John Fenn, Regėtojai, Pranašai, asmeninė pranašystė, 2/3, Jūsų dvasios dovanos. Savaitės mintys, 2026-04-11

 John Fenn, Seers, Prophets, personal prophecy, 2/3, Your spirit's gifts. Weekly Thoughts, 4/11

Sveikinu visus,

Praėjusią savaitę pasakojau, kaip kai kurie žmonės uždėjo ant manęs rankas ir pranašavo, ir tai buvo tiesa – bet po to  jie norėjo eiti toliau ir antrą kartą jie

tiesiog suvokė savo dvasioje, kokios yra mano dovanos – pridėjo „taip sako Viešpats“ , būsimąjį laiką ir pavadino tai pranašyste iš Dievo.

 

Daugelis manipuliuotojų, nepažįstančių Tėvo kelių, mano, kad suvokdami žmogaus dvasios savybes, jie mano, kad veikia pranašystės dovana, arba, dar blogiau, laiko save pranašais. Bet jie tiesiog įgudo   savo dvasioje suvokti kito žmogaus dvasios savybes. To galima išmokti ir tai veikia ir tarp tų, kurie nepažįsta Viešpaties, kartais su demonų pagalba – familiariomis dvasiomis – jie pasakoja žmogui dalykus apie kitą asmenį, siekdami manipuliuoti ar net išnaudoti.

 

Jūs suvokėte kito žmogaus dvasios savybes.

 

Yra žmonių, kurie jums patinka, ir jūs nežinote kodėl, lygiai taip pat, kaip yra žmonių, kurie jums nepatinka – ne todėl, kad jie ką nors padarė, jūs tiesiog „nesusiderinate“. Jūs suvokiate, kad tai ne tik asmenybė, yra kažkas giliau, kas jūsų dvasiai nepatinka, ir  juose yra. Labai dažnai taip yra todėl, kad jūsų dvasia atpažįsta kažką jų dvasioje (arba sieloje), kas prieštarauja Dievo Dvasiai, todėl jie jums nepatinka.

 

Parduotuvėje nusiperkate maisto produktų ir išeinate svarstydami, ar pardavėjas yra krikščionis, o gal arti teisumo, nes yra kažkas gero ar ramaus, jo dvasioje, ką jūsų protas pastebi mąstydamas apie juos. Morkaus 12:34 Jėzus pasakė Rašto aiškintojui, kuris teisingai atsakė į klausimą  apie Raštą: „Tu esi netoli nuo Dievo karalystės.“ Jėzus suvokė žmogaus dvasinę būseną. Tai nebuvo pranašiškas žodis, tai buvo Jėzaus pastebėjimas apie tai, ką Jis suvokė apie to žmogaus dvasinę būklę. Mes taip pat tai darome.

 

Be to, daugelis vyrų ir moterų, patyrusių tam tikrą smurto formą jaunystėje, gali savo dvasioje suvokti, kada žmogus, su kuriuo jie net atsitiktinai susitinka, yra geidulingas ar praktikuojantis kitus negerus dalykus, nes jų dvasia atpažįsta tas dvasias, kurios juos išnaudojo jaunystėje. Mūsų dvasia gali suvokti žmogaus dvasios lygmenyje, ar žmogus yra tyras, ar kažkas jame negerai. Pasaulis tai vadina „nuojauta“ arba „intuicija“, nes net ir neatgimę žmonės vis dar yra dvasia, siela ir kūnas.

 

Jei žmogus vaikystėje patyrė smurtą arba, pavyzdžiui, augo namuose su priklausomais žmonėmis, dabar, būdamas suaugęs, savo dvasia ir siela gali suvokti, kad nepažįstamasis, kurį jis mato viešumoje, yra priklausomas, nes jo dvasia jaučia dvasias aplink tą nepažįstamąjį – nes tokio tipo dvasia buvo šalia jų tėvų, jiems augant.

 

Kas tai buvo?

 

Paprasta pranašystė yra Dievo duota ir įkvėpta Šventosios Dvasios.  Kalbama ne apie žmogaus asmenybės savybių ar dovanų nustatymą – nors tai gali būti pranašystės dalis. Pranašystė apibrėžiama 1 Korintiečiams 14:3: „Pranašaujantis kalba žmonėms jų ugdymui, padrąsinimui ir paguodai.“ Tėvas yra Dvasia, apreiškianti kažkieno dvasiai apie Savo padrąsinimą ir paguodą skirtą  tam kitam žmogui. Paprastoje pranašystėje nėra nieko apie ateitį. Kartais, norėdamas padrąsinti, Viešpats pamini to žmogaus dovanas ar talentus, kuriuos Jis į juos įdėjo, bet tai daro platesniame jam skirtos žinutės kontekste. Taip yra todėl, kad pranašystė vis dar yra apie Jėzų, Jo darbą ir valią.

 

Daugelis pranašavo sėdėdami prie stalo, gerdami arbatą ar kavą su draugu, ir savo dvasioje pajutę, kad jūsų draugas yra kažkokio sprendimo kelyje. Jūs jautėte  ramybę sakydami jiems tai, paguosdami juos – tai buvo pranašystė. Bet jei tai kilo iš jūsų, kaip draugo, užuojautos, tai buvo tiesiog draugo, guodžiančio savo draugą, paguoda. Tačiau pasitaiko atvejų, kai, remdamiesi dvasios jausmu, ramybės ar įkvėpimo jausmu, mes pradedame sakyti tai savo draugui – ir tai yra pranašystė. Dvasios dovanos neateina su etiketėmis ar mirksinčiu pranešimu: „Žodžiai, kuriuos aš tau duodu, yra pranašystė, pabaigoje pridedate „taip sako Viešpats“. NE. Paulius 1 Korintiečiams 12:4-7 dovanas vadina „Dvasios apraiška, duota visų labui“. Tai normalu, ir yra tiesiog krikščioniško gyvenimo dalis, kad Kristus jumyse veiktų per jus kito žmogaus labui.

 

Naujojo Testamento kontekstas buvo namai, santykiai ir namų susirinkimai, todėl būtent ten visos Dvasios dovanos pirmiausia būdavo panaudojamos. Tėvas, guodžiantis savo vaiką po sunkios darbo dienos, gali būti tiesiog tėvas, darantis tai, ką daro tėvai. Bet galbūt, klausydamasis savo vaiko, tas tėvas prašo Tėvo išminties ir tinkamų žodžių, kad paguostų vaiką – ir iš jų dvasios kyla paguoda, padrąsinimas, išmintis, pranokstanti tai, ką jie turėjo iš pradžių. Jie tiesiog pranašavo ir galbūt davė išminties žodį savo vaikui. Jie liejosi iš jų dvasios, iš jų

sielos, kalbėdami  savo kūnu – ir jūs galite pajusti tą tėkmę, suvokti ją, nėra nieko labiau pasitenkinimą teikiančio, nei gyventi iš dvasinio žmogaus į išorę.

 

Išminties žodis yra dieviškas nurodymas apie kažką , kas vyks ateityje – tarsi Viešpats duotų žmogui išmintį, kaip elgtis sunkioje situacijoje darbe arba kuo pasidalinti savo patirtimi rytiniame darbo pokalbyje. Pažinimo žodis yra dieviškos žinios apie kažką iš praeities ar dabarties, ir visos šios Dievo Dvasios apraiškos ir yra būtent tai – Dvasios apraiškos.

 

Pranašystė nepatiks mūsų ego:

 

„Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia.“ Apreiškimo 19:10

Kontekstas buvo toks, kad apaštalas Jonas buvo danguje ir pradėjo lenktis po kojomis vyrui, kuris jam rodė aplinką. Vyras buvo labai nusiminęs ir Jono atkakliai reikalavo to nedaryti, nes sakė, kad jis taip pat yra tarnas kaip ir jis. Jis sakė, kad pranašystė nebuvo apie jį (vyrą, rodantį Jonui šiuos dalykus danguje), bet Jėzaus liudijimas yra tai, apie ką yra pranašystė.

 

Tai reiškia, kad asmeninė pranašystė jūsų neišaukštins, nepasakys, kokiai didelei ir galingai tarnystei esate pašaukti (nors Jis gali pasakyti jūsų tarnystės apimtį ir sunkumus, su kuriais susidursite, jei priimsite Jo kvietimą, kaip Pauliaus bendravime su Jėzumi kelyje į Damaską). Jei esate naudojamas pranašauti kam nors ir tikrai pranašavote iš Dvasios, nejausite jokio ego jausmo, jokio „oho, aš tai gerai darau“ jausmo – nieko apie jus. Viskas sukasi apie Jėzų, nesvarbu, ar duodate, ar gaunate pranašystės žodį.

 

JEI gaunate iš kokio nors „pranašo“, kuris jums duoda ilgą ir gražią pranašystę, kuri tęsiasi puslapiai po puslapių, kai ją užrašote, tai nėra iš Dievo. GALBŪT pirmoji pastraipa buvo iš Dvasios, bet visa kita būtų „pranašo“ buvimas kūne, kaip man nutiko toje konferencijoje.

 

Kai Dievo Dvasia kalba, kiekvienas Jo kalbėjimo pavyzdys Apaštalų darbų knygoje yra trumpas, konkretus, tiesus, be jokių pagražinimų. Pranašystė yra apie Jėzų, o ne apie tave ar mane. JEI ji apeliuoja į ego, stiprina tave dėl tavo pašaukimo ir tikslo, verčia manyti, kad esi Dievo dovana žmonijai – tai ne Dievas. Jėzus yra romus, nuolankios širdies, prieinamas ir nusižeminęs. Bet kokia asmeninė pranašystė turės tą Jėzaus dvasią. Jokio ego.

 

Kitą savaitę – kas daro regėtoją/pranašą regėtoju/pranašu. Iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com