Sumaištis dėl malonės. 2 dalis

John Fenn, 2010 m. spalio mėn. 9 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Priežastis - nesutarimas?

Praėjusią savaitę išvardijau kai kurias pastorių ir tarnautojų nuodėmes, paminėtas žurnalo „Charizma“ tinklapyje ir pasakiau, kad šiems atvejams tinka Judo laiške išsakyta mintis: „žmonės <...> pakeitė Dievo malonę leidimu ištvirkauti“ (vertimas iš anglų k.)

Kristaus Kūne pastebima vidinė įtampa dėl mokymo apie malonę. Pastaruoju metu manęs daug kas klausinėja: „Ką jūs manote apie malonę?“. Anksčiau man užduodavo klausimus apie tokius mokymus: „Įvardink tai ir pareikalauk“ (name it and claim it), „apaštalai ir pranašai“, „asmeninė pranašystė“. Dauguma dabartinių mokymų apie malonę yra atviras leidimas nuodėmiauti, laisvė nuo atsakomybės ir atsiskaitomybės.

Vienas asmuo parašė man klausdamas: „Jeigu mums atleistos mūsų nuodėmės, ar mūsų veiksmai iš viso ką nors reiškia?“ Keli žmonės neseniai išreiškė tą pačią mintį, teigdami, kad mums dabar netinka vadovautis 1 Jn 1:9 , nes nuodėmių išpažinimas reikštų Jėzaus aukos ant kryžiaus paneigimą, kai mūsų nuodėmės jau yra atleistos.

Įstatymas arba gyvenimas

Neužmirškime, kad Kristus gyvena mumyse, o ne pastatuose, ir turint tai omeny parašytas visas Naujasis Testamentas. Tai reiškia, kad visų pirma mes esame atsakingi ne kunigams, pastoriams, tarnautojams, tarnavimams ar krikščionims draugams, o Dievui, kuris gyvena mumyse. Jėzus gyvena mumyse ir mes visi turime stovėti prieš Jį – vienas prieš vieną – ir atsiskaityti už savo gyvenimą. Mes negalime būti tokiais kaip komedijinis Flip Wilson herojus Geraldine, kuris niekada neprisiimdavo atsakomybės už savo veiksmus, bet kartodavo: „Tai velnias mane sugundė taip pasielgti“.

Aš žinau, jūs girdėjote, kad malonė yra „neužtarnautas palankumas“, ir kai kurie apibūdina malonę kaip „Dievo turtus Jėzaus sąskaiton“, kas yra teisinga tuo požiūriu, kad Jėzus teisėtai laimėjo mūšį ant kryžiaus.

Bet malonė yra kur kas daugiau nei kryžius, Jėzus ten nesustojo. Jėzus prisikėlė iš mirties veikiant tai pačiai malonei, kuri padėjo iškęsti kryžių.

Todėl, jei mes sustotume prie kryžiaus ir sakytume: „Mano nuodėmės yra atleistos (todėl galiu daryti ką noriu)“, tai reikštų naudotis tik daline malone. Prisikėlęs Jėzus ne kartą pasirodė mokiniams per keturiasdešimt dienų, tuo įrodydamas, kad Jis nugalėjo priešą. Malonė įgalina mus daryti tą patį – ji ne tik išteisina mus, bet ir įgalina gyventi joje. Taip!

Malonė legaliai suteikė mums išgelbėjimą, ir malonė toliau įgalina mus gyventi teisiai.

Panagrinėkime pilietybės pavyzdį, norėdami pamatyti skirtumą tarp įstatymo ir praktikos. Pagal įstatymą jūs tampate tos šalies, kurioje gimėte, piliečiu. Praktinis pritaikymas šios įstatymiškos malonės yra tai, kad jūs turite atsakomybę tapti naudingu savo šalies piliečiu balsuodami, paklusdami įstatymams, dalyvaudami labdaroje, atsilygindami savo šaliai bei bendruomenei ir t.t.

Ta įstatymiška tiesa, ta malonė įgalina jus naudotis ja didelėje laivėje tos malonės ribose. Aš esu JAV pilietis ir turiu teisę bei malonę balsuoti, paklusti įstatymams, atsilyginti žmonėms įvairiose situacijose. Pilietybė leidžia man laisvai keliauti, pirkti ir parduoti, patirti laimę, laisvę ir gyventi šioje šalyje.

Malonės ribose mums suteikta didžiulė laisvė. Bet jeigu aš pabandyčiau balsuoti Kanadoje, Nyderlanduose ar Zambijoje, aš išeičiau už man suteiktos malonės ribų. Tai būtų perdėtas pasitikėjimas savimi – man suteikta malonė neveikia tuose kraštuose, nors ten gimę žmonės turi malonę būti tos šalies piliečiais.

Aš esu laimingai susituokęs jau daugiau kaip 32 metus. Tai įstatymiška malonė. Šios malonės ribose mes su žmona turime didelę laisvę. Tai reiškia ir teisę turėti vaikų (ir dabar jau penkis anūkus!) Praktiškai įstatymiška santuokos malonė suteikia didžiulę laisvę.

Stiprus malonėje

Kai Paulius rašė Timotiejui (2 Tim 2:1): „<...> būk stiprus malonėje, kuri yra Jėzuje Kristuje“, jis neliepė jam būti stipriu neužtarnautoje malonėje (legalus statusas), jis patarė jam būti stipriu praktiniame tos malonės pritaikyme – būti stipriu įgalinime, kuris kyla iš to, kad mes legaliai esame Karaliaus vaikai.

Nuostabus dalykas yra tai, kad Jėzus ne tik numirė ant kryžiaus, bet, kaip parašyta Laiške Žydams, Jo mirtis padarė testamentą galiojančiu: „Testamentas įgyja galią mirus jo sudarytojui, o jam tebesant gyvam, testamentas negalioja“ (Žyd 9:16-17). Po to Jėzus prisikėlė iš mirties ir tapo savo paties palikimo vykdytoju. Tai reiškia, kad malonė yra gyva, gyvas dalykas, nes Jėzus yra gyvas!

Štai kodėl mes esame įgalinti (mums suteikta galia) malonėje per Jėzų Kristų. Jėzus yra gyvas ir todėl ši malonė taip pat yra gyva.

Gyvosios malonės požymiai

Laiške Titui pasakyta: „Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje“ (Tit 2:11-12).

Malonė moko. Ši malonė. Ši malonė yra gyva! Ji moko mus atmesti bedievystę, geismus ir gyventi dėl Dievo šiame pasaulyje.

Graikų kalbos žodis „blaiviai“ (santūriai) – „sophronos“, reiškia „susivaldantis protas“ . Vine Naujojo Testamento terminų žodyne pasakyta: „savitvardos praktikavimas, skirtas suvaldyti aistroms ir troškimams, įgalina tikintįjį prisiderinti prie Kristaus proto“ (Soberminded, C, Adverb).

Graikų kalbos žodis „teisiai“ – „dikaios“, reiškia „teisus, teisingas“, gyvenimas be prietarų, šališkumo (silpnybių, palinkimų). Malonė moko mus, kad mes įgalinti (turime galią) gyventi dievobaimingai, susivaldydami, teisiai, be palinkimų (silpnybių, šališkumo) ir be prietarų.

Neteisingo malonės supratimo pavyzdžiai...

Tėvai davė savo paaugliui sūnui pinigų, automobilio raktus, leidimą vairuoti tą automobilį ir liepė nuvažiuoti į parduotuvę nupirkti produktų. Tai galima palyginti su įstatymiška, legalia malone, skirta nuvykti į parduotuvę ir parvežti maisto. Bet jeigu vaikas panaudojo tą automobilį, kad pavėžintų savo draugus ir kartu su jais užkastų už tėvo duotus pinigus, užuot nuvažiavęs į parduotuvę – tai jau pavertimas tėvų suteiktos malonės leidimu nuodėmiauti.

Kompanija duoda darbuotojui pinigų, kuriuos jis gali išleisti klientų labui, tai legali įgalinanti malonė. Tačiau jeigu tarnautojas už tuos pinigus pasikviečia į restoraną draugus ir pameluoja apie savo susitikimo su jais tikslą, tai jau yra kompanijos suteiktos malonės pavertimas leidimu nuodėmei.

Dievas suteikia išgelbėjimą, įsūnydamas žmogų per Jėzų Kristų ir padarydamas jį Dievo vaiku. Tai yra legali malonė. Tačiau jeigu jie, žinodami kad yra Dievo vaikai, nuodėmiauja ir tenkina visus kūno geismus, tai reiškia, kad jie iškreipia Dievo malonę į palaidumą.

Mokymas apie tai, kad malonė yra neužtarnautas palankumas, yra dar nepilnas malonės apibūdinimas. Kai mokoma iš šitos perspektyvos ir nepaminima, jog malonė yra įgalinimas (suteikimas jėgos), bei nepaaiškinama, kam jis yra skirtas, veda į tai, kad riba tarp nuodėmės ir teisumo, pasaulio ir Dievo dalykų, išsitrina.

Tikslas ir malonė negali būti atskirti

Laiške Timotiejui yra mano labai mėgstamos eilutės: „Tas, kuris išgelbėjo mus (legali malonė) bei pašaukė šventu pašaukimu (įgalinanti malonė) ne pagal mūsų darbus, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1:9).

Atkreipkite dėmesį, kad mums buvo suteiktas išgelbėjimas ir šventas pašaukimas „pagal Jo tikslą ir malonę“. Malonė VISADA turi tikslą. Išgelbėjimo malonė - tai dar ne viskas. Jis ne tik mus išgelbėjo ir daugiau nieko. Jis turi mums dievišką tikslą. Jo tikslas neatskiriamas nuo Jo malonės.

Malonė negali būti atskirta nuo tikslo. Kur tik Rašte jūs sutinkate malonę, jūs matote, kad Dievas turi planą ir tikslą jai, ir tai įgalina žmogų (prisiminkime Nojų, kuris gavo malonę, ir tai įgalino jį pastatyti arką ir t.t.).

Jei jūs esate išgelbėtas, vadinasi turite tikslą, nes malonė negali būti atskiriama nuo dieviško tikslo. Jūsų gyvenimas turi dievišką tikslą, ir apie tai aš rašysiu kitą savaitę...

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Sumaištis dėl malonės. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. spalio mėn. 2 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Neteisingas malonės supratimas

Yra daug neteisingų mokymų ir sumaišties apie malonę, ir tai iš dalies tapo priežastimi tokio elgesio, apie kurį buvo rašoma šios savaitės žurnale „Charizma“ (teksto pabaigoje yra viso straipsnio nuoroda):

·         „Grupė keliaujančių tarnautojų nuolatos susitikdavo kartu praleisti savaitgalius, kurių metu buvo „keičiamasi“ žmonomis.

·         „Pranašiškos“ West Coast bažnyčios vadovas suvedžiojo kelis savo komandos vyrus (Kai šie įvykiai iškilo, bažnyčia buvo uždaryta).

·         Pastorius, sužinojęs, kad jo komandos nariai turėjo seksualinius santykius tiesiog bažnyčios patalpose, nesiėmė reikiamų priemonių sustabdyti šį ištvirkavimą.

·         Bažnyčia Sautheast surengė seminarą vedusioms poroms, kurio metu patarė įsirengti miegamuosiuose stulpus, kad žmonos galėtų šokti prieš seksą.

Aš norėčiau pridurti: krikščionių poros, kurios pragyveno kartu eilę metų, susilaukė vaikų, ir tvirtina, kad jų santuoka yra sudaryta Kristuje, galėtų pasakyti, kad jiems nereikia tarnautojų pagalbos apšviesti jų privatų gyvenimą. Krikščionys, teigiantys, kad marihuanos vartojimas yra laisvė Kristuje, o ne nuodėmė, krikščionys, praktikuojantys homoseksualinius santykius, krikščionys verslininkai, kurie pasiduoda godumui, meluoja, pataikauja, nesąžiningai elgiasi ir visa tai daro Dievo vardu, manydami, jog tai yra klestėjimas, ir t.t. (jūs galite patys pridėti daugiau pavyzdžių); visiems šitiems atvejams tinka tai, kas pasakyta Judo laiške (Jud 4): „Jie iškreipia Dievo malonę į palaidumą...“ Malonė nesuteikia teisės nuodėmei, bet įgalina gyventi šventai.

Prisiminkime, kad visas Naujasis Testamentas, kaip rašiau kelias pastarąsias savaites, moko, jog dabar mes, o ne pastatas, esame Dievo šventyklos. Jis gyvena mumyse, todėl mes turime mokytis gyventi malonėje, o tai reiškia, kad Dievas su mumis, kad ir kur mes eitume, kad ir ką mes darytume.

Nesvarbu lytis, nesvarbu socialinis statusas, nesvarbu rasės skirtumai – jei aš esu šventykla ir tu esi šventykla, tai mes esame lygūs. Laiške galatams Paulius rašo: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro nei moters; visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3:28).

Laiške Korintiečiams Paulius apie šį naują gyvenimą rašo: „Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Jei mes ir pažinome Kristų pagal kūną, tai dabar taip Jo nebepažįstame. Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja“ (2 Kor 5:16-17).

Laiške Kolosiečiams jis rašo: „Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, ar jauno mėnulio ar sabato dienų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristus“ (Kol 2:16-17; realybė randama Kristuje – vertimas iš anglų k.).

Visi kiti dalykai kyla iš šitos dvasinės tiesos. Mes esame gyvosios šventyklos, mus išgelbėjo tas pats Jėzaus kraujas, tačiau kiekvienas atliekame skirtingas funkcijas Kristaus Kūne, todėl gerbiame vienas kitą. Mes nenešiojame mūsų pašaukimo (funkcijos) kaip garbės ženklelio, bet su mums suteikta malone tarnaujame vienas kitam.

Trys tiesos vienoje srovėje: Lygybė Kristuje, sukūrimo tvarka, kultūrinės problemos

Kristuje mes esame lygūs, tai yra dvasinė tiesa. Viešpats pirmiau sukūrė Adomą, o po to Ievą, taip nustatydamas organizacinę tvarką šeimoje: vyras guldo gyvybę už žmoną, kaip Kristus darė tai dėl bažnyčios, o ji gerbia savo vyrą taip, kaip Kristaus Kūnas gyvena dėl Kristaus. Abu būdami lygūs Kristuje, paklusdami vienas kitam meilėje, jie sudaro santuoką Kristuje (Ef 5:21-33).

Taigi aukščiausia tiesa tokia, kad mes esame lygūs Kristuje – nėra vyro/ moters/ vergo/ laisvojo/ žydo/ graiko – tik Kristus.

Sukurdamas Adomą ir po to Ievą, Viešpats nustatė kūrinijos tvarką – šitie lygūs Kristuje tikintieji, arba kaip Petras sako – „bendrapaveldėtojai Kristuje“ – gali gyventi santuokoje, kuri yra visuomenės pamatas.

Rojaus sode Dievas nesukūrė trikampio: Adomo, Ievos ir Betės. Taip pat Jis nesukūrė Adomo ir Lario. Jis sukūrė Adomą ir po to Ievą taip, kad jie tiktų vienas kitam dvasiškai, emocionaliai ir fiziškai. Taip Dievas sukūrimo metu nustatė savo dievišką tvarką ir kriterijus.

Žmonės klysta manydami, kad laisvė Kristuje (dvasinė tiesa) gali panaikinti dievišką tvarką (sukūrimo tiesa), ir kuria tokius tarpusavio santykius, kokių Dievas nebuvo numatęs, kas veda į nuodėmes, kurios aprašytos žurnalo „Charizma“ straipsnyje (kultūrinių tiesų pažeidimas).

Šventoji Dvasia veikia tik tose ribose, kurias yra nustatęs Tėvas, ir tose ribose yra didelė laisvė, tačiau, kai peržengiamos Dievo nustatytos ribos tarpusavio santykiuose, Dievas paliekamas išorėje. Trečia tiesa, kurios turi būti laikomasi, tai kultūriniai reikalavimai. Mes, „gyvosios šventyklos“, turime gyventi pagal dievišką sukūrimo tvarką įvairiose visuomenėse, kurios turi savo papročius ir kultūrą.

Būti lygiais Kristuje (nėra nei vyro nei moters) bei turėti dievišką sukūrimo tvarką šeimoje dar ne viskas – santuoka turi derėti prie kultūros, kurioje gyvename. Tos pačios tiesos tinka ir nesusituokusiems: jie lygūs su visais kitais Kristaus Kūne, yra laisvi ir nesusiję su sutuoktiniu, tačiau turi paisyti kultūros, kurioje gyvena, reikalavimų. Visos šios trys tiesos yra malonė. Jos harmoningai ir subalansuotai turi veikti meile žmogaus gyvenime.

Jeigu jūs išmoksite taikyti šias tris tiesas, kai reikia spręsti iškilusius konfliktus mūsų dienomis, jūs galėsite teisingai pritaikyti Tiesos Žodį ir gyventi malonėje bei taikoje, darydami teisingus sprendimus.

Šydų klausimas Pauliaus dienomis

Paulius taikė šias tris tiesas savo dienomis. Štai kodėl Paulius liepė moterims dėvėti šydus, kurie atitiko to meto ir regiono papročius (2 Kor 11:2-16).

Jis aiškiai sako, kad jos gali melstis ir pranašauti (namų) bažnyčios susirinkimuose, nes yra lygios Kristuje (dvasinė tiesa), bet turi suprasti, kad jei nedėvi šydų, tai reiškia nepagerbia savo vyrų (sukūrimo tvarka). Jis net tris kartus pamini, kaip moterys turi rengtis pagal tam regionui būdingą kultūrinį paprotį.

Jos galėjo manyti, kad dabar yra laisvos Kristuje ir neprivalo daugiau gaubtis tais šaliais (dvasinė tiesa), tačiau jos gyveno kultūroje, kurioje šio papročio nepaisymas būtų reiškęs, kad jų santuokoje nėra tvarkos (6, 13, 16 eil.). Taigi, mes esame lygūs dvasine prasme, tačiau laikomės dieviškos sukūrimo tvarkos ir paisome kultūros reikalavimų. Tai gerai veikia, jeigu laikomės pamatinės tiesos, kad esame lygūs Kristuje ir gerbiame vienas kitą pagal mums duotą malonę, suvokdami, jog laisvė reiškia atsakomybę, bet ne leidimą nepaisyti visuomenės papročių.

Malonė reiškia atsakomybę būti Dievo šventykla

1980 metais, kai tarnavau antruoju pastoriumi, mes turėjome moterį, kuri anksčiau buvo prostitute, bet atsivertė, buvo pripildyta Šventąja Dvasia ir tapo entuziastinga bažnyčios lankytoja. Nors ji tikrai buvo išgelbėta ir pripildyta Šventosios Dvasios, jos išskirtinis makiažas, pabrėžtinai trumpi sijonai traukė ne vieno bažnyčios nario akis! Ar ji buvo laisva Kristuje taip atrodyti? Žinoma, bet dabar ji buvo kitokioje kultūrinėje aplinkoje, todėl turėjo priimti kitų bažnyčios moterų patarimus, kaip tinkamai rengtis ir puoštis.

Kitoje bažnyčioje mes turėjome garbinimo komandoje vyrą, kuris reikalavo, kad jam būtų leista dėvėti darbinį švarką, darbines kelnes ir purvinus nenuvalytus batus tuo metu, kai jis turėdavo vadovauti chorui trečiadienio vakarais. Ar jis turėjo laisvę Kristuje taip rengtis? Žinoma, bet kai jis tapo garbinimo komandos nariu, pasikeitė kultūrinė aplinka, o jis nenorėjo keistis, todėl pasitraukė.

Ar galiu aš valgyti bifšteksą šeštadieniniais?

Pauliaus dienomis iškildavo panašūs klausimai dėl mėsos paaukotos stabams, vegetarizmo, šeštadienio (žydų šabo) ar sekmadienio (prisikėlimo dienos) šventimo.

Laiško Romiečiams 14 skyriuje Paulius rašo apie tai, kad tie, kurie valgo tik daržoves arba laiko vieną dieną šventesne už kitas, yra silpni tikėjime. Jis aiškina, kad ir silpni tikėjime, ir stiprūs Kristuje daro tai, ką jie daro dėl Viešpaties, todėl turi gerbti vieni kitus, nes kiekvienas turės duoti ataskaitą pats už save Dievui (3 eil.).

Apaštalų darbų 18 skyriuje aprašyta Korintiečių bažnyčia prasidėjo susimaišius žydų, romėnų ir graikų tikintiesiems, taigi buvo tikras karas, kurią dieną skirti susirinkimams. Graikams ir romėnams žydų šabas nereiškė nieko, tačiau jiems buvo reikšmingas sekmadienis, prisikėlimo diena. Kai nėra kultūrinės tradicijos, sukūrimo tiesa kyla iš dvasinės tiesos, būtent to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus. Paulius teigia dvasinę tiesą, kad mes esame šventyklos, savyje nešiojančios Kristų 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Sabato poilsiui mes  laisvai pasirenkame vieną dieną per savaitę (žr. mano straipsnį mūsų tinklalapyje apie „Sabato poilsį“).

Korinte iškilo klausimas, ar galima restorane valgyti mėsą, kuri prieš tai buvo paaukota stabui. Kai kurie tikintieji buvo tuo susirūpinę, o kai kurie į tai nekreipė dėmesio. Paulius rašo apie tai laiške Korintiečiams (visas 1 Kor 8 ir 1 Kor 10:23-33): „Mes žinome, kad stabas yra niekas ir nėra jokių kitų dievų danguje ar žemėje, kaip tik vienas Dievas <...> tai mes turime tik vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį (dvasinė tiesa) <...> tačiau ne visi turi tokį pažinimą <...> (eil. 4-7).

Jis kalba apie jų silpną sąžinę ir apie tai, kaip gyvenantys laivėje turi būti jautrūs tiems, kurie mano, kad valgyti stabui paaukotą bifšteksą yra nuodėmė (kultūrinė tiesa) – taigi, jei kas nors silpnas tikėjime pasikviečia jus į restoraną, neužsisakyk bifštekso dėl jo sąžinės (1 Kor 8:10-13; 10:25-28).

Galima pastebėti sumaištį Kristaus kūne dėl šitų trijų dalykų, apie kuriuos šiandien rašiau: dvasinė lygybė, sukūrimo tvarka, kultūros problemos. Daugelis malonės vardu yra atsidūrę tamsoje ir nesupranta, kaip „laivė Kristuje“ ir „malonė“ galėjo nuvesti juos šituo klaidžiu taku. Kitą savaitę dalinsiuos pamąstymais, ką iš tikrųjų Biblija sako apie malonę, ir tai išsklaidys visą sumaištį!

„Charizma“ nuoroda:

http://www.strangmail.com/sendstudio/display.php?M=10223&C=8d06b9b45533dd1dfea0476c00af89bc&S=11265&L=4&N=7722

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Karalystė. 7 dalis. Tai Dievas ar velnias?

John Fenn, 2011 m. kovo mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Įsivaizduokime

Mes matėme, kad Dangaus Karalystė yra kaip augalas augantis žmogaus širdies dirvoje, kaip mielės tešloje, augant žmogui iki pilnos brandos. Visų pirma, tai prasideda, kai mes atgimstame iš dvasios, po to – kai mes atnaujiname mūsų mintis, kad mąstytume taip, kaip Dievas mąsto ir gyventume pagal Jo kelius, ir tada, mes išoriškai pertvarkome mūsų kūnus, fizinį pasaulį ir mūsų gyvenimą, pagal Karalystės pasikeitimus, kurie vyksta mūsų viduje.

Jis yra mūsų viduje ir auga, siekdamas užimti tą teritoriją, kuri buvo laikoma ir valdoma šėtono minčių ir kelių mūsų prote ir kūne. Dangaus Karalystė mumyse auga nugalėdama mūsų senas mintis - iššūkius, dabartinį savęs vertinimą, samprotavimus, teologiją, įpročius ir gyvenimo stilių, kaip vaikas, kuris išauga iš savo senų kelnių ir batų, ir staiga pastebi, kad jie jam jau ankšti. Taigi seni dalykai turi būti palikti, kad vaiko vystimasis nesulėtėtų ir nesustotų.

Ar tai Dievas, ar velnias?

Paulius rašė apie tai laiško Galatams 5 skyriuje, kai aiškino kaip „kūno darbai” (19-21) kovoja su „Dvasios vaisiais” (22-25). Tie vaisiai yra valgomi, matomi ir malonaus skonio. Tai nėra tiesiogiai Šventosios Dvasios vaisiai, bet ir žmogaus dvasios vaisiai. Kontekstas yra toks: vyksta kova tarp MŪSŲ kūno ir MŪSŲ dvasios. Jėzus sakė, kad Dangaus Karalystė yra kaip mūsų širdies dirvoje augantis augalas. Kūniškumas nori sustabdyti šito augalo augimą, nes leisdamas jam augti, bus jo nustelbtas.

Atkreipkite dėmesį, ką Paulius vadino „kūno darbais“, nes moderni krikščionybė juos vadina velniškais ar demoniškais dalykais. Bet tiesa tokia, kad tai kūniškumas, kuris kovoja su mūsų viduje augančiais Karalystės vaisiais.

„Kūno darbai yra aiškūs:

paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai...“

Tu nusprendi: Tu buvai mokomas populiarios bažnyčios kultūros, kad tai yra demonai? Biblija sako, kad tai kūno darbai. Kuo dabar tikėsi - savo Biblija, ar pamokslininku? Galėtum paklausti, kodėl Paulius parašė, kad burtininkavimas/ raganavimas yra kūno darbai - tai todėl, kad burtininkavimo šaknis yra manipuliacija. Paulius paklausė Gal 3:1: „kas jus apkerėjo?“, manipuliuodamas Raštu savo naudai, iškreipdamas Žodį, kad pajungtų kitus savo kontrolei. Štai kodėl burtininkavimas yra kūniškumas, o tai yra manipuliacijos išraiška.

Ar gali kartu su kūniškumu veikti demonas - be abejo! Bet mano požiūriu, mes negalime būti taip susitelkę į velnią, kad užmirštume, jog problema yra mumyse, o ne jame. Kartą demonas, kurį bandžiau išvaryti man pasakė: „Tu negali manęs išvaryti! Jis nori, kad aš čia būčiau!”. Ir tas demonas buvo teisus.

Aš turėjau įsakyti tai dvasiai užsičiaupti, o pats padėjau vaikinui atlikti tikrą atgailą, išpažinti, kad jis atsisako ir nuodėmės, ir demono, ir tuomet demonas tyliai ir greitai paspruko. Kai mes stovėsime prieš Dievą paskutinę dieną, šalia nebus demoniuko, kad galėtume pasakyti, jog jis yra mūsų nuodėmių priežastis, todėl mes esame nekalti. Ne. Tai buvo mūsų kūniškumas, arba mūsų dvasios ir Dievo Dvasios vaisius...

Neužmirškite tų 5 dalykų, kuriuos Jėzus sako, jog šėtonas naudoja tam, kad atakuotų jus (Karalystė 5 dalis, kovo 5 d.). Šėtonas naudoja mūsų nepakankamą įsišaknijimą besąlygiškoje meilėje ir nori, kad mes sukluptume, kai sutinkame gyvenimo sunkumus, ar kitų žmonių pasipriešinimą. Ir jis nustelbia Žodį mūsų širdyse, naudodamas pasaulio piktžoles, kurios auga kartu su tuo Žodžiu, kad nustelbtų Dievo Karalystę mumyse.

Apibendrinkime: Šėtonui reikia prieš tai išvardintų kūno darbų, kad jis galėtų veikti per tuos penkis Jėzaus paminėtus dalykus, kurie yra vieninteliai keliai, kuriais jis mus atakuoja. Jeigu tu neturi savyje šaknų - tai suklupsi. Jis visada naudos pykčio protrūkius (tavo, ar nukreiptus į tave), savanaudiškus siekimus kieno nors atžvilgiu ir t.t. Jis naudojasi kūniškumu, kad atpalaiduotų tau spaudimą ir tu sukluptum.

Jeigu tu leidi pasaulio rūpesčių piktžolėms, turtų apgaulei, daiktų geismui augti kartu su Žodžiu savo širdyje, jis dar naudoja ir kitus dalykus - sekso ir pasaulio dalykų geismą, stabmeldystę (kai kažkas atsistoja tarp tavęs ir Dievo, ir tu jį garbini), savanaudiškumą ir t.t.

 O šiame kampe: auga Dievo augalas

Obuolys yra natūralus obels produktas. Persikas yra natūralus persikų medžio produktas. Taip pat migdolas, ar alyvuogė, datulė, kviečiai - visi augalai subrandina vaisius pagal savo prigimtį. Dievo/Žodžio Karalystė jūsų viduje natūraliai subrandina vaisių, kai Jam leidžiama augti. Jis auga tik tiek, kiek išstumia kūno darbus, kai mes tikrai norime pakeisti savo mintis, daryti Karalystės darbus ir vykdyti Jo Žodį. Kai mes vykdome Žodį, leidžiame Karalystės augalui augti mūsų viduje, taip mes įtvirtiname JO mintis , JO kelius, JO gyvenimo stilių.

Šitos savybės yra natūralus vidinio augimo rezultatas. Neužmirškime, kad vaisius veda subrendęs medis, ir jie skirti tam, kad būtų suvartoti kitų žmonių:

„Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais. Jei mes vaikštome dvasioje, mes nevykdysime kūno darbų“ (vertimas iš anglų k.)

Petras

Jėzus mokė apie šitą procesą savo palyginimuose, ir gyvas pavyzdys yra tai, ką Jis pasakė Petrui: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ (Lk 22:31-32).

Pritaikykime tai, ką žinome šitam atvejui. Petras tris kartus išsigynė Viešpaties, kai žmonės apkaltino jį buvus kartu su Jėzumi. Jėzaus palyginime apie sėjėją - tai persekiojimas/ aplinkybių spaudimas. Petrui trūko įsišaknijimo besąlygiškoje meilėje, todėl jis suklupo savo kelyje.

Bet Jėzus meldėsi už jį, kad jo tikėjimas nepalūžtų. Ar buvo atsakyta šita malda? Taip. Tai reiškė, kad Viešpaties išsigynimas nebuvo visiškas Petro tikėjimo sužlugimas, bet daugiau - tai širdies būklė, nes jis tebeturėjo tikėjimą, tik suklupo sutikęs spaudimą ir prieš jį nukreiptas nuomones.

Jeigu jūs šiandieną būtumėte Petro vietoje, jūs taip pat būtumėte suklupę, kaip tai nutiko Petrui (ir daugelis iš jūsų bažnyčios ir bažnyčios kultūros jus pasmerktų). Velnias privertė jį taip pasielgti, todėl mums reikia: a) sudrausti dvasią, b) Petrui reikia vidinio išgydymo, nors anksčiau jis buvo drąsiai išpažinęs savo tikėjimą, bet vėliau savo veiksmais jo išsigynė, c) jeigu nori patirti prasilaužimą apsilankyk konferencijoje „Niekada daugiau neišsižadėsiu Viešpaties prie laužo, kur einu pasišildyti“, d) labai populiarus toks patarimas: „reikia paaukoti pinigų, kad būtų atpalaiduotas Dievo veikimas ir apsauga nugalėti baimei“.

Tačiau realybė buvo tokia: Petro širdis buvo tiriama ir bandoma, ar kūno darbai bus jo gyvenimo stilius, ar jis atgailaus ir pradės leisti Karalystei augti ir skverbtis pro pasaulio dalykus? (Jis atgailavo)

Karalystės kultūra

Karalystės kultūra savo prigimtimi yra orientuota į santykius, ir auklėjimą. Kiekvienas asmuo savo viduje turi augantį švelnų Karalystės augalą. Jų dvasios vaisius - tai rezultatas Šventosios Dvasios ir jų dvasios sąjungos bei bendravimo. Jis laukia kada galės pasireikšti, kad būtų matomas, ir suvartotas kitų!

Kai ant jūsų kažkas kūniškumo vedamas šaukia, o jūs pademonstruojate meilės, ramybės ir džiaugsmo vaisių, tuo metu žmonės susinervina ir supyksta, nes jūs nenorite prie jų prisijungti! Kūno darbai neturi jėgos prieš dvasios vaisius!

Mes gyvename kultūroje, kuri mano, kad mokymasis ir mokyklos, konferencijos ir seminarai padės augti, bet galutiniame rezultate, tik Žodžio vykdymas, leidžia augti ir prasiveržti Kristuje Dievo Žodžiui ir Karalystei jumyse. Dangaus Karalystė yra kaip žmogus, kuris sodina sėklą į dirvą…

Kitą savaitę- nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Žydas ar pagonis?

John Fenn, 2010 m. vasario mėn. 6 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Aš mąsčiau apie tai, kiek įtikėję pagonys turi supanašėti su žydais, kai jie pradeda mokytis iš žydų švenčių ir Senojo Testamento paslapčių.

Balanso ieškojimas

Man patinka švęsti 7 (pagrindines) žydų šventes. Mūsų namų bažnyčioje Tulsoje šį rudenį mes susitikome per Trimitų Šventę, o dviem savaitėm anksčiau per Palapinių šventę švęsti ir minėti jų turtingų reikšmių ir pranašavimo. Daugelis iš mūsų lankėsi Velykų šventime (Passover Seder) arba net švenčia tai kiekvienais metais ir žavisi tuo, kaip jos pranašauja apie Viešpaties mirtį ir prisikėlimą.

Nėra abejonių, kad 4 pavasario šventės vykta tiksliai jas atitinkančiomis dienomis: Neraugintos duonos šventė, Pascha (kryžius), Pirmųjų vaisių šventė (sekmadienis, kai Jėzus prisikėlė), ir Sekminės (Šventosios Dvasios suteikimas). Taip pat aišku, kad mes švęsime paskutinę šventę, Palapinių šventę, jos tikslią dieną. Zacharijas (Zach 14:16) sako, kad visos tautos kiekvienais metais ateis į Jeruzalę švęsti su Viešpačiu Palapinių šventę, tai reiškia Dievo, kuris gyvena su žmogumi, šventę, ir taip bus kiekvienais metais tūkstantmečio metu.

Taigi logiška mąstyti, kad dvi likusios šventės išsipildys paskirtą dieną: Trimitų šventė (teisiųjų mirusiųjų prisikėlimas ir pasislėpimas su Mesiju) ir Atpirkimo šventė (Yom Kipur, kryžius ir Kristaus sugrįžimas). Taigi, kodėl mes dabar turėtume švęsti šias šventes?

Pasvarstykime, ar mes, įtikėję pagonių turime pareigą supanašėti su žydiškomis šaknimis?

Senas argumentas

Šis klausimas buvo iškilęs ir anksčiau. Apaštalų darbuose (Apd 13:15 ) skaitome, kad  Paulius ir Barnabas tarnavo pagonims visoje Romos imperijoje, mokydami apie Jėzų, žydų Įstatymo, ir kaip Jis įvykdė žydų pranašystes, bet nereikalavo, kad jie laikytųsi žydų Įstatymo.

Bet kai kurie su tuo nesutiko. „...tuomet pakilo kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų partijos ir tarė: „juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo““ (Apd 15:5).

Rašydamas apie šitą patyrimą (Gal 2:1-4), Paulius paminėjo, kad jis nuėjo susitikti su lyderiais Jeruzalėje „...asmeniškai, kad kartais nebėgčiau, ar nebūčiau bėgęs veltui“. Jis norėjo įsitikinti, kad laisvė, apie kurią jis mokė, buvo tikrai iš Šventosios Dvasios, ir sutinka su Dievo Žodžiu. Jie visi susitiko ieškoti Viešpaties šiuo klausimu.

Fariziejai (kurie reiškė „atsiskyrę“), pradėjo savo veiklą, kaip (separatistų) šventumo judėjimas apie 150 BC (prieš Kristų) susirūpinę, kad jie negali atskirti žydo nuo graiko. Žydai tuo metu kaip ir graikai lankė sporto sales, kaip ir graikai mėgo pasibūti pirtyse, kaip ir graikai vaikščiojo į sporto varžybas, kaip ir graikai mėgdavo teatrus, ir kalbėjo, kaip graikai. Taigi kaimyninės sinagogos buvo sukurtos kaip mokyklos mokyti jaunuolius tikėjimo, suaugusių susirinkimams ir Žodžio studijoms. Tuo metu, kai Jėzus ėmė mokyti, jų prisakyti nuostatai ir tradicijos buvo tapę svarbesniais už Mozės Įstatymą, ir dėl to įvyko konfliktas su Jėzumi.

Šitie fariziejų tikintieji (Žr. Apd 15) galvojo, kad įtikėję pagonys turėjo atsiskirti (kad taptų šventesni) ir vykdyti Mozės įsakymus. Paulius, Barnabas, Petras nesutiko su tuo, ir teigė, kad pats Dievas nutarė pagonims suteikti Šventąją Dvasią ir nėra jokių nurodymų iš Dievo, kad Jis tikisi, kad jie paklus Mozės Įsakymui (mūsų dienomis sakytume, kad nėra jokių pranašiškų žodžių, pranašysčių) taigi jie neprivalo nieko vykdyti, jei Dievas neįsakė (eil.7-10).

Išgirdęs, ką Šventoji Dvasia darė tarp pagonių, Jokūbas, Jėzaus brolis, atsistojo ir pasakė: „...su šituo pranašų žodžiu sutinku. Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti“ (Apd 15:19).

Dvasia ir Žodis visada sutinka, todėl teisingas ištyrimas, ar „judėjimas“ yra iš Dievo ar ne, tai yra Žodžio palyginimas su tuo, ką žmonės vadina Šventosios Dvasios veikimu. Tai tebėra teisingas būdas, kaip ištirti judėjimą, tarnautoją ar „išsiliejimą“. Galima įsivaizduoti, kokį didelį džiaugsmą sukėlė jų sprendimas tarp įtikėjusių pagonių. Trumpai kalbant, Dievas atidavė jiems pats Save jiems, tai ką gali pridėti Senojo Testamento įsakymai? (Apd 15:19-31)

Dėl ko reikia susitarti?

Visi turėtų sutikti su šituo. Bet „fariziejų sekta“, kurią mini Paulius (Žr. Apd 15), toliau laikėsi savo nuomonės tol, kol (Žr. Gal 2) Paulius pavadina juos „...netikrais broliai, kurie paslapčia įslinko iššnipinėti mūsų laisvės, kurią mes turime Jėzuje Kristuje, ir norėjusiems mus pavergti“ (1-4 eil.).

Atkreipkite dėmesį, kad jų tikslas buvo tikinčiuosius, kurie turėjo laisvę Kristuje, grąžinti į Mozės Įstatymo vergiją. Nors kita vertus, Paulius taip numatė savo keliones, kad būtų Jeruzalėje švęsti Sekminių taigi, kaip tai suderinti?

Išvada tokia: jei kas nori laikytis žydų papročių suvokdamas, kad yra malonėje ir yra laisvas, jis gali tai daryti. Bet jei jis verčiamas laikytis šitų papročių todėl, kad bijo įžeisti Dievą, ar galvoja, kad daugiau Jam patiks, ar kad nepilnai vykdo tikėjimo nuostatas, ar kiti jį verčia taip elgtis, sakydami, kad turi gilesnį apreiškimą - jie klysta.

Triušio pėdsaku (nedidelis nukrypimas nuo temos)

Rom14:5-6 Paulius kalba apie sabato šventimą ir aiškina: „vienas žmogus išskiria vieną dieną iš kitų, kitam, jos visos yra vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą .Tas, kuris išskiria dieną, tai daro Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui“.

Ir vėl Kol 2:16-17: „Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ir gėrimo, dėl jauno mėnulio (Trimitų šventė) ar sabato dienų; visa tai yra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristus“.

Kitais žodžiais tariant, jei tu išskiri šeštadienį, ar žydų šventes iš kitų dienų, tu tai darai Viešpačiui, ir tai yra gerai. Riba, kurios negalima kirsti , tai įtikinėti kitą, arba silpninti kito tikėjimą ir daryti tai įstatymu. Šitame laiško Romiečiams skyriuje (Rom 12) jis kalba apie vegetarizmą, sabato šventimą, ir stabams pašvęstos mėsos valgymą.

Tiems, kurie valgė tik daržoves ir tikėjo, kad viena diena yra virš kitų, ar jautė sąžinės priekaištą valgyti mėsą, kuri anksčiau buvo paaukota pagonių šventykloje, Paulius sako, kad jie yra „silpno tikėjimo“ (žr.1 eil.). Jis sakė priimti juos, ir nesiginčyti „Te kiekvienas būna pilnai įsitikinęs savo prote, (bet neverčia taip pat mąstyti kito)“.

Paliekam ,,triušio pėdsaką“ ir grįžtam į pagrindinį taką

Yra keli dalykai, kurių Paulius mokė galatus apie sugrįžimą prie įstatymo:

„Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui“ (Gal 2:21).

Kam daryti tai, kas erzina Tėvą ir Jėzų?

„Nejaugi jūs tokie kvailiai, kad pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?“ (Gal 3:3)

Kvailiai. Kreipinys, kuris žeidžia. Tai tikintieji, kurie pasirinko kvailą tikėjimo kelią. Pamąstykime logiškai,- jeigu jūs savo viduje turite Šventąją Dvasią, kaip jūs galite būti ištobulinti (amžinais) įstatymais? Jeigu Šventoji Dvasia gyvena jūsų viduje, argi tai nėra priežastis, kad jūs pasiekiate brandą eidami per gyvenimą kartu  su Juo, gyvendami pagal Dvasią iš vidaus į išorę?

Tie , kurie yra Įstatymo vergovėje ir religiniuose apribojimuose nepatiria daug stebuklų:

„Argi Tas, kuris teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?“ (Gal 3:5)

Paulius sako, kad mes nesame tarnai, kurie turi paklusti pono įstatymui, bet esme Dievo vaikai, ir mūsų dvasia šaukia „Abba (Tėveli) Tėve“ (Gal 4:6).

Įstatymui nereikia tikėjimo, bet darbų, ir „...žmogus nėra išteisinamas Įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų, ir netgi mes, kurie tikime į Jėzų Kristų...“ (Gal 3:12; 2:16).

Jis sako, kad Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, bet kai jau esame Kristuje, mes nesame daugiau auklėtojo valdžioje, nes mes dabar esame Dievo vaikai (Gal 3:23-26).

Prievolė ir erezija

Paulius tęsia toliau sakydamas, kad tie, kurie ieško išteisinimo Įstatyme „prarado malonę“ (Gal 5:4), ir jei kas nors laikosi Įstatymo bei sulaužo bent vieną įsakymą yra kaltas dėl visų (Gal 5:3).

Pavyzdžiui, Mt 23:3, Jėzus kalbėjo lyderiams, kurie buvo taip susirūpinę detalėmis, kad būtų įvykdytas visas Įstatymas, jog nepastebėdavo svarbesnių dalykų – teisingumo, gailestingumo, tikėjimo, o buvo susitelkę atskaičiuoti dešimtines nuo mėtų, krapų ir kmynų...

Paulius sako, kad jei tikintysis nutaria laikytis Įstatymo, jis turi laikytis viso Įstatymo. Šiame pavyzdyje, jeigu jie aukoja pagal Įstatymą, tai turi daryti ir nuo prieskonių, nes taps veidmainiais ir bus kalti prieš Įstatymą.

Bet jeigu tu pasirenki atiduoti dešimtines ir/arba kitaip reguliariai aukoti, yra privalumai (žr. 2 Kor 9:6-11; Lk 6:38), bet tai turi būti daroma laikantis malonės ir laisvės, o ne Įstatymo.

Jei nutari laikytis Įstatymo, tuomet tu negali sumaišyti įvairių audinių (turi atsisakyti medvilnės/polistirolo marškinių), nevalgyti žuvų, kurios neturi pelekų ir žvynų (viso gero krevetėms, omarams, šamams), negalėsi valgyti sūrio kartu su mėsainiu, turi duoti dešimtines net nuo prieskonių ir laikytis kitų priesakų - (613) Mozės įsakymų ir, kas pažeidžia nors vieną, pažeidžia visus.

Paulius giria jų uolumą, bet nori, kad jie siektų pusiausvyros, nes jeigu jie toliau laikysis tos vergijos, jie taps nuo jos priklausomi, ar dar blogiau – pradės priešintis arba persekioti tuos, kurie vaikščioja laisvėje Kristuje (Gal 4:18-31).

Jis toliau kalba, kad atsakymas jų troškimui būti daugiau panašiu į Jėzų - tai gyventi pagal savo dvasią ir Šventąją Dvasią, o ne Įstatymo raidę: „Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje.“ (Gal 5:13-26)

„Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tik tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet su meile tarnaukite vieni kitiems. Todėl, kad taip įvykdomas visas Įstatymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5:13-14).

Tai viską apibendrina. Mes esame pagonys, kaip Paulius moko, mes galime laikytis žydų kultūros ir švęsti jų šventes, bet laisvės pozicijoje - tiek kiek norim ir jeigu norim, bet mes neturime paversti šitą laisvę leidimu palikti malonę ir grįžti prie vergovės. Ši laisvė yra duota, kad mes galėtume tarnauti vienas kitam meilėje.

Tokios mano mintys šią savaitę...

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Sodo takas arba formulė?

John Fenn, 2010 m. rugpjūčio mėn. 14 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Takas arba formulė

Aš mąsčiau apie tai, kaip Viešpats sukūrė sodą, apgyvendino ten žmogų ir davė jam tik vieną taisyklę. Vieną. Uno. Un. Gyvenk sode, valgyk nuo šimtų ar tūkstančių medžių, krūmų ir augalų, tik nevalgyk nuo vieno vienintelio medžio.

Viešpats nesukūrė krūvos formulių, kurių dėka Adomas galėtų vaikščioti su Viešpačiu sode. Nea. Eidamas gyvenimo keliu vaikščiok ir bendrauk su manimi, ir tas vienintelis medis nekels problemų.

Galatams 5:16 tiksliai atskleidžia Viešpaties požiūrį į gundymą Rojaus sode: „Sakau: gyvenkite dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų“.

Pauliaus atsakymas neturėjo tikslo sukurti formulių ar pastatyti milžiniškų dvasinių pastolių aplink asmenį, kad jie uždengtų jo sielą ir neleistų tam žmogui betarpiškai pažinti bei būti pažintam Viešpaties ir kitų žmonių.

Jo patarimas buvo paprastas: „Gyvenkite dvasia ir jūs nevykdysite kūno geismų“.

Staigus šuolis į mūsų dienas

Pabandykime perkelti Adomą ir tuometinius Pauliaus laiškų skaitytojus prie šių dienų krikščioniškų TV laidų, tarnavimų tinklapių arba pasodinkime juos į tradicinės bažnyčios suolą ir pasižiūrėkime, kaip dabar jiems būtų patarta įveikti pagundą ragauti nuo to „kito“ medžio arba nuodėmės.

Ar jiems pasiūlys vaikščioti dvasia, ar taikyti formules savo tikėjimui?

Jūs, kurie šį rytą atėjote į susirinkimą, jei norite „prasilaužimo su Dievu“, pakelkite rankas ir melskitės su manimi, kad jūsų drąsa sustabdytų šėtono ataką, nes teisusis yra drąsus kaip liūtas, taigi, pakelkite savo ranką, pasakykite šėtonui „NE!” ir... nepamirškite ateiti į mūsų vakarinį tarnavimą, nes turėsime ypatingą pamokslininką...

Adomai, jeigu persiųsi mažiausiai $25 už šią maldoje pateptą nosinę, už kurią aš asmeniškai meldžiausi šios TV laidos metu, pasidėsi ją po pagalve ir laikysi ją ten 7 dienas, o 8-tos dienos rytą, prisimink, kad 8 yra naujos pradžios skaičius, pasimelsi šia malda 7 kartus, 7 tai išbaigtumo skaičius, velnio ataka prieš tave bus sudaužyta ir tu nebebūsi gundomas valgyti nuo to kito medžio arba nuodėmės...

Adomai, jeigu tu kiekvieną rytą kalbėsi savo gyvenimui šiuos teigiamus tikėjimo išpažinimus, apsivilksi visais Dievo ginklais (jei nori geresnio rezultato, elkis kaip romėnų kareivis), tu juk žinai, kad angelai veikia tik tada, kai kalbame Dievo Žodį, taip aplink save tu sukursi dvasinį barjerą, kuris saugos tave nuo velnio...

Adomai, tave puola pagundos todėl, kad giminės prakeikimas atvėrė duris priešui. Palauk, bet juk tu esi pirmasis žmogus, tai neveiks tau, juk tu neturi bambos...

Realybės patikrinimas

Grįžkime atgal į Pradžios knygos 2 skyriaus 1 eilutę, kai Viešpats laisvai vaikščiojo su žmogumi savo sukurtame sode, laimingas ir patenkintas, kad patikėjo jam visą žemę, ir jie abu džiaugėsi vienas kito draugyste.

Deja, šiandien daugybė Viešpaties mokinių nesuvokia, kad jie yra aprengti teisumo rūbais, apgaubti šlove ir kad juose gyvena Šventoji Dvasia. Todėl jie suvedžiojami neišmanių ir klaidinančių tarnautojų, kurie, užuot mokę vaikščioti Viešpaties keliais, kad jų nuogumas būtų uždengtas Dievo šlove, padeda jiems pasisiūti „drabužį“ iš formulių bei doktrinų.

Jie protu suvokia, kad „Tas, kuris yra juose, didesnis už tą, kuris yra pasaulyje“, bet širdimi tiki, kad jie yra silpni ir bejėgiai, todėl griebiasi žmonių sukurtų formulių, manydami, kad taip gaus atsakymą į savo maldas. Užuot pašventę savo gyvenimą pažinti Jį, jie iššvaisto savo laiką tam, kad išmoktų formules.

Daugeliui emocijos pakeičia patepimą, dalyvavimas „garbinimo koncerte“ – garbinimą dvasia ir tiesa, o gyvenimas pagal asmeninį apreiškimą, gautą 1983, išmainomas į nesibaigiančią srovę naujų apreiškimų, ir jiems tampa svetima vaikščioti bei kalbėti gyvenimo kelyje su Tėvu ir Viešpačiu, kaip su savo Atpirkėju ir Draugu.

Mes suklumpame dėl viso to paprastumo taip stipriai, kad žmonėms sunku patikėti, jog yra gerai susitikti su kitais tikinčiaisiais, ieškoti Dievo ir BŪTI bažnyčia savo draugams bei kaimynams. Jie taip įpratę vaikščioti į bažnyčią, kad prarado supratimą, kas yra bažnyčia.

Keliai ar darbai?

Mano mėgstamiausia Biblijos eilutė yra ši: „Jis savo kelius apreiškė (padarė žinomais) Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus“ (Ps 103:7).

Hebrajų kalbos žodis „keliai“, reiškia „kelias, takas“. „Apreiškė“ reiškia apreiškimą, kuris ateina, kai du eina kartu vienu taku – Viešpats eina kartu SU mumis ir pakeliui leidžia mums pažinti savo taką.

Aš nenoriu tokių „darbų“ kokius patyrė Izraelis – tokio troškulio, kad tik vanduo iš uolos išgelbėtų nuo nualpimo, tokio alkio, kad tik mana iš dangaus apsaugotų nuo išbadėjimo. Jie gyveno nuo stebuklo iki sekančio nepritekliaus, nuo aprūpinimo iki visiškos nevilties, ir šis ciklas kartojosi visus 40 metų.

Kai jūs einate Jo keliais kartu su Juo, jūs patiriate stebuklą po stebuklo, ir tai tampa jūsų gyvenimo būdu (vert. „iš stebuklo į stebuklą“), stebuklinga gyvenimo tėkme. Jei jūs pažįstate Jį ir Jo takus, žengdami kitą žingsnį patirsite Jo „darbus“.

Aš patyriau, kad dauguma stebuklų mano gyvenime kilo iš Jo artumo, taigi, kam vaikytis kažkokių kitų dalykų, jeigu aš galiu pažinti Jį patį?

Visame pasaulyje žmonės alksta pažinti Dievą ir Jo kelius, jie traukiasi nuo formulėmis ir „šou“ pagrįsto tikėjimo, kad ieškotų Viešpaties savo namuose, atrastų Jį dievobaiminguose tarpusavio santykiuose, eidami gyvenimo keliu kartu su Viešpačiu bei kitais krikščionimis. Jie staiga suvokia, kad tai ne tik leistina, bet, kad toks ir buvo pirminis sumanymas.

Jie nugriauna aplink save taisyklių ir instrukcijų pastolius, kad vaikščiotų su Viešpačiu taip, kaip kadaise Rojaus sode vaikščiojo Adomas, taip kaip Jis ir buvo numatęs iš pradžių, taip kaip vaikščiojo pirmoji bažnyčia, nes: „Dievo Karalystė nėra valgymas ir gėrimas; bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo“ (Rom 14:17-18).

Čia labai tinka pabaigti senu himnu „Sode“:

Atėjau vienas į sodą,

Kai ant rožių dar buvo rasa,

Klausiausi, ką kalbėjo mano širdžiai

Dievo Sūnus

Priedainis:

Jis vaikščiojo su manimi,

Jis kalbėjo man,

Jis sakė, kad esu tik Jo;

Ir mes dalijomės džiaugsmu,

Kurio niekas kitas nepažįsta.

(Muzika ir žodžiai Austin Miles, 1913)

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Tešla. Karalystė. 6 dalis

John Fenn, 2011 m. kovo mėn. 11 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Į ką panaši Dangaus Karalystė?

Kai Jėzus pasakė „Dangaus Karalystė panaši“, Jis kalbėjo apie Karalystės KELIUS žmogaus širdyje, ne apie dalykus, kuriuos mes pamatysime danguje. Mk 4:34 pasakyta, kad kuomet Jėzus pasilikdavo vienas su Savo mokiniais, Jis paaiškino visas Savo palyginimų detales, bet šitie pokalbiai nėra mums užrašyti. Taigi duokite man šiek tiek laisvės sekti Jo pavyzdžiu.

„Dangaus Karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jų viskas įrūgo“ (Mt 13:33). Leiskite man parašyti taip, kaip aš įsivaizduoju, kad Jėzus išaiškino šitą palyginimą savo mokiniams:

„Dangaus Karalystė yra kaip Žodis pasodintas tavo širdyje, kaip raugas įmaišytas trijuose saikuose miltų. Kiekvienas saikas atitinka dalį tavęs - dvasią, sielą, kūną. Jei tu leidi Žodžiui augti savo širdyje, tu pamatysi, kaip jis užraugs visą tavo gyvenimą, veikdamas iš vidaus į išorę, iš tavo dvasios į sielą, į tavo kūną ir į tavo gyvenimo būdą“.

„Bet rūgimas yra procesas. Mielėms kilti reikia šilumos, vandens ir cukraus. Tai simbolizuoja Šventosios Dvasios saldumą tavo širdyje. Taip pat mielėms reikia šiek tiek druskos, kuri apvalo ir užkonservuoja. Tačiau, jei druską užpilsi ant žaizdos, ji sukelia skausmą. Druskos tau reikia reguliuoti augimo procesui ir išvalyti gyvenimo padarytoms žaizdoms“.

„Tešlą reikia suminkyti, palikti ją kuriam laikui ramybėje ir po to vėl suminkyti. Minkymas pašalina atliekas, kurios susidaro mūsų viduje kaip natūralus pašalinis raugo/karalystės produktas. Tu turi leisti, kad augimo procese susidariusios atliekos būtų iš tavęs išminkomos, jei ne - tešloje bus oro ir nebus substancijos, bet raugo ir atliekų mišinys“.

„Kad galėtum augti, tu būsi patalpintas į šiltą ir saugią vietą - ta vieta Manyje, Aš rūpinuosi tavimi. Bet tu sutiksi gyvenimo šaltį ir vėl būsi minkomas, kol užaugsi Manyje iki pilno ūgio. Tada tavo gyvenimas taps kaip iškeptas kepalas skleidžiantis Mano kvapą visiems, kurie yra aplink tave.  Jie ateis ir gers tą nuostabų aromatą, kuriuo tapo Manyje tavo gyvenimas, augant Karalystei iš vidaus į išorę“.

Ar dabar galite įsivaizduoti Jėzų kalbantį mokiniams susėdusiems aplink laužą, kai minia išsiskirstė?

Mes taip dažnai bandome iškepti tešlą, kol Karalystė dar mumyse nepakilusi.

Galima tai pasakyti ir kitaip: mes taip dažnai bandome nuvalyti žuvis, kol dar nesame jų pagavę. Jei mes norime dirbti kartu su Dangaus Karalyste žmogaus širdyje, mes turime tai daryti pasilikdami su jais tikrame bendravime ir eidami kartu su jais tokiu greičiu, kaip Kristus auga juose. (Gal 4:19; 1 Pt 2:2)

Prieš eilę metų, kai buvau Biblijos mokyklos direktoriumi, studentus aplankė pora iš Ugandos. Jie abu buvo užaugę gentinėse musulmonų šeimose, ir jei atmintis neapgauna, jis buvo vienas iš 33 vaikų šeimoje, kur buvo keturios žmonos, o ji - viena iš 14 vaikų, šeimoje, kur buvo trys žmonos.

Jie pasakojo studentams, kad 19 amžiuje misionieriai padarė daug žalos jų kraštui, nes kai asmuo įtikėdavo misionieriai reikalavo, kad jis išsiskirtų su savo netikinčia žmona ar vyru. Dėl to daug moterų ir vaikų tapo atskirti ir išplėšti iš tautinės gentinės kultūros.

Mes kalbėjomės su studentais, kad tai yra mūsų atsakomybė atstovauti Jėzų žmonėms, bet priklauso nuo jų ir Šventosios Dvasios juose, kokia turi būti strategija tai padaryti. Jis auga ir transformuoja asmenį, šeimą, tautą, gentį iš vidaus į išorę, štai tokia yra Dangaus Karalystė. (Šėtonas iškreipia šitą procesą, sugriaudamas asmenį, šeimą, gentį, tautą iš vidaus į išorę).

Paulius 1 Kor 7:12-14 pasakė, kad jeigu tikintis yra vedęs netikinčią, bet vis tiek jie yra laimingi, tegu jie lieka susituokę. Įdomu ar tie misionieriai iš tikrųjų skaitė šį skyrių ir šią eilutę?

Religija siekia perkurti asmenį pagal tą paveikslą, kurio ta konkreti religija reikalauja. Religiniai žmonės bando padaryti asmenį panašų į save. Tikri ir subalansuoti Jėzaus mokiniai padeda žmonėms augti tame kaip Jėzus yra perkeitęs juos pačius.

Grįžkime atgal

Kartą, kai  buvau tradicinės bažnyčios pastoriumi, viena moteris, kuri ateidavo kiekvieną kartą, kai tik atsidarydavo bažnyčios durys, priėjo pasikalbėti. Ji taip darė, nes mylėjo Viešpatį. Jos vyras buvo nepatenkintas, nes ji dažnai lankė bažnyčią. Ji tai darė, nes mylėjo Viešpatį ir norėjo, kad ir jo vyras vieną kartą būtų išgelbėtas. Jis buvo Romos katalikas, rūkantis žmogus ir jis jos nesuprato, bet leido jai garbinti Dievą taip, kaip ji norėjo.

Aš pasakiau jai, kad jos vyras teisus. Dievas nenorės matyti jos bažnyčioje, jei ji ignoruos savo vyrą, taigi aš pasakiau, kad nenoriu jos matyti mėnesį laiko. Aš liepiau jai eiti namo, skirti laiką šeimai, ir parodyti, kad jis jai yra prioritetų viršūnėje.

Po trijų savaičių vieną sekmadienio rytą bažnyčioje pamatėme visą jų šeimą. Vyras buvo labai nustebintas savo žmonos pasikeitimu. Jis pasakė, kad jei Dievas galėjo pakeisti ją, tai ir jis norėtų būti pakeistas. Štai taip ta moteris atvedė savo vyrą pas Dievą. Jis tuoj pat panoro groti šlovinimo komandoje, nes buvo muzikantas ir mokėjo groti visais instrumentais. Jam gerai sekėsi. Jis taip pat grojo dar vienoje nedidelėje muzikos grupėje šokiuose, pobūviuose, jubiliejuose, vestuvėse ir t.t.

Iškilo klausimas, ar jis gali būti šlovintojų komandoje ir rūkyti. Aš pasakiau, kad tai man nesvarbu. Jis buvo jaunas Viešpatyje ir aš nenorėjau užminti ant to jauno Karalystės augalėlio, kuris pradėjo augti jo širdyje.

Jis buvo nuostabus visos komandos papildymas, ir draugaudamas su naujais žmonėmis, greitai augo Kristuje. Vieną dieną taip jam augant iš vidaus į išorę, seno gyvenimo dalykai nurito nuo jo kaip seni lapai nuo medžio. Niekas iš naujų draugų jam nesakė, kad jis turi mesti rūkyti arba nustoti groti toje kitoje muzikos grupėje. Kristus augo jo gyvenimo tešloje, kaip tos mielės Jėzaus palyginime, ir jis darė daug mažų pasirinkimų, kad leistų Kristui augti.

Kitą savaitę aš pasidalinsiu apie tai, kaip Dangaus Karalystė auga viduje, ir apie konfliktą tarp augančio augalo ir šėtono. Užuomina: dauguma iš to, kas vadinama velnio ataka iš tiesų yra Dievas, kuris bando augti kietoje dirvoje!

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com