John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 26 d.,
Sveiki,
Aš
dalinausi praeitą savaitę kai kuriais patyrimais ir pasakiau, kad
Žodžio
padarymas pagrindiniu autoritetu
mūsų gyvenime yra pirmas punktas ir raktas, kaip tapti jautriu
Viešpaties balsui.
Antras
punktas
Sekantis
žingsnis yra susitelkti į tiesą, aš turiu galvoje – tikrai
suvokti, kad Kristus
jumyse.
Jūs turite į tai sutelkti savo protą kiekvieną dieną, daug kartų
per dieną, pirmyn ir atgal tarp natūralaus pasaulio ir to, kas
vyksta dvasioje. Šiandien aš pasidalinsiu apie savo kelionę ir
kovas.
Nors
Morkaus 5 skyriuje Jėšua buvo spaudžiamas, stumdomas ir mėtomas
minios, bet Savo dvasiniu žmogumi Jis suvokė, kad gydanti jėga
išėjo iš Jo, kuomet kraujuojanti moteris tikėjime palietė Jo
rūbus.
Kai
Jis paklausė: „Kas mane palietė?“, mokiniai galvojo, kad tai
kvailas klausimas, nes minioje visi Jį lietė! Bet Jėzaus dėmesys
klaidžiojo tarp natūralaus pasaulio – tai yra minios ir Jo
dvasios, kaip gyvenimo būdo, taigi, taip Jis pajuto, kaip gydanti
jėga įplaukė į moterį.
Tu
gali nustatyti, koks tiesos kiekis yra tavyje ir tavo mąstyme pagal
tai: ar kada nors šaukei Dievui, galvodamas, kad taip Jis tave
geriau išgirs; ar manei, kad Dievas gyvena bažnyčios pastate, arba
labiau ten pasilieka, ar Jį reikia išmelsti, kad Jis ateitų kažkur
iš erdvės?
Mes
turime gyventi tiesoje, kad Jis yra giliai tavo viduje, o ne išorėje,
nes Jis yra tavyje taip arti, kaip tavo sekanti mintis. Todėl
bendravimas su Juo yra amžinas, giliuose apmąstymuose ir širdies
motyvuose,- ne balsas tarp ausų, bet giliai viduje, tavo dvasioje.
Jis yra Dvasia, todėl beveik visas bendravimas su Juo vyksta Dvasia
į dvasią.
Kaip
aš galiu tapti jautrus Jo balsui ir Buvimui?
Pradžioje
aš buvau toks nejautrus tiems pojūčiams ir girdėjimui, kad aš
nieko „nejaučiau“ ir „negirdėjau“. Žodžiai, apibūdinimai
ir patyrimai, kuriuos turėjau tuo metu atrodė fantazijos, stulbino,
atrodė beveik neįmanoma, kad kas nors galėtų taip vaikščioti su
Dievu, bet aš to desperatiškai troškau.
Bet
prisiminkite, aš turėjau siaubingą savęs suvokimą, ir nuolatinę
įtampą. Tai buvo todėl, kad nors, viena vertus, aš mylėjau
Tėvą, bet kita vertus, niekada nesijaučiau pakankamai geras, kad
Jam manęs reikėtų. Štai tai apsunkino mano girdėjimą ir darė
mane nejautrų Dvasios dalykams. Aš suvokiau, kad negaliu gyventi su
šitais jausmais ir tuo pačiu metu aiškiai Jį girdėti. Mano
argumentai buvo kaip miglos ekranas tarp mūsų, ir ką Jis besakytų,
man tai buvo kaip tyliai kalbančio žmogaus balsas kitame kambaryje,
galėjau suprasti, kad Jis kalba, tik negalėjau suprasti ką. Aš
negalėjau nurimti, kol atsikračiau to, kas mane darė nejautriu
girdėti.
Žodis
prieš tai, ką aš jaučiau
Štai
čia susitinka mano pirmas ir antras punktai: Žodis yra galutinis
autoritetas ir Kristaus manyje įrodymas. Aš prisimenu paauglystės
metais kartą gulėjau lovoje ir kovojau su savo emocijomis dėl
netinkamumo, vis norėdamas surasti Jo buvimo manyje „bangos ilgį“,
kad galėčiau girdėti Jo balsą ir todėl vaikščioti nuolatiniame
pokalbyje, ar bent Jo buvimo akivaizdume 24/7.
Kai
tėtis mus paliko ėmė trūkti pinigų. Kai jis mus paliko, man buvo
11 ir mes suruošėme vasaros iškylą su „Charlie Brown“
komanda, turiu galvoje, Charlie Brown, Linus, Snoopy, Lucy ir kitais,
su kurias nusifotografavome. Nepriklausomai nuo metų laiko aš
dalyvaudavau išvykose viso mokymosi vidurinėje mokykloje metu.
Kai
aš buvau žemesniųjų klasių mokinys vidurinėje mokykloje ir
kitais metais jau vyresnis, palaikymo komandos lyderiai ateidavo
papuošti krepšinio komandos miegamuosius prieš didžiąsias
varžybas. Kartą jie pamatė mano Snoopy ir Charlie Brown lovą. Aš
buvau labai sumišęs, bet mama tiesiog neturėjo pinigų atnaujinti
baldus, o aš nedrįsau pasakyti jai, kad buvau susigėdęs. Aš
galvojau, kad Viešpačiui Jėzui patinka mano miegamasis, taigi
turiu būti patenkintas ir aš. Toks mąstymas buvo mažas žingsnelis
procese, bet aš tada to nesupratau.
Virš
mano lovos buvo langas, prisimenu, kad vietoj oro kondicionieriaus
reikėjo praverti langą. Aš pamenu, kaip gulėjau ten vieną naktį
laukdamas vėsios oro srovės patenkančios pro lango orlaidę ir
liečiančios mano suprakaitavusį kūną.
Karas
Didis
mūšis vyko tą naktį mano prote, mūšis kuris padėjo pamatą
visam likusiam mano gyvenimui. Tuo metu aš mintyse nubraižiau dvi
kolonas. Dešinėje pusėje buvo visi mano jausmai ir samprotavimai,
kad Dievui manęs nereikia ir Jis negalės manęs panaudoti. Tėtis
atstūmė mane, aš augau taip greitai, buvau ištįsęs ir
gremėzdiškas, kaip pupelės stiebas, buvau labai liesas, mano
plaukai natūraliai garbiniavosi ir aš juos nešiojau ilgus... Tie
plaukai ant galvos mane darė panašų į milžiną su vatos gniužulu
ant galvos. Aš neturėjau pinigų, neturėjau nieko ko natūraliai
buvo galima norėti, ir tame stulpelyje vis kaupėsi priežastys, dėl
kurių Dievas negali mėgti manęs, nekalbant jau, kad mylėti.
Kairiame
stulpelyje buvo tai, ką prisiverčiau prisiminti, jog buvau skaitęs
Žodyje. Kristus manyje – šlovės viltis. Didesnis yra Tas, kuris
manyje, nei tas, kuris pasaulyje. Aš esu naujas kūrinys Kristuje,
berniukas, kuris egzistavo anksčiau, mirė būdamas 15 metų ir
dabar šešiolikmetis buvo naujai gimęs ir visiškai atnaujintas. Aš
vis sugrįždavau prie Kristaus manyje, Kristaus manyje, mano kūnas
– tai šventykla, Šventoji Dvasia yra manyje, kad mokytų mane nuo
Tėvo. Dievas gyvena giliai mano dvasioje.
Pergalė
Aš
pavargau nuo argumentų savo galvoje, nuolatinių baimių stresų,
neužtikrintumo, nes tarp tų dviejų stulpelių mano prote vyko
kova. Aš apsisprendžiau kartą ir visam laikui tą naktį, kad
Dievo Žodis ir tai, ką Jis sako, viršija visus argumentus. Te mano
pasaulis suksis apie Žodžio tiesą – jei Jis sako, tai nuspręsta,
nesvarbu, ką aš jaučiu arba, kad reikia nusižeminti, arba ką
kalba aplinkybės. Nors aš nejaučiau Jo savyje, aš žinojau, kad
Jis buvo tenai, nes taip sako Biblija. Brūkšnelis. Paragrafas. Vėl
ir vėl.
Taigi,
aš pasakiau sau, kad Kristus buvo manyje, ar aš tai jaučiau, ar
nejaučiau, ir buvau pasiryžęs ieškoti Jo artumo, nes Jis ten
kažkur buvo. Aš apsisprendžiau būti įsitvirtinęs tame, kad
Žodis yra galutinis autoritetas, vedantis mane visą mano gyvenimą
bei atidarantis duris vaikščioti su Juo ir šiandien.
Žibintas
Iš
pradžių aš buvau kaip asmuo apakintas žibinto šviesos (deglo –
karališka anglų k.) dideliame tamsiame sandėlyje – tai buvo mano
vidinis žmogus, visur kažko ieškodamas, tik ko – aš dar
tiksliai nežinojau. Kai mano mintys apie netinkamumą iš dešinio
stulpelio užtvindydavo mano protą, aš sau atsakydavau, tai –
melas, aš atmetu tai, nes Žodis sako, kad Kristus yra manyje (ir aš
vis tiek pagaliau surasiu Jį), ir toliau tęsiau ieškojimus savyje.
Aš
iš tikrųjų nežinojau, ko ieškojau tą naktį, bet kai
pašvenčiau savo gyvenimą Jam, pajutau pasikeitimą viduje, vos
užčiuopiamą ramybės pojūtį giliai savyje, taigi aš ieškojau
šito. Iš pradžių ramybė buvo tarytum kaip tas žmogus su
žibintu, kuris didžiulio įrenginio kampe rado kažką tokio dydžio
kaip pelė. Bet kai tik aš supratau, kad tai buvo Jis, aš tuomet
jau galėjau užmiršti tamsą, tas savo tamsias mintis apie
netinkamumą, ir pasišvęsti pilnai tai ramybei, nors ji atrodė
tokia maža tą naktį.
Bet
kuo toliau aš pasilikau su ta mintimi – mano mintys vėl nuslydo
šalin ir aš tarsi ėmiau pats save barti – Liaukis! Liaukis! Kam
rūpi, jei tu pametei tą atlikto namų darbo puslapį? Susitelk,
Fenai! Tada aš nuramindavau savo protą, vėl ir vėl
sudrausmindavau jį, susitelkdavau į ramybės būseną. Supratau,
kad padeda garbinimas, taigi aš tyliai garbindavau, savo protu
budėdamas prie garbinimo – užuot garbinęs savo lūpomis, o protu
mąstydamas apie tai, kas bus ryt mokykloje, ar kokius rūbus aš
apsirengsiu ir t.t.
Tuo
momentu ramybė tapo šviesa ir praplėšė tamsą – tapau 100%
įsitikinęs Juo savo viduje ir nuo to taško pradėdamas galėjau
filtruoti visas kitas mintis ir jausmus ir eiti tiesiai prie tos
„bangos ilgio“, kur yra Jo artumas ir ramybė.
Nukreipdamas
savo dėmesį į tą ramybę, aš galėjau tikrinti: „Ar tu tebesi
vis dar čia, Viešpatie?“, taip klausinėdamas daug kartų per
dieną. Tai buvo bangos ilgis, kurio aš ieškojau – Jo ramybė
mano dvasioje. Iš tos ramybės plaukdavo viskas, ką Jis sakydavo
man, ir kreipdavo mane matyti dalykus Jo sferoje.
Žvilgtelėjimas
į šiandien dieną
Kai
aš atsibundu, turiu galvoje, kai tik suvokiu, kad aš esu atsibudęs,
pradedu melstis kalbomis be garso – taip švelniai, kad Barbara
negali girdėti manęs, nors ji – šalia.
Kaip
bet kuris kitas, pirmas dalykas, kurį galiu padaryti ryte – tai
atidaryti langines ir pažiūrėti ar šviečia saulė, bet paprastai
prieš tai arba tuo metu aš nukreipiu savo dėmesį gilyn į savo
vidų, kad pajusčiau Jo buvimą – visada yra TAIP gera pajusti, tą
ramybę, tą šilumą, tą buvimą pirmą akimirką, kai tampi
sąmoningas. Tuo momentu aš klausiu Tėvo, ar yra kažkas, už ką
ar dėl ko Jis nori, kad melsčiausi?
Kai
tai padariau, nedelsiant kažkas ateina į galvą, švelniai įplaukia
kaip pasiūlymas, kaip tolimi prisiminimai iššaukti iš neaiškios
praeities, bet jų vardas, ar prisiminimas švelniai plūsta į mano
protą iš mano dvasios, taigi aš meldžiuosi už juos kalbomis ir
savo protu tuo pačiu metu. Dažnai aš nenutuokiu, kokie yra jų
poreikiai, taigi tas Buvimas viduje pasikeičia pagal tai, ko jiems
reikia. Pojūtis, kad vyksta mūšis arba sunku apsispręsti,
sumišimas, baimė, išgydymas – ir aš meldžiuosi tol, kol tai
palieka ir grįžta ramybė. Štai taip aš žinau, kad diena jiems
yra laimėta.
Tavo
paties mūšis
Kartais
aš gaunu elektroninį laišką, skype, ar žinutę nuo asmens, kuris
kovoja, nesvarbu, ar jis išgelbėtas ar ne. Kartais asmuo parašo
man elektroninį laišką, kad tiki žmonių tradicija, ar kuriuo
nors pamokslininku, užuot paprastu skyriumi ir eilute Rašte.
Kartais mūšis yra emocijose, jausmai arba baimė, netinkamumas,
atstūmimas, vienišumas.
Bet
atsakymas yra toks pats – Kristus yra tavyje, ir Dievo Žodis turi
išspręsti visas problemas mūsų širdyse. Tu turi priversti savo
mintis, emocijas, ir pasaulio suvokimą suktis apie šitas tiesas.
Rašytinis Žodis visų pirma plaukia iš Gyvojo Žodžio. Be šito
Gyvojo Žodžio apreiškimo savo viduje, Kristaus, žmonės bando
tikėti rašytiniu Žodžiu be tikro apreiškimo. Kitą savaitę aš
pasidalinsiu, kaip gauti iš Tėvo tą „rhema žodį“, žodį
skirtą būtent tau, iš Tėvo.
Iki
to laiko. Gausių palaiminimų!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.