Sveiki,
Mes
pabaigėme kalbėdami apie Korinto alternatyvų iškrypusį gyvenimo būdą, pasiekėme
tai, kad sutikę Jėzų, jie buvo Dievo nuplauti, atskirti ir išteisinti, ir
dabar, palikdami viską kas buvo jų praeityje, jie turėjo pradėti mąstyti
naujai. Tas būdas, kaip jie buvo emocionaliai išgydyti, tinka ir mums šiandien.
Džono istorija
Romiečiams
12:3 Paulius sako: „Aš kalbu pagal man suteiktą malonę“. Jis negalėjo kalbėti
pagal malonę suteiktą Petrui, bet tiktai jam. Mano pasakojimas yra dalis man
suteiktos malonės. Štai mano istorija apie emocinį arba „vidinį išgydymą”: mano
tėtis 1969 metų vasario mėnesį paliko mus 4 vaikus (man buvo 11 metų, o kitiems:
9, 7, 5). Jis pasakė: „Aš išsiskiriu su jūsų mama, ir išsiskiriu su jumis,
vaikai. Daugiau nebus žaidimų su kamuoliu, gimimo dienų, švenčių, Kristaus
Gimtadienio šventimo, ir atostogų...“ gyvenimas su juo buvo emocinė skalbimo
mašina. Kad jums būtų aiškiau, pasakysiu, kad buvo jo 35 gimtadienis; taigi šventimų
buvo. Ar ne? Jis norėjo pradėti savo 36-uosius metus švariu puslapiu, be
šeimos.
Ankstesniais
metais, prieš jam mus paliekant, vienas brolis reguliariai turėjo matomas
mėlynes žemiau nugaros, rėžius ir žymes nuo diržo (dėl kažkokios priežasties aš
turėjau seną kraujosruvą ant savo užpakalio), ir mes visi augome emocionaliai
sužeisti. Pietų metas buvo lyg pas Von Trapp‘us prieš tai, kai atsirado Marija
„Muzikos garsuose“: sėdėti tiesiai, kalbėti jei liepia, pateikti kasdieninį
raportą apie mokyklą ir panašiai.
Tėtės
tėtis buvo alkoholikas, kuris nusižudė, ir siautėdavo, kai gerdavo. Jis kelis
kartus bandė žudytis, kol galiausiai jam tai pavyko. Tą vasarą, kai man buvo 7
metai, aš prisimenu klausiau tėvuko, kaip mes jį vadindavome, kodėl ant jo
abiejų riešų randai, ir jis pasakė, kad jis susižeidė parduotuvėje. Po metų, aš
sužinojau, kad jis persipjovė savo riešus, bet buvo surastas. Jam galiausiai
pavyko rasti paslėptą pistoletą, kurį mano tėtis atėmė iš jo per paskutinį
bandymą, ir jis atėmė sau gyvenimą 1965 spalį, kai aš buvau 7½ metų amžiaus.
Aš
prisimenu tą dieną aiškiai: mano tėtei paskambino telefonu senelė; senelis buvo
girtas ir turėjo ginklą. Aš mačiau, kaip mano tėtis kažko kruopščiai ieškojo
stalčiuose savo spintoje ir sakė: „Jo nėra. Jis turbūt čia ieškojo ir jį rado
sekmadienį, kai mes buvome išvykę pietų“. Kitas dalykas, kurį aš žinau, tėtis išbėgo
iš namų, pasakęs senelei, kad ji nedelsiant bėgtų taip pat, bet tą vakarą, jau
buvo per vėlu – tėvukas buvo miręs nuo šautinės žaizdos, kurią pats sau padarė.
Jis taip pat nužudė savo augintinį šunį, ir aš tikras, kad būtų nužudęs senelę,
jeigu ji nebūtų paklausiusi ir tučtuojau nepalikusi namų.
Greitai pirmyn
Tai
tik kelios detalės – Tėtis taip pat nušovė kaimynų katiną su šautuvu, nes jis
(ir vėl) buvo mūsų smėlio dėžėje, tėtis per prievartą ištraukė mane iš lovos
viduryje nakties daryti darbo už nežymius prasižengimus – aš neišnešiau
šiukšlių prieš eidamas miegoti – ir taip toliau.
Taigi,
jums dabar aiškiau. Kai jis paliko mus, man buvo 11½ ir aš jaučiau, ir žinau, jog
mes visi panašiai manėme, kad jeigu mes nebūtume gimę, mama ir tėtis tebebūtų
kartu. Tėtis prisidėjo prie idėjos ir buvo iš dalies dėl to kaltas, kai jis
pasakė, jog jis palieka mus ir todėl, kad mes ne visada pribėgdavome pasveikinti
jį su entuziazmu, kai jis įžengdavo pro duris, po sunkios darbo dienos – tiesiog
tai, ką kiekvienas vaikas nori išgirsti iš savo tėčio.
Taigi,
kai man buvo 16 metų ir mano draugė Janny atvedė mane pas Viešpatį, aš ieškojau
tėtės. Bet tiesa buvo tokia, kad aš delsiau pažinti Jėzų, nes nemaniau, kad Jis
manęs norėtų. Mano savęs vertinimas buvo „žemesnis už gyvatės pilvą”, taigi kodėl
Dievas turėtų manęs norėti? Ką jam veikti su mano gyvenimu? Janny turėjo
nuolatos mane drąsinti, kad Jis tikrai manęs nori, ir kad Jis kažką gali
padaryti mano gyvenime.
Aš
buvau abejingas ir nesirūpinau savo gyvenimu: buvau išmestas iš skautų, iškritau
iš pirmo kurso algebros semestro, mečiau boulingo lygą, plaukimą, nardymo
pamokas, skraidymo pamokas - visi tie „dalykai“ buvo tik tam, kad būčiau
užsiėmęs - bet viduje, man tiesiog niekas gyvenime nerūpėjo, kol Janny man
nepapasakojo apie Dievą.
Troškimas
tėčio mane išsekino, suvokiau, kad jeigu Jėšua pasakys paskutinį žodį, tai bus
verta Jam tarnauti – taigi aš paprašiau Jo paimti mano gyvenimą, jeigu tik Jis
tikrai to nori, aš pažinau Tėvą ir niekada nesigręžiojau atgal.
Išgydymas,
atleidimas, mūšis dėl proto
Mano
tėtis sutiko kitą moterį, kuri turėjo 2 savo vaikus, ir pažadėjo išauginti tuos
vaikus kaip savo, visiškai atstumdamas savuosius. Tėtis jiems pastatė gražų
namą su dengtu baseinu 20 minučių kelio atstumu nuo mūsų tame pačiame mieste, o
tuo metu mano mama grįžo atgal užbaigti mokyklos vakarais ir dar dirbo namuose
buhaltere.
Jo
naujas gyvenimas reiškė: jokių ryšių su 4 vaikais. Tuo metu aš galėjau
vairuoti, susitikimai su tėčiu buvo jo ofise, įeinant per užpakalines duris,
prasidėdavo ir baigdavosi tokiais žodžiais: „Prisimink, _____ niekas apie tai
neturi sužinoti. Jei ji paklaus, aš turėsiu tai paneigti, ir tu turėsi taip pat“.
Tada buvo 1974-77 metai. Tai tęsėsi iki 1996, kai tėtis ir ji parašė, kad ji
dabar žino apie mūsų slaptus susitikimus ir bendravimą.
Netgi
per mūsų medaus mėnesį, kuriam tėtis buvo toks geras, kad paskolino man ir
Barbarai vieną savo butą pietų Floridoje 2 savaitėms, tai buvo susitarimas tarp
jo ir manęs. Kai aš nuėjau į buto raštinę raktų, ponia, kuri valė pirmą kartą
išgirdo, kad aš pirmagimis sūnus John Jr., iš keturių, ji nieko apie mus
nežinojo, nebuvo girdėjusi apie jo pirmą santuoką, ir nieko daugiau, nors ji
artimai jį pažinojo ir dirbo kartu virš 10 metų.
Aš
pakviečiau Jėzų būti mano Viešpačiu, kai man buvo 16 metų, ir kitus sekančius 2
metus Tėvas stengėsi atstatyti mano emocijas. Netgi tada, kai man buvo 18 metų,
išvykoje kartu su dviem draugais, kurioje mes iš naujo pašventėme savo
gyvenimus Dievui, aš sakiau, kaip aš noriu tarnauti Jam, bet žinojau, kad nesu
geras ir maniau, kad Jam niekada manęs nereikės.
Tai
buvo, kai grojo Nancy Honeytree albumas, paskutinę dainą antroje pusėje „Aš esu
tavo tarnas” (giesmės autorius Larry Norman), tada Jėšua prasiveržė pro mano
skausmą sakydamas: „John Aš myliu tave!“ Aš buvau apstulbęs, ir pasakiau: „Aš
taip pat myliu Tave, Viešpatie.“ Jis pasakė: „Atsiversk Jono 14:27“, aš
paklausiau: „Dabar, Viešpatie?“ Ir jis atsakė: „Taip, dabar“. „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip
pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“.
Apreiškimas
Tuo
momentu aš žinojau, kad Jis priėmė mane ir mano troškimą tarnauti Jam, ir savo
krauju Jis padarė mane pakankamai geru, kad galėtų naudoti – taip, kaip ir
visus kitus. Aš 2 metus praleidau skausme dėl blogo savęs vertinimo,
mąstydamas: ar Tėvas ir Jėšua tikrai nori manęs ar ne, todėl tas apreiškimas
išgydė tą blogą savęs vertinimą, ir pradėjo mane vesti keliu mąstant taip, kaip
apie mane mąsto Tėvas ir Jėšua. Nuo šio momento aš konfrontuodavau kiekvieną
negatyvią mintį apie save su tuo, ką Dievas mąsto apie mane.
Štai
taip gali būti išgydytos ir tavo emocijos; po apreiškimo sekė disciplina,
konfrontuoti kiekvieną mintį prieštaraujančią tam, ką sako Dievas apie mane
tuo, ką Jis iš tiesų sako apie mane. Tuo pačiu būdu šėtonas gundė Jėzų paversti
akmenis duona, bet buvo sutiktas su tuo, ką Dievas sakė, taigi aš taip pat
turėjau sutikti kiekvieną mintį apie tai, koks aš nesu pakankamai geras su tuo,
ką Dievas sako apie mane.
Atleidimas yra
apsisprendimas, o ne emocija ar jausmas
Aš
nusprendžiau atleisti savo tėčiui dar tada, kai man buvo 16 metų, kai vyko tie
slapti susitikimai ir buvo laužomi susitarimai, suvokdamas, kad kuomet Jėšua
pasakė: „Kai eini melstis, atleisk“ (Morkaus 11:25), Jis padarė tai sprendimu,
o ne emocija.
Mano
jausmai dar tebebuvo švieži dėl savo tėčio, ir tokie pasiliko kitus 10 metų,
bet aš nuolatos kartojau savo apsisprendimą jam atleisti. Nors 10 metų mano
emocijos nesusiderino su mano sprendimu.
Prisiminimai
užplūsdavo mano emocijas gyvais vaizdais ir pilnais Dolby Surround garsais dideliame
ekrane, jie vis iš naujo ir iš naujo kartodavosi, kol mane išsekindavo.
Kiekvienas prisiminimas turėjo būti konfrontuojamas, dažnai kalbant garsiai pačiam
sau: „Ne, aš atleidau už tai“, bet paprastai pasakydavau, kai jau prisimindavau
savo prote tai vėl ir vėl. Kartais: „Ne, aš atleidau tai, būdavo daugiau kaip
įprotis, o ne jausmas, kurį jaučiau tuo momentu, ir tada aš pykdavau ant bet
ko, kas mane erzindavo: laiškas nuo mano brolio, pokalbis, kuris pažadino
prisiminimus, bet tai buvo sprendimas, kurį aš padariau, ir aš žinojau, kad
galiausiai mano jausmai susiderins su tuo sprendimu.
Tėvas
tikrai sužadino dalykus manyje, kai mums gimė 3 sūnūs. Taip Dieve, ne velniau,
nes prisiminimai nebuvo velnias, jie buvo tik istorija. Dievas iškeldavo
juos į paviršių, kaip nuosėdas puode tirpstant auksui, kurias reikėjo
nugriebti. Kai asmens dvasia yra perkurta Šventąja Dvasia, Dievo gyvenimas
bando plaukti į mūsų protus, ir tas gyvenimas apšviečia visas tamsias vietas (Filipiečiams
1:6)
Emocinis
išgydymas, tai leidimas Dievui šviesti Savo šviesa, ir parodyti mūsų asmeninę
istoriją taip, kaip ji matoma Jo akimis, ir grąžinti ją mums. Mes matome
įvykius taip, kaip mato Jis. Jis nenusisuka nuo baisios tiesos, bet Jo
perspektyva atneša išgydymą, palikdama daugumą emocijų nepaliestų, tik
pašalindama skriaudą ir skausmą.
Aš
vis galvodavau apie tai, ką jis padarė, ir supykdavau vėl ir vėl. Bet galiausiai
tai atvedė iki 2 dalykų: 1 tai buvo santykiai su juo, kurie buvo prarasti; ir 2
viso to neteisingumas. Neteisingumas mane tiesiog siutino, santykių praradimas
mane padarė piktu ir intravertišku. Aš jaučiausi apvogtas ir šiek tiek
gailėjausi savęs, aš norėjau suprasti, kodėl mano tėtis nenorėjo bendrauti su
manimi, tai buvo taip neteisinga.
Tėvas
švelniai vedė mane per 10 metų į tą vietą, kur aš supratau, kad aš niekada
neatgausiu tų paauglystės metų, kurių niekada neturėjau su savo tėčiu, ir aš buvau
ramus atiduodamas tuos metus Tėvui. Jūs galite galvoti aš turėčiau būti patenkintas
atsikratęs savo tėčio, bet tiesa tokia, kad daug gero patyriau su juo, jis daug
ko mane išmokė, ir aš norėjau, kad sugrįžtų tie geri laikai.
Vieną
dieną 1984 ar 85 aš aiškiai išgirdau Tėvą sakant: „Paskambink savo tėčiui ir
paprašyk, kad jis tau atleistų“. Aš buvau daugiau nei piktas – „MAN reikia
atsiprašyti JO? Ar tu neišprotėjai, Tėve? Jis turėtų man paskambinti!“ „Paskambink
savo tėčiui ir paprašyk, kad jis tau atleistų“ toks buvo Jo atsakymas.
Aš
paklusau... čia tas pokalbis, kiek tik aš galiu prisiminti: „Labas tėte, tai
John. Kaip tu laikaisi?“ „Labai gerai“- atsakė kaip verslo pokalbyje. „Aš noriu
kai ko tavęs paprašyti. Ar tu gali man atleisti už viską, ką aš pasakiau ar
padariau, kas galbūt galėjo tave įskaudinti?“ ...tyla... „Tėte, ar atleidi? „Labai
gerai“. „OK tėte, nieko daugiau aš nenorėjau, kaip ___? Ar jums viskas gerai?“ „Mums
viskas gerai“. „OK... ačiū, tai viska ko norėjau. Linksmų Kalėdų“
Tai
mane išlaisvino, niekada nuo tada nekovojau su pykčiu dėl neteisingumo, dėl
kurio buvau sužeistas... Prisiminimai liko, bet skausmas išėjo. Prisiminimai
yra, bet pykčio neliko – nėra liūdesio dėl to praradimo. Taip. Net šiandien
norėčiau, kad jis savo iniciatyva man paskambintų arba parašytų e-laišką. Turiu
viltį, kad gal savo mirties patale, jei jau ne anksčiau, jis ateis pas Viešpatį
ir/arba aš galėsiu ir vėl jį pamatyti. Taip, su visomis emocijomis kurios tai
lydės.
Bet
Tėvas tapo mano draugu, ir padarė mane geru vyru ir tėvu. Dar daugiau, aš turiu,
gavau ir tebegaunu nuostabius apreiškimus iš Tėvo ir Jo srities, ir vaikščioju
tame intymume su Juo. Tai, ką aš praradau žemėje, buvo su kaupu užpildyta mano
dangiško Tėvo, nors man vis dar trūksta mano žemiško tėvo, bet jau nejaučiu
skausmo susieto su prisiminimais.
Aš
išgijau, kai atlikau sunkų darbą daugelį metų konfrontuodamas kiekvieną emociją
ir prisiminimą, kuri nesutapo su tuo, ką Tėvas sako apie mane, ar mano
situaciją, ar bet kurį asmenį gyvenimo kelyje. Bet be dvejonės aš laisvai
pripažįstu, kad tai Tėvas dirbo su mano emocijomis, sužadindamas dalykus su
tikslu, kad būčiau išgydytas, ir tada sutikdavo mane su supratimu, ir kantrybe,
taigi visa garbė Jam, ir visa tai priskiriama Jam.
Pasilikite su mumis,
bus 3 dalis. Tokios mintys šią savaitę.
Laiminu visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.