Kaip vaikai per Kristaus Gimtadienį. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. kovo mėn. 22 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš esu vyriausias iš 4 vaikų, ir mums buvo 11, 9, 7 ir 5, kuomet tėtis paliko mūsų šeimą.

Viena pagarbos rūšis

Aš buvau vyriausias, todėl tėtį prisimindavau daugiau negu mano broliai ir sesuo. Jie mažai ką prisimindavo ir labai miglotai, tik keli aiškūs momentai užsilaikė jų atmintyje.

Štai taip daugelis mato Dievą Tėvą – neaiškiai tik kelias detales. Pagarba Tėvui kyla tik iš fakto, kad Jis yra Dievas, o ne iš prisiminimų, kaip jie vaikščiojo su Juo kartu savo gyvenime.

Aš prisimenu, kaip mes žaidėme imtynes su tėčiu, mūsų šunimi „Lopu“ ir savo broliais, visi ridinėjomės, juokėmės, kol suprakaitavome, ir net šuo taip pavargo, kad negalėjo lakstyti aplink namus ir nuo vieno galo į kitą. Jie tai prisimena tik miglotai, jei iš viso prisimena.

Aš prisimenu stebėjau, kaip tėtis taisė žoliapjovę, kurią naudojome nupjauti 3 akrams žemės. Aš padėjau jam, kaip mažas berniukas, palaikydamas reples arba paduodamas raktus, ką reikėjo. Aš buvau ten, kai tėtis nusipjovė savo mažąjį pirščiuką ant kairės rankos, ir stebėjau kaip jis paėmė adatą ir siūlą, ir su viena ranka prisiuvo mėsą be nuskausminimo. Mano broliai ir sesuo šito neprisimena visiškai.

Jis mokė mane kaip sukirsti rankomis, nublizginti batus, žiūrėti žmogui į akis, kai jį sveikini, ir dar daugiau. Mano broliai ir sesuo neturi tokių prisiminimų, taigi mano pagarba tėčiui yra kitokia negu jų pagarba jam, nes jie nėjo per gyvenimą kartu su juo taip, kaip aš ėjau.

Pasirodo dangiškas Tėvas

Su kiekviena gyvenimo pamoka mano meilė ir pagarba Jam augo. Iš dalies skirtumas tarp vaiko žaidžiančio su Tėvo dovanomis, kaip žaidžia vaikai per Kristaus Gimtadienį ir pagarbos Dievui dėl to, kad Jis Dievas, priklauso nuo to, kiek asmuo prisimena laiką praleistą su savo Tėvu. Bet vaikas neprisimena arba nenori prisiminti dėl nesubrendimo arba dėl to, kad jis dar negyveno pakankamai ilgai, jog turėtų bendrą praeitį su Tėvu.

Kadangi mano tėtis ir aš turime tą bendrą praeitį kaip taisyti žoliapjoves bei stiprinti ryšius tarpusavyje ir panašiai, kai jis mus paliko, o aš pažinau savo dangišką Tėvą būdamas 16 metų amžiaus, Tėvas atėjo ten, kur mane paliko žemiškas tėtis.

Vieną dieną aš taisiau tą pačią žoliapjovę, su kuria dirbome kartu su tėčiu, bet šį kartą buvau tik aš ir žiūrėjau į ją nežinodamas ką daryti, jausdamas atsakomybės svorį, nes reikėjo nušienauti 3 akrus ir mama priklausė nuo manęs. Aš pradėjau klausti Tėvą, kas blogai, prašyti išminties, ir aiškiai išgirdau: „Pažiūrėk šiek tiek arčiau ir giliau. Važtas atsilaisvino ir tu jį rasi, jei atidžiau paieškosi“.

Taigi, padariau kaip tik taip – aš išsipurvinau, nusibrozdinau krumplius, bet nuleidęs galvą į to mechanizmo vidų, pamačiau važtą, kurio galvutė buvo nukritusi. Kai jis buvo pakeistas, žoliapjovė buvo sutaisyta. Aš pasakiau: „Ačiū Tėve“ ir pradėjau pjauti žolę. Jis retai kada pasakydavo man specifinius žodžius, kas yra blogai, bet dažniau nukreipdavo mane teisinga kryptimi, ir leisdavo man judėti iš tos pozicijos (Kažką gyvenime aš išmokau).

Dabar aš esu suaugęs ir vis dar prašau Jo pagalbos, kuomet reikia sutaisyti daiktus, arba padaryti sprendimą. Mes turime praeitį, kai ėjome kartu gyvenime, ir aš gerbiu, myliu ir vertinu Jį dėl to, kad Jis ėjo su manimi taip ištikimai. Kai mes nuolatos prisimename su pagarba Jo veiksmus savo širdyje, tai sudaro prielaidą Jam atsakyti mums vėl tokiu pat būdu.

Tau duota malonė

Aš galiu pasidalinti man duota malone, bet tau taip pat reikia prisiminimų, kai žinai, kad tavo Tėvas davė tau išmintį, aprūpino, kai nebuvo aprūpinimo, ėjo kartu su tavimi slėniais. Tai prisiminimų saugojimas, prisiminimų, kurie suformavo pamatą, ant kurio laikosi pagarba ir vertinimas skirtas Jam.

Pripažink savo stebuklus

Jėšua pamaitino 5.000 žmonių plius moterų ir vaikų, tada ankstyvą rytą atėjo vandeniu pas mokinius ir nutildė vėją bei bangas, po to Morkus pastebi: „Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi, nes jų širdys tebebuvo užkietėjusios, kadangi jie nebuvo supratę duonos stebuklo“ (Mokaus 6:52)

Atkreipkite dėmesį – jų širdys tapo nejautrios ir aklos Dvasios dalykams, kaip pasakyta: „sukietėjo“, „nes jie nebuvo supratę duonos stebuklo“. Ar mes liovėmės apsvarstyti Jo stebuklus savo gyvenime?

Tik dviem skyriais vėliau yra tas pats pasakojimas. Morkaus 8:14-21 Jėšua tik ką pamaitino 4.000 žmonių, bet fariziejai reikalavo, kad Jis padarytų kitą stebuklą. Kai jie buvo prie ežero, Jėšua liepė jiems saugotis fariziejų ir Erodo raugo. Mokiniai manė, kad jie užmiršo pasiimti duonos, bet Jėšua nusiminė, nes jie užmiršo tą mažą detalę.

Bet Jėšua paklausė: „Kodėl, jūs kalbatės apie tai, kad neturite duonos? Argi jūs nematėte ar nesupratote? Ar jūsų širdis užkietėjusi (akla, nejautri)? Kai aš sulaužiau 5 kepalus penkiems tūkstančiams kiek pintinių trupinių jūs surinkote?“ Jie atsakė: „Dvylika“. „Kai aš sulaužiau 7 kepalus keturiems tūkstančiams, kiek didelių pintinių su trupiniais jūs surinkote?“ Ir jie pasakė Jam: „Septynias“. Ir Jis pasakė jiems: „Kaip gi jūs nesuprantate?“ Graikiškai pažodžiui: „Kaip gi jūs to nesujungiate kartu?“

Atkreipkite dėmesį, kad abiem atvejais, kaip jų širdys sukietėjo ir tapo nejautrios Dvasiai – Jie buvo liudininkai stebuklų savo gyvenime, bet nesustojo jų apmąstyti. Jie neskyrė laiko „sujungti tai į viena.“

Augimas

Vaikai mato stebuklus arba kitus Dievo dalykų pasireiškimus savo gyvenime ir galvoja: „Štai naujas dalykas, su kuriuo galima pažaisti.“ Dvasiniai suaugusieji sustoja apsvarstyti stebuklą, Tėvo ištikimybę, apsvarstyti su baime faktą, kad Kūrėjas ir Visatos Dievas gyvena juose, ir kartu su jais eina gyvenimo kelyje.

Dvasiškai subrendęs asmuo tikslingai stebi, kaip Tėvas ėjo kartu su juo gyvenimo keliu, ir netgi jei tie prisiminimai šiek tiek migloti, vis tiek supranta, kad tai Jis padėjo jiems tuo metu. Dvasinis vaikas turi galimybę augti, bet nesustodamas apsvarstyti stebuklų, pasirenka likti vaiku.

Tiek daug žmonių nori būti jautriais Dvasios dalykams, nors jie niekada neįvertino esminio elemento reikalingo savo brandai, o tai reiškia sustoti ir apsvarstyti stebuklus, kuriuos Jis padarė jų gyvenime. Kai mes tampame jautriais matyti mūsų „duonos padauginimo stebuklą“ praeityje, tai daro mus jautresniais stebuklams, kurie vyksta dabartyje.

Vaikas gauna dovaną be suvokimo, ką ta dovana kainuoja, o subrendęs žmogus suvokia, kad tai buvo auka ir supranta jos kainą, todėl gerbia ją ir Davėją. Te Kristaus kūnas auga brandoje.

Kitą savaitę nauja, bet susieta su šia tema: Kristaus kūnas, ar Kristaus nuotaka? Ar yra skirtumas?

Daugiau kitą savaitę....Iki tada. Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu