John Fenn, 2012 m. gruodžio mėn. 29 d.,\
Sveiki,
Kuomet
kalbama apie „paskutiniuosius laikus“, žmonės visų pirma mąsto
apie Izraelį. Nors tai teisinga ir gerai, Jėšua (Jėzus) ir kiti
kalbėjo apie socialines ir dvasines paskutinių laikų sąlygas ir
tai dažnai nagrinėja šių laikų Biblijos mokytojai. „Kaip
Nojaus dienomis“ - sako raštai; taigi apsvarstykite mano mintis.
Bus
kaip Nojaus dienomis
Jėšua
apibūdina socialines ir dvasines žmonijos sąlygas artėjant Jo
sugrįžimui:
„Kaip
buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.
Kaip
dienomis prieš tvaną žmonės
valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė
iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą,
nieko
nenumanydami,
kol užėjo tvanas ir visus
nusinešė;
taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“.
„Tada
du bus kartu lauke, ir vienas
bus paimtas, o kitas paliktas.
Dvi
mals girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite,
nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats“ (Mato
24:37-42).
Ką
padarė Adomas
Pirmiausia,
mes turime nustatyti „Nojaus dienų“ kontekstą. Kai Adomas
nusidėjo valgydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio,
jis gerai suprato, ką jis daro. 1 Timotiejaus 2:14 sako „Ir
ne Adomas buvo apgautas,
o moteris buvo apgauta ir nusidėjo.“
Ozėjo
6:7 yra apie izraelitų sukilimą prieš Dievą, ir Viešpats
prilygina tai Adomo nuodėmei: „Bet jie kaip Adomas nusižengė
sandorai;
ten jie elgėsi išdavikiškai mano atžvilgiu“.
Luko
4:5-7 aprašyta tai, kaip šėtonas gundė Jėzų: „Tada
velnias, užvedęs Jį į aukštą kalną, viena akimirka parodė Jam
visas pasaulio karalystes.
Velnias
Jam tarė: „Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos
man atiduotos,
ir kam noriu, tam jas duodu.
Todėl,
jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo“.
Adomo
nenumatytos pasekmės?
Taigi
mes suprantame, kad Adomo nuodėmė yra: žemės valdymo atidavimas
šėtonui su pilnu supratimu to, ką jis padarė, sulaužymas sandorą
su Dievu ir leisdamas šėtonui tapti pasaulio dievu. To pasekoje
Dievas dabar tapo stebinčiu iš šalies, nes Adomas, sulaužydamas
sandorą ir palikdamas susitarimą su Dievu, atėmė Jo teisę būti
žmogaus gyvenime. Dievas dabar galėjo įeiti į žmonių gyvenimus
tik jų pakviestas.
Žmonės
mūsų dienomis klausia „Kaip Dievas galėjo leisti ______________
įvykti?“ Jis leido tai, nes Jis privalėjo, kadangi Adomas jau
seniai perdavė žemę žmogžudžio dvasiai valdomai pykčio ir
griovimo. Dievas išlaikė savo teises planetai kaip Kūrėjas, štai
kodėl mes matome Senajame Testamente ir Apreiškimo Jonui knygoje
gamtą, tokius dalykus kaip dvigubas meteoro/ kometos susidūrimas,
žemės drebėjimai, saulės/ žvaigždžių/ mėnulio šviesos
užtemimas - tam, kad atkreiptų žmonių dėmesį, bet asmeninėje
srityje Jis turi būti pakviestas, kad galėtų dalyvauti žmogaus
gyvenime.
Štai
kodėl mes meldžiamės už tuos, kurie išnaudoja, niekina mus,
pasinaudoja mumis, ir už neišgelbėtus – kviečiame Jį
įsitraukti į jų gyvenimus iki tokio lygio, kiek leidžia mūsų
pakvietimas, prašydami, kad vieną dieną jie taip pat pakviestų Jį
į savo gyvenimą.
Momentas
einant mūsų keliu
Tyrinėjimai
teigia, kad prieš organizuotą žemdirbystės sistemą
Mesopotamijoje, žemės gyventojų skaičius nebuvo viršijęs 15
milijonų. Koks procentas iš šitų 15 milijonų, tuomet kai gyveno
Abraomas, pakvietė Abraomo Dievą į savo gyvenimus? Tik Abraomo
šeimyna? Tai galėtų būti maždaug 0,000001 procento?
Tuomet
kai gyveno Jėzus ir pirmajame amžiuje planetoje buvo maždaug
200-300 milijonų gyventojų. Koks procentas iš jų buvo atgimę iš
aukšto krikščionys? Jei sąžiningai, tai 200.000 ir tai tiktai
0,1% ar net mažiau.
Kontrastui,
šiandien žemėje yra 7 milijardai žmonių. Krikščionys sudaro
33% visų gyventojų, iš kurių 1 milijardas yra praktikuojantys
krikščionys ir suvokiantys, kad jie yra „atgimę iš aukšto“.
Pagal procentus tarp pasaulio gyventojų ir žmonių skaičių,
Dievas veikia.
JAV
Pasaulinių Misijų centras ir kiti šaltiniai konstatuoja, kad
krikščionybė yra greičiausiai auganti religija pasaulyje – 8%
kiekvienais metais, ir beveik visas tas augimas dėl namų surinkimų
augimo, sparčiausiai – Kinijoje ir Indijoje. Kitas būdas tai
nustatyti yra tai, kad 100 metų po Kristaus buvo tik 1 tikintysis
kiekvieniems 350 netikinčių, o šiandien 1 tikintysis kiekvieniems
9 netikintiesiems. (Jei mes paimsime 33% - tai 1 tikintysis
kiekvieniems 3 netikintiems) (nuorodas rasite teksto gale)
Mūsų
dienomis Viešpats didina savųjų procentą žemėje, bet Nojaus
dienomis buvo priešingai – Dievo buvimas tarp gyventojų mažėjo.
2
šeimos žemėje
Taigi,
kas vyko „Nojaus dienomis“, kurias paminėjo Jėšua, tai veikė
tos pačios jėgos, kurios veiks ir prieš Viešpaties grįžimą?
Pradžios
4:16-24 išvardija Kaino šeimą, kuri „paliko Viešpaties artumą
ir apsigyveno Nodo žemėje, į rytus nuo Edeno“. Jie gyveno
atskirti nuo Dievo artumo ir žmogžudystė buvo jų tarpe, kaip su
Kainu, nes Lamechas, Kaino pro-pro-pro-anūkis pakartojo jo nuodėmę
23-24 eilutėse, pabaigdamas nedorų Kaino palikuonių sąrašą.
Kainas yra paminėtas 1 Jono 3:12, kad jis „buvo iš piktojo“ ir
Judo 11 tarp tų, kurie paliko teisumą – šitai žymi visą jo
šeimos liniją, kaip pasakyta Pradžios 4:16-24.
Tada
dėmesys nukrypsta į Dievo šeimą – tuos, kurie sekė Viešpačiu,
pradedant Setu, kuris pakeitė Abelį. Mano Biblijoje 26 eilutė
sako: „Tada žmonės ėmė šauktis Viešpaties vardo“.
Šitie
Dievo sūnūs gyveno atskirai nuo Kaino, nes Kainas pasitraukė toli
į rytus. Bet po Dievo sūnų išvardijimo, seka tokie vardai kaip
Enochas, Matūzalis, Nojus - tekstas sako: „Ir įvyko, kai
žmonių pradėjo daugėti ant žemės
ir jiems gimė dukterų,
Dievo
sūnūs (Seto Dievo šeimos linija) matė žmonių dukteris
(bedieviška Kaino šeimos linija), kad jos buvo gražios; ir jie ėmė
jas sau į žmonas iš visų, kurias jie išsirinko“. Kai žmonių
skaičius kiekvienoje šeimoje išaugo, pamažu jie susitikdavo ir
susipažindavo - ir dievotos šeimos susikompromitavo ir susimaišė
su bedieviškom.
Taigi,
pirmas paskutinių laikų ženklas: bus „taip kaip Nojaus dienomis“
yra toks, kad dievoti žmonės bus sugadinti nedorųjų. Dievotieji
linkę daryti šituos kompromisus, nes pasaulis yra „gražus
pasižiūrėti“ (gražiai atrodo).
Nojaus
dienomis kompromisas pasiekė tokį lygį, kad Dievo pažinimas buvo
nušluotas nuo žemės paviršiaus šitose nelygiai sukurtose
santuokose ir per 120 metų tai nusmuko iki to, kad tik viena Nojaus
šeima išliko teisi ir išlaikė Dievo pažinimą. Jei Dievas nebūtų
pradėjęs veikti, po Nojaus mirties Jam tikrai beliktų stebėti iš
išorės į vidų ir ten nebūtų nei vieno, kuris legaliai atidarytų
Jam duris veikti žemėje. Štai kodėl Jis įsiterpė su tvanu.
Mūsų
dienomis?
Šiandien
yra tik dvi šeimos žemėje: tie, kurie pažįsta Dievą ir tie,
kurie nepažįsta, tiesiog kaip Nojaus dienomis. Prabudimo viduryje
aplink visą žemę mes matome, kaip Dievo žmonės „susituokia“
su pasauliu ir patiria tas pačias pasekmes prarasdami Dievo pažinimą
savo gyvenimuose ir visuomenėje. Jokūbas sako „Paleistuviai
ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra
priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas
tampa Dievo priešu“ (Jok 4:1-4)
Čia
pavartotas žodis „kosmos”, kuris reiškia pasaulio sistemą,
pasaulio kelius, pasaulio mintis. Mes arba mąstome dieviškomis
mintimis ir vaikščiojame Jo keliais, arba esame paleistuviai
turintys meilės romaną su pasaulio sistemomis.
Pirmas
ženklas tinkantis daugeliui, kurie daro kompromisus savo tikėjime
aprašytas 1 Tim 4:1-3 „Bet Šventoji Dvasia aiškiai sako, kad
paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks
nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms
dvasioms
ir demonų
mokymams,
veidmainingiems melo skelbėjams... jų sąžinė įspausta
ir išdeginta
kaip su karštu lygintuvu...“
Taip,
kaip Dievo sūnūs Pradžios knygoje buvo suvedžioti nedorėlių
dukterų, taip mes matome kai kuriuos Dievo vaikus, suvedžiotus ne
tik doktrinos klaidos, bet kaip dvi šeimos linijos žemėje,
aprašytos Pradžios knygoje, ištrinančios tikėjimo liniją ir
pateisinančios nuodėmę.
Kaip
mes galime matyti, aš ką tik pradėjau – pirmasis Nojaus dienų
požymis buvo tas, kad tikintieji buvo nukreipti nuo teisingo
tikėjimo Dievu, ir kitą savaitę mes pamatysime, koks tų
kompromisų rezultatas visuomenėje ir dar daugiau. Tuomet iki
greito.
Gausių
palaiminimų,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.