Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. sausio 27 d., sekmadienis

Pažinti Šventąją Dvasią. 1 dalis


John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 12 d.,

Sveiki,

Tai buvo viena iš tų karštų ir tvankių vasaros dienų kaip įprasta centrinės Indianos šiaurėje, todėl 3 iš mūsų nusprendė savaitgalį vykti į iškylą gamtoje. Deividas, Maikas ir aš slapta susitarėme pasiskolinti savaitgaliui ežero plaustą iš Maiko, ar tai Deivido giminaičio, kad galėtume garbinti, melstis ir krikštyti vienas kitą. Kai buvome kūdikiai visus mus krikštijo solidžiose denominacijose, ten mes užaugome, bet nei vienas iš mūsų nebuvo krikštytas, kuomet įtikėjome. Taigi, būtent tai ir buvo pagrindinis išvykos tikslas.


Tačiau mano prisiminimuose nedominavo mūsų krikštas rudame Shafer/ Freeman ežero vandenyje, nors aš prisimenu, kad įlipau į vandenį šiek tiek susirūpinęs, ir tai man priminė vaizdą, kuomet vanduo tvindydavo mūsų kiemą susprogus vandens bakui.

Aš taip pat nedaug prisimenu mūsų diskusijų apie gyvenimą ir, kas mūsų jaunuolių laukė ateityje, bet tada pirmą kartą aš išgirdau Viešpaties Jėšua (Jėzaus) balsą. Tėvas buvo kalbėjęs man anksčiau, ir aš pradėjau tuomet mokytis bendrauti su Šventąja Dvasia, bet aš niekada nebuvau girdėjęs Jėšua balso.

Jei atvirai, aš turėjau kitas dvi temas apie kurias norėjau rašyti jums, bet negalėjau išvengti Tėvo krypties pasidalinti tuo, kas man yra labai privatu ir asmeniška; tai, kaip aš pradėjau pažinti Šventąją Dvasią, atpažinti subtilius skirtumus tarp Tėvo, Jėzaus, ir Šventosios Dvasios. Štai tokia mano kelionė, kevalo viduje, kaip mes sakome. Aš nežinau jokio kito būdo mokyti apie tai, kaip pasidalinant savo patyrimais ir Žodžiu, bet jaučiuosi šiek tiek nesaugus ir nejaukiai. Ačiū, kad skaitote.

Atgal apie tą išvyką – ištyrinti širdį
Kažkas man įrašė(Nancy) Honeytree‘s „Evergreen“ albumą, kurį aš turiu savo iPod telefone ir vis dar jį klausausi, apie tyrą ir aistringą meilę Viešpačiui Jėzui, tai charakteringa 1970-ųjų krikščioniškai muzikai. Vienoje pusėje paskutinė daina buvo sukurta dabar jau danguje esančio Larry Normano, kurią jis pavadino „Aš esu Tavo tarnas“.

Aš „užėmiau garbinimo poziciją“, kaip aš sakau, turėdamas galvoje, kad pasiruošiau garbinti ant kelių, pasirėmęs rankomis, kakta ant grindų, rankos ištiestos, delnai aukštyn, savo protu klausydamas kaip mano meilė ir aistra Tėvui ir Jėzui liejasi iš mano širdies per mano burną, „Dvasioje“, kaip Jonas tai įvardina Apreiškimo 1:10 ir 4:2 - visiškai nejausdamas fizinės aplinkos.

Kas aš esu?
Supraskite, kad tada aš tikrai norėjau būti tarnavime, bet turėjau blogą savęs vertinimą ir trūko pasitikėjimo, taigi nemačiau jokio būdo, kaip galėčiau būti naudingas Viešpačiui, mąstydavau, kaip Jis galėtų mane panaudoti. Išorėje aš atrodžiau gerai – buvau krepšinio žvaigždė mažoje kaimo mokykloje, buvau įsimylėjęs nuostabią mergaitę iš didelio miesto mokyklos, tėtis po skyrybų buvo įsipareigojęs mokėti už mano mokslą koledže. Gyvenimas buvo geras. Aš netgi turėjau 1965 automobilį GTO su Trush duslintuvu ir bėgių perjungėju, bet kas čia tokio, jei jis degino benziną kaip Vakarų Teksaso ugnies gręžinys, buvo triukšmingas, greitas ir mano.

Bet viduje aš vertinau save blogai, buvau pilnas abejonių, įsitikinęs, kad nesu pakankamai geras Dievui – faktiškai vienintelis dalykas, kuriuo buvau tikras, buvo mano vaikščiojimas su Tėvu, bet kas Jam iš to? Tai buvo nebrandūs santykiai. Aš mylėjau Tėvą iš dalies dėl to, kad Jis buvo su manimi, kuomet mano žemiškasis tėvas išėjo, nors aš vis dar tebesijaučiau taip, lyg niekada nebūsiu pakankamai geras savo tėvui, todėl perkėliau visa tai kas buvo neigiama tarp mano žemiško tėvo ir manęs, į savo dangiškojo Tėvo ir mano bendravimą.

Jis kalbėjo man
Daina „Aš esu Tavo tarnas“ atspindi procesą žmogaus širdyje, apie kurį jūs galite paskaityti toliau šiame straipsnyje, ir tuo metu mano širdis kartojo dainos žodžius (kurie vis dar tinka man ir šiandien).

Aš esu tarnas. Aš laukiu ištariamo mano vardo. Aš sėdžiu laukdamas, aš žiūriu žaidimą, kurį aš pats žaidžiu. Aš pasilieku tame. Kai tu esi vienišas, tu gali kaltinti tik save. Aš esu tarnas. Aš laukiu, kai mane pašauks, aš buvau neištikimas, taigi sėdžiu koridoriuje. Kaip Jis gali panaudoti mane, kai aš niekada visko neatidaviau? Kaip Jis galėjo pasirinkti mane, kai žinojo, kad greitai krisiu?“

Jis maitina mano sielą, augina mane, ir Jis leidžia man suprasti, kad Jis mane myli. Dabar aš esu bevertis, bet padariau įžadą, aš nusižeminęs lenkiuosi prieš Tave - Ach, prašau naudok mane! Aš esu vienišas. Aš esu tarnas, pasiruošęs atlikti savo dalį, mano širdyje įvyko pasikeitimas. Pagaliau aš supratau, kad nėra kelio atgal, kai jau pradėjau. Gyventi yra privilegija, mylėti yra menas! Bet man reikia Tavo pagalbos pradėti – ach, prašau ištyrink mano širdį, aš esu TAVO tarnas”.

Nedelsiant, kai tik aš sugiedojau paskutinius keturis šios giesmės žodžius: „Aš esu TAVO tarnas”, staiga išgirdau Jėšua balsą įsiterpiant į mano garbinimą, tai pagavo mane visai netikėtai, anksčiau jau buvau girdėjęs kalbant Tėvą, bet niekada negirdėjau Jėzaus, taigi aš buvau nustebęs: „Aš, aš taip pat myliu ir Tave, Viešpatie“. Jo atsakymas buvo švelnus ir negarsus: „Atsiversk Jono 14:27”. Aš taip pat švelniai paklausiau: „Dabar, Viešpatie?“ ir Jis pasakė: „Taip, dabar“.

Maikas ir Deividas tuo metu vis dar garbino, nors pradėjo judėti, kaip adata, kuomet ją nuimi nuo plokštelės ir išjungi patefoną. Aš atsisėdau, pasičiupau savo New American Standart Bible, kurią turėjau su savimi, ir greitai atsiverčiau Jono 14:27, kuri sako: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“.

Su šitais žodžiais aš žinojau, kad Tėvas ir Viešpats priėmė mane į savo tarnavimą. Aš sėdėjau taip, kaip dabar, kai rašau šituos žodžius, ašaros temdė mano akis, nusižeminęs, nusiraminęs pirmą kartą savo gyvenime dėl savo ateities, mano abejonės savimi ir žemas savęs vertinimas buvo pakeisti pasitikėjimu ir įsitvirtinimu Kristuje. Aš nežinojau ateities, bet aš žinojau, kad ji bus su mano Tėvu ir Viešpačiu, ir aš žinojau, kad aš esu mylimas ne pagal tai, ką aš darau.

Pasitenkinimas
Vidurinėje mokykloje aš bandžiau įvairius dalykus, kad surasčiau pasitenkinimą: kuomet buvau 15 metų amžiaus lankiau nardymo pamokas, nes myliu vandenyną ir galvojau, kad galiu būti profesionalus nardytojas, arba vandenyno tyrinėtojas, arba jūrų biologas, bet tai nelietė mano dvasios, taigi tai nebuvo pasitenkinimas. Aš greitai tai mečiau – prieš pat mano nardymo testą. Taipogi, kuomet buvau 15 aš lankiau skraidymo pamokas ir skraidymo mokyklą, bet mečiau prieš FAA egzaminą ir skridimo testą.

Bet, kai girdėjau Jėzaus balsą - tai man teikė daug pasitenkinimo. Aš norėjau gyventi tame balse. Aš norėjau būti arti to Balso. Aš norėjau gyventi savo gyvenimą susijungęs su tuo Balsu.

Įrėžti atmintyje
Yra momentai mano gyvenime, kurie visam laikui yra įrėžti į mano atmintį tiesiog dėl momento intensyvumo, ir yra kiti, kuriuos jei nori atgaivinti, turi sustoti, užfiksuoti tai, kas ką tik atsitiko tavo sieloje ir tikslingai pagauti kiekvieną to įvykio niuansą savo prote. Mes turime prisiminti. Jei ne, tai prarandama visam laikui.

Štai kodėl, pavyzdžiui, tu gali važiuoti keliu, gauti nuostabų apreiškimą, ir galvoti, kad jis didis ir jo niekada nepamirši, o vėliau tu nebegali atsiminti, kas tai buvo. Tai įvyksta todėl, kad apreiškimas buvo iš tavo dvasios, o tu nedavei laiko ir neįdėjai pastangų, kad jis įsispaustų tavo prote. Apreiškimas nepasiekia proto, kol tu neįdedi tam pastangų.

Štai ką aš darau: turiu ant ko užsirašyti savo automobilyje, kažkaip pasižymėti, kad po to prisiminčiau, bet kai man nepavyksta to padaryti, tuomet skiriu laiko prisiminti, kur aš važiavau, ką galvojau, meldžiausi kalbomis, ir kai aš tai darau grįžtu mintimis atgal ten, kur buvau ir tada apreiškimas dar kartą išplaukia iš mano dvasios. Tada aš užrašau, ar kaip kitaip panaudoju savo protą. Kalbu sau apie tai, užsirašau, procese panaudoju protą, kad apreiškimas iš dvasios būtų užfiksuotas.

(YAš esu TAVO tarnas”, staiga ios aš dažnai vėlai atsikeliu, nes rašau ir studijuoju, lovoje meldžiuosi dvasioje/ Dvasioje, mąstau apie Viešpatį ir dalykai pradeda man ateiti. Taigi aš išmokau tiesiog palikti, pakilti iš lovos ir užsirašyti - kitu atveju tai bus pamiršta jau kitą rytą - ar kol aš nesurasiu tos pačios būsenos prote, arba „bangos ilgio“, kaip apie tai jūs skaitysite vėliau.

Tas momentas, kai Jis kalbėjo man, buvo vienas iš tų, kurie pasiliko mano atmintyje, pasižymėjau jį savo kalendoriuje, kaip tą pirmą kartą, kai girdėjau Jėzaus balsą, kuris pakeitė mano gyvenimą, ir ėjau toliau. Arba aš galėjau apglėbti tą momentą ir tada laikyti savo sieloje, neleisdamas jam pasitraukti, nesusilpnindamas savo įsikibimo laikyti tą Jo balso garsą, grįždamas prie jo vėl ir vėl taip, kaip leidžiu juodam šokoladui tirpti savo burnoje ir suku jį tol kol pajaučiu visus įmanomus skonius – tai štai ką aš darau su prisiminimais.

Pamąstykime apie tai
Senais laikais automobiliuose turėjome radijo imtuvus su rankenėlėmis, kurias mes sukinėjome nuo nulio iki tam tikros radijo stoties. Kai tu priartėji prie tikslo, bus persidengimas su ta stotimi tarp artimiausios, kur tu buvai ir tarp tos, prie kurios tu artėji ir šitas persidengimas palydimas elektroninių aukšto diapazono gergždžiančių garsų iki momento, kai tu pagauni tą stotį visiškai tiksliai jos dažnume - ir staiga tu girdi tik tą vieną stotį – garsiai ir aiškiai.

Momentus, kai patyriau Tėvą, štai taip aš laikiau savo prote ankstyviausiuose prisiminimuose apie Jį – laikiau tai sąmoningai savo atmintyje, specialiai palikdamas savo prisiminimuose garsą ir tą Jo artumo pojūtį savo dvasioje, iš kurio plaukė Jo balsas, ir aš norėjau rasti tą dažnumą – kaip gyvenimo būdą. Norėdavau gyventi tame dažnume, bet pradžioje tai atrodė, kad aš pakliūdavau arti, bet retai tiksliai į tą dažnumą. Taigi, aš pasidalinsiu pavyzdžiais pirmų žodžių iš Tėvo man, ir kaip jie skamba... Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę.

Iki tada ir gausių palaiminimų,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.