Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Vidinis išgydymas? 2 dalis


John Fenn, 2008 m. rugpjūčio mėn. 23 d.,

Sveiki,
Mes pabaigėme kalbėdami apie Korinto alternatyvų iškrypusį gyvenimo būdą, pasiekėme tai, kad sutikę Jėzų, jie buvo Dievo nuplauti, atskirti ir išteisinti, ir dabar, palikdami viską kas buvo jų praeityje, jie turėjo pradėti mąstyti naujai. Tas būdas, kaip jie buvo emocionaliai išgydyti, tinka ir mums šiandien.

Džono istorija
Romiečiams 12:3 Paulius sako: „Aš kalbu pagal man suteiktą malonę“. Jis negalėjo kalbėti pagal malonę suteiktą Petrui, bet tiktai jam. Mano pasakojimas yra dalis man suteiktos malonės. Štai mano istorija apie emocinį arba „vidinį išgydymą”: mano tėtis 1969 metų vasario mėnesį paliko mus 4 vaikus (man buvo 11 metų, o kitiems: 9, 7, 5). Jis pasakė: „Aš išsiskiriu su jūsų mama, ir išsiskiriu su jumis, vaikai. Daugiau nebus žaidimų su kamuoliu, gimimo dienų, švenčių, Kristaus Gimtadienio šventimo, ir atostogų...“ gyvenimas su juo buvo emocinė skalbimo mašina. Kad jums būtų aiškiau, pasakysiu, kad buvo jo 35 gimtadienis; taigi šventimų buvo. Ar ne? Jis norėjo pradėti savo 36-uosius metus švariu puslapiu, be šeimos.

Ankstesniais metais, prieš jam mus paliekant, vienas brolis reguliariai turėjo matomas mėlynes žemiau nugaros, rėžius ir žymes nuo diržo (dėl kažkokios priežasties aš turėjau seną kraujosruvą ant savo užpakalio), ir mes visi augome emocionaliai sužeisti. Pietų metas buvo lyg pas Von Trapp‘us prieš tai, kai atsirado Marija „Muzikos garsuose“: sėdėti tiesiai, kalbėti jei liepia, pateikti kasdieninį raportą apie mokyklą ir panašiai.

Tėtės tėtis buvo alkoholikas, kuris nusižudė, ir siautėdavo, kai gerdavo. Jis kelis kartus bandė žudytis, kol galiausiai jam tai pavyko. Tą vasarą, kai man buvo 7 metai, aš prisimenu klausiau tėvuko, kaip mes jį vadindavome, kodėl ant jo abiejų riešų randai, ir jis pasakė, kad jis susižeidė parduotuvėje. Po metų, aš sužinojau, kad jis persipjovė savo riešus, bet buvo surastas. Jam galiausiai pavyko rasti paslėptą pistoletą, kurį mano tėtis atėmė iš jo per paskutinį bandymą, ir jis atėmė sau gyvenimą 1965 spalį, kai aš buvau 7½ metų amžiaus.

Aš prisimenu tą dieną aiškiai: mano tėtei paskambino telefonu senelė; senelis buvo girtas ir turėjo ginklą. Aš mačiau, kaip mano tėtis kažko kruopščiai ieškojo stalčiuose savo spintoje ir sakė: „Jo nėra. Jis turbūt čia ieškojo ir jį rado sekmadienį, kai mes buvome išvykę pietų“. Kitas dalykas, kurį aš žinau, tėtis išbėgo iš namų, pasakęs senelei, kad ji nedelsiant bėgtų taip pat, bet tą vakarą, jau buvo per vėlu – tėvukas buvo miręs nuo šautinės žaizdos, kurią pats sau padarė. Jis taip pat nužudė savo augintinį šunį, ir aš tikras, kad būtų nužudęs senelę, jeigu ji nebūtų paklausiusi ir tučtuojau nepalikusi namų.

Greitai pirmyn
Tai tik kelios detalės – Tėtis taip pat nušovė kaimynų katiną su šautuvu, nes jis (ir vėl) buvo mūsų smėlio dėžėje, tėtis per prievartą ištraukė mane iš lovos viduryje nakties daryti darbo už nežymius prasižengimus – aš neišnešiau šiukšlių prieš eidamas miegoti – ir taip toliau.

Taigi, jums dabar aiškiau. Kai jis paliko mus, man buvo 11½ ir aš jaučiau, ir žinau, jog mes visi panašiai manėme, kad jeigu mes nebūtume gimę, mama ir tėtis tebebūtų kartu. Tėtis prisidėjo prie idėjos ir buvo iš dalies dėl to kaltas, kai jis pasakė, jog jis palieka mus ir todėl, kad mes ne visada pribėgdavome pasveikinti jį su entuziazmu, kai jis įžengdavo pro duris, po sunkios darbo dienos – tiesiog tai, ką kiekvienas vaikas nori išgirsti iš savo tėčio.

Taigi, kai man buvo 16 metų ir mano draugė Janny atvedė mane pas Viešpatį, aš ieškojau tėtės. Bet tiesa buvo tokia, kad aš delsiau pažinti Jėzų, nes nemaniau, kad Jis manęs norėtų. Mano savęs vertinimas buvo „žemesnis už gyvatės pilvą”, taigi kodėl Dievas turėtų manęs norėti? Ką jam veikti su mano gyvenimu? Janny turėjo nuolatos mane drąsinti, kad Jis tikrai manęs nori, ir kad Jis kažką gali padaryti mano gyvenime.

Aš buvau abejingas ir nesirūpinau savo gyvenimu: buvau išmestas iš skautų, iškritau iš pirmo kurso algebros semestro, mečiau boulingo lygą, plaukimą, nardymo pamokas, skraidymo pamokas - visi tie „dalykai“ buvo tik tam, kad būčiau užsiėmęs - bet viduje, man tiesiog niekas gyvenime nerūpėjo, kol Janny man nepapasakojo apie Dievą.

Troškimas tėčio mane išsekino, suvokiau, kad jeigu Jėšua pasakys paskutinį žodį, tai bus verta Jam tarnauti – taigi aš paprašiau Jo paimti mano gyvenimą, jeigu tik Jis tikrai to nori, aš pažinau Tėvą ir niekada nesigręžiojau atgal.

Išgydymas, atleidimas, mūšis dėl proto
Mano tėtis sutiko kitą moterį, kuri turėjo 2 savo vaikus, ir pažadėjo išauginti tuos vaikus kaip savo, visiškai atstumdamas savuosius. Tėtis jiems pastatė gražų namą su dengtu baseinu 20 minučių kelio atstumu nuo mūsų tame pačiame mieste, o tuo metu mano mama grįžo atgal užbaigti mokyklos vakarais ir dar dirbo namuose buhaltere.

Jo naujas gyvenimas reiškė: jokių ryšių su 4 vaikais. Tuo metu aš galėjau vairuoti, susitikimai su tėčiu buvo jo ofise, įeinant per užpakalines duris, prasidėdavo ir baigdavosi tokiais žodžiais: „Prisimink, _____ niekas apie tai neturi sužinoti. Jei ji paklaus, aš turėsiu tai paneigti, ir tu turėsi taip pat“. Tada buvo 1974-77 metai. Tai tęsėsi iki 1996, kai tėtis ir ji parašė, kad ji dabar žino apie mūsų slaptus susitikimus ir bendravimą.

Netgi per mūsų medaus mėnesį, kuriam tėtis buvo toks geras, kad paskolino man ir Barbarai vieną savo butą pietų Floridoje 2 savaitėms, tai buvo susitarimas tarp jo ir manęs. Kai aš nuėjau į buto raštinę raktų, ponia, kuri valė pirmą kartą išgirdo, kad aš pirmagimis sūnus John Jr., iš keturių, ji nieko apie mus nežinojo, nebuvo girdėjusi apie jo pirmą santuoką, ir nieko daugiau, nors ji artimai jį pažinojo ir dirbo kartu virš 10 metų.

Aš pakviečiau Jėzų būti mano Viešpačiu, kai man buvo 16 metų, ir kitus sekančius 2 metus Tėvas stengėsi atstatyti mano emocijas. Netgi tada, kai man buvo 18 metų, išvykoje kartu su dviem draugais, kurioje mes iš naujo pašventėme savo gyvenimus Dievui, aš sakiau, kaip aš noriu tarnauti Jam, bet žinojau, kad nesu geras ir maniau, kad Jam niekada manęs nereikės.

Tai buvo, kai grojo Nancy Honeytree albumas, paskutinę dainą antroje pusėje „Aš esu tavo tarnas” (giesmės autorius Larry Norman), tada Jėšua prasiveržė pro mano skausmą sakydamas: „John Aš myliu tave!“ Aš buvau apstulbęs, ir pasakiau: „Aš taip pat myliu Tave, Viešpatie.“ Jis pasakė: „Atsiversk Jono 14:27“, aš paklausiau: „Dabar, Viešpatie?“ Ir jis atsakė: „Taip, dabar“. „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“.


Apreiškimas
Tuo momentu aš žinojau, kad Jis priėmė mane ir mano troškimą tarnauti Jam, ir savo krauju Jis padarė mane pakankamai geru, kad galėtų naudoti – taip, kaip ir visus kitus. Aš 2 metus praleidau skausme dėl blogo savęs vertinimo, mąstydamas: ar Tėvas ir Jėšua tikrai nori manęs ar ne, todėl tas apreiškimas išgydė tą blogą savęs vertinimą, ir pradėjo mane vesti keliu mąstant taip, kaip apie mane mąsto Tėvas ir Jėšua. Nuo šio momento aš konfrontuodavau kiekvieną negatyvią mintį apie save su tuo, ką Dievas mąsto apie mane.

Štai taip gali būti išgydytos ir tavo emocijos; po apreiškimo sekė disciplina, konfrontuoti kiekvieną mintį prieštaraujančią tam, ką sako Dievas apie mane tuo, ką Jis iš tiesų sako apie mane. Tuo pačiu būdu šėtonas gundė Jėzų paversti akmenis duona, bet buvo sutiktas su tuo, ką Dievas sakė, taigi aš taip pat turėjau sutikti kiekvieną mintį apie tai, koks aš nesu pakankamai geras su tuo, ką Dievas sako apie mane.

Atleidimas yra apsisprendimas, o ne emocija ar jausmas
Aš nusprendžiau atleisti savo tėčiui dar tada, kai man buvo 16 metų, kai vyko tie slapti susitikimai ir buvo laužomi susitarimai, suvokdamas, kad kuomet Jėšua pasakė: „Kai eini melstis, atleisk“ (Morkaus 11:25), Jis padarė tai sprendimu, o ne emocija.

Mano jausmai dar tebebuvo švieži dėl savo tėčio, ir tokie pasiliko kitus 10 metų, bet aš nuolatos kartojau savo apsisprendimą jam atleisti. Nors 10 metų mano emocijos nesusiderino su mano sprendimu.

Prisiminimai užplūsdavo mano emocijas gyvais vaizdais ir pilnais Dolby Surround garsais dideliame ekrane, jie vis iš naujo ir iš naujo kartodavosi, kol mane išsekindavo. Kiekvienas prisiminimas turėjo būti konfrontuojamas, dažnai kalbant garsiai pačiam sau: „Ne, aš atleidau už tai“, bet paprastai pasakydavau, kai jau prisimindavau savo prote tai vėl ir vėl. Kartais: „Ne, aš atleidau tai, būdavo daugiau kaip įprotis, o ne jausmas, kurį jaučiau tuo momentu, ir tada aš pykdavau ant bet ko, kas mane erzindavo: laiškas nuo mano brolio, pokalbis, kuris pažadino prisiminimus, bet tai buvo sprendimas, kurį aš padariau, ir aš žinojau, kad galiausiai mano jausmai susiderins su tuo sprendimu.

Tėvas tikrai sužadino dalykus manyje, kai mums gimė 3 sūnūs. Taip Dieve, ne velniau, nes prisiminimai nebuvo velnias, jie buvo tik istorija. Dievas iškeldavo juos į paviršių, kaip nuosėdas puode tirpstant auksui, kurias reikėjo nugriebti. Kai asmens dvasia yra perkurta Šventąja Dvasia, Dievo gyvenimas bando plaukti į mūsų protus, ir tas gyvenimas apšviečia visas tamsias vietas (Filipiečiams 1:6)

Emocinis išgydymas, tai leidimas Dievui šviesti Savo šviesa, ir parodyti mūsų asmeninę istoriją taip, kaip ji matoma Jo akimis, ir grąžinti ją mums. Mes matome įvykius taip, kaip mato Jis. Jis nenusisuka nuo baisios tiesos, bet Jo perspektyva atneša išgydymą, palikdama daugumą emocijų nepaliestų, tik pašalindama skriaudą ir skausmą.

Aš vis galvodavau apie tai, ką jis padarė, ir supykdavau vėl ir vėl. Bet galiausiai tai atvedė iki 2 dalykų: 1 tai buvo santykiai su juo, kurie buvo prarasti; ir 2 viso to neteisingumas. Neteisingumas mane tiesiog siutino, santykių praradimas mane padarė piktu ir intravertišku. Aš jaučiausi apvogtas ir šiek tiek gailėjausi savęs, aš norėjau suprasti, kodėl mano tėtis nenorėjo bendrauti su manimi, tai buvo taip neteisinga.

Tėvas švelniai vedė mane per 10 metų į tą vietą, kur aš supratau, kad aš niekada neatgausiu tų paauglystės metų, kurių niekada neturėjau su savo tėčiu, ir aš buvau ramus atiduodamas tuos metus Tėvui. Jūs galite galvoti aš turėčiau būti patenkintas atsikratęs savo tėčio, bet tiesa tokia, kad daug gero patyriau su juo, jis daug ko mane išmokė, ir aš norėjau, kad sugrįžtų tie geri laikai.

Vieną dieną 1984 ar 85 aš aiškiai išgirdau Tėvą sakant: „Paskambink savo tėčiui ir paprašyk, kad jis tau atleistų“. Aš buvau daugiau nei piktas – „MAN reikia atsiprašyti JO? Ar tu neišprotėjai, Tėve? Jis turėtų man paskambinti!“ „Paskambink savo tėčiui ir paprašyk, kad jis tau atleistų“ toks buvo Jo atsakymas.

Aš paklusau... čia tas pokalbis, kiek tik aš galiu prisiminti: „Labas tėte, tai John. Kaip tu laikaisi?“ „Labai gerai“- atsakė kaip verslo pokalbyje. „Aš noriu kai ko tavęs paprašyti. Ar tu gali man atleisti už viską, ką aš pasakiau ar padariau, kas galbūt galėjo tave įskaudinti?“ ...tyla... „Tėte, ar atleidi? „Labai gerai“. „OK tėte, nieko daugiau aš nenorėjau, kaip ___? Ar jums viskas gerai?“ „Mums viskas gerai“. „OK... ačiū, tai viska ko norėjau. Linksmų Kalėdų“

Tai mane išlaisvino, niekada nuo tada nekovojau su pykčiu dėl neteisingumo, dėl kurio buvau sužeistas... Prisiminimai liko, bet skausmas išėjo. Prisiminimai yra, bet pykčio neliko – nėra liūdesio dėl to praradimo. Taip. Net šiandien norėčiau, kad jis savo iniciatyva man paskambintų arba parašytų e-laišką. Turiu viltį, kad gal savo mirties patale, jei jau ne anksčiau, jis ateis pas Viešpatį ir/arba aš galėsiu ir vėl jį pamatyti. Taip, su visomis emocijomis kurios tai lydės.

Bet Tėvas tapo mano draugu, ir padarė mane geru vyru ir tėvu. Dar daugiau, aš turiu, gavau ir tebegaunu nuostabius apreiškimus iš Tėvo ir Jo srities, ir vaikščioju tame intymume su Juo. Tai, ką aš praradau žemėje, buvo su kaupu užpildyta mano dangiško Tėvo, nors man vis dar trūksta mano žemiško tėvo, bet jau nejaučiu skausmo susieto su prisiminimais.

Aš išgijau, kai atlikau sunkų darbą daugelį metų konfrontuodamas kiekvieną emociją ir prisiminimą, kuri nesutapo su tuo, ką Tėvas sako apie mane, ar mano situaciją, ar bet kurį asmenį gyvenimo kelyje. Bet be dvejonės aš laisvai pripažįstu, kad tai Tėvas dirbo su mano emocijomis, sužadindamas dalykus su tikslu, kad būčiau išgydytas, ir tada sutikdavo mane su supratimu, ir kantrybe, taigi visa garbė Jam, ir visa tai priskiriama Jam.

Pasilikite su mumis, bus 3 dalis. Tokios mintys šią savaitę.

Laiminu visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą