Pažinti Šventąją Dvasią. 3 dalis

John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 26 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Aš dalinausi praeitą savaitę kai kuriais patyrimais ir pasakiau, kad Žodžio padarymas pagrindiniu autoritetu mūsų gyvenime yra pirmas punktas ir raktas, kaip tapti jautriu Viešpaties balsui.

Antras punktas

Sekantis žingsnis yra susitelkti į tiesą, aš turiu galvoje – tikrai suvokti, kad Kristus jumyse. Jūs turite į tai sutelkti savo protą kiekvieną dieną, daug kartų per dieną, pirmyn ir atgal tarp natūralaus pasaulio ir to, kas vyksta dvasioje. Šiandien aš pasidalinsiu apie savo kelionę ir kovas.

Nors Morkaus 5 skyriuje Jėšua buvo spaudžiamas, stumdomas ir mėtomas minios, bet Savo dvasiniu žmogumi Jis suvokė, kad gydanti jėga išėjo iš Jo, kuomet kraujuojanti moteris tikėjime palietė Jo rūbus.

Kai Jis paklausė: „Kas mane palietė?“, mokiniai galvojo, kad tai kvailas klausimas, nes minioje visi Jį lietė! Bet Jėzaus dėmesys klaidžiojo tarp natūralaus pasaulio – tai yra minios ir Jo dvasios, kaip gyvenimo būdo, taigi, taip Jis pajuto, kaip gydanti jėga įplaukė į moterį.

Tu gali nustatyti, koks tiesos kiekis yra tavyje ir tavo mąstyme pagal tai: ar kada nors šaukei Dievui, galvodamas, kad taip Jis tave geriau išgirs; ar manei, kad Dievas gyvena bažnyčios pastate, arba labiau ten pasilieka, ar Jį reikia išmelsti, kad Jis ateitų kažkur iš erdvės?

Mes turime gyventi tiesoje, kad Jis yra giliai tavo viduje, o ne išorėje, nes Jis yra tavyje taip arti, kaip tavo sekanti mintis. Todėl bendravimas su Juo yra amžinas, giliuose apmąstymuose ir širdies motyvuose,- ne balsas tarp ausų, bet giliai viduje, tavo dvasioje. Jis yra Dvasia, todėl beveik visas bendravimas su Juo vyksta Dvasia į dvasią.

Kaip aš galiu tapti jautrus Jo balsui ir Buvimui?

Pradžioje aš buvau toks nejautrus tiems pojūčiams ir girdėjimui, kad aš nieko „nejaučiau“ ir „negirdėjau“. Žodžiai, apibūdinimai ir patyrimai, kuriuos turėjau tuo metu atrodė fantazijos, stulbino, atrodė beveik neįmanoma, kad kas nors galėtų taip vaikščioti su Dievu, bet aš to desperatiškai troškau.

Bet prisiminkite, aš turėjau siaubingą savęs suvokimą, ir nuolatinę įtampą. Tai buvo todėl, kad nors, viena vertus, aš mylėjau Tėvą, bet kita vertus, niekada nesijaučiau pakankamai geras, kad Jam manęs reikėtų. Štai tai apsunkino mano girdėjimą ir darė mane nejautrų Dvasios dalykams. Aš suvokiau, kad negaliu gyventi su šitais jausmais ir tuo pačiu metu aiškiai Jį girdėti. Mano argumentai buvo kaip miglos ekranas tarp mūsų, ir ką Jis besakytų, man tai buvo kaip tyliai kalbančio žmogaus balsas kitame kambaryje, galėjau suprasti, kad Jis kalba, tik negalėjau suprasti ką. Aš negalėjau nurimti, kol atsikračiau to, kas mane darė nejautriu girdėti.

Žodis prieš tai, ką aš jaučiau

Štai čia susitinka mano pirmas ir antras punktai: Žodis yra galutinis autoritetas ir Kristaus manyje įrodymas. Aš prisimenu paauglystės metais kartą gulėjau lovoje ir kovojau su savo emocijomis dėl netinkamumo, vis norėdamas surasti Jo buvimo manyje „bangos ilgį“, kad galėčiau girdėti Jo balsą ir todėl vaikščioti nuolatiniame pokalbyje, ar bent Jo buvimo akivaizdume 24/7.

Kai tėtis mus paliko ėmė trūkti pinigų. Kai jis mus paliko, man buvo 11 ir mes suruošėme vasaros iškylą su „Charlie Brown“ komanda, turiu galvoje, Charlie Brown, Linus, Snoopy, Lucy ir kitais, su kurias nusifotografavome. Nepriklausomai nuo metų laiko aš dalyvaudavau išvykose viso mokymosi vidurinėje mokykloje metu.

Kai aš buvau žemesniųjų klasių mokinys vidurinėje mokykloje ir kitais metais jau vyresnis, palaikymo komandos lyderiai ateidavo papuošti krepšinio komandos miegamuosius prieš didžiąsias varžybas. Kartą jie pamatė mano Snoopy ir Charlie Brown lovą. Aš buvau labai sumišęs, bet mama tiesiog neturėjo pinigų atnaujinti baldus, o aš nedrįsau pasakyti jai, kad buvau susigėdęs. Aš galvojau, kad Viešpačiui Jėzui patinka mano miegamasis, taigi turiu būti patenkintas ir aš. Toks mąstymas buvo mažas žingsnelis procese, bet aš tada to nesupratau.

Virš mano lovos buvo langas, prisimenu, kad vietoj oro kondicionieriaus reikėjo praverti langą. Aš pamenu, kaip gulėjau ten vieną naktį laukdamas vėsios oro srovės patenkančios pro lango orlaidę ir liečiančios mano suprakaitavusį kūną.

Karas

Didis mūšis vyko tą naktį mano prote, mūšis kuris padėjo pamatą visam likusiam mano gyvenimui. Tuo metu aš mintyse nubraižiau dvi kolonas. Dešinėje pusėje buvo visi mano jausmai ir samprotavimai, kad Dievui manęs nereikia ir Jis negalės manęs panaudoti. Tėtis atstūmė mane, aš augau taip greitai, buvau ištįsęs ir gremėzdiškas, kaip pupelės stiebas, buvau labai liesas, mano plaukai natūraliai garbiniavosi ir aš juos nešiojau ilgus... Tie plaukai ant galvos mane darė panašų į milžiną su vatos gniužulu ant galvos. Aš neturėjau pinigų, neturėjau nieko ko natūraliai buvo galima norėti, ir tame stulpelyje vis kaupėsi priežastys, dėl kurių Dievas negali mėgti manęs, nekalbant jau, kad mylėti.

Kairiame stulpelyje buvo tai, ką prisiverčiau prisiminti, jog buvau skaitęs Žodyje. Kristus manyje – šlovės viltis. Didesnis yra Tas, kuris manyje, nei tas, kuris pasaulyje. Aš esu naujas kūrinys Kristuje, berniukas, kuris egzistavo anksčiau, mirė būdamas 15 metų ir dabar šešiolikmetis buvo naujai gimęs ir visiškai atnaujintas. Aš vis sugrįždavau prie Kristaus manyje, Kristaus manyje, mano kūnas – tai šventykla, Šventoji Dvasia yra manyje, kad mokytų mane nuo Tėvo. Dievas gyvena giliai mano dvasioje.

Pergalė

Aš pavargau nuo argumentų savo galvoje, nuolatinių baimių stresų, neužtikrintumo, nes tarp tų dviejų stulpelių mano prote vyko kova. Aš apsisprendžiau kartą ir visam laikui tą naktį, kad Dievo Žodis ir tai, ką Jis sako, viršija visus argumentus. Te mano pasaulis suksis apie Žodžio tiesą – jei Jis sako, tai nuspręsta, nesvarbu, ką aš jaučiu arba, kad reikia nusižeminti, arba ką kalba aplinkybės. Nors aš nejaučiau Jo savyje, aš žinojau, kad Jis buvo tenai, nes taip sako Biblija. Brūkšnelis. Paragrafas. Vėl ir vėl.

Taigi, aš pasakiau sau, kad Kristus buvo manyje, ar aš tai jaučiau, ar nejaučiau, ir buvau pasiryžęs ieškoti Jo artumo, nes Jis ten kažkur buvo. Aš apsisprendžiau būti įsitvirtinęs tame, kad Žodis yra galutinis autoritetas, vedantis mane visą mano gyvenimą bei atidarantis duris vaikščioti su Juo ir šiandien.

Žibintas

Iš pradžių aš buvau kaip asmuo apakintas žibinto šviesos (deglo – karališka anglų k.) dideliame tamsiame sandėlyje – tai buvo mano vidinis žmogus, visur kažko ieškodamas, tik ko – aš dar tiksliai nežinojau. Kai mano mintys apie netinkamumą iš dešinio stulpelio užtvindydavo mano protą, aš sau atsakydavau, tai – melas, aš atmetu tai, nes Žodis sako, kad Kristus yra manyje (ir aš vis tiek pagaliau surasiu Jį), ir toliau tęsiau ieškojimus savyje.

Aš iš tikrųjų nežinojau, ko ieškojau tą naktį, bet kai pašvenčiau savo gyvenimą Jam, pajutau pasikeitimą viduje, vos užčiuopiamą ramybės pojūtį giliai savyje, taigi aš ieškojau šito. Iš pradžių ramybė buvo tarytum kaip tas žmogus su žibintu, kuris didžiulio įrenginio kampe rado kažką tokio dydžio kaip pelė. Bet kai tik aš supratau, kad tai buvo Jis, aš tuomet jau galėjau užmiršti tamsą, tas savo tamsias mintis apie netinkamumą, ir pasišvęsti pilnai tai ramybei, nors ji atrodė tokia maža tą naktį.

Bet kuo toliau aš pasilikau su ta mintimi – mano mintys vėl nuslydo šalin ir aš tarsi ėmiau pats save barti – Liaukis! Liaukis! Kam rūpi, jei tu pametei tą atlikto namų darbo puslapį? Susitelk, Fenai! Tada aš nuramindavau savo protą, vėl ir vėl sudrausmindavau jį, susitelkdavau į ramybės būseną. Supratau, kad padeda garbinimas, taigi aš tyliai garbindavau, savo protu budėdamas prie garbinimo – užuot garbinęs savo lūpomis, o protu mąstydamas apie tai, kas bus ryt mokykloje, ar kokius rūbus aš apsirengsiu ir t.t.

Tuo momentu ramybė tapo šviesa ir praplėšė tamsą – tapau 100% įsitikinęs Juo savo viduje ir nuo to taško pradėdamas galėjau filtruoti visas kitas mintis ir jausmus ir eiti tiesiai prie tos „bangos ilgio“, kur yra Jo artumas ir ramybė.

Nukreipdamas savo dėmesį į tą ramybę, aš galėjau tikrinti: „Ar tu tebesi vis dar čia, Viešpatie?“, taip klausinėdamas daug kartų per dieną. Tai buvo bangos ilgis, kurio aš ieškojau – Jo ramybė mano dvasioje. Iš tos ramybės plaukdavo viskas, ką Jis sakydavo man, ir kreipdavo mane matyti dalykus Jo sferoje.

Žvilgtelėjimas į šiandien dieną

Kai aš atsibundu, turiu galvoje, kai tik suvokiu, kad aš esu atsibudęs, pradedu melstis kalbomis be garso – taip švelniai, kad Barbara negali girdėti manęs, nors ji – šalia.

Kaip bet kuris kitas, pirmas dalykas, kurį galiu padaryti ryte – tai atidaryti langines ir pažiūrėti ar šviečia saulė, bet paprastai prieš tai arba tuo metu aš nukreipiu savo dėmesį gilyn į savo vidų, kad pajusčiau Jo buvimą – visada yra TAIP gera pajusti, tą ramybę, tą šilumą, tą buvimą pirmą akimirką, kai tampi sąmoningas. Tuo momentu aš klausiu Tėvo, ar yra kažkas, už ką ar dėl ko Jis nori, kad melsčiausi?

Kai tai padariau, nedelsiant kažkas ateina į galvą, švelniai įplaukia kaip pasiūlymas, kaip tolimi prisiminimai iššaukti iš neaiškios praeities, bet jų vardas, ar prisiminimas švelniai plūsta į mano protą iš mano dvasios, taigi aš meldžiuosi už juos kalbomis ir savo protu tuo pačiu metu. Dažnai aš nenutuokiu, kokie yra jų poreikiai, taigi tas Buvimas viduje pasikeičia pagal tai, ko jiems reikia. Pojūtis, kad vyksta mūšis arba sunku apsispręsti, sumišimas, baimė, išgydymas – ir aš meldžiuosi tol, kol tai palieka ir grįžta ramybė. Štai taip aš žinau, kad diena jiems yra laimėta.

Tavo paties mūšis

Kartais aš gaunu elektroninį laišką, skype, ar žinutę nuo asmens, kuris kovoja, nesvarbu, ar jis išgelbėtas ar ne. Kartais asmuo parašo man elektroninį laišką, kad tiki žmonių tradicija, ar kuriuo nors pamokslininku, užuot paprastu skyriumi ir eilute Rašte. Kartais mūšis yra emocijose, jausmai arba baimė, netinkamumas, atstūmimas, vienišumas.

Bet atsakymas yra toks pats – Kristus yra tavyje, ir Dievo Žodis turi išspręsti visas problemas mūsų širdyse. Tu turi priversti savo mintis, emocijas, ir pasaulio suvokimą suktis apie šitas tiesas. Rašytinis Žodis visų pirma plaukia iš Gyvojo Žodžio. Be šito Gyvojo Žodžio apreiškimo savo viduje, Kristaus, žmonės bando tikėti rašytiniu Žodžiu be tikro apreiškimo. Kitą savaitę aš pasidalinsiu, kaip gauti iš Tėvo tą „rhema žodį“, žodį skirtą būtent tau, iš Tėvo.

Iki to laiko. Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Sausis 2013

John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 20 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Brangūs draugai,

Pirmiausia noriu padėkoti visiems, kurie rėmė mus per paskutinį mėnesį finansiškai ir dovanojo dovanas. Mums sekasi kur kas geriau, buitis pamažu atsistato. Per ateinančias kelias savaites planuojame atnaujinti Kriso vonios kambarį. Dar kartą ačiū jums!

Jei pamenate, prieš keletą mėnesių, 2012-ųjų vasarą, Tėvas liepė man melstis dėl 2013-ųjų kovo. Jis pasakė, kad, jei padėtis nesikeis, prasidės demonstracijos ir suirutės ekonomikos ir finansų srityje. Nuo tada aš meldžiuosi ir susidomėjęs laukiu, kas vyks sekančias 4-6 savaitės. Kai Tėvas man apie tai kalbėjo, Jis sakė, kad demonstracijos gali prilygti „okupacijos“ pobūdžio demonstracijoms, kai kurios iš jų gali tapti nevaldomomis. Aš tikiu, kad malda sureguliuos ar sustabdys tokius įvykius, tačiau faktas yra tas, kad kovo mėnesį prasidės mūšis ekonomikos srityje ir apie tai jau galima spręsti iš laikraščių antraščių.

Norėčiau pasidalinti šaunia istorija apie Tėvo geraširdiškumą. Mano sūnėnas susituokė gruodžio mėnesį, susipakavo daiktus ir išsikraustė gyventi į bendrą jo ir žmonos butą. Prieš išvykdamas jis paliko keturias 7-9 colių (18-23 cm) ilgio metalines sportines mašinytes. Mano sesuo pagalvojo, kad Krisui jos labai patiktų, todėl supakavo ir atsiuntė jas mums. Mašinėlės pasiekė mus praeitą savaitę.

Krisas be galo mėgsta mašinėles. Metai iš metų jis nešiodavosi „Viper“ markės žaislinę mašiną (apie 20 cm ilgio) į darbo studiją, kur dirba kartu su juo globos namuose gyvenantys neįgalieji. Būdamas vežimėlyje, jis pasideda mašinėlę ant kelių ir kartu su ja važiuoja į darbą, visą dieną laiko ją ant kelių net dirbdamas ir popietę kartu su ja grįžta. Jis labai mėgsta tą mašiną!

Vieną dieną, atėjęs jo paimti iš globos namų aš sužinojau, kad penktadienį vienas iš globos namuose buvusių neįgaliųjų priėjo prie Kriso darbo stalo, pavogė „Viper“ markės mašinėlę tiesiai jam nuo kelių ir sulaužė ją taip, kad teko išmesti. Savaime suprantama Krisas įtūžo ir liko labai įskaudintas. Darbuotojai jį nuramino, o šeštadienį aš atvykau jo paimti savaitgaliui į namus. Namie laukė mano sesers atsiųstas siuntinukas.

Atsidaręs siuntinį ir pamatęs 4 naujas mašinėles jis buvo be galo sujaudintas. Naujoji Cobra, oranžinė SS Camaro ir dvi „Greiti ir įsiutę“ stiliaus mašinytės, visos iš to paties metalo kaip ir jo senoji. Cobra tuoj pat tapo jo mėgstamiausia. Parsivežęs į prieglaudą jis besididžiuodamas rodė ją visiems joje gyvenantiems neįgaliesiems ir ten dirbantiems slaugytojams. Tuo tarpu mes abu su Barbara grožėjomės matydami, kaip Tėvas rūpinasi mūsų sūnumi. Aš pasakiau Krisui, kad Dievas žinojo kas atsitiko su jo mašina, todėl padovanojo 4 naujas tokias mašinėles. Jis susimąstė ir tarė: „Taip, Dievui tiesiog labai patinka mašinos“.

Aš noriu jus padrąsinti neprarasti vaikiško tikėjimo, net ir mažuose nesusipratimuose, kurie dažnai po kurio laiko atskleidžia Tėvo rūpestį mumis. Nuolat apsispręsdami pasitikėti mes išmokstame būti dėkingi už tai, ką turim, vietoj to, kad apgailestautume dėl to ko neturim. Tai padeda mums patirti Jo tėvišką rūpestį.

Ačiū, kad tapote mūsų gyvenimo dalimi.

Palaiminimai,

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pažinti Šventąją Dvasią. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Aš dalinausi kai kuo iš savo kelionės, kaip aš išmokau bendrauti su Tėvu, Šventąja Dvasia, ir kaip aš bendrauju su Viešpačiu – štai dar keli pavyzdžiai iš mano paauglystės metų tada: „kaip“.

Tie momentai, kai Tėvas man kalbėjo

Pirmas dalykas, kurį aš prisimenu, kuomet Tėvas kalbėjo man, buvo tuomet kai aš buvau maždaug 16 metų – ne apreiškimas, ne jausmas, ne mano balsas, kuris grįžta atgal, kaip kai kurie moko/ daro prielaidą apie tai, kaip mes girdime Dievą, ne kažkas, ką aš turėjau paversti žodžiais ir (nerūpestingai) pasakyti: „Dievas man kalbėjo“. Jis tai man pasakė taip, kaip aš girdėjau danguje ir štai, kas tai buvo:

„Žinok, kuomet gausi savo dangišką kūną tu suprasi, kad jis nėra pavaldus žemiškiems dėsniams“. Aš paklausiau: „Kaip tai suprasti?“ Jis atsakė: „Jei nori vaikščioti, tu gali vaikščioti. Jei nori bėgioti, tu gali bėgioti. Jei nori sklandyti, tu gali sklandyti, jei nori skristi, gali skristi. Jei tu nori būti kažkur, tu gali ten būti minties greičiu“.

Visas šitas pasidalinimas buvo dvasioje/ Dvasioje. Aš nenaudojau balso atsakyti, ir negirdėjau Jo savo fizinėmis ausimis. Jis yra Dvasia, taigi Jo balsas yra jūsų dvasioje, ir tu atsakai Jam savo dvasioje ir sieloje. Jo balsas švelnus, su valdžia, draugiškas. Negilus ir „nesunkus“, toks kaip geranoriškas tėtis kalba suaugusiam vaikui.

Aš taip pat prisimenu tą laiką, kai taisiau mūsų pievutės žoliapjovę, kuri buvo sugedusi – tą pačią žoliapjovę mes turėjome, kai mano tėtis paliko mus prieš penkis metus, bet iki 11½ aš buvau atsakingas už žolės pjovimą mūsų 2,5 akrų (1 hektaro) dydžio žemėje. Aš ieškojau variklio prašydamas Jo pagalbos, ir kai mano akys užkliuvo už vienos variklio dalies, Tėvas man pasakė: „Pažiūrėk į tą pavarą, ji atsipalaidavusi, sujunk ją ir ji vėl dirbs“.

Pragaras?

Tuo pačiu laikotarpiu, būdamas vidurinėje mokykloje mąsčiau apie dangų ir pragarą, ir paklausiau Tėvo: „Kaip Tu gali ką nors pasiųsti į pragarą?“ (aš buvau prislėgtas tariamo prieštaravimo tarp mylinčio Tėvo ir, kaip aš maniau, pikto teisėjo). Bet aš vis dar buvau nustebęs, kai Jis atsakė: „Aš nieko nesiunčiu į pragarą!“ Aš paklausiau Jo: „Tėve, aš skaičiau apie baltą teismo sostą, ir tu tikrai siunti žmones į pragarą!“ Prieidamas prie to paties, tik iš kito taško, Jis paklausė manęs: „Ką daro prisiekusieji?“

Aš turėjau pagalvoti apie tai kokią minutę ir tada atsakiau: „Prisiekusieji nustato akivaizdumą, jie nustato asmens kaltę arba nekaltumą, remdamiesi parodymais“. Jis pasakė: „Labai gerai. Taigi, ką daro teisėjas? Atsakyti buvo lengviau: „Teisėjas pritaiko sprendimą“. „Labai gerai“,- Jis atsakė,- „o kas yra prisiekusieji?“

Per porą paskutinių dienų aš skaičiau Jono 12:48, kur Jėšua sako „Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną“.

Taigi aš pasakau Tėvui, kad Žodis nustatys kaltę arba nekaltumą, taigi „Jėzaus žodžiai yra vertinimo komisija“. Jis atsakė konstatuodamas faktą: „Prisiekusiųjų komisija yra Žodis, kuris nurodo kaltę arba nekaltumą; Aš tik pritaikau nuosprendį“.

Tada Jis tęsė: „Asmens kūnas duoda jam valdžią žemėje, bet kai tas kūnas numiršta, jų dvasia ir siela automatiškai tampa dalimi tos karalystės, kurios piliečiu jis yra, taigi aš nesiunčiu asmens į pragarą, jie patys nusprendžia savo pilietybę, Aš tik pritaikau nuosprendį“.

Priežastis, kodėl aš ieškau balanso tarp Žodžio ir Dvasios

Aš liejau savo širdį Jam, kad noriu būti tikslus ir subalansuotas - kaip Jėšua visame, ką Jis sakė ir darė. Netgi kaip paauglys aš mačiau kaip mano broliai krito į tradicijos ir doktrinos klaidas arba nuodėmės „spąstus“ į kurią nors pusę nuo šventumo, bet aš norėjau vairuoti per savo gyvenimą viduriu greitkelio.

Taigi, vieną dieną aš studijavau Jėzaus gyvenimą ir klausiau Tėvo, kaip Jam pavyko surasti tokį balansą tarp Dvasios ir Žodžio, kas darė Jį tokiu sėkmingu, nors jis ir negalėjo padaryti daug stebuklų savo gimtinėje dėl jų netikėjimo (Morkaus 6:5-6).

Jis atsakė: „Jis yra Žodis, pilnas Dvasios, motyvuotas meile. Taigi, visa ką Jis kalbėjo buvo Žodis. Bendrai kalbant, žinok tai; iš Dvasios gimusio Žodžio kiekis žinioje yra tiesiogiai proporcingas rezultatams“.

Nuo tada aš niekada nekalbėjau ir nerašiau žinutės, kol pirmiau negaudavau kažką iš Dvasios savo dvasioje, tada iliustruodavau Žodžiu, kuriuo dalinausi su kitais. Aš niekada nekalbėjau tik todėl, kad tvarkaraštis reikalavo kalbėti. Aš laukdavau, kol tai nusės mano dvasioje. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš nemėgstu maldos eilių. Aš padarau pauzę prieš kiekvieną žmogų, kol aš neišgirstu tiesiai iš Tėvo, dėl ko turiu melstis ar ką daryti, o tai užtrunka ir tai alina, kai to nori visi 200 žmonių. Daug efektyviau mokyti žmones, kaip priimti asmeniškai, ten kur jie sėdi, nes tada mokau juos kažko, ką jie turės visą savo gyvenimą, ne tik vienas prisilietimas iš Dievo.

Veikti kartu su.... ką ir kam?

Aš greitai atkreipiau dėmesį, kad daugelis Morkaus 16:20 vertimų sakė: „O jie ėjo visur pamokslaudami, Viešpats veikė kartu su jais ir patvirtindavo Žodį lydinčiais ženklais“. Bet graikų kalboje sakoma: „O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpats veikė drauge ir patvirtindavo Žodį lydinčiais ženklais“.

Viešpats neveikė kartu su jais, Jis veikė kartu su Žodžiu. Aš stebėjau tarnavimus žmonių, kurių asmeniniame gyvenime buvo nuodėmės, ir/arba keistos doktrinos, nors Viešpats maloningas ir darė stebuklus, nes kažkur tarp viso to, nors dalį Žodžio jie pristatydavo tiksliai. Neišmintinga manyti, kad jei vyksta stebuklai, tai Dievas tikrai patvirtina tą žmogų. Jis patvirtina Savo Žodį ir dirba su tuo, nepaisant žmogaus ir ne dėl jo. Vienintelis žmogus, kurį Jis patvirtina yra Jėšua, nes Jis yra Žodis – štai su kuo Jis veikia kartu.

Kunigas?

Aš buvau užaugintas episkopalu, ir visada būsiu dėkingas tėvui Cooper, kuris buvo rektoriumi, kai aš buvau sutvirtintas. Jo Sutvirtinimo klasėje mums buvo mestas iššūkis dėl Dievo egzistavimo, kuris mus mintimis grąžino atgal į sukūrimo pradžią, klausdamas: „Iš kur kilo pirma molekulė?“

Ir aš visada būsiu dėkingas tėvui George Davis, kuris pakeitė tėvą Cooper, kai jis išėjo į pensiją. Tėvas D, kaip mes jį vadindavome, dėl mano motinos atkaklumo įleido charizmatinį judėjimą į mūsų surinkimą. Tėvas D davė man graikų/ anglų sugretinamąjį Naująjį Testamentą, kurį aš vis dar turiu ir dažnai naudoju net šiandien.

Kai Jėšua kalbėjo man išvykoje (apie tai rašiau praeitą savaitę), aš maniau, kad aš turiu tapti episkopalų kunigu. Tai buvo 100 kartų blogiau, kaip ta mintis, kad Barbara taps episkopalų kunigo žmona! Tą vasarą aš buvau strese, man sukako 18 metų, ir aš niekaip negalėjau nustoti galvoti apie tai, ką pasirinkti Barbarą ar dėvėti (kunigo) apykaklę. Kaip mums reiks ištverti tuos 4 metus koledže ir po to seminariją? Tuomet aš jau būsiu senas, kai gausiu savo pirmą bažnyčią, galbūt ne anksčiau, kuomet būsiu 30 metų!

Aš dėvėjau marškinėlius, sportinius šortus, ir ėjau pro priekines mūsų namo duris, klausdamas Tėvo, kas manęs laukia, kai Jis man pasakė: „Džonai! Atsiversk 1 Jono 2:27“. Aš galvojau, kad Jam reikėjo pasakyti mano vardą, nes aš taip buvau susitelkęs į savo vidinį stresą, kad Jam reikėjo kažką padaryti, jog atkreiptų mano dėmesį. Taigi, aš atsisėdau ir atsiverčiau savo Bibliją: „Bet patepimas, kurį jūs iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir jums nereikia, kad kas nors jus mokytų; bet kaip Jo patepimas jus visko moko ir yra tiesa, o ne melas, ir kaip jis jus išmokė, jūs Jame pasiliksite“.

Kaip aš Jį girdžiu?

Pirmas raktas yra noras pakeisti tai, kuo tu tiki, jei tu matai tai Žodyje, ir tai patvirtina Dvasia. Viešpats yra paskęs: „Tebus tau pagal tavo tikėjimą“. Jei tu nori tikėti, kad Šventosios Dvasios krikštas ne šiam laikui, tuomet Dievas priims tave toje vietoje, kur tu esi ir bus tavimi patenkintas net jei tu ir nepriimi to.

Ir jeigu tu tiki, ką sako Žodis; kad Kristus yra tavyje, kad tu esi pateptas, ir Jis niekada nepaliks tavęs ir nepatrauks savo patepimo, tada taip ir bus tau. Bet jei tu tikėsi, kad visa tai praeitis, tuomet Jis priims tave pagal tavo tikėjimą. Jis pasitiks tave ten, kur tu esi, nors ir labai apribotas to, ką tu leisi Jam daryti.

Tai pirmas dalykas – būk linkęs pripažinti, kad nesi teisus, būk paslankus mokytis, pasilaikyk savo nuomonę, kol nesurasi patvirtinimo Žodyje ir galėsi praleisti laiką bendravime su Tėvu, kol Jis patvirtins tai tavo dvasioje. Todėl nepripildyk savo galvos komentarais arba, kad tas mokytojas yra mažiau autoritetingas, todėl jis gali būti teisus arba neteisus.

Jėzaus kraujas ir tradicijos, arba Žodis?

Mano mėgiamas pavyzdys: Žodis moko, kad Jėzaus kraujas buvo išlietas kaip atpirkimas už nuodėmes. Niekur nematome Rašte, kad žmogui būtų skirta naudoti kraują dvasinėje kovoje. Tik Jėzaus vardas yra duotas mums naudoti prieš priešą, su komanda išvarant demonus, tai matome Evangelijose ir Apaštalų darbuose.

Nors šiandien kai kurie krikščionys kovoja „nagais ir ragais“, nes tiki, kad krikščionis gali „skelbti kraują“ prieš velnią. Taigi, kas tiesa, ar Žodis, kuris sako, kad šventas Jėzaus kraujas buvo išlietas kartą už mūsų nuodėmes, ar tai, ką sako žmonių tradicijos, kad mes galime skelbti tą kraują ir naudoti prieš velnią?

Jie gali sakyti „bet tai veikia“ o aš sakau: „ar jūs kiekvieną kartą minite Jėzaus vardą?“ Jie pasakys „taip“, ir aš pasakysiu, kad tai ir „veikia“, nes tai paklusimas Jėzaus įsakymui ir Šventoji Dvasia gali dirbti su tuo. Jūs apsigavote galvodami: „kraujo skelbimas“ yra Dievo būdas atsikratyti demonų – Šventoji Dvasia naudoja tą dalį, kurią gali, Jėzaus vardą, o visa kita yra tuštybė.

Pamąstykime taip: jei kas nors, ką jūs pažįstate patikėjo visokiais melais apie jus, susikurdamas savo prote visiškai tikrovės neatitinkantį paveikslą, kaip jūs galėsite susipažinti su juo ir ką jūs galėsite dėl jo padaryti? Ne daug, tiesa? Taip ir žmonės pripildę savo galvas visokiomis žmonių tradicijomis, vis dar tikisi, kad Dievas darys didelius dalykus per juos, ar netgi manys, kad Jėzus jiems pasirodys, nors tose tradicijose visiškai nėra tiesos apie Dievą. Jei Jis išpildytų nors pusę tų dalykų, tai tik įtvirtintų klaidingą tikėjimą.

Argi šitie žmonės suvokia, kad jie tapo tokiais fariziejais kaip Evangelijose, išaukštinę tradicijas, ar tai, ką x pamokslininkas sako virš Dievo Žodžio? Sutikime, kad Žodis aukščiau visų kitų argumentų. Jei Žodis sako vieną dalyką, bet tu visada tikėjai kitu, tada pasitaisyk, mokykis, auk.

Kitą savaitę – koks Jo balsas, kaip žinoti, kad tai Jis, o ne tu pats, ir daugiau.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pažinti Šventąją Dvasią. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 12 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Tai buvo viena iš tų karštų ir tvankių vasaros dienų kaip įprasta centrinės Indianos šiaurėje, todėl 3 iš mūsų nusprendė savaitgalį vykti į iškylą gamtoje. Deividas, Maikas ir aš slapta susitarėme pasiskolinti savaitgaliui ežero plaustą iš Maiko, ar tai Deivido giminaičio, kad galėtume garbinti, melstis ir krikštyti vienas kitą. Kai buvome kūdikiai visus mus krikštijo solidžiose denominacijose, ten mes užaugome, bet nei vienas iš mūsų nebuvo krikštytas, kuomet įtikėjome. Taigi, būtent tai ir buvo pagrindinis išvykos tikslas.

Tačiau mano prisiminimuose nedominavo mūsų krikštas rudame Shafer/ Freeman ežero vandenyje, nors aš prisimenu, kad įlipau į vandenį šiek tiek susirūpinęs, ir tai man priminė vaizdą, kuomet vanduo tvindydavo mūsų kiemą susprogus vandens bakui.

Aš taip pat nedaug prisimenu mūsų diskusijų apie gyvenimą ir, kas mūsų jaunuolių laukė ateityje, bet tada pirmą kartą aš išgirdau Viešpaties Jėšua (Jėzaus) balsą. Tėvas buvo kalbėjęs man anksčiau, ir aš pradėjau tuomet mokytis bendrauti su Šventąja Dvasia, bet aš niekada nebuvau girdėjęs Jėšua balso.

Jei atvirai, aš turėjau kitas dvi temas apie kurias norėjau rašyti jums, bet negalėjau išvengti Tėvo krypties pasidalinti tuo, kas man yra labai privatu ir asmeniška; tai, kaip aš pradėjau pažinti Šventąją Dvasią, atpažinti subtilius skirtumus tarp Tėvo, Jėzaus, ir Šventosios Dvasios. Štai tokia mano kelionė, kevalo viduje, kaip mes sakome. Aš nežinau jokio kito būdo mokyti apie tai, kaip pasidalinant savo patyrimais ir Žodžiu, bet jaučiuosi šiek tiek nesaugus ir nejaukiai. Ačiū, kad skaitote.

Atgal apie tą išvyką – ištyrinti širdį

Kažkas man įrašė(Nancy) Honeytree‘s „Evergreen“ albumą, kurį aš turiu savo iPod telefone ir vis dar jį klausausi, apie tyrą ir aistringą meilę Viešpačiui Jėzui, tai charakteringa 1970-ųjų krikščioniškai muzikai. Vienoje pusėje paskutinė daina buvo sukurta dabar jau danguje esančio Larry Normano, kurią jis pavadino „Aš esu Tavo tarnas“.

Aš „užėmiau garbinimo poziciją“, kaip aš sakau, turėdamas galvoje, kad pasiruošiau garbinti ant kelių, pasirėmęs rankomis, kakta ant grindų, rankos ištiestos, delnai aukštyn, savo protu klausydamas kaip mano meilė ir aistra Tėvui ir Jėzui liejasi iš mano širdies per mano burną, „Dvasioje“, kaip Jonas tai įvardina Apreiškimo 1:10 ir 4:2 - visiškai nejausdamas fizinės aplinkos.

Kas aš esu?

Supraskite, kad tada aš tikrai norėjau būti tarnavime, bet turėjau blogą savęs vertinimą ir trūko pasitikėjimo, taigi nemačiau jokio būdo, kaip galėčiau būti naudingas Viešpačiui, mąstydavau, kaip Jis galėtų mane panaudoti. Išorėje aš atrodžiau gerai – buvau krepšinio žvaigždė mažoje kaimo mokykloje, buvau įsimylėjęs nuostabią mergaitę iš didelio miesto mokyklos, tėtis po skyrybų buvo įsipareigojęs mokėti už mano mokslą koledže. Gyvenimas buvo geras. Aš netgi turėjau 1965 automobilį GTO su Trush duslintuvu ir bėgių perjungėju, bet kas čia tokio, jei jis degino benziną kaip Vakarų Teksaso ugnies gręžinys, buvo triukšmingas, greitas ir mano.

Bet viduje aš vertinau save blogai, buvau pilnas abejonių, įsitikinęs, kad nesu pakankamai geras Dievui – faktiškai vienintelis dalykas, kuriuo buvau tikras, buvo mano vaikščiojimas su Tėvu, bet kas Jam iš to? Tai buvo nebrandūs santykiai. Aš mylėjau Tėvą iš dalies dėl to, kad Jis buvo su manimi, kuomet mano žemiškasis tėvas išėjo, nors aš vis dar tebesijaučiau taip, lyg niekada nebūsiu pakankamai geras savo tėvui, todėl perkėliau visa tai kas buvo neigiama tarp mano žemiško tėvo ir manęs, į savo dangiškojo Tėvo ir mano bendravimą.

Jis kalbėjo man

Daina „Aš esu Tavo tarnas“ atspindi procesą žmogaus širdyje, apie kurį jūs galite paskaityti toliau šiame straipsnyje, ir tuo metu mano širdis kartojo dainos žodžius (kurie vis dar tinka man ir šiandien).

„Aš esu tarnas. Aš laukiu ištariamo mano vardo. Aš sėdžiu laukdamas, aš žiūriu žaidimą, kurį aš pats žaidžiu. Aš pasilieku tame. Kai tu esi vienišas, tu gali kaltinti tik save. Aš esu tarnas. Aš laukiu, kai mane pašauks, aš buvau neištikimas, taigi sėdžiu koridoriuje. Kaip Jis gali panaudoti mane, kai aš niekada visko neatidaviau? Kaip Jis galėjo pasirinkti mane, kai žinojo, kad greitai krisiu?“

„Jis maitina mano sielą, augina mane, ir Jis leidžia man suprasti, kad Jis mane myli. Dabar aš esu bevertis, bet padariau įžadą, aš nusižeminęs lenkiuosi prieš Tave - Ach, prašau naudok mane! Aš esu vienišas. Aš esu tarnas, pasiruošęs atlikti savo dalį, mano širdyje įvyko pasikeitimas. Pagaliau aš supratau, kad nėra kelio atgal, kai jau pradėjau. Gyventi yra privilegija, mylėti yra menas! Bet man reikia Tavo pagalbos pradėti – ach, prašau ištyrink mano širdį, aš esu TAVO tarnas”.

Nedelsiant, kai tik aš sugiedojau paskutinius keturis šios giesmės žodžius: „Aš esu TAVO tarnas”, staiga išgirdau Jėšua balsą įsiterpiant į mano garbinimą, tai pagavo mane visai netikėtai, anksčiau jau buvau girdėjęs kalbant Tėvą, bet niekada negirdėjau Jėzaus, taigi aš buvau nustebęs: „Aš, aš taip pat myliu ir Tave, Viešpatie“. Jo atsakymas buvo švelnus ir negarsus: „Atsiversk Jono 14:27”. Aš taip pat švelniai paklausiau: „Dabar, Viešpatie?“ ir Jis pasakė: „Taip, dabar“.

Maikas ir Deividas tuo metu vis dar garbino, nors pradėjo judėti, kaip adata, kuomet ją nuimi nuo plokštelės ir išjungi patefoną. Aš atsisėdau, pasičiupau savo New American Standart Bible, kurią turėjau su savimi, ir greitai atsiverčiau Jono 14:27, kuri sako: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“.

Su šitais žodžiais aš žinojau, kad Tėvas ir Viešpats priėmė mane į savo tarnavimą. Aš sėdėjau taip, kaip dabar, kai rašau šituos žodžius, ašaros temdė mano akis, nusižeminęs, nusiraminęs pirmą kartą savo gyvenime dėl savo ateities, mano abejonės savimi ir žemas savęs vertinimas buvo pakeisti pasitikėjimu ir įsitvirtinimu Kristuje. Aš nežinojau ateities, bet aš žinojau, kad ji bus su mano Tėvu ir Viešpačiu, ir aš žinojau, kad aš esu mylimas ne pagal tai, ką aš darau.

Pasitenkinimas

Vidurinėje mokykloje aš bandžiau įvairius dalykus, kad surasčiau pasitenkinimą: kuomet buvau 15 metų amžiaus lankiau nardymo pamokas, nes myliu vandenyną ir galvojau, kad galiu būti profesionalus nardytojas, arba vandenyno tyrinėtojas, arba jūrų biologas, bet tai nelietė mano dvasios, taigi tai nebuvo pasitenkinimas. Aš greitai tai mečiau – prieš pat mano nardymo testą. Taipogi, kuomet buvau 15 aš lankiau skraidymo pamokas ir skraidymo mokyklą, bet mečiau prieš FAA egzaminą ir skridimo testą.

Bet, kai girdėjau Jėzaus balsą - tai man teikė daug pasitenkinimo. Aš norėjau gyventi tame balse. Aš norėjau būti arti to Balso. Aš norėjau gyventi savo gyvenimą susijungęs su tuo Balsu.

Įrėžti atmintyje

Yra momentai mano gyvenime, kurie visam laikui yra įrėžti į mano atmintį tiesiog dėl momento intensyvumo, ir yra kiti, kuriuos jei nori atgaivinti, turi sustoti, užfiksuoti tai, kas ką tik atsitiko tavo sieloje ir tikslingai pagauti kiekvieną to įvykio niuansą savo prote. Mes turime prisiminti. Jei ne, tai prarandama visam laikui.

Štai kodėl, pavyzdžiui, tu gali važiuoti keliu, gauti nuostabų apreiškimą, ir galvoti, kad jis didis ir jo niekada nepamirši, o vėliau tu nebegali atsiminti, kas tai buvo. Tai įvyksta todėl, kad apreiškimas buvo iš tavo dvasios, o tu nedavei laiko ir neįdėjai pastangų, kad jis įsispaustų tavo prote. Apreiškimas nepasiekia proto, kol tu neįdedi tam pastangų.

Štai ką aš darau: turiu ant ko užsirašyti savo automobilyje, kažkaip pasižymėti, kad po to prisiminčiau, bet kai man nepavyksta to padaryti, tuomet skiriu laiko prisiminti, kur aš važiavau, ką galvojau, meldžiausi kalbomis, ir kai aš tai darau grįžtu mintimis atgal ten, kur buvau ir tada apreiškimas dar kartą išplaukia iš mano dvasios. Tada aš užrašau, ar kaip kitaip panaudoju savo protą. Kalbu sau apie tai, užsirašau, procese panaudoju protą, kad apreiškimas iš dvasios būtų užfiksuotas.

(YAš esu TAVO tarnas”, staiga ios aš dažnai vėlai atsikeliu, nes rašau ir studijuoju, lovoje meldžiuosi dvasioje/ Dvasioje, mąstau apie Viešpatį ir dalykai pradeda man ateiti. Taigi aš išmokau tiesiog palikti, pakilti iš lovos ir užsirašyti - kitu atveju tai bus pamiršta jau kitą rytą - ar kol aš nesurasiu tos pačios būsenos prote, arba „bangos ilgio“, kaip apie tai jūs skaitysite vėliau.

Tas momentas, kai Jis kalbėjo man, buvo vienas iš tų, kurie pasiliko mano atmintyje, pasižymėjau jį savo kalendoriuje, kaip tą pirmą kartą, kai girdėjau Jėzaus balsą, kuris pakeitė mano gyvenimą, ir ėjau toliau. Arba aš galėjau apglėbti tą momentą ir tada laikyti savo sieloje, neleisdamas jam pasitraukti, nesusilpnindamas savo įsikibimo laikyti tą Jo balso garsą, grįždamas prie jo vėl ir vėl taip, kaip leidžiu juodam šokoladui tirpti savo burnoje ir suku jį tol kol pajaučiu visus įmanomus skonius – tai štai ką aš darau su prisiminimais.

Pamąstykime apie tai

Senais laikais automobiliuose turėjome radijo imtuvus su rankenėlėmis, kurias mes sukinėjome nuo nulio iki tam tikros radijo stoties. Kai tu priartėji prie tikslo, bus persidengimas su ta stotimi tarp artimiausios, kur tu buvai ir tarp tos, prie kurios tu artėji ir šitas persidengimas palydimas elektroninių aukšto diapazono gergždžiančių garsų iki momento, kai tu pagauni tą stotį visiškai tiksliai jos dažnume - ir staiga tu girdi tik tą vieną stotį – garsiai ir aiškiai.

Momentus, kai patyriau Tėvą, štai taip aš laikiau savo prote ankstyviausiuose prisiminimuose apie Jį – laikiau tai sąmoningai savo atmintyje, specialiai palikdamas savo prisiminimuose garsą ir tą Jo artumo pojūtį savo dvasioje, iš kurio plaukė Jo balsas, ir aš norėjau rasti tą dažnumą – kaip gyvenimo būdą. Norėdavau gyventi tame dažnume, bet pradžioje tai atrodė, kad aš pakliūdavau arti, bet retai tiksliai į tą dažnumą. Taigi, aš pasidalinsiu pavyzdžiais pirmų žodžių iš Tėvo man, ir kaip jie skamba... Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę.

Iki tada ir gausių palaiminimų,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip Nojaus dienomis. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 5 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš dalinausi pamąstymais apie visuomenę Nojaus dienomis, pradėdamas nuo dievotųjų susimaišymo su nedorėliais. Kai Viešpats pamatė, kad dorieji tuokiasi su nedorėliais, Jis žinojo kuo tai baigsis: „Mano dvasia nesivaidys su žmogumi amžinai, nes jis yra kūnas, jo dienų bus dar 120 metų“ (Pr 6:3 KJV)

Dalykai keičiasi

Skaičiavimas atgaline seka prasidėjo, dienos, kai Dievas kariavo (teisė) žmonių gyvenimus artėjo prie pabaigos. Ką gi Jis teisė? Atsakymas: nusikaltimas ir bausmė, kurią Jis asmeniškai įvykdydavo tame laikotarpyje tarp Adomo ir Nojaus. Kai Nojus išėjo iš arkos, Dievas perdavė nusikaltimą ir bausmę bei 2 kitus dalykus tvarkyti žmogui.

Pradžios 9 skyriuje mes matome juos įtvirtintus vieną prie kito: „Būk vaisingas, dauginkis ir pripildyk žemę“, parodydamas, kad dabar žmogus atsakingas už gimimų kontrolę (arba ne). Anksčiau Dievas įsakė visiems gyvūnams, augalams, ir žmogui būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę – bendrą įsakymą tiesiog išeiti ir pripildyti žemę!

Bet Pradžios 9 skyriuje Jis kalba tik žmogui, palikdamas originalų įsakymą daugintis augalams ir gyvūnams, bet čia Jis duoda žmogui atsakomybę atsikurti, o ne tik bendrą įsakymą daugintis.

Toliau, „Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas. Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui“. Prieš tai, Pradžios 1:29-30 teigia, kad žmogus ir gyvūnai buvo vegetarai, bet dabar žmogus galėjo valgyti, ką tik norėjo – tai buvo jo atsakomybė, bet Dievas tai legalizavo padarydamas taip, kad gyvūnai imtų bijoti žmogaus, jog būtų sunkiau juos pagauti.

Trečia, „ir už jūsų gyvenimo kraują jūs patys būsite atsakingi... iš kiekvieno žmogaus brolio rankų, aš jo pareikalausiu... kas tik pralies žmogaus kraują žus, jo kraujas bus pralietas, nes pagal Dievo atvaizdą žmogus buvo padarytas“.

Iki tol Dievas vykdė bausmes Pats taip, kaip Kaino ir Kaino pro-proanūkio Lemecho atveju, bet išėjus iš arkos nusikaltimas ir bausmė tapo žmogaus atsakomybe. Štai kodėl Jis sako, kad baigėsi Jo teisėjavimo dienos tarp žmonių, nes žmogus greitai išstumdavo Dievą iš savo gyvenimo, šeima po šeimos, kai dievotieji susituokdavo su nedorėliais.

Tiesiog kaip mūsų dienomis

Aš tai paliečiau, nes Jėšua pasakė: „Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus, kai ateis Žmogaus Sūnus“. Tai svarbu suprasti, kad Nojaus dienos buvo amžiaus užbaigimas, pabaiga vieno būdo, kaip Dievas bendravo su žmonėmis, ir kito būdo pradžia. Lygiai taip pat mes pamatysime tokį pokytį, kuomet Jėzus sugrįš įkurti savo pasaulinės Karalystės žemėje - didelius pakeitimus, apie tai, kaip Dievas susijęs su žmogumi.

Tuo pačiu būdu Jis nustatė 120 metų ateitį tvanui Nojaus dienomis. Mūsų dienomis Paulius pasakė Apd 17:31-32 „... Dievas... įsako visiems žmonėms visur atgailauti, nes Jis paskyrė dieną, kurią Jis teis pasaulį teisume...“ Tiesiog kaip Nojaus dienomis, prasidėjo skaičiavimas atbuline eiga.

Kiti socialiniai panašumai

Pradžios 6:4-6, 12 sako: „Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.

Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti. Ir Viešpats gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas iškreipė Jo kelius žemėje“.

Tai raktinės eilutės, kurios parodo mums, kokia buvo visuomenė tais laikais, ir kokios yra sąlygos prieš Kristaus sugrįžimą. Žmogus iškreipė Dievo kelius žemėje. Iki to laiko, Dievo keliai buvo vykdomi per Seto šeimos liniją, bet jie iškreipė Jo kelią savo šeimose. Mes matome panašų Dievo kelio iškreipimą šiandieninėje visuomenėje, atakas esminėms moralinėms tiesoms, kurias Dievas įkūrė šeimai, bendruomenei, visuomenei ir tautoms.

Milžinai?

Dabar šiek tiek apie žodį, kuris dažnai verčiamas „milžinai“. Tai hebrajiškas žodis „nephilim“, kuris reiškia „kritęs“, kontekste apie Dievo šeimos Seto linijos atkritimą nuo Viešpaties, kai jie vedė nedorųjų Kaino linijos žmonių dukteris, „kai žmonės ėmė daugintis žemėje“.

Tai reiškia „chuliganas“ ir „tironas“, plačiau, milžinai reiškia nedorėliai (nors daugelis galvoja, kad buvo milžinų pagal ūgį) ir gimė vaikai iš šitų santykių tarp žmonių, kurie buvo ne po tuo pačiu jungu. Pažodžiui, „... kai Dievo sūnūs susilaukė vaikų su nedorėlių dukterimis, žemėje atsirado chuliganai ir tironai...“

Frazė, kad jie buvo žinomi ir galingi, tai nėra komplimentas, bet nurodymas į jų bedieviškus kelius. Tai yra ta pati terminologija, kuri panaudota pavaizduoti nedorąjį Nimrodą Pradžios 10 skyriuje; „Jis buvo pirmasis tas galiūnas žemėje, didis medžiotojas prieš Viešpatį“, čia neteisingai išversta.

Wycliffe verčia 9 eilutę taip: „ir jis buvo stiprus medžiotojas, žmonių prispaudėjas prieš Viešpatį“. Nimrodas prievarta organizavo Babelę, jis nebuvo „prieš Viešpatį“ gyvūnų medžiotojas, bet prieš Viešpaties veidą, nepaisydamas Dievo akivaizdos, jis medžiojo žmones ir juos persekiojo – štai ką sako šita eilutė.

Ta pati terminologija yra panaudota apibūdinti chuliganus ir tironus Nojaus dienomis, dorųjų ir nedorųjų vaikus, kurie užpildė žemę smurtu ir, kurių visos mintys buvo blogis.

Trumpas nukrypimas – triušio pėdsaku, nes daugelis man rašė elektroninius laiškus

Aš įterpiu čia žodžius apie įsitikinimą, kad tie chuliganai ir tironai kilo iš dar vieno sukilimo danguje, kai angelai vesdavo moteris ir tokiu būdu gimdavo tie chuliganai. Yra kelios priežastys, kad tai nėra tiesa, nes aišku iš konteksto, kad Pradžios 4-6 skyriai aprašo būtent dvi šeimas žemėje, bet yra dar kitų priežasčių, kodėl šis įsitikinimas neteisingas.

Be to, kad Jėšua pasakė, jog dienos prieš Jo sugrįžimą bus tokios, kaip Nojaus dienomis, kai žmonės tuokėsi ir vesdavo; jeigu jūs manote, kad buvo antras sukilimas ir angelai vesdavo moteris, tuomet, pagal Mato 24, atitinkamai, jūs turite pamatyti tuos pačius angelus/ žmones vėl besituokiančius ir prieš Kristaus grįžimą, kad būtų taip „kaip Nojaus dienomis taip bus... prieš Mano sugrįžimą...“

Toliau, Jėšua sako, kad angelai nesituokia - jie neturi tam sugebėjimų, jei norite žinoti. Jūs matote, dvasinės būtybės negimdo dvasių, tik Dievas, kuris vadinamas dvasių Tėvu – Žydams 12:9, Zacharijo 12:1, ir maždaug 3 arba 4 kitos pastraipos - tik Dievas gali kurti dvasias. Iš Dievo kyla dvasios. Kai žmogaus kūdikis yra užmezgamas, būtent Dievas suteikia jam dvasią. Kad būtų antrasis sukilimas, Dievas turėtų būti davęs angelams galimybę daugintis, ir tada Jis turėtų būti tos gyvybės užmezgimo dalyviu, tu turėtum padaryti Jį (dalyviu, partneriu) antrame sukilime.

Taigi, reikėtų, kad pasikeistų Jo nuostata ir keliai, ir kad angeliškoms būtybėms būtų suteikta galimybė daugintis. Tada būtų galima sukryžminti šunį ir dramblį - kodėl? Nes nebeliktų jokių ribų tarp rūšių – būtų galima sukryžminti paršiuką ir erelį, banginį ir tigrą, ir angelą su žmogumi. Taigi, Dievas dėl šito vieno atvejo turėtų sustabdyti genetinį dėsnį.

Tuomet jūs turėtumėte pakeisti Raštą ir įvesti antrą sukilimą danguje, kuris įvyktų, jei išmestumėt porą eilučių iš Judo ir Petro laiškų, jei jums taip patinka, bet jos labai aiškiai kalba apie šėtono sukilimą. Jei ten būtų antras sukilimas, tuomet jūs turėtumėte pakeisti Apreiškimo Jonui 12 skyrių, kur pasakyta, kad Mykolas ir jo angelai kovojo prieš drakoną (šėtoną) ir jo angelus bei turėtumėte paminėti ir antrojo sukilimo lyderį, kuris taip pat buvo išmestas.

Apreiškimo 12 skyrius kalba apie šėtoną, kurį mes žmonės nugalėjome mūsų liudijimo žodžiu ir Avinėlio krauju, taigi, jei įvestume antrąjį sukilimą, ar mūsų liudijimas ir Jėzaus auka jo nepadengtų? Aš turiu galvoje, jei Jėzaus kraujas visa tai padengia, tai kodėl nepaminėjus to antrojo sukilimo?

Ir kai Jėzus kalbėjo Luko 10:17-20, kai mokiniai sugrįžo sakydami: „Viešpatie, netgi demonai paklūsta mums dėl Tavo vardo“, Viešpats atsakė sakydamas: „Aš buvau ten, kai šėtonas krito kaip žaibas iš dangaus, taigi nesidžiaukite, kad demonai paklūsta jums, bet, kad danguje jūs esate mano pusėje!” – pagal jus Jėšua turėtų sakyti: „Aš buvau ten, kai šėtonas krito iš dangaus, ir tas antras vaikinas, ir jo sukilimas taip pat…”

Apibendrinant galiu pasakyti, kad jūs turite paneigti Pradžios 4-6 skyriuose pagrindinę prielaidą ir gramatiką, kuri nurodo 2 šeimas žemėje, kad visi kūnai iškreipė Dievo kelius, kad Dievo pyktis buvo prieš žmones, ir nepaminėta jokių angelų, jei Dievas būtų davęs angelams sugebėjimą daugintis, atšaukęs nesusietų rūšių susimaišymą, galimybę susikryžminti, pasakyti, kad tuomet, kai Jėšua kalbėjo, jog angelai neveda ir nesidaugina, Jis kalbėjo apie DABAR, o tada vienu metu Jis davė jiems sugebėjimą peržengti rūšių ribas ir sugebėjimą pastoti, ištraukime tas dvi eilutes iš konteksto ir įveskime antrą sukilimą, bet ignoruokime ką sako visa likusi Biblija, kuri kalba, kad buvo tik vienas sukilimas, kuriam vadovavo buvęs cherubinas Liuciferis.

Ir netgi jei asmuo, nepaisant visko, nori visu šituo tikėti, vis tiek jie visi žuvo tvano metu, ir Dievas pradėjo iš naujo nuo Nojaus ir jo šeimos, bet visa tai mano požiūriu netinkama,- kaip Nojaus dienomis, taip bus ir...

Apibendrinimas

Atkreipkime dėmesį į tai, ką Jėšua pasakė apie paskutines dienas Mato 24:10-12: „Ir daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė (palaipsniui) atšals, bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“.

Taigi mes matome šituos momentus: dievotieji paliks Dievą susilieję su pasauliu, bus karta žmonių, kurie žino apie Dievą, bet yra pasaulio dalis. Karta, kuri pilna smurto ir blogio, daugelio meilė atšals... ir likutis, kuris pažįsta Dievą ir vaikščioja su Juo.

Jei tai nenupiešia šių dienų paveikslo, tai nežinau, kas gali tai padaryti! Bet Mato 24 skyriuje Jėšua atkreipia dėmesį į pagrindinį dalyką: „…iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“. Gyvenimas plauks normalia vaga prieš pat Jo sugrįžimą ir didesnė dalis žemės gyventojų neturės jokio supratimo, apie tai, kas įvyks.

Siurprizas

Petras Nojų pavadino „teisumo šaukliu” (teisumo pamokslininku – angl.) 2 Petro 2:5, nors Jėšua teigia, kad gyvenimas ėjo įprasta vaga prieš pat tvaną. Dabar visame pasaulyje pamokslaujama, nors gyvenimas tęsiasi. Daugelis mūsų turi neišgelbėtų giminių ir draugų, mūsų gyvenimai liudija jiems, arba mes jiems liudijame, nors gyvenimas tęsiasi. Jiems šitie dalykai yra paslaptis.

Kitame kontekste, apie tuos, kurie laukia Kristaus ir bus paimti, Paulius sako: „Jūs žinote, kad diena, kai Viešpats ateis, bus kaip vagis naktį... bet jūs broliai nesate tamsoje, kad ta diena jus užkluptų kaip vagis“ (1 Tesalonikiečiams 5:2-4)

Ta diena neateis kaip siurprizas tiems, kurie vaikščioja šviesoje – Žydams 9:28 sako: „Tiems, kurie laukia Jo, Jis pasirodys, kad išgelbėtų...“

Jo belaukiant?

Man įdomu, kiek iš tų, kurie vadina save krikščionimis iš tiesų laukia Kristaus sugrįžimo?

Nors pradėsiu naują temą kitą savaitę, aš pasidalinsiu šitomis „sunkiomis“ mintimis dabar, keičiantis metams, kad mes galėtume blaiviai pamąstyti apie mūsų tikėjimą.

Praėjo arogantiškų žmonių dienos, kurie sutelkia savo „tikėjimą“ „tikėti Dievu“ savo naujam Lexus ar Mercedes gauti, praėjo tos dienos, kai elgėmės kaip vaikai smėlio dėžėje bandydami įvairius skonius tokius, kaip asmeninė pranašystė, ar tvirtovių griovimas virš miestų, ar lankymas konferencijų tik tam, kad pamatytum žmones besipurtančius, besiraičiojančius ir besikratančius. Praėjo tos dienos, kuomet galėjome naudotis prabanga, plaukioti nuo surinkimo iki surinkimo ieškodami, kad kas nors padūzgentų mūsų ausims.

Ateinančios dienos (o tokios buvo visada) yra skirtos augti Kristuje visame rimtume, susitelkus, darant sunkų darbą mylėti tuos, kuriuos sunku mylėti, nugalint įsižeidimą dėl aukštesnių draugystės tikslų, arba vertinant tuos, kurie tapatina save su tikrosiomis vertybėmis Kristuje, kokias mes ir patys turime, ar ieškant tų, kurie nori augti Kristuje ir leidžiant kitiems eiti jų keliu bei dedant kiekvieną pastangą išlaikyti vienybės ryšius taikos Dvasioje.

Mus supanti visuomenė ir toliau degraduos. Dievotieji darys kompromisus su bedieviais. Smurtas ir blogis toliau augs, ir gėris bus vadinamas blogiu, o blogis gėriu. Daugelio meilė atšals, ir prasidės išdavystės.

Ar neturėtų šitie perspėjimai motyvuoti mus atmesti visus pasaulio nukrypimus, visus atsiprašymus ir įsižeidimus, prilyginat nuliui, dėl to, kas iš tiesų vertinga. Aš galiu jums pasakyti, kad 2013 metai bus apsisprendimo laikas, kas iš tiesų yra svarbu, kas iš tiesų vertinga, daugybės prioritetų pakeitimas... Kiti jau patikrino savo prioritetus, taigi 2013 metai bus pažymėti nepajudinama ramybe – pasilikite ramybėje!

Aš pasakiau Barbarai, ką man Tėvas kalbėjo praeitą naktį: „2013 metai bus laikas, kai daugelis žmonių peržiūrės savo gyvenimo prioritetus, numes šalin tai, kas daugiau nėra svarbu, priims ir saugos tai, kas yra svarbu. Tai bus metai sustiprinantys tai, kas vadinama „Jeruzale“, jei galima taip pasakyti“.

(Aš naudoju Jėšua prioritetus išdėstytus Apaštalų darbų 1:8 apie tai, kad visų pirma reikia liudyti Jeruzalėje, tada išorėje artimoje Judėjoje, tada toliau - Samarijoje, tada galiausiai „iki žemės pakraščių“, ir galų gale visa kita bus pasiekta). Tai jūsų „Jeruzalės“, jūsų širdies sutvirtinimo metai, apsaugos metai, ėjimo pirmyn metai sukaupus jėgas, užuot išblaškius jas šen bei ten ir visur. Nebandykite pasiekti „žemės pakraščių“, ir netgi Samarijos ar Judėjos, kol jūsų Jeruzalė nebus saugi.

Surask savo svarbiausias vertybes, surask kitus, kurie turi tokias pat vertybes, bendrauk su jais ir paleisk visa kita, auk Kristuje sutikdamas kiekvieną iššūkį ir kiekvieną įsiskaudinimą sakydamas: „Kaip aš galiu tai panaudoti brendimui Kristuje?“ Pažink laiką, kuriuo mes gyvename, ir būk dalimi kieno nors kito problemos sprendimo, bet ne jo problema.

Kitą savaitę nauja tema.

John Fenn

www.cwowi.org

„Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė ir gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus... Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats“ (Mato 24:37-42)

Kaip Nojaus dienomis. 1 dalis

John Fenn, 2012 m. gruodžio mėn. 29 d.,\

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Kuomet kalbama apie „paskutiniuosius laikus“, žmonės visų pirma mąsto apie Izraelį. Nors tai teisinga ir gerai, Jėšua (Jėzus) ir kiti kalbėjo apie socialines ir dvasines paskutinių laikų sąlygas ir tai dažnai nagrinėja šių laikų Biblijos mokytojai. „Kaip Nojaus dienomis“ - sako raštai; taigi apsvarstykite mano mintis.

Bus kaip Nojaus dienomis

Jėšua apibūdina socialines ir dvasines žmonijos sąlygas artėjant Jo sugrįžimui:

„Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“.

„Tada du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats“ (Mato 24:37-42).

Ką padarė Adomas

Pirmiausia, mes turime nustatyti „Nojaus dienų“ kontekstą. Kai Adomas nusidėjo valgydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, jis gerai suprato, ką jis daro. 1 Timotiejaus 2:14 sako „Ir ne Adomas buvo apgautas, o moteris buvo apgauta ir nusidėjo.“

Ozėjo 6:7 yra apie izraelitų sukilimą prieš Dievą, ir Viešpats prilygina tai Adomo nuodėmei: „Bet jie kaip Adomas nusižengė sandorai; ten jie elgėsi išdavikiškai mano atžvilgiu“.

Luko 4:5-7 aprašyta tai, kaip šėtonas gundė Jėzų: „Tada velnias, užvedęs Jį į aukštą kalną, viena akimirka parodė Jam visas pasaulio karalystes. Velnias Jam tarė: „Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu. Todėl, jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo“.

Adomo nenumatytos pasekmės?

Taigi mes suprantame, kad Adomo nuodėmė yra: žemės valdymo atidavimas šėtonui su pilnu supratimu to, ką jis padarė, sulaužymas sandorą su Dievu ir leisdamas šėtonui tapti pasaulio dievu. To pasekoje Dievas dabar tapo stebinčiu iš šalies, nes Adomas, sulaužydamas sandorą ir palikdamas susitarimą su Dievu, atėmė Jo teisę būti žmogaus gyvenime. Dievas dabar galėjo įeiti į žmonių gyvenimus tik jų pakviestas.

Žmonės mūsų dienomis klausia „Kaip Dievas galėjo leisti ______________ įvykti?“ Jis leido tai, nes Jis privalėjo, kadangi Adomas jau seniai perdavė žemę žmogžudžio dvasiai valdomai pykčio ir griovimo. Dievas išlaikė savo teises planetai kaip Kūrėjas, štai kodėl mes matome Senajame Testamente ir Apreiškimo Jonui knygoje gamtą, tokius dalykus kaip dvigubas meteoro/ kometos susidūrimas, žemės drebėjimai, saulės/ žvaigždžių/ mėnulio šviesos užtemimas - tam, kad atkreiptų žmonių dėmesį, bet asmeninėje srityje Jis turi būti pakviestas, kad galėtų dalyvauti žmogaus gyvenime.

Štai kodėl mes meldžiamės už tuos, kurie išnaudoja, niekina mus, pasinaudoja mumis, ir už neišgelbėtus – kviečiame Jį įsitraukti į jų gyvenimus iki tokio lygio, kiek leidžia mūsų pakvietimas, prašydami, kad vieną dieną jie taip pat pakviestų Jį į savo gyvenimą.

Momentas einant mūsų keliu

Tyrinėjimai teigia, kad prieš organizuotą žemdirbystės sistemą Mesopotamijoje, žemės gyventojų skaičius nebuvo viršijęs 15 milijonų. Koks procentas iš šitų 15 milijonų, tuomet kai gyveno Abraomas, pakvietė Abraomo Dievą į savo gyvenimus? Tik Abraomo šeimyna? Tai galėtų būti maždaug 0,000001 procento?

Tuomet kai gyveno Jėzus ir pirmajame amžiuje planetoje buvo maždaug 200-300 milijonų gyventojų. Koks procentas iš jų buvo atgimę iš aukšto krikščionys? Jei sąžiningai, tai 200.000 ir tai tiktai 0,1% ar net mažiau.

Kontrastui, šiandien žemėje yra 7 milijardai žmonių. Krikščionys sudaro 33% visų gyventojų, iš kurių 1 milijardas yra praktikuojantys krikščionys ir suvokiantys, kad jie yra „atgimę iš aukšto“. Pagal procentus tarp pasaulio gyventojų ir žmonių skaičių, Dievas veikia.

JAV Pasaulinių Misijų centras ir kiti šaltiniai konstatuoja, kad krikščionybė yra greičiausiai auganti religija pasaulyje – 8% kiekvienais metais, ir beveik visas tas augimas dėl namų surinkimų augimo, sparčiausiai – Kinijoje ir Indijoje. Kitas būdas tai nustatyti yra tai, kad 100 metų po Kristaus buvo tik 1 tikintysis kiekvieniems 350 netikinčių, o šiandien 1 tikintysis kiekvieniems 9 netikintiesiems. (Jei mes paimsime 33% - tai 1 tikintysis kiekvieniems 3 netikintiems) (nuorodas rasite teksto gale)

Mūsų dienomis Viešpats didina savųjų procentą žemėje, bet Nojaus dienomis buvo priešingai – Dievo buvimas tarp gyventojų mažėjo.

2 šeimos žemėje

Taigi, kas vyko „Nojaus dienomis“, kurias paminėjo Jėšua, tai veikė tos pačios jėgos, kurios veiks ir prieš Viešpaties grįžimą?

Pradžios 4:16-24 išvardija Kaino šeimą, kuri „paliko Viešpaties artumą ir apsigyveno Nodo žemėje, į rytus nuo Edeno“. Jie gyveno atskirti nuo Dievo artumo ir žmogžudystė buvo jų tarpe, kaip su Kainu, nes Lamechas, Kaino pro-pro-pro-anūkis pakartojo jo nuodėmę 23-24 eilutėse, pabaigdamas nedorų Kaino palikuonių sąrašą. Kainas yra paminėtas 1 Jono 3:12, kad jis „buvo iš piktojo“ ir Judo 11 tarp tų, kurie paliko teisumą – šitai žymi visą jo šeimos liniją, kaip pasakyta Pradžios 4:16-24.

Tada dėmesys nukrypsta į Dievo šeimą – tuos, kurie sekė Viešpačiu, pradedant Setu, kuris pakeitė Abelį. Mano Biblijoje 26 eilutė sako: „Tada žmonės ėmė šauktis Viešpaties vardo“.

Šitie Dievo sūnūs gyveno atskirai nuo Kaino, nes Kainas pasitraukė toli į rytus. Bet po Dievo sūnų išvardijimo, seka tokie vardai kaip Enochas, Matūzalis, Nojus - tekstas sako: „Ir įvyko, kai žmonių pradėjo daugėti ant žemės ir jiems gimė dukterų, Dievo sūnūs (Seto Dievo šeimos linija) matė žmonių dukteris (bedieviška Kaino šeimos linija), kad jos buvo gražios; ir jie ėmė jas sau į žmonas iš visų, kurias jie išsirinko“. Kai žmonių skaičius kiekvienoje šeimoje išaugo, pamažu jie susitikdavo ir susipažindavo - ir dievotos šeimos susikompromitavo ir susimaišė su bedieviškom.

Taigi, pirmas paskutinių laikų ženklas: bus „taip kaip Nojaus dienomis“ yra toks, kad dievoti žmonės bus sugadinti nedorųjų. Dievotieji linkę daryti šituos kompromisus, nes pasaulis yra „gražus pasižiūrėti“ (gražiai atrodo).

Nojaus dienomis kompromisas pasiekė tokį lygį, kad Dievo pažinimas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus šitose nelygiai sukurtose santuokose ir per 120 metų tai nusmuko iki to, kad tik viena Nojaus šeima išliko teisi ir išlaikė Dievo pažinimą. Jei Dievas nebūtų pradėjęs veikti, po Nojaus mirties Jam tikrai beliktų stebėti iš išorės į vidų ir ten nebūtų nei vieno, kuris legaliai atidarytų Jam duris veikti žemėje. Štai kodėl Jis įsiterpė su tvanu.

Mūsų dienomis?

Šiandien yra tik dvi šeimos žemėje: tie, kurie pažįsta Dievą ir tie, kurie nepažįsta, tiesiog kaip Nojaus dienomis. Prabudimo viduryje aplink visą žemę mes matome, kaip Dievo žmonės „susituokia“ su pasauliu ir patiria tas pačias pasekmes prarasdami Dievo pažinimą savo gyvenimuose ir visuomenėje. Jokūbas sako „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“ (Jok 4:1-4)

Čia pavartotas žodis „kosmos”, kuris reiškia pasaulio sistemą, pasaulio kelius, pasaulio mintis. Mes arba mąstome dieviškomis mintimis ir vaikščiojame Jo keliais, arba esame paleistuviai turintys meilės romaną su pasaulio sistemomis.

Pirmas ženklas tinkantis daugeliui, kurie daro kompromisus savo tikėjime aprašytas 1 Tim 4:1-3 „Bet Šventoji Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams, veidmainingiems melo skelbėjams... jų sąžinė įspausta ir išdeginta kaip su karštu lygintuvu...“

Taip, kaip Dievo sūnūs Pradžios knygoje buvo suvedžioti nedorėlių dukterų, taip mes matome kai kuriuos Dievo vaikus, suvedžiotus ne tik doktrinos klaidos, bet kaip dvi šeimos linijos žemėje, aprašytos Pradžios knygoje, ištrinančios tikėjimo liniją ir pateisinančios nuodėmę.

Kaip mes galime matyti, aš ką tik pradėjau – pirmasis Nojaus dienų požymis buvo tas, kad tikintieji buvo nukreipti nuo teisingo tikėjimo Dievu, ir kitą savaitę mes pamatysime, koks tų kompromisų rezultatas visuomenėje ir dar daugiau. Tuomet iki greito.

Gausių palaiminimų,

John Fenn

www.cwowi.org

http://en.wikipedia.org/wiki/World_population

http://thetravelingteam.org/?q=node/192