John Fenn, 2014 m. kovo mėn. 8 d.,
Sveikinu
visus,
Aš
užaugau dideliame name su ilgu koridoriumi, kuris vedė į keturis miegamuosius
ir vieną vonios kambarį. Kitame namo gale buvo tai, ką mes pavadintume šeimos
kambariu, arba urvu (guoliu), kaip yra sakoma Teksase ir daugumoje Amerikos
pietų. (Ir tarp išsibarsčiusių po JAV pietiečių bei jų palikuonių).
Šeimos
kambarys buvo vieta, kur mes praleisdavome laiką su šeima žiūrėdami TV ir
tiesiog būdami drauge. Tenai mama ir tėtė auštant sudėdavo Kristaus Gimtadienio
(Kalėdų) dovanas 4 vaikams, kad jie surastų jas ryte. Jos buvo suvyniotos į
atskirą įpakavimą, kad vaikai jų nesusimaišytų.
Tėtis
turėjo vieną iš tų tuomet labai modernių, o dabar jau senovinių, namų kino
kamerų su 1 metro ilgio šviesos juosta, ant kurios buvo 4 šviesos pluoštai, jie
užtvindydavo kambarį kaip atominis sprogimas. Tai buvo pirmas kartas, kai aš išgirdau
frazę: „Nežiūrėk į šviesą“.
Mes
išsirikiuodavome koridoriaus gale kaip olimpiniai sprinteriai, kurie laukia
signalo įsiveržti į šeimos kambarį ir pasiimti savo dovanas, ir mes žinojome, kad
priartėjome, kai užsidegdavo tėtės šviesos, nes tada namo galas staiga tapdavo
ryškesnis už vidurdienio šviesą.
Mažas varpelis ir
kas vykdavo po to
Mama
ir tėtė praleido savo pirmus 2 vedybinio gyvenimo metus netoli Štutgarto,
Vokietijoje. Tada kiekvienas JAV vyras tarnavo 2 metus kariuomenėje, ir tai
buvo jo paskyrimo vieta. Tuo metu jie aplankė Oberamagau ir nupirko Betliejaus sceną,
išgraviruotą vietinių medžio meistrų su Juozapo ir Marijos, piemenų, gyvūnų, išminčių,
angelų viršuje ir kūdikio Jėzaus ėdžiose figūromis.
Mama
taip pat nupirko gražų porcelianinį varpelį eglutės žaisliuką, kuris paskutinis
buvo kabinamas ant mūsų eglės. Mums griežtai draudė jį liesti, nes mamai
varpelis buvo labai brangus. Ji tik viena turėjo teisę skambinti tuo varpeliu.
Jos mintyse, kuomet ji skambindavo varpeliu tai reiškė, kad Jėzus atėjo kaip
pati didžiausia Tėvo dovana žmonijai, ir Kristaus gimtadienis oficialiai
prasidėdavo.
Bet
jis tarnavo dvigubam tikslui; 4 mažiems vaikams laukiantiems koridoriaus gale,
varpelio skambėjimas buvo tolygus startinio pistoleto šūviui bėgimo takelyje – PIRMYN!
Mes lenktyniaudami bėgdavome koridoriumi, na, žinoma, jie lenktyniavo, nes būdamas
vyriausias aš buvau per daug šaunus, kad rodyčiau susijaudinimą savo broliukams
ir sesutei.
Tikiuosi,
kai nueisiu į dangų, paprašysiu parodyti šias scenas dar kartą, ir galbūt patirsiu
daugiau susijaudinimo nei greitis, kuris išvystomas bėgant koridoriumi, kurį aš
prisimenu. Ir esu tikras, kad namai atrodys mažesni, negu, kaip prisimenu jie
tada man atrodė.
Kai
mes įsiverždavome į apšviestą šeimos kambarį, tėtis stovėdamas kampe viską
filmuodavo, mama padarydavo pauzę ir atkreipdavo mūsų dėmesį į Betliejaus sceną.
Betliejaus scena stovėdavo kelias savaites prieš šventes, bet be vienos
detalės. Kūdikio Jėzaus ten nebuvo iki Kristaus Gimtadienio šventės, mama
paaiškindavo, kad jis paslėptas nuo akių, paslėptas nuo žmonijos iki Jo gimimo.
Kalėdų
rytą, prieš tai, kuomet mums būdavo leidžiama atidaryti mūsų dovanas, visas
dėmesys būdavo sutelktas į mamą, kuri pristatydavo išdrožtą kūdikio Jėzaus
figūrėlę, ir subtiliai ją padėdavo į ėdžiais – taip pranešdama, kad Jis jau
atėjo ir tai yra priežastis kodėl mes vienas kitam dovanojame dovanas.
Pagarba, garbė,
nusilenkimas
Daugelis
krikščionių priima viską, kas pavadinta „Dievas daro nauja“, ir žaidžia su tuo,
kaip vaikai Kristaus Gimtadienio rytą, nestabtelėdami pagerbti tai, kas mums
jau yra duota. Kaip jūs matote, aš rašau apie tai, - mamos kasmetinis stabtelėjimas
pagerbti Didžiąją Dovaną tebėra su manimi ir šiandien. Aš paveldėjau tą
Betliejaus scenelę ir varpelį, ir tęsiu tradiciją.
Netgi,
kai mes 4 maži vaikai verždavomės dovanų, mūsų tikrasis susižavėjimas buvo
Tikrosios Dovanos paprastame pagerbime. Kur dabar dingo šis pamatas? Tačiau balansas
tarp baimės bei pagarbos Dievui ir vaikiškam
susižavėjimui dėl to, ką Jis daro, yra
įmanomas, lygiai taip, kaip mes laikydavome tą varpelį prie Betliejaus
scenelės, kur buvo kūdikis Jėšua ėdžiose, kaip šventenybę 4 vaikams Kristaus
Gimtadienio rytą.
Kai
aš studijuoju Naująjį Testamentą, ir namuose bei santykiuose praktikuojamą
tikėjimą, ir palyginu tai su moderniu Instituciniu surinkimu, Dievo dalykai man
verti išaukštinimo ir pagarbos, ir aš matau, kad ta pati pagarba Jam yra ir namų
surinkimuose šiandien, mažų mažiausiai bent jau CWOWI. Aš galiu kalbėti tik
pagal malonę duotą man, taigi aš negaliu kalbėti apie visus namų surinkimus, ir
apie skirtingą, bet panašią „paprasto surinkimo“ (simple church) srovę.
Paulius
rašė NEBŪKITE kaip vaikai, kurie yra nešiojami ir mėtomi „visokių mokymo vėjų“,
kuriuos jie sutinka. Jis rašė apie tvarką santuokoje „dėl angelų“, kurie yra
paskirti saugoti porą, ir jeigu santuoka netvarkinga, tai trukdo jų darbui. Jis
rašė apie mūsų išgelbėjimo atbaigimą su baime ir drebėjimu, ir mūsų susirinkimų
laikymą šventais ir daryti tai tikslingai. Nors kiti jo metu (kaip ir mūsų)
naudojo Dievo Žodį apgaulingai. (Efeziečiams 4:14, 1 Korintiečiams 11:10, Filipiečiams
4:12, 2 Korintiečiams 4:2)
Susižavėjimu pagrįstas
tikėjimas
Žodis
„susižavėjimas“ Amerikoje pasirodė ankstyvaisiais 1800 ir reiškė „lėkštas
užsiėmimas, vaikymasis“. Iki 1881 tai buvo naudojama apibūdinti naujausias
madas. Tai panašu į prancūzų „fadaise“, reiškiantį „nesąmonė“ arba „lėkšta“, ir
toliau lotyniškai „fatus“ – reiškiantį „kvaila“.
Šiandien
susižavėjimas kreipia žmonių žvilgsnius į kažką, kas greitai išnyksta iš
atminties. Daug dalykų vyko krikščioniškuose sluoksniuose, kurie skelbė, kad
tai yra svarbiausia ką daro Dievas, nors, jeigu taip būtų, Viešpats turėtų
dažnai keisti Savo nuomonę – po dviejų metų pakildavo naujas susižavėjimas ir
buvo skelbiama, kad būtent TAI yra svarbiausia, ką daro Dievas, o ankstesnis
mokymas būdavo užmirštamas.
Kai
kurie žmonės taip susitelkia į susižavėjimą ir pasilieka tenai, padaro jam mažus
dvasinius ir intelektinius namus savo prote ir sutelkia ten savo gyvenimą.
Dažnai, vieną dieną, jie atsibunda suvokę, kad blizgučiai išnyko, ir stebisi,
kur visi kiti nuėjo. Kai tai įvyksta ateina sumaištis ir iškyla klausimai,
plius abejonės savimi ir jausmas, kad esi apgautas arba kažko trūksta. Jie
suvokia, kad jie sudėjo savo tikėjimą asmeniu ar judėjimu, užuot tikėjus Tėvu
ir Viešpačiu.
Aš
nesu toks senas kaip žemė, bet pakankamai gyvenau, kad prisiminčiau, kaip
suaugusieji žaidė su asmeninėmis pranašystėmis 1970-ųjų viduryje, kaip vaikai
per Kristaus Gimtadienį (Kalėdas). Su pranašais, kurie linkę sėdėti svarbiausiose
vietose ir duoti žmonėms išsamias pranašystes, bet retai iš tikro ką nors reiškiančias.
Po 25 metų vėl asmeninė pranašystė, nauja ir moderni asmeninės pranašystės
rūšis tapo naujausiu dalyku, ką Dievas atseit vėl darė, bet išnyko kaip ir 70 -aisiais
metais. Nors kaip kiekvieno susižavėjimo atveju, žmonės tai išlaikė metų
metais.
Ar
Tėvas naudoja mūsų vaikišką nesubrendimą, kai žaidžiame su Juo, kaip su žaislu
per Kristaus Gimtadienį? Taip, Jis panaudoja, Jis meistriškai panaudoja bet ką,
Savo šlovės labui. Ar žmonės buvo sužeisti asmeninės pranašystės judėjimo metu?
Taip jie buvo, lygiai taip, kaip blizgantis Kristaus Gimtadienio žaisliukas
nukrito ir sudužo Naujųjų Metų Dieną.
Dievo dalykus
naudoti tuščiai
Du
pirmi įstatymai, kuriuos Dievas davė – tai, kad Jis būtų pagerbtas, tik Jis ir
niekas kitas, ir netarti JO Vardo be reikalo, tuščiai. Žodis „tuščiai“ yra
pavyzdžiui naudojamas, kai dirbi sunkiai ir nieko nepasieki. „Tai buvo tuščiai“.
Mes taip pat naudojame apibūdinti asmenį, kuris taip susitelkęs į save, kad
tampa netinkamu ir nenaudingu. Jie yra tušti, be tikslo, netinkami realiems
gyvenimo dalykams. „Tušti“ reiškia be „tikslo“ be „siekinio“.
Tuščias
Jo vardo panaudojimas yra pradedant nuo „O, mano Dieve!“ iki: „Šlovė Dievui“ be
tikro šlovinimo, bet tik kaip tuščias šūkis. Teksase yra TV pamokslininkas,
kurio lioviausi klausyti jau prieš dešimtmečius, dėl jo tuščių šūkavimų: „O
mano Dieve!”, kai jis moko, mano dvasia taip nuliūsta, kad aš negaliu klausyti.
Kartais,
kai aš girdžiu tikinčiuosius naudojant Jo vardą tuščiai arba žaidžiant Jo
dalykais kaip vaikus su naujais žaislais per Kristaus Gimtadienį, man norisi
šaukti: „Stabtelėkite prieš atidarydami Jo dovanas ir suteikite Jėzui deramą
vietą!“ Kaip atsitiko, kad mes praradome pagarbą Dievui Kristaus kūne? Apie tai
kitą savaitę... iki tada...laiminu.
Laiminu visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.