Džonas Fenas, Regėtojai, pranašai, asmeninė pranašystė: 1 dalis: „Kas yra pranašystė?“. 1/3, Savaitės mintys 2026-04-04

 John Fenn, Seers, Prophets, personal prophecy: Part 1: 'What is prophecy?'. 1/3, Weekly Thoughts 4/4/26

 

 Sveikinu visus,

Yra didelė painiava dėl regėtojų, pranašų, pranašysčių, asmeninių pranašysčių. Šioje 1 dalyje pasidalinsiu, kaip galime pažinti žmones pagal jų dvasią – ir kokias

problemas tai gali sukelti.

 

Būti patrauktam kieno nors dvasios

 

„Nuo šiol nepažinsiu žmogaus pagal žmogiškus standartus (bet pagal dvasią). Nors kartą pažinome Kristų kūne, bet dabar pažįstame Jį Dvasia. Nes jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena, praėjo. Štai visa yra nauja ir visa yra iš Dievo.“ 2 Korintiečiams 5:16-17.

 

Pasaulyje mes atpažįstame, gerbiame ar pažįstame žmogų pagal pasaulio standartus: išsilavinimą, socialinę padėtį, darbą, turtą ir panašiai. Kristuje yra tik vienas standartas: atgimimas iš naujo. Žemiški žmogaus pažinimo matai yra antraeiliai, todėl Paulius ir sakė, kad nuo šiol jis nepažins žmogaus pagal pasaulietiškus standartus, o pagal Dvasią.

 

Daug žalos padarė žmonės, kurie nesupranta šios Naujojo Testamento realybės – pažinti žmones pagal jų dvasią. Ne viena moteris buvo patraukta prie tarnautojo, nes jos dvasia tapatinosi su kai kuriomis jo dvasios dovanomis, ir ji tai priėmė kaip Dievo žodį, kad jis yra jos būsimas vyras. Tai nebūtinai turi būti tarnautojas – tai vyksta mokyklose, surinkimuose, versle ir atsitiktiniuose viešuose susitikimuose. Potraukis kieno nors  dvasiai dažnai klaidingai suprantamas kaip Dievo nurodymas santykiams. Klaida – tai reiškia, kad tai ne Dievas, o tiesiog jų dvasia jaučia potraukį   kito dvasiai.

 

Kai buvau Biblijos mokyklos direktorius, susipažinau su didžiu ir plačiai gerbiamu evangelistu T. L. Osbornu. Mūsų mokykla buvo jo tarnystės būstinėje, ir aš tai laikau ypatingu laiku. Jis kalbėdavo mūsų koplyčios pamaldose, ir man netgi teko garbė susitikti su juo jo namuose. Kitą dieną po jo kalbos koplyčioje prie manęs priėjo verkianti studentė, kuri nežinojo, kodėl ji verkia. Paklausiau jos, kam ji jaučiasi pašaukta, ir ji atsakė: „ į misijas“. Paaiškinau, kad jos dvasios dovanos liudija apie jo dvasios dovanas, misijas, ir jos dvasia susijaudino išgirdusi apie visus jo nuotykius ir žmones, kuriuos jis laimėjo Viešpačiui. Ji pažinojo T.L. pagal Kristų, kuris buvo  kiekviename iš jų.

 

Kitas pavyzdys:

 

Kai man buvo 16 metų, dešimtoje klasėje vokiečių kalbos pamokoje susipažinau su mergina. Mokytoja dažnai liepdavo mokiniams susiskirstyti  į dvi komandas, ir aš buvau su ja. Tų pamokų metu mes susipažinome. Ji buvo Romos katalikė, aš – episkopalas (anglikonas), šios denominacijos turi  tokią pačią sekmadienio ryto liturgiją. Vieną dieną ji man pasakė: „Aš pažįstu Dievą, esantį už liturgijos.“ Ji atvedė mane pas Viešpatį.

 

Tuo metu mokėmės dešimtoje klasėje, mums buvo 16 metų. Jos vaikinas ir būsimas vyras atvedė ją pas Viešpatį, ji atvedė mane pas Viešpatį, o tada aš atvedžiau savo merginą ir būsimą žmoną Barbarą pas Viešpatį. Trečiaisiais metais abu lankėme antrus vokiečių kalbos kursus, tad mūsų draugystė Viešpatyje toliau stiprėjo. Paskutiniais vidurinės mokyklos metais buvau išrinktas išleistuvių karaliumi, o ji – išleistuvių karaliene. Visada mylėjau jos dvasią. Visada būsiu jai dėkinga už tai, kad pasidalijo su manimi Jėzumi, ir mes visi iki šiol reguliariai bendraujame. Nuo pat pradžių mylėjau jos dvasią. Žaviuosi jos siela ir nuo tada mus sieja brolio ir sesers santykiai. Niekada negalvojau, ir ji taip pat nepagalvojo kažko daugiau nei apie  meilę ir vertinimą vienas kito dvasios.

 

Tačiau kai kurie žmonės užmezga draugystę su kolega darbe, pastoriumi su garbinimo vadovu arba  kaimynais ir painioja potraukį jo dvasiai (ar sielai) su meile, Dievui, Dievo valia, ir mano, kad  Dievas jam/jai pasakė, kad jis/ji yra mano partneris... ir tai visai ne tai. Tai tiesiog suvokimas, kas jis yra savo dvasioje. Žmogus dažnai emociškai įsitraukia, sako: „Dievas man pasakė“, kad jis/ji bus mano vyras/žmona, ir stebisi, kodėl Dievas to nepasakė tam kitam žmogui. Mes esame dvasia, siela ir kūnas. Neperženkite ribos. Suvokite, ar jus traukia to žmogaus dvasia, o galbūt dvasia ir siela... bet jei jau yra kitų ribų, jų neperženkite.

 

Tema, kad mūsų dvasia gali suvokti, kas yra kito žmogaus dvasioje, nėra dažnai mokoma, o tai, kas ten yra, kartais yra gana kelia jaudulį ir keista.

 

Žmonės suvokia ir yra traukiami kito žmogaus dvasios savybių ir tą potraukį painioja su meile.

 

Kas būtų, jei pastorius savo bendruomenėje turėtų netekėjusią moterį, kuri kreiptųsi į jį patarimo? Kas būtų, jei tas pastorius savo dvasioje suvoktų tos moters dvasios savybes – kaip Dievas ją sukūrė, apdovanojo – ir dėl to jaustų potraukį jai. Galbūt ji taip pat gražiai atrodo. Jis galėtų ja manipuliuoti ir kontroliuoti, priversdamas ją susitikti su juo vakarais dviese jo biure, arba netgi įvilioti sekso į santykius, prisidengdamas, kad jai to reikia, kad atsigautų po ankstesnių santykių... ir daug kitų panašių blogų dalykų nutinka Kristaus kūne. Jėzus apibūdino svetimavimą

 Mato 5:28 , tai- geismo įsivaizdavimas kito žmogaus atžvilgiu. Bėgant metams mačiau daug pastorių, kurie daug kartų svetimavo – jų mintyse slypi įsivaizdavimai apie moteris savo bendruomenėje ar garbinimo komandose – ir keletą jų aš ištraukiau nuo pražūties ribos.

 

Tai gali nutikti bet kuriame versle, pramonės šakoje ar draugystėje, taip pat ir surinkime. Mūsų pasaulis yra toks sugedęs, kad kai kurie teigia, jog Marija Magdalietė ir Jėzus buvo pora – net ankstyvieji krikščionių eretiški raštai tai leidžia manyti. Žmonių protai yra tokie sugedę, kad jie negali įsivaizduoti moters, iš kurios buvo išvaryti 7 demonai, mylinčios Jėzų vien dvasiniu lygmeniu, jie mano, kad tai turėjo būti fizinė meilė, bet taip nenutiko. Argi nemylime Jėzaus iš savo dvasios? Tai yra tyrumas. Mūsų dvasia kartu su Šventąja Dvasia liudija, kad esame Tėvo vaikai ir kad Kristus yra mumyse. Štai kodėl Paulius 1 Timotiejui 5:2 rašo, kad su vyresnėmis moterimis reikia elgtis kaip su motinomis, o su jaunesnėmis – kaip su seserimis – Paulius sako mylėti jų dvasias, teikti joms deramą pagarbą ir neperžengti ribų.

 

Prieš daugelį metų buvau pranešėjas „apaštalų“ konferencijoje ir laukiant savo eilės kalbėti šalutiniame kambaryje, kai kurie iš tų, kurie padėjo patiekti vandenį ir užkandžius, norėjo uždėti ant manęs rankas ir pranašauti apie mane. Leidau jiems, ir tai, ką jie iš pradžių pasakė, buvo visiškai teisinga – kad netrukus būsiu paskirtas į kitokio tipo tarnystę ir panašiai. Bet kai padėkojau jiems ir pradėjau keltis nuo „karštosios kėdės“, jie paragino mane atsisėsti „ir pažiūrėti, ką dar Viešpats gali pasakyti“.

 

Aš taip ir padariau, leisdamas jiems tęsti. Tai, ką jie sakė toliau, buvo ne Viešpaties dalykai, o tai, ką jų dvasia suvokė apie dovanas mano dvasioje. Viską, prie ko jie sakė, kad Dievas mane atves ateityje, aš jau dariau. Tuo metu jie nežinojo, kad buvau didelės Biblijos mokyklos direktorius ir beveik kasdien vedžiau pamokas, prižiūrėjau didelį personalą mega surinkime ir sekmadieniais bei trečiadieniais pavadavau pastorių, kai jis keliaudavo tarnauti. Jų „pranašiški žodžiai“, kuriuos visi rašė būsimuoju laiku, sakė, kad netrukus būsiu paskirtas į pareigas, kuriose dėstysiu, netrukus tapsiu administratoriumi, netrukus prižiūrėsiu didelį personalą ir biudžetą... tai buvo visi dalykai, kuriuos tuo metu dariau. Kaip jie to nepastebėjo?

 

Pirmą kartą jie meldėsi Viešpačiui. Antrą kartą jie savo dvasioje suvokė tai, kas yra mano dvasioje – jie mane pažino mane dvasioje, kaip minėjo Paulius aukščiau, per dvasią, nes dvasia yra naujas kūrinys Kristuje. Daugelis vadinamųjų pranašų savo tarnystę kuria ne ant pranašystės, o ant žmogaus dvasios suvokimo ir pavertimo „taip sako Viešpats“. Ir mes pradėsime nuo to kitą savaitę. Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com