bet tai užtvėrė eismą, ir dėl to policijai buvo sunku privažiuoti iki įvykio vietos.“

Ir pagaliau jo žmona pajuto, kad ji sužinojo apie jo dieną. Jis galvojo, kad apšviestas prožektorių lempos, tik atsakinėjo į klausimus smalsiai detektyvų komandai, kuriai rūpėjo kiekviena jo gyvenimo detalė.

Atsisakymas: Vardai nepaminėti, kad būtų apsaugotas privatumas. Bet tai būdinga kiekvienam vyrui. Šis pasakojimas nėra kiekvienos santuokos stereotipas, bet jei esi vyras ir turi „informacijos nutylėjimo sindromą“, prašau kreipkis į „Vyrų maldą“‚ kaip matome „Red Green“ TV laidoje: „Aš esu vyras, bet jei reikia, manau, kad galiu keistis.“

Vienas pokalbis

Vyras įėjo pro duris ir pasakė pagrindines savo dienos temas, bet jo draugai pokalbyje sužinojo daugiau detalių, baigiant detalėmis apie auto įvykį dienos pabaigoje.

Tačiau tos papildomos detalės visos buvo vieno pokalbio dalis, kuris prasidėjo neaiškiais kontūrais ir baigėsi mažomis detalėmis. Jei jūs vėliau apžvelgdami paskaitytumėte pokalbio transkripciją, ir išimtume vieną pasikeitimą mintimis iš pokalbio, galėtumėte susidaryti neteisingą vaizdą apie jo dieną. Tą dieną buvo daugiau nei traškučiai ir salsa. Nesusitelkime į traškučius ir salsą.

Dabar pagalvokime apie tai, kaip tai susiję su skirtingomis pranašystėmis apie kruvino mėnulio paminėjimą įvairiose Biblijos vietose. Jie yra vieno pokalbio dalimi.

Pirmyn

Joelio pranašystė 850 BC (prieš Kristų) apie tamsią saulę/mėnulį dalis to paties pokalbio, kaip ir Jėzaus pranašystė Mato 24 skyriuje – pranašystė apie tamsią saulę/mėnulį, kaip Petras citavo Joelį Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje apie tamsią saulę/mėnulį, kaip Jonas papasakojo apie savo regėjimą 100 metų po Kristaus apie ateinantį Jėzaus sugrįžimą ir mėnulio/saulės užtemimą. Visa tai panašu į vieną ir tą patį pokalbį tarp žmonos, vyro ir jų svečių, kurį anksčiau skaitėte.

Mes darome klaidą, kai žiūrime į pranašystę laike, panašiai kaip išdėstydami ją išilgai geležinkelio bėgių, pradėdami iš kairės ir eidami į dešinę, suskirstydami į segmentus pagal kultūrą ir laiką. bet AŠ ESU yra visada esantis, taigi laikas ir kultūra atmetama ir lieka tik tai, ką sako Dvasia. Visa tai vienas pokalbis įkvėptas Šventosios Dvasios.

Prieš kažkiek tai metų Tėvas man kai ką pasakė, kas padėjo man tai suprasti: Jis pasakė, galvoti apie (Jį) ir visas pranašystes šia tema taip, lyg jos būtų sudėtos ant stalo, o tu žiūri žemyn iš viršaus į stalo viršų. Jos visos yra ant to pačio stalo. Tu gali judėti nepriklausomai nuo Joelio iki Jėzaus, Petro, Jono per 950 istorijos metų, nes tu esi virš stalo – virš laiko. Toks yra AŠ ESU. Ne laiko tėkmėje, kaip žmogus, bet virš laiko, kaip AŠ ESU. Iš šitos perspektyvos tu gali matyti visas paranašystes (ir iš esmės Žodį) jos yra dalis to paties pokalbio.

Šitos pranašystės nėra atskirtos 950 metų kaip tai atrodo natūraliai. Realybėje jos visos stovi viena prie kitos ant to paties stalo, visos sako, ką Šventoji Dvasia joms liepė, visos yra iš to paties pokalbio apie ženklus, kurie lydi Kristaus sugrįžimą.

Taigi, mano palyginime apie Jėzų Evangelijose yra...

Padėkime į šoną mano pajuokavimą apie vyrų ir moterų skirtumus. Mano palyginime Jėšua yra tas vyras, kuris įeina pro duris ir pradžioje pateikia tik pagrindinį dienos eskizą – Jėzaus pranašystė apie paskutines dienas Mato 24 skyriuje yra tie pagrindiniai, bendri bruožai.

„Po tų dienų suspaudimų saulė patamsės ir mėnulis nešvies; žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus jėgos bus sudrebintos. Ir tada pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas danguje, ir visos žemės giminės gedės...“

Bet daugiau detalių šiai pokalbio daliai ateina iš Joelio 2 skyriaus:

„Trimituokite Sione, skelbkite pavojų mano šventajame kalne. Tedreba krašto gyventojai, nes ateina Viešpaties diena, nes ji arti. Tamsi, niūri ir debesuota diena. Kaip ryto migla apgaubia kalnų viršūnes… Prieš juos drebės žemė ir svyruos dangus, saulė ir mėnulis aptems, žvaigždės nebespindės… Saulė pavirs tamsa ir mėnulis – krauju, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai…“

O Petras per sekmines Apaštalų darbų 2 skyriuje pakartoja kai kurias Joelio pranašystės dalis, bet supranta šias dalis iš kitos perspektyvos:

„...Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų. Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis – krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai. Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“

Vis dar tame pačiame pokalbyje, Jonas Apreiškimo kygos 6 skyriuje mato skirtingas detales:

„Aš mačiau, kai Jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Ir štai kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, mėnulis tapo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum stipraus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius. Dangus nutolo tarsi suvyniojamas knygos rietimas, ir kiekvienas kalnas ir sala buvo išjudinti iš savo vietų.“

„Ir tada žemės karaliai, didžiūnai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir visi laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų. Jie šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi Jo rūstybės diena, ir kas gali prieš Jį išstovėti?!

Išvados: Mes galime matyti, kad saulės/mėnulio apibūdinimas, apie ką kalbėjo Jėšua, Petras, Jonas, yra keturios vieno pokalbio dalys. Tai pasirodys Jo sugrįžimo metu, kuris bus po Antikristo pasirodymo šventykloje Jeruzalėje, kaip mūsų Uola padedėjo kontekstinį pokalbio pamatą.

Jeigu jūs norite paskaityti knygą, kur pateiktas geras švenčių dienų tyrimas ir kaip istoriniai įvykiai sutampa istorijos bėgyje, aš rekomenduoju vėlesnę Grant Jeffrey knygą: „Pasimatymas su Likimu“. Jei jūs norite žinoti daugiau, kaip su Kristaus grįžimu yra susieti šeštas anspaudas, šeštas trimitas ir šeštas indas, ir apie kitus anspaudus, trimitus ir indus, aš siūlau savo serijas apie Apreiškimo knygą.

Tik perspėju nesiginčykime dėl traškučių ir salsos, ten vyksta platesnis pokalbis.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu